- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2021-12-08
- Bylos Nr.
- e2S-745-856/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 2-69-3-01550-2020-5
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Jurga Kramanauskaitė-Butkuvienė
- Suinteresuotas asmuo
- Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos
- Pareiškėjas
- M. A.
Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Jurga Kramanauskaitė-Butkuvienė
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo suinteresuoto asmens Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos atskirąjį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2021 m. rugsėjo 29 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2YT-1973-894/2021 pagal pareiškėjo M. A. patikslintą pareiškimą suinteresuotam asmeniui Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos dėl praleisto įstatymo nustatyto termino atnaujinimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Pareiškėjas M. A. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su patikslintu pareiškimu, kuriuo prašė: 1) atnaujinti pareiškėjui terminą įvykdyti 2017 m. balandžio 11 d. Privalomąjį nurodymą Nr. (duomenys neskelbtini), nustatant 6 mėnesių terminą šio privalomojo nurodymo įvykdymui, terminą pradedant skaičiuoti nuo teismo sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo dienos; 2) atnaujinti pareiškėjui terminą kreiptis į Valstybinę teritorijų planavimo ir statybos inspekciją prie Aplinkos ministerijos dėl termino pratęsimo įvykdyti 2017 m. balandžio 11 d. Privalomąjį nurodymą Nr. (duomenys neskelbtini) „Pašalinti savavališkos statybos padarinius“, nustatant 3 mėnesių terminą pateikti prašymą nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo šioje byloje dienos.
2. Pareiškėjas nurodė, kad yra nebaigto statyti gyvenamojo namo ir žemės sklypo, esančių (duomenys neskelbtini), savininkas 2008 m. birželio 9 d. Nekilnojamojo turto pirkimo - pardavimo sutarties pagrindu. Ankstesni šio nekilnojamojo turto savininkai notarine sutartimi perleido pareiškėjui statytojo teises. Pareiškėjas, sukaupęs lėšų, 2016 m. tęsė gyvenamojo namo statybą. Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos (toliau ir – Inspekcija) Kauno teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamentas (toliau – Kauno departamentas) 2017 m. sausio 27 d. surašė Savavališkos statybos aktą Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Savavališkos statybos aktas), kuriuo konstatavo, kad pareiškėjo statomas gyvenamasis namas yra savavališka statyba. 2017 m. vasario 10 d. Inspekcijos Kauno departamentas priėmė Privalomą nurodymą Nr. (duomenys neskelbtini) „Pašalinti savavališkos statybos padarinius“. Minėtame nurodyme Inspekcijos Kauno departamentas įpareigojo pareiškėją nugriauti statinį ir sutvarkyti statybvietę iki 2017 m. rugpjūčio 10 d. Vėliau Inspekcijos Kauno departamentas minėtą privalomąjį nurodymą panaikino ir 2017 m. balandžio 11 d. priėmė naują privalomąjį nurodymą Nr. (duomenys neskelbtini) „Pašalinti savavališkos statybos padarinius“ (toliau – ir Privalomasis nurodymas). 2018 m. spalio 8 d. Kauno apylinkės teismas priėmė sprendimą civilinėje byloje Nr. e2-1070-435/2018, kuriame konstatavo, kad statybos leidimas gyvenamajam namui statyti nebuvo išduotas, o sodo namo statybos leidimas pasibaigė 1991 m. spalio 12 d. ir nebuvo pratęstas. 2008 m. birželio 9 d. Pirkimo-pardavimo sutartis buvo sudaryta pagal Inspekcijos išduotą 2008 m. kovo 28 d. pažymą Nr. (duomenys neskelbtini), kurioje konstatuota, kad nebaigta statyba atitinka projektinę dokumentaciją ir statytojas K. S. stato gyvenamąjį namą nepažeisdamas įstatymų reikalavimų. Tačiau byloje buvo nustatyta, kad statybos leidimo statyti gyvenamąjį namą K. S. neturėjo, todėl pagal Lietuvos Respublikos statybos įstatymo 3 straipsnį nebuvo statytoju. Inspekcijos Kauno departamentas išdavė 2008 m. kovo 28 d. neatitinkančią tikrovės pažymą, suklaidino pareiškėją dėl nebaigto statyti namo statybos teisėtumo. Tai patvirtino ir Kauno apylinkės teismo 2018 m. spalio 8 d. priimto sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-1070-435/2018 turinys. Kauno apygardos teismas 2019 m. vasario 19 d. nutartimi paliko galioti 2018 m. spalio 8 d. Kauno apylinkės teismo sprendimą ir nurodė, kad gyvenamojo namo statyba aktualioje teritorijoje galima, yra realios galimybės pareiškėjui savavališką statybą įteisinti.
3. Pareiškėjas nurodė, kad siekia įvykdyti Privalomąjį nurodymą kitu įstatyme leistinu būdu – įteisinti savavališkai pastatytą gyvenamąjį namą. Kauno apylinkės teismo Kauno rūmuose civilinės bylos nagrinėjimas dėl Savavališkos statybos akto pripažinimo negaliojančiu ir Privalomojo nurodymo panaikinimo buvo baigtas 2018 m. spalio 8 d. Kauno apygardos teismas apeliacine tvarka išnagrinėjo bylą 2019 m. vasario 19 d. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas pareiškėjo kasacinį skundą išnagrinėjo 2019 m. rugpjūčio 22 d. Pareiškėjas buvo įsitikinęs, jog kol byla nebus išnagrinėta, Privalomasis nurodymas neturi būti vykdomas. Nuo 2017 m. pradžios kreipėsi į architektus bei parengė gyvenamojo namo projektą, tačiau negalėjo kreiptis į Kauno rajono savivaldybę dėl statybą leidžiančio dokumento gavimo, nes iškilo ginčas dėl žemės sklypo ribų ir nebaigtas statyti gyvenamasis namas atsidūrė arčiau nei 3 metrai nuo gretimo žemės sklypo ribos. Pareiškėjas 2017 m. rugpjūčio 24 d. kreipėsi į Kauno apylinkės teismą su ieškiniu, prašydamas nustatyti tikslią žemės sklypo ribą – atstatyti ankstesnę žemės sklypo ribą. Po Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. rugpjūčio 22 d. nutarties kreipėsi į Inspekcijos Kauno departamentą, prašydamas nustatyti naują 6 mėnesių savavališkos statybos padarinių šalinimo terminą, tačiau jo prašymas nebuvo patenkintas, todėl kreipiasi į teismą dėl įstatymų numatyto praleisto termino atnaujinimo. Pažymėjo, kad nei įstatyme, nei kituose normatyviniuose aktuose nėra nurodyta, kaip asmuo turi elgtis esant situacijai, kai privalomojo nurodymo vykdymo terminas sueina esant ginčui teisme. Pareiškėjo įsitikinimu, Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymo (toliau – ir Priežiūros įstatymas) 14 straipsnio 6 dalies 2 punkto nuostatos suteikė asmeniui teisę, ginčijančiam Privalomąjį nurodymą, neatlikti Privalomajame nurodyme nurodytų veiksmų iki nebus galutinai išnagrinėta byla. Pažymėjo, kad turi nepilnametę dukrą ir namas statomas šeimos poreikių tenkinimui. Jokio kito nuosavo būsto pareiškėjo šeima nei Lietuvoje, nei Airijoje neturi. Atkreipė dėmesį į tai, kad termino atnaujinimas nesukeltų jokių neigiamų pasekmių nei valstybei, nei kitiems asmenims, atnaujinus terminą kreiptis į Inspekciją dėl termino įteisinti savavališkai pastatytą statinį pratęsimo, būtų išvengta didelių pareiškėjo nuostolių, būtų įvykdytas Privalomas nurodymas kitu įstatyme leistinu būdu, būtų įteisinta gyvenamojo namo statyba.
Atsiliepimas
4. Suinteresuotas asmuo Inspekcija atsiliepime nurodė, kad su prašymu ir patikslintu pareiškimu nesutinka ir prašė jį atmesti. Nurodė, kad nei nagrinėjant civilinę bylą dėl Savavališkos statybos akto ir privalomųjų nurodymų pripažinimo negaliojančiais pirmoje instancijoje, nei bylą nagrinėjant apeliacinėje instancijoje, jokios laikinosios apsaugos priemonės dėl Privalomojo nurodymo galiojimo sustabdymo nebuvo taikytos, o teisės aktų nustatytais terminais bei tvarka dėl Privalomojo nurodymo įvykdymo termino pratęsimo pareiškėjas nei į Inspekciją, nei į teismą taip pat nesikreipė. Todėl Inspekcija 2019 m. kovo 13 d. privalomojo nurodymo pašalinti savavališkos statybos padarinius įvykdymo patikrinimo aktu Nr. (duomenys neskelbtini) konstatavusi, kad pareiškėjas Privalomojo nurodymo neįvykdė, 2019 m. balandžio 1 d. prašymu kreipėsi į antstolį dėl priverstinio Privalomojo nurodymo vykdymo. Kasacine tvarka nagrinėtoje civilinėje byloje Nr. e3K-3-259-969/2019 laikinosios apsaugos priemonės dėl privalomojo nurodymo galiojimo sustabdymo taip pat netaikytos.
5. Patikslintas pareiškimas atmestinas kaip nepagrįstas, nes: 1) tapatus klausimas dėl naujo termino savavališkos statybos padarinių pašalinimui nustatymo jau yra išnagrinėtas Administraciniame teisme ir dėl šio prašymo Administracinis teismas 2020 m. spalio 13 d. administracinėje byloje Nr. eI3-2001-422/2020 jau yra priėmęs sprendimą, kuriuo pareiškėjo prašymas netenkintas; 2) Priežiūros įstatymo 14 straipsnyje numatytas privalomojo nurodymo įvykdymo terminas (jei jis iki privalomojo nurodymo įvykdymo termino pabaigos įstatymų nustatyta tvarka nėra pratęsiamas) yra naikinamasis, jo atnaujinimo galimybės teisės aktai nenumato; 3) Privalomasis nurodymas jau yra perduotas antstoliui priverstiniam vykdymui; 4) dėl antstolio veiksmų teisėtumo jau yra priimti įsiteisėję teismų sprendimai, kuriais konstatuota, kad antstolis priverstinio Privalomojo nurodymo vykdymo veiksmus pradėjo teisėtai ir pagrįstai; 5) už Privalomojo nurodymo nevykdymą pareiškėjui teismo yra skirta bauda.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
6. Kauno apylinkės teismo Kauno rūmai 2021 m. rugsėjo 29 d. nutartimi patikslintą pareiškimą tenkino – atnaujino pareiškėjui M. A. terminą įvykdyti 2017 m. balandžio 11 d. Privalomąjį nurodymą Nr. (duomenys neskelbtini), nustatant 6 mėnesių terminą šio privalomojo nurodymo įvykdymui, terminą pradedant skaičiuoti nuo šios nutarties įsiteisėjimo dienos; atnaujino pareiškėjui M. A. terminą kreiptis į Valstybinę teritorijų planavimo ir statybos inspekciją prie Aplinkos ministerijos dėl termino pratęsimo įvykdyti 2017 m. balandžio 11 d. Privalomąjį nurodymą Nr. (duomenys neskelbtini), nustatant 3 mėnesių terminą pateikti prašymą, terminą pradedant skaičiuoti nuo šios nutarties įsiteisėjimo dienos, priteisė pareiškėjui M. A. iš suinteresuoto asmens Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos 1 576 Eur bylinėjimosi išlaidų.
7. Teismas nurodė, jog Lietuvos Aukščiausiasis Teismas išnagrinėjo civilinę bylą Nr. 3K-3-168-695/2021 pagal suinteresuoto asmens skolininko M. A. kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2020 m. balandžio 9 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal pareiškėjo antstolio pareiškimą dėl baudos skyrimo už Privalomojo nurodymo nevykdymą, kurioje 2021 m. sausio 6 d. priėmė nutartį. Kasacinis teismas minėtoje nutartyje konstatavo, kad teisminio ginčo dėl Privalomojo nurodymo teisėtumo ar termino pratęsimo atveju bendrasis 6 mėnesių terminas privalomajam nurodymui įvykdyti turi būti skaičiuojamas nuo atitinkamo teismo sprendimo įsiteisėjimo. Kasacinis teismas taip pat konstatavo, kad privalomasis nurodymas M. A. buvo pateiktas 2017 m. balandžio 11 d., tačiau jis buvo apskųstas. Teismo sprendimas atmesti M. A. ieškinį ir pripažinti Privalomąjį nurodymą teisėtu įsiteisėjo 2019 m. vasario 19 d. Kauno apygardos teismui priėmus nutartį. Remiantis pirmiau šioje nutartyje pateiktais išaiškinimais, terminas privalomajam nurodymui įvykdyti baigėsi 2019 m. rugpjūčio 19 d. Ši kasacinio teismo nustatyta aplinkybė nagrinėjamoje byloje laikytina prejudiciniu faktu.
8. Teismas nurodė, kad pareiškėjui 2017 m. balandžio 11 d. Privalomuoju nurodymu buvo nustatytas 6 mėnesių terminas savavališkos statybos padarinių pašalinimui, t. y. iki 2017 m. spalio 10 d. Pareiškėjas Priežiūros įstatymo 14 straipsnio pagrindu į Inspekciją dėl termino pratęsimo (prašyme nurodyta dėl termino nustatymo) savavališkos statybos padarinių pašalinimui 6 mėnesių terminui kreipėsi 2019 m. rugpjūčio 26 d. (Inspekcijoje prašymas gautas 2019 m. rugpjūčio 28 d.), t. y. praleidus Įstatymo 14 straipsnio 4 dalyje nustatytą terminą. Teismas vertino, kad pareiškėjas įstatymo nustatytą terminą praleido nežymiai – ne daugiau nei 8 dienas.
9. Teismas nurodė, kad byloje nėra duomenų, sudarančių pagrindą abejoti pareiškėjo sąžiningumu. Teismas sprendė, kad pareiškėjas galėjo sąžiningai klysti skaičiuodamas ginčo privalomojo nurodymo eigos terminą, siejant jį su bylos dėl ginčo privalomojo nurodymo teisėtumo išnagrinėjimu Lietuvos Aukščiausiajame Teisme. Kita objektyvi priežastis – pareiškėjo gyvenamoji vieta yra Airijoje. Teismas nurodė, kad byloje nėra ginčo dėl to, jog pareiškėjo gyvenamoji vieta yra ne Lietuvos Respublikoje, o užsienio valstybėje. Teismo vertinimu aplinkybė, kad pareiškėjas gyvena Airijoje, leidžia spręsti, kad dėl to jam yra apsunkintos galimybės tiesiogiai atlikinėti administracines procedūras, susijusias su ginčo savavališkos statybos įteisinimu. Teismas pažymėjo, kad dėl pasaulinės COVID-19 pandemijos, visoje Europoje yra ribojamas asmenų judėjimas šalies viduje ir tarp valstybių, sutriko tiek valstybinių, tiek ir privačių įstaigų (įmonių) veikla. Teismas nurodė, kad aptartos aplinkybės, o taip pat ir sąžiningas suklydimas skaičiuojant, kad privalomojo nurodymo įvykdymo terminas nėra pasibaigęs kol ginčas dėl jo teisėtumo nėra baigtas nagrinėti kasacine tvarka, gali būti pripažįstamos svarbiomis aplinkybėmis, sudarančiomis pagrindą atnaujinti praleistą įstatyme nustatytą terminą. Teismas pažymėjo, kad suinteresuotas asmuo neįrodinėjo, jog pareiškėjas ginčo privalomojo nurodymo įvykdymo terminą praleido dėl kokių nors kitų priežasčių.
Šalies argumentai
10. Teismas pažymėjo, kad tikslu gauti statybą leidžiantį dokumentą, M. A. dar 2017 m. rugpjūčio 25 d. kreipėsi į teismą dėl žemės sklypo ribų nustatymo. M. A. ieškinį grindė faktinėmis aplinkybėmis, kad laikotarpiu nuo žemės sklypo su nebaigtu statyti namu įsigijimo iki namo pastatymo, besiribojančio žemės sklypo savininkei atlikus kadastrinius matavimus, buvo pakeistos M. A. žemės sklypo ribos ir namo atstumas iki sklypo ribos tapo mažesnis nei leidžiamas teisės aktų. Atstumas iki sklypo ribos buvo kliūtis M. A. gauti statybą leidžiantį dokumentą. Civilinė byla dėl žemės sklypų ribų nustatymo užbaigta įsiteisėjusia Kauno apygardos teismo 2020 m. birželio 3 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-8-555/2020, kuria M. A. ieškinys iš dalies patenkintas, nustatytos jo sklypo ribos. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2021 m. sausio 6 d. civilinėje byloje Nr. 3K-3-168-695/2021 priimtos nutarties 38 punkte konstatavo, kad nenustačius tikslių M. A. priklausančio žemės sklypo ribų, jis negalėjo gauti statybą leidžiančio dokumento dėl objektyvių priežasčių, nepriklausančių nuo jo valios. Kasacinis teismas aptariamos nutarties 41 punkte konstatavo, kad nors nagrinėjamu atveju privalomojo nurodymo dėl savavališkos statybos pašalinimo terminas suėjo 2019 m. rugpjūčio 19 d., tačiau dar jam nesuėjus suinteresuotas asmuo M. A. buvo ėmęsis veiksmų statybą leidžiančiam dokumentui gauti, tačiau tai užsitęsė dėl nuo jo nepriklausančių priežasčių – bylos dėl žemės sklypo ribų nagrinėjimo teisme. Šios kasacinio teismo nustatytos aplinkybės turi prejudicinę reikšmę nagrinėjamoje byloje ir jų papildomai nustatinėti nereikia.
Žemesnės instancijos teismas
11. Teismas pažymėjo, kad iš byloje esančių duomenų nėra pagrindo spręsti, jog pareiškėjas būtų piktnaudžiavęs jam priklausančiomis teisėmis. Byloje taip pat nėra objektyvių duomenų, jog dėl ginčo privalomojo nurodymo savalaikio neįvykdymo padaryta reali žala išieškotojui, sukelta kitokių neigiamų padarinių tretiesiems asmenims. Kauno apygardos teismas 2019 m. vasario 19 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. e2A-231-924/2019 nurodė: „<...> nėra jokio pagrindo spręsti, kad ginčo statinio statyba atitinkamoje teritorijoje nėra galima. Savavališką statybą yra realios galimybės įteisinti <...>“.
12. Teismas nurodė, kad pareiškėjas gyvena Airijoje, o taip pat jau ilgą laiką yra paskelbta pasaulinė pandemija, todėl vertino, kad šešių mėnesių terminas ginčo privalomojo nurodymo įvykdymui, ir atitinkamai 3 mėnesių terminas prašymui Inspekcijai pateikti, terminą pradedant skaičiuoti nuo galutinio procesinio teismo sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo dienos, nelaikytini neprotingai ilgais.
13. Teismas vertino, kad patikslinto pareiškimo reikalavimai nėra alternatyvūs arba prieštaraujantys tarpusavyje, formaliai jie gali būti taikomi kartu. Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju susidarius išskirtinei situacijai (kasaciniam teismui civilinėje byloje Nr. 3K-3-168-695-2021 pagal pareiškėjo kasacinį skundą suformulavus teisės aiškinimo taisyklę, susijusią su Inspekcijos privalomųjų nurodymų įvykdymo termino skaičiavimu, bei konstatavus, kad nagrinėjamu atveju Inspekcija ginčo privalomąjį nurodymą priverstiniam vykdymui perdavė nesavalaikiai, t. y. dar nepasibaigus jo įvykdymo terminui), byloje nustatytų aplinkybių kontekste patikslinto pareiškimo reikalavimai laikytini papildomais teisių gynimo būdais vienas kito atžvilgiu.
14. Teismas nesutiko su Inspekcijos argumentais, jog patikslintas pareiškimas atmestinas kaip nepagrįstas, nes tapatus klausimas dėl naujo termino savavališkos statybos padarinių pašalinimui (t. y. Privalomojo nurodymo įvykdymui) nustatymo jau yra išnagrinėtas Administraciniame teisme ir dėl šio prašymo Administracinis teismas 2020 m. spalio 13 d. administracinėje byloje Nr. eI3-2001-422/2020 jau yra priėmęs sprendimą, kuriuo pareiškėjo prašymas netenkintas. Teismas nurodė, kad aukščiau aptartos administracinės bylos dalyku buvo Inspekcijos sprendimo teisėtumo patikra bei ginčo privalomojo nurodymo termino pratęsimo klausimas. Tuo tarpu nagrinėjamoje byloje sprendžiama dėl ginčo privalomojo nurodymo įvykdymo termino atnaujinimo bei termino pareiškėjui kreiptis į Inspekciją su prašymu pratęsti privalomojo nurodymo įvykdymo terminą atnaujinimo.
15. Teismas nurodė, kad priešingai, nei teigia suinteresuotas asmuo, Priežiūros įstatymo 14 straipsnyje nenustatyta, jog privalomojo nurodymo įvykdymo terminas (jei jis iki privalomojo nurodymo įvykdymo pabaigos įstatymų nustatyta tvarka nėra pratęsiamas) yra naikinamasis. Nagrinėjamoje byloje buvo kreiptasi į Specialiąją teisėjų kolegiją, kuri 2020 m. gegužės 22 d. nutartyje teismingumo byloje Nr. T-47/2020 konstatavo, kad klausimas dėl termino, nors ir skirto kreiptis į viešojo administravimo instituciją, atnaujinimo nagrinėtinas CPK XXXVIII skyriuje „Bylos dėl praleisto įstatymų nustatyto termino atnaujinimo“ nustatyta tvarka. Analogišką praktiką suformavo ir Kauno apygardos teismas 2021 m. gegužės 25 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2S-1006-657/2021, o taip pat ir Regionų apygardos administracinis teismas 2020 m. spalio 13 d. sprendime administracinėje byloje Nr. eI3-2001-422/2020.
16. Teismas nurodė, kad kasacinis teismas 2021 m. sausio 6 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-168-695-2021 pagal pareiškėjo kasacinį skundą, konstatavo, jog nagrinėjamu atveju Inspekcija ginčo privalomąjį nurodymą priverstiniam vykdymui 2019 m. balandžio 11 d. perdavė nesavalaikiai, t. y. dar nepasibaigus jo įvykdymo terminui, kuris suėjo daugiau kaip po 4 mėnesių, t. y. 2019 m. rugpjūčio 19 d. Teismo nuomone, dėl tokių neteisėtų Inspekcijos veiksmų atsiradę neigiamos pasekmės negali būti perkeliamos pareiškėjui. Teismui atnaujinus terminą ginčo privalomojo nurodymo įvykdymui, nebeliktų pagrindo šio privalomojo nurodymo priverstiniam vykdymui. Teisės aktai nenumato draudimo kreiptis į teismą dėl praleisto įstatyme numatyto termino atnaujinimo tuo atveju, jei šio termino praleidimo pagrindu yra pradėta vykdomoji byla. Nesutiko su Inspekcijos argumentu, kad pareiškėjui nėra kliūčių įsiteisinti savavališką statybą ir esant pradėtam vykdymo procesui dėl ginčo privalomojo nurodymo neįvykdymo. Tokia situacija neatitiktų teisingumo, protingumo, sąžiningumo, ekonomiškumo principų, būtų užprogramuoti nauji teisminiai ginčai.
17. Teismas nurodė, kad pareiškėjo ir suinteresuoto asmens suinteresuotumas bylos baigtimi yra skirtingas, jų interesai priešingi, o patikslintas pareiškimas tenkinamas, todėl iš suinteresuoto asmens pareiškėjui priteisė jo patirtas bylinėjimosi išlaidas.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
18. Atskiruoju skundu suinteresuotas asmuo Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos (toliau – ir Inspekcija) prašo Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2021 m. rugsėjo 29 d. nutartį panaikinti ir pareiškėjo prašymą atmesti. Atskirasis skundas grindžiamas šiais esminiais argumentais:
18.1. Priežiūros įstatyme įtvirtintos teisės normos yra specialiosios Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekse ir Administracinių bylų teisenos įstatyme įtvirtintų normų, reglamentuojančių procesinių terminų pratęsimą ir atnaujinimą, atžvilgiu, todėl jos, o ne bendrosios normos, taikytinos ginčo teisiniams santykiams (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2020 m. rugpjūčio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-1962-415/2020). Dėl šios priežasties byloje neturėtų būti taikytinos CPK normos, reglamentuojančios įstatymuose nustatytų terminų atnaujinimo tvarką, nes privalomųjų nurodymų pratęsimas reglamentuotas Priežiūros įstatyme, įtvirtinant aiškią įstatymo leidėjo valią numatyti tik privalomųjų nurodymų pratęsimą, bet ne ir jų atnaujinimo galimybę.
18.2. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (toliau – ir LAT) 2021 m. sausio 6 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-168-695/2021 pateiktas teisės normų, reglamentuojančių privalomojo nurodymo vykdymo termino skaičiavimą, taikymas ir aiškinimas iš esmės skiriasi nuo LVAT nuosekliai formuojamos teismų praktikos, susijusios su tų pačių teisės normų, reglamentuojančių privalomojo nurodymo vykdymo termino skaičiavimą, aiškinimu ir taikymu. LVAT yra išaiškinęs, kad Priežiūros įstatyme nenumatyta, kad apskundus privalomąjį nurodymą, jo įvykdymo terminai sustabdomi. Atsižvelgiant į LVAT praktiką, nesutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjas įstatymo nustatytą terminą praleido nežymiai – ne daugiau nei 8 dienas.
18.3. LVAT praktikoje yra suformuota aiški taisyklė, kad pasibaigus privalomojo nurodymo įvykdymo terminui, nebėra galimybės jį pratęsti (LVAT 2017-04-26 nutartis administracinėje byloje Nr. A-628-492/2017 ir kt.), o teisės aktai nenumato reikalavimo įvykdymo termino atnaujinimo galimybės (LVAT 2021-05-26 nutartis administracinėje byloje Nr. A-1825-520/2021 ir kt.).
18.4. Pagal specialiosios teisėjų kolegijos suformuotą praktiką, bendrosios kompetencijos teismams teismingi klausimai, susiję su pačių privalomųjų nurodymų teisėtumo kvestionavimu, tuo tarpu ginčai dėl tokių privalomųjų nurodymų terminų pratęsimo, nepratęsimo, atitinkamai dėl tokio termino atnaujinimo, turėtų būti teismingi administraciniam teismui. Būtent dėl to bylose, kuriose sprendžiama dėl privalomojo nurodymo įvykdymo terminų, jų pratęsimo taikymo sąlygų, tokių terminų atnaujinimo galimybių ir pan., turėtų būti taikoma administracinio teismo praktika.
18.5. Pagal LAT 2021 m. sausio 6 d. nutartyje pateiktą privalomųjų nurodymų terminų skaičiavimo taisyklę, nuo 2019-08-20 antstolis galėjo atlikti priverstinius privalomojo nurodymo vykdymo veiksmus. Antstoliui jau porą metų atliekant vykdymo veiksmus vykdomojoje byloje, teismui skundžiama nutartimi nusprendus atnaujinti terminą privalomojo nurodymo įvykdymui ir įvertinus, kad jau nebeliko pagrindo privalomojo nurodymo priverstiniam vykdymui, paneigiami teisingumo, teisinio stabilumo ir teisėtų lūkesčių principai.
Šalies argumentai
18.12. M. A. reikalavimą atnaujinti terminą įvykdyti Privalomąjį nurodymą teismui pateikė tik 2020-10-08, teikdamas patikslintą prašymą byloje. Teismas, tenkindamas šį skolininko prašymą, pažeidė rūšinio teismingumo taisykles. Specialioji teisėjų kolegija yra ne kartą išaiškinusi, jog Priežiūros įstatymo 14 straipsnyje nustatytų privalomųjų nurodymų terminų pratęsimo klausimas yra administracinis teisinis ir jis sprendžiamas pagal Lietuvos Respublikos statybos įstatyme ir su juo susijusiuose teisės aktuose nustatytas sąlygas. Jo išsprendimas civiliniams teisiniams santykiams tiesioginės įtakos nedaro, todėl šis reikalavimas yra teismingas administraciniam teismui (Specialiosios teisėjų kolegijos 2011 m. gruodžio 30 d. utartis teismingumo byloje Nr. T-78-2011).
18.13. Specialioji teisėjų kolegija 2020 m. gegužės 22 d. nutartimi Nr. T-47/2020 klausimą nagrinėjo ir atitinkamai išvadas pateikė tik dėl pirminio skolininko prašymo byloje, kuriuo prašyta atnaujinti terminą kreiptis į Inspekciją dėl termino pratęsimo įvykdyti privalomąjį nurodymą. Papildomą reikalavimą, kuriuo teismo prašyta atnaujinti paties privalomojo nurodymo terminą, nustatant naują jo įvykdymo terminą, skolininkas pateikė tik 2020-10-08, tikslindamas prašymo reikalavimus byloje.
18.14. Teismas, tenkinęs skolininko prašymą atnaujinti terminą įvykdyti privalomąjį nurodymą, pats nustatydamas naują privalomojo nurodymo įvykdymo terminą, pažeidė tiek valdžių padalijimo principą, Priežiūros įstatyme nustatytą reglamentavimą, kuriuo privalomojo nurodymo terminų pratęsimo funkcija priskirta Inspekcijai, tiek rūšinio teismingumo taisykles, nes pagal Specialiosios teisėjų kolegijos suformuotą praktiką, privalomųjų nurodymų įvykdymo termino pratęsimas ilgesniam terminui priskirtinas administracinių teismų kompetencijai.
18.15. Įvertinus Priežiūros įstatymo 14 straipsnyje nustatytus privalomojo nurodymo įvykdymo terminus savavališkos statybos padariniams pašalinti, teismo nustatytas 3 mėnesių terminas vien prašymui Inspekcijai dėl privalomojo nurodymo įvykdymo termino pratęsimo pateikti yra akivaizdžiai neprotingas, nepagrįstas. Tokio reikalavimo tenkinimas byloje nesukelia ir negali sukelti jokių teisinių pasekmių, nes terminą privalomojo nurodymo įvykdymui teismas jau pats pratęsė, tenkindamas pirmąjį reikalavimą ir nustatydamas 6 mėnesių terminą šio privalomojo nurodymo įvykdymui.
18.16. Teismas skundžiamoje nutartyje neįvertino Inspekcijos argumentų, kad teisės aktai nenumato privalomojo nurodymo įvykdymo termino atnaujinimo galimybės ir Inspekcija, vadovaudamasi galiojančiais teisės aktais, negalės pratęsti jau pasibaigusio paties privalomojo nurodymo įvykdymo termino, nes teisėtas privalomasis nurodymas, pasibaigus jo įvykdymo terminui, yra perduotas antstoliui.
18.17. Nagrinėjamu atveju bylos dalyviai nėra ir negali būti laikomi „laimėjusiomis“ ar „pralaimėjusiomis“ šalimis, taip pat negali būti laikomos ir turinčiomis priešingą interesą šalimis, nes pareiškėjo prašymo tenkinimas nereiškia, kad nutartis priimta pareiškėjo naudai ir suinteresuoto asmens nenaudai. Jei pareiškėjas nebūtų praleidęs termino, nebūtų priežasties su prašymu kreiptis į teismą dėl praleisto termino atnaujinimo. Be to, tai, kad institucijos, kurios byloje dalyvauja pagal pareiškėjo iniciatyva užvestą procesą ir teismo prašymu išreiškia nuomonę dėl prašomų prašymų pagrįstumo, neturi būti pagrindas nukrypti nuo bendros taisyklės, taikomos ypatingosios teisenos bylose dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo, nes tai jokiu būdu nereiškia, kad byloje dalyvaujančių asmenų interesai yra priešingi.
Atsiliepimas
19. Pareiškėjas M. A. atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo atskirojo skundo netenkinti, priteisti iš apeliantės patirtas 605 Eur bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
19.1. LAT 2021 m. sausio 6 d. nutartis, priimta kasacinėje byloje Nr. 3K-3-168-695/2021, turi prejudicinę reikšmę šiai bylai ir joje nustatyti faktai negali būti apeliantes ginčijami.
19.2. Nors pagal LVAT praktiką yra negalimas pasibaigusio termino Privalomajam nurodymui įvykdyti pratęsimas, tačiau ši aplinkybė neužkerta kelio asmeniui kreiptis į bendrosios kompetencijos teismą su prašymu dėl termino atnaujinimo.
Šalies argumentai
19.3. Pareiškėjas 2017-08-25, dar nesuėjus Privalomojo nurodymo įvykdymo terminui, kreipėsi į teismą dėl žemės sklypo ribų nustatymo. Tik 2020-06-03 byla dėl žemės sklypo ribų buvo išnagrinėta, tačiau žemės sklypo ribos VĮ Registrų centras buvo įregistruotos tik 2021 m. vasario 15 d., nes turėjo būti parengta nauja žemės sklypo kadastrinė byla bei NŽT Kauno skyriaus vedėjas turėjo 2020-12-30 sprendimu patvirtinti žemės sklypo kadastrinės bylos duomenis.
19.4. M. A. gyvena užsienyje ir jam apeliantė apie priimamus sprendimus nepranešė. Atstovas gali atlikti procesinius veiksmus tik gavęs įgalinimus. Su užsienyje gyvenančiu pareiškėju susisiekti buvo reikalingas papildomas laikas, todėl teismas teisingai sprendė, kad atsižvelgus į visas faktines aplinkybes, į pačios apeliantės elgesį, terminas praleistas yra nežymiai.
Žemesnės instancijos teismas
19.5. Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2020 m. sausio 2 d. (administracinė byla Nr. eI3- 2001- 422/20) nutartimi laikinai sustabdė Privalomojo nurodymo vykdymą vykdomojoje byloje iki bus priimtas ir įsiteisėjęs teismo sprendimas administracinėje byloje. Minėta teismo nutartis galiojo iki 2020-03-04. Taigi, net ir laikantis apeliantes nuomonės dėl terminų skaičiavimo, šis 2 mėnesių laikotarpis turėjo būti į praleistą terminą neįskaičiuotas. Apeliantė klaidina teismą teigdama, kad pareiškėjas kreipėsi į teismą dėl praleisto termino atnaujinimo tik 2020-10-08. Pareiškėjas kreipėsi į bendros kompetencijos teismą 2020-01-29 (pareiškimo pateikimo teismui data), dar galiojant Privalomojo nurodymo vykdymo sustabdymui.
19.6. Administraciniai teismai gali nagrinėti tik termino pratęsimo klausimą kai terminas įvykdyti Privalomąjį nurodymą dar nėra pasibaigęs, o ne spręsti įstatyme numatyto praleisto termino atnaujinimo klausimą. Šiuo klausimu jau yra pasisakiusi Specialioji teisėjų kolegija 2020 m. gegužės 22 d. nutartimi ir šioje nutartyje nurodyti išaiškinimai taikytini abejiems pareiškėjo suformuluotiems reikalavimams.
19.7. Teismas nagrinėjo ne termino pratęsimo, o termino atnaujinimo klausimą, kuris nėra priskirtas Statybos inspekcijai, todėl teismas valdžių padalinimo principo nepažeidė, o pagrįstai vadovavosi CPK nuostatomis.
19.8. Termino atnaujinimas nesukelia jokių neigiamų pasekmių nei valstybei, nei kitiems asmenims. Priešingai, atnaujinus terminą kreiptis į Statybos inspekciją dėl termino įteisinti savavališkai pastatytą statinį pratęsimo, būtų išvengta didelių pareiškėjo nuostolių, būtų įvykdytas Privalomas nurodymas kitu įstatyme leistinu būdu, būtų įteisinta gyvenamojo namo statyba. Taigi, abiejų pusių interesai būtų patenkinti ir išlaikytas proporcingumo principas tarp ginčo šalių.
19.9. Būtina atsižvelgti į tai, kad apeliantė išdavė tikrovės neatitinkančią pažymą Nr. (duomenys neskelbtini), kurioje nurodė, kad pareiškėjo perkamas gyvenamasis namas statomas turint statybą leidžiantį dokumentą ir statyba atitinka gyvenamojo namo projektą. Teismai įsiteisėjusiais sprendimais nustatė, kad niekada nebuvo išduotas leidimas gyvenamojo namo statybai, todėl gyvenamasis namas buvo statomas neteisėtai. Pareiškėjas nupirko pradėtą statyti gyvenamąjį namą būdamas įsitikinęs, jog Statybų inspekcija tinkamai atliko savo pareigas, tačiau paaiškėjo, kad pareiškėjo lūkesčiai buvo nepagrįsti.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Atskirasis skundas netenkinamas.
20. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei patikrinimas, ar nėra absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą dėl apskųstos dalies ir analizuoja atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329, 338 straipsniai).
21. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad Kauno teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamentas (toliau – ir Kauno departamentas) 2017 m. sausio 27 d. pareiškėjui surašė savavališkos statybos aktą Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Savavališkos statybos aktas), kuriame nurodė, jog žemės sklype, unikalus (duomenys neskelbtini), adresu: (duomenys neskelbtini), statytojas M. A. vykdo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pažymėto plane (duomenys neskelbtini), statybą neturėdamas statybą leidžiančio dokumento, t. y. savavališkai. Inspekcija 2017 m. balandžio 11 d. surašė privalomąjį nurodymą pašalinti savavališkos statybos padarinius Nr. (duomenys neskelbtini), kuriuo iki 2017 m. spalio 10 d. pareikalavo nugriauti savavališkai pastatytas gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), dalis (sienas ir stogo konstrukcijas iki pamatų, kurie yra įregistruoti Nekilnojamojo turto registre pagal 2008-01-29 nekilnojamojo daikto kadastro duomenų bylos duomenis) ir sutvarkyti statybvietę. Pareiškėjas, nesutikdamas su Inspekcijos savavališkos statybos konstatavimu ir Privalomuoju nurodymu, jį ginčijo teismine tvarka. Pareiškėjas 2017 m. kovo 13 d. kreipėsi su ieškiniu į Kauno apylinkės teismą, kurio 2018 m. spalio 8 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-1070-435/2018 pareiškėjo ieškinys dėl su ginču šioje byloje susijusio privalomojo nurodymo panaikinimo buvo atmestas. Kauno apygardos teismas 2019 m. vasario 19 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-231-924/2019 Kauno apylinkės teismo sprendimą paliko galioti. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2019 m. rugpjūčio 22 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e3K-3-259-969/2019 Kauno apygardos teismo 2019 m. vasario 19 d. nutartį paliko nepakeistą.
23. Byloje taip pat nustatyta, kad siekdamas gauti statybą leidžiantį dokumentą, M.A. dar 2017 m. rugpjūčio 25 d. kreipėsi į teismą dėl žemės sklypo ribų nustatymo. Šis ieškinys buvo grindžiamas faktinėmis aplinkybėmis, kad laikotarpiu nuo žemės sklypo su nebaigtu statyti namu įsigijimo iki namo pastatymo, besiribojančio žemės sklypo savininkei atlikus kadastrinius matavimus, buvo pakeistos M. A. žemės sklypo ribos ir namo atstumas iki sklypo ribos tapo mažesnis, nei leidžiamas teisės aktų. Atstumas iki sklypo ribos buvo kliūtis M. A. gauti statybą leidžiantį dokumentą. Kauno apylinkės teismas 2019 m. sausio 25 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-3498-214/2019, kurio teisėtumas buvo patikrintas Kauno apygardos teismo 2020 m. birželio 3 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-8-555/2020, M. A. ieškinį iš dalies tenkinto, nustatė jo sklypo ribas.
24. Kauno apylinkės teismas 2020 m. sausio 16 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2VP-1074-1110/2020 paskyrė suinteresuotam asmeniui M. A. 100 Eur vienkartinę baudą už privalomojo nurodymo nevykdymą. Kauno apygardos teismas 2020 m. balandžio 9 d. nutartimi Nr. 2S-544-657/2020 pirmosios instancijos teismo nutartį paliko nepakeistą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2021 m. sausio 6 d nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-168-695/2021 panaikino Kauno apygardos teismo 2020 m. balandžio 9 d. ir Kauno apylinkės teismo 2020 m. sausio 16 d. nutartis, priėmė naują sprendimą – atmetė pareiškėjo antstolio pareiškimą dėl baudos skyrimo už privalomojo nurodymo nevykdymą. Kasacinis teismas minėtoje nutartyje konstatavo, kad teisminio ginčo dėl privalomojo nurodymo teisėtumo ar termino pratęsimo atveju bendrasis 6 mėnesių terminas privalomajam nurodymui įvykdyti turi būti skaičiuojamas nuo atitinkamo teismo sprendimo (nepanaikinti nurodymo arba nepratęsti termino) įsiteisėjimo. Privalomasis nurodymas M. A. buvo pateiktas 2017 m. balandžio 11 d., tačiau jis buvo apskųstas. Teismo sprendimas atmesti M. A. ieškinį ir pripažinti privalomąjį nurodymą teisėtu įsiteisėjo 2019 m. vasario 19 d. Kauno apygardos teismui priėmus nutartį. Remiantis pirmiau šioje nutartyje pateiktais išaiškinimais, terminas privalomajam nurodymui įvykdyti baigėsi 2019 m. rugpjūčio 19 d. Kasacinis teismas taip pat konstatavo, kad M. A. negalėjo gauti statybą leidžiančio dokumento dėl objektyvių priežasčių, nepriklausančių nuo jo valios. Bylą nagrinėję teismai netinkamai įvertino civilinės bylos dėl žemės sklypų ribų reikšmę galimybei įteisinti savavališką statybą, dėl to pripažino teisiškai nepagrįsta bylą nagrinėjusių teismų išvadą, kad teisme nagrinėjamas ginčas su gretimo žemės sklypo savininku dėl žemės sklypo ribų nustatymo nėra objektyvi priežastis, dėl kurios nebuvo įvykdytas privalomasis nurodymas.
25. Apeliacinės instancijos teismas atmeta kaip nepagrįstus atskirojo skundo argumentus, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė teisės normas, kad byloje neturėtų būti taikytinos CPK normos, reglamentuojančios įstatymuose nustatytų terminų atnaujinimo tvarką, nes Privalomųjų nurodymų pratęsimas reglamentuotas Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatyme. Pažymėtina, kad Specialioji teisėjų kolegija 2020 m. gegužės 22 d. nutartyje Nr. T-47/2020 dėl teismingumo yra išaiškinusi, kad klausimas dėl termino, nors ir skirto kreiptis į viešojo administravimo instituciją, atnaujinimo nagrinėtinas CPK XXXVIII skyriuje „Bylos dėl praleisto įstatymų nustatyto termino atnaujinimo“ nustatyta tvarka.
26. Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 14 straipsnio (2016 m. birželio 30 d. įstatymo Nr. XII-2578 redakcija) 4 dalyje numatyta, jog šio straipsnio 2 dalyje nustatyti privalomieji nurodymai turi būti įvykdyti per 6 mėnesius arba išimtiniais atvejais per Inspekcijos nurodytą trumpesnį terminą, jeigu nustatoma, kad savavališka statyba šiurkščiai pažeidė trečiųjų asmenų teises ir iš esmės suvaržė jų galimybes tinkamai naudotis jų turimu nekilnojamuoju turtu. Inspekcija šį terminą, jeigu yra svarbių priežasčių, asmens rašytiniu prašymu gali vieną kartą pratęsti 3 mėnesiams. Svarbiomis priežastimis laikomos priežastys, susijusios su procedūromis (atliekamomis siekiant įteisinti savavališką statybą pagal šio straipsnio 5 dalies nuostatas – projektinės dokumentacijos pakeitimo ir kitų savavališkai statybai įteisinti reikalingų dokumentų gavimo ar jų patikslinimo, papildymo ir pan.), kurių trukmei asmuo negali daryti įtakos. Dėl privalomojo nurodymo vykdymo termino pratęsimo ilgesniam laikotarpiui ar dėl atsisakymo jį pratęsti asmuo gali kreiptis į teismą.
27. Nagrinėjamu atveju, kaip jau nustatyta byloje, 2017 m. balandžio 11 d. Privalomuoju nurodymu pareiškėjui buvo nustatytas 6 mėnesių terminas savavališkos statybos padarinių pašalinimui, t. y. iki 2017 m. spalio 10 d.
28. CPK 576 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pareiškimas dėl praleisto įstatymų nustatyto termino atnaujinimo turi atitikti bendruosius procesinių dokumentų turinio ir formos reikalavimus. Prie pareiškimo turi būti pridėti įrodymai, patvirtinantys aplinkybes, sudarančias pagrindą terminui atnaujinti. Įstatymas neįvardija, kokios termino praleidimo priežastys pripažintinos svarbiomis. Įstatymo sąvoka ,,svarbios priežastys“ yra vertinamoji, todėl teismas turi šį klausimą spręsti atsižvelgdamas į procesinių terminų instituto paskirtį, ginčo esmę, bylos reikšmę pareiškėjui, jo asmenines savybes bei kitas faktines aplinkybes. Spręsdamas, ar pareiškėjo nurodytos termino praleidimo priežastys yra svarbios, teismas privalo vadovautis teisingumo, sąžiningumo ir protingumo kriterijais. Kadangi termino atnaujinimas yra teismo teisė, o ne pareiga, kokias priežastis pripažinti svarbiomis, o kokias – ne, palikta teismo diskrecijai. Termino atnaujinimo klausimas kiekvienu atveju turi būti sprendžiamas individualiai, atsižvelgiant į ginčo pobūdį, besikreipiančios šalies sąžiningumą, naudojantis suteiktomis procesinėmis teisėmis.
29. Kaip teisingai konstatavo pirmosios instancijos teismas, kasacinio teismo 2021 m. sausio 6 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-168-695/2021 konstatuota aplinkybė, jog terminas privalomajam nurodymui įvykdyti baigėsi 2019 m. rugpjūčio 19 d., nagrinėjamoje byloje laikytina prejudiciniu faktu. Įvertinęs tai, kad pareiškėjas į Inspekciją dėl termino pratęsimo savavališkos statybos padarinių pašalinimui 6 mėnesių terminui kreipėsi 2019 m. rugpjūčio 26 d. (Inspekcijoje prašymas gautas 2019 m. rugpjūčio 28 d.), teismas pagrįstai darė išvadą, kad pareiškėjas praleido Įstatymo 14 straipsnio 4 dalyje nustatytą terminą nežymiai – ne daugiau nei 8 dienas.
30. Apeliantė atskirajame skunde nurodo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, jog Priežiūros įstatyme nenumatyta, kad apskundus privalomąjį nurodymą, jo įvykdymo terminai sustabdomi. Atsižvelgiant į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, nesutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjas įstatymo nustatytą terminą praleido nežymiai. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje taip pat yra suformuota aiški taisyklė, kad pasibaigus privalomojo nurodymo įvykdymo terminui, nebėra galimybės jį pratęsti, o teisės aktai nenumato reikalavimo įvykdymo termino atnaujinimo galimybės. Apeliantės įsitikinimu, nagrinėjamu atveju turėtų būti taikoma administracinio teismo praktika.
31. Apeliacinės instancijos teismas, nesutikdamas su aukščiau nurodytais atskirojo skundo argumentais, pažymi, kad konstitucinis valdžių padalijimo principas bei teismams tenkantis teisingumo vykdymo vaidmuo suponuoja, jog teismų praktika nėra teisės šaltinis formaliąja prasme. Teismai formuoja teisės taikymo praktiką. Konstitucinis Teismas 2007 m. spalio 24 d. nutarime (bylos Nr. 26/07) yra nurodęs, kad teismų precedentai yra teisės šaltiniai – auctoritate rationis (argumentavimo galia); rėmimasis precedentais yra vienodos (nuoseklios, neprieštaringos) teismų praktikos, kartu ir Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtinto teisingumo principo, įgyvendinimo sąlyga. Kita vertus, teismų precedentų, kaip teisės šaltinių, reikšmės negalima pervertinti, juo labiau suabsoliutinti. Remtis teismų precedentais reikia itin apdairiai. Teismams sprendžiant bylas precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t. y. precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas. Remtis teismų precedentais reikia itin apdairiai, atsižvelgtina į tai, ar atitinkamas precedentas atspindi susiformavusią teismų praktiką, ar yra pavienis atvejis. Kasacinio teismo praktikoje ne sykį yra pažymėta, kad precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į faktines aplinkybes bylose, kuriose buvo sukurtas precedentas ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip byloms, kuriose buvo sukurtas precedentas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. balandžio 25 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-234-248/2016 15 punktą). Šiuo aspektu Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra ne kartą nurodęs, kad nagrinėdamas bylas teismas teisės normas aiškina ir taiko ne a priori (lot. iš anksto; nepatikrinus), o konkrečioje byloje, atsižvelgdamas į konkrečios bylos faktines aplinkybes ir šias siedamas su taikytina teisės norma. Dėl to kiekvienas teismo pateiktas teisės aiškinimas gali ir turi būti suprantamas ir aiškinamas tik konkrečios bylos kontekste, nes šis aiškinimas yra ne aiškinimas a priori, o teismo sprendimo konkrečioje byloje ratio decidendi (lot. argumentas, kuriuo grindžiamas sprendimas). Bandymas taikyti teisės taikymo taisykles, suformuluotas konkrečiose teismo bylose, neturinčiose esminio panašumo su byla, kurią nagrinėjant buvo suformuluotas tas teismo precedentas, reikštų tą patį, kaip taikyti teisės normą teisiniam santykiui, kurio ši norma nereglamentuoja (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-186/2009; 2009 m. gegužės 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7162/2009 ir kt.).
32. Įvertinęs nurodytus Konstitucinio Teismo ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimus, Lietuvos Aukščiausiasis Teismo 2021 m. sausio 6 d nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-168-695/2021 nustatytas aplinkybes, turinčias prejudicinę reikšmę nagrinėjamoje byloje, bei atsižvelgęs į Specialiosios teisėjų kolegijos 2020 m. gegužės 22 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. T-47/2020 dėl teismingumo pateiktą išaiškinimą, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, neturėjo pareigos remtis apeliantės nurodyta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika.
33. Kaip nustatyta iš skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties, svarbiomis aplinkybėmis, sudarančiomis pagrindą atnaujinti praleistą įstatyme nustatytą terminą kreiptis į Inspekciją dėl ginčo privalomojo nurodymo termino pratęsimo, teismas pripažino šias aplinkybes: pareiškėjas gyvena Airijoje, dėl to jam yra apsunkintos galimybės tiesiogiai atlikinėti administracines procedūras, susijusias su ginčo savavališkos statybos įteisinimu; pareiškėjo sąžiningas suklydimas skaičiuojant, kad privalomojo nurodymo įvykdymo terminas nėra pasibaigęs, kol ginčas dėl jo teisėtumo nėra baigtas nagrinėti kasacine tvarka. Pirmosios instancijos teismas šiuo aspektu taip pat pažymėjo, jog tikslu gauti statybą leidžiantį dokumentą, M. A. dar 2017 m. rugpjūčio 25 d. kreipėsi į teismą dėl žemės sklypo ribų nustatymo, civilinė byla dėl žemės sklypų ribų nustatymo užbaigta 2020 m. birželio 3 d., M.A. ieškinys iš dalies patenkintas, nustatytos jo sklypo ribos. Pirmosios instancijos teismas taip pat vertino, kad būtina atsižvelgti į prejudicinę reikšmę nagrinėjamoje byloje turinčias Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. sausio 6 d. civilinėje byloje Nr. 3K-3-168-695/2021 nustatytas aplinkybes, t. y. kad nenustačius tikslių M. A. priklausančio žemės sklypo ribų, jis negalėjo gauti statybą leidžiančio dokumento dėl objektyvių priežasčių, nepriklausančių nuo jo valios. Nors privalomojo nurodymo dėl savavališkos statybos pašalinimo terminas suėjo 2019 m. rugpjūčio 19 d., tačiau dar jam nesuėjus suinteresuotas asmuo M. A. buvo ėmęsis veiksmų statybą leidžiančiam dokumentui gauti, tačiau tai užsitęsė dėl nuo jo nepriklausančių priežasčių – bylos dėl žemės sklypo ribų nagrinėjimo teisme. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo vertinimu ir jo pagrindu padarytomis išvadomis.
34. Apeliantė nurodo, jog pareiškėjui nuo pat 2017 metų visose teisminėse bylose atstovauja ta pati advokatė, todėl teismo išvada, kad pareiškėjas manė, jog dar nesibaigė terminas kreiptis dėl ginčo privalomojo nurodymo pratęsimo, taip pat teiginys, kad pareiškėjas galėjo sąžiningai klysti skaičiuodamas ginčo privalomojo nurodymo eigos terminą, siejant jį su bylos dėl ginčo privalomojo nurodymo teisėtumo išnagrinėjimu Lietuvos Aukščiausiame Teisme, atmestini kaip nepagrįsti. Apeliacinės instancijos teismas, nesutikdamas su šiais apeliantės argumentais, pažymi, kad procesinių terminų praleidimas gali susiklostyti nepriklausomai nuo to, ar asmuo teismo procese yra atstovaujamas profesionalaus teisininko. Šiuo atveju teismas laiko pagrįstais pareiškėjo atsiliepime į atskirąjį skundą nurodytus argumentus, kad atstovas gali atlikti procesinius veiksmus tik gavęs kliento įgalinimus (kliento sutikimą atlikti tam tikros veiksmus), o su užsienyje gyvenančiu pareiškėju susisiekti (aptarti galimų veiksmų eigą) buvo reikalingas papildomas laikas.
35. Apeliantė nesutinka su teismo padaryta išvada, kad M. A. delsimas paduoti teismui prašymą dėl praleisto termino atnaujinimo, pateisinamas ir dėl to, kad asmuo gyvena ne Lietuvoje. Apeliantė nurodo, kad prašymai bei paklausimai gali būti pateikiami ir elektroninėmis ryšio priemonėmis, be to, M. A. visose teisminėse bylose, susijusiose su M. A. surašytu privalomuoju nurodymu, atstovauja ta pati profesionali teisininkė, todėl jai turėjo būti žinomos procesinių terminų praleidimo pasekmės. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad ta aplinkybė, jog prašymai ir paklausimai galėjo būti teikiami elektroninėmis ryšių priemonėmis šios bylos aplinkybių kontekste negali būti vertinama kaip įrodanti pareiškėjo nepagrįstą neveikimą, kadangi mažai tikėtina, kad pareiškėjas kaip asmuo, neturintis specialių teisinių žinių, galėjo suprasti vykdomų procedūrų eigą. Apeliantės argumentai, kad pareiškėjas turėjo atstovę - profesionalią teisininkę, atmetami apeliacinės instancijos teismo nutarties 34 punkte nurodytais motyvais.
36. Apeliantė nurodo, kad M. A. nepateikė jokių įrodymų ar argumentų, pagrindžiančių, jog būtent dėl pandemijos ar dėl gyvenimo užsienyje jis praleido terminą savalaikiai paduoti prašymą Inspekcijai. Ekstremalioji situacija šalyje paskelbta nuo 2020-02-26, o karantinas įvestas nuo 2020-03-16, todėl M.A. delsimo paduoti teismui prašymą dėl praleisto termino atnaujinimo pandemija negalėjo įtakoti. Atmesdamas šį argumentą apeliacinės instancijos teismas visų pirma pažymi, kad teismas skundžiamoje nutartyje pasisakė tik dėl termino kreiptis į Inspekciją praleidimo priežasčių, o ne dėl delsimo paduoti teismui prašymą dėl praleisto termino atnaujinimo. Antra, teismas vertino, kad aplinkybė, jog pareiškėjas gyvena Airijoje, leidžia spręsti, kad dėl to jam yra apsunkintos galimybės tiesiogiai atlikinėti administracines procedūras, susijusias su ginčo savavališkos statybos įteisinimu. Teismas šiuo aspektu pažymėjo, kad dėl pasaulinės COVID-19 pandemijos, visoje Europoje yra ribojamas asmenų judėjimas šalies viduje ir tarp valstybių, sutriko tiek valstybinių, tiek ir privačių įstaigų (įmonių) veikla. Taigi, kaip matyti iš teismo motyvų, teismas iš esmės laikė, kad pareiškėjui apsunkintos aplinkybės dėl pasaulinės COVID-19 pandemijos tiesiogiai atlikinėti administracines procedūras, susijusias su ginčo savavališkos statybos įteisinimu. Teismas tiesiogiai nenurodė, kad COVID-19 pandemija turėjo įtakos pareiškėjui savalaikiai kreiptis į Inspekciją dėl termino pratęsimo ar kad ši aplinkybė sudaro pagrindą pareiškėjui atnaujinti praleistą įstatyme nustatytą terminą.
37. Iš nustatytų aplinkybių apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo daryti išvadą, kad pareiškėjas Įstatymo 14 straipsnio 4 dalyje nustatytą terminą praleido dėl nesąžiningo ar nepateisinamai pasyvaus savo elgesio. Terminas šiuo atveju buvo praleistas dėl susiklosčiusių aplinkybių visumos. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai termino praleidimo priežastis pripažino svarbiomis. Terminas buvo praleistas nežymiai, pareiškėjas terminą praleido dėl svarbių priežasčių, byloje nėra duomenų, kad dėl pareiškėjo būtų šiurkščiai pažeistos trečiųjų asmenų teisės ir teisėti interesai. Kartu sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nagrinėjamu atveju susidarius išskirtinei situacijai (kasaciniam teismui civilinėje byloje Nr. 3K-3-168-695-2021 suformulavus teisės aiškinimo taisyklę, susijusią su Inspekcijos privalomųjų nurodymų įvykdymo termino skaičiavimu bei konstatavus, kad nagrinėjamu atveju Inspekcija ginčo privalomąjį nurodymą priverstiniam vykdymui perdavė dar nepasibaigus jo įvykdymo terminui), byloje nustatytų aplinkybių kontekste patikslinto pareiškimo reikalavimai laikytini papildomais teisių gynimo būdais vienas kito atžvilgiu. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai pareiškėjui terminą atnaujino ne tik Privalomajam nurodymui įvykdyti, bet ir kreiptis į Inspekciją dėl termino Privalomajam nurodymui įvykdyti pratęsimo.
38. Apeliantės argumentai, kad antstolio veiksmų teisėtumas jau yra peržiūrėtas įsiteisėjusiais teismų sprendimais konstatuojant, jog antstolis vykdymo veiksmus vykdomojoje byloje atliko savalaikiai, teisėtai ir pagrįstai, nepaneigia pareiškėjo teisės pasinaudojant įstatyme nustatyto termino atnaujinimo institutu siekti įteisinti savavališkas statybas. Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje, teisės aktai nenumato draudimo kreiptis į teismą dėl praleisto įstatyme numatyto termino atnaujinimo tuo atveju, jei šio termino praleidimo pagrindu yra pradėta vykdomoji byla. Be to, atkreiptinas dėmesys, kad termino atnaujinimas gali turėti neigiamos įtakos tik trečiųjų asmenų interesams (šiuo atveju nenustatyta trečiųjų asmenų teisių pažeidimo), bet ne pačios Inspekcijos interesams. Vykdymo išlaidų susidarymas nelaikytinas Inspekcijos interesų pažeidimu, juolab, kad ir pats pareiškėjas dėl vykusių teismų procesų, statinio įteisinimo procedūrų yra neabejotinai patyręs didelių išlaidų. Neatnaujinus termino, Inspekcija ir toliau siektų vykdymo veiksmų rezultato – statinio (jo dalių) nugriovimo, kuris, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šios bylos aplinkybių kontekste (pareiškėjui nuosekliai dedant pastangas įteisinti savavališką statybą), neatitiktų protingumo ir sąžiningumo principų.
39. Specialioji teisėjų kolegija 2020 m. gegužės 22 d. nutartimi teismingumo byloje Nr. T-47/2020 išaiškino, kad pagal Specialiosios teisėjų kolegijos praktiką, ginčai, kuriais keliamas privalomojo nurodymo įvykdymo termino pratęsimo klausimas, yra teismingi administraciniam teismui. Tačiau, Specialiosios teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamoje byloje susiklostė skirtinga teisinė ir faktinė situacija, negu tos, dėl kurių pasisakyta anksčiau nurodytoje Specialiosios teisėjų kolegijos praktikoje. Pareiškėjas pripažįsta praleidęs teisiniame reglamentavime nustatytą terminą pateikti prašymą pratęsti Privalomojo nurodymo Nr. (duomenys neskelbtini) įvykdymo terminą, nes prašymą padavė jau pasibaigus privalomojo nurodymo įvykdymo terminui. Tiek viešojo administravimo institucijoje, tiek teisme gali būti pratęsiamas tik nepasibaigęs terminas. Pasibaigęs privalomojo nurodymo įvykdymo terminas gali būti tik atnaujinamas įstatymų numatytais pagrindais. Kaip minėta, Specialioji teisėjų kolegija taip pat išaiškino, kad keliamas klausimas dėl termino, nors ir skirto kreiptis į viešojo administravimo instituciją, atnaujinimo nagrinėtinas CPK XXXVIII skyriuje „Bylos dėl praleisto įstatymų nustatyto termino atnaujinimo“ nustatyta tvarka.
40. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymas nenumato ne tik termino atnaujinimo instituto kreipiantis į Inspekciją dėl termino pratęsimo Privalomajam nurodymui įvykdyti, bet ir nenumato termino atnaujinimo instituto pačiam Privalomajam nurodymui įvykdyti. Be to, bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas M. A. su skundu 2019-12-18 kreipėsi į administracinį teismą, prašydamas panaikinti Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos 2019 m. rugsėjo 24 d. sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl privalomojo nurodymo pašalinti savavališkos statybos padarinius įvykdymo termino nepratęsimo“ ir nustatyti 9 mėnesių terminą pašalinti savavališkos statybos padarinius. Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2020 m. spalio 13 d. sprendime administracinėje byloje Nr. eI3-2001-422/2020, kuriuo netenkino pareiškėjo M. A. skundo, nurodė, kad šioje byloje priimtas nepalankus teismo sprendimas neužkerta galimybes pareiškėjo siekiui įteisinti savavališką statybą teismui atnaujinus Privalomojo nurodymo įvykdymo terminą civilinėje byloje. Todėl pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas pareiškėjo reikalavimą dėl termino Privalomajam nurodymui įvykdyti atnaujinimo, pagrįstai vadovavosi CPK 576 straipsnio nuostatomis. Atsižvelgiant į nurodytą, apeliantės argumentai, kad pirmosios instancijos teismas, tenkindamas skolininko prašymą dėl termino Privalomajam nurodymui įvykdyti atnaujinimo, pažeidė rūšinio teismingumo taisykles, atmetami kaip nepagrįsti.
41. Apeliantė taip pat nepagrįstai teigia, kad teismas, tenkinęs skolininko prašymą atnaujinti terminą įvykdyti privalomąjį nurodymą, pats nustatydamas naują privalomojo nurodymo įvykdymo terminą, pažeidė tiek valdžių padalijimo principą, Priežiūros įstatyme nustatytą reglamentavimą, kuriuo privalomojo nurodymo terminų pratęsimo funkcija priskirta Inspekcijai, tiek rūšinio teismingumo taisykles, nes pagal Specialiosios teisėjų kolegijos suformuotą praktiką, privalomųjų nurodymų įvykdymo termino pratęsimas ilgesniam terminui priskirtinas administracinių teismų kompetencijai. Kaip teisingai nurodė pareiškėjas atsiliepime į atskirąjį skundą, Privalomojo nurodymo pratęsimo funkcija pagal Priežiūros įstatymą priskirta Statybos inspekcijai (privalomųjų nurodymų įvykdymo termino pratęsimas ilgesniam terminui administracinio teismo kompetencijai), tačiau šiuo atveju teismas nagrinėjo ne termino pratęsimo, o termino atnaujinimo klausimą, kuris nėra priskirtas Inspekcijos kompetencijai.
42. Apeliantė nurodo, kad teismo nustatytas 3 mėnesių terminas vien prašymui Inspekcijai dėl privalomojo nurodymo įvykdymo termino pratęsimo pateikti, yra akivaizdžiai neprotingas ir nepagrįstas. Tokio reikalavimo tenkinimas byloje negali sukelti jokių teisinių pasekmių, nes terminą privalomojo nurodymo įvykdymui teismas jau pats pratęsė, tenkindamas pirmąjį reikalavimą. Šiuo aspektu apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad pirmosios instancijos teismas atnaujino terminą įvykdyti Privalomąjį nurodymą, nustatydamas 6 mėnesių terminą šio Privalomojo nurodymo įvykdymui, terminą pradedant skaičiuoti nuo šios nutarties įsiteisėjimo dienos, bei atnaujino terminą kreiptis į Inspekciją dėl termino pratęsimo įvykdyti Privalomąjį nurodymą, nustatydamas 3 mėnesių terminą pateikti prašymą, terminą pradedant skaičiuoti nuo šios nutarties įsiteisėjimo dienos. Kaip matyti, nustatytas terminas kreiptis į Inspekciją dėl termino pratęsimo įvykdyti Privalomąjį nurodymą yra trumpesnis nei pats terminas įvykdyti Privalomąjį nurodymą. Kadangi tokį terminą prašė nustatyti pats pareiškėjas, pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo nustatyti kitokį terminą. Be to, sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad 3 mėnesių terminas prašymui Inspekcijai pateikti, terminą pradedant skaičiuoti nuo galutinio procesinio teismo sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo dienos, nelaikytinas neprotingai ilgu.
43. Kiti atskirojo skundo argumentai nėra teisiškai reikšmingi teisingam šios bylos išnagrinėjimui, todėl apeliacinės instancijos teismas plačiau dėl jų nepasisako. Pažymėtina, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-382/2010).
Dėl bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme
44. Ypatingosios teisenos tvarka yra ne ginčo teisena, ja nagrinėjama daug ir skirtingų kategorijų bylų (CPK 442 straipsnis), todėl dėl situacijų įvairovės dalyvaujančių byloje asmenų interesai gali būti nevienodi ar priešingi. Ar dalyvaujančių byloje asmenų suinteresuotumas bylos baigtimi yra skirtingas, ar jų interesai yra priešingi, svarstant klausimą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo gali būti sprendžiama pagal tai, ar sutampa dalyvaujančių asmenų pozicija dėl reikalavimo dalyko. Pavyzdžiui, jeigu reikalavimo dalykas yra panaikinti asmens priimtą sprendimą, pripažinti atliktą veiksmą neteisėtu, įpareigoti asmenį atlikti tam tikrą veiksmą, kai tas asmuo nesutinka su reikalavimais, rodo, kad pareiškėjo ir suinteresuoto asmens interesai yra skirtingi ir (ar) priešingi. Tai yra pagrindas nukrypti nuo bendrosios teismo išlaidų neatlyginimo taisyklės ir jas paskirstyti proporcingai padalijant (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2020 m. kovo 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-80-695/2020).
45. Nagrinėjamu atveju suinteresuotas asmuo Inspekcija nesutiko su pareiškėjo reikalavimais. Tai reiškia, kad suinteresuoto asmens ir pareiškėjo interesai šioje byloje yra priešingi, todėl pirmosios instancijos teismas turėjo pagrindą nukrypti nuo bendrosios teismo išlaidų neatlyginimo taisyklės ir priteisti pareiškėjui iš Inspekcijos bylinėjimosi išlaidas (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 98 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas kartu atkreipia dėmesį į tai, jog priešingą suinteresuotumą patvirtina ir tai, kad Inspekcija pateikė atskirąjį skundą dėl skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties panaikinimo, siekdama, kad pareiškėjo prašymas būtų atmestas.
Dėl bylos procesinės baigties
46. Esant nustatytoms aplinkybėms spęstina, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino bylos aplinkybes, padarė pagrįstas ir motyvuotas išvadas, todėl nėra jokio pagrindo remiantis atskirojo skundo argumentais panaikinti ar pakeisti skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį. Atsižvelgiant į tai, atskirasis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme
47. Vadovaujantis šios nutarties 46 punkte nurodytais argumentais, yra pagrindas priteisti pareiškėjui iš Inspekcijos 605 Eur bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 98 straipsnis).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas
nutaria:
Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2021 m. rugsėjo 29 d. nutartį palikti nepakeistą.
Priteisti pareiškėjui M. A., asmens kodas (duomenys neskelbtini), iš suinteresuoto asmens Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos, juridinio asmens kodas 288600210, 605 Eur (šešių šimtų penkių eurų) bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme.
Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.