- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2022-10-19
- Bylos Nr.
- e2S-619-856/2022
- Teisminio proceso Nr.
- 2-47-3-00896-2022-5
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Jurga Kramanauskaitė-Butkuvienė
- Ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Transporto logistikos kompanija“
- Atsakovas
- A. I., atstovaujamam Lietuvos vežėjų profesinės sąjungos
Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Jurga Kramanauskaitė-Butkuvienė
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Transporto logistikos kompanija“ atskirąjį skundą dėl Telšių apylinkės teismo Telšių rūmų 2022 m. rugpjūčio 25 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Transporto logistikos kompanija“ ieškinį atsakovui A. I., atstovaujamam Lietuvos vežėjų profesinės sąjungos, dėl darbo ginčo dėl teisės išnagrinėjimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Transporto logistikos kompanija“ pateikė ieškinį, kuriuo prašo išnagrinėti darbo ginčą dėl teisės iš esmės ir priimti naują sprendimą – atmesti visus darbuotojo (šioje byloje atsakovo) A. I. darbo byloje pareikštus reikalavimus kaip nepagrįstus ir pareikštus ne tam atsakovui bei panaikinti Telšių darbo ginčų komisijos 2022 m. balandžio 27 d. sprendimą byloje Nr. (duomenys neskelbtini).
Atsiliepimas
2. Atsakovas atsiliepimu į ieškinį su ieškinio reikalavimais nesutinka, prašo juos atmesti. Atsakovas pateikė teismui prašymą palikti ieškinį nenagrinėtu, nes byloje nėra jokių duomenų apie atsakovo gyvenamąją vietą Lietuvoje, atsakovo Lietuvoje turimą turtą, taip pat nėra jokių duomenų, kad Lietuvoje atsakovas faktiškai gyveno ir vykdė darbo funkcijas. Esant šioms aplinkybėms, Lietuvos teismai neturi tarptautinės jurisdikcijos nagrinėti ieškovės reikalavimą dėl nuostolių atlyginimo iš Rusijos piliečio.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
3. Telšių apylinkės teismo Telšių rūmai 2022 m. rugpjūčio 25 d. nutartimi ieškovės UAB „Transporto logistikos kompanija“ ieškinį atsakovui A. I., atstovaujamam Lietuvos vežėjų profesinės sąjungos, dėl darbo ginčo dėl teisės išnagrinėjimo paliko nenagrinėtą, kadangi byla nėra teisminga Lietuvos Respublikos teismams.
4. Teismas nurodė, kad atsižvelgiant į tai, jog darbo ginčo nagrinėjimą ikiteismine tvarka Darbo ginčų komisijoje Lietuvos Respublikoje nagrinėjamu atveju inicijavo atsakovas (darbuotojas), Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) 215 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta išimtis šioje byloje netaikytina ir darytina išvada, kad sprendžiant dėl Lietuvos Respublikos teismų jurisdikcijos nagrinėti kilusį ginčą, turi būti vadovaujamasi DK 215 straipsnio 2 dalimi, nukreipiančia į atitinkamas Lietuvos Respublikos tarptautines sutartis.
5. Teismas nurodė, kad pagal Lietuvos Respublikos ir Rusijos Federacijos sutarties dėl teisinės pagalbos ir teisinių santykių civilinėse, šeimos ir baudžiamosiose bylose 21 straipsnį, kiekvienos susitariančiosios šalies teismai kompetentingi nagrinėti civilines ir šeimos bylas, jeigu atsakovas turi jos teritorijoje gyvenamąją vietą ir jei ši sutartis nenumato kitaip. Sprendžiant dėl Lietuvos teismų jurisdikcijos nagrinėjamu atveju, yra aktualūs Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 2.17 straipsnyje įtvirtinti gyvenamosios vietos nustatymo kriterijai.
Šalies argumentai
6. Teismas nustatė, kad į teismą su ieškiniu, nesutikdama su Darbo ginčų komisijos sprendimu, kreipėsi ieškovė (darbdavė), kuri ieškinyje nenurodė atsakovo (darbuotojo) gyvenamosios vietos adreso, tačiau pateikė duomenis, kad atsakovas yra Rusijos pilietis. Vadovaujantis Gyventojų registro duomenimis, atsakovo deklaruota gyvenamoji vieta yra (duomenys neskelbtini). Darbo sutartyje ir prašyme, kuriuo atsakovas kreipėsi į Darbo ginčų komisiją, atsakovo gyvenamoji vieta nurodyta Rusijoje. Pagal Sodros duomenis, šiuo metu atsakovas dirba UAB „(duomenys neskelbtini)“, kurios buveinė registruota tuo pačiu adresu kaip ir atsakovo deklaruota gyvenamoji vieta. Atsakovo atstovas taip pat patvirtino, kad atsakovas yra Rusijos pilietis, jokios gyvenamosios vietos Lietuvoje jis neturi. Įvertinęs tai, kas išdėstyta, teismas sprendė, kad vien ta aplinkybė, jog įsidarbinęs pas darbdavį Lietuvoje atsakovas turi registruotą gyvenamąją vietą Lietuvoje, nesudaro pagrindo laikyti, kad atsakovas faktiškai gyvena Lietuvoje. Įvertinus tai, kas išdėstyta, ir ieškovei nepateikus įrodymų, kad atsakovas turi gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje, labiau tikėtina, jog jis Lietuvoje gyvenamosios vietos neturi.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai
7. Atskiruoju skundu ieškovė UAB „Transporto logistikos kompanija“ prašo panaikinti Telšių apylinkės teismo Telšių rūmų 2022 m. rugpjūčio 25 d. nutartį ir bylą perduoti nagrinėti pirmosios instancijos teismui. Atskirasis skundas grindžiamas šiais esminiais argumentais:
7.1. Pirmosios instancijos teismas selektyviai pasirinko cituojamų nutarčių, pvz., Vilniaus apygardos teismo 2022 m. balandžio 7 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2S-1022-861/2022, argumentus, tačiau nevertino jų visumos ir jose nurodytų argumentų, kurie paneigia pirmosios instancijos teismo motyvus dėl teismingumo.
Atsiliepimas
7.2. Atsakovo atstovo nurodyta ir pateikta Kauno apygardos teismo 2022 m. kovo 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-258-945/2022 ir joje nurodytos aplinkybės taip pat neatitinka šios bylos aplinkybių. Minėtoje byloje ratio decidenti iš esmės skiriasi, nes minėtoje byloje ieškovas (darbdavys) inicijavo ginčą ne dėl darbo ginčų komisijos sprendimo, o dėl nuostolių atlyginimo, kurie atsirado dėl Vokietijoje padaryto eismo įvykio metu padarytos žalos atlyginimo. Todėl ji negali būti taikoma kaip analogija ir teismų precedentas.
7.3. Kasacinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gegužės 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-145-823/2020), kad sprendžiant klausimą dėl užsieniečio, įdarbinto Lietuvoje, gyvenamosios vietos, atsižvelgtina, jog užsieniečių įdarbinimą Lietuvoje reglamentuojantys teisės aktai nustato, kad užsienietis, siekiantis gauti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, kuris įstatyme nurodytais atvejais yra privalomas užsieniečiui, siekiančiam dalyvauti Lietuvos darbo rinkoje, turėtų Lietuvoje tinkamą gyvenamąją patalpą, kurioje ketina deklaruoti savo gyvenamąją vietą. Tokiu būdu, atsižvelgiant į nurodytą teisinį reglamentavimą, darytina išvada, kad tuo atveju, jei atsakovas byloje yra užsienio valstybės pilietis, kuriam taikytinas nurodytas reikalavimas, besitęsiančių darbo santykių Lietuvoje faktas yra pakankamas pagrindas teismui spręsti dėl darbuotojo gyvenamosios vietos Lietuvoje ir Lietuvos teismų jurisdikcijos nagrinėti kilusį darbo ginčą dėl teisės, išskyrus atvejus, kai byloje taikytina DK 215 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta išimtis, jurisdikciją nustatanti pagal darbuotojo nuolatinę gyvenamąją vietą.
7.4. Šiuo atveju būtent atsakovas inicijavo darbo ginčą dėl teisės darbo ginčų komisijoje, atsakovas tęsia darbo santykius kitoje Lietuvos Respublikos įmonėje, todėl akivaizdu, jog jį tebesieja santykiai su Lietuva su visomis iš to išplaukiančiomis pasekmėmis ir gyvenamąja vieta Lietuvoje.
7.5. Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, jog atsakovas tiek ieškinio pareiškimo teismui metu, tiek bylos nagrinėjimo metu tęsė darbo santykius Lietuvoje, ir pagal galiojančius teisės aktus jam yra privaloma turėti Lietuvoje gyvenamąją vietą. Priešingu atveju atsakovas net negalėtų dirbti Lietuvoje ir prarastų laikiną leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje.
7.6. Pirmosios instancijos teismui nepagrįstai konstatavus, kad atsakovas neturi gyvenamosios vietos Lietuvos Respublikoje, turėtų būti sprendžiamas klausimas dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimo.
7.7. Pirmosios instancijos teismas, cituodamas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gegužės 6 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-145-823/2020, neatsižvelgė į tai, kad šia nutartimi būtent buvo panaikinta Vilniaus apygardos teismo 2019 m. lapkričio 7 d. nutartis ir perduotas klausimas dėl jurisdikcijos nagrinėti Vilniaus apygardos teismui iš naujo, o Vilniaus apygardos teismas 2020 m. birželio 18 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2S-883-967/2020 Vilniaus regiono apylinkės teismo 2019 m. rugsėjo 13 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-7339-494/2019 panaikino ir bylą perdavė nagrinėti pirmosios instancijos teismui. Taigi, cituojamose bylose buvo nustatytas teismingumas Lietuvos teismams.
8. Atsiliepimu į atskirąjį skundą atsakovas A. I. prašo atskirąjį skundą atmesti. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
8.1. Atsakovas į Lietuvą neperkėlė savo asmeninių, socialinių ir turtinių interesų centro (čia atvyko tik dirbti, su juo neatvyko šeimos nariai, atsakovas čia neįsigijo turto, neužmezgė jokių socialinio pobūdžio santykių, toliau savo gyvenamąja vieta įvardijo kilmės šalį), todėl atsakovas yra ne tik užsienio valstybės, kuri nėra Europos Sąjungos narė, pilietis, bet ir jo nuolatinė gyvenamoji vieta yra Rusijoje, t.y. ne Europos Sąjungoje.
8.2. Atsakovas neturi jokios gyvenamos vietos Lietuvoje. Darbdaviai deklaravo atsakovo gyvenamąją vietą Lietuvoje, kad atsakovas galėtų teisėtai dirbti Lietuvoje darbdavių naudai. Pagal teismų praktiką, vien tai, kad ieškovės buveinė yra Lietuvoje, ieškovei pasirinkus veiklos modelį, pagal kurį faktiškai jos įdarbinami asmenys Lietuvos Respublikos teritorijoje negyvena ir nevykdo jokių darbo funkcijų, dirbtinai nurodant, jog jie siunčiami į komandiruotę užsienyje, kai faktiškai toks siuntimas neatitinka DK 107 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos komandiruotės sąvokos, pagal kurią darbuotojas turi būti išsiunčiamas darbo funkcijas vykdyti iš savo nuolatinės darbo vietos į kitą vietą, nėra pagrindas spręsti, kad toks darbuotojas gyvena ir dirba Lietuvoje, t. y. kad Lietuvoje yra jo gyvenamoji vieta, kaip pagrindas konstatuoti darbdavio inicijuojamo darbo ginčo priskyrimą Lietuvoje veikiančių darbo ginčus nagrinėjančių organų kompetencijai (2022 m. kovo 1 d. Kauno apygardos teismo nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-258-945/2022).
8.3. Atsakovo valia dėl jurisdikcijos taisyklių pakeitimo nebuvo objektyviai išreikšta nei Dvišalės sutarties 21 straipsnio 2 dalyje nurodyta forma, nei jokiu kitu būdu, priešingai, atsakovas pirmosios instancijos teismui teikia prieštaravimus dėl ginčo nagrinėjimo Lietuvoje. Atsižvelgiant į tai, aplinkybė, kad atsakovas turi gyvenamąją vietą Rusijoje, savaime nėra pakankama spręsti, jog atsakovas neturi gyvenamosios vietos Lietuvoje, ir vien šiuo pagrindu konstatuoti Lietuvos teismų jurisdikcijos nagrinėjamoje byloje nebuvimą.
8.4. Darbo sutartyje atsakovo gyvenamoji vieta nurodyta Rusijoje. Pats darbdavys aiškiai patvirtino įdarbinantis ne Europos Sąjungoje gyvenantį asmenį. Ieškovės direktorius priėmė įsakymus dėl tarnybinės komandiruotės į užsienį, kuriais atsakovas buvo išsiųstas į tarnybinę komandiruotę, taigi, atsakovas Lietuvos Respublikos teritorijoje nedirbo ir negyveno. Priešingų duomenų byloje nėra. Byloje nėra jokių duomenų apie atsakovo gyvenamąją vietą Lietuvoje, atsakovo Lietuvoje turimą turtą, taip pat nėra duomenų, kad Lietuvoje atsakovas faktiškai gyveno ir vykdė darbo funkcijas. Vien tai, kad ieškovės buveinė yra Lietuvoje, ieškovei pasirinkus veiklos modelį, pagal kurį faktiškai jos įdarbinami asmenys Lietuvos Respublikos teritorijoje negyvena ir nevykdo jokių darbo funkcijų, dirbtinai nurodant, jog jie siunčiami į komandiruotę užsienyje, kai faktiškai toks siuntimas neatitinka DK 107 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos komandiruotės sąvokos, pagal kurią darbuotojas turi būti išsiunčiamas darbo funkcijas vykdyti iš savo nuolatinės darbo vietos į kitą vietą, nėra pagrindas spręsti, kad toks darbuotojas gyvena ir dirba Lietuvoje, t. y. kad Lietuvoje yra jo gyvenamoji vieta, kaip pagrindas konstatuoti darbdavio inicijuojamo darbo ginčo priskyrimą Lietuvoje veikiančių darbo ginčus nagrinėjančių organų kompetencijai.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir motyvai
Atskirasis skundas tenkinamas.
9. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei patikrinimas, ar nėra absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą dėl apskųstos dalies ir analizuoja atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329, 338 straipsniai).
Dėl naujų įrodymų
10. Atsakovas apeliacinės instancijos teismo prašo priimti naujus (papildomus) įrodymus: Vilniaus apygardos teismo 2022 m. spalio 6 d. nutartį, 2022 m. rugsėjo 5 d. Saratovo srities Nekilnojamojo turto savininkų „(duomenys neskelbtini)” pažymą apie atsakovo gyvenamąją vietą Rusijoje. Prašyme nurodė, kad Vilniaus apygardos teismo nutartyje buvo sprendžiamas analogiškas klausimas dėl ieškinio dėl darbo ginčo dėl teisės išnagrinėjimo teismingumo, kai atsakovo užsieniečio gyvenamoji vieta yra užsienyje. Saratovo srities Nekilnojamojo turto savininkų „(duomenys neskelbtini)” pažyma apie atsakovo gyvenamąją vietą Rusijoje patvirtina atsakovo procesiniuose dokumentuose nurodytas aplinkybes, kad atsakovas Lietuvoje negyvena, nes gyvena Rusijoje ir su Lietuva jokių ryšių neturi.
11. Atsakovas taip pat teismo prašo priimti naują įrodymą – 2022 m. spalio 12 d. atsakovo paaiškinimą dėl gyvenamosios vietos.
12. CPK 306 straipsnio 1 dalies 4 punkte įtvirtinta, jog apeliaciniame (atskirajame) skunde, be bendrų procesiniams dokumentams keliamų reikalavimų, turi būti nurodyta, kokie motyvai pagrindžia naujų įrodymų pateikimo būtinybę (CPK 314 straipsnis), – kai prašoma priimti naujus įrodymus. Kartu su apeliaciniu (atskiruoju) skundu turi būti pateikiami įrodymai, numatyti CPK 314 straipsnyje, ir motyvai, kodėl įrodymai nebuvo pateikti anksčiau (CPK 306 straipsnio 4 dalis).
13. Pažymėtina, kad įrodymų rinkimas ir pateikimas vėlesniame procese netoleruotinas, jei yra žinoma apie įrodymų egzistavimą, jų neabejotiną svarbą bylos aplinkybėms nustatyti (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 26 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-110-313/2016).
14. Nagrinėjamu atveju, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, atsakovo nurodyti argumentai nepagrindžia naujų įrodymų pateikimo būtinybės. Naujų įrodymų priėmimas, juose užfiksuotų faktinių duomenų tyrimas ir vertinimas, iš esmės reikštų naujų faktinių aplinkybių aiškinimąsi, o tokia proceso apeliacinės instancijos teisme eiga prieštarautų pačiam apeliacijos modeliui, įtvirtintam civilinio proceso įstatyme. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, byloje pakanka įrodymų šiam ginčui išspręsti reikšmingoms faktinėms aplinkybėms nustatyti, todėl nėra pagrindo CPK 314 straipsnyje nustatytai išimčiai. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, atsakovo teikiamus įrodymus atsisakytina priimti.
Dėl bylos esmės
15. Remiantis DK 215 straipsnio 2 dalimi, civilinėse bylose, kylančiose dėl darbo ginčų dėl teisės, teismingumas nustatomas pagal CPK taisykles, jeigu Europos Sąjungos darbo teisės normos ar Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartys nenustato kitaip. Jeigu darbuotojo nuolatinė gyvenamoji vieta yra kitoje valstybėje, darbdavio inicijuojamas darbo ginčas dėl teisės turi būti nagrinėjamas toje kitoje valstybėje, nebent šalys kilus ginčui susitartų ginčą nagrinėti šio kodekso nustatyta tvarka (DK 215 straipsnio 3 dalis).
16. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, jog DK 215 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta nuostata, draudžianti darbdaviui inicijuoti darbo ginčą dėl teisės kitoje nei darbuotojo nuolatinės gyvenamosios vietos valstybėje, yra imperatyvi ir laikytina lex specialis (specialioji įstatymo norma) DK 215 straipsnio 2 dalies atžvilgiu. Nuo šios nuostatos galima nukrypti tik esant dviem kumuliatyvioms sąlygoms: 1) šalys susitarė kilusį ginčą nagrinėti Lietuvos Respublikoje DK nustatyta tvarka; ir 2) toks susitarimas buvo sudarytas jau kilus ginčui tarp šalių. Nesant šių sąlygų, Lietuvos Respublikoje darbo ginčus nagrinėjantys organai turi atsisakyti nagrinėti tokį ginčą. DK 215 straipsnio 3 dalies nuostata siekiama apsaugoti silpnesniąją darbo sutarties šalį jos interesams palankesnėmis jurisdikcijos taisyklėmis, todėl ji taikytina tik tuo atveju, jei darbo ginčas dėl teisės yra inicijuojamas darbdavio (Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2020 m. gegužės 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-145-823/2020).
17. Atsižvelgiant į tai, kad darbo ginčo nagrinėjimą ikiteismine tvarka Darbo ginčų komisijoje Lietuvos Respublikoje nagrinėjamu atveju inicijavo darbuotojas, DK 215 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta išimtis šioje byloje netaikytina, o sprendžiant dėl Lietuvos Respublikos teismų jurisdikcijos nagrinėti kilusį ginčą turi būti vadovaujamasi DK 215 straipsnio 2 dalimi, nukreipiančia į atitinkamas Lietuvos Respublikos tarptautines sutartis.
18. Nagrinėjamos bylos atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad, atsižvelgiant į tai, jog atsakovu byloje patrauktas Rusijos Federacijos pilietis, teismingumo klausimas nagrinėjamoje byloje spręstinas pagal 1992 m. liepos 21 d. Lietuvos Respublikos ir Rusijos Federacijos sutarties dėl teisinės pagalbos ir teisinių santykių civilinėse, šeimos ir baudžiamosiose bylose (toliau – ir teisinės pagalbos sutartis) nuostatas.
19. Aukščiau minėtos teisinės pagalbos sutarties 1 straipsnyje nurodyta, kad vienos Susitariančiosios Šalies piliečiai kitos Susitariančiosios Šalies teritorijoje savo asmeninių ir turtinių teisių atžvilgiu naudojasi tokia pat teisine gynyba kaip ir tos Susitariančiosios Šalies piliečiai. Tai taikytina ir juridiniams asmenims, įsteigtiems Susitariančiųjų Šalių teritorijoje pagal jų įstatymus. Vienos Susitariančiosios Šalies piliečiai turi teisę laisvai ir nekliudomai kreiptis į kitos Susitariančiosios Šalies teismus, prokuratūrą, notarines kontoras (toliau – ir teisingumo įstaigos) bei kitas įstaigas, kurioms pagal kompetenciją priklauso civilinės, šeimos ir baudžiamosios bylos, gali dalyvauti nagrinėjant šias bylas, teikti prašymus, paduoti ieškinius ir atlikti kitus procesinius veiksmus tokiomis pat sąlygomis kaip ir savi piliečiai. Pagal teisinės pagalbos sutarties 21 straipsnio 1 dalį, kiekvienos Susitariančiosios Šalies teismai kompetentingi nagrinėti civilines ir šeimos bylas, jeigu atsakovas turi jos teritorijoje gyvenamąją vietą ir jei ši Sutartis nenumato kitaip. Jie kompetentingi nagrinėti ieškinius, pareikštus juridiniams asmenims, jeigu šios Šalies teritorijoje yra juridinio asmens valdymo įstaiga, atstovybė arba filialas. Minėto straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad Susitariančiųjų Šalių teismai nagrinėja bylas ir kitais atvejais, esant raštiškam šalių susitarimui. Kai yra toks susitarimas, teismas pagal atsakovo pareiškimą nutraukia bylos nagrinėjimą, jeigu šis pareiškimas gautas iki pateikiant atsikirtimus dėl ieškinio esmės. Šalys savo susitarimu negali pakeisti išimtinės teismų kompetencijos.
20. Pažymėtina, kad kai dvišalėje tarptautinėje sutartyje nenurodomi gyvenamosios vietos nustatymo kriterijai, taikomi teismo, sprendžiančio dėl teismingumo, šalies vidaus teisės nustatyti kriterijai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gegužės 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-268/2014). Sprendžiant dėl Lietuvos teismų jurisdikcijos nagrinėjamu atveju yra aktualūs CK 2.17 straipsnyje įtvirtinti gyvenamosios vietos, o ne CK 2.12 straipsnyje įtvirtinti nuolatinės gyvenamosios vietos nustatymo kriterijai.
21. Kasacinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad sprendžiant klausimą dėl užsieniečio, įdarbinto Lietuvoje, gyvenamosios vietos, atsižvelgtina, jog užsieniečių įdarbinimą Lietuvoje reglamentuojantys teisės aktai nustato, jog užsienietis, siekiantis gauti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, kuris įstatyme nurodytais atvejais yra privalomas užsieniečiui, siekiančiam dalyvauti Lietuvos darbo rinkoje, turėtų Lietuvoje tinkamą gyvenamąją patalpą, kurioje ketina deklaruoti savo gyvenamąją vietą, ir kuri atitinka įstatyme nurodytą vienam asmeniui tenkančio gyvenamojo ploto reikalavimą (Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties 26 straipsnio 1 dalies 4 punktas, 35 straipsnio 1 dalies 6 punktas), t. y. įtvirtina imperatyvų reikalavimą darbuotojui užsieniečiui darbo santykių Lietuvoje laikotarpiu turėti gyvenamąją vietą Lietuvoje. Atsižvelgiant į nurodytą teisinį reglamentavimą darytina išvada, kad tuo atveju, jei atsakovas byloje yra užsienio valstybės pilietis, kuriam taikytinas nurodytas reikalavimas, besitęsiančių darbo santykių Lietuvoje faktas yra pakankamas pagrindas teismui spręsti dėl darbuotojo gyvenamosios vietos Lietuvoje ir Lietuvos teismų jurisdikcijos nagrinėti kilusį darbo ginčą dėl teisės, išskyrus atvejus, kai byloje taikytina DK 215 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta išimtis, jurisdikciją nustatanti pagal darbuotojo nuolatinę gyvenamąją vietą (nagrinėjamoje byloje ši išimtis netaikytina, kadangi darbo ginčą dėl teisės Darbo ginčų komisijoje inicijavo pats darbuotojas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gegužės 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-145-823/2020).
22. Pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi nustatė, kad atsakovo deklaruota gyvenamoji vieta yra (duomenys neskelbtini). Darbo sutartyje ir prašyme, kuriuo atsakovas kreipėsi į Darbo ginčų komisiją, atsakovo gyvenamoji vieta nurodyta Rusijoje. Pagal Sodros duomenis, šiuo metu atsakovas dirba UAB „(duomenys neskelbtini)“, kurios buveinė registruota tuo pačiu adresu kaip ir atsakovo deklaruota gyvenamoji vieta. Esant nurodytoms aplinkybėms sutiktina su apeliante, jog šie duomenys patvirtina, kad atsakovas tiek ieškinio pareiškimo teismui metu, tiek bylos nagrinėjimo metu tęsė darbo santykius Lietuvoje ir pagal galiojančius teisės aktus jam yra privaloma turėti Lietuvoje gyvenamąją vietą. Priešingu atveju atsakovas net negalėtų dirbti Lietuvoje ir prarastų laikiną leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgęs į kasacinio teismo išaiškinimą, jog besitęsiančių darbo santykių Lietuvoje faktas yra pakankamas pagrindas teismui spręsti dėl darbuotojo gyvenamosios vietos Lietuvoje, sprendžia, kad atsakovo gyvenamoji vieta gali būti laikoma Lietuvoje.
23. Kaip jau minėta, individualų darbo ginčą dėl teisės iniciavo darbuotojas, kreipdamasis į Darbo ginčų komisiją dėl su darbo santykiais susijusių sumų išieškojimo iš darbdavės. Taigi, atkreiptinas dėmesys, kad byloje susiklosčiusi situacija iš esmės neatitinka pirmosios instancijos teismo nutartyje nurodytos situacijos cituotoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gegužės 6 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-145-823/2020, kurioje darbdavė reiškė priešpriešinius reikalavimus. Minėtoje byloje darbo ginčą iniciavus darbuotojui, darbdavė Darbo ginčų komisijai teikė priešpriešinį reikalavimą, dėl kurio patenkinimo vėliau kreipėsi į teismą. Darbdavė, skirtingai nei nagrinėjamoje byloje, teismo prašė patenkinti ne darbuotojo, bet pačios darbdavės Darbo ginčų komisijai pareikštą reikalavimą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas šiuo aspektu yra ne kartą nurodęs, jog nagrinėdamas bylas teismas teisės normas aiškina ir taiko ne a priori, o atsižvelgdamas į konkrečios bylos faktines aplinkybes ir šias siedamas su taikytina teisės norma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-186/2009, 2013 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-532/2013).
24. Pagal DK 231 straipsnio 1 dalį, su Darbo ginčų komisijos sprendimu nesutinkanti ginčo šalis turi teisę per vieną mėnesį nuo darbo ginčų komisijos sprendimo priėmimo dienos pareikšti ieškinį dėl darbo ginčo dėl teisės išnagrinėjimo teisme vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso nuostatomis. Nors DK 231 straipsnio 3 dalyje nurodoma, kad ieškovu civilinėje byloje bus laikoma ta darbo santykių šalis, kuri kreipiasi su ieškiniu į teismą, sisteminis DK 231 straipsnio 3–4 ir 7 dalių, pagal kurias darbo ginčų komisijos sprendimas nėra apskundimo dalykas, teismas ginčą nagrinėja iš esmės, o teismo sprendimui įsiteisėjus darbo ginčų komisijos sprendimas netenka galios, aiškinimas lemia, kad teisme turi būti nagrinėjamas pradinio darbo ginčų komisijai pareikšto reikalavimo pagrįstumo klausimas. Kitaip tariant, jeigu darbo ginčų komisija tenkina darbuotojo pareikštą reikalavimą, o į teismą kreipiasi su tokiu rezultatu nesutinkantis darbdavys, nagrinėdamas bylą teismas iš naujo vertina darbuotojo pareikšto reikalavimo pagrįstumą. Tokią išvadą patvirtina ir kasacinio teismo praktika, kurioje akcentuojama, kad, nesutikdamas su darbo ginčų komisijos sprendimu ir kreipdamasis į teismą, darbdavys iš esmės turi prašyti netenkinti darbuotojo reikalavimų (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-461-695/2018), o ne reikalauti panaikinti darbo ginčų komisijos sprendimą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 27 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-73-248/2019), priimdamas sprendimą teismas privalo pasisakyti būtent dėl darbo ginčų komisijai pareikšto reikalavimo pagrįstumo (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 27 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-27-701/2019, 2019 m. spalio 29 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-302-684/2019).
25. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gegužės 6 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-145-823/2020 taip pat pažymėta, kad jei užsienio valstybėje nuolat gyvenantis darbuotojas inicijuoja ginčą Darbo ginčų komisijoje Lietuvos Respublikoje, su šios komisijos sprendimu nesutinkantis darbdavys neprivalo kreiptis į darbuotojo nuolatinės gyvenamosios vietos valstybės teismus dėl Lietuvos Respublikoje Darbo ginčų komisijos išnagrinėto ginčo kitokio išsprendimo (DK 231 straipsnis), kadangi Lietuvos Respublikoje ikiteismine tvarka išnagrinėto darbo ginčo perkėlimas į teismus nepradeda naujo darbo ginčo. Nagrinėjamu atveju konstatuotina, kad darbdavė (ieškovė), kreipdamasi į teismą, neiniciavo naujo ginčo, tik įgyvendino savo teisę perkelti darbuotojo inicijuoto ginčo nagrinėjimą į teismą.
26. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad nagrinėjamu atveju įgyvendindamas teisę inicijuoti ginčą Lietuvos Respublikoje, darbuotojas (šioje byloje atsakovas) ne tik pripažino DK nurodytų darbo ginčus Lietuvos Respublikoje nagrinėjančių organų kompetenciją, bet ir aiškiai išreiškė valią bei reikalavimą, kad šie organai ginčą išnagrinėtų. Toks darbuotojo elgesys vertintinas kaip kilus ginčui darbuotojo raštu išreikštas kompetencijos pripažinimas. Be to, kaip jau minėta, Lietuvos Respublikoje ikiteismine tvarka išnagrinėto darbo ginčo perkėlimas į teismus nepradeda naujo darbo ginčo. Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo spręsti, jog ginčo nagrinėjimas Lietuvos Respublikos teisme neatitiktų teisinės pagalbos sutarties 1, 21 straipsniuose nustatyto teisinio reglamentavimo.
27. Esant nurodytoms aplinkybėms apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad darbo ginčą DK nustatyta tvarka iniciavus darbuotojui, darbdavė negali būti įpareigojama savo teises ginti užsienio valstybės teisme. Priešinga išvada paneigtų ir DK įtvirtintos darbo ginčų nagrinėjimo tvarkos esmę, kadangi ne darbdavės valia Lietuvos Respublikoje inicijuotame ginče esant priimtam privalomai vykdytinam sprendimui (DK 230 straipsnis), darbdavės galimybės apginti savo teises ginčo nagrinėjimo procedūrą inicijuojant Rusijos Federacijoje būtų nepagrįstai apribotos.
28. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad vieningą teismų praktiką formuoja Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, todėl ta aplinkybė, kad kiti apygardų teismai skundžiamoje nutartyje ir atsakovo cituojamose bylose pateikė kitokį teisinio reglamentavimo aiškinimą, nepaneigia šioje nutartyje pateikiamų išaiškinimų teisėtumo ir pagrįstumo.
29. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė teisės normas, todėl nepagrįstai ieškovės ieškinį atsakovui dėl darbo ginčo išnagrinėjimo paliko nenagrinėtą. Skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis panaikinama ir bylą perduodama nagrinėti pirmosios instancijos teismui (CPK 337 straipsnio 1 dalies 3 punktas).
30. Kadangi byla grąžinama pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme atlyginimo klausimas spręstinas pirmosios instancijos teismui išnagrinėjus bylą iš esmės (CPK 93 straipsnio 5 dalis).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teismas
nutaria:
Telšių apylinkės teismo Telšių rūmų 2022 m. rugpjūčio 25 d. nutartį panaikinti ir bylą perduoti nagrinėti pirmosios instancijos teismui.
Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.