- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2020-04-03
- Bylos Nr.
- e2A-520-730/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 2-46-3-00090-2018-5
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Erinija Kazlauskienė, Jolanta Gailevičienė, Danutė Žvinklytė
- Ieškovas
- A. M.
- Atsakovas
- G. K.
- Trečiasis asmuo
- uždarajai akcinei bendrovei „Atenergo“
Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jolantos Gailevičienės, Erinijos Kazlauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Danutės Žvinklytės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apelianto A. M. apeliacinį skundą dėl Tauragės apylinkės teismo 2019 m. gruodžio 13 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo A. M. ieškinį atsakovei G. K., trečiajam asmeniui uždarajai akcinei bendrovei „Atenergo“ dėl skolos priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovas pateiktu ieškiniu prašo priteisti iš atsakovės G. K. 28 962 EUR skolą, 5 procentų dydžio metines palūkanas už penkerius metus, jos sudaro 7240,50 EUR, bei bylinėjimosi išlaidas. Ieškinyje jis nurodė, kad tarp jo ir atsakovės G. K. 2008 m. gegužės 18 d. (duomenys neskelbtini), buvo sudarytas paprastasis neprotestuotinas vekselis, pagal kurį atsakovė įsipareigojo 2008 m. liepos 15 d. sumokėti ieškovui A. M. 28 962 EUR (100 000 LT) skolą, tačiau iki šiol ji skolos nesumokėjo. Mano, kad pagal Lietuvoje nustatytą teisinį reglamentavimą vekselis yra vertybinis popierius ir civilinių teisių objektas ir nurodo, kad vekselis kaip vertybinis popierius išrašomas Lietuvos Respublikos įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatymo (toliau – ĮPVĮ) nustatyta tvarka, kuriuo jį išrašęs asmuo be sąlygų įsipareigoja tiesiogiai ar netiesiogiai sumokėti tam tikrą pinigų sumą vekselyje nurodytam asmeniui pats arba įsako tai padaryti kitam (ĮPVĮ 2 straipsnio 1 dalis). Vekselyje įtvirtinta mokėjimo prievolė ir iš jos atsiradusi reikalavimo teisė yra abstraktaus pobūdžio, o tai reiškia, kad ši prievolė yra savarankiška, tai yra, jos nesieja teisinis ryšys su jos atsiradimo pagrindu – tuo teisiniu santykiu (tam tikru sandoriu), dėl kurio vekselis buvo išrašytas. Tai reiškia, kad skolininkas (vekselio davėjas), išduodamas vekselį, sukuria kreditoriaus (vekselio turėtojo) naudai jau visiškai kitą negu jo įsipareigojimas pagal tą teisinį santykį (tam tikrą sandorį), dėl kurio išduodamas vekselis. Kreditoriaus reikalavimo teisė, atsiradusi iš abstraktaus pobūdžio teisinio santykio, laikoma galiojančia, kol neįrodyta priešingai. Dėl to, kad vekselis yra abstraktaus vienašalio sandorio rezultatas, ir prievolė, atsiradusi iš abstraktaus sandorio, taip pat yra abstrakti, vekselio turėtojas neturi įrodinėti nei jo reikalavimo teisės atsiradimo pagrindo, nei jo galiojimo, o skolininkas (vekselio davėjas) privalo įrodyti, kad nėra tokio teisinio santykio pagrindo. Dėl to asmuo, kuris yra skolininkas pagal šį vertybinį popierių, neturi teisės atsisakyti sumokėti vekselyje nurodytą sumą remdamasis aplinkybėmis, nenurodytomis jame. Taigi vekselio viešo patikimumo savybė lemia tai, kad šio vertybinio popieriaus turėtojas tol, kol neįrodyta priešingai, laikomas sąžiningu jo savininku, kuriam priklauso visos teisės pagal šį vertybinį popierių. Svarbu tai, kad pagal minėtą sudarytą 2008 m. gegužės 18 d. vekselį atsakovė G. K. įsipareigojo ieškovui A. M. 2008 m. liepos 15 d. sumokėti 28 962 EUR (100 000 LT) skolą. Ieškovas ne kartą kreipėsi žodžiu į atsakovę dėl skolos grąžinimo, tačiau atsakovė nepateikė jokios informacijos ar duomenų, dėl ko skolos negrąžina. Ieškovas ne kartą bandė iškilusi ginčą spręsti taikiai, tačiau jokių konkrečių sprendimo būdų atsakovė G. K. nepateikė, todėl ieškovas priverstas kreiptis į Tauragės apylinkės teismą.
2. Teisminio bylos nagrinėjimo metu ieškovas patikslino ieškinyje nurodytas aplinkybes ir nurodė, kad vekselis buvo išrašytas dėl to, jog atsakovei jis pardavė automobilį „Lexus“ už 100 000 LT, o kadangi ji už automobilį nesumokėjo, tai jis ir mano, kad vekselyje nurodyta suma yra skola, kurią jis savo ieškinyje ir nurodė. Tačiau tai nėra paskola, jis jai pinigų neskolino, tai yra nesumokėta jam skola už automobilį. Taip pat ir rašydamas atsiliepimą į atsakovės apeliacinį skundą jis neturėjo mintyje, kad jis jai paskolino pinigų, tačiau laikė, kad ji yra skolinga jam už automobilį. Jis nurodė, kad kasos išraše ir PVM sąskaitoje yra nurodyta dalis automobilio vertės, tai yra 30 000 LT, kuriuos sumokėjo ne atsakovė, o jis iš savo pinigų, tik pagal atsakovės prašymą jis įrašė jos pavardę, kitaip ji negalėtų šio automobilio panaudoti (duomenys neskelbtini) kaip jo savininkė. Jokių likusių pinigų (70 000 LT) iš A. K. (A. K.) jis negavo. Jeigu atsakovė būtų įnešusi dalį pinigų, tai ji nebūtų pasirašiusi 100 000 LT sumos vekselio. Kadangi atsakovė ir A. K. yra sugyventiniai, tai jie ir aiškina tai, kas jiems yra naudinga. Jis dėl pinigų atgavimo buvo nuvažiavęs į (duomenys neskelbtini), tačiau jų negavo, o vėliau prisiskambinti nei atsakovei, nei A. K. negalėjo, nes jie neatsiliepdavo. Duodamas automobilį atsakovei jis ja patikėjo, jog ji grąžins jam pinigus, nes jis ne kartą yra pardavęs automobilį A. K. ir jis su juo atsiskaitydavo.
3. Ieškovo atstovas pirmosios instancijos teismo posėdžio metu parodė, kad šioje byloje prašo patraukti trečiuoju asmeniu uždarąją akcinę bendrovę „Atenergo“, nes tai yra buvusi ieškovo individuali įmonė, kuri 2009 m. persitvarkė į bendrovę, nes automobilis yra buvęs įmonės turtas. Jis šiuo metu turi ir su ta bendrove sutartį dėl atstovavimo teisme, todėl prašo iš karto posėdyje patraukti bendrovę trečiuoju asmeniu be savarankiškų reikalavimų ir tęsti bylos nagrinėjimą. Be to, ieškovo atstovas teismui pareiškė, kad šalis ieškinio pagrindo nekeičia, nes atsakovė turi prievolę ieškovui ir ta prievolė turi būti įvykdyta tinkamai. Taip pat byloje neprašo šios bendrovės patraukti ieškove, nes mano, kad individualios įmonės ir įmonės savininko turtas yra neatskiriamas, todėl A. M. gali būti byloje ieškovu. Toliau ieškovo atstovas parodo, kad vis dėlto atsakovė pirko iš įmonės automobilį ir tai įformino pirkimo ir pardavimo orderiu, nes atsakovei reikėjo automobilį išvežti iš Lietuvos, todėl ir buvo surašytas pirkimo–pardavimo dokumentai, nors ieškovas pinigų negavo. Kadangi, kaip jau minėjo, automobilį reikėjo išvežti iš Lietuvos, o ji neturėjo sumokėti pinigų už automobilį, o norėjo pirkti automobilį per (duomenys neskelbtini) banką, todėl prievolę sumokėti šalys pakeitė į prievolę sumokėti ieškovui 100 000 LT pagal vekselį, o tai vadinama novacija. Jo atstovaujamasis praeitame teismo posėdyje netinkamai aiškino novacijos prievolės sąvoką, todėl taip ir sakė, kad galvojo, kad duoda pinigus, o ne prekę, nes prekė yra išreikšta pinigais. Pradinis ieškovo ieškinys buvo parengtas pagal ieškovo pateiktą vekselį. Kai Klaipėdos apygardos teismas panaikino ankstesnį pirmosios instancijos teismo sprendimą motyvuodamas ieškovo pareigą įrodinėti pinigų perdavimą, todėl jie ir pradėjo įrodinėti aplinkybes, iš ko tie santykiai transformavosi iki to vekselio surašymo. Šiuo metu jis ieškinio pagrindą pagal įstatymą nurodo kaip prievolės novaciją.
Atsiliepimas
4. Atsiliepime į ieškinį atsakovė su ieškinio reikalavimu dėl jos nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Nesutikimą su ieškiniu motyvavo teigdama, kad niekada neėmė pinigų iš ieškovo A. M.. 2008 metais iš ieškovo A. M. ji pirko automobilį, kurio pirkimui 2008 m. gegužės 16 d. išrašyta sąskaita faktūra 30 000 Lt sumos ir ji šią sumą sumokėjo. Vienintelis sandoris, sudarytas jos su ieškovu A. M., – nurodyto automobilio pirkimas. Kitokių sandorių su ieškovu nebuvo sudariusi. Likusią pinigų sumą ji grąžino ieškovui per A. K..
5. Teismo posėdžio metu atsakovės atstovė paaiškino, kad jos atstovaujamoji nurodo, jog ji nesiskolino pinigų iš ieškovo, todėl pagal vekselį ji neprivalo jų grąžinti. Ieškovas savo paaiškinime, duotame 2018 m. lapkričio 27 d. pirmame teismo posėdyje, taip pat ir savo pradiniame ieškinyje, ir atsiliepime į apeliacinį skundą nurodė, kad jis paskolino atsakovei 100 000 LT pagal išduotą vekselį, o 2019 m. lapkričio 15 d. teismo posėdyje jau nurodo aplinkybes, visai priešingas ankstesnėms, ir tvirtina, kad vekselis buvo išrašytas ne dėl paskolos davimo pinigais, o dėl automobilio „Lexus“ pardavimo. Mokėjimo už automobilį sąskaitas ir kasos orderį ieškovas prie pradinio ieškinio nepridėjo, o tai reiškia, kad jis sąmoningai tai nuslėpė norėdamas prisiteisti pinigus kaip paskolą, o ne kaip mokestį už automobilio pardavimą. Atsakovė nusipirkusi automobilį ir grįžusi į (duomenys neskelbtini) sudarė lizingo sutartį dėl automobilio pardavimo, kad galėtų gauti pinigus automobiliui įsigyti ir Lizingas jai išmokėjo pinigus pervesdamas juos į jos banko sąskaitą. Mano, kad ieškovas yra nesąžiningas pradžioje sakydamas, kad tai buvo paskola pagal vekselį, o dabar teigiantis, kad tai buvo kažkokia priemonė užtikrinti pinigų gavimą už parduodamą automobilį. O tai yra ieškinio faktinio pagrindo keitimas, kuris turi būti įforminamas įstatymo nustatyta tvarka. Atsakovė pripažįsta, kad už automobilį ji sumokėjo pradžioje 30 000 LT, tai patvirtina 2018 m. gegužės 16 d. sąskaita faktūra ir kvitas, o likusią sumą ji sumokėjo per A. K.. Vekselis buvo išrašytas dėl to, kad ji visą 100 000 LT sumą sumokės, kai ji per du mėnesius gaus pinigus už įsigytą lizinguojamą automobilį, tai yra vekselis buvo kaip užtikrinimo priemonė prievolei įvykdyti, kad ji tą sumą (likusią 70 000 LT) sumokės per du mėnesius. Kaip tik atsakovei iš banko 2018 m. birželio 20 d. ir buvo pervesti pinigai už lizinguojamą automobilį, kuriuos ji dalį pinigų (70000Lt) per A. K. perdavė ieškovui. Kadangi ieškovas neįrodė, kad pinigai buvo perduoti atsakovei dėl paskolos grąžinimo, bei tai, kad ieškovas savo paaiškinimais pakeitė ieškinio pagrindą, jog pinigai nebuvo skolinti, o vekseliu buvo užtikrintas kažkoks pinigų grąžinimas, todėl prašo ieškinį atmesti. Atsakovo atstovas teismo posėdžio metu nustatyta tvarka nepakeitė ieškinio pagrindo. Automobilio kaina buvo 100 000 Lt. Taip pat vekselis buvo išduotas lietuvių kalba, todėl atsakovė galėjo ir nesuprasti vekselio turinio, todėl ir pasirašė dėl 100 000 LT. Nežino, kodėl lizingą ji įformino visai 100 000 LT sumai, o ne daliai. Taip pat mano, kad jokios novacijos šioje prievolių įvykdymo teisiniame santykyje nebuvo.
II. Pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo esmė
6. Tauragės apylinkės teismas 2019 m. spalio 21 d. sprendimu ieškinį atmetė, priteisė iš ieškovo atsakovei G. K. 3008 EUR bylinėjimosi išlaidų, priteisė iš ieškovo 25,95 EUR išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu valstybei, panaikinto 2018 m. spalio 2 d. Tauragės apylinkės teismo nutartimi pritaikytas atsakovei G. K. laikinąsias pasaugos priemonės. Pagrindiniai sprendimo motyvai:
6.1. Pirmosios instancijos teismas dėl faktinių aplinkybių nurodė, kad 2008 m. gegužės 18 d. buvo sudarytas paprastasis neprotestuotinas vekselis, kuriame nurodyta, kad ieškovė 2008 m. liepos 15 d. privalo sumokėti atsakovui 100 000 LT (28 962 EUR). Mokėjimo vieta nurodyta (duomenys neskelbtini). Jokių aplinkybių apie tai, kad šiuo vekseliu ieškovas norėjo užtikrinti parduodamo automobilio „Lexus IS 350“ apmokėjimą, nei 2018 m. sausio 8 d. ieškinyje, nei 2019 m. vasario 4 d. atsiliepime į atsakovės apeliacinį skundą ieškovas nenurodė. Priešingai: iš paties2018 m. sausio 8 d. ieškovo ieškinio turinio yra galima suprasti, kad reikalaujama skola yra negrąžinta; taip pat ir nagrinėjant bylą teisme jis nurodė, kad būtent buvo paskolinti pinigai, o ne perduotas automobilis. Taigi ieškovas tik 2019 m. lapkričio 15 d. teismo posėdyje nagrinėjant bylą iš naujo nurodė, kad skola pagal vekselį yra ne perduota atsakovei pinigų suma, o skola susijusi su automobilio pirkimu, kurį atsakovė 2018 m. gegužės 16 d. iš jo įsigijo už 100 000 LT. Atsakovė paaiškino, kad vekselis ieškovo nurodymu buvo sudarytas dėl to, kad ji neturėjo iš karto pakankamai pinigų sumokėti už perkamą automobilį, todėl sumokėjusi 30 000 LT – dalį automobilio kainos, pasirašė vekselį, kad galėtų vėliau gavusi iš banko paskolą sumokėti ieškovui likusią automobilio kainą.
6.2. Pirmosios instancijos teismas dėl vekselio galiojimo nurodė, kad paprastasis vekselis neturi paprastojo vekselio galios, nes buvo praleisti jo pateikimo vykdyti senaties terminai išieškant skolą iš vekselio davėjo. Tačiau tai savaime nereiškia, kad yra negaliojantis ar išnykęs tas sandoris, kurio pagrindu buvo išduotas nurodytas dokumentas. Jeigu skolininkas nėra įvykdęs sandorio, kurio pagrindu buvo išduotas nurodytas dokumentas, tai, esant ginčui teisme, kreditorius tokį dokumentą gali panaudoti įrodinėdamas atitinkamų prievolinių teisinių santykių egzistavimą, tai yra remiantis nurodytomis aplinkybėmis būtina nustatyti tarp šalių esantį teisinį santykį (sandorį), kurio pagrindu atsirado skolininko įsipareigojimas pagal skolinį dokumentą. Ieškovas pradžioje nurodė piniginius prievolinius santykius dėl suteiktos 100 000 LT paskolos grąžinimo, o vėliau faktines aplinkybes pakeitė, nurodydamas, kad pinigai nebuvo duoti, o parduotas automobilis ir už automobilio pardavimą pinigai nėra grąžinti, o teisinį ieškinio pagrindą nurodė novaciją. Akivaizdu, kad ieškovas teismo posėdžio metu nagrinėjant bylą iš naujo savo paaiškinimais keičia ieškinio faktinį pagrindą, tačiau nesutinka nustatyta tvarka jį pakeisti. Nurodo, kad tokiu atveju būtent ieškovui, o ne atsakovei tenka pareiga įrodyti paskolos sutartimi (šiuo atveju paskolos rašteliu – buvusiu vekseliu) sulygtų pinigų perdavimo atsakovei faktą, tačiau, kaip matyti, byloje ieškovas tai neįrodė, o nukrypo į visai kitas faktines aplinkybes, aiškindamas, kad tai yra ne piniginė skola, o įsiskolinimas už automobilio pardavimą, todėl negalima tenkinti šio ieškovo reikalavimo.
6.3. Pirmosios instancijos teismas dėl skolos grąžinimo nurodė, kad teismas yra saistomas ieškovo nurodytu ieškinio pagrindu, todėl byla buvo nagrinėjama dėl skolos priteisimo, kylančio iš piniginių paskolinių prievolių teisinių santykių, todėl ieškinys negali būti tenkinamas. Taip pat šioje byloje pagal ieškovo nurodytą faktinį pagrindą dėl automobilio pardavimo yra netinkamas ieškovas, nes bylos duomenimis yra nustatyta, kad automobilis priklausė ne fiziniam asmeniui, o juridiniam, todėl ieškovas kaip fizinis asmuo nėra tinkamas ieškovas. Dėl anksčiau minėtų aplinkybių pertvarkyta ieškovo individuali įmonė į uždarąją akcinę bendrovę „Atenergo“ ir buvo byloje patraukta trečiuoju asmeniu. Teismo nuomone, nėra pagrindo laikyti, kad pagal procesinę padėtį ieškovas, automobilio pardavimo metu būdamas savo individualios įmonės savininku, o šiuo metu nuo 2009 m. pertvarkytos bendrovės uždarosios akcinės bendrovės „Atenergo“ akcininku, parduodamas įmonei priklausantį automobilį galėtų būti byloje tinkamu ieškovu motyvuojant tuo, kad individualios įmonės savininko turtas neatskiriamas nuo įmonės turto.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
7. Apeliaciniu skundu apeliantas (ieškovas) A. M. prašo panaikinti Tauragės apylinkės teismo 2019 gruodžio 13 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo ieškovo ieškinio dalį dėl skolos priteisimo iš G. K. tenkinti, bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, pripažįstant G. K. dalyvavimą būtinu, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:
7.1. Apeliantas dėl ieškinio pagrindo ir faktinių aplinkybių nurodo, kad teismas neatsižvelgė į apelianto paaiškinimus, jog paskola apeliantei niekada nebuvo suteikta. Nurodo, kad sudarytas vekselis tik patvirtino skolos faktą už parduotą automobilį, todėl šiuo atveju teismas neįvertino skolos atsiradimo aplinkybių. Nuodo, kad šiuo atveju atsakovei įgijus automobilį ji turi prievolę sumokėti automobilio pirkimo kainą. Teigia, kad 100 000 LT sumos vekselis buvo sudarytas už automobilio įsigijimą, kai atsakovė įsigijimo metu visų lėšų neturėjo. Tokiu aplinkybių neginčija pati atsakovė.
7.2. Apeliantas dėl ieškinio pagrindo nurodo, kad teismas neturėjo teisinio pagrindo siūlyti tikslinti ieškinio pagrindą, nes ieškinio pagrindas neprieštaravo ieškinio dalykui, t. y., ieškiniu buvo įrodinėjama, kad atsakovė yra skolinga ieškovui, atsakoves skolos faktą pagrindžia rašytinis įrodymas – atsakovės pasirašytas ir ieškovui išduotas vekselis, ir tuo pagrindu ieškiniu reikalaujama (ieškinio dalykas) priteisti iš atsakovės ieškovui skola. Tai yra priešingai, nei vertino teismas, ieškinio faktinis pagrindas nebuvo grindžiamas paskolos teisiniu santykiu tarp ginčo šalių susiklostymu, ieškinio dalykas taip pat nebuvo suformuluotas kaip reikalavimas priteisti ieškovui negrąžintą paskolą.
7.3. Apeliantas dėl ieškinio reikalavimo nurodo, kad pati atsakovė pripažįsta, kad ji pirko iš ieškovo automobilį „Lexus“ už 100 000 LT, t. y. suma nurodyta neprotestuotiname vekselyje; vekselis sutampa su automobilio pirkimo data. Byloje pateikti duomenys, kad atsakovė pardavė automobilį AS HANSA lizingui už 31 900 EUR, tai sudaro 110 144,32 LT, o ne sudarė lizingo sutartį dėl minėto automobilio išpirkimo. Be to, pati atsakovė nepateikė jokių įrodymų, kad sumokėjo ieškovui jo reikalaujamą 100 000 LT (289 62 EUR) sumą. Pažymi, kad nesutinka ir su pirmosios instancijos teismo išvada, kad šiuo atveju ieškinį pareiškė netinkamas ieškovas, kadangi nors automobilis ir priklausė individualiai įmonei, kurios savininkas buvo ieškovas, tačiau šiuo atveju vekselis sudarytas tarp ieškovo ir atsakovės, o tretieji asmenys iš esmės neginčijo ieškovo reikalavimo teisės.
Atsiliepimas
8. Atsakovė G. K. prašo atmesti apelianto apeliacinį skundą, priteisti iš apelianto visas bylinėjimosi išlaidas atsakovei ir atsisakyti skirti žodinį bylos nagrinėjimą. Pagrindiniai atsiliepimo argumentai:
8.1. Atsakovė dėl ieškinio pagrindo nurodo, kad apelianto ieškinyje neužsimenama apie automobilio „Lexus“ pirkimo–pardavimo sandorį, prie ieškinio nepridėti svarbiausi nurodytą sandorį pagrindžiantys rašytiniai įrodymai, kurie buvo pateikti į bylą vėliau būtent atsakovės – 2008 m. gegužės 16 d. PVM sąskaita faktūra Nr. GAA 0747804 bei kasos pajamų orderio kvitas Nr. SAG 06388626. Teisminio nagrinėjimo metu apeliantas nesugebėjo racionaliai paaiškinti, kodėl jis pirmosios instancijos teismui nepateikė pagrindinių dokumentų, kuriais pradėjo grįsti savo reikalavimą Nurodo, kad apeliantas sąmoningai nuslėpė nuo teismo tikrųjų santykių pobūdį, atitinkamai nuslėpdamas šių dokumentų buvimą, o atsakovei šiuos dokumentus pateikus, kardinaliai pakeitė savo poziciją dėl ieškinio pagrindo, pradėdamas tvirtinti, kad vis dėlto ne pinigai buvo perduoti pagal vekselį, o automobilis, kad santykiai transformavosi, kad įvyko novacija ir pan., nors minėtų aplinkybių jis nenurodė nei ieškinyje, nei bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu.
8.2. Atsakovė nuodo, kad paskolinių santykių tarp bylos šalių niekada nebuvo, o buvo sudarytas nurodytas automobilio įsigijimo sandoris, apeliaciniame skunde akcentuojant, kad apeliantas neįrodė ieškinio reikalavimo – neįrodė pinigų perdavimo fakto, todėl negalima laikyti, kad buvo įrodytas paskolos suteikimo faktas. Teigia, kad šiuo atveju apeliantui atsisakius pakeisti ieškinio pagrindą pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad apeliantas neįrodė paskolinių santykių buvimo bei grynųjų pinigų perdavimo atsakovei fakto, ieškinys teisėtai bei pagrįstai buvo atmestas.
8.3. Atsakovė dėl materialaus reikalavimo nurodo, kad teismas, ginčą nagrinėdamas apelianto suformuotose ginčo ribose, atsižvelgdamas į faktinį ieškinio pagrindą, tai yra paskolinių santykių aspektu, pagrįstai sprendime konstatavo, kad ieškovas neįrodė savo reikalavimo pagrįstumo, o būtent neįrodė paskolos suteikimo. Nurodo, kad apeliantas turėjo įrodyti skolos faktą, tačiau nagrinėjamu atveju apeliantas to nepadarė. Pažymi, kad šiuo atveju automobilis įsigytas ne iš apelianto, kaip fizinio asmens, o iš jo turimos individualios įmonės (A. M. individualios įmonės), todėl ieškinys pareikštas netinkamo ieškovo byloje.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
Apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir motyvai
9. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo tik apskųstos dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir tik analizuodamas apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis).
10. CPK 321 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus CPK 322 straipsnyje nurodytas išimtis. Apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jei bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas yra būtinas (CPK 322 straipsnis). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į byloje esančius rašytinius įrodymus, į bylos nagrinėjimo dalyką, šalių procesiniuose dokumentuose nurodytas aplinkybes bei argumentus, daro išvadą, jog nėra pagrindo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas gali būti pasiektas rašytinio proceso priemonėmis.
Dėl žodinio bylos nagrinėjimo.
11. Apeliantas pateiktu apeliaciniu skundu prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, pripažįstant atsakovės dalyvavimą būtinu. Atsakovė prašo apelianto prašymą dėl žodinio bylos nagrinėjimo atmesti.
12. CPK 321 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendroji apeliacinių skundų nagrinėjimo apeliacine tvarka taisyklė – apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus CPK 322 nurodytus atvejus. Dalyvaujantys byloje asmenys apeliaciniame skunde, atsiliepime į atskirąjį skundą arba pareiškime dėl prisidėjimo prie atskirojo skundo gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau šis prašymas teismui neprivalomas. Taigi proceso teisės normos nustato, kad apeliacine tvarka teismas paprastai bylą nagrinėja rašytinio proceso tvarka, išskyrus atvejus, kai savo iniciatyva arba (ir) dalyvaujančio byloje asmens prašymu pripažįsta, kad, atsižvelgiant į bylos esmę, žodinis nagrinėjimas yra būtinas. Teismų praktikoje įstatymo nustatyta teismo teisė tiek savo, tiek šalių iniciatyva nuspręsti dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka aiškinama tokiu būdu, kad toks sprendimas galimas išimtiniais atvejais. Dėl to ir šalys, teikdamos prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, turi jį pagrįsti, nurodydamos išimtines aplinkybes, dėl kurių būtinas žodinis bylos nagrinėjimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gegužės 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-304/2013).
13. Atsižvelgdama į apelianto prašymo ir apeliantės atsiliepimo į apelianto prašymą argumentus, proceso teisės normas reglamentuojančias apeliacinių skundų nagrinėjimo taisykles, teisėjų kolegija mano, kad šiuo konkrečiu atveju nėra pagrindo nukrypti nuo bendrosios apeliacinių skundų nagrinėjimo apeliaciniame procese formos taisyklės. Pirmiausia apeliantas prašydamas skirti žodinį bylos nagrinėjimą nenurodo tam jokio pagrindo, tik iš esmės remiasi atsakovės procesine pozicija, kuri, apelianto vertinimu, yra prieštaringa, antra – teisėjų kolegijos vertinimu ir vidiniu įsitikinimu, byloje surinkta pakankamai įrodymų šalių ginčui išspręsti (CPK 185 straipsnis). Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, proceso koncentruotumo ir ekonomiškumo principus (CPK 7 straipsnis), proceso teisės normas reglamentuojančias apeliacinių skundų nagrinėjimo taisykles (CPK 321 straipsnis) apelianto prašymas atmetamas.
Dėl apeliacinio skundo argumentų.
14. Apeliantas apeliaciniame skunde iš esmės nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino bylos faktines aplinkybes, nenagrinėjo vekselio sudarymo aplinkybių, o iš esmės atmesdamas ieškinį formaliai rėmėsi tik jo pagrindu, nenagrinėdamas bylos iš esmės. Atsakovė su nurodytais argumentais nesutinka, teigia, kad apeliantas neįrodė ieškinio reikalavimo – neįrodė pinigų perdavimo fakto, todėl negalima laikyti, kad buvo įrodytas paskolos suteikimo faktas. Teigia, kad šiuo atveju apeliantui atsisakius pakeisti ieškinio pagrindą pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad apeliantas neįrodė paskolinių santykių buvimo bei grynųjų pinigų perdavimo atsakovei fakto, ieškinys teisėtai bei pagrįstai buvo atmestas, be to, automobilis įsigytas ne iš apelianto, kaip fizinio asmens, o iš jo turimos individualios įmonės (A. M. individualios įmonės), todėl ieškinys pareikštas ir netinkamo ieškovo byloje.
15. Atsižvelgiant į šalių nurodytus argumentus (nutarties 14 punktas) daroma išvada, kad byloje keliamas klausimas, ar pirmosios instancijos teismas nuspręsdamas netenkinti apelianto reikalavimo dėl skolos priteisimo iš atsakovės tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus ir taikė materialinės teisės normas.
16. Byloje nustatyta, kad 2008 m. gegužės 18 d. buvo sudarytas paprastasis neprotestuotinas vekselis, kuriame nurodyta, kad atsakovė 2008 m. liepos 15 d. privalo sumokėti apeliantui 100 000 LT (28 962 EUR) iki 2008 m. liepos 15 d. (I e.tomas, 19, 132 e.b.l.). Byloje iš esmės nėra ginčo dėl fakto, kad paprastasis neprotestuotinas vekselis buvo sudarytas užtikrinti apelianto, kaip individualios įmonės savininko (III e.tomas, e.b.l. 3–7) parduodamo automobilio „Lexus IS 350“ atsakovei apmokėjimą, kadangi automobilio pirkimo– pardavimo sutarties sudarymo metu atsakovė neturėjo visos sumos sumokėti už perkamą automobilį. Atsakovė pripažįsta, kad už automobilį ji sumokėjo pradžioje 8688, 60 EUR (30 000 LT), tai patvirtina 2018 m. gegužės 16 d. sąskaita faktūra ir kvitas (II e.tomas, e.b.l.138–139). Atsakovė teigia, kad likusią 20 273, 40 EUR (70 000 LT) sumą ji sumokėjo per A. K.. Atsakovė pirmosios instancijos teismo posėdžio metu paaiškino, kad vekselis buvo išrašytas dėl to, kad ji visą 28 962 EUR (100 000 LT) sumą sumokės, kai ji per du mėnesius gaus pinigus už įsigytą lizinguojamą automobilį, tai yra vekselis buvo kaip užtikrinimo priemonė prievolei įvykdyti, kad ji tą sumą (likusią 20 273, 40 EUR (70 000 LT)) sumokės per du mėnesius. Kaip matyti, atsakovė šį automobilį 2008 m. birželio 26 d. įkeitė bankui 31 900 EUR suma (II e.tomas, e.b.l. 8–11).
17. Apeliantas ieškinio reikalavimą atsakovei kildina iš 2008 m. gegužės 18 d. paprastojo vekselio 100 000 Lt (28 962 EUR) sumos, kuriuo atsakovė įsipareigojo apeliantui skolą sumokėti iki 2008 m. liepos 15 d. Civilinės teisės prasme vekselis – tai savarankiškas civilinių teisių objektas, piniginis vertybinis popierius (CK 1.97 straipsnio 1 dalis, 1.101 straipsnio 6 dalis). Vekselis, kaip vertybinis popierius, įstatyme apibrėžiamas kaip dokumentas, kuriuo jį išrašęs asmuo be sąlygų įsipareigoja tiesiogiai ar netiesiogiai sumokėti tam tikrą pinigų sumą vekselyje nurodytam asmeniui pats arba įsako tai padaryti kitam (CK 1.105 straipsnio 1 dalis, Įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatymo 2 straipsnio 1 dalis). Taigi pagal įstatyme įtvirtintą reglamentavimą vekselis patvirtina besąlygišką mokėjimo pareigą ir iš šios pareigos atsiradusią reikalavimo teisę.
18. Kasacinio teismo praktikoje nuosekliai pažymima viena iš vekselio savybių – vekselyje įtvirtinta mokėjimo prievolė ir iš jos atsiradusi reikalavimo teisė yra abstraktaus pobūdžio. Prievolės abstraktumas reiškia tai, kad, pirma, abstrakti prievolė yra savarankiška, t. y. jos nesieja teisinis ryšys su jos atsiradimo pagrindu; antra, abstrakčios prievolės subjektai negali remtis tokios prievolės atsiradimo pagrindo buvimu, jo galiojimu ar negaliojimu, reikalaudami vykdyti ar atsisakydami vykdyti pareigas, kilusias iš šios prievolės. Vekselio išrašymas – abstraktus vienašalis sandoris. Dėl šio abstraktaus vienašalio sandorio sukuriamas naujas civilinių teisių objektas – vertybinis popierius, kuriame įtvirtinta nauja prievolė dalyvauja civilinėje apyvartoje kaip savarankiška abstrakti prievolė, iš esmės teisiškai nepriklausoma nuo to teisinio santykio (tam tikro sandorio), kurio pagrindu ji buvo sukurta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-216/2007; 2008 m. birželio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-311/2008).
19. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija 2019 m. gegužės 30 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-7-100-469/2019 suformavo tokią teisės aiškinimo taisyklę: tuo atveju, kai vekselis netenka vertybinio popieriaus teisinio statuso dėl turinio, formos trūkumų ar įstatyme nustatytų terminų jam pateikti apmokėti ir pateikti reikalavimus pagal jį praleidimo, iš vekselio kylantiems reikalavimams patenkinti negali būti taikomos ĮPVĮ nuostatos, be kita ko, vekselyje įtvirtinta prievolė netenka besąlygiškumo ir abstraktumo savybių; tokiu atveju reikalavimo teisė pagal vekselį savaime nepasibaigia, tačiau jai patenkinti taikomos konkrečius prievolinius santykius reglamentuojančios CK ar kitų materialiųjų įstatymų normos. Sprendžiant klausimą dėl prievolinių santykių egzistavimo ir (ar) jų turinio vekselis tampa paprastu rašytiniu įrodymu, dėl jo įrodomosios reikšmės sprendžiama pagal atitinkamus santykius reglamentuojančias materialiosios ir proceso teisės normas.
20. Nagrinėjamu atveju tarp šalių ginčo nėra, kad išduotas paprastas neprotestuotinas vekselis neteko vertybinio popieriaus teisinio statuso dėl įstatyme nustatytų terminų jam pateikti apmokėti ir pateikti reikalavimus pagal jį praleidimo. Taigi išduotam paprastajam neprotestuotinam vekseliui praradus besąlygiškumo ir abstraktumo savybes, apeliantas turi įrodyti egzistuojančią vekselyje nurodytos sumos atsakovo prievolę. Apeliantas prievolės egzistavimą įrodinėja šalių sudarytos automobilio pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu, kuria, būdamas individualios įmonės „Atenergo“ savininku (III e.tomas, e.b.l.3–7), tai yra turintis teisę paimti iš individualios įmonės lėšas ar kitą turtą savo asmeninėn nuosavybėn, ir, be kita ko, naudoti šį turtą atsiskaityti su savo asmeniniais kreditoriais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. kovo 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-69/2014), pardavė pastarajai įmonei priklausiusį automobilį „Lexus IS350“ už 100 000 LT (28 962 EUR) atsakovei G. K.. Byloje tarp šalių nėra ginčo dėl fakto, kad automobilio pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo momentu atsakovė apeliantui perkamo visos automobilio sumos nesumokėjo, o sumokėjimą garantavo paprastuoju neprotestuotinu vekseliu.
21. Teisėjų kolegija pirmiausia pažymi, kad bendroji įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklė įtvirtinta CPK 178 straipsnyje: šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai remiamasi aplinkybėmis, kurių įrodinėti nereikia. Įrodinėjimo pareiga pagal šias taisykles tenka tam, kas teigia – ieškovui reikia įrodyti ieškinio, atsakovui – atsikirtimų faktinį pagrindą. Taigi šiuo atveju apeliantui tenka pareiga įrodyti atsakovės prievolę ieškovui. Teisėjų kolegijos vertinimu, nors atsakovė iš esmės pagrįstai kritikuoja apelianto procesinės pozicijos nenuoseklumą, tačiau nagrinėjamu atveju matyti, jog faktiškai automobilio pirkimo–pardavimo sandoris tarp šalių yra įvykęs ir tiek apeliantas, tiek atsakovė pripažįsta, kad atsakovė automobilio įsigijimo metu su apeliantu neatsiskaitė, o atsiskaitymą garantavo paprastuoju neprotestuotinu vekseliu. Taigi šiuo atveju abi sandorio šalys sutarė, išreiškė valią tiek dėl automobilio pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo, tiek dėl atsiskaitymo tvarkos už įsigyjamą automobilį.
22. Nagrinėjamu atveju siekiant išspręsti tarp šalių kilusį ginčą, visų pirma svarbu tinkamai kvalifikuoti tarp šalių kilusius teisinius santykius. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad sutartys aiškinamos ne vien remiantis pažodiniu sutarties teksto aiškinimu, jo lingvistine prasme, bet pirmiausia nustatomi tikrieji sutarties dalyvių ketinimai, tikroji šalių valia; sutarties sąlygos turi būti aiškinamos atsižvelgiant į jų tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslą, jos sudarymo aplinkybes, į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir kitas reikšmingas aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. rugsėjo 8 d. nutartis priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-424/2004; 2005 m. rugsėjo 19 d. nutartis priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-406/2005; 2007 m. gegužės 10 d. nutartis priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-203/2007; 2008 m. balandžio 8 d. nutartis priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-231/2008; 2009 m. kovo 17 d. nutartis priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2009). CK 6.193 straipsnio 1 dalyje įtvirtinti du svarbūs sutarčių aiškinimo principai. Visų pirma sutartys turi būti aiškinamos sąžiningai; antra, šioje normoje įtvirtintas subjektyvaus sutarties aiškinimo principas, įpareigojant aiškintis tikruosius šalių ketinimus. CK 6.193 straipsnio 5 dalyje nustatyta bendroji taisyklė, kad sutarties aiškinimui svarbu ne tik sutarties tekstas, bet ir faktinės aplinkybės, susijusios su sutarties sudarymu, vykdymu, kitokiais šalių veiksmais.
23. Nors nagrinėjamu atveju apelianto pozicija bylos nagrinėjimo metu nebuvo nuosekli, tačiau kiekvienu atveju turi būti nustatyti ir išaiškinti faktiniai šalių veiksmai, siekiant nustatyti tikruosius šalių ketinimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-288/2010). Nagrinėjamu atveju tiek apeliantas, tiek atsakovė patvirtina, kad tarp šalių sudaryta transporto priemonės – automobilio „Lexus IS 350“, pirkimo –pardavimo sutartis, pagal kurią apeliantas pardavė atsakovei sutartyje nurodytą automobilį už 28 962 EUR (100 000 LT). Atsakovė išdavė ieškovui paprastąjį neprotestuotiną vekselį, kuriuo įsipareigojo iki 2008 m. liepos 15 d. sumokėti apeliantui 28 962 EUR (100 000 LT) (I e.tomas, e.b.l.19, 132). Teismas pažymi, kad šalys nurodytų aplinkybių neginčijo, jas patvirtino ir pirmosios instancijos teismo posėdžio metu. Kaip matyti, apeliantas siekė parduoti, o atsakovė – įsigyti individualiai įmonei, kurios savininkas yra apeliantas (III e.tomas, e.b.l.3–7), priklausantį automobilį „Lexus IS 350“ už 28 962 EUR (100 000 LT). Atsakovė išdavė apeliantui paprastąjį neprotestuotiną vekselį, kuriame nurodė, kad 2008 m. liepos 15 d. turi sumokėti apeliantui 28 962 EUR (100 000 LT), kadangi automobilio pirkimo–pardavimo metu negalėjo sumokėti automobilio kainos (I e.tomas, e.b.l.19, 132). Taigi atsižvelgus į nustatytas aplinkybes, šalių paaiškinimus pirmosios instancijos teismo posėdžio metu, darytina išvada, kad tarp šalių susiklostė pirkimo–pardavimo prievoliniai teisiniai santykiai (CK 6.1 – 6.4., 6.305, 6.411 straipsniai).
24. Pirkimo–pardavimo sutartimi viena šalis (pardavėjas) įsipareigoja perduoti daiktą (prekę) kitai šaliai (pirkėjui) nuosavybės ar patikėjimo teise, o pirkėjas įsipareigoja priimti daiktą (prekę) ir sumokėti už jį nustatytą pinigų sumą (kainą) sutartais terminais (CK 6.305 straipsnio 1 dalis, 6.413 straipsnis). Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą sutarčių aiškinimo praktiką pirkimo–pardavimo sutartis yra konsensualinė, t. y. ji laikoma sudaryta šalims tinkamai susitarus dėl daikto perdavimo iš vienos šalies (pardavėjo) kitai šaliai (pirkėjui) nuosavybės ar patikėjimo teise (CK 6.305 straipsnio 1 dalis). Bendra taisyklė yra ta, kad įgyjant daiktą pagal sandorį, nuosavybės teisė pirkėjui pereina nuo daikto perdavimo momento (CK 4.49 straipsnio 1 dalis). Tačiau teisės normos, reglamentuojančios nuosavybės teisės perėjimo momentą, yra dispozityvios, todėl šalys turi teisę savo susitarimu nustatyti ir kitokias taisykles, pavyzdžiui, jog nuosavybės teisė pereina įgijėjui tik po to, kai jis įvykdo tam tikrą sutartyje numatytą sąlygą (CK 4.49 straipsnio 3 dalis). Pažymėtina, kad atsižvelgus į tai, jog šalys paprastuoju neprotestuotinu vekseliu numatė, kad atsakovė prievolę sumokėti 28 962 EUR (100 000 LT) įvykdys 2008 m. liepos 15 d., laikytina, kad šalys susitarė, jog atsakovė savo prievolę sumokėti už apelianto parduodamą automobilį turi įvykdyti ne daikto perdavimo momentu, o vėliau, t. y. 2008 m. liepos 15 d. (I e.tomas, e.b.l.19, 132).
25. Prievolės turi būti vykdomos sąžiningai, tinkamai bei nustatytais terminais pagal įstatymų ar sutarties nurodymus (CK 6.38 straipsnis). Draudžiama vienašališkai atsisakyti vykdyti prievolę, išskyrus įstatymų ar sutarties numatytus atvejus (CK 6.59 straipsnis). Skolininkas laikomas pažeidusiu prievolę, kai neįvykdomos ar netinkamai vykdomos sutartyje numatytos sąlygos arba kai skolininkas praleidžia prievolės įvykdymo terminą (CK 6.63 straipsnio 1, 2 dalys). Ieškovė savo sutartinius įsipareigojimus įvykdė tinkamai, perdavė atsakovei automobilį, tačiau atsakovė savo prievolės neįvykdė – už perduotą automobilį ieškovei nesumokėjo, todėl atsakovė laikoma pažeidusia prievolę (CK 6.63 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su apelianto argumentais, jog atsakovė yra skolinga apeliantui 28 962 EUR (100 000 LT) EUR sumą, kadangi byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, kad atsakovė už automobilį yra sumokėjusi 8688, 60 EUR (30 000 LT), tai patvirtina 2018 m. gegužės 16 d. sąskaita faktūra ir kvitas (II e.tomas, e.b.l.138–139). Kita vertus atmestini ir atsakovės argumentai, jog ji su apeliantu yra atsiskaičiusi už nupirktą automobilį. Atsakovė iš esmės nurodo, kad likusią sumą sumokėjo A. K., tačiau byloje duomenų, jog šis asmuo sumokėjo visą likusią 20 273, 40 EUR (70 000 LT) sumą apeliantui už įsigytą automobilį, atsakovė nepateikė (CPK 178 straipsnis).
26. Atsižvelgiant į tai, kad automobilio pirkimo–pardavimo sutarties šalis yra pati atsakovė, paprastąjį neprotestuotiną vekselį išdavė bei nurodytus dokumentus pasirašė pati atsakovė, ir į tai, kad tokios aplinkybės patvirtintos ir teismo posėdžio metu, esant išdėstytoms aplinkybėms, rašytiniams įrodymams, darytina išvada, kad apeliantas turi teisėtą pagrindą reikalauti likusios nesumokėtos 20 273,40 EUR (70 000 LT) skolos, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis dėl atmesto ieškinio reikalavimo atsakovei naikintina ir apelianto reikalavimas tenkintinas iš dalies, apeliantui iš atsakovės priteistina 20 273,40 EUR (70 000 LT) skola už automobilį „Lexus IS 350“ (CK 6.314 straipsnio 5 dalis, 6.344 straipsnio 1 dalis).
27. Apeliantas pateiktu ieškiniu taip pat prašė priteisti 7240,50 EUR palūkanų. Šiuo atveju apeliantas prašomas priteisti palūkanas paskaičiavo CK 6.874 straipsnio 1 dalies pagrindu už 5 metų laikotarpį laiku negrąžinus paskolos sumos, tai yra, kaip mokėjimo palūkanas. Nagrinėjamu atveju bylą dalyje grąžinus nagrinėti iš naujo dėl atsakovei pareikšto reikalavimo iš esmės paaiškėjo naujos aplinkybės, jog faktiškai piniginės lėšos perduotos, kaip ir paskolos sutartis sudaryta, nebuvo, o sudarytas vekselis jo sudarymo momentu iš esmės garantavo ir nustatė piniginių lėšų už parduodamą automobilį sumokėjimo tvarką (nutarties 23 punktas), todėl darytina išvada, kad šiuo konkrečiu atveju nėra teisėto pagrindo išvadai, kad apeliantas, turi teisę į mokėjimo palūkanas, paskaičiuotas už 5 metų laikotarpį. Palūkanos neperskaičiuotinos remiantis specialiuoju įstatymu (ĮPVĮ 50 straipsnio 1 dalies 1 punktu), kadangi šiuo atveju pirmiausia neapmokėtame vekselyje nebuvo numatytos mokėjimo palūkanos ir išduotas paprastas neprotestuotinas vekselis yra netekęs vertybinio popieriaus teisinio statuso dėl įstatyme nustatytų terminų jam pateikti apmokėti ir pateikti reikalavimus pagal jį praleidimo (nutarties 20 punktas), todėl apelianto reikalavimas dėl 7240,50 EUR mokėjimo palūkanų priteisimo atmetamas.
Dėl bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme
28. Pagal CPK 93 straipsnio 5 dalį, jeigu apeliacinės instancijos teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą. Byloje pateiktais rašytiniais įrodymais nustatyta, jog atsakovė patyrė bylinėjimosi išlaidų: 800 EUR dėl apeliacinio skundo surašymo, 768 EUR dėl žyminio mokesčio už apeliacinį skundą, 1000 EUR – už atstovavimą teismo posėdyje, 440 EUR – už teisinę pagalbą atnaujinus procesą. Visos bylinėjimosi išlaidos sudaro 3008 EUR.
29. Apeliantas patyrė šias bylinėjimosi išlaidas – 1413,78 EUR sumokėtas žyminis mokestis ir 1815 EUR advokato pagalbos išlaidų. Iš viso 3228,78 EUR. Iš dalies tenkinus apelianto ieškinio reikalavimą dėl skolos priteisimo, laikoma, kad yra patenkinta 65 procentų ir atmesta 35 procentų ieškinio reikalavimų atsakovės atžvilgiu. Nagrinėjamu atveju svarbu pažymėti, kad Tauragės apylinkės teismo 2018 m. gruodžio 13 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-878-799/2018 visiškai tenkinus apelianto ieškinį apeliantui paskirstytos bylinėjimosi išlaidos – žyminio mokesčio sumokėjimo išlaidos, priteisiant iš apeliantės 712,40 EUR, atsakovo A. S. 229,86 EUR, atsakovo A. K. 471,52 EUR. Klaipėdos apygardos teismas 2019 m. rugpjūčio 22 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-802-460/2019 panaikino sprendimo dalį dėl apelianto reikalavimų, reikštų G. K., iš jų ir dėl patirtų bylinėjimosi išlaidų, ir šią dalį grąžino nagrinėti iš naujo, kitą sprendimo dalį paliko nepakeistą. Todėl šiuo atveju skirstant bylinėjimosi išlaidas, atsižvelgiant į CPK 93 straipsnio 4 dalį, laikoma, kad apeliantas iš viso patyrė 2527,40 EUR bylinėjimosi išlaidų dėl atsakovės G. K., kadangi advokato pagalbos išlaidos buvo patirtos tik bylą nagrinėjant iš naujo dėl reikalavimo, pareikšto G. K.. Atsižvelgiant į patenkintų ir atmestų reikalavimų proporcijas laikytina, kad apeliantui iš atsakovės priteistinos jo patirtos 1642,81 EUR bylinėjimosi išlaidos, o atsakovei iš apelianto – 1052,80 EUR, todėl apeliantui iš atsakovės priteisiama 590,01 EUR bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme.
30. Atitinkamai perskirstomos ir išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas priteisė iš A. M. 25,95 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, valstybei. Atsižvelgiant į patenkintų ir atmestų reikalavimų proporcijas (nutarties 29 punktas) iš atsakovės G. K. priteisima 16,86 EUR išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, ir iš apelianto priteisiama 9,08 EUR išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, valstybei.
Dėl procesinės bylos baigties
31. Kiti apeliacinio skundo argumentai neturi įtakos teisingam ginčo išsprendimui, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų nepasisako. Kartu pažymėtina, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010).
32. Esant šioms aplinkybėms, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai ištyrė ir įvertino bylos aplinkybes, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą (CPK 328 straipsnis), kurį naikinti apeliacinio skundo motyvais nėra teisinio pagrindo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme
33. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Atsižvelgiant į tai, kad apelianto apeliacinis skundas patenkintas iš dalies, laikoma, kad yra patenkinta 65 procentų apeliacinio skundo reikalavimų ir atmesta 35 procentų apeliacinio skundo reikalavimų. Apeliantas pateikė įrodymus, jog patyrė šias bylinėjimosi išlaidas – 652 EUR žyminį mokestį už apeliacinį skundą. Atsakovė pateikė įrodymus, jog patyrė šias bylinėjimosi išlaidas – 1000 EUR advokato pagalbos išlaidų. Atsižvelgiant į patenkintų ir atmestų reikalavimų proporcijas laikytina, kad apeliantui iš atsakovės priteistinos jo patirtos 423,80 EUR bylinėjimosi išlaidos, o atsakovei iš apelianto – 350 EUR, todėl apeliantui iš atsakovės priteisiama 73,80 EUR bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325–331 straipsniais, teisėjų kolegija
nusprendžia:
Tauragės apylinkės teismo 2019 m. gruodžio 13 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą:
Ieškovo A. M. ieškinį tenkinti iš dalies.
Priteisti iš atsakovės G. K. 20 273,40 EUR skolos, 590,01 EUR bylinėjimosi išlaidų ieškovui A. M..
Kitą ieškinio dalį atmesti.
Priteisti iš atsakovės G. K. 16,86 EUR ir apelianto A. M. 9,08 EUR išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, valstybei (bylinėjimosi išlaidas sumokėti į vieną iš Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos biudžeto pajamų surenkamųjų sąskaitų: Nr. (duomenys neskelbtini), esančią AB banke „Swedbank“, Nr. (duomenys neskelbtini), esančią AN DNB banke, Nr. (duomenys neskelbtini), esančią AB SEB banke, Nr. (duomenys neskelbtini), esančią AB Šiaulių banke, Nr. (duomenys neskelbtini), esančią Danske bank, AS, Lietuvos filiale, Nr. (duomenys neskelbtini), esančią Nordea Bank Finland Plc Lietuvos skyriuje, Nr. (duomenys neskelbtini), esančią UAB Medicinos banke, įmokos kodas 5660, įmokos pavadinimas – ,,bylinėjimosi išlaidos“).
Priteisti apeliantui A. M. 73,80 EUR bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, iš atsakovės G. K..