- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2025-07-17
- Bylos Nr.
- e2S-689-459/2025
- Teisminio proceso Nr.
- 2-69-3-04152-2025-1
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Raimonda Andrulienė
- Atsakovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Carbon Invest“
- Ieškovas
- T. B.
- Kategorijos
Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Raimonda Andrulienė
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Carbon Invest“ atskirąjį skundą dėl Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos rūmų 2025 m. kovo 6 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovės T. B. ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Carbon Invest“ dėl skolos priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama priteisti iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės (toliau ? UAB) „Carbon Invest“ 67 500 Eur skolą, 1 322,26 Eur palūkanas ir bylinėjimosi išlaidais. Ieškovė reikalavimo įvykdymui užtikrinti prašė atsakovei taikyti laikinąsias apsaugos priemones – areštuoti atsakovės turtą, neviršijant 68 822,26 Eur sumos, uždraudžiant juo disponuoti ir perleisti iki teismo sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo. Nurodė, kad atsakovė sistemingai veikė pateikdama nepagrįstus pažadus ir neturėdama realių finansinių išteklių vykdyti statybas, rezervavo butus. Pagrindinis atsakovės akcininkas I. L. turi įregistruotų turto areštų, kas pagrindžia abejones ir dėl atsakovės mokumo. Nors atsakovė valdo nemažai nekilnojamojo turto, įskaitant ginčo sklypą ir ant jo esantį namą, atsakovės turtas buvo areštuotas dar iki Sutarties sudarymo, tačiau ieškovei ši esminė aplinkybė nebuvo atskleista. Be to, remiantis viešai prieinama atsakovės finansine informacija, atsakovė šiuo metu turi 18 205,55 Eur įsiskolinimą Valstybinei mokesčių inspekcijai, kas dar labiau patvirtina atsakovės finansinio nemokumo riziką ir kelia abejonių dėl jos gebėjimo vykdyti prisiimtus įsipareigojimus ar teismo sprendimą.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
2. Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos rūmai 2025 m. kovo 6 d. nutartimi ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tenkino, areštavo atsakovei UAB „Carbon Invest“ priklausantį nekilnojamąjį ir kilnojamąjį turtą, pinigines lėšas, neviršydami 68 822,26 Eur sumos; nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių nurodė vykdyti skubiai. Pagrindiniai pirmosios instancijos teismo motyvai:
2.1. Teismas sutiko su ieškovės argumentu, kad 68 822,26 Eur suma juridiniam asmeniui yra gana didelė, kas, pagal formuojamą teismų praktiką laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimu, laikytina pakankama aplinkybe šių priemonių taikymui, nes sukelia galimo teismo sprendimo neįvykdymo riziką (Lietuvos apeliacinio teismo 2005 m. lapkričio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-579/2005, 2008 m. sausio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-48/2008 ir kt.).
2.2. Nurodė, jog atsakovė turi trumpalaikio turto bei 248 586 Eur skolų. Bet to, LITEKO informacinės sistemos duomenimis nustatyta, kad atsakovei buvo iškeltos dvi civilinės bylos (civilinių bylų Nr. e2-1244-413/2024; e2-1233-413/2024), kuriose buvo sudarytos taikos sutartys, tačiau taikos sutartys nebuvo vykdomos, buvo išduoti vykdomieji raštai. Prašomos priteisti sumos didelės, o atsakovė vengia vykdyti taikos sutartis. Be to, iš turto arešto išrašų matyti, kad atsakovės vadovui priklausantis nekilnojamasis turtas ir piniginės lėšos yra areštuoti antstolio.
2.3. Teismas manė, kad yra pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nes jų netaikius pasunkėtų būsimo teismo sprendimo įvykdymas ar jis pasidarytų nebeįmanomas, nes atsakovė savo turtą ar turtines teises gali perleisti tretiesiems asmenims, gali pasunkėti jos galimybės atsiskaityti su ieškove vykdant įsipareigojimus kitiems kreditoriams ir pan.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
3. Atskiruoju skundu atsakovė (toliau – ir apeliantė) prašo panaikinti Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos rūmų 2025 m. kovo 6 d. nutartį kaip nepagrįstą ir išspręsti klausimą iš esmės – atmesti ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo; priteisti iš ieškovės atsakovei patirtas bylinėjimosi išlaidas. Esminiai atskirojo skundo argumentai:
3.1. Apeliantės vertinimu, nė viena iš ieškovės nurodytų aplinkybių nepagrindžia realios grėsmės teismo sprendimo vykdymui, be to, ieškovės nurodyta informacija yra neteisinga ir klaidinanti teismą (įsiskolinimą VMI atsakovė yra padengusi jau nuo 2025 m. vasario 21 d.), taip pat ieškovė be pagrindo susiejo atsakovės mokumą su jos akcininko I. L. asmeninėmis skolomis bei kitų įmonių įsipareigojimais, nors jie neturi nieko bendra su atsakove.
3.2. Apeliantė nurodo, kad pirmosios instancijos teismas būtinybę taikyti laikinąsias apsaugos priemones motyvavo, visų pirma, ieškovės prašoma priteisti itin didele skolos suma. Atkreipia dėmesį į tai, kad skundžiamoje nutartyje cituojami 2005?2008 m. laikotarpio Lietuvos apeliacinio teismo išaiškinimai dėl to, kas yra laikoma didele suma, tačiau teismas neatsižvelgė į tai, kad nurodyta praktika šiuo metu yra pasikeitusi.
3.3. Pažymi, kad kreditorių kiekis, teikiami ieškiniai, iškeltos bylos savaime nėra pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nes jos vienareikšmiškai nepatvirtina atsakovės nesąžiningo elgesio. Teismo sprendimo įvykdymo grėsmė paprastai pripažįstama, kai laikinųjų apsaugos priemonių prašantis asmuo pateikia konkrečių duomenų ar įrodymų apie atsakovo nesąžiningą elgesį, apie jo atliktus, atliekamus ar siekiamus atlikti veiksmus, kuriais jis bando išvengti to asmens naudai priimto teismo sprendimo įvykdymo. Pažymi, kad šiuo atveju nutartyje visiškai nebuvo nagrinėjamas atsakovės nesąžiningumo klausimas.
3.4. Nurodo, kad atsakovės finansinė situacija yra gera, todėl ieškovės prašoma priteisti suma, palyginti su atsakovės turimu turtu, negali sukelti atsakovės nemokumo rizikos ir negali turėti įtakos teismo sprendimo vykdymui.
3.5. Pažymi, kad šiuo atveju laikinųjų apsaugos priemonių taikymas gali sukelti didesnę žalą atsakovei ir iškreipti atsakovės ir ieškovės interesų pusiausvyrą atsakovės nenaudai, o netaikius laikinųjų apsaugos priemonių dėl jau minėtų priežasčių nekiltų jokia žala atsakovės interesams, tačiau būtų užtikrinta abiejų šalių interesų pusiausvyra.
Atsiliepimas
4. Atsiliepimu į atskirąjį skundą ieškovė prašo atsakovės atskirąjį skundą atmesti kaip nepagrįstą ir pirmosios instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą. Pagrindiniai atsiliepimo argumentai:
4.1. Ieškovės vertinimu, ieškinio suma – 68 822,26 Eur yra reikšminga, ypač vertinant tai, kad ieškovė yra fizinis asmuo, o atsakovė ? juridinis asmuo, turintis verslo patirtį ir profesionalų statusą. Pagal suformuotą teismų praktiką, didelės apimties turtinis reikalavimas gali būti laikomas pakankamu pagrindu taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nes kyla reali rizika, jog, nesiėmus jų, teismo sprendimo įvykdymas gali būti apsunkintas ar neįmanomas.
Šalies argumentai
4.2. Ieškovė mano, kad atsakovės ankstesnės bylos, skolos, išduoti, tačiau nevykdomi vykdomieji raštai leidžia vertinti, kad grėsmė sprendimo įvykdymui egzistuoja.
4.3. Ieškovė nurodo, kad iš viešai prieinamos informacijos matyti, kad dar 2025 m. vasario mėn. atsakovė turėjo skolą „Sodrai“. Net jei ši suma ir buvo vėliau padengta, tai parodo, kad skola objektyviai egzistavo. Remiantis https://rekvizitai.vz.lt/imone/carboninvest/atlyginimas/ informacija, 2025 m. vasario 1 d. atsakovės vidutinis bruto atlyginimas buvo tik apie 563 Eur, o metinis vidurkis ? vos 410 Eur, t. y. akivaizdžiai mažiau nei galiojanti minimalioji mėnesinė alga (MMA) Lietuvoje (2025 m. sausio 1 d. – 1 038 Eur; iki tol ? 924 Eur ir t. t.). Tai rodo, kad atsakovė neturi realios ir pastovios darbo jėgos arba jos veikla yra formali, be faktinės veiklos apimties. Tad tokie rodikliai prieštarauja deklaruojamai atsakovės gerai finansinei būklei.
4.4. Ieškovės manymu, atsakovė yra nesąžininga, nes jau daugiau nei pusę metų neatsiskaito su ieškove ir, kaip matoma iš bylos duomenų, neketina atsiskaityti, nededa jokių pastangų dėl realaus skolos grąžinimo.
Žemesnės instancijos teismas
5. 2025 m. birželio 3 d. Klaipėdos apygardos teisme gauti ieškovės rašytiniai paaiškinimai, kuriuose nurodoma, kad visam atsakovei priklausančiam nekilnojamajam turtui šiuo metu yra taikomi areštai, įregistruoti trečiųjų asmenų, papildomai nurodoma, kad pridedamas Nekilnojamojo turto registro išrašas. Mano, kad šios aplinkybės paneigia atsakovės atskirajame skunde formuluojamą poziciją, jog neva nėra jokios grėsmės būsimo sprendimo įvykdymui. Atsakovės nevykdomi įsipareigojimai ieškovei, taip pat jau taikomi turto areštai, sudaro pagrindą manyti, kad atsakovės elgesys yra nesąžiningas.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Atskirasis skundas tenkintinas.
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Dėl atskirojo skundo nagrinėjimo ribų ir ginčo esmės
6. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei patikrinimas, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Absoliučių skundžiamos teismo nutarties negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 329, 338 straipsniai).
7. CPK 336 straipsnis nustato, jog apeliacinės instancijos teismas atskirąjį skundą nagrinėja rašytinio proceso tvarka, išskyrus atvejus, kai šį skundą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad būtinas žodinis nagrinėjimas. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad šiuo atveju skundui išnagrinėti pakanka byloje esančios rašytinės bylos medžiagos.
8. Nagrinėjamos bylos apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės atsakovės turtui, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
Dėl rašytinių paaiškinimų nepriėmimo
9. Ieškovės atstovas K. G. 2025 m. birželio 3 d. pateikė rašytinius paaiškinimus (papildomas atsiliepimas į atskirąjį skundą), kuriuose papildo atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentus.
10. CPK 42 straipsnyje įtvirtinta teise teikti rašytinius paaiškinimus galima naudotis ir apeliaciniame procese, jeigu tokių paaiškinimų turinys neprieštarauja CPK 323 straipsnyje nurodytam reikalavimui, kitoms apeliacinį procesą reglamentuojančioms teisės normoms. Pasibaigus apeliacinio (atskirojo) skundo padavimo terminui, keisti (papildyti) apeliacinį (atskirąjį) skundą yra draudžiama (CPK 323, 338 straipsniai). CPK 323 straipsnio nuostatos suponuoja išvadą, kad šalies rašytiniai paaiškinimai, kuriuose nurodomi papildomi nesutikimo su skundžiamu pirmosios instancijos teismo procesiniu sprendimu argumentai arba kuriuose nurodomi papildomi atsiliepimo į apeliacinį (atskirąjį) skundą argumentai, negali būti priimami, kai pasibaigia įstatymų leidėjo nustatytas terminas tokiam procesiniam veiksmui atlikti. Rašytiniai paaiškinimai, kuriuose šalis išdėsto savo atsikirtimus į priešingos šalies apeliacinės instancijos teismui adresuotus procesinius dokumentus, taip pat negali būti priimami ir dėl tos priežasties, kad apeliaciniame procese nenumatytas apsikeitimas jokiais kitais procesiniais dokumentais, išskyrus apeliacinį (atskirąjį) skundą bei atsiliepimą į jį. Pažymėtina, kad analogišką išvadą dėl rašytinių paaiškinimų, kuriuose yra nurodomi atsikirtimai į priešingos šalies atsiliepimą, nepriėmimo kaip nenumatyto kasaciniame procese dokumento ne kartą yra padaręs ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-2-969/2016; 2017 m. sausio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-87-969/2017).
11. Nagrinėjamu atveju ieškovės atstovas rašytiniuose paaiškinimuose pateikia papildomus atsikirtimus į atskirajame skunde nurodytas aplinkybes. Taigi pateiktais rašytiniais paaiškinimais ieškovės atstovas iš esmės siekia papildyti savo atsiliepimą į atskirąjį skundą naujais argumentais. Kadangi apeliaciniame procese nėra numatytas apeliacinio (atskirojo) skundo ir atsiliepimo į jį papildymas naujais argumentais, atsikirtimų į priešingos šalies apeliacinės instancijos teismui adresuotus procesinius dokumentus pareiškimas, apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti ieškovės atstovo pateiktus rašytinius paaiškinimus.
Dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygų
12. Atsakovės atskiruoju skundu keliamas klausimas, ar pagrįstai pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, konstatavo, kad yra visos sąlygos tenkinti ieškovės prašymą ir atsakovei taikyti laikinąsias apsaugos priemones.
13. Pagal CPK 144 straipsnio 1 dalį, teismas byloje dalyvaujančių ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymu siekiama garantuoti būsimo teismo procesinio sprendimo byloje realų ir tinkamą įvykdymą. Įstatymų leidėjas laikinųjų apsaugos priemonių taikymą susieja su dviem privalomomis sąlygomis: pirma, ieškovo reikalavimas turi būti tikėtinai pagrįstas; antra, nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių galbūt ieškovui palankaus teismo procesinio sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas. Nesant nors vienos iš šių sąlygų, nėra laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindo.
14. Pirmoji prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones nagrinėjimo stadija yra ieškovo reikalavimo preliminaraus (lot. prima facie (iš pirmo žvilgsnio)) pagrįstumo vertinimas. Tokio vertinimo tikslas – teismo įsitikinimas, ar išnagrinėjus bylą iš esmės galėtų būti priimtas ieškovui palankus teismo sprendimas.
15. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad nors pirmosios instancijos teismas, spręsdamas procesinį laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą ir priimdamas skundžiamą nutartį, atskirai detaliai nepasisakė dėl ieškovės reikalavimų preliminaraus pagrįstumo, tačiau tai savaime nereiškia, kad pirmosios instancijos teismas tokio vertinimo neatliko. Iš skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties turinio ir joje išdėstytų argumentų matyti, kad pirmosios instancijos teismas šioje proceso stadijoje nenustatė duomenų, jog ieškovė reikštų aiškiai nepagrįstą reikalavimą ar savo teises gintų netinkamu būdu ir ieškovės prašoma taikyti laikinoji apsaugos priemonė dėl to negalėtų būti taikoma dėl pirmosios (ieškinio tikėtino pagrįstumo) sąlygos taikyti laikinąsias apsaugos priemones neegzistavimo.
16. Svarbu pažymėti ir tai, kad atskiruoju skundu atsakovė neginčija pirmosios laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos (ieškinio preliminaraus pagrįstumo) egzistavimo. Preliminariai susipažinus su ieškiniu ir ieškovės pateiktais duomenimis, nėra objektyvių prielaidų manyti, kad ieškovės reikalavimai yra akivaizdžiai nepagrįsti ar kad ji pasirinko neleistiną, aiškiai neįmanomą savo civilinių teisių gynybos būdą ir pagal ieškinio reikalavimą net tikėtinai negalėtų būti priimtas palankus teismo sprendimas.
17. Apeliantė atskirajame skunde iš esmės nesutinka, kad nagrinėjamu atveju yra antroji laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlyga – grėsmė teismo sprendimo įvykdymui. Apeliantės teigimu, ieškovė nepateikė jokių konkrečių duomenų ar įrodymų apie atsakovės nesąžiningą elgesį, o pirmosios instancijos teismas nenurodė jokių pagrįstų motyvų ir objektyvių duomenų, dėl kurių būtų galima padaryti išvadą dėl antros būtinosios sąlygos laikinosioms apsaugos priemonės taikyti egzistavimo – teismo sprendimo neįvykdymo arba įvykdymo pasunkėjimo rizikos.
18. Kaip minėta, pagal CPK 144 straipsnio 1 dalį, laikinųjų apsaugos priemonių taikymo siekiantis asmuo, be kita ko, turi pagrįsti, kad, nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Pažymėtina, kad prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių, kaip ir bet kuris asmens teikiamas procesinis prašymas ar dokumentas, turi būti motyvuotas ir pagrįstas įrodymais (CPK 111 straipsnio 2 dalies 5 punktas, 144 straipsnis). Pagrįsti prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių yra jį teikiančio byloje dalyvaujančio asmens ar kito suinteresuoto asmens, prašančio taikyti laikinąsias apsaugos priemones, procesinė pareiga (CPK 178 straipsnis). Asmuo, grįsdamas prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones, privalo nurodyti teismui ne tik prielaidas, bet ir konkrečias aplinkybes ir įrodymus, jog laikinųjų apsaugos priemonių nesiėmimas sukels CPK 144 straipsnio 1 dalyje numatytas pasekmes.
19. Įvertinus ginčijamos nutarties motyvus, matyti, kad pirmosios instancijos teismas būtinybę taikyti laikinąsias apsaugos priemones motyvavo visų pirma ieškovės prašoma priteisti itin didele skolos suma ? 68 822,26 Eur. Tačiau sutiktina su apeliante, kad skundžiamoje nutartyje yra cituojami 2005?2008 m. laikotarpio Lietuvos apeliacinio teismo išaiškinimai dėl to, kas yra laikoma didele suma, ir neatsižvelgta į tai, kad nurodyta praktika šiuo metu yra pasikeitusi.
20. Lietuvos apeliacinis teismas, pasisakydamas dėl didelės ieškinio sumos kriterijaus, pastarųjų metų praktikoje teikia išaiškinimus, kad nepriklausomai nuo to, ar ieškinio suma atsakovui yra didelė, vien ši aplinkybė negali būti vertinama kaip absoliutus pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas savaime nesukuria materialinių vertybių ir nepagerina turtinės padėties, o tik padeda išsaugoti esantį atsakovo turtą iki ginčo išsprendimo iš esmės. Vien didelė ieškinio suma pati savaime nei palengvina, nei pasunkina ar padaro nebeįmanomą būsimo teismo sprendimo įvykdymą (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2- 1069-407/2016; 2016 m. birželio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1092-943/2016; 2017 m. sausio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-96-302/2017; 2017 m. balandžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-799-464/2017).
21. Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje taip pat nurodoma, kad grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui pripažinimą lemia ne asmens, kurio atžvilgiu prašoma taikyti tokias priemones, turtinės padėties ir jam pareikšto ieškinio reikalavimo dydžio santykis ar juo labiau ne galimas jo nemokumo proceso inicijavimas ateityje, bet to asmens nesąžiningumas ir konkretūs jo atlikti ir (ar) atliekami veiksmai, nukreipti į turto masės ar jo vertės sumažinimą (Lietuvos apeliacinio teismo 2021 m. birželio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2-554-464/2021). Be to, jeigu ieškinio reikalavimai patenkinami, bet jiems įvykdyti skolininko turto neužtenka, negalėjimą įvykdyti teismo sprendimą lemia objektyvios su to asmens turtine padėtimi susijusios aplinkybės (reikalavimo ir turto disproporcija), o ne laikinųjų apsaugos priemonių netaikymas, apie ką ne kartą pasisakyta Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. gruodžio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1556-464/2017; 2018 m. lapkričio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1567-464/2018; 2019 m. spalio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1046-790/2019; 2020 m. kovo 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-195-450/2020).
22. Remiantis viešai prieinamais duomenimis https://rekvizitai.vz.lt/imone/carbon_invest/apyvarta/, nustatyta, kad ieškovės nurodomus argumentus apie atsakovės sunkią finansinę padėtį ir nemokumo tikimybę paneigia 2024 m. finansinių ataskaitų duomenys: 2024 m. atsakovė veikė pelningai ? grynasis pelnas sudarė 109 760 Eur. Be to, viso atsakovės turimo turto vertė siekia 5 802 517 Eur (iš jo 5 245 157 Eur sudaro ilgalaikis (materialusis) turtas, o 557 360 Eur ? trumpalaikis turtas), įsipareigojimai – 1 258 020 Eur, atsakovės nuosavas kapitalas taip pat yra teigiamas ? 205 977 Eur. Taigi, darytina išvada, kad ši suma reikšmingai viršija ieškovės pareikštą reikalavimą ir negali sukelti atsakovės nemokumo rizikos ar turėti įtakos teismo sprendimo vykdymui.
24. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad, vertinant grėsmės teismo sprendimo neįvykdymui, kaip laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos, egzistavimą, vien aplinkybė, jog ieškiniu reiškiamas turtinis reikalavimas, savaime nėra pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Aktualioje Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje akcentuojama tai, kad byloje, kurioje yra pareikšti turtinio pobūdžio reikalavimai, laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti reikšminga ne tik ieškinio suma, atsakovo turtinė padėtis, jo turtinės padėties pokyčio perspektyvos, bet ir jo elgesys iki bylos iškėlimo ar jos nagrinėjimo metu, leidžiantis įvertinti atsakovo (ne)sąžiningumą. Laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tik tuomet, kai, be kita ko, esama duomenų ir apie atsakovo nesąžiningumą, pavyzdžiui, ketinimus paslėpti, perleisti, įkeisti turimą turtą ar kitaip jį apsunkinti (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. sausio 7 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-27-407/2016; 2017 m. rugpjūčio 17 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2‑1034‑464/2017; 2018 m. balandžio 17 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-499-943/2018; 2021 m. gruodžio 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-1348-302/2021; ir kt.).
25. Pažymėtina, kad laikinosios apsaugos priemonės savaime materialinių vertybių nesukuria, o tik padeda išsaugoti antrosios ginčo šalies (atsakovo) turtą, kai esama duomenų apie galbūt nesąžiningų veiksmų atlikimą, sąmoningą siekį pabloginti savo turtinę padėtį ir taip išvengti išieškojimo iš šio turto pagal teismo sprendimą, t. y. laikinųjų apsaugos priemonių instituto paskirtis yra ne kaupiamoji, o konservacinė (Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. spalio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2-1193-943/2020).
26. Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje ne kartą buvo pasisakyta, kad finansinis neišgalėjimas įvykdyti sprendimo ir nenorėjimas jį įvykdyti (t. y. siekis išvengti vykdymo) yra skirtingos faktinės situacijos, ir tik antrosios situacijos atveju prevenciniais tikslais galėtų būti taikomi disponavimo turtu ir (ar) piniginėmis lėšomis apribojimai. Tuo atveju, kai ieškinio reikalavimai patenkinami, bet jiems įvykdyti skolininko turto neužtenka, negalėjimą įvykdyti teismo sprendimą lemtų objektyvios su to asmens turtine padėtimi susijusios aplinkybės (reikalavimo ir turto disproporcija), o ne laikinųjų apsaugos priemonių netaikymas (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. gruodžio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1556-464/2017; Lietuvos apeliacinio teismo 2023 m. lapkričio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1067-467/2023 ir joje nurodyta Lietuvos apeliacinio teismo praktika).
27. Lietuvos apeliacinio teismo nuosekliai suformuotoje praktikoje pažymima, kad laikinųjų apsaugos priemonių, kaip itin atsakovo teises varžančio procesinio instituto, taikymas galimas tik labai išskirtiniais atvejais ir tik tada, kai jo taikymo prašantis asmuo (ieškovas) pateikia įtikinamų argumentų bei konkrečių duomenų (įrodymų) apie atsakovo jau atliktus, atliekamus ar siekiamus atlikti su sąžiningu elgesiu nederančius veiksmus, kurių tikslas – išvengti ieškovui galbūt palankaus teismo sprendimo įvykdymo (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. liepos 18 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-614-450/2019; 2020 m. balandžio 21 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2‑538-302/2020; 2024 m. balandžio 18 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2‑208-553/2024 16 punktą).
28. Nagrinėjant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą teisės aktai nepreziumuoja asmens nesąžiningumo, todėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo siekiančiam subjektui kyla pareiga tokią aplinkybę įrodyti, pateikti bent minimalius įrodymus, patvirtinančius priešingos šalies nesąžiningą elgesį – iki bylos iškėlimo ar jos nagrinėjimo metu atliktus, atliekamus ar siekiamus atlikti veiksmus, kuriais būtų išvengiamas ar apsunkinamas kreditorei galbūt palankaus sprendimo vykdymas (turimo turto slėpimas, perleidimas, įkeitimas ar jo apsunkinimas bet kokia kita forma) (CPK 144 ir 178 straipsniai).
29. Pažymėtina tai, kad vien ieškovės ieškinyje ir atsiliepime į atsakovės atskirąjį skundą nurodoma aplinkybė, jog atsakovė nepatenkino ieškovės reikalavimų dėl skolos grąžinimo ir ieškovė reikalavimus atsakovei reiškia teisme, savaime nepatvirtina apeliantės nesąžiningumo. Kadangi ieškovės reiškiami reikalavimai atsakovei sudaro bylos nagrinėjimo dalyką, teismas šioje proceso stadijoje, nagrinėdamas klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių (ne)taikymo būtinumo, negali konstatuoti aplinkybių, kurios dar nėra ištirtos ir įvertintos, ir atitinkamai negali jomis vadovaudamasis spręsti dėl apeliantės nesąžiningumo.
30. Ieškovės nurodomos aplinkybės dėl atsakovės finansinės padėties ar jos turtui pritaikytų areštų nesudaro pagrindo išvadai, kad atsakovė galėtų imtis nesąžiningų priemonių, siekdama išvengti galbūt palankaus teismo sprendimo vykdymo, nes minėtos aplinkybės apibūdina atsakovės turtinę padėtį, tačiau ne atsakovės veiksmus ar neveikimą, iš kurių būtų galima daryti išvadas apie jos sąžiningumą ar nesąžiningumą ieškovės atžvilgiu aptartos teismų praktikos prasme. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į tai, kad ieškovė nepateikė atsakovės (apeliantės) galimą nesąžiningumą patvirtinančių įrodymų.
31. Nagrinėjamu atveju ieškovė šioje bylos nagrinėjimo stadijoje nepateikė bent minimalių įrodymų, konkrečiai pagrindžiančių atsakovės (apeliantės) nesąžiningumą laikinųjų apsaugos priemonių taikymo aspektu, – atliktus, atliekamus ar siekiamus atlikti kokius nors veiksmus, kuriais būtų siekiama išvengti ieškovei galbūt palankaus teismo sprendimo įvykdymo. Taigi byloje nesant įrodymų apie atsakovės ketinimą paslėpti, perleisti ar imtis kitokių priemonių ir kitaip apsunkinti turimą turtą ir taip siekti išvengti ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymo, nenustatęs objektyviais duomenimis pagrįstų aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą daryti bent tikėtiną išvadą dėl atsakovės (apeliantės) nesąžiningumo, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad ieškovė neįrodė pakankamo pagrindo konstatuoti grėsmės teismo sprendimo įvykdymui egzistavimą. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju ieškovė neįrodė antrosios laikinųjų apsaugos priemonių taikymui būtinos sąlygos atsakovės atžvilgiu egzistavimo.
32. Apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad ieškovė neįrodė aplinkybių, kurios leistų teigti, jog yra grėsmė galbūt jai palankaus sprendimo įvykdymui dėl atsakovės veiksmų ir nesiėmus ieškovės prašomų laikinųjų apsaugos priemonių teismo sprendimo įvykdymas galėtų pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Esant tokioms aplinkybėms, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas, tinkamai nenustatęs antrosios laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos atsakovės atžvilgiu, nepagrįstai pripažino, kad nustatyta sąlygų visuma, būtina taikyti laikinąsias apsaugos priemones, dėl to nepagrįstai patenkino ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atsakovei (CPK 144 straipsnio 1 dalis).
33. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad reikšti prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo galima bet kurioje proceso stadijoje (CPK 144 straipsnio 2 dalis). Todėl pasikeitus situacijai ar paaiškėjus aplinkybėms, galinčioms turėti įtakos būsimo galbūt ieškovei palankaus teismo sprendimo įvykdymui, ieškovė turi teisę kreiptis į teismą su prašymu dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.
Dėl procesinės bylos baigties
34. Apibendrindamas tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad, ieškovei neįrodžius antrosios laikinųjų apsaugos priemonių taikymui būtinos sąlygos atsakovės atžvilgiu egzistavimo, tačiau, pirmosios instancijos teismui patenkinus šį ieškovės prašymą, buvo netinkamai taikytos laikinųjų apsaugos priemonių taikymą reglamentuojančios proceso teisės normos. Esant tokioms aplinkybėms, skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis panaikinama ir klausimas išsprendžiamas iš esmės – ieškovės prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atsakovei netenkinamas (CPK 337 straipsnio 1 dalies 2 punktas).
Dėl bylinėjimosi išlaidų
35. Bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas yra išsprendžiamas priimant byloje galutinį procesinį sprendimą, atsižvelgiant į bylos išnagrinėjimo rezultatą (CPK 93 straipsnis, 270 straipsnio 5 dalies 3 punktas). Šia apeliacinės instancijos teismo nutartimi nepriimtas sprendimas dėl ginčo esmės ir nėra pagrindo šioje bylos stadijoje spręsti dėl bylinėjimosi išlaidų už tarpinių procesinių veiksmų atlikimą paskirstymo, dėl to atsakovės patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimas nenagrinėjamas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336–339 straipsniais, apeliacinės instancijos teismas
nutaria:
Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos rūmų 2025 m. kovo 6 d. nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – ieškovės T. B. prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Carbon Invest“ atmesti.
Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.