- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2008-01-24
- Bylos Nr.
- 2-48/2008
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Rezultatas
- Nutartis palikta nepakeista.
- Teisėjai
- Kazys Kailiūnas, Artūras Driukas, Vytas Milius
- Atsakovas
- "Kranvita"
- Ieškovas
- R. J.
- Trečiasis asmuo
- UAB "Nadruvė"
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Driuko, Kazio Kailiūno ir Vyto Miliaus (pranešėjas ir kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo uždarosios akcinės bendrovės ,,Kranvita“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2007 m. lapkričio 27 d. nutarties, kuria atsakovui pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės civilinėje byloje Nr. 2-2894-54/2007 pagal ieškovo R. J. ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei ,,Kranvita“ dėl žalos atlyginimo, dalyvaujant trečiajam asmeniui uždarajai akcinei bendrovei ,,Nadruvė“.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovas R. J. 2007 m. spalio 26 d. ieškiniu kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą ir prašė priteisti iš UAB ,,Kranvita“ 350 000 Lt neturtinei žalai, atsiradusiai dėl darbe patirtos traumos, atlyginti. Ieškinio reikalavimų užtikrinimui ieškovas prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – atsakovui nuosavybės teise priklausančių kilnojamųjų daiktų, piniginių lėšų, esančių UAB ,,Medicinos bankas“ ar turtinių teisių, priklausančių atsakovui ir esančių pas atsakovą ar trečiuosius asmenis, areštą.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus apygardos teismas 2007 m. lapkričio 27 d. nutartimi ieškovo prašymą patenkino ir nutarė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – areštuoti atsakovui UAB ,,Kranvita“ priklausantį nekilnojamąjį ir/ar kilnojamąjį turtą 350 000 Lt sumai, uždraudžiant šį turtą perleisti, įkeisti ar kitaip suvaržyti bei mažinti turto vertę. Nesant (trūkstant) tokio turto, areštuoti atsakovo pinigines lėšas, esančias UAB ,,Medicinos bankas“ bei turtines teises, esančias pas atsakovą arba trečiuosius asmenis, neviršijant ieškinio sumos.
Teismas nutartyje nurodė, jog aplinkybė, kad ieškinio suma yra didelė – 350 000 Lt, gali padidinti būsimo galimai ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymo riziką. Tuo atveju, jei ši suma būtų priteista iš atsakovo, o šiam perleidus turtą ar jo atžvilgiu sudarius apsunkinimo sandorius, šią sumą būtų sudėtinga arba negalima išieškoti. Be to, teismas nurodė, jog taikant laikinąsias apsaugos priemones būtina atsižvelgti ir į atsakovo interesus, taip pat siekiama išlaikyti šalių interesų pusiausvyrą. Ieškovas prašė areštuoti atsakovo kilnojamąjį turtą, pinigines lėšas bei turtines teises. Tačiau teismas nusprendė, jog laikinosios apsaugos priemonės turi būti parenkamos tokios, kurios nesuteiktų nei vienai iš šalių nepagrįsto pranašumo ir nevaržytų vienos proceso šalies teisių daugiau, nei būtina tikslui pasiekti. Vadovaudamasis teismų praktika, teismas nutarė, jog nekilnojamojo turto areštas mažiausiai pažeidžia atsakovo interesus, todėl pirmiausiai areštuotinas atsakovo nekilnojamasis ir/ar kilnojamasis turtas, o jo nesant ar nepakankant – piniginės lėšos ir turtinės teisės.
Šalies argumentai
Atskiruoju skundu atsakovas UAB ,,Kranvita“ prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2007 m. lapkričio 27 d. teismo nutartį, kuria atsakovui pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės.
Atskirajame skunde atsakovas nurodo, jog teismas priėmė nepagrįstą nutartį, kadangi joje išsakė išankstinę nuomonę dėl bylos baigties, kas prieštarauja CPK 259, 263 straipsnių nuostatoms. Be to, ieškovas reiškia nepagrįstai didelį reikalavimą, o teismų praktikoje nėra buvę atvejų, kai dėl fizinio asmens sužalojimo būtų priteista tokio dydžio suma, todėl tokios apimties laikinųjų apsaugos priemonių nėra racionalus ir pažeidžia atsakovo interesus. Skundžiamoje nutartyje, teismas nurodė, jog siekia užtikrinti tiek ieškovo, tiek atsakovo interesus, tačiau tokios apimties laikinųjų apsaugos priemonių taikymas, o ypač piniginių lėšų areštas, sutrikdys atsakovo veiklą, dėl ko žalą patirs visi 90 įmonės darbuotojų. Taip pat ieškovas pažymi, jog dėl ieškovo sveikatos sužalojimo nėra tiesioginės atsakovo kaltės, nes ieškovas nedirbo pas atsakovą ir nevykdė darbų jo naudai. Pats ieškovas darbo procese nesinaudojo apsaugos priemonėmis, neprisitvirtino diržais prie lopšio turėklų, dėl ko iškrito ir susižalojo. Šias aplinkybes patvirtina ir valstybinės darbo inspekcijos Vilniaus skyriaus tyrimo 207 m. vasario 15 d. aktas Nr. SD-2604. Būtent tretysis asmuo UAB ,,Nadruvė“ pažeidė sutartį, todėl taip pat yra atsakingas dėl ieškovo sveikatos sužalojimo ir turi būti patrauktas atsakomybėn.
Motyvuojamoji dalis
Atskirasis skundas atmestinas.
Civilinio proceso įstatymas numato, jog teismas byloje dalyvaujančių ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu jų nesiėmus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (CPK 144 str.). Laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindas gali būti pagrįstos prielaidos, kad nesiėmus šių priemonių, būsimo galimai palankaus ieškovui teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, teismas tik daro prielaidą, jog būsimas teismo sprendimas galimai bus palankus ieškovui. Ši prielaida negali būti vertinama, kaip išankstinės teismo nuomonės dėl bylos baigties turėjimas, kadangi ieškinio reikalavimų užtikrinimas savaime nereiškia palankaus ieškovui sprendimo priėmimo. CPK 144 straipsnio pagrindu teismas, nenagrinėdamas ir nespręsdamas ieškinio pagrįstumo klausimo bei atsižvelgdamas į teismo sprendimo vykdymo ypatumus, taip pat abiejų bylos šalių interesų pusiausvyrą, sprendžia, tik ar yra poreikis užtikrinti ieškinį, tai yra ar ieškinio tenkinimo atveju teismo sprendimo įvykdymas galės būti realiai įvykdytas, ar jo įvykdymo užtikrinimui būtina imtis procese numatytų priemonių. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, teismų praktikoje aplinkybė, jog nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas, preziumuojama tuomet, kai kilęs turtinis ginčas dėl didelės sumos. Nagrinėjamu atveju, nors atsakovas yra moki, sėkmingai veikianti bendrovė, tikėtina, jog didelė ieškinio suma (350 000 Lt) gali padidinti būsimo teismo sprendimo neįvykdymo riziką ateityje, todėl pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į teismų formuojamą praktiką, turėjo pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Atsakovo argumentai, jog ieškovas reiškia nepagrįstai didelį reikalavimą ir jį reiškia ne tam asmeniui, negali būti sprendžiamas nagrinėjant klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrįstumo, kadangi ieškinio reikalavimų pagrįstumas ir apimtis gali būti nustatyta tik išnagrinėjus bylą iš esmės.
Kita vertus, vadovaujantis CPK 145 straipsnio antrąja dalimi, laikinosios apsaugos priemonės parenkamos vadovaujantis ekonomiškumo ir proporcingumo principais. Šie principai reiškia, jog laikinosios apsaugos priemonės turi būti parenkamos taip, jog maksimaliai užtikrintų būsimo teismo sprendimo įvykdymą, bet kartu nesukeltų atsakovui nuostolių, arba šie nuostoliai būtų minimalūs. Kaip žinia, ginčų sprendimas teisme, visada susijęs su tam tikrų suvaržymų asmenims, kuriems taikomos laikinosios apsaugos priemonės, atsiradimu. Tačiau, kaip matyti iš Vilniaus apygardos teismo nutarties, teismas, atsakovui taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, pirmiausia nurodė areštuoti atsakovo nekilnojamąjį, kilnojamąjį turtą, esantį pas atsakovą ir/ar trečiuosius asmenis, o tik tuo atveju, jei tokio turto atsakovas neturi arba turi nepakankamai, ir pinigines lėšas. Kaip jau buvo minėta, teismas, spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą bei parinkdamas laikinąsias apsaugos priemones, nesprendžia ieškinio pagrįstumo klausimo, todėl darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas, pagrįstai atsakovui taikė laikinąsias apsaugos priemones ir iš esmės įvertinęs galinčias dėl laikinųjų apsaugos priemonių pritaikymo atsakovui kilti neigiamas pasekmes, jas parinko proporcingai.
Atsakovui išaiškintina, jog pagal CPK 146 straipsnio pirmąją dalį teismas gali dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų pagrįstu prašymu pakeisti vieną laikinąją apsaugos priemonę kita. Teismas taip pat gali netaikyti laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu atsakovas įmoka reikalaujamą sumą į teismo specialiąją sąskaitą arba už atsakovą yra laiduojama (CPK 146 str. 2 d.). Be to, atsakovas gali nurodyti, kokį konkretų turtą areštuoti, kad pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės apskritai nesukeltų arba sukeltų kuo mažesnius nuostolius. O taip pat atsakovas, manydamas, jog dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo jis gali patirti žalą, turi teisę prašyti teismo taikyti atsakovo nuostolių, galimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimą (CPK 147 str.). Taigi atsakovas turi keletą procesinių galimybių išvengti arba maksimaliai sumažinti nuostolius, galinčius kilti dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.
Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais, daro išvadą, jog skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria teismas atsakovui pritaikė laikinąsias apsaugos priemones yra pagrįsta ir teisėta. Pagrindų, numatytų Lietuvos Respublikos CPK 329, 330 straipsniuose, dėl kurių ši nutartis turėtų būti panaikinta atskirajame skunde nurodytais motyvais, o taip pat 329 straipsnio antrojoje dalyje išdėstytų absoliučių šios nutarties negaliojimo pagrindų, nėra.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 punktu, 338 straipsniu,
nutaria:
Palikti Vilniaus apygardos teismo 2007 m. lapkričio 27 d. nutartį nepakeistą.