- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2026-01-13
- Bylos Nr.
- e2-85-467/2026
- Teisminio proceso Nr.
- 2-57-3-00303-2023-0
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Alma Urbanavičienė
- Pareiškėjas
- uždarosios akcinės bendrovės „Utenos butų ūkis“
- Kategorijos
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Utenos butų ūkis“ atskirąjį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2025 m. lapkričio 18 d. nutarties, kuria atmestas pareiškėjos prašymas dėl termino atnaujinimo uždarosios akcinės bendrovės „Utenos butų ūkis“ finansiniam reikalavimui pateikti bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Darmina“ nemokumo (bankroto) byloje,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Klaipėdos apygardos teismo 2024 m. vasario 9 d. nutartimi uždarajai akcinei bendrovei (toliau – UAB) „Darmina“ (toliau – ir bendrovė) iškelta bankroto (nemokumo) byla. Nemokumo administratoriumi paskirtas M. V.. Nutartis įsiteisėjo 2024 m. kovo 19 d.
2. Klaipėdos apygardos teismo 2024 m. liepos 11 d. nutartimi UAB „Darmina“ pripažinta bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto. Nutartis įsiteisėjo 2024 m. liepos 20 d.
Žemesnės instancijos teismas
3. Klaipėdos apygardos teismas 2025 m. kovo 24 d. nutartimi atmetė pareiškėjos UAB „Utenos butų ūkis“ (toliau – ir pareiškėja) prašymą dėl 36 333,65 Eur finansinio reikalavimo patvirtinimo likviduojamos dėl bankroto UAB (toliau – LUAB) „Darmina“ nemokumo (bankroto) byloje. Nutartis įsiteisėjo 2025 m. balandžio 2 d.
Šalies argumentai
4. Pareiškėja UAB „Utenos butų ūkis“ Klaipėdos apygardos teismui 2025 m. lapkričio 11 d. pateikė prašymą dėl termino atnaujinimo jos 36 333,65 Eur finansiniam reikalavimui pareikšti ir šio reikalavimo patvirtinimo.
5. Prašyme nurodė, kad egzistuojantis aplinkybių kompleksas – pareiškėjos darbuotojos motinystės atostogos, techninė klaida ir nedelsiant atlikti veiksmai jai išaiškėjus – sudaro pakankamą pagrindą termino atnaujinimui. Tai yra išimtinė situacija, kuriai taikytinas teisinis mechanizmas, kurį įstatymų leidėjas ir numatė: užtikrinti, kad kreditoriaus teisės dėl objektyvių kliūčių nebūtų paneigtos formaliai. Termino praleidimas nėra susijęs su pareiškėjos neveiklumu ar teisių nepaisymu. Priešingai, reikalavimas buvo inicijuotas laiku, tačiau dėl objektyvių organizacinių ir techninių kliūčių nepasiekė nemokumo administratoriaus. Pareiškėjos atstovės motinystės atostogos, pavaduotojo nebuvimas, netyčinė adresato identifikavimo klaida ir operatyvūs veiksmai pastebėjus netikslumus sudaro tęstinį ir logiškai paaiškinamą aplinkybių rinkinį, leidžiantį vertinti situaciją kaip išimtinę. Termino atnaujinimas užtikrintų ne tik įstatymo tikslų įgyvendinimą, bet ir bendruosius teisingumo, protingumo bei sąžiningumo principus, kurie reikalauja, kad kreditoriaus teisė į savo reikalavimo svarstymą nebūtų paneigta dėl vien techninio nesklandumo ir laikinai sutrikusio vidinio darbo organizavimo. Prašė atnaujinti terminą pareiškėjai 36 333,65 Eur finansiniam reikalavimui teismo įsakymo pagrindu pareikšti.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
6. Klaipėdos apygardos teismas 2025 m. lapkričio 18 d. nutartimi pareiškėjos UAB „Utenos butų ūkis“ prašymą dėl termino atnaujinimo finansiniam reikalavimui pateikti LUAB „Darmina“ nemokumo (bankroto) byloje atmetė.
7. Teismas konstatavo, kad ginčo dėl UAB „Utenos butų ūkis“ finansinio reikalavimo pagrįstumo ir dydžio nėra. Vilniaus regiono apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. eL2-1368-759/2024 priimtu teismo įsakymu nutarta iš LUAB „Darmina“ išieškoti 36 009,65 Eur skolą, 6 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme, 324 Eur bylinėjimosi išlaidas pareiškėjos (kreditorės) UAB „Utenos butų ūkis“ naudai.
8. Teismo vertinimu, UAB „Utenos butų ūkis“ prašymas atnaujinti praleistą terminą finansiniam reikalavimui pateikti negali būti tenkinamas, nes prašyme nurodytos aplinkybės nelaikytinos pakankamai svarbiomis, kad pateisintų įstatyme nustatyto termino nesilaikymą. Terminas, per kurį turi būti pateikiami finansiniai reikalavimai bankroto procese, yra imperatyvaus pobūdžio ir skirtas užtikrinti proceso koncentraciją, visų kreditorių lygiateisiškumą bei teisinio tikrumo principą. Šių tikslų įgyvendinimas reikalauja, kad nemokumo procese kreditoriai veiktų aktyviai ir rūpestingai. UAB „Utenos butų ūkis“, kaip juridinis asmuo, turintis pareigą tinkamai organizuoti vidaus administracinius procesus, negali remtis vidinėmis personalo ar organizacinėmis aplinkybėmis kaip objektyvia kliūtimi įstatyme nustatytų terminų nesilaikymui. Darbuotojos motinystės atostogos, pavaduojančio asmens nebuvimas ar netinkamas vidinių funkcijų paskirstymas yra subjektyvaus pobūdžio veiksniai, priklausantys nuo UAB „Utenos butų ūkis“ veiklos organizavimo. Tokios aplinkybės savaime nesudaro teisinio pagrindo atleisti nuo pareigos veikti rūpestingai ir užtikrinti, kad procesiniai veiksmai būtų atlikti laiku. Pati klaidingo adresato nurodymo aplinkybė, net jei ir buvo netyčinė, negali būti pripažinta objektyvia kliūtimi, nes šis netikslumas kilo dėl UAB „Utenos butų ūkis“ atstovo nepakankamo atidumo.
9. Teismas atkreipė dėmesį, kad UAB „Utenos butų ūkis“, veikdama kaip profesionalus ekonominių santykių subjektas, turėjo galimybę ir pareigą patikrinti reikalavimo adresato duomenų tikslumą bei įsitikinti, jog reikalavimas pasiekė nemokumo administratorių. Tai, kad klaida pastebėta tik po termino pabaigos, rodo, jog UAB „Utenos butų ūkis“ nepakankamai kontroliavo savo veiksmus ir nesilaikė minimalios rūpestingumo pareigos, kuri reikalaujama net ir iš neprofesionalių proceso dalyvių. Iš prašymo turinio teismas nustatė, kad UAB „Utenos butų ūkis“ nesugebėjo pateikti objektyvių duomenų, pagrindžiančių, kada konkrečiai atsirado ir kiek truko kliūtys, kurios tariamai sutrukdė laiku įvykdyti veiksmus. Teismas įvertino, kad vien ta aplinkybė, jog asmuo nežinojo, kad kartu turi pateikti prašymą dėl termino atnaujinimo, negali būti laikoma svarbia priežastimi – nežinojimas ar teisinės patirties stoka nėra objektyvios kliūtys, o tik paties asmens nepakankamo atidumo pasekmė. Teismas pabrėžė, kad formalus termino laikymasis nėra vien techninis reikalavimas. Jis yra esminis teisinių santykių stabilumo elementas. Atsisakymas laikytis nustatyto termino vien dėl individualių UAB „Utenos butų ūkis“ aplinkybių sukurtų nepagrįstą išimtį, kuri pažeistų kitų kreditorių interesų pusiausvyrą ir mažintų bankroto proceso efektyvumą. Tokia išimtis iš esmės sudarytų prielaidas nesilaikyti įstatymuose įtvirtintų procesinių terminų, o tai prieštarautų teisinio tikrumo ir proceso ekonomiškumo principams.
10. Teismas akcentavo, kad UAB „Utenos butų ūkis“ pirmą kartą kreipęsis dėl finansinio reikalavimo patvirtinimo ir teismui 2025 m. kovo 24 d. nutartyje nurodžius, jog įstatymo nustatytas terminas finansiniam reikalavimui pareikšti buvo praleistas žymiai ir neprašoma jo atnaujinti, su prašymu dėl termino atnaujinimo ir finansinio reikalavimo patvirtinimo kreipėsi pakartotinai tik 2025 m. lapkričio 11 d. Teismas įvertino, kad prašymas dėl termino atnaujinimo turėjo būti pateiktas nedelsiant, nes teismas 2025 m. kovo 24 d. nutartyje aiškiai nurodė, jog terminas praleistas ir neprašyta jį atnaujinti. Tai reiškia, kad pareiškėjai buvo žinoma apie būtinybę pateikti prašymą dėl termino atnaujinimo, todėl pakartotinis kreipimasis po 8 mėnesių laikytinas nepagrįstai uždelstu.
11. Atsižvelgiant į tai, kad UAB „Utenos butų ūkis“ nepateikė įtikinamų argumentų ir įrodymų apie objektyvias, nuo UAB „Utenos butų ūkis“ valios nepriklausančias kliūtis, o nustatyti faktai rodo subjektyvų aplaidumą bei nepakankamą organizacinį rūpestingumą, nėra teisinio pagrindo pripažinti termino praleidimo priežastis svarbiomis. Todėl teismas prašymą dėl termino atnaujinimo laikė nepagrįstu ir atmetė.
I. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
12. Pareiškėja UAB „Utenos butų ūkis“ (toliau – ir apeliantė) atskiruoju skundu prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2025 m. lapkričio 18 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – atnaujinti praleistą terminą finansiniam reikalavimui bendrovės nemokumo byloje pareikšti. Atskirasis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
12.1. Teismas netinkamai taikė Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 78 straipsnio normas, nepagrįstai suabsoliutino procesinių terminų reikšmę ir ignoravo individualias bylos aplinkybes, tai lėmė neproporcingą teisės į teisminę gynybą suvaržymą.
12.2. Teismas, atmesdamas pareiškėjos prašymą atnaujinti praleistą terminą, padarė esminę teisės aiškinimo ir taikymo klaidą. Teismas pasirinko kraštutinį, formalistinį požiūrį į terminų skaičiavimą, ignoruodamas aktualią teismų praktiką ir bendruosius teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus.
12.3. Pareiškėja dar 2024 m. vasario 15 d. parengė ir išsiuntė prašymą dėl finansinio reikalavimo patvirtinimo. Termino praleidimą lėmė techninė ir (ar) žmogiškoji klaida – neteisingai nurodytas bankroto administratoriaus elektroninio pašto adresas. Nors teismas tai vertino kaip neatidumą, tokia situacija, vertinant ją kartu su faktine aplinkybe, kad atsakinga darbuotoja buvo išėjusi motinystės atostogų, sudaro pakankamą pagrindą taikyti CPK 78 straipsnio 1 dalį.
12.4. Atsakingos už finansus darbuotojos išėjimas į vaiko priežiūros atostogas yra objektyvus faktas. Situacija, kai bendrovėje laikinai sutrinka funkcijų perdavimas ar korespondencijos kontrolė dėl darbuotojų kaitos, yra gyvenimiškai pateisinama ir atitinka teismų praktikoje „konkrečių aplinkybių“ kriterijų.
12.5. Teismas atėmė iš pareiškėjos (kreditorės) teisę į 36 333,65 Eur reikalavimo patenkinimą, kuris yra patvirtintas įsiteisėjusiu teismo įsakymu. Tokia sankcija už procesinį netikslumą (termino praleidimą dėl techninės klaidos) yra neproporcinga. Vadovaujantis Lietuvos apeliacinio teismo nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-294-567/2024, terminų nustatymas neturi tapti priemone visiškai eliminuoti kreditoriaus teises, ypač kai skola yra neginčijama.
12.6. Teismas pažeidė nemokumo proceso tikslus, viešąjį interesą ir proceso koncentracijos principą, formaliai atsisakydamas tvirtinti neginčijamą, įsiteisėjusiu teismo sprendimu patvirtintą finansinį reikalavimą. Užuot siekęs pagrindinio tikslo, t. y. užtikrinti kreditorių reikalavimų patenkinimą, teismas pasirinko priešingą kelią ir panaikino kreditorių dėl formalių kliūčių, taip iškreipdamas realią skolininko turtinę padėtį.
12.7. Teismas sprendimą grindė tuo, kad terminas reikalavimams pareikšti „skirtas užtikrinti proceso koncentraciją“. Tačiau teismas neįvertino, kad koncentracija yra priemonė, o ne galutinis tikslas. Kreditorės reikalavimo priėmimas šioje bylos stadijoje objektyviai nesutrikdytų bankroto proceso eigos ir nepadarytų jo neveiksmingu. Priešingai, atsisakymas priimti realų, teismo sprendimu patvirtintą reikalavimą, pažeidžia Lietuvos Respublikos juridinių asmenų nemokumo įstatymo (toliau – JANĮ) 3 straipsnyje įtvirtintą kreditorių lygiateisiškumo principą, nes sukuria situaciją, kurioje vienas kreditorius eliminuojamas dėl techninės klaidos, o kiti kreditoriai nepagrįstai praturtėja jo sąskaita.
12.8. Susidaro teisiškai netoleruotina situacija: viena teismų sistemos grandis (Vilniaus regiono apylinkės teismas) patvirtina skolą, o kita grandis (Klaipėdos apygardos teismas) užkerta kelią šį sprendimą realizuoti vieninteliu įstatymu numatytu būdu – bankroto procese. Tai prieštarauja teisinio tikrumo principui ir menkina pasitikėjimą teismų sistema.
12.9. Teismas nukrypo nuo kasacinio teismo suformuotos doktrinos dėl pagrindinio bankroto proceso tikslo – kreditorių reikalavimų tenkinimo, bei viešojo intereso nulemtos teismo pareigos būti aktyviam. Formalus termino taikymas šiuo atveju užkirto kelią įgyvendinti materialųjį teisingumą.
Atsiliepimas
13. LUAB „Darmina“ atsiliepime į atskirąjį skundą iš esmės nurodo, kad pirmosios instancijos teismo nutartis yra pagrįsta ir neturėtų būti keičiama. Atsiliepimas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
13.1. Teismas pagrįstai konstatavo, kad UAB „Utenos butų ūkis“ prašymas atnaujinti praleistą terminą finansiniam reikalavimui pateikti negali būti tenkinamas, nes prašyme nurodytos aplinkybės nelaikytinos pakankamai svarbiomis, jog pateisintų įstatyme nustatyto termino nesilaikymą. UAB „Utenos butų ūkis“, kaip juridinis asmuo, turintis pareigą tinkamai organizuoti savo vidaus administracinius procesus, negali remtis vidinėmis personalo ar organizacinėmis aplinkybėmis kaip objektyvia kliūtimi įstatyme nustatytų terminų nesilaikymui.
13.2. Atskirajame skunde nurodyti motyvai ir prašymo pagrindai jau yra išanalizuoti ir įvertinti teismo nutartyje ir pagrindo keisti nutartį nėra.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
I. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
14. Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas klausimas, ar pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria teismas nutarė pareiškėjos prašymą dėl termino finansiniam reikalavimui pareikšti bendrovės bankroto byloje atnaujinimo atmesti, yra pagrįsta ir teisėta. Šį klausimą apeliacinės instancijos teismas nagrinėja vadovaudamasis atskirojo skundo faktiniu ir teisiniu pagrindu bei patikrina, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 320, 338 straipsniai). Absoliučių skundžiamos teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė, civilinė byla nagrinėjama neperžengiant atskirojo skundo ribų.
Dėl skundžiamos nutarties teisėtumo ir pagrįstumo
15. Bankroto proceso paskirtis ir tikslas yra per įstatyme nustatytų bankroto procedūrų vykdymą užtikrinti, kad būtų visiškai arba iš dalies patenkinti įrodymais pagrįsti likviduojamos dėl bankroto bendrovės kreditorių finansiniai reikalavimai ir apsaugoti likviduojamos dėl bankroto bendrovės interesai. Bankroto teisiniai santykiai susiklosto ne tik dėl kreditorių finansinių reikalavimų tenkinimo, bet paprastai daro įtaką ir kitų subjektų, kuriems bendrovės bankroto procedūros sukelia ar gali sukelti atitinkamas teises ar pareigas, teisėtiems interesams, todėl bankroto procesui yra taikomas specifinis teisinis reguliavimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. spalio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-328/2012). Taigi asmenys, siekiantys, kad būtų patenkinti jų finansiniai reikalavimai, nukreipti likviduojamo dėl bankroto juridinio asmens atžvilgiu, ir būtų tinkamai apginti jų interesai kito juridinio asmens bankroto procese, savo teises turi įgyvendinti laikydamiesi specialiame įstatyme nustatytos tvarkos ir sąlygų.
16. JANĮ 41 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kreditoriai savo reikalavimus ir jų pagrindimo dokumentus per 30 dienų nuo teismo nutarties iškelti nemokumo bylą paskelbimo priežiūros institucijos interneto svetainėje dienos pateikia paskirtam nemokumo administratoriui, taip pat nurodo, kaip yra užtikrintas šių reikalavimų įvykdymas. Nemokumo administratorius patikrina kreditoriaus reikalavimo teisės pagrindimo dokumentus ir ne vėliau kaip per 30 dienų nuo reikalavimų pateikimo termino pabaigos perduoda kreditorių reikalavimus tvirtinti teismui ir prideda savo nuomonę dėl kreditorių reikalavimų pagrįstumo (JANĮ 41 straipsnio 2 dalis). Taip pat teismas turi teisę priimti iki nemokumo bylos iškėlimo atsiradusius kreditorių reikalavimus, pateiktus praleidus nustatytą terminą JANĮ 41 straipsnio 1, 2 ir 3 dalyse nustatyta tvarka, ir po nemokumo bylos iškėlimo atsiradusius kreditorių reikalavimus, pateiktus praleidus nustatytą terminą JANĮ 41 straipsnio 8 dalyje nustatyta tvarka, jeigu termino praleidimo priežastis pripažįsta svarbiomis (JANĮ 41 straipsnio 4 dalis).
17. Nei CPK, nei JANĮ nėra detalizuota, kurios termino praleidimo priežastys laikytinos svarbiomis, tai kiekvienu atveju vertina teismas. Įstatyme taip pat nenurodyti kriterijai, pagal kuriuos būtų galima spręsti, kokios termino praleidimo priežastys pripažintinos svarbiomis. Klausimą dėl konkrečių termino praleidimo priežasčių pripažinimo svarbiomis teismas turėtų spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais (CPK 3 straipsnio 6 dalis), atsižvelgdamas į termino paskirtį, termino praleidimo laikotarpį, aplinkybes, kurios pateisintų termino praleidimo trukmę, taip pat realiai sutrukdžiusias asmeniui laiku įgyvendinti teisę per nustatytą terminą, bylos šalių elgesį ir kitas reikšmingas bylos aplinkybes.
18. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad spręsdamas dėl praleisto termino atnaujinimo, teismas turi: 1) nustatyti, kada atsirado ir kiek truko aplinkybės, kuriomis grindžiamos termino praleidimo priežastys ir jų svarba, taip pat, ar išnykus kliūtims asmuo (kreditorius) per protingą laiką kreipėsi į teismą ar į likviduojamos dėl bankroto įmonės administratorių su finansiniu reikalavimu; 2) vertinti, ar asmuo buvo pakankamai atidus, sąžiningas, ar, priešingai, savo teises įgyvendino nerūpestingai, aplaidžiai – šiems kriterijams turi reikšmės praleidusio terminą asmens veikla, patirtis ir kitos su juo susijusios savybės, turėjusios įtakos terminui praleisti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. birželio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-236-690/2018).
19. Sužinojimas apie procesinėms teisėms įgyvendinti reikšmingas aplinkybes yra įrodomasis faktas, kiekvienu atveju nustatytinas pagal procesines įrodymų vertinimo taisykles nagrinėjant prašymą dėl termino atnaujinimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. balandžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-95-313/2020). Kuo ilgesnis yra termino finansiniam reikalavimui pateikti praleidimo laikotarpis, tuo objektyvesnės priežastys, pateisinančios praleidimą, turi egzistuoti, kad būtų pripažinta, jog finansinis reikalavimas gali būti priimtas tvirtinti (Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. gruodžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1309-798/2022; 2024 m. rugsėjo 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-718-577/2024).
20. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas pareiškėjos prašyme nurodytų termino praleidimo aplinkybių (priežasčių) nepripažino svarbiomis ir neatnaujino praleisto termino finansiniam reikalavimui pateikti. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pareiškėjos atskirajame skunde nurodyti argumentai nesudaro pagrindo nuspręsti, kad pirmosios instancijos teismo išvada yra nepagrįsta ir (ar) neteisėta.
21. Bylos duomenimis nustatyta, kad Klaipėdos apygardos teismo 2024 m. vasario 9 d. nutartyje, įsiteisėjusioje 2024 m. kovo 19 d., kuria LUAB „Darmina“ iškelta bankroto byla, buvo nustatytas 30 dienų terminas, skaičiuotinas nuo teismo nutarties iškelti nemokumo bylą paskelbimo priežiūros institucijos interneto svetainėje dienos, per kurį bendrovės kreditoriai paskirtai nemokumo administratorei turi teisę pateikti savo reikalavimus ir jų pagrindimo dokumentus, taip pat nurodyti, kaip yra užtikrintas šių reikalavimų įvykdymas. Byloje ginčo nėra, kad bendrovės kreditoriai savo reikalavimus ir juos pagrindžiančius dokumentus nemokumo administratoriui turėjo pateikti ne vėliau kaip iki 2024 m. balandžio 19 d. Nagrinėjamoje civilinėje byloje taip pat nėra ginčo dėl to, kad pareiškėja praleido terminą finansiniams reikalavimams pareikšti bendrovės bankroto byloje.
22. Pareiškėja UAB „Utenos butų ūkis“ nemokumo administratoriui 2025 m. kovo 19 d. pateiktame prašyme prašė įtraukti į LUAB „Darmina“ kreditorių sąrašą su 36 333,65 Eur finansiniu reikalavimu. Reikalavimo sumą grindė Vilniaus apylinkės teismo 2024 m. sausio 4 d. išduotu teismo įsakymu, priimtu civilinėje byloje Nr. eL2-1368-759/2024. Klaipėdos apygardos teismas, nustatęs, kad terminas finansiniam reikalavimui pareikšti yra praleistas, o pareiškėja teismui nenurodė įstatymo nustatyto termino praleidimą pateisinančių priežasčių ir neprašė praleisto termino atnaujinti, 2025 m. kovo 24 d. nutartimi pareiškėjos prašymą atmetė.
23. Pareiškėja UAB „Utenos butų ūkis“ Klaipėdos apygardos teismui 2025 m. lapkričio 11 d. pakartotinai pateikė prašymą dėl termino atnaujinimo jos 36 333,65 Eur finansiniam reikalavimui pareikšti ir minėto reikalavimo patvirtinimo. Pirmosios instancijos teismas šį prašymą atmetė skundžiama nutartimi.
24. Pareiškėja (apeliantė), nesutikdama su pirmosios instancijos teismo nutartimi, nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė CPK 78 straipsnį, pažeidė CPK, JANĮ įtvirtintus principus, viešąjį interesą ir nukrypo nuo teismų praktikos, nustatančios, jog vienas iš pagrindinių bankroto tikslų yra kreditorių reikalavimų tenkinimas. Apeliantės teigimu, termino praleidimą lėmė techninė ir (ar) žmogiškoji klaida, neteisingai nurodytas bankroto administratoriaus elektroninio pašto adresas. Nors teismas tai vertino kaip neatidumą, tokia situacija, vertinant ją kartu su faktine aplinkybe, kad atsakinga darbuotoja buvo išėjusi motinystės atostogų, sudaro pakankamą pagrindą taikyti CPK 78 straipsnio 1 dalį. Apeliantė mano, kad atsakingos už finansus darbuotojos išėjimas į vaiko priežiūros atostogas yra objektyvus faktas. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo sutikti su tokiais apeliantės argumentais.
25. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad viešasis interesas bankroto bylose reikalauja, jog visus klausimus teismas spręstų atsižvelgdamas į bankrutuojančio juridinio asmens ir jo kreditorių interesus. Dėl bankroto bylose egzistuojančio viešojo intereso tinkamas kreditorių finansinių reikalavimų patvirtinimas yra ypač svarbus, nes yra tiesiogiai susijęs su kreditorių finansinių reikalavimų patenkinimo galimybėmis ir JANĮ 3 straipsnio 2 dalyje įtvirtinto kreditorių lygiateisiškumo principo, reiškiančio, kad panašaus pobūdžio reikalavimus turintiems kreditoriams suteikiamos lygios galimybės dalyvauti nemokumo procese, siekiant savo reikalavimų tenkinimo ir ginant kitas savo teises ir teisėtus interesus, užtikrinimu. Nutartis, kuria patvirtinami kreditorių finansiniai reikalavimai, yra reikšminga visų kreditorių interesams, nes nuo ja patvirtinto konkretaus kreditoriaus finansinio reikalavimo dydžio priklauso visų kreditorių reikalavimų tenkinimo apimtis. Dėl to, siekiant viešojo intereso tinkamo užtikrinimo bankroto procese, būtina atsižvelgti į JANĮ 3 straipsnio 2 punkte įtvirtintą kreditorių lygiateisiškumo principą, kurio taikymas, be kita ko, reiškia ir tai, kad visiems kreditoriams turi būti sudarytos vienodos galimybės reikšti finansinius reikalavimus per tą patį JANĮ apibrėžtą terminą, o praleidusiems šį terminą jį atnaujinti tik nustačius objektyvias ir svarbias termino praleidimo priežastis. Termino, praleisto ne dėl objektyvių ir svarbiomis konkrečiu atveju galinčių būti pripažintomis priežasčių, atnaujinimas nebūtų suderinamas su kreditorių lygiateisiškumo principo užtikrinimu.
26. Šiuo atveju apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl pagrindo atnaujinti apeliantės praleistą terminą finansiniam reikalavimui bendrovės bankroto byloje pareikšti, pažymi tai, kad, siekiant bankroto proceso operatyvumo, efektyvumo, JANĮ 41 straipsnio 1 dalyje nustatytas būtent 30 dienų terminas kreditorių finansiniams reikalavimams pareikšti. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad nemokumo administratorius 2025 m. kovo 19 d. gavo pareiškėjos UAB „Utenos butų ūkis“ prašymą dėl 36 333,65 Eur finansinio reikalavimo patvirtinimo, nors pareiškėja apie bankroto bylos iškėlimą LUAB „Darmina“ buvo informuota dar 2024 m. kovo 21 d. pranešimu, t. y. apeliantė įstatymo nustatytą terminą praleido beveik vienerius metus, nes nemokumo administratoriaus siųsta informacija buvo aiški ir tiksli. Taigi pirmosios instancijos teismo atsisakymas patvirtinti pareiškėjos finansinį reikalavimą (atitinkamai, atnaujinti praleistą terminą tokiam finansiniam reikalavimui pateikti) nepažeidžia JANĮ 3 straipsnyje įtvirtinto kreditorių lygiateisiškumo principo, t. y. visiems kreditoriams buvo sudarytos vienodos galimybės reikšti finansinius reikalavimus per tą patį JANĮ apibrėžtą terminą. Be to, apie bankroto bylos bendrovei iškėlimą 2024 m. vasario 9 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. eB2-333-618/2024 apeliantė buvo informuota ir 2024 m. vasario 12 d. antstolio G. J. patvarkymu Nr. S-24-91-5780 atsisakyti priimti vykdomąjį dokumentą vykdyti (LUAB „Darmina“ bankroto bylos duomenys). Taigi apeliantė yra neteisi teigdama, kad šiuo atveju susidarė lygiateisiškumo principo pažeidimo situacija.
27. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad šiuo atveju įvertintina ir tai, ar asmuo buvo pakankamai atidus, sąžiningas, ar, priešingai, savo teises įgyvendino nerūpestingai, aplaidžiai – šiems kriterijams turi reikšmės praleidusio terminą asmens veikla, patirtis ir kitos su juo susijusios savybės, turėjusios įtakos terminui praleisti. Nagrinėjamu atveju matyti, kad pareiškėja yra verslo subjektas (juridinis asmuo, kurio pagrindinė veikla – daugiabučių gyvenamųjų namų bendrojo naudojimo objektų administravimas ir kt.), o verslo subjektams yra keliami aukštesni apdairumo, rūpestingumo ir atidumo reikalavimai. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, tai, kad verslo subjektas kaip nuolat dalyvaujantis komerciniuose santykiuose su kitais verslo subjektais ir suprantantis, kaip turi būti organizuojama bendrovės veikla, turi užtikrinti nuoseklų bendrovės darbą, savalaikį įvairių užduočių vykdymą. Todėl pareiškėjos (ne)veikimas, kai atsakingai darbuotojai išėjus motinystės atostogų, pavaduojantis asmuo nepaskiriamas, ir (ar) padarius techninę (žmogiškąją) klaidą delsiama ją ištaisyti dar pakankamai ilgą laiką, lemia savalaikį bendrovės pareigų vykdymo pažeidimą, negali būti objektyviai pateisinamas. Šiuo atveju nėra pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo argumentais, kad pareiškėja, kaip juridinis asmuo, turintis pareigą tinkamai organizuoti savo vidaus administracinius procesus, negali remtis vidinėmis personalo ar organizacinėmis aplinkybėmis kaip objektyvia kliūtimi įstatyme nustatytų terminų nesilaikymui. Taigi pareiškėjos finansinio reikalavimo teisės realizavimo įgyvendinimas, kuris tęsėsi pakankamai ilgą laiką (nuo 2024 m. kovo 21 d., kai pareiškėjai buvo pranešta, kad turi teisę pateikti finansinį reikalavimą, iki 2025 m. kovo 19 d., kai finansinis reikalavimas buvo pateiktas) negali būti vertinamas svarbia priežastimi atnaujinti praleistą terminą finansiniam reikalavimui pareikšti, atsižvelgiant į verslo subjektams keliamus aukštesnius apdairumo, rūpestingumo ir atidumo reikalavimus.
28. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, priešingai nei nurodo apeliantė, jos įvardytos termino praleidimo priežastys (techninė (žmogiškoji) klaida, darbuotojo motinystės atostogos ir kt.) yra išimtinai subjektyvaus pobūdžio ir suteikia pakankamą pagrindą daryti išvadą, kad finansinio reikalavimo bendrovės bankroto byloje per JANĮ 41 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą apeliantė nepareiškė tik dėl savo nerūpestingumo ir aplaidumo, objektyvių ir nuo apeliantės valios nepriklausiusių termino praleidimo aplinkybių nenustatyta. Be to, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atkreipė dėmesį, kad pareiškėja dėl termino atnaujinimo ir finansinio reikalavimo patvirtinimo kreipėsi pakartotinai tik 2025 m. lapkričio 11 d. Klaipėdos apygardos teismas jau 2025 m. kovo 24 d. nutartyje buvo nurodęs, kad terminas yra praleistas ir neprašoma jį atnaujinti, t. y. pareiškėjai buvo žinoma apie būtinybę pateikti prašymą dėl termino atnaujinimo. Todėl sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad pakartotinis kreipimasis po 8 mėnesių laikytinas nepagrįstai uždelstu. Pabrėžtina ir tai, kad pareiškėja nei pirmosios instancijos teisme, nei atskirajame skunde nenurodė ir nepaaiškino ir pakartotinio prašymo pateikimo teismui uždelsimo aplinkybių (CPK 178 straipsnis). Atsižvelgdamas į tai, kad apeliantė terminą finansiniam reikalavimui bendrovės bankroto byloje praleido daug ir tik dėl subjektyvaus pobūdžio priežasčių, kurių nėra pagrindo pripažinti svarbiomis ir galinčiomis pateisinti žymų termino praleidimą, apeliacinės instancijos teismas nusprendžia, jog pirmosios instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai atsisakė atnaujinti apeliantės praleistą terminą (JANĮ 41 straipsnio 4 dalis; CPK 78 straipsnio 1 dalis, 176 straipsnio 1 dalis, 302, 338 straipsniai).
29. Pažymėtina, kad pagal bendrąją įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę dalyvaujantys civiliniame teisiniame ginče asmenys turi įstatymo nustatytą pareigą įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi (CPK 178 straipsnis). Įrodinėjimas civiliniame procese yra grindžiamas dviem kertiniais principais – rungtyniškumu ir dispozityvumu. Rungtyniškumo (rungimosi) principo esmė yra ta, kad šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus ir atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti proceso įstatymo nustatyta tvarka (CPK 12 ir 178 straipsniai). Dispozityvumo principo turinys bendriausia prasme yra atskleistas CPK 13 straipsnyje (šalys ir kiti proceso dalyviai, laikydamiesi šio kodekso nuostatų, turi teisę laisvai disponuoti jiems priklausančiomis procesinėmis teisėmis), o įrodinėjimo procese šis principas atsiskleidžia įvairiais aspektais, pavyzdžiui, kad pačios šalys renkasi savo įrodinėjimo taktiką ir strategiją, t. y. sprendžia, kokias faktines aplinkybes nurodyti ir kokius faktinius duomenis pateikti savo reikalavimams ir atsikirtimams pagrįsti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-531-248/2018). Šiuo atveju apeliantė, teigdama, kad terminą finansiniam reikalavimui pateikti bendrovės bankroto byloje praleido dėl svarbių, objektyvių, nuo jos valios nepriklausančių priežasčių, turėjo tai įrodyti, tačiau to nepadarė (CPK 178 straipsnis).
30. Bankroto instituto esmė, tikslai ir paskirtis lemia tai, kad bankroto procesas neabejotinai susijęs su viešuoju interesu; atitinkamai, teismo vaidmuo tokio pobūdžio bylose turi būti aktyvus. Tačiau apeliacinės instancijos teismas akcentuoja, kad viešojo intereso užtikrinimas ir aktyvus teismo vaidmuo bankroto bylose yra nukreiptas į kolektyvinių teisių nemokumo procese užtikrinimą ir negali būti aiškinamas kaip teismo pareiga rinkti įrodymus veikiant privačių pavienių kreditorių interesais. Atskirajame skunde apeliantės dėstoma pozicija apie nemokumo proceso tikslų, viešojo intereso, proceso koncentracijos principo ir kitų CPK bei JANĮ įtvirtintų principų pažeidimus bei tai, jog pirmosios instancijos teismas formaliai atsisakė tvirtinti pareiškėjos finansinį reikalavimą, byloje nebuvo aktyvus, yra grindžiama tik deklaratyvaus pobūdžio teiginiais ir nepaneigia nustatytų aplinkybių apie žymų termino praleidimą ir pagrindų jam atnaujinti nebuvimą. Pareiškėja į bylą nepateikė objektyvių duomenų, kurie leistų teigti priešingai ar leistų daryti kitokias išvadas dėl termino praleidimo priežasčių, t. y. pareiškėja įrodymų, paneigiančių pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes ar patvirtinančių objektyvių minėto termino praleidimo pateisinančių priežasčių, nepateikė nei pirmosios instancijos teisme, nei kartu su atskiruoju skundu (CPK 178 straipsnis), todėl apeliacinės instancijos teismas padaryti kitokią išvadą neturi pagrindo.
31. Atsižvelgdamas į išdėstytus argumentus, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad atskirajame skunde nurodytos termino praleidimo priežastys negali būti pripažįstamos svarbiomis (pateisinančiomis termino finansiniam reikalavimui pateikti praleidimą), juolab kad terminas praleistas itin žymiai.
32. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad jeigu galimiems bankrutuojančio juridinio asmens kreditoriams būtų leidžiama teikti finansinius reikalavimus bet kada, visiškai nevertinant termino praleidimo objektyvių priežasčių, tai sudarytų pagrindą nemokumo bylų vilkinimui, kreditorių piktnaudžiavimui, o tai, priešingai nei nurodo apeliantė, iš esmės paneigtų juridinių asmenų bankroto proceso tikslus ir paskirtį (Lietuvos apeliacinio teismo 2023 m. vasario 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-179-881/2023; 2024 m. balandžio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-359-798/2024). Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, esant tokioms aplinkybėms, priešingai nei teigia apeliantė, termino atnaujinimas taip pat neatitiktų teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.5 straipsnis) kitų kreditorių atžvilgiu, kurie laiku pateikė finansinius reikalavimus, tai lemtų šių kreditorių, laiku pateikusių finansinius reikalavimus, mažesnę tikimybę patenkinti jų reikalavimus.
33. Nenustatęs pagrindo pripažinti pareiškėjos nurodytas termino praleidimo priežastis svarbiomis ir atnaujinti praleistą terminą finansiniam reikalavimui pateikti, apeliacinės instancijos teismas nepasisako dėl finansinio reikalavimo pagrįstumo (juolab, pirmosios instancijos teismas to nenagrinėjo).
Dėl bylos procesinės baigties
34. Apibendrindamas nustatytas aplinkybes ir nurodytus argumentus, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai taikė civilinio proceso normas, reglamentuojančias termino finansiniam reikalavimui pareikšti atnaujinimo institutą, tinkamai įvertino klausimui išspręsti reikšmingas aplinkybes ir priėmė pagrįstą nutartį, kurios pakeisti ar panaikinti atskirojo skundo motyvais nėra pagrindo. Atsižvelgiant į tai, kad atskiruoju skundu nebuvo paneigtas pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų pagrįstumas ir teisingumas, atskirasis skundas atmetamas, o skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
35. Dėl esminių atskirojo skundo argumentų pasisakyta, kiti neturi teisinės reikšmės skundžiamos teismo nutarties teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimui. Kasacinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-380-690/2018; 2022 m. birželio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-180-403/2022).
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338 straipsniu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Klaipėdos apygardos teismo 2025 m. lapkričio 18 d. nutartį palikti nepakeistą.