- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2020-09-10
- Bylos Nr.
- e2S-1030-730/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 2-10-3-00391-2020-3
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Erinija Kazlauskienė
- Ieškovas
- R. N.
- Atsakovas
- uždarajai akcinei bendrovei „Via Maris“
- Kategorijos
Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Erinija Kazlauskienė
apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo R. N. atskirąjį skundą dėl Plungės apylinkės teismo 2020 m. liepos 8 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovo R. N. ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Via Maris“ dėl skolos, palūkanų priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovas R. N. kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Via Maris“, prašydamas priteisti iš atsakovės 5200 EUR skolą, 2094,15 EUR kompensuojamųjų palūkanų, 8,05 proc. metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Taip pat ieškovas prašo reikalavimų įvykdymui užtikrinti taikyti laikinąsias apsaugos priemones – areštuoti atsakovės kilnojamąjį ir (ar) nekilnojamąjį turtą, neperžengiant ieškinio reikalavimų ribų, tai yra neviršijant 7294,15 EUR sumos, o, jo nesant ar nepakankant, areštuoti atsakovei priklausančias pinigines lėšas, esančias bankų ir (ar) kitų kredito įstaigų sąskaitose ir esančias pas atsakovę ar trečiuosius asmenis.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
2. Plungės apylinkės teismas 2020 m. liepos 8 d. nutartimi nutarė ieškovo R. N. ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Via Maris“ dėl skolos, palūkanų priteisimo priimti ir siųsti atsakovei, nustatant 20 dienų terminą atsiliepimams pateikti, ieškovo R. N. prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo netenkinti. Pirmosios instancijos teismo motyvai:
2.1. Pirmosios instancijos teismas dėl ieškinio priėmimo nurodė, kad ieškovas prašo priteisti iš atsakovės 5200 EUR skolą, 2094,15 EUR kompensuojamųjų palūkanų, 8,05 procento metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Taip pat ieškovas prašo reikalavimų įvykdymui užtikrinti taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Teismas konstatavo, kad ieškovo ieškinys iš esmės atitinka jo turiniui ir formai keliamus reikalavimus, todėl nutarė ieškinį priimti.
2.2. Pirmosios instancijos teismas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo aplinkybių nurodė, kad nors ieškovo reikalavimas yra turtinio pobūdžio, tačiau vien toks reikalavimo faktas nesudaro pagrindo takyti laikinąsias apsaugos priemones. Pažymėjo, kad didelė ieškinio suma ir atsakovo turtinė padėtis yra tik keli iš kriterijų laikinųjų apsaugos priemonių taikymui. Pirmosios instancijos teismas įvertinęs ieškovo prašymą konstatavo, kad prašymas grindžiamas tik deklaratyviu argumentus, kad atsakovė pakankamai ilgą laiką niekuo nemotyvuodama nesumoka ieškovui už atliktus darbus ir ieškovas neturi pagrindo manyti, kad toks elgesys pasikeis.
2.3. Pirmosios instancijos teismas dėl atsakovo turtinės padėties vertinimo nurodo, kad ieškovas nepagrindė, kad atsakovė yra nemoki ar jos finansinė, turtinė padėtis sunki, dėl ko iš jos negalima būtų išieškoti prašomos priteisti 7294,15 EUR sumos, kuri, atsižvelgiant į tai, kad atsakovė yra juridinis asmuo, nagrinėjamu atveju nelaikytina didele. Byloje taip pat nėra duomenų apie atsakovės veiksmus, liudijančius jos ketinimus turtą paslėpti ar perleisti, tuo labiau kad atsakovė dalį sumos už projekto korektūros darbus yra sumokėjusi. Nors atsakovas nurodo daug civilinių bylų, kuriose atsakovei buvo reiškiami reikalavimai, tačiau tik vienoje jų (byloje Nr. e2A-1097-796/2016) iš atsakovės buvo priteista piniginė skola, kurios išieškojimas, Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenimis, yra įvykdytas. Kitų duomenų apie turimus didelius atsakovės skolinius įsipareigojimus nepateikta. Tai, kad atsakovei kitoje civilinėje byloje (Nr. e2-76-435/2020) yra pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, nesudaro pagrindo tokias priemones taikyti ir šioje byloje.
III. Atskirojo skundo argumentai
3. Atskiruoju skundu apeliantas (ieškovas) R. N. prašo Plungės apylinkės teismo 2020 m. liepos 8 d. nutartį panaikinti. Pagrindiniai atskirojo skundo argumentai:
3.1. Apeliantas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nevertino ieškinyje nurodytų aplinkybių dėl atsakovės nesąžiningumo. Teigia, kad atsakovė elgiasi nesąžiningai, kadangi civilinėje byloje Nr. 2S-202-390/2018 atsakovės vadovui taikyta bauda už teisėtų antstolio reikalavimų nevykdymą, civilinėje byloje Nr.e2A-1097-796/2016 buvo išnagrinėtas kitos kreditorės uždarosios akcinės bendrovės „Gebos statyba“ ieškinys dėl skolos priteisimo, civilinėje byloje Nr. e2S-1112-479/2019 buvo išnagrinėtas kitos kreditorės uždarosios akcinės bendrovės reikalavimo priėmimo nagrinėti teisme klausimas, joje yra pareikštas reikalavimas dėl 2017 m. rugsėjo 17 d. pirkimo–pardavimo sutarties nuginčijimo, civilinėje byloje Nr.e2S-1118-613/2019 buvo išnagrinėtas kitos kreditorės uždarosios akcinės bendrovės „Congestus“ dar vieno reikalavimo priėmimo nagrinėti teisme klausimas, joje yra pareikštas reikalavimas dėl 2017 m. rugsėjo 6 d. pirkimo–pardavimo sutarties nuginčijimo. Šie pateikiami duomenys patvirtina, kad atsakovas vengia vykdyti netgi antstolių teisėtus reikalavimus vykdymo procese, kiti kreditoriai yra priversti teismuose bylinėtis dėl skolų išreikalavimo iš atsakovo, tai rodo ir patvirtina atsakovės vengimą ir nenorą atsiskaityti su kreditoriais.
3.2. Apeliantas nurodo, kad atsakovės turtinė padėtis yra prasta, nes pas atsakovę dirba tik vienas darbuotojas, tikėtina, pats įmonės vadovas, tai parodo, kad įmonė realiai nevykdo jokios ūkinės komercinės veiklos, fiksuojamas įsiskolinimas Fondo valdybai. Pažymi, kad atsakovė ilgiau kaip 12 mėnesių neteikia atskaitomybės dokumentų registrui, paskutinė atskaitomybė registrui pateikta tik už 2013 metus, todėl atsakovė nevykdė teisės aktų reikalavimų teikti duomenis, juos išviešinti, padaryti prieinamus per viešąjį registrą. Teigia, kad civilinėje byloje Nr. e2-76-435/2020 atsakovei jau yra pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, o civilinės bylos Nr. e2S-1730-657/2019 duomenys leidžia nustatyti, kad kita kreditorė uždaroji akcinė bendrovė „Vitaterma“ atsakovei yra pareiškusi reikalavimus dėl 33 419,54 EUR skolos, 2717,29 EUR delspinigių, 144,80 EUR eurų palūkanų, 8 procentų metinių procesinių palūkanų priteisimo. Šie duomenys patvirtina, kad atsakovė jau nesugeba vykdyti didelių įsipareigojimų kreditoriams, jos turtinė būklė galbūt sunki, ji nevykdo jokios ūkinės komercinės veikos, iš kurios sugebėtų atsiskaityti su kreditoriais.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir motyvai
Atskirasis skundas atmetamas.
4. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei patikrinimas, ar nėra absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą dėl apskųstos dalies ir analizuoja atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329, 338 straipsniai).
Dėl atskirojo skundo argumentų
5. Apeliantas nesutikdamas su pirmosios instancijos nutartimi iš esmės nurodo, kad pirmosios instancijos teismas spręsdamas klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo netinkamai vertino faktines aplinkybes dėl atsakovės galimo nesąžiningumo, turtinės padėties, taikė proceso teisės normas ir nukrypo nuo Lietuvos apeliacinio teismo praktikos.
6. Atsižvelgiant į apelianto nurodytus argumentus (nutarties 5 punktas), daroma išvada, kad byloje keliamas klausimas, ar pirmosios instancijos teismas nutardamas netenkinti apelianto prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones tinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes ir taikė proceso teisės normas.
7. Vadovaujantis CPK 144 straipsnio 1 dalimi, teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Taigi, tam, kad laikinosios apsaugos priemonės būtų pritaikytos teisėtai, įstatymas numato dvi privalomas sąlygas: pirma, ieškovo reikalavimas turi būti tikėtinai (prima facie) pagrįstas; antra, turi egzistuoti reali grėsmė, kad nesiėmus tokių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti / pasidaryti nebeįmanomas. Nesant bent vienos iš šių sąlygų, nėra pagrindo taikyti tokių apsaugos priemonių. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimas kiekvienoje byloje yra sprendžiamas atsižvelgiant į tos bylos faktines aplinkybes, tai yra nustatant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygų buvimą būtent toje konkrečioje byloje.
8. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, kartu su pirmosios instancijos teismo priimtu ieškiniu dėl skolos priteisimo pateikti rašytiniai įrodymai leidžia daryti išvadą, kad ieškovas preliminariai pagrindė ieškinio reikalavimus. Nagrinėjamu aspektu svarbu pažymėti ir tai, kad šioje byloje priimta nutartimi dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ginčas neišsprendžiamas iš esmės, tokia nutartimi pasisakyta tik dėl tarpinio procesinio pobūdžio klausimo – laikinųjų apsaugos priemonių taikymo arba netaikymo. Taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, teismas nesprendžia šalių ginčo, o tik patikrina, ar yra pagrindas jas taikyti. Dėl šios priežasties paprastai laikinųjų apsaugos priemonių taikymu neturi būti sprendžiami klausimai, į kuriuos turėtų būti atsakyta tik galutiniu teismo sprendimu.
9. Kita laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlyga yra susijusi su grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui nustatymu. CPK nuostatos neįtvirtina jokių pavyzdinių kriterijų sąrašo, kuriais remdamasis teismas galėtų nuspręsti, ar byloje kyla teismo sprendimo neįvykdymo rizika.
10. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl galimo atsakovės nesąžiningumo, priešingai, nei teigia apeliantas, skundžiamoje nutartyje nurodė, kad byloje nėra duomenų apie atsakovės veiksmus, liudijančius jos ketinimus turtą paslėpti ar perleisti, nėra pateikta įrodymų, kurie leistų daryti išvadą, jog nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių teismo sprendimo įvykdymas pasunkės arba taps neįmanomas, pažymėjo, kad atsakovė dalį sumos už projekto korektūros darbus yra sumokėjusi ir nors apeliantas nurodo daug civilinių bylų, kuriose atsakovei buvo reiškiami reikalavimai, tačiau tik vienoje jų (byloje Nr. e2A-1097-796/2016) iš atsakovės buvo priteista piniginė skola, kurios išieškojimas, Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis, yra įvykdytas. Tai, kad atsakovei kitoje civilinėje byloje (Nr. e2-76-435/2020) yra pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, nesudaro pagrindo tokias priemones taikyti ir šioje byloje, kadangi, viena vertus, minėtoje byloje pareikšto reikalavimo suma, LITEKO duomenimis, yra nepalyginamai didesnė, kita vertus, pareikšto reikalavimo ir skolos apimtis dar nėra patvirtinta įsiteisėjusiu teismo sprendimu, taigi šia aplinkybe, kaip patvirtinančia atsakovės nesąžiningumą, negalima remtis.
11. Kaip minėta anksčiau, pagal CPK 144 straipsnio 1 dalį, laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti būtinos dvi sąlygos ir, nenustačius bent vienos iš šių sąlygų, nėra pagrindo taikyti laikinųjų apsaugos priemonių. Pagal civiliniame procese taikomą rungimosi principą ir bendrąją įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę pareigą įrodyti abi minėtas sąlygas turi ta šalis, kuri prašo taikyti laikinąsias apsaugos priemones (CPK 12, 178 straipsniai). Todėl ieškovas, kuris šioje byloje prašo taikyti laikinąsias apsaugos priemones, turi procesinę pareigą įrodyti atsakovo nesąžiningumą minėtu aspektu (CPK 12, 178 straipsniai) (Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. birželio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-739-330/2020, 2020 m. liepos 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2S-1207-653/2020).
12. To, kad apeliantas turi įrodyti (ar bent pateikti įtikinamus argumentus) atsakovo nesąžiningumą, laikomasi ir Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. kovo 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-364-241/2017; 2017 m. kovo 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-476-178/2017; 2017 m. sausio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-50-464/2017, 2017 m. rugsėjo 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1186-196/2017). Taip pat prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones pateikusi šalis turi pateikti bent minimalius įrodymus, patvirtinančius, kad priešinga šalis iki bylos iškėlimo ar jos nagrinėjimo metu ėmėsi veiksmų turto masei sumažinti, jam nuslėpti (Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. gegužės 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-454-943/2019).
13. Nagrinėjamu atveju įvertinus tiek apelianto pateikto ieškinio argumentus, tiek atskirajame skunde nurodytus argumentus matyti, kad apeliantas iš esmės nepagrindė galimo atsakovės nesąžiningumo. Pirmiausia, sutinkama su pirmosios instancijos teismo išvada, kad byloje nėra pateikta jokių įrodymų, kurie pagrįstų, kad atsakovė ketino ir (ar) ketina perleisti, parduoti ar kitaip suvaržyti turimą turtą ar kitokiais nesąžiningais veiksmais siekia apsunkinti arba išvengti galbūt jai nepalankaus teismo sprendimo vykdymo. Antra, apeliantas iš esmės taip pat nurodo, kad atsakovės nesąžiningumą ir prastą turtinę padėtį pagrindžia jai užvestos civilinės bylos. Su apelianto argumentais nesutiktina, vien ta aplinkybė, jog atsakovei yra užvesta civilinių bylų, nepagrindžia atsakovės galimo nesąžiningumo ir (ar) ketinimo nuslėpti turimą turtą esant galbūt palankiam apeliantui teismo sprendimui.
14. Pažymėtina, kad atsakovės turtinė padėtis savaime nėra pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones – finansinis nepajėgumas įvykdyti sprendimą ir asmens nenorėjimas ar tyčinis vengimas jį įvykdyti yra visiškai skirtingos situacijos, ir tik antrosios situacijos atveju prevenciniais tikslais galėtų būti taikomi disponavimo turtu apribojimai. Taigi net ir tuo atveju, jeigu būtų pagrindas konstatuoti prastą atsakovės finansinę padėtį, tai nesuteikia pagrindo pripažinti egzistuojant antrąją laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygą CPK 144 straipsnio 1 dalies prasme, nes tai, kad atsakovės turtinė padėtis galbūt yra prasta, nepatvirtina jos nesąžiningo elgesio.
15. Atsižvelgiant į šias aplinkybes konstatuojama, kad pirmosios instancijos teismas spręsdamas apelianto prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių pagrįstumo klausimą tinkamai nustatė bylos faktines aplinkybes, taikė proceso teisės normas, todėl pirmosios instancijos teismo nutartis yra teisėta ir pagrįsta, jos naikinti atskirojo skundo argumentais ir motyvais nėra jokio teisinio pagrindo, ji paliekama nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Dėl procesinės bylos baigties
16. Kiti atskirojo skundo argumentai neturi įtakos teisingam šalių ginčo išsprendimui, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų nepasisako. Kartu pažymėtina, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010).
17. Esant nustatytoms nutarties 5–15 punktuose nurodytoms aplinkybėms, skundžiama teismo nutartis paliekama nepakeista, atskirasis skundas atmetamas (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 338 straipsnis).
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Plungės apylinkės teismo 2020 m. liepos 8 d. nutartį palikti nepakeistą.