- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2019-02-19
- Bylos Nr.
- e2A-231-924/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 2-69-3-05406-2017-5
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Virginija Gudynienė, Albina Rimdeikaitė, Edvardas Paliokas
- Ieškovas
- M. A.
- Atsakovas
- Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos
- Trečiasis asmuo
- K. S., Kauno miesto
- Advokatai
- Vida Kisielienė
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Virginijos Gudynienės, Edvardo Palioko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Albinos Rimdeikaitės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo M. A., atstovaujamo advokatės Vidos Kisielienės, apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2018 m. spalio 8 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-1070-435/2018 pagal ieškovo M. A. ieškinį ir papildomą ieškinį atsakovei Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos dėl savavališko statybos akto ir privalomų nurodymų nevykdyti statybos darbų bei nugriauti statinį pripažinimo negaliojančiais, tretieji asmenys K. S. ir Kauno miesto (duomenys neskelbtini) notarų biuro notare J. R..
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovas M. A. ieškiniu ir papildomu ieškiniu prašė pripažinti negaliojančiais Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie AM 2017 m. sausio 27 d. Savavališkos statybos aktą Nr. SSA-20-170127-00004, 2017 m. sausio 31 d. Privalomąjį nurodymą Nr. PN-128-/15.51/ nevykdyti jokių statinio ar jo dalies statybos darbų, 2017 m. vasario 10 d. Privalomąjį nurodymą Nr. PNSSP-20-170210-00008 ir 2017 m. balandžio 11 d. Privalomą nurodymą Nr. PNSSP-20170411-00033 pašalinti savavališkos statybos padarinius. Ieškovas nurodė, kad jis yra nebaigto statyti gyvenamojo namo ir žemės sklypo, esančių (duomenys neskelbtini), savininkas. Šį nekilnojamąjį turtą jis pagal 2008 m. birželio 29 d. Nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartį įsigijo iš K. S. ir J. S.. 2017 m. sausio 27 d. atsakovė surašė savavališkos statybos aktą, kuriuo konstatavo, kad ieškovo statomas gyvenamasis namas yra savavališka statyba. 2017 m. vasario 10 d. nurodyme atsakovė įpareigojo ieškovą nugriauti statinį ir sutvarkyti statybvietę iki 2017 m. rugpjūčio 10 d. Gyvenamojo namo kadastro byloje, įregistruotoje VĮ Registrų centre, duomenys apie statomo gyvenamojo namo ilgį, plotį bei aukštį skiriasi nuo Situacijos schemos, be to ji buvo sudaryta ne dėl Savavališkos statybos akto surašymo. Ieškovas nebuvo informuotas apie atsakovės gautą skundą dėl jo vykdomų statybos darbų bei apie ketinimą vykdyti ieškovo statybos patikrinimą, atsakovė nepareikalavo iš ieškovo statybą leidžiančių dokumentų. Savavališkos statybos akte nenurodyta kokį pažeidimą ieškovas padarė, o nurodyti namo matmenys nesudaro pagrindo pripažinti, kad ieškovas statė namą savavališkai. Pati atsakovė 2008 m. kovo 28 d. pažymoje Nr. 177 nurodė, kad gyvenamojo namo statybai 1988 m. spalio 12 d. buvo išduotas statybos leidimas Nr. 274, kurį ieškovas perėmė kartu su visa kita gyvenamojo namo statybos dokumentacija - leidimo pratęsimu ir gyvenamojo namo statybos projektu. Minėtas statybos leidimas buvo pratęstas 2006 m. spalio 20 d. Kauno raj. savivaldybės Urbanistikos skyriaus vedėjo E. J. ir galiojo iki dabar. Tai, kad nurodyti statybos leidimai buvo išduoti pradiniam statytojui K. S., neturi jokios teisinės reikšmės. Tokiu būdu, ieškovas vykdė statybos darbus 2016 m. liepos mėnesį, turėdamas statybos leidimą. Nuo 2016 m. rugpjūčio mėnesio statybos darbai nebuvo vykdomi. Taigi, 2008 m. kovo 28 d. atsakovė pripažino, kad gyvenamojo namo statyba buvo pradėta teisėtai, turint statybos leidimą ir statybos baigtumas buvo 8 proc., todėl nesuprantamas atsakovės teiginys, kad visa gyvenamojo namo statyba buvo vykdoma neteisėtai. Aplinkybę, kad statyba buvo pradėta turint leidimą statybai, patvirtina ir 2017 m. sausio 17 d. Kauno rajono savivaldybės Urbanistikos skyriaus išsakyta pozicija bei pačios atsakovės veiksmai, kuriais ji priėmė ieškovo pranešimą apie statybos pradžią, rangovo ir pagrindinių statybos sričių vadovo pasamdymą ar paskyrimą. Ieškovas taip pat nesutinka su Savavališkos statybos akte nurodyta aplinkybe, kad jis padarė administracinį teisės pažeidimą, kadangi jis statybą vykdė turėdamas statybos leidimą, be to, gyvenamojo namo statyba buvo pradėta iki 2008 m. kovo 28 d., todėl vykdoma gyvenamojo namo statyba negali būti vertinama kaip naujo statinio savavališka statyba. 2017 m. sausio 31 d. įpareigojimas nevykdyti jokių statinio ar jo dalies statybos darbų, išskyrus darbus, būtinus nustatytiems pažeidimams pašalinti, apsaugoti statybvietę ir aplinką, neatitinka įstatymo reikalavimų, nes jame nėra įvardinti pažeidimai, kuriuos privalo pašalinti ieškovas, taip pat jis surašytas praleidus įstatyme nustatytą terminą. 2017 m. vasario 10 d. įpareigojimas nugriauti statinį ir sutvarkyti statybvietę yra visiškai nepagrįstas ir pažeidžia ieškovo, kaip nekilnojamojo turto savininko teises. Statyba buvo pradėta teisėtai, ieškovas nuosavybės teise nusipirko 2008 m. birželio 9 d. jau pradėtą statyti gyvenamąjį namą. Atsakovė nenurodo, kodėl reikalauja nugriauti net tą statinio dalį, kurią ieškovas įsigijo nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu. Reikalavimas nugriauti ieškovui priklausantį gyvenamojo namo statinį yra visiškai neproporcingas siekiamam tikslui. Ieškovo vykdoma statyba nepažeidžia jokių trečiųjų asmenų interesų ir įstatymo saugojamų vertybių. 2017 m. balandžio 11 d. Privalomas nurodymas surašytas praleidus įstatyme numatytą terminą, kuris yra naikinamasis ir negali būti atstatomas. Be to, šis privalomas nurodymas nepagrįstai pažeidžia ieškovo nuosavybės teises ir suvaržo jo teisę valdyti ir disponuoti jam priklausantį turtą.
2. Atsakovė Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie AM (toliau – Inspekcija) su ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsakovė nurodė, kad savavališkos statybos aktu buvo nustatytos tik faktinės aplinkybės, kurios ieškovui nesukelia teisinių pasekmių, kadangi savavališkos statybos akte nėra viešojo administravimo subjekto patvarkymų (įpareigojimų asmeniui). Todėl ieškovo reikalavimas panaikinti savavališkos statybos aktą negali būti savarankišku reikalavimu, kadangi, net jį ir patenkinus, ieškovo teisių ir pareigų apimtis nepasikeistų. Namas tiek pagal UAB „Geometra“ 2008 m. sausio 29 d. statinių išdėstymo planą, tiek pagal patikrinimo metu nustatytus išorės matmenis priskiriamas neypatingų statinių kategorijai, todėl naujo neypatingo statinio statybai turėjo būti rengiamas statybos projektas ir gautas leidimas statyti naują statinį. Vien tai, jog namo statyba buvo vykdoma neturint statybą leidžiančio dokumento, yra pagrindas surašyti savavališkos statybos aktą. Kauno apskrities viršininko administracijos Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamento 2008 m. kovo 28 d. išduotoje pažymoje apie nebaigtą statyti (rekonstruoti, kapitališkai remontuoti) statinį Nr. 177 yra nurodytas tik 1988 m. spalio 12 d. leidimas, tačiau įrašo apie šio leidimo pratęsimą nėra. Žemės sklype yra įregistruotas tik 8 proc. baigtumo namas, o informacijos apie namo statybos užbaigimą nėra, todėl Inspekcija pagrįstai savavališkos statybos aktu konstatavo, kad žemės sklype yra savavališkai vykdoma naujo statinio, t. y. namo, statyba. Jei teismas laikys, kad savavališkos statybos aktas yra administracinis aktas ir sukelia atsakovui atitinkamas teisines pasekmes, Inspekcijos nuomone, jam taikytinos pasekmės dėl ieškinio senaties termino suėjimo. Atmestini nepagrįsti ieškovo teiginiai apie neva praleistą terminą surašyti privalomąjį nurodymą, kuris, ieškovo nuomone, yra naikinamasis. Inspekcija, ieškovui surašiusi savavališkos statybos aktą ir nepraleisdama Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymo (toliau - Priežiūros įstatymas) 14 straipsnio 2 dalyje nustatyto termino, 2017 m. vasario 10 d. surašė privalomąjį nurodymą pašalinti savavališkos statybos padarinius, kuris dėl taikytinų pasekmių apimties Inspekcijos viršininko 2017 m. balandžio 7 d. potvarkiu buvo panaikintas ir 2017 m. balandžio 11 d. surašytas naujas, mažesne taikytinų pasekmių apimtimi, privalomasis nurodymas. Šiuo privalomuoju nurodymu taip pat ieškovui buvo išaiškinta teisė apie savavališkos statybos įteisinimą. Ieškovas, vykdydamas namo statybą be statybą leidžiančio dokumento, pažeidė namo statybos metu galiojusių Lietuvos Respublikos statybos įstatymo nuostatas, veikė savo rizika ir yra atsakingas už atsiradusias savavališkos statybos pasekmes.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
3. Kauno apylinkės teismo Kauno rūmai 2018 m. spalio 8 d. sprendimu civilinę bylą dalyje dėl 2017 m. sausio 27 d. Savavališkos statybos akto Nr. SSA-20-170127-00004 ir dėl 2017 m. vasario 10 d. Privalomojo nurodymo pašalinti savavališkos statybos padarinius Nr. PNSSP-20-170210-00008 pripažinimo negaliojančiais, nutraukė; kitoje dalyje ieškinį atmetė.
4. Teismas konstatavo, kad Inspekcija pagrįstai statytojui surašė savavališkos statybos aktą. Byloje nekilo ginčo, jog ginčo namas priskiriamas neypatingų statinių kategorijai, todėl ieškovas, norėdamas žemės sklype statyti namą, turėjo parengti namo statybos projektą ir gauti statybą leidžiantį dokumentą. Gamybinio personalo grupė prie Kauno rajono architekto 1988 metais parengė sodo namelio su pakeitimais statybos projektą Nr. S-1L-85 ir pagal jį 1988 m. spalio 12 d. buvo išduotas statybą leidžiantis dokumentas – leidimas, kuris galiojo iki 1991 m. spalio 12 d. Vadovaujantis tuo metu galiojusio Statybos techninio reglamento STR 1.07.01:2002 nuostatomis 2006 metais atlikus projekto korektūrą, t. y. pakeitus namo paskirtį iš sodo namelio į vienbutį gyvenamąjį namą, taip pat pakeitus (padidinus) bendruosius namo rodiklius ir laikančiąsias konstrukcijas (jų išdėstymą projekte), turėjo būti išduotas naujas statybos leidimas ir projekto korektūra nereiškia pasibaigusio statybos leidimo pratęsimo. Teismas pažymėjo, kad 2016 m. gruodžio 22 d. ir 2016 m. gruodžio 30 d. elektroniniais laiškais ieškovas pripažino, jog neturėjo savo vardu statybą leidžiančio dokumento, kuriuo jam būtų leista statyti namą, todėl jo argumentai, kad statybas jis vykdė turėdamas leidimą vykdyti statybos darbus, teisiškai nepagrįsti. Aplinkybė, jog leidimai buvo išduoti pradiniam statytojui K. S. neturi teisinės reikšmės, nes teismas nustatė, kad K. S. 1988 m. spalio 12 d. išduotas statybos leidimas galiojo iki 1991 m. spalio 12 d. ir nebuvo pratęstas.
5. Teismas pripažino, kad tuometinės Statybos inspekcijos tarnybos 2008 m. kovo 28 d. Pažyma Nr. 177, išduota 2008 m. birželio 9 d. sandorio sudarymui, galimai suklaidino tiek ieškovą, tiek VĮ Registrų centrą, tiek ir sandorį tvirtinusią notarę dėl statybos leidimo gyvenamajam namui buvimo, tačiau nesant ginčo dėl šios pažymos teisėtumo, teismas laikė, kad tai gali būti kitos civilinės bylos nagrinėjimo dalyku ir plačiau dėl to nepasisakė. Teismas vertino, kad nagrinėjant reikalavimą šioje byloje dėl savavališkos statybos akto surašymo pagrįstumo taip pat nėra aktuali nustatyta aplinkybė, jog ieškovas žemės sklypą įsigijo su pamatais, pastatytais ir įteisintais pagal 2006 m. pakoreguotą projektą, nors statybos leidimas tuo metu nebegaliojo. Teismas konstatavo, kad savavališkos statybos akte užfiksuotos tik nustatytos savavališkos statybos faktinės aplinkybės, t. y. yra išreikštas tik fakto konstatavimas, kad ieškovas savavališkai įvykdė statybos darbus ir jokių aktualių bei konkrečių viešojo administravimo subjekto patvarkymų (įpareigojimų) nėra. Todėl teismas civilinę bylą dalyje dėl reikalavimo pripažinti minėtą Savavališkos statybos aktą negaliojančiu nutraukė, kaip nenagrinėtiną teisme.
6. Teismas sprendė, kad atsakovė, surašiusi Savavališkos statybos aktą, vadovaujantis Priežiūros įstatymo 13 straipsnio 1 dalies 1 punktu bei Statybos techninio reglamento 1.05.01:2017 130.2 punktu pagrįstai surašė 2017 m. sausio 31 d. Nurodymą nevykdyti jokių (tolimesnių) statinio ar jo dalies statybos darbų. Priežiūros įstatymo 14 straipsnio 2 dalies nuostatos taikomos surašant privalomuosius nurodymus pašalinti savavališkos statybos padarinius, o ne nurodymus nevykdyti jokių statinio ar jo dalies statybos darbų. Nurodymas surašytas aiškiai, suprantamai ir atitinka teisės normų reikalavimus.
7. Teismas nurodė, kad Inspekcija, panaikinusi ginčijamą 2017 m. vasario 10 d. Nurodymą ir 2017 m. balandžio 11 d. surašydama naują, tik mažesne taikytinų pasekmių apimtimi, Privalomąjį nurodymą pašalinti savavališkos statybos padarinius, iš dalies pripažino 2017 m. vasario 10 d. surašyto Privalomojo nurodymo pašalinti savavališkos statybos padarinius nepagrįstumą. Atsakovei panaikinus ginčijamą minėtą nurodymą, jis negali būti bylos nagrinėjimo dalyku, todėl byla dėl šio privalomojo nurodymo nutraukta, kaip nenagrinėtina teisme. 2017 m. vasario 10 d. Privalomas nurodymas pašalinti savavališkos statybos padarinius surašytas įstatymo nustatytu terminu, siekiant ištaisyti klaidą, administraciniu aktu jis buvo panaikintas ir tuo pačiu aktu Inspekcijos pareigūnas įpareigotas parengti naują Privalomąjį nurodymą pašalinti savavališkos statybos padarinius. Todėl laikytina, kad 2017 m. balandžio 11 d. Privalomasis nurodymas pašalinti savavališkos statybos padarinius surašytas nepraleidus įstatymo nustatyto termino. Teismas konstatavo, kad ieškovas, namo statybą vykdydamas be statybą leidžiančio dokumento, pažeidė namo statybos metu galiojusių Statybos įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 2 punkto, 12 straipsnio 1 dalies 4 punkto 23 straipsnio 1 dalies 1 punkto ir 28 dalies nuostatas, veikė savo rizika ir yra atsakingas už atsiradusias savavališkos statybos pasekmes.
I. III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
8. Apeliaciniu skundu ieškovas M. A. prašo Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2018 m. spalio 8 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškovo ieškinį ir patikslintą ieškinį patenkinti: pripažinti negaliojančiais 1) 2017 m. sausio 27 d. Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie AM Savavališkos statybos aktą Nr. SSA-20-170127-00004; 2) 2017 m. sausio 31 d. Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie AM Privalomąjį nurodymą Nr. PN-128-/15.51/; 3) 2017 m. balandžio 11 d. Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie AM Privalomąjį nurodymą Nr. PNSSP-20170411-00033; priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
8.1. Teismas nepagrįstai sprendė, kad ieškovui nebuvo išduotas statybą leidžiantis dokumentas - leidimas, todėl 2016 m. liepos ir rugpjūčio mėnesiais ieškovo atlikti statybos darbai yra savavališka statyba. Ieškovas pirkimo–pardavimo sutartimi realizavo savo ketinimą įsigyti nebaigtą statyti gyvenamąjį namą su visais statybą leidžiančiais dokumentais. Tai patvirtina pirkimo–pardavimo sutarties 1 ir 6 punktai. Pardavėjai sutiko, kad jų turėtas leidimas vykdyti statybos darbus ir kita projektinė dokumentacija būtų perrašyta ieškovo vardu, pardavėjai perleido savo kaip statytojo teises ir pareigas, o pirkėjas priėmė šias pareigas.
8.2. Teismo išvada, kad aplinkybė, jog leidimai buvo išduoti pradiniam statytojui K. S. neturi teisinės reikšmės, prieštarauja faktinėms bylos aplinkybėms ir teisės aktams. Minėta aplinkybė yra esminė, nes pagal Statybos techninio reglamento STR 1.07.01:2010 (kuris galiojo apeliantui vykdant statybą 2016 m. liepos - spalio mėnesiais) 45 punktą iki 2010 m. spalio 1 d. išduotų galiojančių statybos leidimų galiojimo terminas automatiškai pratęsiamas neribotam terminui neatliekant papildomų procedūrų. Teismas privalėjo vadovautis Kauno apskrities viršininko administracijos Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamento 2008 m. kovo 28 d. pažyma Nr. 177, kurioje konstatuota, kad 2008 m. K. S. buvo gyvenamojo namo statytojas. Apeliantas yra įsitikinęs, kad statybos leidimas K. S. buvo išduotas po projekto korektūros, t. y. 2006 m. ir galiojo iki 2016 m. spalio mėnesio, todėl ieškovui tęsiant gyvenamojo namo statybas pagal 2006 m. projektą, jokio naujo statybos leidimo nereikėjo.
8.3. Teismas netinkamai taikė materialinės teisės normas ir klaidingai nustatė faktinę aplinkybę, jog K. S. 1988 m. spalio 12 d. buvo išduotas statybos leidimas, kuris galiojo iki 1991 m. spalio 12 d. S. 1988 m. spalio 12 d. statybos leidimas statyti sodo namą negalėjo būti išduotas, nes tuo metu žemės sklypo valdytojas buvo R. V. L.. Tai patvirtina sodo namelio eksplikacija bei Kauno apskrities archyvo pažyma Dėl leidimo statybai. Be to, VĮ Registrų centro duomenys patvirtina, kad K. S. įsigijo žemės sklypą tik 2006 m. rugpjūčio 31 d., todėl statybos leidimas jam negalėjo būti išduotas prieš 18 metų. Apeliantas prašo prijungti minėtą Kauno apskrities archyvo pažymą, nes bylos nagrinėjimo metu nekilo ginčas, kad 1988 m. spalio 12 d. leidimas statyti buvo išduotas R. L., todėl būtinybė pateikti šį įrodymą atsirado tik susipažinus su teismo sprendimu.
8.4. Teismas neteisingai vertino 2008 m. kovo 28 d. KAVA Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamento išduotą Pažymą Nr. 177 bei notarės parodymus. Nesant ginčui dėl šios pažymos teisėtumo, teismas negalėjo nustatyti priešingų faktinių aplinkybių, nei jos konstatuotos šioje pažymoje. Teismas klaidingai nurodė, kad ši pažyma galimai suklaidino VĮ Registrų centrą ir notarę, kuri tvirtino nebaigto statyto gyvenamojo namo perleidimo sutartį. Tai, kad byloje Statybos inspekcija laikėsi pozicijos, jog 2008 m. kovo 28 d. pažymoje nustatyti faktai neatitinka tikrovės, bet nepanaikino šio administracinio akto reiškia, kad K. S. pradėjo statyti gyvenamąjį namą turėdamas išduotą 2006 m. Statybos inspekcijos leidimą. Kad leidimas statybai K. S. buvo išduotas patvirtina ir VĮ Registrų centro NTR duomenys. Pažyma galiojo tik iki 2008 m. balandžio 28 d., todėl notarė 2008 m. birželio 9 d. pagal šią pažymą negalėjo atlikti nebaigtos statybos sandorio patvirtinimo. Notarė teismo posėdžio metu sąmoningai klaidino teismą, kad pažyma apie statinio baigtumą nebuvo privaloma.
8.5. Teismas klaidingai vertino byloje esančius rašytinius įrodymus - ieškovo rašytus 2016 m. gruodžio 22 d. ir 2016 m. gruodžio 30 d. elektroninius laiškus, todėl padarė nepagrįstą išvadą, jog ieškovas pripažino, kad neturėjo savo vardu išduoto statybą leidžiančio dokumento. Nei viename iš šių elektroninių laiškų tekste ieškovas tokių aplinkybių nenurodė. Be to, teismas neįvertino reikšmingo rašytinio įrodymo - sodo namelio eksplikacijos su joje esančiais spaudais bei ranka padarytais įrašais. Ant šio rašytinio įrodymo yra antspaudas „Statybos darbams vykdyti leidimas Nr. 277“ su Kauno rajono Lantšafito architekto parašu bei 2006 m. spalio 20 d. ranka rašytas leidimo pratęsimas, surašytas Kauno rajono savivaldybės Urbanistikos skyriaus vedėjo F. J..
8.6. Teismas nepagrįstai sprendė, kad savavališkos statybos aktas negali būti ginčijamas civilinio proceso tvarka. Administracinių bylų teisenos įstatymas šiuo atveju negali būti taikomas ir teismas privalėjo nagrinėti ieškinio reikalavimą dėl savavališkos statybos akto pripažinimo negaliojančiu, atsižvelgiant į CPK nuostatas bei Konstituciją. Teismas turėjo spręsti apie ieškovo teisę kreiptis į teismą teisminės gynybos ne pagal atsakovo įpareigojimus ieškovui, o pagal tai, ar ginčijamas aktas pažeidžia ieškovo teises ir teisėtus interesus. Aktas pažeidžia apelianto teisę į nuosavybę. Savavališkos statybos akto turinys skiriasi nuo 2017 m. balandžio 11 d. Privalomojo nurodymo turinio - pagal aktą gyvenamojo namo pamatai taip pat pastatyti savavališkai, o pagal 2017 m. balandžio 11 d. Privalomąjį nurodymą - savavališkai statomos tik gyvenamojo namo sienos ir stogas. Akte klaidingai nurodytas gyvenamojo namo aukštingumas.
8.7. Teismas netinkamai aiškino ir taikė Priežiūros įstatymo 14 straipsnio 2 dalies nuostatas. 2017-04-11 Privalomasis nurodymas buvo surašytas praėjus 2,5 mėnesio nuo Savavališkos statybos akto surašymo, grubiai pažeidžiant Priežiūros įstatymo 14 straipsnio 2 dalį. Nustatytas terminas yra naikinamasis ir jį praleidus Privalomasis nurodymas negalėjo būti surašytas.
8.8. Teismo sprendimas prieštarauja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. liepos 2 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-290-916/2018 suformuotai teisės taikymo praktikai. Tokio pobūdžio byloms yra būdingas viešo intereso elementas, todėl teismas, esant prieštaravimų tarp skirtingų faktinių duomenų privalo imtis veiksmų tokiems prieštaravimams pašalinti. Nusprendęs, jog ieškovas statybos leidimo neturėjo, teismas nepasisakė dėl valstybės institucijų neteisėtų veiksmų, lėmusių susidariusią situaciją, taip pat nepasisakė dėl 2008 m. kovo 28 d. Pažymos Nr. 177 įrodomosios reikšmės ir svarbos, sprendžiant klausimą dėl ieškovo statomo gyvenamojo namo statybos teisėtumo.
8.9. Teismas nepasisakė dėl ieškovo turėtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo, susijusių su atsakovo ieškinio pripažinimu dėl ieškovo reikalavimo panaikinti 2017 m. vasario 10 d. Privalomąjį nurodymą. Atsakovė sutiko su ieškovo reikalavimu panaikinti Privalomąjį nurodymą ir jį bylos nagrinėjimo eigoje pati panaikino. Apelianto nuomone, teismas privalėjo šioje dalyje priteisti ieškovo turėtas bylinėjimosi išlaidas, nes ieškovas bylinėjimosi išlaidas patyrė dėl neteisėtų atsakovės veiksmų.
Atsiliepimas
9. Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovė Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie AM prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:
9.1. Teismas visapusiškai ir objektyviai išnagrinėjo visas reikšmingas bylai aplinkybes, tinkamai pritaikė statybų procesą reglamentuojančias teisės normas, išanalizavo ir įvertino įrodymų visetą, jų įrodomąją reikšmę ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą.
9.2. Savavališkos statybos aktas gali būti susijęs su statinio savininko civilinių teisių ribojimais tuo atveju, jeigu akte yra privalomasis nurodymas pašalinti savavališkos statybos padarinius. Nagrinėjamu atveju savavališkos statybos iš esmės buvo užfiksuotas savavališkos statybos faktas, jokių privalomų valinio pobūdžio nurodymų apeliantui nebuvo, todėl reikalavimas panaikinti savavališkos statybos aktą pagrįstai teismo nebuvo laikomas tinkamu savarankišku reikalavimu, kadangi, net ir patenkinus šį reikalavimą, asmens teisių ir pareigų apimtis nepasikeistų.
9.3. Nors tiek ieškinyje, tiek apeliaciniame skunde apeliantas teigia, jog jis statybos darbus vykdė turėdamas statybos leidimą, tačiau tokio dokumento nepateikė. Apeliantui neturint statybą leidžiančio dokumento, jo atlikti statybos darbai laikytini savavališkais. Vienintelis žinomas ir byloje esantis su ginčo namu susijęs leidimas buvo 1988 metais parengtas sodo namelio su pakeitimais statybos projektas ir pagal jį 1988 m. spalio 12 d. išduotas statybą leidžiantis dokumentas – leidimas, kuris galiojo iki 1991 m. spalio 12 d.
9.4. Teismas, įvertinęs visus byloje esančius įrodymus teisingai ir pagrįstai nusprendė, jog ieškovas namo statybos darbus vykdė savavališkai, neturėdamas savo vardu išduoto statybos leidimo. 2006 metais atlikus projekto korektūrą, turėjo būti išduotas naujas statybos leidimas, tačiau duomenų, kad namo statybai būtų išduotas naujas statybą leidžiantis dokumentas, nėra. Taip pat apeliantas nepateikė ir jokių duomenų, jog 1988 m. spalio 12 d. išduoto leidimo galiojimas, pakeitus projektą, būtų pratęstas. Tai reiškia, kad leidimas galiojo iki 1991 m. spalio 12 d.
9.5. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai, teisingai ir teisėtai įvertino tai, kad Inspekcija, kaip statybos valstybinę priežiūrą atliekanti institucija, nustačiusi savavališką statybą, Priežiūros įstatymo nustatyta tvarka inicijavo savavališkos statybos padarinių šalinimo procedūrą, t. y. pagrįstai surašė savavališkos statybos aktą ir 2017 m. balandžio 11 d. privalomąjį nurodymą.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
10. Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrino pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą. Apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrino ar nėra absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, apeliacinės instancijos teismas nenustatė.
11. Įvertinusi apeliacijos dalyką, apeliacinį skundą, atsiliepimo į jį argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, jog nenustatyta būtinybė apeliacinį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka, o rašytinis šios bylos nagrinėjimas nepažeis šalių teisių ir užtikrins civilinio proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principų įgyvendinimą (CPK 321 ir 322 straipsniai).
Dėl naujų įrodymų
12. Atsakovas kartu su apeliaciniu skundu pateikė Kauno apskrities archyvo 2016 m. gruodžio 22 d. pažymą dėl duomenų apie 1988 m. spalio 12 d. R. L. išduotą leidimą sodo namo statybai. Apeliantas teigia, kad teismas nepagrįstai nustatė, jog K. S. buvo išduotas statybos leidimas. K. S. 1988 m. spalio 12 d. statybos leidimas statyti sodo namą negalėjo būti išduotas, nes tuo metu žemės sklypo valdytojas buvo R. V. L., K. S. žemės sklypą įsigijo tik 2006 m. rugpjūčio 31 d. Apeliantas prašo prijungti minėtą Kauno apskrities archyvo pažymą, nes bylos nagrinėjimo metu nekilo ginčas, kad 1988 m. spalio 12 d. leidimas statyti buvo išduotas R. L., todėl būtinybė pateikti šį įrodymą atsirado tik susipažinus su teismo sprendimu.
13. Pagal CPK 314 straipsnį apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti, ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau.
14. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į apelianto prašymo motyvus, apeliacinės instancijos teismo pareigą patikrinti pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ne tik teisiniu, bet ir faktiniu jo pagrindu, sprendžia tikslingu prijungti prašomą įrodymą prie bylos. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad naujų įrodymų priėmimo draudimas nėra absoliutus. Teismo tikslas yra teisingumo vykdymas, o teismo pareiga – ištirti visas bylai reikšmingas aplinkybes ir priimti byloje teisingą sprendimą, todėl priima apelianto teikiamą įrodymą ir jį vertina kartu su kitais įrodymais esančiais byloje.
Dėl savavališkos statybos
15. Statybos įstatymo 2 straipsnio 46 dalyje nustatyta, kad savavališka statyba yra statinio ar jo dalies statyba neturint galiojančio statybą leidžiančio dokumento arba jį turint, bet pažeidžiant esminius statinio projekto sprendinius. Nagrinėjamu atveju apeliantas ginčija atsakovės nustatytą aplinkybę, kad jis ginčo statinį stato (pastatė) neturėdamas privalomų statybos dokumentų, t.y. galiojančio statybos leidimo.
16. Pažymėtina, kad pagal Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymo (toliau – TPSVPĮ) 14 straipsnio 1 dalį Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos pareigūnas, nustatęs, kad statyba yra savavališka, surašo savavališkos statybos aktą ir jį teisės aktų nustatyta tvarka įteikia statytojui kaip viešosios teisės nuostatas pažeidusiam asmeniui. Statytojas yra statybos dalyvis (Statybos įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 1 punktas), jis statytojo teisę gali įgyvendinti tik kai turi statybą leidžiantį dokumentą.
17. Nagrinėjamu atveju nėra ginčo dėl to, kad ieškovas, vykdydamas statinio statybos darbus, privalėjo turėti statybą leidžiantį dokumentą. Ieškovas, nesutikdamas su Inspekcijos konstatuotu faktu, kad ieškovo atlikti statybos darbai yra savavališka statyba, ir su privalomaisiais nurodymais toliau nevykdyti jokių statinio ar jo dalies statybos darbų ir pašalinti šios statybos padarinius, laikosi nuomonės, kad jis statybą vykdė turėdamas išduotą statybos leidimą. Tačiau į bylą tokie įrodymai nepateikti, t. y. statybos leidimas nėra pateiktas.
18. Byloje yra duomenys, kad 1988 m. spalio 12 d. R. L. (buvusiam žemės sklypo savininkui) buvo išduotas leidimas Nr. 274 medinio I aukšto 40 kv. m. naudingo ploto sodo namo, kolektyviniame sode (duomenys neskelbtini), statybai (popierinės bylos kopijos Priedas Nr. 1 – Nekilnojamojo turto kadastro ir registro dokumentų byla Nr. 52/15429, b. l. 29, 4 t., b. l. 37), tačiau jame nurodyta, kad leidimas galioja iki 1991 m. spalio 12 d. Ieškovas 2008 m. birželio 9 d. nusipirko nebaigtą statyti gyvenamąjį namą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) (8 proc. baigtumas) ir žemės sklypą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančius (duomenys neskelbtini) (1 t. b. l. 11-13). Šio sandorio sudarymui tuometinė Statybos inspekcijos tarnyba 2008 m. kovo 28 d. išdavė Pažymą Nr. 177, kurioje buvo nurodyta, kad parduodamas statytojo K. S. nebaigtas statyti gyvenamasis namas 1A1p, užstatytas pl. 187 kv. m., tūris 90 kub. m. žemės sklype Nr. (duomenys neskelbtini), sklypo registravimo data 1995 m. sausio 26 d., yra statomas be esminių nukrypimų nuo projekto, kurį 1988 metais parengė S-1L-85 su pakeitimais 2006 UAB „Jungtinės pajėgos“ ir patikrino (suderino) savivaldybės architektas F. J. 2006 m. spalio 20 d.; statybos leidimas išduotas 1988 m. spalio 12 d.; statinio būklė pažymos išdavimo metu – sumontuoti pamatai, baigtumas - 8 proc. (1 t. b. l. 19).
19. Byloje jokių duomenų, kad 1988 m. spalio 12 d. išduotas statybos leidimas Nr. 274 būtų galiojęs ieškovui 2008 m. birželio 9 d. įsigijus nebaigtą statyti gyvenamąjį namą (8 proc. baigtumas, pastatyti tik namo pamatai) ir žemės sklypą, esančius (duomenys neskelbtini), nėra. Nors į bylą yra pateiktas UAB „Jungtinių pajėgų namai“ 2006 metais rugpjūčio mėnesį parengtas projekto pakeitimas, 2006 m. spalio 20 d. suderintas su Kauno rajono savivaldybės Urbanistikos skyriaus vedėju F. J., iš kurio matyti, kad žemės sklype planuojama statyti vienbutį gyvenamąjį namą, tačiau byloje jokių duomenų, kad būtų pratęstas ankstesnis (1988 m. spalio 12 d. statybos leidimas) ar išduotas naujas statybos leidimas nėra (1 t. 87-90). Atkreiptinas dėmesys, kad ant šio plano yra tik ranka rašytas prierašas, kad leidimo pratęsimui žiūrėti suderinto projekto bylą, tačiau byloje įrodymų, kad statybos leidimas pagal šį projektą buvo pratęstas nėra. Į bylą pateikta tuometinės Statybos inspekcijos tarnybos 2008 m. kovo 28 d. Pažyma Nr. 177, išduota 2008 m. birželio 9 d. sandorio sudarymui, taip pat nepaneigia gyvenamojo namo savavališkos statybos fakto (1 t., b. l. 19), t. y., kad statybos leidimas buvo pratęstas.
20. Apeliantas teigia, kad statybos leidimas K. S. buvo išduotas po projekto korektūros, t. y. 2006 m. ir galiojo iki 2016 m. spalio mėnesio, todėl ieškovui M. A. iš jo perėmus statytojo teises ir tęsiant gyvenamojo namo statybą pagal 2006 m. projektą, jokio naujo statybos leidimo nereikėjo. Tačiau, kaip jau buvo minėta, ieškovas įrodymų apie tai, kad jis vykdė gyvenamojo namo statybos darbus turėdamas galiojantį statybos leidimą į bylą nepateikė, nors pagal bendrąją taisyklę ieškovas turi įrodyti aplinkybes, kad gyvenamojo namo statyba nebuvo savavališka (CPK 178 straipsnis, 185 straipsnis).
Dėl savavališkos statybos akto
21. Ieškovas, be kitų reikalavimų, prašė pripažinti negaliojančiu 2017 m. sausio 27 d. Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos Savavališkos statybos aktą Nr. SSA-20-170127-00004. Kauno apylinkės teismas 2018 m. spalio 8 d. sprendimu civilinę bylą dalyje dėl šio Savavališkos statybos akto pripažinimo negaliojančiu nutraukė kaip nenagrinėtiną teisme. Teismas konstatavo, jog jame užfiksuotos tik nustatytos savavališkos statybos faktinės aplinkybės, t. y. yra išreikštas tik fakto konstatavimas, kad ieškovas savavališkai įvykdė statybos darbus ir jokių aktualių bei konkrečių viešojo administravimo subjekto patvarkymų (įpareigojimų) nėra.
22. Apeliacinis teismas sutinka su tokiu pirmos instancijos teismo sprendimu. Apelianto ginčijame savavališkos statybos akte (1 t., b. l. 27-30) yra nustatytos tik galimos savavališkos statybos faktinės aplinkybės, savavališkos statybos akte nėra nustatyta reikalavimų ar įpareigojimų statytojui, todėl toks aktas pats savaime negali jam sukelti kokių nors teisinių pasekmių, atitinkamai reikalavimas panaikinti/pripažinti negaliojančiu 2017 m. sausio 27 d. Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos Savavališkos statybos aktą Nr. SSA-20-170127-00004 negali būti bylos nagrinėjimo dalyku bei nenagrinėtinas teisme.
23. Remiantis savavališkos statybos aktu inspekcija pasirenka vieną iš alternatyvų ir priima atskirą administracinį aktą - privalomąjį nurodymą dėl savavališkos statybos padarinių pašalinimo, kuriame parenka konkrečias teisinio poveikio priemones (Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymo 14 straipsnis „Savavališkos statybos padarinių šalinimas“). Kadangi savavališkos statybos aktas nesukelia ieškovui teisinių pasekmių, pirmos instancijos teismas pagrįstai šioje dalyje civilinę bylą nutraukė CPK 293 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu.
24. Atkreiptinas dėmesys, kad Kauno apylinkės teismo 2018 m. spalio 8 d. sprendimu buvo nutraukta byla dalyje ir dėl 2017 m. vasario 10 d. Privalomojo nurodymo pašalinti savavališkos statybos padarinius Nr. PNSSP-20-170210-00008 pripažinimo negaliojančiu, tačiau šioje dalyje pirmos instancijos teismo sprendimas nėra skundžiamas.
Dėl 2017 m. sausio 31 d. Privalomojo nurodymo nevykdyti jokių statinio ar jo dalies statybos darbų
25. Apeliantas skundžia pirmos instancijos teismo sprendimo dalį, kuria atmestas ieškovo reikalavimas dėl 2017 m. sausio 31 d. Privalomojo nurodymo nevykdyti jokių statinio ar jo dalies statybos darbų pripažinimo negaliojančiu, tačiau jokių argumentų, susijusių su šio sprendimo neteisėtumu iš esmės nenurodo.
26. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje nustatytas faktines aplinkybes dėl gyvenamojo namo savavališkos statybos ir savavališkos statybos padarinių šalinimo teisinį reglamentavimą, sutinka su pirmos instancijos teismo sprendimu, kad atsakovė konstatavusi savavališkos statybos faktą, vadovaujantis TPSVPĮ 13 straipsnio 1 dalies 1 punktu bei Statybos techninio reglamento 1.05.01:2017 130.2 punktu 2017 m. sausio 31 d., pagrįstai surašė nurodymą nevykdyti jokių (tolimesnių) statinio ar jo dalies statybos darbų, išskyrus darbus, būtinus nustatytiems pažeidimams pašalinti, apsaugoti statybvietę ir aplinką. Todėl apelianto apeliacinio skundo reikalavimas dėl 2017 m. sausio 31 d. Privalomojo nurodymo nevykdyti jokių statinio ar jo dalies statybos darbų pripažinimo negaliojančiu atmestinas kaip nepagrįstas.
Dėl 2017 m. balandžio 11 d. Privalomojo nurodymo pašalinti savavališkos statybos padarinius
27. Byloje nustatyta, kad 2017 m. vasario 10 d. Inspekcija surašė privalomąjį nurodymą pašalinti savavališkos statybos padarinius, o būtent įpareigojo statytoją (ieškovą) nugriauti statomą pastatą, esantį adresu (duomenys neskelbtini), ir sutvarkyti statybvietę (1 t., b.l. 21-22). Tačiau po šios bylos iškėlimo atsakovė sutiko su ieškovo pretenzija dėl per didelės ginčijamo nurodymo taikytinų pasekmių apimties (pamatų griovimo), todėl Inspekcija administraciniu aktu panaikino ankstesnį nurodymą pašalinti savavališkos statybos padarinius ir tuo pačiu aktu Inspekcijos pareigūnas įpareigotas parengti naują privalomąjį nurodymą pašalinti savavališkos statybos padarinius. Ginčijamu 2017 m. vasario 10 d. privalomuoju nurodymu pašalinti savavališkos statybos padarinius iš esmės buvo patikslinta būtent kokias gyvenamojo namo statinio dalis, kaip savavališkos statybos darbus, ieškovas privalo išardyti/nugriauti (1 t., b. l. 191-193).
28. Teisėjų kolegija nesutinka su apelianto argumentu, kad atsakovė 2017 m. balandžio 11 d. privalomąjį nurodymą pašalinti savavališkos statybos padarinius surašė praleidus TPSVPĮ 14 str. 2 d. numatytą terminą, kuris, apelianto teigimu, yra naikinamasis ir jį praleidus ginčijamas privalomasis nurodymas negalėjo būti surašytas.
29. TPSVPĮ 14 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad Inspekcijos pareigūnas per 10 darbo dienų nuo savavališkos statybos akto surašymo dienos pateikia šio straipsnio 1 dalyje nurodytam asmeniui privalomąjį nurodymą dėl savavališkos statybos padarinių pašalinimo. TPSVPĮ 14 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas procedūrinis terminas negali būti laikomas naikinamuoju, o šio termino praleidimas tik galėtų sukurti prielaidas kaltam asmeniui taikyti atsakomybę už šios tvarkos pažeidimą. Naikinamasis terminas yra toks terminas, kuriam pasibaigus išnyksta tam tikra civilinė teisė ar pareiga. Civilinio kodekso 1.117 straipsnio 6 dalis numato, kad naikinamieji terminai negali būti teismo ar arbitražo atnaujinti. Tai reiškia, kad niekas negali atnaujinti pagal nustatytą terminą pasibaigusių civilinių santykių. Iš TPSVPĮ 14 straipsnio kitų dalių matyti, kad įstatymo leidėjas neturėjo tikslo termino nurodyto 2 dalyje įtvirtinti kaip naikinamojo.
30. Statinys gali tapti nuosavybės teisės objektu tik tuo atveju, jeigu jo statyba yra teisėta. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad statinys statomas neturint statybos leidimo, t. y. savavališkai, dėl ko yra surašytas savavališkos statybos aktas ir privalomieji nurodymai. Šiuo konkrečiu atveju neteisėtas daikto sukūrimas negali suteikti nuosavybės teisių į statinį kaip į nekilnojamą daiktą, nes iš neteisės teisė atsirasti negali. Nagrinėjamu atveju teismui nustačius, kad ieškovas namo statybą vykdė be statybą leidžiančio dokumento, konstatuotina, kad jis veikė savo rizika ir yra atsakingas už atsiradusias savavališkos statybos pasekmes.
31. Ieškovas teigia, kad teismo sprendimas prieštarauja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. liepos 2 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-290-916/2018 suformuotai teisės taikymo praktikai, nes teismas nusprendęs, jog ieškovas statybos leidimo neturėjo, nepasisakė dėl valstybės institucijų neteisėtų veiksmų, lėmusių susidariusią situaciją.
32. Teisėjų kolegija nesutinka su tokiais ieškovo argumentais, nes ankstesni teismų sprendimai gali būti taikomi vėliau nagrinėjamose bylose tik tuo atveju, jei jie buvo sukurti analogiškose bylose, kurių faktinės aplinkybės tapačios arba labai panašios į nagrinėjamos bylos, kasacinis teismas, formuodamas vienodą teismų praktiką, nekuria ir neformuluoja bendro pobūdžio išaiškinimų, kurie galėtų būti taikomi visose bylose, nepriklausomai nuo jų faktinių aplinkybių, nes teismai ne kuria, o taiko teisę.
33. Kasacinio teismo praktikoje pabrėžiama, kad teismų precedentų, kaip teisės šaltinių, negalima suabsoliutinti. Remtis teismų precedentais reikia itin apdairiai. Precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į faktines aplinkybes bylose, kuriose buvo sukurtas precedentas ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kuriose buvo sukurtas precedentas. Taip pat būtina atsižvelgti ir į kitas reikšmingas aplinkybes: į precedento sukūrimo laiką; į tai, ar precedentas atspindi jau susiformavusią teismų praktiką, ar yra pavienis atvejis; į precedento argumentacijos įtikinamumą; į įvykusius priėmus atitinkamą precedento reikšmę turintį teismo sprendimą reikšmingus socialinius, ekonominius ir kitus pokyčius ir kt. Be to, būtina vadovautis bendraisiais teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais (CK 1.5 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. balandžio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-194/2008).
34. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl savavališkos statybos padarinių pašalinimo, ieškovui neturint galiojančio statybos leidimo. Tuo tarpu Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinėje byloje Nr. e3K-3-290-916/2018 nagrinėta situacija dėl savavališkos statybos pagal neteisėtai išduotą statybą leidžiantį dokumentą. Taigi apelianto nurodomos bylos ir nagrinėjamos bylos faktinės aplinkybės nėra panašios ar tapačios.
Dėl bylinėjimosi išlaidų patirtų pirmos instancijos teisme
35. Apeliantas apeliacinį skundą grindžia ir tais argumentais, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė procesines normas, reglamentuojančias patirtų bylinėjimosi išlaidų paskirstymą. Nurodo, jog teismas nepasisakė dėl ieškovo turėtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo, susijusių su atsakovo ieškinio pripažinimu dėl ieškovo reikalavimo panaikinti 2017 m. vasario 10 d. privalomąjį nurodymą. Apelianto teigimu, kadangi atsakovė sutiko su ieškovo reikalavimu panaikinti privalomąjį nurodymą ir jį bylos nagrinėjimo eigoje pati panaikino, teismas privalėjo šioje dalyje priteisti ieškovo turėtas bylinėjimosi išlaidas.
36. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Kadangi ieškovo ieškinys buvo atmestas, pirmos instancijos teismas pagrįstai iš atsakovės nepriteisė jo patirtų bylinėjimosi išlaidų. Atkreiptinas apelianto dėmesys ir į tai, kad nors ieškiniu ginčijamas patvarkymas pačios atsakovės buvo panaikintas, tačiau ieškovas šio savo reikalavimo neatsisakė, atsakovė procesiniuose dokumentuose bei bylos nagrinėjimo metu išsakė savo poziciją dėl reiškiamo reikalavimo, todėl nėra jokio pagrindo nukrypti nuo CPK 93 straipsnio 1 dalyje nustatytų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių.
Dėl bylos procesinės baigties.
37. Apibendrindamas nurodytas aplinkybes teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas teisingai vertino byloje surinktus įrodymus, nepažeidė materialiosios ir procesinės teisės normų, dėl ko priėmė teisingą ir pagrįstą sprendimą, kurio naikinti apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais pagrindo nėra. Dėl to ieškovo apeliacinis skundas atmetamas, o Kauno apylinkės teismo 2018 m. spalio 8 d. sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
38. Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų teisėjų kolegija nepasisako, nes jie neturi įtakos skundžiamo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. balandžio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; kt.).
39. Atkreiptinas apelianto dėmesys, kad kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad neteisėtos statybos padariniai turi būti taikomi laikantis ginčo šalių interesų derinimo ir taikomų priemonių proporcingumo siekiamam tikslui principų; kurią iš įstatymo nurodytų priemonių taikyti, sprendžia teismas kiekvienu konkrečiu atveju, priklausomai nuo aplinkybių, kurioms esant padarytas teisės pažeidimas, taip pat pažeidimo sunkumo, ginamos teisės svarbos ir kitų aplinkybių; savavališkų statinių nugriovimas yra kraštutinė priemonė ir turi būti taikoma, nesant teisinės galimybės kitaip spręsti savavališkos statybos padarinių šalinimo klausimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. sausio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-58/2008, 2009 m. birželio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-240/2009; 2011 m. vasario 7 d. nutartis, civilinėje byloje Nr. 3K-3-39/2011).
40. Pagal byloje nustatytas aplinkybes, nėra jokio pagrindo spręsti, kad ginčo statinio statyba atitinkamoje teritorijoje nėra galima. Savavališką statybą yra realios galimybės įteisinti, ir nors apeliantas tokių veiksmų iki šiol nesiėmė, tačiau tokia teise jis vis dar gali pasinaudoti (statytojas gali sutvarkyti reikalingą statybų dokumentaciją). Atkreiptinas dėmesys, kad savavališkos statybos įteisinimas yra asmens teisė, o ne pareiga.
Dėl bylinėjimosi išlaidų patirtų apeliacinės instancijos teisme
41. Atmetus apeliacinį skundą, ieškovui jo turėtos bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme neatlyginamos (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Atsakovė turėtas bylinėjimosi išlaidas patvirtinančių įrodymų nepateikė.
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies punktu, 331 straipsniu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Apeliacinį skundą atmesti.
Kauno apylinkės teismo 2018 m. spalio 8 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.