- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2025-06-05
- Bylos Nr.
- 2S-1799-864/2025
- Teisminio proceso Nr.
- 2-56-3-00458-2021-8
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Ramunė Mikonienė
- Ieškovas
- A. B.
- Kategorijos
- 3.3.2.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 3.3.2.3pavadinimo nepavyko patikrinti
- 3.3.2.5pavadinimo nepavyko patikrinti
- 3.3.2.6.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Ramunė Mikonienė, veikdama Kauno apygardos teismo vardu,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo A. B. atskirąjį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2025 m. kovo 19 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2-6518-722/2022, kuria atsisakyta priimti ieškovo A. B. atskirąjį skundą.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovas A. B. (toliau – ir ieškovas) kreipėsi į teismą su atskiruoju skundu, prašydamas: 1) panaikinti Kauno apylinkės teismo 2025 m. vasario 27 d. nutartį, kuria atsisakyta priimti ieškovo atskirąjį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2025 m. vasario 10 d. nutarties; 2) priimti atskirą nutartį pradėti ikiteisminį tyrimą teisėjų L. Deksnienės, J. Damulienės, J. Cirulienės, M. Vegio ir kitų atžvilgiu. Atskirajame skunde ieškovas iš esmės nurodė, jog buvo pažeista jo teisė į apeliaciją, pažeistas teisingumo principas, nutartį priėmė šališkas ir priklausomas teismas, nutartis yra absoliučiai negaliojanti, kadangi nėra motyvų, taip pat išdėstė savo nuomonę apie teismų (teisėjų) veiksmus, jų priimtus procesinius sprendimus.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
2. Kauno apylinkės teismas 2025 m. kovo 19 d. nutartimi ieškovo atskirąjį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2025 m. vasario 27 d. nutarties atsisakė priimti.
3. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad gautas ieškovo atskirasis skundas yra su tais pačiais trūkumais, kurie jau daugelį kartų buvo nustatyti ir išaiškinti ieškovui pirmos ir apeliacinės instancijos teismų nutartyse (paskutinį kartą Kauno apygardos teismo 2024 m. birželio 4 d. nutartyje, civilinėje byloje Nr. 2S-911-657/2024), t. y., kaip ir ankstesniuose ieškovo pateiktuose procesiniuose dokumentuose, 2025 m. kovo 13 d. atskirajame skunde nesilaikoma valstybinės kalbos reikalavimų (ieškovas žodį „respublika“ rašo iš mažosios raidės, nors, kaip ne kartą ieškovui buvo išaiškinta, remiantis Lietuvos Respublikos įstatymu „Dėl valstybės pavadinimo ir herbo“, turi būti rašoma „Lietuvos Respublika“), nevengiama įžeidžiančių formuluočių bei apibūdinimų, kitų iškraipymų, įvardijant byloje dalyvaujančius asmenis, valstybės pareigūnus, (ieškovas atskirajame skunde be kitų įžeidžiančių formuluočių bei apibūdinimų nurodo, kad atsakovas Lietuvos respublika buvo ir yra absoliučiai korumpuota nusikalstamai organizuota pseudoteisinė, pseudodemokratinė, pseudovalstybiūkštė tik plėšikų gauja ir t. t.). Atsižvelgdamas į tai, kad ieškovui ne kartą buvo išaiškinta, kad jo pateiktas atskirasis skundas yra su trūkumais, pirmosios instancijos teismas sprendė, jog ieškovas žino teisminės gynybos sąlygas, tvarką ir reikalavimus, keliamus procesiniams dokumentams, kuriais kreipiamasi dėl teisminės gynybos, tačiau, jų nesilaikydamas, teikia procesinius dokumentus su tais pačiais trūkumais.
4. Pirmosios instancijos teismas priėjo išvadą, kad yra netikslinga taikyti trūkumų šalinimo institutą dėl procesinio dokumento trūkumų, kurie ieškovui buvo žinomi jau procesinio dokumento ruošimo (rašymo) metu (Vilniaus apygardos teismo 2020 m. balandžio 21 d. nutartis civilinėje byloje e2S-678-910/2020; Vilniaus apygardos teismas 2020 m. birželio 11 d. nutartis civilinėje byloje e2S-876-619/2020), todėl ieškovo atskirąjį skundą atsisakė priimti, kaip nenagrinėtiną teisme civilinio proceso tvarka (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 137 straipsnio 2 dalies 1 punktas).
III. Atskirojo skundo argumentai
5. Ieškovas A. B. (toliau – ir ieškovas, ir apeliantas) atskiruoju skundu prašo Kauno apylinkės teismo 2025 m. kovo 19 d. nutartį panaikinti ir priimti naują sprendimą – perduoti apeliacinį skundą dėl 2022 m. rugsėjo 27 d. sprendimo panaikinimo nagrinėti į apeliacinę instanciją, priimti atskirą nutartį dėl nusikalstamų požymių pradėti ikiteisminį tyrimą teisėjų L. Deksnienės, J. Damulienės, J. Cirulienės, M. Vegio ir kitų atžvilgiu. Atskirajame skunde nurodo, kad:
5.1. Pirmosios instancijos teismas pažeidė Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – Konstitucija) 30, 109 straipsnio, CPK 3 straipsnio 5 dalies nuostatas, esminį teisingumo vykdymo principą – ex iniuria jus non oritur (iš ne teisės teisė neatsiranda).
5.2. Pirmosios instancijos teismas pažeidė Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – EŽTK) 10, 13, 14 straipsnių nuostatas, protokolo Nr. 7 2 straipsnį – teisę apskųsti apeliacinės instancijos teismui pirmosios instancijos teismo sprendimus (teisę į apeliaciją). Apeliantas nurodo, jog nuo 2022 m. nagrinėjama civilinė byla yra tyčia vilkinama, siekiant, kad pažeidimus ir nusikaltimus padariusiems Lietuvos Aukščiausiojo Teismo, Lietuvos apeliacinio teismo, Kauno apylinkės ir apygardos teismų teisėjams sueitų baudžiamosios atsakomybės senaties terminas; tokiu būdu yra pažeidžiama apelianto teisė į veiksmingą teisinės gynybos priemonę, be to, apelianto atžvilgiu vykdoma diskriminacija dėl pilietybės ir tautybės (Konstitucijos 29 straipsnis).
5.3. Apelianto teigimu, teisėjų L. Deksnienės, J. Damulienės, M. Vegio. J. Cirulienės veiksmuose yra tyčinio nusikaltimo požymiai, todėl CPK 299, 300 straipsnių pagrindu turi būti priimta atskiroji nutartis dėl jų veiksmų – šios civilinės bylos vilkinimo. Civilinėje byloje Nr. 2-2683-490/2023 teisėjos L. Deksnienė ir J. Damulienė, pakeisdamos viena kitą, organizuotai su Kauno apylinkės teismo pavaduotoja V. M., metus laiko neteisėtai vilkino minėtos civilinės bylos eigą dėl tų pačių aplinkybių ir faktų, tokių kaip žodžio „respublika“ rašymas iš mažosios raidės ir t. t., iki kol 2023 m. birželio 27 d. nutartimi nebuvo panaikinta teisėjos L. Deksnienės 2023 m. balandžio 13 d. nutartis. Teisėja L. Deksnienė, žinodama, kad tokie jos veiksmai kaip ir šioje ginčo nutartyje yra pripažinti neteisėtais, toliau tęsia neteisėtą ir nusikalstamą veiką. Tokiu būdu sudarytos sąlygos ir kitiems teisėjams nebaudžiamai vilkinti šios bylos apeliacinį procesą. Yra nusikaltimų ir korupcijos požymių civilinėje byloje Nr. e2-482-490/2018 teisėjų J. Damulienės, A. Kukalio ir kitų teisėjų veiksmuose nagrinėjant šią bylą ir priėmus UAB „General Financing“ palankų sprendimą, suklastojus faktus ir aplinkybes bei jų netikrinus civilinio proceso metu. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjai A. Maciejevski, A. Taminskas ir A. Tikniūtė civilinėje byloje Nr. 2-6357-887/2023 atmetė ieškovo kasacinį skundą, kad Alytaus apylinkės teismas, Kauno apygardos teismas galėtų toliau nusikalstamai veikti, klastoti procesinius sprendimus, tokiu būdu apginti „absoliučiai korumpuotą teisėsaugą ir teisėtvarką Lietuvos respublikoje, prievartaujančią kyšius ir turtą”.
5.4. Pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė CPK 137 straipsnio 2 dalies 1 punkto nuostatas, kadangi šios nuostatos taikomos tik ieškinio, pareiškimo, skundo priėmimo metu parengiamojoje stadijoje, todėl apeliacinio ar atskirojo skundų priėmimo atveju minėto įstatymo normų taikymas pažeidžia teisę į apeliaciją, lygybę prieš įstatymą ir teismą, taip pat pažeidė CPK 5, 6, 7, 13 18, 42 straipsnių nuostatas, nes 2021 m. rugsėjo 28 d. ieškinys civilinėje byloje Nr. 2-1492-390/2021 pateiktas rašant žodį „respublika” iš mažosios raidės ir 2021 m. spalio 5 d. nutartimi Kauno apygardos teismo priimtas, o 2021 m. lapkričio 9 d. nutartimi perduotas Kauno apylinkės teismui. Teisėja L. Deksnienė 2022 m. vasario 18 d. nutartimi ieškinį taip pat priėmė nagrinėti, nenustačius, jog ieškinys nenagrinėtinas teisme civilinio proceso tvarka. Atsižvelgiant į tai, tiek ieškovo apeliacinis skundas, tiek kiti atskirieji skundai yra nagrinėtini civilinio proceso tvarka.
5.5. Pirmosios instancijos teismas pažeidė Konstitucijos 33 straipsnio nuostatas – teisę kritikuoti ir įrodinėti nusikalstamą Lietuvos Respublikos, jos įstaigų, pareigūnų darbą, apskųsti jų sprendimus, teisę į peticiją. Anot apelianto, tai, kad „Lietuvos respublika buvo ir yra tik absoliučiai korumpuota pseudoteisinė, pseudodemokratinė pseudovalstybė ir tik plėšikų gauja“ įrodo ne tik šios civilinės bylos nebaudžiamai nusikalstama procesinė eiga, bet ir kitų civilinių bylų eiga, pavyzdžiui, civilinėje byloje Nr. 2-1121-1041/2024 ieškovo ieškinys, kuriuo įrodinėjama „Lietuvos respublikos kaip kriminalinės recidyvistinės organizacijos ir jos absoliučiai korumpuotų ir nusikalstamai organizuotų institucijų, kaip Lietuvos aukščiausias teismas ir jo teisėjai, veikų bei padarytos ir patirtos dėl to žalos”, nepriimtas. Minėtoje civilinėje byloje teismas 2024 m. rugpjūčio 7 d. nutartimi išsprendė klausimą dėl atskirojo skundo priėmimo, taikydamas CPK 315, 316 straipsnių normas, tuo tarpu šioje civilinėje byloje yra skiriamos baudos vien už kreipimąsi į teismą su ieškiniu ar apeliaciniu skundu, atimama teisė prašyti žalos atlyginimo.
5.6. Pirmosios instancijos teismas pažeidė CPK 291 straipsnio, 329 straipsnio 2 dalies 4 punkto nuostatas, kadangi priimta teismo nutartis yra be motyvų, o tai yra absoliutus nutarties negaliojimo pagrindas. Tiesiogine tyčia yra trukdoma apeliantui įrodyti, jog: „atsakovas Lietuvos respublika buvo ir yra absoliučiai korumpuota pseudoteisinė, pseudodemokratinė pseudovalstybė ir tik plėšikų gauja, valdoma per komunistų-kagebistų agentūrą ir informatorius, rezervistus kontroliuojama kriminalinė-recidyvistinė organizacija“.
5.7. Pirmosios instancijos teismas pažeidė CPK 115 straipsnio 3 dalį, nes šiuo atveju CPK 138 straipsnio taikymas negalimas. Laikyti apeliacinį skundą ir atskiruosius skundus nepaduotus bei grąžinti juos padavusiam asmeniui galima tik tada, kai pagal teismo nurodymus ir nustatytą terminą nepašalinami minėtų procesinių dokumentų trūkumai. Šiuo atveju nenustatyta, kad apeliacinis skundas ir atskirieji skundai nenagrinėtini teisme, tačiau laikomi neva nenagrinėtinais teisme civilinio proceso tvarka be privalomų motyvų, į kurią instituciją kreiptis, kad skundai būtų išnagrinėti ir reikalavimai patenkinti, šališkai ir priklausomai atsisakant juos priimti ir perduoti į apeliacinę instanciją net nenustatant termino trūkumams pašalinti.
5.8. Pirmosios instancijos teismas pažeidė Konstitucijos 25 straipsnio, CPK 21 straipsnio nuostatas, nes nutartį priėmė šališkas ir priklausomas teismas. Byloje yra slepiamos atsakovės Lietuvos Respublikos teritorijoje uždarosios akcinės bendrovės „General financing” ir teismų nusikalstamos veikos, paskleidus civilinėje byloje Nr. 4-482-490/2018 dezinformaciją, šmeižtą, kursčius diskriminaciją, galimą korupciją. Tokią antikonstitucinę nusikalstamą veiką Lietuvos Respublikos teismai vykdo sistemingai ir nebaudžiamai. Ieškiniai nepriimami iš esmės arba atmetami tiesiogine tyčia sukčiaujant ieškinio pagrindo ar dalyko neaiškumo ir nesupratimo ar kitais išgalvotais pagrindais.
Motyvuojamoji dalis
konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės teisiniai argumentai ir išvados
6. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai ir absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas atskirajame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis).
7. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs atskirąjį skundą, absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1-7 punktuose, taip pat pagrindų peržengti atskirojo skundo ribas nenustatė (CPK 329, 338 straipsniai).
8. Nagrinėjamu atveju apeliacijos objektas – Kauno apylinkės teismo 2025 m. kovo 19 d. nutarties, kuria ieškovo A. B. atskirąjį skundą atsisakyta priimti kaip nenagrinėtiną teisme civilinio proceso tvarka (CPK 137 straipsnio 2 dalies 1 punktas), teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas atskirajame skunde išdėstytų motyvų kontekste.
Dėl nutarties (ne)teisėtumo
9. Apeliantas teigia, kad teismas jo pateiktą atskirąjį skundą atsisakė priimti nepagrįstai, tuo iš esmės pažeisdamas jo teisę apskųsti pirmosios instancijos teismo sprendimus (nutartis), teisingumo principą.
10. Pažymėtina, jog viena iš sudėtinių teisės į teisminę gynybą dalių yra dalyvaujančio byloje asmens teisė apeliacine tvarka apskųsti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą. Tačiau šis teisės kreiptis į teismą teisminės gynybos įgyvendinimo būdas gali būti įgyvendinamas tik tada, kai pateikiamas skundas atitinka įstatymo reikalavimus (CPK 306 straipsnis, 338 straipsnis). Imperatyvūs reikalavimai skundo formai ir turiniui yra nustatyti tam, kad tiek teismas, tiek byloje dalyvaujantys asmenys galėtų susipažinti su reiškiamų reikalavimų esme; kad priešinga šalis tinkamai ir laiku pasinaudotų procesinės gynybos priemonėmis, pareikšdama atsikirtimus ir pateikdama įrodymus; kad teismas galėtų kuo operatyviau pareikštus reikalavimus išnagrinėti ir priimti pagrįstą spendimą. Todėl, esant tokiems atskirojo skundo trūkumams, kurie trukdo įgyvendinti šiuos civilinio proceso tikslus, priklausomai nuo procesinės situacijos, teismas turi arba nustatyti terminą skundo trūkumams pašalinti, įpareigodamas asmenį suformuluoti skundo dalyką, arba atsisakyti priimti tokį reikalavimą kaip nenagrinėtiną teisme (CPK 137 straipsnio 2 dalies 1 punktas), arba nutraukti civilinę bylą tuo pačiu pagrindu, jeigu ji jau iškelta (CPK 293 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Tokie teismo veiksmai negali būti vertinami kaip suinteresuoto asmens teisės į teisminę gynybą pažeidimas, nes teismui priėmus tokį jo reikalavimą ir pradėjus nagrinėti/išnagrinėjus bylą, teisė į teisminę gynybą nebūtų įgyvendinta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. rugsėjo 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-453/2013).
11. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs ieškovo teismui pateikto atskirojo skundo, skundžiamos Kauno apylinkės teismo 2025 m. kovo 19 d. nutarties turinį bei argumentus, visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad ieškovo atskirasis skundas iš esmės yra įžeidžiančio pobūdžio, paremtas tik emocinio pobūdžio pasisakymais, deklaratyviais ieškovo teiginiais, nenurodant jokių esminių skundžiamos nutarties nepagrįstumą pagrindžiančių argumentų. Tokio pobūdžio turinys rodo netinkamą ieškovo požiūrį į Lietuvos valstybę ir jos institucijas (teismus) bei jose dirbančius teisėjus, todėl tokio procesinio dokumento priėmimas ir nagrinėjimas teisme prieštarautų viešajai tvarkai ir gerajai moralei, kadangi preziumuotų prielaidą, jog asmens žeminimas gali būti teisėtas ir pagrįstas.
12. Pastebėtina, kad teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis nustatyta (CPK 179 straipsnio 3 dalis), kad apeliantas sistemingai skundžia teismų priimtus sprendimus, nors, kaip pagrįstai nurodė ir pirmosios instancijos teismas, jam tiek pirmosios instancijos, tiek apeliacinės instancijos teismų nutartyse daug kartų buvo išaiškinti procesinių dokumentų turiniui keliami reikalavimai, taip pat civilinio proceso nuostatos, reglamentuojančios teisę kreiptis į teismą teisminės gynybos bei jos įgyvendinimo tvarką, jos nesilaikymo pasekmes. Taigi atskirojo skundo turiniui keliami reikalavimai ieškovui neabejotinai yra žinomi, tačiau, kaip nustatyta ir nagrinėjamu atveju, ieškovas jų sąmoningai nesilaiko.
13. Civilinio proceso kodekso normose įtvirtintos šalių teisės ir pareigos, kuriose nurodyta, kad suinteresuotas asmuo savo teisėmis, įskaitant ir teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, turi naudotis sąžiningai ir ja nepiktnaudžiauti (CPK 42 straipsnio 5 dalis). Jei asmuo piktnaudžiauja subjektine teise, teismas gali atsisakyti ją ginti (CK 1.137 straipsnio 3 dalis). Tokie teismo veiksmai, atsisakius priimti pateiktą procesinį dokumentą, kaip nenagrinėtiną teisme, nevertintini kaip asmens konstitucinės teisės į teisminę gynybą pažeidimas ar suvaržymas, priešingai, jais siekiama užkirsti kelią akivaizdžiam ir sąmoningam piktnaudžiavimui teise (CK 1.137 straipsnio 3 dalis, CPK 95 straipsnis).
14. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad šiuo konkrečiu atveju netikslinga taikyti ieškinio trūkumų šalinimo institutą. Tokių pirmosios instancijos teismo veiksmų nėra pagrindo vertintini kaip ieškovo teisės į teisminę gynybą pažeidimo, priešingai, tokie veiksmai vertintini kaip kelio užkirtimas apelianto sąmoningam piktnaudžiavimui šia teise.
15. Šiame kontekste atmestini ir apelianto argumentai, kad nagrinėjamu atveju skundžiama nutartis yra be motyvų, dėl ko egzistuoja CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punkte įtvirtintas absoliutus sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindas. Pažymėtina, jog absoliučiu sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindu (CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktas) laikomas tik visiškas motyvų nebuvimas. Teismo sprendimo (nutarties) nepakankamas motyvavimas nėra jo absoliutus negaliojimo pagrindas pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. balandžio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-109-611/2019; 2020 m. rugsėjo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-239-378/2020).
16. Sprendžiant dėl CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punkto taikymo, kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad vertinant, ar sprendimas (nutartis) yra visiškai nemotyvuotas, reikia atsižvelgti į dalyvaujančių byloje asmenų pateiktus reikalavimus: jeigu teismo sprendime nėra atsakyta į kai kuriuos ieškinio, skundo ar kito procesinio dokumento argumentus, tai savaime nesudaro pagrindo konstatuoti, kad toks sprendimas (nutartis) yra nepagrįstas(-a) ar (ir) neteisėtas(-a), dėl teismo išdėstytų argumentų pakankamumo turi būti sprendžiama įvertinus, ar materialieji ir procesiniai bylos aspektai, dėl kurių teismas nepasisakė, yra tokie svarbūs, jog dėl jų galėjo būti priimtas neteisingas sprendimas dėl bylos esmės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. lapkričio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-492/2014). Glausti, neišsamūs motyvai reiškia CPK normų pažeidimą, tačiau toks pažeidimas turi būti vertinamas kiekvienu konkrečiu atveju viso priimto procesinio sprendimo ir (ar) sprendimų kontekste. Tuo atveju, kai visa bylos medžiaga leidžia daryti išvadą apie tai, kokiais teisiniais argumentais vadovaudamasis teismas priėmė skundžiamą procesinį sprendimą, tai toks sprendimas (nutartis) negali būti naikinamas vien dėl to, kad motyvai neišsamūs (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. sausio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-95/2013).
17. Iš skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties turinio matyti, kad teismas pateikė motyvus dėl šios civilinės bylos aspektų – teismas nurodė, jog gautas atskirasis skundas yra su tais pačiais trūkumais, kurie jau daugelį kartų buvo nustatyti ir išaiškinti pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nutartyse (be to, ir skundžiamoje nutartyje tuos trūkumus nurodė), ir kad ieškovas, žinodamas teisminės gynybos sąlygas, tvarką, reikalavimus, keliamus procesiniams dokumentams, bei jų nesilaikydamas, teikia procesinius dokumentus su tais pačiais trūkumais. Taigi ne kartą teismų nustatyti procesinių dokumentų trūkumai paties ieškovo valia nebuvo pašalinti, ne kartą teiktas atskirasis skundas su nepašalintais trūkumais teismų nebuvo priimtas. Nagrinėjamu atveju ieškovas, žinodamas tiek apie skunde esančius jau teismo prieš tai nustatytus trūkumus, tiek ir faktą, kad toks skundas teismo jau buvo ne kartą atmestas, galėjo imtis aktyvių veiksmų nurodytus trūkumus pašalinti, tačiau to pats nedarė. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, visa byloje esanti medžiaga leidžia spręsti, kokiais teisiniais argumentais vadovaudamasis pirmosios instancijos teismas priėmė skundžiamą nutartį, todėl tokia nutartis negali būti naikinama vien dėl to, kad, apelianto subjektyvia nuomone, motyvų joje nėra ar jie ne tokie išsamūs. Atsižvelgiant į tai, pagrindo naikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą dėl absoliutaus teismo sprendimo negaliojimo pagrindo, nėra.
18. Apeliacinės instancijos teismas atskirojo skundo argumentus, susijusius su teismo ir (ar) teisėjų šališkumu, taip pat atmeta kaip nepagrįstus.
19. Pirmiausia paminėtina, kad pirmosios instancijos teismo pozicija dėl ieškovo ieškinio, kurio turinys iš esmės panašus ir tam tikrais aspektais (pavyzdžiui, dėl Lietuvos Respublikos teismų neteisėtų veiksmų, teismų šališkumo ir priklausomumo, procesiniuose sprendimuose motyvų nebuvimo ir kt.) tapačiai sutampa su ieškovo atskirųjų skundų turiniu, nepriimtinumo nagrinėti teisme atitinka nuoseklią ir jau suformuotą Lietuvos apeliacinio teismo praktiką analogiškose bylose, kuriose apelianto nekintantis procesinis elgesys, niekinančiai bei įžeidžiančiai apibūdinant tiek teismus, į kuriuos kreipiamasi su ieškiniu, tiek byloje dalyvaujančius asmenis, buvo įvertintas kaip aiškus ir sąmoningas piktnaudžiavimas teise, eliminuojantis ieškinio trūkumų šalinimo instituto taikymo galimybę (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. liepos 16 d. nutartys civilinėse bylose Nr. 2-1040-464/2015 ir Nr. 2-1090-464/2015, 2015 m. rugpjūčio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1101-407/2015; 2015 m. rugsėjo 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1192-407/2015, 2015 m. rugpjūčio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1191-186/2015, 2015 m. rugsėjo 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1228-464/2015, 2016 m. kovo 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-426-196/2016, 2016 m. kovo 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-658-464/2016, 2016 m. lapkričio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1483-186/216, 2017 m. vasario 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-262-370/2017, 2017 m. birželio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-992-464/2017, 2017 m. spalio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1323-178/2017, 2018 m. vasario 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-182-464/2018, 2018 m. balandžio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-444-186/2018, 2018 m. gruodžio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1698-302/2018, 2019 m. lapkričio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1152-790/2019, 2019 m. lapkričio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1230-1120/2019, 2019 m. gruodžio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1285-781/2019).
20. Apeliantui, kuris tendencingai teikia panašaus turinio atskiruosius skundus dėl jam skirtingų valstybės institucijų ar privačių asmenų veiksmais padarytos žalos atlyginimo, ir kuris sistemingai savo procesinius dokumentus grindžia teismų ir (ar) teisėjų nešališkumo argumentais, išaiškintina, kad vien jam nepalankaus procesinio sprendimo (nutarties) priėmimas savaime nesudaro pagrindo abejoti teismų ar teisėjų nešališkumu, ar, juo labiau, tam pagrindo nesudaro deklaratyvūs ir jokiais objektyviais faktiniais bei teisiniais pagrindais nepagrįsti apelianto subjektyvūs teiginiai dėl jo procesinių dokumentų priėmimo klausimą nagrinėjusių teisėjų šališkumo ar suinteresuotumo bylos baigtimi. Be to, pažymėtina, kad ne kartą buvo atmesti ir apelianto prašymai nušalinti jo bylą nagrinėjantį teismą ir bylą perduoti nagrinėti kitam teismui vien tuo pagrindu, jog procesiniame dokumente keliamas to paties teismo teisėjų veiksmais galimai padarytos žalos atlyginimo klausimas (žr. pvz.: Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. balandžio 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2KT-23/2010; 2011 m. balandžio 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2KT-59/2011; 2012 m. birželio 5 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-540/2012; 2014 m. vasario 27 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-298/2014; 2015 m. sausio 22 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-72-157/2015; 2016 m. vasario 4 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-168-516/2016; 2017 m. gegužės 15 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2KT-67-943/2017; 2018 m. lapkričio 14 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2KT-147-943/2018; 2019 m. lapkričio 28 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-1232-1120/2019; 2020 m. vasario 6 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-72-464/2020 ir kt.).
21. Atskirajame skunde apeliantas, be kita ko, nurodo, jog teisėjai, atsisakydami priimti ieškovo teikiamus procesinius dokumentus, nepagrįstai vilkina bylos nagrinėjimo procesą, o tai, pasak apelianto, laikytina nusikalstamais veiksmais, todėl yra pagrindas priimti atskirąją nutartį. Su šiais apelianto argumentais apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo sutikti.
22. CPK 300 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad jeigu bet kurioje civilinio proceso stadijoje paaiškėja, kad byloje dalyvaujančio asmens arba kito asmens veiksmai ar neveikimas turi nusikalstamos veikos požymių, teismas apie tai praneša prokurorui. Taigi teisiniu reguliavimu nustatyta teismo teisė bet ne pareiga priimti atskirąją nutartį dėl galimai padarytos nusikalstamos veikos. Be to, teismas turi pareigą kreiptis į atitinkamas institucijas ar prokurorą tik tuo atveju, jeigu nagrinėdamas bylą sužino apie nusikalstamos veikos požymius atitinkančius veiksmus, bet ne tada, kai tokią nuomonę išreiškia proceso šalys. Nagrinėjamu atveju nepateikta jokių objektyvių įrodymų, nenustatyta jokių aplinkybių, objektyvių požymių, dėl kurių būtų pagrindas, vadovaujantis CPK 300 straipsnio nuostatomis, kreiptis į prokurorą.
23. Į esminius atskirojo skundo argumentus atsakyta. Kiti atskirajame skunde nurodyti argumentai neturi įtakos apskųstos teismo nutarties teisėtumui ir pagrįstumui, todėl jie išsamiau nevertinami. Teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą.
24. Atsižvelgiant į išdėstytą, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, atsisakydamas priimti atsakovo atskirąjį skundą CPK 137 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu, tinkamai aiškino ir taikė procesines teisės normas, teisingai išsprendė atskirojo skundo priėmimo klausimą, todėl naikinti ar keisti teisėtą ir pagrįstą teismo nutartį nėra teisinio pagrindo (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Ieškovo A. B. atskirąjį skundą atmesti.
Kauno apylinkės teismo 2025 m. kovo 19 d. nutartį palikti nepakeistą.
Ši Vilniaus apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.