- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2020-06-18
- Bylos Nr.
- e2-739-330/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 2-56-3-00051-2020-6
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Gintaras Pečiulis
- Atsakovas
- D. V., S. V., J. N.
- Ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovės „ŽEMĖS ŪKIO PASKOLŲ GARANTIJŲ FONDAS“
- Kategorijos
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs atsakovų D. V. ir S. V. atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2020 m. vasario 4 d. nutarties, kuria patenkintas prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, priimtos civilinėje byloje Nr. e2-1246-601/2020 pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „ŽEMĖS ŪKIO PASKOLŲ GARANTIJŲ FONDAS“ ieškinį atsakovams J. N. (buvusi pavardė – Varnaitė), S. V., D. V. dėl skolos ir palūkanų priteisimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „ŽEMĖS ŪKIO PASKOLŲ GARANTIJŲ FONDAS“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama priteisti solidariai iš atsakovų skolininkės J. N. ir laiduotojų S. V., D. V. 351 207,69 Eur skolą bei 5 proc. dydžio metines procesines palūkanas.
2. Ieškinio reikalavimams užtikrinti ieškovė prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – areštuoti atsakovams priklausantį 351 207,69 Eur vertės nekilnojamąjį, o tokio nesant – kilnojamąjį turtą, įskaitant lėšas ir turtines teises.
3. Prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones buvo grindžiamas tuo, kad atsakovai byloje yra fiziniai asmenys, o prašoma priteisti suma laikytina didele, dalis atsakovų turto yra areštuota. Ieškovė taip pat nurodė, kad atsakovai disponuoja didelėmis pinigų sumomis, tačiau geranoriškai negrąžina nei dalies skolos bendrovei, o tai įrodo skolininkų nesąžiningumą ir piktybinį vengimą padengti skolą.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
4. Kauno apygardos teismas 2020 m. vasario 4 d. nutartimi ieškovės prašymą patenkino ir areštavo atsakovams priklausantį 351 207,69 Eur vertės kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą, kitą turtą ar turtines teises, esančias pas atsakovus ar trečiuosius asmenis, o turto nesant arba esant nepakankamai – pinigines lėšas, esančias bankų ar kitų kredito įstaigų atsiskaitomosiose sąskaitose.
5. Teismas, susipažinęs su ieškinio turiniu ir pateiktais įrodymais, padarė prielaidą, kad, išnagrinėjus bylą iš esmės, galėtų būti priimtas ieškovei palankus teismo sprendimas.
6. Spręsdamas klausimą dėl antrosios laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos – grėsmės sprendimo vykdymui, teismas nustatė, kad atsakovė J. N. jokio nekilnojamojo turto neturi, jos atžvilgiu antstoliai vykdo išieškojimus, kurių bendra suma viršija 1 mln. Eur, o atsakovų D. V. ir S. V. nuosavybės teise valdomam turtui yra taikomi apribojimai (hipoteka, areštas).
7. Teismas, remdamasis atsakovės D. V. 2019 m. lapkričio 21 d. ieškovei pateiktu pasiūlymu dėl 150 000 Eur sumos pervedimo per 20 dienų, jeigu atsakovai būtų atleisti nuo likusios skolos dalies grąžinimo, padarė prielaidą, jog atsakovė disponuoja pakankamai didele pinigų suma, tačiau piniginės prievolės ieškovei geranoriškai negrąžina. Teismo vertinimu, toks atsakovės elgesys yra nesąžiningas, todėl egzistuoja reali grėsmė, jog nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių ieškovei palankaus teismo sprendimo vykdymas bus apsunkintas.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
8. Atskiruoju skundu atsakovai D. V. ir S. V. prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2020 m. vasario 4 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmesti.
Žemesnės instancijos teismas
9. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
9.1. Ieškinio sumos dydis gali būti tik vienas iš kriterijų, sprendžiant dėl kilsiančios grėsmės teismo sprendimo įvykdymui, tačiau vien jis negali būti vertinamas kaip pakankamas pagrindas spręsti dėl tokios grėsmės buvimo.
9.2. Byloje nėra jokių aplinkybių, patvirtinančių, kad atsakovai elgtųsi nesąžiningai ir slėptų turtą. Ieškovė nepateikė jokių įrodymų, kad atsakovai vengs vykdyti teismo sprendimą arba atlieka / atliks veiksmus, kuriais siekiama sumažinti galimybes įvykdyti teismo sprendimą. Atsakovės D. V. ieškovei pateiktas pasiūlymas patvirtina, kad atsakovai bandė taikiai susitarti ir išvengti ginčo nagrinėjimo teisme, tačiau neįrodo to, jog atsakovai ruošiasi savo turimą turtą paslėpti, įkeisti, perleisti ar kitaip jį apsunkinti.
Žemesnės instancijos teismas
9.3. Teismo nurodytos aplinkybės, kad didžioji atsakovų nekilnojamojo turto dalis įkeista hipoteka, tik pagrindžia grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui nebuvimą – turto įkeitimas hipoteka apsunkina tokio turto perleidimo tretiesiems asmenims galimybę ir procesą.
Atsiliepimas
10. Ieškovė UAB „ŽEMĖS ŪKIO PASKOLŲ GARANTIJŲ FONDAS“ atsiliepime prašo atskirąjį skundą atmesti.
11. Atsiliepimas grindžiamas šiais esminiais argumentais:
11.1. Atsakovai nepateikė teismui jokių įrodymų, pagrindžiančių jų turtinę padėtį, ir neįrodė, kad ieškinio suma jiems yra nedidelė.
11.2. Ieškovė pateikė teismui duomenis ir rašytinius įrodymus apie atsakovų elgesį iki civilinės bylos iškėlimo, įrodantį jų nesąžiningumą – skolininkai nurodytu terminu nesusisiekė su ieškove dėl skolos grąžinimo sutarties sudarymo, nepasiūlė alternatyvų susitarimo sudarymui, nei vienas iš skolininkų negrąžino ieškovei nei dalies skolos.
11.3. Vien tai, kad atsakovai neneigia skolos ieškovei, tačiau jos negrąžina, jau suponuoja prielaidas atsakovų elgesį vertinti kaip nesąžiningą. Atsakovų siekis panaikinti laikinąją apsaugos priemonę tik papildomai pagrindžia tikėtinos grėsmės ieškovei galbūt palankaus sprendimo įvykdymui egzistavimą. Įrašo viešame registre apie draudimą perleisti nuosavybės teises atlikimas yra tik prevencinė priemonė, užtikrinanti ginčo šalių turto išsaugojimą, tačiau netrukdanti atsakovams įgyvendinti jų turimas turto naudojimo, valdymo teises.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
12. Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas klausimas, ar pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria patenkintas ieškovės prašymas taikyti atsakovei laikinąsias apsaugos priemones, yra pagrįsta ir teisėta. Šį klausimą apeliacinės instancijos teismas sprendžia vadovaudamasis atskirojo skundo faktiniu ir teisiniu pagrindais bei patikrina, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (Civilinio proceso kodekso, toliau – CPK, 320, 338 straipsniai). Absoliučių apskųstos teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė, todėl byla nagrinėjama neperžengiant atskirojo skundo ribų.
13. Pagal CPK 144 straipsnio 1 dalį teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas. Preliminarus ieškinio pagrįstumas ir grėsmė teismo sprendimo įvykdymui yra būtinosios laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos, t. y. neegzistuojant bent vienai iš jų negalimas šių priemonių taikymas. Pareiga pagrįsti tokių priemonių taikymo sąlygų egzistavimą kyla ieškinį pareiškiančiam asmeniui, o teismui – kiekvienu konkrečiu atveju tinkamai atlikti minėtų sąlygų teisinį įvertinimą.
14. Atskirajame skunde apeliantai neginčija laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos, susijusios su ieškinio preliminariu pagrįstumu, todėl apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgęs į apeliacijos ribas, šios sąlygos teisėtumo bei pagrįstumo nevertina ir pasisako tik dėl antrosios laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos – grėsmės ieškovei palankaus teismo sprendimo įvykdymui egzistavimo.
15. Nagrinėjamu atveju apeliantai nurodo, kad ieškovė neįrodė jų nesąžiningumo, o pirmosios instancijos teismas nepagrįstai susiejo riziką dėl galimo palankaus ieškovei teismo sprendimo įvykdymo su pareikšto reikalavimo dydžiu.
16. Pasisakydamas dėl šių apeliantų argumentų, apeliacinės instancijos teismas pastebi, kad iš tiesų nuo 2016 metų nuosekliai formuojamoje teismų praktikoje, susijusioje su grėsmės teismo sprendimo įvykdymui įrodinėjimu bei jos nustatymu, yra teikiami išaiškinimai, kad tokios aplinkybės, kaip ieškinio sumos dydis ir asmens turtinė / finansinė padėtis, nesuponuoja absoliutaus ir savaime pakankamo pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. sausio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-27-407/2016, 2016 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1069-407/2016, 2019 m. gruodžio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1267-553/2019, 2020 m. sausio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-31-790/2020 ir kt.). Tačiau taip pat yra pažymėta, kad faktinę grėsmę ieškinio pateikimo metu įrodyti daugeliu atveju yra itin sudėtinga arba praktiškai neįmanoma (pvz., tikėtinai pagrįsti esant atsakovo sąmoningą ketinimą išvengti jam nepalankaus teismo sprendimo įvykdymo), todėl arešto taikymo prašančiam asmeniui yra suteikta galimybė remtis nurodytu teisinio pobūdžio teiginiu (didele ieškinio suma), taip pat atsižvelgiant ir į kitas reikšmingas aplinkybes. Atsakovas gali pagrįsti, kad ieškinio suma jam nėra reikšminga, o jo turtinė padėtis eliminuoja grėsmę dėl būsimo teismo sprendimo neįvykdymo (CPK 12, 178 straipsniai) (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. gegužės 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-874-943/2016; 2018 m. vasario 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-116-236/2018).
17. Šiuo atveju atsakovai neaiškina ir nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, kad jų turtinė padėtis eliminuoja grėsmę dėl būsimo teismo sprendimo neįvykdymo. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad atsakovai neneigia skolos ieškovei, netvirtina, kad preliminariai vertinant ieškinys esąs nepagrįstas, tačiau nėra grąžinę nei dalies skolos. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys, kad taikydamas CPK 145 straipsnyje nustatytas laikinąsias apsaugos priemones, teismas neprivalo turėti įrodymų, jog ateityje neabejotinai atsiras grėsmė teismo sprendimui įvykdyti. Teismui pakanka įsitikinti tuo, kad konkrečioje situacijoje tokia grėsmė yra galima, kad egzistuoja tokio pobūdžio grėsmės atsiradimo tikimybė (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. vasario 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2-118-516/2017). Nors byloje nėra faktinių duomenų apie atsakovų akivaizdžius ketinimus perleisti, paslėpti, iššvaistyti esamą turtą ir tokiu būdu apsunkinti ar padaryti neįmanomą teismo sprendimo įvykdymą, tačiau netaikius laikinųjų apsaugos priemonių, būtų visos prielaidos arba, kitaip tariant, atsakovams nebūtų teisinių kliūčių perleisti, paslėpti, iššvaistyti turtą, jeigu jie nuspręstų taip pasielgti. Kita vertus, atsakovų siekis panaikinti šią laikinąją apsaugos priemonę, apeliacinės instancijos teismo įsitikinimu, tik papildomai pagrindžia ieškovės ir pirmosios instancijos teismo poziciją dėl tikėtinos grėsmės ieškovei galbūt palankaus sprendimo įvykdymui egzistavimo.
18. Teismų praktikoje aiškinama, kad laikinosios apsaugos priemonės turi būti taikomos atsižvelgiant į faktines bylos aplinkybes ir vadovaujantis teisingumo, ekonomiškumo, proporcingumo principais. Pirmosios instancijos teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, ekonomiškumo ir proporcingumo principų nepažeidė, nes skundžiama nutartimi pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės ribojamos ieškinio reikalavimų suma (CPK 145 straipsnio 2 dalis), leidžiant atsakovams areštuotu turtu naudotis pagal jo tiesioginę paskirtį, iš areštuotų lėšų atsiskaityti su ieškove, disponuoti piniginių lėšų dalimi, kuri reikalinga būtiniausiems atsakovų poreikiams tenkinti. Atsakovai atskirajame skunde neteigia, kad taikytos laikinosios apsaugos priemonės esmingai pažeidžia jų teises ar interesus, kokiu nors būdu sukelia neproporcingas pasekmes ar kitus didelius nepatogumus. Apeliantai taip pat nurodo, kad jų turimas nekilnojamasis turtas yra įkeistas, taigi patys iš esmės pripažįsta, jog realiai laikinųjų apsaugos priemonių taikymas nevaržo jų teisių daugiau nei būtina.
19. Paminėtina, kad atsakovai, jei jų finansinė padėtis iš tikrųjų yra gera ir prašoma priteisti suma jiems nėra tiek reikšminga, gali be itin didelių nuostolių pasinaudoti įstatymo suteikta teise sumokėti reikalaujamą sumą į teismo depozitinę sąskaitą (CPK 148 straipsnio 2 dalis) ir tokiu būdu apskritai išvengti laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Taip pat atsakovai turi teisę prašyti areštuotą turtą pakeisti kitu turtu (CPK 148 straipsnio 1 dalis). Be to, pasikeitus faktinėms aplinkybėms, atsakovai turi teisę kreiptis į teismą su prašymu dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo ar pakeitimo.
20. Atsižvelgdamas į nurodytas faktines aplinkybes ir išdėstytus teisinius argumentus, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai taikė ieškovės prašomas laikinąsias apsaugos priemones. Keisti ar naikinti teisėtą ir pagrįstą nutartį atskirojo skundo argumentais nėra pagrindo, todėl ji paliktina nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Kauno apygardos teismo 2020 m. vasario 4 d. nutartį palikti nepakeistą.