Klaipėdos apygardos teismo nuosprendis

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Kristinos Kakurinės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Dalios Kursevičienės ir Aurelijos Sadauskaitės,

viešame teismo posėdyje apeliacinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo J. M. gynėjo advokato Jono Špelverio apeliacinį skundą dėl Plungės apylinkės teismo Palangos rūmų 2022 m. kovo 16 d. nuosprendžio, kuriuo J. M. buvo nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 140 straipsnio 1 dalį ir jam paskirta 8 (aštuonių) mėnesių laisvės apribojimo bausmė, įpareigojant per šį laikotarpį nuo 22 val. iki 6 val. būti namuose, jeigu tai nesusiję su lankymusi sveikatos priežiūros įstaigose.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Bylos esmė

1. J. M. buvo nuteistas už tai, kad, mušdamas ir smurtaudamas, sukėlė žmogui fizinį skausmą ir padarė nežymų sveikatos sutrikdymą: J. M. 2021 m. liepos 26 d., apie 22.35 val., (duomenys neskelbtini) g. (duomenys neskelbtini) / (duomenys neskelbtini) g. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), vilos „(duomenys neskelbtini)“ kiemo pavėsinėje, smogė ranka nukentėjusiajai N. Š. į veidą, sukėlė nukentėjusiajai fizinį skausmą ir padarė nežymų sveikatos sutrikdymo mastą atitinkančius sužalojimus – galvos-veido sumušimą su kraujosruva kairės pusės smakro srityje.

II. Apeliacinio skundo argumentai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

5.9. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo pateiktu liudytojų M. C., A. C. ir R. A. parodymų vertinimu, kad šių liudytojų parodymai patvirtina tik tai, jog jie įvykio dieną buvo J. M. viloje, kad R. A. kartu su N. Š. ir L. V. vartojo alkoholinius gėrimus, tačiau jie nei patvirtina, nei paneigia esmines įvykio aplinkybes, nes šie liudytojai nei tarp nuteistojo ir nukentėjusiosios vykusio konflikto, nei J. M. smurtavimo prieš nukentėjusiąją fakto nematė ir negalėjo matyti, kadangi, kaip nustatyta, visi paminėti liudytojai iš įvykio vietos išvyko anksčiau, nei įvyko aptariamasis įvykis. Vis dėlto apeliacinis teismas visiškai nesutinka su skundžiamame nuosprendyje pateiktu liudytojų L. V., J. G. ir A. M. parodymų vertinimu, kadangi, kaip teisingai pažymėta apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismas šių liudytojų parodymus įvertino prieštaringai – juos laikė rezervuotais, t. y. nepatikimais, bet tuo pačiu jais bandė grįsti nuteistojo J. M. kaltę. Vien ta aplinkybė, kad L. V., J. G. ir A. M. yra nuteistojo J. M. pažįstami, nesudaro jokio pagrindo nepasitikėti jų parodymais ir vertinti juos rezervuotai, kadangi, visų pirma, pati nukentėjusioji N. Š. taip pat yra J. M. pažįstama, t. y. ankstesnis J. M. pažinojimas ir atitinkamų santykių su juo palaikymas nesudaro pagrindo liudytojų parodymų vertinti kaip siekio pagerinti J. M. teisinę padėtį. Kita vertus, atmetus šių liudytojų parodymus, bylos medžiagoje taip pat nelieka užtektinai duomenų, kurie galėtų patvirtinti J. M. kaltę dėl fizinio smurto vartojimo prieš nukentėjusiąją. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, jog pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje netinkamai įvertino liudytojų parodymus, nepašalino šių parodymų vertinime likusių prieštaravimų, kadangi matyti, jog, nors pats nurodęs, kad L. V. ir J. G. parodymus laiko rezervuotais, kitoje vietoje teigia, kad L. V. ir J. G. parodymai neprieštarauja nukentėjusiosios parodymams bei juos papildo ir bendrai su kitais byloje surinktais įrodymais sudaro vieningą įrodymų visumą, patvirtinančią J. M. kaltę dėl jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos padarymo. Akivaizdu, jog pirmosios instancijos teismas yra nenuoseklus, jo atliktame įrodymų vertinime yra likę prieštaravimų, kurių negalima pašalinti, be to, teismas tais pačiais parodymais grindžia J. M. kaltę, nors kitoje vietoje nurodo, kad jie yra nepatikimi, aiškiai neišskirdamas, tai kuria parodymų dalimi vadovaujasi, o kurią atmeta, nenurodydamas išsamių argumentų, kurie jam leidžia taip dviprasmiškai vertinti tas pačias liudytojų aptartas aplinkybes. Taigi apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas, vertindamas liudytojų parodymus, nepašalino tarp jų esančių prieštaravimų, juos vertino tendencingai ir neišdėstė aiškių motyvų, kodėl, laikydamas parodymus nepatikimais (vadovaudamasis jais rezervuotai), vis dėlto vėliau tais pačiais parodymais grindė J. M. kaltę, t. y. pirmosios instancijos teismas nesilaikė BPK 20 straipsnyje įtvirtintų esminių įrodymų vertinimo reikalavimų.

6. Nors apeliacinės instancijos teismas sutinka, kad nė vieni iš aptartų parodymų negali būti savaime atmetami kaip neteisingi, tačiau, įvertinus tą aplinkybę, kad visi parodymai tarpusavyje yra itin prieštaringi, o be to, tik dalis asmenų įvykį matė ir dalyvavo jame tiesiogiai, darytina išvada, jog asmens kaltė gali būti įrodinėjama, remiantis tik tais parodymais, kuriuos patvirtina bylos medžiagoje užfiksuoti objektyvūs duomenys, jeigu jie tarpusavyje sudaro vieningą (neprieštaringą) visumą ir leidžia išvadą daryti be pagrįstų abejonių.

6.1. (duomenys neskelbtini) registro duomenimis nustatyta, kad 2021 m. liepos 26 d. 22.41 val. bendruoju pagalbos telefonu, iš mobiliojo telefono numerio (duomenys neskelbtini) paskambinęs asmuo pranešė, kad vilos savininkas trenkė pranešėjai į veidą, greitoji pagalba nereikalinga, pareiškimą parašys per e-policija arba atvykusi į policijos komisariatą. 2021 m. liepos 27 d. 10.30 val. į (duomenys neskelbtini) miesto policijos komisariatą kreipėsi N. Š., pageidavusi dėl minėtų įvykių rašyti pareiškimą (t. 1, b. l. 101-102). Apžiūros protokolu nustatyta, kad apžiūrėtas skambučio į (duomenys neskelbtini) iš mobiliojo telefono numerio (duomenys neskelbtini) garso įrašas, o jį išklausius, nustatyta, jog moteris praneša, kad (duomenys neskelbtini) g. (duomenys neskelbtini) / (duomenys neskelbtini) g. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), šeimininkas jai trenkė per veidą, paėmė telefoną (t. 1, b. l. 108-109). Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog nors šie duomenys byloje yra objektyviai užfiksuoti, tačiau jie yra paremti būtent pačios N. Š. pateiktais parodymais, situacijos vertinimu ir institucijoms nurodytomis aplinkybėmis, t. y. šie duomenys nėra užfiksuoti nešališko stebėtojo, mačiusio ir girdėjusio vykusį konfliktą. Vien ta aplinkybė, jog N. Š. paskambino į policiją ir pranešė apie tariamai prieš ją vartotą fizinį smurtą, nesant kitų objektyviai tą patvirtinančių duomenų, savaime negali įrodyti nusikaltimo, numatyto BK 140 straipsnio 1 dalyje, sudėties požymių realizavimo.

6.2. (duomenys neskelbtini) tarnybos (duomenys neskelbtini) skyriaus 2021 m. rugsėjo 30 d. specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini) nustatyta, kad N. Š. nustatytas galvos – veido sumušimas su kraujosruva kairės pusės smakro srityje. Sužalojimas gavosi ne mažiau kaip vieno tiesioginio trauminio kontakto su kietu buku daiktu, paveikus kairę smakro pusę, metu, kas neprieštarauja užduotyje nurodytoms įvykio aplinkybėms. Pateiktuose medicininiuose dokumentuose nurodyta viena trauminio kontakto žymė. Sužalojimas padarytas ne vėliau kaip 2021 m. liepos 28 d. (nurodyta kreipimosi į gydymosi įstaiga data), kas neprieštarauja užduotyje nurodytam įvykio laikui. N. Š. padarytas sužalojimas atitinka nežymų sveikatos sutrikdymą (t. 1, b. l. 50-51). Visų pirma, atkreiptinas dėmesys, jog apeliaciniame skunde yra teisingai pažymėta, kad specialisto išvada buvo pateikta išimtinai vadovaujantis tik nukentėjusiosios N. Š. medicininiais dokumentais, kuriuose užfiksuoti duomenys pagal jos parodymus – nusiskundimus dėl sveikatos būklės. Nors veido sumušimas su kraujosruva kairės pusės smakro srityje buvo užfiksuoti objektyviai, pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju nesama galimybės nustatyti tiesioginio priežastinio ryšio tarp J. M. veiksmų ir atsiradusių N. Š. padarinių, kadangi ji į gydymo įstaigą kreipėsi ne iškart po įvykio, o tik 2021 liepos 28 d., nors įvykis vyko 2021 m. liepos 26 d., be to, pati nukentėjusioji nurodė, kad traumą patyrė 2021 m. liepos 27 d. muštynių metu, t. y. lieka tiksliai nenustatyta, kokiu laiku ir kokiomis aplinkybėmis nukentėjusioji N. Š. patyrė traumą.

6.3. Ekspertizės aktą arba eksperto ar specialisto išvadą teismas turi įvertinti pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu visų byloje esančių įrodymų ištyrimu. Ekspertizės akto (specialisto išvados), kaip įrodymo, vertinimui keliami reikalavimai nustatyti BPK 20 straipsnio 5 dalyje. Kasacinės instancijos teismo praktikoje nuosekliai laikomasi nuomonės, kad specialisto išvada yra tik vienas iš įrodymų, kuris teismo turi būti įvertintas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjus visas bylos aplinkybes. Išvada ar aktas yra vertinamas ne atsietai, bet kartu su visais byloje surinktais duomenimis (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose (Nr. 2K-2/2005, 2K-277/2013, 2K-484/2013, 2K-537-303/2015, 2K-129-495/2020). Taigi specialisto išvada yra tik vienas iš įrodymų, kuris patvirtina nukentėjusios patirto sužalojimo faktą, galimą jo atsiradimo mechanizmą ir laiką, tačiau šis įrodymas nėra pakankamas. Byloje būtina nustatyti tiek kaltinamojo kaltę, t. y. tyčią, tiek kitus kaltinamajam inkriminuotos nusikalstamos veikos sudėties požymius. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo abejoti specialisto pateikta išvada dėl nukentėjusiajai nustatyto sveikatos sutrikdymo masto ir jo galimo atsiradimo mechanizmo, tačiau visiškai sutinka su apeliaciniame skunde padaryta išvada, kad byloje nėra pakankamai duomenų, leidžiančių neabejotinai konstatuoti, jog sužalojimai galėjo atsirasti dėl kokių nors tyčinių J. M. veiksmų.

6.4. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą įrodymai yra įstatymų nustatyta tvarka teisėtai gauti duomenys, kurie patvirtina ar paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės baudžiamajai bylai teisingai išspręsti, ir kuriuos galima patikrinti BPK nustatytais proceso veiksmais. Ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla (BPK 20 straipsnio 1–4 dalys). Teismas apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje turi išdėstyti įrodymus, kuriais grindžia teismo išvadas, ir nurodyti motyvus, kuriais vadovaudamasis atmeta kitus įrodymus (BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Vadinasi, teisėjų vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus turi būti paremtas visų byloje esančių duomenų patikimumo patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Kartu atkreiptinas dėmesys į tai, kad įrodymų patikimumas – tai vertinimo metu nustatoma savybė, reiškianti, kad duomenys atitinka tikrovę. Ar įrodymai yra patikimi, nustatoma išanalizavus jų gavimo tvarką, patikrinus BPK nustatytais veiksmais ir palyginus su kitais byloje esančiais įrodymais (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-590/2007, 2K-439/2011, 2K-26-689/2018). Duomenų pripažinimas įrodymais yra teismo prerogatyva. Teismas savo išvadas privalo grįsti patikimais įrodymais, įvertinti jų visumą ir tai turi leisti jam padaryti sprendime išdėstytas išvadas.

6.5. Apeliaciniame skunde iš esmės teigiama, jog bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas, vertindamas įrodymus, padarė klaidų dėl jų pakankamumo bei patikimumo, neišdėstė teisinių argumentų dėl ištirtų įrodymų vertinimo, nuosprendį grindė prielaidomis, t. y. padarė esminius BPK 20 straipsnio 5 dalies pažeidimus. Dėl įrodymų pakankamumo ir patikimumo turi būti sprendžiama kiekvienu konkrečiu atveju. Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, jog įrodymų visuma leidžia daryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą ar nebuvimą. Teismų praktikoje nustatyta, kad apkaltinamasis nuosprendis turi būti grindžiamas ne prielaidomis, o patikimais įrodymais, kurie turi būti neprieštaringi, nuoseklūs, tarpusavyje susiję ir iš jų analizės turi logiškai išplaukti kaltinamojo kaltę bei kitas svarbias aplinkybes patvirtinančios išvados, o kaltinimui prieštaraujantys duomenys turi būti paneigti. Kai iš skirtingų byloje pateiktų duomenų gaunama prieštaringa informacija, teismas turi šį prieštaravimą išspręsti ir atsakyti į klausimą, kuriais duomenimis vadovautis, o kuriuos atmesti. Nagrinėjamu atveju sutiktina, kad buvo padarytos esminės įrodymų tyrimo klaidos, kurios reiškia esminį baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimą.

6.6. Kolegija pažymi, kad procesas apeliacinės instancijos teisme yra tokia baudžiamojo proceso stadija, kurioje teismas, paisydamas apelianto pateikto apeliacinio skundo ribų, tikrina pirmosios instancijos teismo priimto neįsiteisėjusio nuosprendžio (nutarties) teisėtumą ir pagrįstumą, patikrina, ar teismo išvadas patvirtina įrodymai, išnagrinėti teisiamajame posėdyje, ar teismas atsižvelgė į visas bylos aplinkybes, galinčias paveikti teismo išvadas, ar teisiamajame posėdyje išnagrinėtų įrodymų pakanka teismo išvadoms padaryti, ar įrodymai yra teisingai įvertinti ir pan. Pažymėtina, kad BK 140 straipsnio 1 dalyje numatyta nusikalstama veika gali būti padaroma tik tyčia, o toks nusikaltimas laikomas padarytu tyčia, jeigu jį darydamas asmuo suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, numatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti BK numatyti padariniai, ir jų norėjo (tiesioginė tyčia) arba nors jų nenorėjo, bet sąmoningai leido jiems atsirasti (netiesioginė tyčia). Apeliacinės instancijos teismas pritaria, jog nagrinėjamu atveju buvo išnaudotos visos protingos priemonės, siekiant išsiaiškinti N. Š. veido kairės pusės sumušimo (kraujosruvos) atsiradimo aplinkybes, tačiau duomenų, kuriais remiantis būtų galima tvirtai pripažinti, kad J. M. padarė BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytą veiką, nėra. Nagrinėjamu atveju duomenų, kuriais remiantis galima tik manyti, kad nusikalstama veika galėjo būti padaryta, nepakanka išvadoms apie J. M. kaltumą padaryti ir apkaltinamajam nuosprendžiui priimti.

7. Baudžiamojo proceso paskirtis yra tinkamas įstatymo pritaikymas, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas (BPK 1 straipsnio 1 dalis). Pagal BK 2 straipsnį asmuo atsako pagal baudžiamąjį įstatymą tik tuo atveju, jei jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką ir jei jo veika atitinka BK specialiosios dalies straipsnyje nustatytą nusikalstamos veikos sudėtį. Pagal kasacinės instancijos teismo praktiką apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais asmens kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias aplinkybes. Teismo apkaltinamasis nuosprendis gali būti grindžiamas tik patikimais įrodymais, kurių pakanka neginčijamai išvadai apie asmens kaltumą.

7.1. Asmens pripažinimo kaltu padarius nusikalstamą veiką tvarką nustato BPK. Ši tvarka grindžiama konstituciniais teisėtumo, lygybės įstatymui ir teismui, nekaltumo prezumpcijos, viešo ir teisingo bylos nagrinėjimo, teismo ir teisėjo nešališkumo ir nepriklausomumo, teisės į gynybą garantavimo ir kitais principais (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1999 m. vasario 5 d., 2000 m. gegužės 8 d., 2000 m. rugsėjo 19 d., 2008 m. sausio 24 d. nutarimai). Baudžiamasis procesas teisme yra grindžiamas rungimosi principu, kuris įtvirtina, kad kaltinimo ir gynybos šalys turi lygias teises teikti įrodymus, ginčyti kitos šalies argumentus, tačiau kaltinamojo teisinis statusas procese yra apibrėžtas nekaltumo prezumpcijos principu. Kaltininko kaltė baudžiamojoje teisėje nėra preziumuojama, o turi būti nustatoma dėl kiekvienos nusikalstamos veikos. Nekaltumo prezumpcija reiškia, kad asmuo laikomas nekaltu, kol jo kaltumas neįrodytas įstatymo nustatyta tvarka ir pripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu. Iš nekaltumo prezumpcijos kyla imperatyvas, kad kaltinamasis savo nekaltumo įrodinėti neprivalo ir įrodinėjimo naštos negalima jam perkelti, visos abejonės, kurių negalima pašalinti, turi būti aiškinamos įtariamojo (kaltinamojo) naudai (in dubio pro reo). Šis principas draudžia esant nepašalintų abejonių dėl reikšmingų bylai aplinkybių priimti apkaltinamąjį nuosprendį. Vadovaujantis nekaltumo prezumpcijos principu, pareiga įrodyti nusikaltimo padarymą tenka baudžiamąjį persekiojimą vykdančioms institucijoms. Konkrečių nusikalstamos veikos požymių buvimą asmens veikoje teismas gali konstatuoti tik juos pagrindęs abejonių nekeliančių, patikimų, tiesiogiai teisiamajame posėdyje ištirtų ir teisingai įvertintų įrodymų visuma.

7.2. Bendrosios kompetencijos teismų instancinės sistemos paskirtis – sudaryti prielaidas aukštesnės instancijos teismuose ištaisyti bet kurias fakto (t. y. teisiškai reikšmingų faktų nustatymo ir vertinimo) ar bet kurias teisės (t. y. teisės taikymo) klaidas, kurias dėl kokių nors priežasčių gali padaryti žemesnės instancijos teismas, ir neleisti, kad kokioje nors bendrosios kompetencijos teismų nagrinėtoje civilinėje, baudžiamojoje ar kitos kategorijos byloje būtų įvykdytas neteisingumas, priešingu atveju būtų nukrypta nuo konstitucinio teisinės valstybės principo, pažeista asmens konstitucinė teisė į tinkamą teismo procesą (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d., rugsėjo 21 d., 2007 m. spalio 24 d., 2008 m. sausio 24 d. nutarimai, kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-135-648/2016, 2K-190-648/2018). Iš šių nuostatų išplaukia ir apeliacinės instancijos teismo paskirtis užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai, todėl apeliacinės instancijos teismas, tiksliai laikydamasis apeliacinį procesą reglamentuojančių normų reikalavimų, turi kruopščiai patikrinti kiekvieno apskųsto nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą, t. y. ar teismo išvadas patvirtina įrodymai, išnagrinėti teisiamajame posėdyje, ar atsižvelgta į visas bylos aplinkybes, galinčias paveikti teismo išvadas, ar teisiamajame posėdyje išnagrinėtų įrodymų pakanka teismo išvadoms padaryti, ar įrodymai yra teisingai įvertinti (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-69/2011, 2K-319-976/2015, 2K-418-699/2015, 2K-190-648/2018, 2K-248-689/2018).

7.3. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas įrodymus dėl J. M. kaltės, padarius nusikalstamą veiką, nesilaikė BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyto reikalavimo išsamiai išnagrinėti visas bylos aplinkybes. Skundžiamame teismo nuosprendyje padarytos išvados dėl faktinių bylos aplinkybių, susijusių su J. M. inkriminuota nusikalstama veika, kelia abejonių jų tikrumu ir tikslumu. Apkaltinamasis nuosprendis turi būti pagrįstas įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Toks nuosprendis negali būti grindžiamas abejotinais faktais ir tikėtinomis aplinkybėmis, tokių faktinių aplinkybių pagrindu daromos išvados taip pat yra tik abejotinos ir tikėtinos. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, jog paprastai nuosprendyje daromos išvados dėl įvairių aplinkybių negali būti grindžiamos principu, jog, jei nėra įrodymų, nei aiškiai paneigiančių, nei aiškiai patvirtinančių tam tikrą aplinkybę, vadinasi, ta aplinkybė nepaneigta; tai prieštarauja loginio metodo, taikomo darant išvadas, taisyklėms. Taigi teisėjų kolegija konstatuoja, kad, remiantis surinktų, teisme ištirtų ir įvertintų įrodymų visumos analize, darytina išvada, jog šioje byloje neįrodyta, kad J. M. padarė nusikaltimą, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje. Taigi apygardos teismas, atsižvelgdamas į visas išdėstytas aplinkybes, įvertinęs, jog byloje esama abejonių, kurios negali būti pašalintos ir turi būti aiškinamos kaltinamo asmens naudai, daro išvadą, kad yra pagrindas dėl apeliaciniame skunde nurodytų argumentų naikinti Plungės apylinkės teismo Palangos rūmų 2022 m. kovo 16 d. nuosprendį ir J. M. išteisinti, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Kadangi J. M. dėl nusikaltimo, numatyto BK 140 straipsnio 1 dalyje, padarymo išteisinamas, apeliacinės instancijos teismas dėl skundo argumentų, susijusių su J. M. paskirtos bausmės pagrįstumu ir galimybe ją švelninti BK 54 straipsnio 3 dalies pagrindu, nebepasisako.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 4 dalimi ir 329 straipsnio 1 punktu,

nusprendžia:

nuteistojo J. M. gynėjo advokato Jono Špelverio apeliacinį skundą tenkinti.

Plungės apylinkės teismo Palangos rūmų 2022 m. kovo 16 d. nuosprendį panaikinti ir J. M. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 1 dalį išteisinti, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Daiktinį įrodymą – CD laikmeną su garso įrašu – palikti saugoti baudžiamojoje byloje.