Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos teisėjų Rasos Bartašienės, Linos Muchtarovienės ir Irenos Stasiūnienės (pirmininkės ir pranešėjos), veikianti Kauno apygardos teismo vardu,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apeliantės (atsakovės) uždarosios akcinės bendrovės „Beljana“ apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2024 m. rugpjūčio 19 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. e2-3009-812/2024, iškeltoje pagal ieškovės akcinės bendrovės „Lietuvos draudimas“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Beljana“ dėl žalos atlyginimo priteisimo regreso tvarka, trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, L. S..

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovė akcinė bendrovė (toliau – AB) „Lietuvos draudimas“ prašo priteisti iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „Beljana“ 18 080,94 Eur žalos atlyginimo, 6 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas atmestinas.

23. Apeliacinio proceso paskirtis – laikantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant faktinę ir teisinę bylos puses, t. y. tiriant byloje surinktus įrodymus patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialines teisės normas. Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Taip pat apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo motyvus bei reikalavimus, ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalyse nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė.

24. Nagrinėjamu atveju apeliacijos objektą sudaro ieškovės AB „Lietuvos draudimas“, atlyginusios kitos valstybės nukentėjusiai šaliai, pareikšto atgręžtinio reikalavimo asmeniui, atsakingam už žalos padarymą, pagrįstumo ir teisėtumo pagrįstumo patikrinimas.

Dėl naujų įrodymų pridėjimo prie bylos

25. Ieškovė kartu su atsiliepimu į apeliacinį skundą pateikė nukentėjusio asmens nurodytus argumentus, kuriais remiantis buvo priimtas sprendimas išmokėti 390,91 Eur sumą su vertimu į lietuvių kalbą. Ieškovės teigimu, naujai pateikiami įrodymai ieškovas pagrindžia, jog minėta suma 2022 m. spalio 28 d. buvo išmokėta pagrįstai. Be to, teikiami duomenys patvirtina, kad ieškovė nėra praleidusi ieškinio senaties termino.

26. CPK normos nustato, kad naujų įrodymų priėmimas apeliacinės instancijos teisme yra išimtinė priemonė, o jos taikymo sąlygos apibrėžtos CPK 314 straipsnyje. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad, pagal CPK 314 straipsnį, apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui, tačiau yra dvi išimtys: 1) kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisako priimti įrodymus; 2) kai įrodymų pateikimo būtinybė iškyla vėliau. Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl kiekvieno pateikto naujo įrodymo, turi aiškintis, ar šis konkretus įrodymas galėjo būti pateiktas pirmosios instancijos teismui, ar vėlesnis įrodymo pateikimas užvilkins bylos nagrinėjimą, ir atsižvelgti į prašomo priimti naujo įrodymo įtaką šalių ginčo sprendimui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. balandžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-133-421/2019, 26 punktas).

27. Spręsdamas prašymą priimti naujus įrodymus, be anksčiau nurodyto teisinio reglamentavimo bei jo taikymo praktikoje sąlygų, apeliacinės instancijos teismas taip pat turi įvertinti, ar prašomi priimti įrodymai atitinka įrodymų sąsajumo taisyklę. Įrodymų sąsajumas reiškia įrodymų turinio loginį ryšį su konkrečios bylos įrodinėjimo dalyku, t. y. informacija (faktiniai duomenys), sudaranti įrodymų turinį, turi patvirtinti arba paneigti aplinkybes, kurios yra reikšmingos konkrečioje civilinėje byloje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gruodžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-479-687/2017).

28. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad pateiktų įrodymų vertinimas bylos nagrinėjimo neužvilkins, juos priimta ir vertinta kartu su kitais byloje pateiktais rašytiniais įrodymais.

Dėl faktinių bylos aplinkybių

29. Bylos duomenimis nustatyta, kad ieškovė (draudikė) AB „Lietuvos draudimas“ ir atsakovė (draudėja) UAB „Beljana” 2020 m. gruodžio 30 d. sudarė Įprastinę transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), kuria buvo apdrausta atsakovei priklausančios transporto priemonės „Volvo“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) valdytojų civilinė atsakomybė.

30. 2021 m. kovo 24 d. (duomenys neskelbtini) mieste, geležinkelio pervažoje, įvyko eismo įvykis, kurio metu buvo apgadintas geležinkelio užtvaras. Galimu eismo įvykio kaltininku pripažintas automobilio „Volvo“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) vairuotojas, kuris pasišalino iš įvykio vietos.

31. Ieškovė AB „Lietuvos draudimas“ įvykį pripažino draudiminiu ir iš viso išmokėjo 18 080,94 Eur žalos atlyginimą.

Dėl eismo įvykio ir jį sukėlusio asmens

32. Apeliantė UAB „Beljana“ apeliaciniame skunde nurodo, kad ieškovė, reikšdama reikalavimą apeliantei dėl žalos regreso tvarka atlyginimo, visų pirma, turėjo neginčijamai įrodyti, o pirmosios instancijos teismas, įvertinęs įrodymų visetą, nustatyti, kad atsakovės darbuotojas, trečiasis asmuo L. S., sukėlė eismo įvykį, t. y. jog atsakovė yra atsakinga už darbuotojo padarytą žalą. Apeliantė pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismo išvada dėl eismo įvykio sukėlimo, nesant patikimų įrodymų bei egzistuojant esminiams prieštaravimams, nėra objektyvi ir pagrįsta byloje esančių įrodymų visetu. Su šia pirmosios instancijos teismo išvada teisėjų kolegija nesutinka toliau nurodomų motyvų pagrindu.

33. Pagal nuosekliai plėtojamą kasacinio teismo praktiką Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatyme (toliau – TPVCAPDĮ) įtvirtintas reglamentavimas, kad transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo esmė ir tikslas iš principo eliminuoja draudiko regreso teisę į transporto priemonės valdytojus, dėl kurių kaltės dėl šiuo draudimu apdraustos transporto priemonės poveikio eismo įvykio metu nukentėjo bei patyrė žalos tretieji asmenys ir jų patirtus nuostolius įstatyme ir sutartyje nustatytos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo suma atlygino draudikas. Visgi, TPVCAPDĮ 22 straipsnis įtvirtina išimtis, pagal kurias draudikas, sumokėjęs išmoką, turi teisę reikalauti, kad sumokėtas dėl padarytos žalos sumas grąžintų atsakingas už žalos padarymą asmuo. Pagal TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalies 4 punktą draudikas, sumokėjęs išmoką, turi teisę reikalauti, kad sumokėtas dėl padarytos žalos sumas grąžintų atsakingas už žalos padarymą asmuo, jeigu jis pasišalino iš įvykio vietos. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalies 4 punkte nepasisakoma apie atsakingo už žalos padarymą asmens kaltę dėl pasišalinimo iš įvykio vietos ir jos formas. Siekiant konstatuoti TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatytą sumokėtos draudimo išmokos grąžinimo pagrindą, būtina nustatyti, ar transporto priemonės vairuotojas suvokė, ar, remiantis protingo (atidaus ir rūpestingo) žmogaus elgesio standartu, galėjo ir turėjo suvokti, kad įvyko eismo įvykis, ir pasišalino iš eismo įvykio vietos. Įrodyti šias aplinkybes turi ieškovė, t. y. draudikė, išmokėjusi nukentėjusiajam draudimo išmoką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. balandžio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-111-1075/2019).

34. Apeliantė nurodo, kad pirmosios instancijos teismas rėmėsi iš esmės prieštaringais įrodymais. Teisėjų kolegija kritiškai vertina apeliantės argumentus ir nurodo, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime vertino byloje esančių įrodymų visumą ir pagal juos padarė išvadas apie tai, kad eismo įvykį sukėlė L. S.. Pažymėtina, kad apeliantė selektyviai vertina nurodytuose dokumentuose pateikiamą informaciją ir ją interpretuoja neįvertindama aplinkybių visumos - 2021 m. liepos 7 d. Pareigūno tarnybiniu pranešimu liudytojos signalininkės C. A. L. 2021 m. rugpjūčio 12 d. Parodymų protokole užfiksuoti parodymai, 2021 m. rugpjūčio 12 d. Baigiamajame įraše pateikta informacija leidžia daryti išvadą apie L. S. sukeltą eismo įvykį, t. y. nustatyta ir nenuginčyta, kad 2021 m. kovo 24 d. apie 9 val. rytą buvo sugadintas geležinkelio pervažos užtvaras, kurį, nesustodamas prie reguliuojamos geležinkelio pervažos, sugadino trečiasis asmuo L. S.. Tokia išvada darytina atsižvelgiant į šias aplinkybes. Pirma, trečiasis asmuo L. S. pripažino, o atsakovė neginčijo, kad važiuodamas per pervažą trečiasis asmuo pajuto smūgį į automobilį. Nors jis teigė, kad užtvaras buvo kliudytas ne užtvarui nusileidus prieš vilkiko kabiną ir transporto priemonei atsitrenkus į užtvarą, o užtvarui nusileidus ant priekabos, tačiau itin svarbi aplinkybė yra, jog vilkiko vairuotojas pasišalino iš įvykio vietos, t. y. pajutęs tam tikrą smūgį, būdamas atidus vairuotojas ir įvertindamas galimas pasekmes jis nesustojo, neišsiaiškino aplinkybių apie pajaustą smūgį, bet nuvažiavo toliau nuo įvykio vietos ir tik toje vietoje pradėjo tikrinti transporto priemonę. Antra, byloje nepaneigta informacija apie geležinkelio pervažos sistemos netinkamą veikimą, t. y., jog signalininkė C. A. L. netinkamai inicijavo užtvaro uždarymą ir kad būtent dėl jos galimai netiksliai atliktų veiksmų buvo padaryta žala. Trečia, nors apeliantė teigia, kad 2021 m. spalio 7 d. buvo priimtas Nutarimas dėl atlikto ikiteisminio tyrimo Nr. (duomenys neskelbtini), kuris, apeliantės vertinimu, patvirtina, kad nėra pakankamai duomenų, jog būtent trečiasis asmuo sukėlė eismo įvykį, tačiau teisėjų kolegija, įvertinusi minėto Nutarimo turinį, pažymi, kad Nutarime nėra paneigta, kad eismo įvykis yra sukeltas ne dėl L. S. kaltės, tačiau jame nurodoma, kad neįmanoma pakankamai įrodyti, kad nukentėjusysis sugriovė užtvarą tyčia ar ketino ar sutiko vykdyti sugadinimą. Be to, byla dėl L. S. nutraukta pagal Vokietijos Baudžiamojo proceso kodekso 153 straipsnį, kaltė laikoma maža ir nėra viešojo intereso patraukti asmenį baudžiamojon atsakomybėn. Atitinkamai nurodyta, kad kaltinamasis L. S. neigia pastebėjęs įvykį, tačiau šis teiginys abejotinas dėl padarytos žalos, o klausimui įvertinti prireiktų specialistų išvados. Pažymėtina, kad Nutarime pažymėta, priimtas sprendimas neturi įtakos jokiems esamiems civilinės teisės reikalavimams. Taip pat svarbu pažymėti, kad vien tai, jog trečiasis asmuo L. S. nebuvo patrauktas administracinėn/baudžiamojon atsakomybėn už pasišalinimą iš eismo įvykio vietos ir užtvaro sugadinimą, neturi teisinės reikšmės pasišalinimo iš įvykio vietos fakto nustatymui civiline tvarka nagrinėjamoje byloje. Šioje civilinėje byloje (civiliniuose santykiuose), jog trečiasis asmuo buvo nebaustas pagal administracine ar baudžiamąja tvarka, nėra būtina aplinkybė reiškiant regresinį reikalavimą atsakovui.

35. Teisėjų kolegija pažymi, kad dalį apeliantės argumentų sudaro abejonės ir prielaidos, t. y. jog dėl neaiškių priežasčių vaizdo stebėjimo sistema neįrašė vaizdo duomenų, apeliantė neatmetė galimybės, kad vaizdo įrašas nebuvo pateiktas dėl to, kad pati signalininkė C. A. L. vengė atsakomybės už eismo įvykio sukėlimą, taip pat pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neapklausė signalininkės, be to, apeliantė nurodė, kad kaltinimas pareikštas ir teisės trečiajam asmeniui išaiškintos anglų kalba, o tai apeliantei duoda pagrindo teigti, jog minėtame pranešime faktinės aplinkybės dėl kalbos barjero net negalėjo būti nustatytos objektyviai ir patikimai. Teisėjų kolegija su šiais argumentais nesutinka ir pažymi, kad byloje pateikti įrodymai leidžia pagrįstai tikėti, jog Vokietijos teisėsaugos institucijos tinkamai atliko įvykio tyrimą, tinkamai nustatė ir išsiaiškino eismo įvykio aplinkybes. Nors apeliantė kelia abejones dėl eismo įvykio liudytojų parodymų patikimumo, tačiau abejoti šių parodymais ir juos apklausti dar kartą teismui nebuvo pagrindo, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi Vokietijos teisėsaugos institucijų surinktais liudytojų parodymais. Taip pat svarbu pažymėti, jog nors ir apeliantė nurodo, kad trečiasis asmuo dėl kalbos barjero negalėjo suprasti Vokietijos pareigūnų nurodomų aplinkybių, tačiau šias aplinkybes paneigia Koblenco federalinės policijos direkcijos Tryro federalinės policijos inspekcija Baigiamajame įraše dėl pranešimo nurodyta informacija, jog kaltinamasis (L. S.) apie kaltinimą buvo informuotas vietoje anglų kalba. Tada jis buvo tinkamai informuotas apie teises ir pareigas. L. S. pareiškė, kad kaltinimą ir informaciją suprato, tačiau pasisakyti dėl faktų L. S. nenorėjo. Be to, svarbu pažymėti, kad L. S. eismo įvykio metu dirbo įmonėje UAB „Beljana“, todėl kilus nesklandumų pagal įprastą praktiką vairuotojas turi pareigą kontaktuoti su įmonės atstovais, todėl teisėjų kolegija nesiremia tiek atsakovės, tiek trečiojo asmens paaiškinimais dėl to, kad L. S. visiškai nesuprato įvykio aplinkybių.

36. Įrodymų visuma, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nesudaro pagrindo nagrinėjamoje byloje daryti išvadą, kad trečiojo asmens elgesys valdant transporto priemonę gali būti laikomas atitinkančiu protingumo, rūpestingumo ir apdarumo standartą, todėl sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, jog trečiasis asmuo galėjo ir turėjo suvokti, kad įvažiavęs į geležinkelio pervažą apgadino užtvarą, be to, pasišalino iš įvykio vietos, Taigi, pripažinus, kad trečiasis asmuo turėjo ir galėjo suvokti, jog kliudė užtvarą, jį sugadino, tačiau iš eismo įvykio vietos pasišalino, sutiktina, kad ieškovė, išmokėjusi eismo įvykio metu nukentėjusiam asmeniui draudimo išmoką pagal TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalies 4 punktą, įgijo teisę reikalauti, kad atsakovė – transporto priemonės draudėja - kompensuotų ieškovės išmokėtą draudimo išmoką.

Dėl padarytos žalos dydžio ir reikalavimo grąžinti draudimo išmoką

37. Apeliantė nesutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad ieškovė pagrindė kilusios ir atlygintos žalos dydį. Apeliantė nurodė, kad ieškovės pateiktais įrodymais nėra galimybės patikrinti, ar ieškovės reikalaujamas žalos dydis yra pagrįstas. Be to, atsakovė procese ne kartą pabrėžė, kad net neturi galimybės kreiptis į atitinkamos srities specialistus, kad būtų galimybė objektyviai apskaičiuoti žalos dydį, nes ieškovės pateiktų įrodymų pagrindu, nėra aišku, kokie darbai buvo atlikti eismo įvykio pasekmėms pašalinti.

38. TPVCAPDĮ 3 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartimi apdraudžiama draudimo sutartyje ar (ir) transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo liudijime (polise) nurodyta transporto priemonę naudojančių valdytojų civilinė atsakomybė dėl žalos padarymo, išskyrus šio straipsnio 3 dalyje nustatytą atvejį. Pagal šio straipsnio 1 dalį, išmoka šio įstatymo nustatyta tvarka mokama dėl nukentėjusiems tretiesiems asmenims padarytos žalos, kai už žalą atsakingiems asmenims valdant ar naudojant transporto priemonę atsiranda civilinė atsakomybė.

39. Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo tikslas – garantuoti dėl šiuo draudimu apdraustos transporto priemonės poveikio eismo įvykio metu nukentėjusių ir patyrusių žalą trečiųjų asmenų nuostolių atlyginimą įstatyme ir sutartyje nustatytos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo suma, taip pat užtikrinti transporto priemonę naudojančių valdytojų turtinius interesus, susijusius su civiline atsakomybe, kilusia naudojant šiuo draudimu apdraustą transporto priemonę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. balandžio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-111-1075/2019, 19 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika).

40. Teisėjų kolegija, vertindama nurodytus apeliantės argumentus, pažymi, kad bylos duomenimis nustatyta, jog ieškovės AB „Lietuvos draudimas“ atstovas Vokietijoje buvo „InterEurope AG“. Nustatyta, kad eismo įvykį sukėlė ieškovės apdrausta atsakovės transporto priemonė, kurią vairavo atsakovės darbuotojas, trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, L. S., todėl nustačiusi draudžiamojo įvykio faktą ir gavusi žalos dydį patvirtinančius dokumentus ieškovė išmokėjo žalos atlyginimą 18 080,94 Eur sumai. Žala buvo atlyginta ieškovei atlikus šiuos mokėjimus: 1) 340 Eur pagal „InterEurope AG“ 2021 m. spalio 6 d. sąskaitą faktūrą Nr. (duomenys neskelbtini) (žalos reguliavimo išlaidos); 2) 17 350,03 Eur pagal „InterEurope AG“ 2022 m. birželio 30 d. sąskaitą-faktūrą Nr. (duomenys neskelbtini) (17 287,02 Eur kompensacija už apgadintą užtvarą + 21,01 Eur policijos raportas + 42 Eur kitos ekspertų išlaidos); 390,91 Eur pagal „InterEurope AG“ 2022 m. spalio 25 d. sąskaitą-faktūrą Nr. (duomenys neskelbtini) (materialinė žala ne transporto priemonei).

41. Bylos duomenimis, žalą patyrusi Vokietijos įmonė DB Netz AG 2022 m. balandžio 1 d. pateikė AB „Lietuvos draudimas“ atstovei Vokietijoje „InterEurope AG“ patirtų išlaidų detalizaciją, pagal kurią nurodyta, kad 17 677,93 Eur žalą sudaro: 2021 m. kovo 21 d. trikdžių slopinimas, 2021 m. birželio 21 d. statybos darbų priežiūra, 2224,61 Eur; išlaidų centro darbai personalui ir medžiagoms, pirkti remonto darbai (BBL Fahrweg GmbH atlikti 14 081,51 Eur vertės remonto darbai, laikotarpiu 2021-06-12-2021-06-13) ir prekės (652,91 Eur vertės užtvaro kartis su signaline plėvele, LM apsauginių grotelių galinė, priekinė ir tarpinė dalys, (sąskaitoje ši suma nurodyta 651,91 Eur), eismo saugumo užtikrinimas darbų atlikimo metu 2021-06-12 - 2021-06-13, 720 Eur (kelio ženklų schemos sudarymas kiekvienam darbų etapui, nurodymo, susijusio su kelių eismo taisyklėmis gavimas iš kelių eismo priežiūros įstaigos, eismo saugumo užtikrinimas (visiškas uždarymas, surinkimas, išmontavimas pagal užsakovo projektus, kelio ženklų schema, mokesčiai, aprūpinimas, pertvarkymo ar ženklinimo darbai.

42. Teisėjų kolegija nesutinka su atsakovės argumentais, kad ji neturėjo įrodinėti žalos dydžio, o teismas išimtinai rėmėsi tik ieškovės argumentais. Pirma, ieškovė pranešimais informavo atsakovę apie patirtą žalą, tačiau apeliantė nedėjo tinkamų pastangų, siekdama paneigti patirtos žalos dydį, deklaratyviai nurodydama, kad ji neturėjo galimybių ginčyti žalos dydį. Be to, byloje esanti informacija patvirtina, kad byloje yra pateiktos fotonuotraukos apie padarytą žalą, įvykį aprašantys dokumentai, kuriais remiantis apeliantė turėjo galimybę nustatyti, kokias išlaidas sudaro tokios patirtos žalos ištaisymas. Antra, ieškovė pateikė išsamius dokumentus, sukonkretinančius jos atliktus mokėjimus - atlikti darbai, medžiagos yra išskirtos ir detalizuotos, todėl jas paneigti pareiga kilo atsakovei, tačiau pastebėtina, kad apeliantė ginčija visą žalos dydį, o ne tam tikras nurodytas pozicijas, tačiau, kaip minėta, savo skaičiavimų, vertinimų nepateikia.

43. Svarbu pabrėžti, kad apeliantė ginčydama susidariusios žalos dydį, nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad žalos dydį įvertino specialių žinių turinti ekspertinė bendrovė, tačiau į bylos medžiagą nebuvo pateiktas joks ekspertizės aktas ar specialisto išvada, kurios pagrindu, būtų galimybė proceso šalims įsitikinti, jog atlikti skaičiavimai yra pagrįsti. Pasisakydama dėl šio apeliantės argumento, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad byloje pateikti duomenys patvirtina, kad žalos dydis buvo vertintas Vokietijos įmonės „Proexpert“, kuri 2022 m. balandžio 22 d. pateikė išvadą dėl susidariusios žalos dydžio. Svarbu pažymėti, kad ieškovė AB „Lietuvos draudimas” 2022 m. rugsėjo 13 d. ir 2022 m. spalio 27 d. pranešimais informavo atsakovę apie nukentėjusiai DB Netz AG išmokėtas sumas, tačiau apeliantė nepateikė duomenų, kad ji būtų minėtas sumas ginčijusi, su jomis nesutikusi, būtų pateikusi kitokį žalos dydžio vertinimą ir pan. Pažymėtina, kad civilinės bylos visuose teismuose nagrinėjamos laikantis rungimosi principo. Kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti (CPK 12 straipsnis, 178 straipsnis). Nagrinėjamu atveju ieškovė, siekdama pagrįsti padarytos žalos faktą ir dydį, pateikė teismui Vokietijos teisėsaugos institucijų surinktus įrodymus apie įvykusį eismo įvykį ir atitinkamai teikė dokumentus, grindžiančius, apie susidariusį žalos dydį, pateikė minėtų dokumentų vertimus į lietuvių kalbą. Tuo tarpu apeliantė, ginčydama eismo įvykio buvimo faktą, kad žala trečiajam asmeniui buvo padaryta apdrausta transporto priemone, jokių tokius teiginius pagrindžiančių duomenų nepateikė nei bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, nei kartu su apeliaciniu skundu, todėl atsakovės argumentai, kuriais ji neigia susidariusios žalos dydį, atmestini kaip nepagrįsti ir neįrodyti.

44. TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad draudikas, sumokėjęs išmoką, turi teisę reikalauti, kad sumokėtas dėl padarytos žalos sumas grąžintų atsakingas už žalos padarymą asmuo, jeigu jis: 1) vairavo transporto priemonę neblaivus, apsvaigęs nuo vaistų, narkotinių ar kitų svaigiųjų medžiagų, taip pat kai vartojo alkoholį ar kitas svaigiąsias medžiagas po eismo įvykio iki jo aplinkybių nustatymo arba vengė blaivumo ar apsvaigimo patikrinimo; 2) vairavo techniškai netvarkingą transporto priemonę, kai ją naudoti draudžia teisės aktai, ir eismo įvykis įvyko dėl šios priežasties; 3) padarė žalos neturėdamas teisėto pagrindo vairuoti transporto priemonę ar neturėdamas teisės vairuoti šios rūšies transporto priemonę; 4) pasišalino iš įvykio vietos; 5) padarė žalos tyčia.

45. Apeliantės nuomone, būtent ieškovė įrodinėdama, jog kompensavo eismo įvykio metu atsiradusią žalą, išmokėdama ginčo sumas, privalėjo pagrįsti transporto priemonės valdytojo prievolės mastą pagal eismo įvykio vietos valstybės teisę. Šiuo atveju svarbu akcentuoti, jog Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, plėtodamas formuojamą praktiką tokio pobūdžio bylose, yra pažymėjęs, kad atsakovui nepakanka kritikuoti ieškovo atlikto žalos apskaičiavimo ir kelti abejones, kad nepagrįstai buvo netaikytos atitinkamos Europos Sąjungos valstybės narės teisės nuostatos, pagal kurias atsakomybė gali būti sumažinta, – jam tenka našta Europos Sąjungos valstybės narės teisės normomis, jų taikymo praktika ir (ar) teisės doktrina pagrįsti, kad yra pagrindas mažinti atlygintinos žalos sumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. lapkričio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-298-1075/2021). Nagrinėjamu atveju apeliantė, be savo pasvarstymų, bylai nepateikė jokių objektyvių įrodymų, paneigiančių ieškovės teiktus duomenis pagrindžiančius atliktus mokėjimus nukentėjusiam asmeniui, todėl apeliacinio skundo argumentus, kad tik ieškovė privalėjo pagrįsti transporto priemonės valdytojo prievolės mastą pagal eismo įvykio vietos valstybės teisę, atmeta kaip nepagrįstus.

46. Apibendrinant pažymėtina, kad TPVCAPDĮ 22 straipsnio 2 dalyje nustatyta transporto priemonės valdytojo atsakomybė draudikui tuo atveju, kai šis sumoka išmoką dėl per eismo įvykį padarytos žalos nukentėjusiems tretiesiems asmenims. Atsakovė UAB „Beljana“ yra įvykyje dalyvavusios transporto priemonės savininkė, įstatymo nustatyta tvarka apdraudusi transporto priemonės valdytojų civilinę atsakomybę. Esant nustatytoms aplinkybėms pirmosios instancijos teismas padarė tinkamą išvadą, kad ieškovės reikalavimas TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalies 4 punkto pagrindu reikalauti iš atsakovės, kurios transporto priemonę darbo teisinių santykių pagrindu vairavo trečiasis asmuo L. S., grąžinti sumokėtas dėl padarytos žalos sumas, yra pagrįstas.

Dėl ieškinio senaties termino

47. Atsakovė procesiniuose dokumentuose nurodo, jog ieškovė praleido ieškinio senaties terminą, kas sudaro pagrindą atmesti ieškinį. CK 1.127 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendroji taisyklė, kad ieškinio senatis prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Taigi, teisės į ieškinį atsiradimo momentas nustatomas taikant tiek subjektyvųjį kriterijų – subjektinės teisės turėtojo suvokimą, kad jo teisė pažeista, tiek objektyvųjį kriterijų – turėjimą sužinoti apie savo teisės pažeidimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. birželio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-180/2010). Nagrinėjamu atveju ieškovės reikalavimas dėl žalos atlyginimo regreso tvarka atsakovei kyla iš draudimo teisinių santykių, todėl ieškovo reikalavimui taikytinas CK 1.125 straipsnio 7 dalyje numatytas sutrumpintas vienerių metų ieškinio senaties terminas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. birželio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-363-469/2015, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. rugsėjo 30 d. nutartis civilinėje byloje 3K-3-382/2009). CK 1.127 straipsnio, reglamentuojančio ieškinio senaties termino pradžios momentą, 1 dalyje nustatyta, kad ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, t. y. nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 4 dalyje numatyta, kad iš regresinių prievolių atsirandančių reikalavimų ieškinio senaties terminas prasideda nuo pagrindinės prievolės įvykdymo momento. Draudikas, įvykdęs pagrindinę prievolę, siekdamas pareikšti regresinį reikalavimą remdamasis CK 1.127 straipsnio 4 dalimi, tai turi padaryti per vienerių metų ieškinio senaties terminą nuo visos draudimo išmokos (paskutinės jos dalies) sumokėjimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-165/2017).

48. Ieškovė nurodė, kad spręsdamas dėl draudimo išmokos (padarytos žalos) dydžio, pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog ieškovė nepateikė argumentų ir įrodymų, kokiu pagrindu buvo išmokėta likusi draudimo išmokos dalis, t. y. kokiu pagrindu ir už ką buvo atliktas paskutinis 2022 m. spalio 28 d. mokėjimo pavedimas 390,91 Eur dydžio sumai pagal „InterEurope AG“ 2022 m. spalio 25 d. sąskaitą-faktūrą Nr. (duomenys neskelbtini) (materialinė žala ne transporto priemonei), tačiau, spręsdamas klausimą dėl ieškinio senaties termino taikymo, pirmosios instancijos teismas darė išvadą, jog visa draudimo išmoka išmokėta paskutinės dalies - 2022 m. spalio 28 d. mokėjimu – 390,91 Eur dydžio sumai. Apeliantės vertinimu tokie pirmosios instancijos teismo prieštaringi argumentai patvirtina, kad teismas vertindamas iš esmės tas pačias aplinkybes, padarė skirtingas išvadas, dėl ko, ieškinio senaties terminas buvo įvertintas ir apskaičiuotas netinkamai.

49. Teisėjų kolegija pažymi, kad remiantis bylos duomenimis nustatyta, kad žalos atlyginimą ieškovė savo atstovui Vokietijoje sumokėjo daliniais mokėjimais: 340 Eur žalos administravimo išlaidos sumokėtos 2021 m. lapkričio 29 d.; 17 350,03 Eur žalos atlyginimas sumokėtas 2022 m. rugsėjo 9 d.; 390,91 Eur likusi žalos atlyginimo dalis sumokėta 2022 m. spalio 28 d. Svarbu pažymėti, kad apeliantė nurodė, kad ieškovė turėjo pareigą pagrįsti už ką buvo atliktas kiekvienas mokėjimas, kuris pagal ieškovės paaiškinimus sudaro visą draudimo išmoką. Ieškovei to nepadarius ir jokiais duomenimis nepagrindus vieno iš mokėjimų, pastarasis mokėjimas be teisinio ir faktinio pagrindo, negali būti laikomas draudimo išmokos dalimi. Svarbu pažymėti, kad bylos duomenys patvirtina, jog paskutinės draudimo išmokos dalies - 390,91 Eur sumos - mokėjimą ieškovė atliko savo atstovei Vokietijoje. Ieškovė kartu su atsiliepimu į atskirąjį skundą pateikė papildomus įrodymus, kurie patvirtina, kad minėta išmoka buvo susijusi su įvykusiu draudiminiu įvykiu, t. y. pateikti duomenys reikšmingi vertinant ieškinio senaties terminą. Svarbu pažymėti, kad atsakovė nepagrįstai nurodo, kad pirmosios instancijos teismo atsisakymas tenkinti 390,91 Eur draudimo išmokos dalies priteisimą kartu įrodo, kad ieškovė nepagrįstai skaičiuoja ieškinio senaties terminą nuo 2022 m. spalio 28 d., t. y. nuo dienos, kada buvo atliktas minėtos draudimo išmokos sumokėjimas ieškovės atstovei, tačiau svarbu pažymėti, kad ieškinio senaties terminas žymi teisę į ieškinį atsiradimą, tačiau savaime nelemia, kad ieškinys teismo bus tenkinamas - nagrinėjamu atveju 390,91 Eur draudimo išmoka buvo atlikta už atliktą už eismo įvykį 2022 m. spalio 28 d. ir laikoma, kad ieškovės per vienerių metų ieškinio senaties terminą nuo visos draudimo išmokos (paskutinės jos dalies) sumokėjimo turėjo teisę pareikšti ieškinį. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad ieškovė elektroninių ryšių priemonėmis pareiškimą dėl teismo įsakymo pareiškė 2023 m. spalio 27 d., nepraleisdama ieškinio senaties termino. Pažymėtina, kad ieškovei pareiškus ieškinį, teismas jos reikalavimo pagrįstumą vertino pagal byloje pateiktus įrodymus ir sprendė, kad ieškovė nepateikė įrodymų, pagrindžiančių jos atstovo apsisprendimą išmokėti likusią draudimo išmokos dalį po to, kai žalų ekspertas buvo pateikęs argumentus dėl 390,91 Eur išmokos nepagrįstumo atsižvelgiant į sugadinto užtvaro vertę. Kartu su atsiliepimu į apeliacinį skundą, apeliantė pateikė papildomus įrodymus, grindžiančius, jog išmoka buvo atlikta nukentėjusiai šaliai, todėl ieškovės teisė į ieškinį atsirado 2022 m. spalio 28 d., o jai pareiškus ieškinį, teismas vadovaudamasis įrodymų vertinimo taisyklėmis sprendė dėl reikalavimo pagrįstumą, todėl apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad teisės į ieškinį atsiradimas nesietinas su ieškinio reikalavimo išsprendimo rezultatu. Teisėjų kolegija pažymi, kad dėl 390,91 Eur draudimo išmokos sumokėjimo apeliacinis skundas teiktas nebuvo, todėl dėl šios sumos išmokėjimo pagrįstumo nepasisakytina.

Dėl bylos procesinės baigties ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo.

50. Į esminius nagrinėjamos bylos teisinius ir faktinius aspektus yra atsakyta, o kiti apeliaciniame skunde nurodyti argumentai neturi teisinės reikšmės teisingam apeliacinio skundo išnagrinėjimui, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų nepasisako. Pažymėtina, jog teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010 ir kt.).

51. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, tai, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus, padarė kitokias išvadas, nei tikėjosi apeliantė, nesuponuoja išvados, jog skundžiamas sprendimas yra neteisėtas, nepagristas ar kad teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, materialinės ar procesinės teisės normas. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs visumą byloje esančių įrodymų ir įvertinęs apeliacinio skundo argumentus, sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes, objektyviai pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertino įrodymus, teisingai taikė procesines ir materialines teisės normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, todėl apeliacinis skundas atmestinas, teismo sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

52. Vadovaujantis CPK 93 straipsnio 1 dalimi, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Pagal CPK 98 straipsnio 1 dalį šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta rekomendacijose.

53. Kadangi apeliantės apeliacinis skundas atmestas visa apimtimi, apeliantės apeliaciniame procese patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos. Nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme ieškovė patyrė 280 Eur už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą ir 15,73 Eur už atliktą vertimą iš vokiečių į lietuvių kalbą, prašė jas priteisti iš apeliantės. Atsižvelgiant į tai, kad ieškovės prašomos priteisti bylinėjimosi išlaidos neviršija rekomenduojamo priteisti maksimalaus užmokesčio už tokio pobūdžio teisines paslaugas dydžio, yra proporcingos bylos apimčiai ir sudėtingumui, atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus, ieškovei iš apeliantės priteisiama 295,73 Eur bylinėjimosi išlaidų.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2024 m. rugpjūčio 19 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Beljana“, juridinio asmens kodas 135730095, ieškovei akcinei bendrovei „Lietuvos draudimas“, juridinio asmens kodas 110051834, 295,73 Eur (du šimtus devyniasdešimt penkis eurus 73 ct) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.