- Teismas
- Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2020-10-13
- Bylos Nr.
- eI3-2001-422/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-02759-2019-9
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- I-a instancija
- Rezultatas
- Skundas (prašymas) atmestas
- Teisėjai
- Janina Vitunskienė (pirm.), Audrius Grauželis, Algis Markevičius
- Pareiškėjas
- M. A.
- Atsakovas
- Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos
Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų (toliau – ir teismas) teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Grauželio, Algio Markevičiaus ir Janinos Vitunskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
atsakovės Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos atstovei E. G.,
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. A. skundą atsakovei Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir termino nustatymo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas M. A. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos (toliau – ir Inspekcija, atsakovė) 2019 m. rugsėjo 24 d. sprendimą Nr. SDPN-20-190924-00067 „Dėl privalomojo nurodymo pašalinti savavališkos statybos padarinius įvykdymo termino nepratęsimo“ (toliau – ir Sprendimas, skundžiamas sprendimas) ir nustatyti 9 mėnesių terminą pašalinti savavališkų statybų padarinius.
Pareiškėjas skunde ir teismo posėdžio metu jo atstovė nurodė, jog Inspekcija 2017 m. balandžio 11 d. priėmė privalomąjį nurodymą pašalinti savavališkos statybos padarinius Nr. PNSSP-20-170411-00033 (toliau – ir Privalomasis nurodymas). Privalomuoju nurodymu pareiškėjas buvo įpareigotas išardyti savavališkai pastatytas ar perstatytas statinio dalis ir, jeigu būtina, sutvarkyti statybvietę, nugriauti savavališkai pastatytas gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), statinio, esančio (duomenys neskelbtini), dalis (sienas ir stogą) ir sutvarkyti statybvietę.
Tvirtino, jog pareiškėjas nesutinka su Sprendimo motyvu, kad terminas įvykdyti Privalomąjį nurodymą suėjo 2017 m. spalio 10 d.
Nurodė, jog Privalomasis nurodymas buvo apskųstas Kauno apylinkės teismui civilinėje byloje Nr. e2-1070-435/2018, todėl jo vykdymas pagal Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymo (toliau – ir Priežiūros įstatymas) 14 straipsnio 6 dalies 2 punktą buvo sustabdytas ir pareiškėjas neturėjo pareigos iki 2017 m. spalio 10 d. įvykdyti Privalomąjį nurodymą. Kauno apygardos teismas 2019 m. vasario 19 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-231-924/2019 paliko galioti Kauno apylinkės teismo 2018 m. spalio 8 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. e2-1070-435/2018, kuriuo pareiškėjo ieškinys buvo atmestas, pastatyta statinio dalis buvo pripažinta savavališka statyba teismine tvarka. 2019 m. balandžio 9 d. pareiškėjas Lietuvos Aukščiausiajam Teismui pateikė kasacinį skundą. Tik 2019 m. rugpjūčio 22 d. minėto teismo galutiniu sprendimu buvo išspręstas ginčas dėl Privalomojo nurodymo teisėtumo.
Pažymėjo, jog pareiškėjas, kol byla dėl savavališkos statybos buvo nagrinėjama teisme, turėjo pagrįstų lūkesčių, kad Privalomasis nurodymas bus panaikintas ir statyba bus pripažinta teisėta. Tokį pagrįstą lūkestį pareiškėjui suteikė Priežiūros įstatymo 14 straipsnio 6 dalies 2 punkto nuostatos, numatančios galimybę asmeniui, ginčijančiam Privalomąjį nurodymą, nevykdyti Privalomajame nurodyme nurodytų veiksmų, iki byla nebus galutinai išnagrinėta. Tik kasaciniam teismui priėmus galutinį sprendimą 2019 m. rugpjūčio 22 d., pareiškėjui atsirado prievolė pradėti vykdyti Privalomąjį nurodymą.
Pareiškėjo nuomone, jis nėra praleidęs termino kreiptis į Inspekciją dėl termino pratęsimo, nes, esant teisminiam ginčui dėl Privalomojo nurodymo teisėtumo, pastarojo vykdymo terminas buvo sustabdytas iki teisminio ginčo pabaigos. Be to, pareiškėjas gyvena užsienyje, todėl bendravimas tarp jo ir valstybinių institucijų yra gana sunkus. Pareiškėjui siunčiama korespondencija patenka netiesiogiai, dokumentų persiuntimas jam taip pat užtrunka nemaža laiko.
Pažymėjo, jog Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymo 14 straipsnio 5 dalis įtvirtina, jog privalomasis nurodymas gali būti įvykdomas dviem būdais: nugriaunant statinį; įteisinant savavališką statinį, gaunant statybą leidžiantį dokumentą ir sumokant nustatyto dydžio įmoką. Pareiškėjas siekia įvykdyti Privalomąjį nurodymą įteisindamas statinį, teisę pasinaudoti šia galimybe patvirtino teisminį ginčą dėl Privalomojo nurodymo teisėtumo nagrinėję teismai. Pareiškėjas atliko daug veiksmų, siekdamas įteisinti statinį: kreipėsi į Inspekciją dėl termino įteisinti statinį pratęsimo (atnaujinimo), parengė patikslintą gyvenamojo namo projektą, 2017 m. rugpjūčio 24 d. kreipėsi į teismą dėl žemės sklypo tikslių ribų nustatymo, siekdamas gauti gyvenamojo namo statybą leidžiantį dokumentą, pateikė įrodymus, kad ginčo teritorijoje tokia statyba galima.
Pareiškėjo atstovė teismo posėdžio metu pažymėjo, jog, priimant Sprendimą, buvo pažeistas gero administravimo principas, konstitucinė nuostata, kad visos valdžios įstaigos tarnauja žmonėms, nesilaikyta Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 14 straipsnyje įtvirtintos prašymų ir skundų nagrinėjimo tvarkos. Apie prašymo nagrinėjimą Inspekcija, pažeisdama Viešojo administravimo įstatymo 14 straipsnio 7 dalies nuostatas, nepranešė pareiškėjui, užkirsdama galimybę jam duoti paaiškinimus administracinės procedūros metu.
Pareiškėjo atstovės nuomone, Inspekcija, žinodama, jog pagal kompetenciją negali spręsti prašyme išdėstyto klausimo, t. y. pratęsti Privalomojo nurodymo termino, privalėjo prašymo nenagrinėti, išaiškindama teisę pareiškėjui dėl to kreiptis į bendrosios kompetencijos teismą, tačiau šios pareigos, numatytos Viešojo administravimo įstatymo 14 straipsnio 8 dalyje, nevykdė, su pareiškėju nebendradarbiavo, jo nekonsultavo, nors prieš Privalomojo nurodymo surašymą pareiškėjas buvo suklaidintas atsakovės darbuotojų, jog buvęs statytojas turėjo statybos leidimą. Prašė skundą patenkinti.
Atsakovė Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos su skundu nesutiko.
Atsiliepimas
Atsiliepime į skundą ir Inspekcijos atstovė teismo posėdžio metu nurodė, jog konkrečiu atveju pareiškėjas dėl Privalomojo nurodymo įvykdymo termino pratęsimo į Inspekciją kreipėsi jau po to, kai buvo pasibaigęs jo įvykdymo terminas. Terminas pasibaigė 2017 m. spalio 11 d., o pareiškėjas į Inspekciją kreipėsi 2019 m. rugpjūčio 26 d. Pasibaigusio privalomajame nurodyme nustatyto termino pratęsimas (naujo termino nustatymas) yra negalimas, nes tokios galimybės teisės aktai nenustato. Kadangi terminas pagal Priežiūros įstatymo 14 straipsnio 4 dalį nebegalėjo būti pratęstas, skundžiamu sprendimu teisėtai ir pagrįstai, pagal suteiktą kompetenciją, atsižvelgiant į teisinį reglamentavimą ir suformuotą teismų praktiką šios kategorijos bylose, buvo atsisakyta patenkinti pareiškėjo prašymą.
Tvirtino, jog teisės aktai nenumato, jog privalomojo nurodymo apskundimo atveju privalomojo nurodymo terminas automatiškai būtų sustabdomas arba pradedamas skaičiuoti tik nuo teismo sprendimo dėl privalomojo nurodymo teisėtumo įsiteisėjimo, todėl pareiškėjo šio pobūdžio skunde išdėstyti argumentai nepagrįsti. Atsakovės atstovės nuomone, Inspekcija išnagrinėjo pareiškėjo prašymą, nepažeisdama procedūrų. Prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
Skundas netenkintinas.
Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos Vidurio Lietuvos SVP departamento 2019 m. rugsėjo 24 d. sprendimo Nr. SDPN-20-190924-00067 „Dėl privalomojo nurodymo pašalinti savavališkos statybos padarinius įvykdymo termino pratęsimo“ teisėtumo ir pagrįstumo. Skundžiamu sprendimu buvo atsisakyta pratęsti terminą savavališkos statybos padarinių pašalinimui.
Administracinėje byloje nustatyta, kad Inspekcijos Kauno teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamentas (toliau – ir Kauno departamentas) 2017 m. sausio 27 d. pareiškėjui surašė savavališkos statybos aktą Nr. SSA-20-170127-00004 (toliau – ir Savavališkos statybos aktas), kuriame nurodė, jog žemės sklype, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), adresu (duomenys neskelbtini), statytojas M. A. vykdo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pažymėto plane 1A1p, statybą, neturėdamas statybą leidžiančio dokumento, t. y. savavališkai.
Bylos duomenimis, Inspekcija 2017 m. balandžio 11 d. surašė privalomąjį nurodymą pašalinti savavališkos statybos padarinius Nr. PNSSP-20-170411-00033, kuriuo iki 2017 m. spalio 10 d. pareikalavo nugriauti savavališkai pastatytas gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), dalis (sienas ir stogo konstrukcijas iki pamatų, kurie yra įregistruoti Nekilnojamojo turto registre pagal 2008-01-29 nekilnojamojo daikto kadastro duomenų bylos duomenis) ir sutvarkyti statybvietę.
Byloje nustatyta, jog pareiškėjas, nesutikdamas su Inspekcijos savavališkos statybos konstatavimu ir Privalomuoju nurodymu, jį ginčijo teismine tvarka. Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenimis nustatyta, jog pareiškėjas 2017 m. kovo 13 d. kreipėsi su ieškiniu į Kauno apylinkės teismą, kurio sprendimu 2018 m. spalio 8 d. civilinėje byloje Nr. e2-1070-435/2018 pareiškėjo ieškinys dėl su ginču šioje byloje susijusio Privalomojo nurodymo panaikinimo buvo atmestas. Kauno apygardos teismas 2019 m. vasario 19 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-231-924/2019 Kauno apylinkės teismo sprendimą paliko galioti. Pareiškėjas teismo sprendimą 2019 m. balandžio 9 d. apskundė kasacine tvarka. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. rugpjūčio 22 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e3K-3-259-969/2019 jo skundas atmestas, teismo sprendimas nepakeistas.
Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymo 14 straipsnio (2016 m. birželio 30 d. įstatymo Nr. XII-2578 redakcija) nuostatos. Minėto straipsnio 4 dalyje numatyta, jog šio straipsnio 2 dalyje nustatyti privalomieji nurodymai turi būti įvykdyti per 6 mėnesius arba išimtiniais atvejais per Inspekcijos nurodytą trumpesnį terminą, jeigu nustatoma, kad savavališka statyba šiurkščiai pažeidė trečiųjų asmenų teises ir iš esmės suvaržė jų galimybes tinkamai naudotis jų turimu nekilnojamuoju turtu. Inspekcija šį terminą, jeigu yra svarbių priežasčių, asmens rašytiniu prašymu gali vieną kartą pratęsti 3 mėnesiams. Svarbiomis priežastimis laikomos priežastys, susijusios su procedūromis (atliekamomis siekiant įteisinti savavališką statybą pagal šio straipsnio 5 dalies nuostatas – projektinės dokumentacijos pakeitimo ir kitų savavališkai statybai įteisinti reikalingų dokumentų gavimo ar jų patikslinimo, papildymo ir pan.), kurių trukmei asmuo negali daryti įtakos. Dėl privalomojo nurodymo vykdymo termino pratęsimo ilgesniam laikotarpiui ar dėl atsisakymo jį pratęsti asmuo gali kreiptis į teismą.
Byloje nustatyta, jog pareiškėjui 2017 m. balandžio 11 d. Privalomuoju nurodymu buvo nustatytas 6 mėnesių terminas savavališkos statybos padarinių pašalinimui, t. y. iki 2017 m. spalio 10 d. Pareiškėjas, atstovaujamas advokatės V. K., Priežiūros įstatymo 14 straipsnio pagrindu į Inspekciją dėl termino pratęsimo (prašyme nurodyta dėl termino nustatymo) savavališkos statybos padarinių pašalinimui 6 mėnesių terminui kreipėsi 2019 m. rugpjūčio 26 d. (Inspekcijoje prašymas gautas 2019-08-28), t. y. praleidus Įstatymo 14 straipsnio 4 dalyje nustatytą terminą.
Pareiškėjo tvirtinimu, jo bylinėjimasis teisme dėl Privalomojo nurodymo teisėtumo ir pagrįstumo sudarė pagrindą Privalomojo nurodymo vykdymo sustabdymui iki teisminio ginčo pabaigos. Teismas pažymi, jog Priežiūros įstatyme, reglamentuojančiame teritorijų planavimo valstybinės priežiūros ir statybos valstybinės priežiūros tvarką, nėra įtvirtinta, jog, apskundus Privalomąjį nurodymą teismine tvarka, jo vykdymas sustabdomas. Byloje nėra jokių duomenų apie Institucijos ar teismo taikytas reikalavimo užtikrinimo priemones ginčo dėl Privalomojo nurodymo teisėtumo metu. Teismo vertinimu, iškeltas teisminis ginčas savaime Privalomojo nurodymo vykdymo nesustabdo, todėl nėra pagrindo sutikti su pareiškėjo skunde išdėstytais šio pobūdžio argumentais. Pareiškėjo atstovė akcentavo, jog nevykdyti Privalomajame nurodyme nurodytų veiksmų, iki nebus galutinai išnagrinėta byla dėl jo teisėtumo, leido Priežiūros įstatymo 14 straipsnio 6 dalies 2 punkto nuostatos.
Teismo vertinimu, paminėta teisės norma įtvirtina teisinį reglamentavimą sąlygų ir terminų, siejamų su privalomųjų nurodymų perdavimu vykdymui antstoliui, tačiau nenumato privalomojo nurodymo vykdymo sustabdymo (jo ginčijimo teisme metu) kreipiantis dėl termino pratęsimo. Todėl, teismo nuomone, byloje nustatyta, jog pareiškėjas į Inspekciją dėl termino pratęsimo kreipėsi, praleidęs Priežiūros įstatymo 14 straipsnio 4 dalyje nustatytą terminą.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, susijusioje su aptartų Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymo nuostatų taikymu, išaiškinta, kad, pasibaigus privalomojo nurodymo įvykdymo terminui, nebėra galimybės jo pratęsti (žr., pvz., 2017 m. balandžio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-628-492/2017, 2015 m. liepos 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1134-525/2015, 2014 m. gruodžio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-2054/2014, 2013 m. gruodžio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-1972/2013, 2016 m. lapkričio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1938-525/2016, 2020 m. vasario 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-175-822/2020 ir kt.).
Analogiškos pozicijos laikomasi ir Specialiosios teisėjų kolegijos dėl bylos rūšinio teismingumo 2020 m. gegužės 22 d. nutartyje Nr. T-47/2020, priimtoje pagal Kauno apygardos teismo prašymą išspręsti bylos pagal pareiškėjo M. A. prašymą suinteresuotam asmeniui dėl praleisto termino atnaujinimo kreiptis į Inspekciją Privalomojo nurodymo termino pratęsimui įvykdyti. Specialioji teisėjų kolegija, padariusi išvadą, jog ginčas teismingas bendrosios kompetencijos teismui, minėtoje nutartyje konstatavo, jog tiek viešojo administravimo institucijoje, tiek teisme gali būti pratęsiamas tik nepasibaigęs terminas. Pasibaigęs privalomojo nurodymo įvykdymo terminas gali būti tik atnaujinamas įstatymų nustatytais pagrindais (nagrinėtinas CPK XXXVIII skyriuje nustatyta tvarka). Todėl šioje byloje priimtas nepalankus teismo sprendimas neužkerta galimybės pareiškėjo siekiui įteisinti savavališką statybą, teismui atnaujinus Privalomojo nurodymo įvykdymo terminą civilinėje byloje.
Pareiškėjo atstovė teismo posėdžio metu akcentavo skundžiamo sprendimo neteisėtumą procedūriniais pažeidimais, kad, jį priimant, nebuvo pranešta pareiškėjui, nesuteikta galimybė teikti paaiškinimus, nesilaikyta Viešojo administravimo įstatymo 14 straipsnyje įtvirtintos prašymų ir skundų nagrinėjimo tvarkos, gero administravimo principo. Tvirtino, jog Inspekcija su pareiškėju nebendradarbiavo, jo nekonsultavo. Būdama nekompetentinga spręsti prašymą, jo privalėjo nenagrinėti, o išaiškinti kreiptis su prašymu į kompetentingą šį klausimą spręsti subjektą.
Viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 14 straipsnio, reglamentuojančio prašymų ir skundų nagrinėjimą, įtvirtinta, jog jeigu viešojo administravimo subjektas pagal kompetenciją negali spręsti prašyme išdėstytų klausimų ar priimti administracinės procedūros sprendimo dėl skunde išdėstyto klausimo, jis jo nenagrinėja ir ne vėliau kaip per 5 darbo dienas nuo prašymo ar skundo gavimo dienos persiunčia jį kompetentingam viešojo administravimo subjektui, ir apie tai praneša asmeniui.
Konkrečiu atveju Inspekcijai pagal įstatymą (Priežiūros įstatymo 14 straipsnio 4 dalį) pavesta spręsti privalomųjų nurodymų pratęsimo terminus, todėl Inspekcija buvo kompetentinga nagrinėti pareiškėjo prašymą dėl Privalomojo nurodymo pratęsimo, taigi, skundžiamo sprendimo panaikinimo pagrindo, įtvirtinto ABTĮ 91 straipsnio 1 dalies 3 punkte, nenustatyta. Prašymo nenagrinėjimo atvejai nurodyti VAĮ 14 straipsnio 5 dalyje, tačiau, nagrinėjant pareiškėjo prašymą Inspekcijoje, jie nebuvo nustatyti. Tokių duomenų nepateikta ir teismui.
Pareiškėjas iš esmės kelia ginčą dėl netinkamai atliktos administracinės procedūros, kuri reglamentuota VAĮ trečiajame skirsnyje. Minėto skirsnio 19 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog administracinė procedūra – pagal šį įstatymą viešojo administravimo subjekto atliekami privalomi veiksmai nagrinėjant skundą apie viešojo administravimo subjekto veiksmais, neveikimu ar administraciniais sprendimais galimai padarytą asmens, nurodyto skunde, teisių ir teisėtų interesų pažeidimą ir priimant dėl to administracinės procedūros sprendimą. VAĮ 14 straipsnio 3 dalyje nurodyta, jog trečiajame skirsnyje nustatyta tvarka nagrinėjami skundai dėl viešojo administravimo subjekto veiksmų, neveikimo ar administracinių sprendimų. Konkrečiu atveju buvo nagrinėjamas pareiškėjo prašymas, o ne skundas.
Atsakydama į prašymą, Inspekcija priėmė motyvuotą sprendimą, kuris iš esmės atitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnyje nurodytus reikalavimus sprendimo formai ir turiniui, todėl dėl procedūrinių pažeidimų jo panaikinimui nėra teisinio pagrindo.
Byloje nėra objektyvių duomenų apie tai, kad pareiškėjas į atsakovę būtų kreipęsis dėl konsultacijos, pateikęs klausimų dėl susiklosčiusios situacijos, todėl jo argumentai dėl šio pobūdžio pretenzijų nepagrįsti.
VAĮ 14 straipsnio 7 dalyje įtvirtinta, jog apie prašymo ar skundo nenagrinėjimą asmeniui pranešama ne vėliau kaip per 5 darbo dienas nuo prašymo ar skundo gavimo viešojo administravimo subjekte dienos, išskyrus atvejus, kai prašyme ar skunde nenurodyta jokių asmens duomenų ryšiui palaikyti.
Byloje nėra duomenų apie tai, kad pareiškėjui (jam atstovaujančiai advokatei) būtų buvę pranešta apie prašymo nagrinėjimą, taip pat nesuteikta galimybė teikti paaiškinimus, nesilaikant gero administravimo principo imperatyvų. Šis principas įtvirtintas svarbiausiuose nacionalinio lygmens (žr. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsnio 3 dalies nuostatą, jog visos valdžios įstaigos tarnauja žmonėms) bei tarptautiniuose dokumentuose (Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 41 str. ir kt.). Tačiau skunde pareiškėjas šiais argumentais nesirėmė, todėl, teikdamas jį teismui, nelaikė procedūrinių pažeidimų esminiais.
Teisėjų kolegijos nuomone, pareiškėjo atstovei teisme suteikiant galimybę duoti paaiškinimus, be kita ko, ir dėl aplinkybių, susijusių su procedūriniais pažeidimais, nenurodytais skunde, teisme buvo pašalinti procedūriniai pažeidimai, todėl jie vertinami kaip mažareikšmiai, nesudarantys pagrindo skundžiamo sprendimo panaikinimui. Be to, atsižvelgtina ir į tai, jog, praleidus terminą kreiptis į Inspekciją dėl Privalomojo nurodymo pratęsimo, skundžiamo sprendimo panaikinimas ir įpareigojimas pareiškėjo prašymą nagrinėti iš naujo teisiniam rezultatui ir atitinkamai pareiškėjo subjektinių teisių apimčiai įtakos konkrečiu atveju neturėtų.
Atsižvelgdama į nustatytas faktines aplinkybes ir ginčo teisinį reglamentavimą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad nėra pagrindo skundžiamo sprendimo panaikinimui ir išvestinio reikalavimo dėl įpareigojimo atlikti veiksmus tenkinimui. Skundas atmestinas kaip nepagrįstas. Atmetus skundą, nėra pagrindo bylinėjimosi išlaidų iš atsakovės pareiškėjui priteisimui (ABTĮ 40 str.), todėl šio pobūdžio prašymas taip pat netenkinamas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija
nusprendžia:
Pareiškėjo M. A. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.