Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Nijolė Piškinaitė teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo suinteresuoto asmens kreditoriaus uždarosios akcinės bendrovės „Medicinos banko“ atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2015 m. vasario 3 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2-1552-657/2015 pagal pareiškėjos N. H. skundą atsakovui bankrutavusiai uždarajai akcinei bendrovei ,,Protingas verslas“ (suinteresuotas asmuo uždaroji akcinė bendrovė „Medicinos bankas“, dėl kreditorių susirinkimo nutarimo panaikinimo, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Pagal hipotekos kreditoriaus UAB „Medicinos bankas“ pateiktą projektą priimtas nutarimas Nr.1 parduoti tris degalines komplekse, o ne kiekvieną atskirai, pareiškėjos įsitikinimu, yra neteisėtas. Nutarimo turinys neaiškus, netikslus ir akivaizdžiai pažeidžia kitų kreditorių teises ir teisėtus interesus, nes objektyviai sumažina potencialių pirkėjų kiekį, varžytynėse parduodamo turto vertę. Įkaito turėtojas ne siekia turtą išvaržyti, o perimti už labai nedidelę kainą. Įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) nustatyta tvarka nekilnojamas turtas varžytinėse gali būti ir turi būti parduodamas ne kaip vienas kompleksas, o kaip atskiri turtiniai vienetai, taip pat turėtų būti aiškiai nustatyta parduodamo turto kaina (su PVM ar be).

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Pareiškėja nepagrįstai teigia, jog skundžiami kreditorių susirinkimo nutarimai yra neteisėti, nes juose yra aiškiai nurodyta turto pardavimo kaina, tvarka, be to, priešingai nei teigia pareiškėja, degalinės parduodamos kaip atskiri turto vienetai. Pagal CK 4.171 straipsnio 3 dalies nuostatas hipotekos objektu laikomas pagrindinis ir visi esami ar būsimi antraeiliai daiktai, todėl nutarimuose atskirai išskirti priklausinių kainas nėra pagrindo. Preliminariai vertinant skundo argumentus, nėra pagrindo teigti, kad skundžiami nutarimai galėtų pažeisti kokias nors imperatyvias teisės aktų nuostatas, o ekonominis nutarimų tikslingumas buvo įvertintas kreditorių daugumos, nei vienas kreditorius nebalsavo prieš šiuos nutarimus, todėl pareiškėja piktnaudžiauja savo teisėmis ir vilkina bankroto procesą. Pareiškėja nedalyvavo susirinkime priimant skundžiamus nutarimus, nutarimų formuluočių patikslinimų neteikė, paaiškinimų neprašė. Apie vyksiantį susirinkimą pareiškėjai buvo pranešta tinkamai, apie priimtus skundžiamus nutarimus jai turėjo būti žinoma jų priėmimo dieną, tačiau skundas pateiktas praleidus ĮBĮ nustatytą 14 d. terminą, todėl teismas privalėjo atsisakyti jį priimti. Pagal Lietuvos apeliacinio teismo praktiką reikalavimas panaikinti kreditorių susirinkimo nutarimus nėra susijęs su priverstiniu jų vykdymu, todėl nėra pagrindo išvadai, kad teismo sprendimo įvykdymas pasunkės ar pasidarys neįmanomas. Be to, sustabdžius bankroto procedūras, būtų pažeistas viešasis interesas (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. vasario 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-344/2014). Taigi teismas nepagrįstai apgynė vieno kreditoriaus, neturinčio kreditorių balsų daugumos, interesus ir pažeidė interesų pusiausvyros, proporcingumo ir ekonomiškumo principus.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas netenkintinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d., 338 str.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina apskųstos teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą, analizuoja atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Šioje byloje apeliacijos objektą sudaro Kauno apygardos teismo nutarties, kuria taikytos laikinosios apsaugos priemonės, pagrįstumo ir teisėtumo patikrinimas.

Pagal CPK 144 straipsnio 1 dalį teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu yra šios sąlygos: pareikšti reikalavimai yra tikėtinai pagrįsti ir šių priemonių nesiėmus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas.

Nagrinėjamu atveju byloje bus sprendžiama kreditorių susirinkimo nutarimais nustatytos turto pardavimo tvarkos ir kainos teisėtumo. Apeliantas, nesutikdamas su skundžiama teismo nutartimi, nurodo, kad šie nutarimai yra priimti kreditorių balsų dauguma, todėl teisėti, aiškus ne tik jų turinys, bet ir parduodamo turto kaina, tvarka. Apeliantas taip pat teigia, kad pareiškėja N. H. praleido terminą skundui dėl kreditorių susirinkimo nutarimų pateikti, vilkina bankroto procesą ir piktnaudžiauja savo teisėmis. Taigi iš šių apeliacinio skundo argumentų matyti, kad apeliantas iš esmės abejoja pareiškėjos pateikto skundo pagrįstumu, tačiau visi šie klausimai yra tarp šalių kilusio ginčo nagrinėjimo iš esmės dalykas ir nesprendžiami nagrinėjant klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrįstumo. Tiek pareiškėjos, tiek apelianto teiginių pagrįstumas gali būti patikrintas tik išnagrinėjus bylą iš esmės. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, įvertinus byloje pateiktus duomenis, pareiškėjos skunde išdėstyti teisiniai bei faktiniai argumentai juos vertinant preliminariai, nesuteikia pagrindo išvadai, jog pareikštas reikalavimas panaikinti skundžiamus kreditorių susirinkimo nutarimus yra akivaizdžiai nepagrįstas (CPK 185 str.), todėl, nesant aplinkybių, iš kurių jau šioje stadijoje būtų aiškiai matyti, kad pareikštas skundas negalėtų būti tenkinamas, nėra pagrindo teigti, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymas negalimas.

Apeliantas be pagrindo remiasi Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. vasario 20 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 2-344/2014. Visų pirma, įvertinus apelianto nurodomos nutarties turinį, matyti, kad bylos ratio decidendi skiriasi; antra, sprendžiant dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrįstumo, galimas viešojo intereso pažeidimas vertinamas kiekvienos konkrečios bylos faktinių aplinkybių kontekste (CPK 4 str.). Apeliantas teigia, kad pritaikius laikinąsias apsaugos priemones yra vilkinamos bankroto procedūros, o tai prieštarauja operatyvumo ir ekonomiškumo principams. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad nė vienas principas nėra absoliutus, bankrutuojančios įmonės kreditorių interesas yra ne tik ir ne tiek greitesnis turto pardavimas, bet ir turto pardavimas už kaip galima didesnę kainą. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, priešingai nei teigia apeliantas, itin svarbu nustatyti turto pardavimo tvarkos teisėtumą ir teisingumą jau pirmame jo pardavimo etape, todėl vien bankroto procedūrų operatyvumo principas, kuriuo vadovaujasi apeliantas, neturi nusverti arba akivaizdžiai dominuoti prieš kreditorių interesų gynimo ir teisingumo principus.

Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas sprendė, kad byloje netaikius laikinųjų apsaugos priemonių, bankroto administratorius, vadovaudamasis bankroto proceso operatyvumo principu, privalėtų nurodytą turtą parduoti, nepaisant kilusio ginčo dėl turto pardavimo tvarkos ir kainos, o tokiu atveju būsimo, tikėtina, palankaus teismo sprendimo vykdymas, perleidus turtą, pasunkėtų arba taptų neįmanomas (CPK 144 str.).

Taigi apeliacinio teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad nagrinėjamu atveju yra teisinis pagrindas iki skundo išnagrinėjimo ir procesinio sprendimo įsiteisėjimo taikyti prašomą laikinąją apsaugos priemonę – skundžiamų nutarimų vykdymo sustabdymą, todėl apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad nėra pagrindo tenkinti apelianto atskirojo skundo jame nurodytais argumentais ir naikinti teisėtą ir pagrįstą pirmosios instancijos teismo nutartį (CPK 263 str. 1 d.).

Lietuvos apeliacinis teismas, remdamasis Civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apygardos teismo 2015 m. vasario 3 d. nutartį palikti nepakeistą.