Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Jolanta Vėgelienė

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. R. (S. R.) skundą atsakovei Lietuvos Respublikos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą kildina iš teisės aktų reikalavimų neatitinkančių kalinimo sąlygų Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime (toliau – ir Lukiškių TI-K) (nuo 2019 m. balandžio 1 d. po reorganizacijos – Vilniaus PN) laikotarpiu nuo 2016 m. vasario 13 d. iki 2019 m. vasario 13 d. Teigia, kad pareiškėjo kalinimo metu buvo pažeisti kamerų įrengimo reikalavimai, kadangi nebuvo įrengta aliarminio iškvietimo sistema. Nurodo, kad esant būtinumui išsikviesti pareigūną galėjo tik belsdamas į duris, todėl turėjo ilgai laukti, taip pat buvo triukšmaujama nakties metu. Pareiškėjas teigia, kad dėl neįrengtos iškvietimo sistemos patyrė dvasinius išgyvenimus, nepatogumus.

Paaiškina, kad nuo 2018 m. gegužės 1 d. iki 2018 m. liepos 1 d. Lukiškių TI-K buvo įrengti nauji taksofonai ir pasikeitė paslaugų tiekėjas. Pareiškėjui nebuvo paaiškinta, kaip naudotis naujomis tiekėjo kortelėmis, todėl negalėjo bendrauti su artimaisiais, patyrė išgyvenimus, nepatogumus ir stresą. Teigia, jog pareiškėjui nebuvo užtikrintas pokalbių privatumas, kadangi Lukiškių TI-K taksofonai buvo mažoje patalpoje ir buvo įrengti vienas šalia kito.

Nurodo, kad kameroje buvo netinkama ventiliacija, langas atsidarinėjo tik iš dalies. Nurodo, kad tualetas nebuvo visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto, taip pat nebuvo įrengta atskira oro šalinimo sistema, todėl tvyrojo nemalonus kvapas. Pareiškėjui dėl per mažo oro kiekio ir ventiliacijos nebuvimo skaudėjo galvą, prastai miegodavo.

Nurodo, jog per visą kalinimo laikotarpį nebuvo suteikta galimybė maistą laikyti tinkamoje temperatūroje. Taip pat teigia, kad dušuose nebuvo užtikrintas privatumas, kadangi buvo matomas kitų nuteistųjų bei pareigūnų.

Pareiškėjas pažymi, kad trūko veiklos už kameros ribų, užimtumo ir socialinės reabilitacijos. Pažymi, kad užimtumo programai vykdyti skirta patalpa buvo įrengta palėpėje, kuri buvo maža, joje nebuvo ventiliacijos, į patalpą negalėjo patekti natūrali dienos šviesa ir grynas oras, nebuvo lango. Patalpoje nebuvo tualeto, vandens tiekimo sistemos, iškvietimo mygtuko. Įrengtas prastas dirbtinis apšvietimas, patalpa buvo purvina, jos niekas netvarkydavo, todėl tvyrojo nemalonus kvapas. Dėl laikymo šioje patalpoje buvo pažemintas pareiškėjo orumas.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Ginčas byloje kilo dėl pareiškėjo laikymo Lukiškių TI-K galimai netinkamomis sąlygomis nuo 2016 m. vasario 13 d. iki 2019 m. vasario 13 d. Pareiškėjas neturtinę žalą vertina 10 000 Eur.

Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje nurodyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas, nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų/neveikimo ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla pareiga atlyginti žalą.

CK 6.250 straipsnio 1 dalyje neturtinė žala apibrėžiama kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita teismo įvertinti pinigais.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad pareiškėjas, pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes (2014 m. vasario 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-81/2014). Pastebėtina, jog Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) ne kartą yra išaiškinęs, kad Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (toliau – ir Konvencija) įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukelia šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr., pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą Kudła prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 30210/96).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje nuosekliai laikosi pozicijos, kad nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo (CK 6.271 straipsnis, ABTĮ 17 straipsnio 1 dalies 3 punktas), taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir CK normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., 2017 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-477-662/2017, 2017 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-332-146/2017).

CK 1.124 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas taikomas reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo (CK 1.125 straipsnio 8 dalis). Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį, ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą, o CK 1.127 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną (asmuo neatlieka veiksmų, kuriuos privalo atlikti, ar atlieka veiksmus, kurių neturi teisės atlikti, ar nenutraukia kitokio pažeidimo), ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną.

Pareiškėjas ginčija laikotarpį nuo 2016 m. vasario 13 d. iki 2019 m. vasario 13. Pareiškėjas skundą dėl netinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K teismui išsiuntė 2020 m. birželio 1 d. (spaudas ant voko, b. l. 22), todėl praleido terminą reikšti reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, patirtą nuo 2016 m. vasario 13 d. iki 2017 m. gegužės 31 d.

CK 1.131 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. LVAT yra pažymėjęs, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr., pvz., 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-822-1037/2009).

Teismas, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes, daro išvadą, kad pareiškėjas, būdamas apdairus ir rūpestingas, turėjo galimybę sužinoti apie savo teisių pažeidimą dėl netinkamų laikymo sąlygų nuo pat jo apgyvendinimo Lukiškių TI-K pradžios, nes turėjo galimybę domėtis teisės aktais, reglamentuojančiais šiuos teisinius santykius, kreiptis dėl netinkamų sąlygų į pataisos įstaigos administraciją. Byloje nėra duomenų, leidžiančių daryti išvadą, jog pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos negalėjo kreiptis į teismą, siekdamas tinkamai apginti savo galimai pažeistas teises. Teismas ex officio (lot. pagal pareigas) taip pat nenustatė senaties termino atnaujinimo pagrindų, todėl atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, daro išvadą, kad atsakovės atstovo prašymas patenkintinas ir pareiškėjo skundui taikytinas CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytas trejų metų ieškinio senaties terminas, o reikalavimas atlyginti neturtinę žalą, patirtą nuo 2016 m. vasario 13 d. iki 2017 m. gegužės 31 d. atmestinas kaip nepagrįstas.

Pritaikius ieškinio senatį, byloje vertinamas laikotarpis nuo 2017 m. birželio 1 d. iki 2019 m. vasario 13 d.

Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 103 straipsnio 2 punktą, teismas nutraukia bylą, jeigu yra įsiteisėjęs teismo sprendimas, priimtas dėl ginčo tarp tų pačių ginčo šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu, arba teismo nutartis priimti pareiškėjo skundo (prašymo, pareiškimo) atsisakymą ar patvirtinti ginčo šalių taikos sutartį. ABTĮ 105 straipsnio 4 punktas nustato, kad teismas skundą (prašymą, pareiškimą) palieka nenagrinėtą, jeigu teisme nagrinėjamas administracinis ginčas tarp tų pačių ginčo šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu.

Iš Lietuvos teismų informacinės sistemos Liteko (toliau – ir Liteko) duomenų nustatyta, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. rugsėjo 11 d. išnagrinėjo administracinę bylą Nr. I-2935-281/2018 pagal pareiškėjo skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių TI-K, dėl neturtinės žalos atlyginimo. Šioje byloje pareiškėjas neturtinę žalą, be kita ko, kildino dėl iškvietimo mygtuko, netinkamos vėdinimo sistemos ir galimybės pasinaudoti dušu neužtikrinimo laikotarpiu nuo 1996 m. kovo 7 d. iki 2018 m. gegužės 2 d. Teismas 2018 m. rugsėjo 11 d. sprendimu pareiškėjo skundą patenkino iš dalies. Teismo sprendimas yra įsiteisėjęs.

Liteko duomenys taip pat patvirtina, kad pareiškėjas reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kildinamą iš netinkamų kalinimo sąlygų t.y. iškvietimo mygtuko nebuvimo, galimybės pasinaudoti dušu ir privatumo jame neužtikrinimo Lukiškių TI-K laikotarpiu nuo 1996 m. kovo 7 d. iki 2019 m. vasario 13 d. buvo pareiškęs administracinėje byloje Nr. I1-718-764/2020, kurioje Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. birželio 2 d. sprendimu pareiškėjo skundą patenkino. Teismo sprendimas nėra įsiteisėjęs, apeliacinis skundas nagrinėjamas Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme (Administracinė byla Nr. A-4513-415/2020).

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, jog nagrinėjamoje administracinėje byloje Nr. I1-3855-541/2020 bei nagrinėtose administracinėse bylose Nr. I-2935-281/2018 ir Nr. I1-718-764/2020 (vyksta apeliacinis procesas, administracinė byla Nr. A-4513-415/2020) ginčas tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu. Pareiškėjo skundo dalis, kurioje kildinamas neturtinės žalos atsiradimas dėl to, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K negalėjo pasinaudoti iškvietimo mygtuku, neturėjo galimybės pasinaudoti dušu ir privatumo jame neužtikrinimo laikotarpiais nuo 2017 m. birželio 1 d. iki 2019 m. vasario 13 d., remiantis ABTĮ 105 straipsnio 4 punktu yra paliekama nenagrinėti ir dėl netinkamos vėdinimo sistemos laikotarpiu nuo 2017 m. birželio 1 d. iki 2018 m. gegužės 2 d., vadovaujantis ABTĮ 103 straipsnio 2 punktu yra nutrauktina.

Pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš to, kad jis buvo laikytas neužtikrinant teisės aktuose numatyto minimalaus kameros ploto, turinčio tekti vienam asmeniui.

Ginčui aktualiu laikotarpiu galiojo Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Lietuvos higienos norma HN 134:2015), kuri minimalaus ploto normos vienam asmeniui nenustatė. Tačiau šiuo laikotarpiu minimalūs kalinimo vietų kamerų plotui keliami reikalavimai buvo įtvirtinti Kalėjimų departamento direktoriaus įsakymo Nr. V-124 (toliau – ir Įsakymas Nr. 124) (redakcija, galiojusi nuo 2011 m. vasario 1 d. iki 2019 m. kovo 5 d.) 1.3.1 papunktyje, kuriame nustatyta, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248 „Dėl Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos ir jos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plano patvirtinimo“, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus). Jokie kiti imperatyvaus pobūdžio nacionaliniai ar tarptautiniai teisės aktai, be kita ko, ir Konvencija vienam asmeniui tardymo izoliatoriuje turinčio tekti ploto normos ar gyvenamojo ploto apskaičiavimo metodikos konkrečiai nenustato.

EŽTT yra pažymėjęs, kad sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y. ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, bet plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą (žr. pvz., 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršic prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)). Tai atitinka nuosekliai formuojamą LVAT praktiką panašaus pobūdžio bylose (žr. pvz., 2018 m. gegužės 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1604-520/2018, 2019 m. kovo 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1672-261/2019). Nacionaliniai teisės aktai neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimali ploto norma – nagrinėjamu atveju 3,6 kv. m – neįskaičiuoti patalpoje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamo ploto. Tačiau, nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tekusį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgiama į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams (žr. pvz., EŽTT 2010 m. balandžio 8 d. sprendimą byloje Lutokhin prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 12008/03), 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą byloje Grzywaczewski prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 18364/06); LVAT 2018 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2137-520/2018, 2019 m. vasario 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1075-261/2019).

Atsakovės atstovo pateiktais duomenimis nustatyta, kad Lukiškių TI-K reikalavimo dėl Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 papunktyje nustatyto minimalaus vienam asmeniui tenkančio ploto laikėsi visą ginčo laikotarpį. Įvertinus atsakovės atstovo nurodytos kameros Nr. 62 plotą (7,90 kv. m) ir kameroje buvusių asmenų skaičių, nustatyta, jog pareiškėjui būnant minėtoje kameroje vienam ar laikomam kartu su dar vienu asmeniu ginčo laikotarpiu teko daugiau nei 3,6 kv. m (nuo 3,95 kv. m iki 7,90 kv. m) gyvenamojo ploto. Apibendrinant tai, kas išdėstyta, atsižvelgiant į tai, jog ginčo laikotarpiu galiojo Įsakymas Nr. V-124, kuriuo, be kita ko, buvo nustatytas vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje, remiantis anksčiau išdėstytais motyvais darytina išvada, jog pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas kamerose nepažeidžiant vienam asmeniui tenkančio minimalaus gyvenamojo ploto reikalavimų.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad negalėjo pasinaudoti teise paskambinti savo artimiesiems. Skambinant buvo pažeidžiamas pareiškėjo privatumas dėl per mažos patalpos.

Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 102 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad nuteistiesiems leidžiama paskambinti telefonu. Vadovaujantis šio straipsnio 2 dalimi, skambinti ir kalbėti telefonu galima ne ilgiau kaip 15 minučių. Kam skambinti, pasirenka nuteistasis. Telefoninis pokalbis gali būti nutrauktas, jeigu nuteistasis pažeidžia skambinimo tvarką (BVK 102 straipsnio 3 dalis). Vadovaujantis Taisyklių 124 punktu, nuteistųjų, kuriems BVK nustatytas ribotas telefoninių pokalbių skaičius, telefoniniai pokalbiai registruojami Nuteistųjų telefoninių pokalbių apskaitos kortelėse arba elektroninėje apskaitos (registracijos) sistemoje. Taigi teisės aktuose, reglamentuojančiuose nuteistųjų skambinimo telefonu tvarką, numatyti tam tikri šios teisės apribojimai, susiję su ypatingu nuteistųjų teisiniu statusu, be kita ko, nustatyta maksimali telefoninių pokalbių trukmė ir skaičius, galimybė kontroliuoti, su kuo telefonu bendrauja nuteistasis, registruojant jo skambučius nuteistojo telefoninių pokalbių apskaitos kortelėje, ir pažymint joje asmens, kuriam skambinama, telefono numerį, vardą ir pavardę. Be to, pareigūnams yra suteikta galimybė nutraukti telefoninį pokalbį tuo atveju, jeigu nuteistasis nesilaiko teisės aktuose nustatytos skambinimo tvarkos.

Teismas atkreipia dėmesį, kad teisės aktai nenustato jokių reikalavimų skambinimo patalpos įrengimui, todėl pačioms pataisos įstaigoms yra palikta diskrecijos teisė nuspręsti, kaip ši patalpa turi būti įrengta. Nesant teisinio reglamentavimo, kaip ir kur turi būti įrengiami telefonai (taksofonai), teismas daro išvadą, kad Lukiškių TI-K buvo tinkamai įgyvendinusi pareigą sudaryti sąlygas naudotis skambučio teise. Be to, pareiškėjas jokių duomenų, kad būtų kreipęsis į kalinimo įstaigos administraciją dėl to, jog negalėjo pasinaudoti skambinimo teise, nepateikė. Ta aplinkybė, kad pareiškėjas yra stebimas pareigūnų ir taip pažeidžiamas jo privatumas, negali būti vertinama kaip jo teisių ar teisės aktų pažeidimas, todėl nagrinėjamu atveju teismas nenustatė neteisėtų atsakovės atstovo veiksmų.

Nurodo, kad kameroje buvo netinkama ventiliacija, o užimtumo ir socialinės reabilitacijos programai vykdyti skirta patalpa neatitiko jai keliamų reikalavimų.

Lietuvos higienos normos 134:2015 17 punkte nustatyta, kad turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas. Gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Lietuvos higienos normos 134:2015 39 punkte nurodoma, jog ant gyvenamųjų ir bendrojo naudojimo patalpų sienų, lubų neturi būti vizualiai matomų pelėsių.

Teismas atkreipia dėmesį į tai, kad LVAT laikosi pozicijos, jog nors atsakovas ir nepateikia įrodymų apie atliktų Visuomenės sveikatos centro ar kitų kompetentingų institucijų patikrinimų rezultatus ginčo laikotarpiu, pažymėtina, kad pareiškėjui ar kitam asmeniui dėl laikymo sąlygų nesiskundus, jis tokių įrodymų (patikrinimo aktų ar pan.) ir negali pateikti (žr. pvz., 2015 m. gruodžio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A2446-624/2015). Nėra duomenų, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu būtų kreipęsis į įstaigos administraciją ar kitas kompetentingas institucijas su prašymais, pareiškimais ar skundais dėl galimai netinkamų sąlygų.

Iš skundo turinio matyti, kad pareiškėjo argumentai dėl netinkamos ventiliacijos kameroje bei laisvalaikio organizavimo ir socialinės reabilitacijos patalpų reikalavimų neatitikimo yra abstraktaus pobūdžio, kadangi pareiškėjas tik abstrakčiai nurodė savo teiginius, jų nesukonkretindamas ir pagrįstai neįrodydamas, kad būtent dėl to jam kilo neturtinė žala. Be to, teismas neturi pagrindo abejoti atsakovės atstovo nurodomais duomenimis, jog kameros vėdinamos natūraliai per langus, kaip tai numatyta Lietuvos higienos normos 17 punkte. Esant nurodytoms aplinkybėms, teismas vertina, kad pareiškėjas neįrodė, jog buvo laikomas netinkamomis sąlygomis šiuo aspektu.

Pareiškėjas skunde nurodė, jog Vilniaus PN įstatymų nustatyta tvarka ilgą laiką nevykdė teismo sprendimo, todėl jis negalėjo pasisamdyti advokato, kuris pareiškėją atstovautų byloje, kurioje jis siekė jam paskirtos laisvės atėmimo bausmės sušvelninimo.

Remiantis Liteko duomenimis, nustatyta, kad baudžiamojoje byloje Nr. T-32-875/2019 buvo išnagrinėta byla, kurioje pareiškėjas prašė bausmės pakeitimo. Pažymėtina, kad šioje byloje pareiškėją atstovavo advokatas. Abstraktus argumentas, kad pareiškėjo teikimas dėl bausmės pakeitimo buvo atmestas dėl Vilniaus PN veiksmų, padarytos žalos fakto ir Vilniaus PN neteisėtų veiksmų neįrodo. Teismo sprendimas yra įvykdytas ir pareiškėjui priteista 1 000 Eur neturtinė žala. Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo teigti, kad atsakovės atstovas savo veiksmais ar neveikimu būtų pažeidęs pareiškėjo teises ar teisėtus interesus, todėl pareiškėjo argumentai šiuo aspektu atmetami.

Pareiškėjas pažymėjo, kad jam nebuvo suteikta galimybė maistą laikyti tinkamoje temperatūroje. Taip pat teigia, kad trūko veiklos už kameros ribų, užimtumo ir socialinės reabilitacijos,

Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 4.8 punkte nustatyta, kad kamerose turi būti spintelė arba lentyna maisto produktams laikyti. Taisyklėse nėra reglamentuojama konkreti spintelių ar lentynų tvirtinimo vieta gyvenamojoje kameroje ir tai, kad spintelės ar lentynos maisto produktams laikyti privalo būti uždaros. Tuo pačiu teisės aktuose nėra įtvirtinta pataisos įstaigos administracijos pareiga aprūpinti nuteistuosius (suimtuosius) šaldytuvais ir uždaro tipo spintelėmis. Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo konstatuoti pareiškėjo teisių pažeidimo šiuo aspektu.

Dėl pareiškėjo teiginių, kad jam nebuvo užtikrintas užimtumas, pažymėtina, kad skunde nekonkretizuojama kokių socialinės reabilitacijos programų jam trūko ir kada buvo atsisakyta suteikti galimybę dalyvauti juose. Iš atsakovės atstovo teismui pateikto atsiliepimo matyti, kad pareiškėjui kaip ir kiekvienam suimtajam ar nuteistajam buvo sudarytos sąlygos naudotis socialinės reabilitacijos programomis ir specialistų teikiama pagalba. Pažymėtina, kad norint dalyvauti visuomeninėje arba kitoje naudingoje veikloje, asmuo turi išreikšti pageidavimą žodžiu ar raštu, kreiptis į būrio viršininką. Šiuo atveju byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas teikė prašymą ir jis buvo netenkintas. Todėl teismas negali daryti išvados, kad pareiškėjui Lukiškių TI-K nebuvo sudaryta galimybė užsiimti skirtingomis (ar viena iš galimų) užimtumo veiklomis.

Nagrinėjamos bylos atveju nenustačius neteisėtų veiksmų, kurie galėtų būti vertinami kaip žalą sukėlęs veiksnys, negalimas ir prašomos neturtinės žalos atlyginimas. Taigi nesant būtinųjų CK 6.271 straipsnyje nustatytų valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusių dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygų, pareiškėjo reikalavimas priteisti neturtinės žalos atlyginimą netenkintinas. Kadangi atsakovės atstovo neteisėtų veiksmų nenustatyta, laikytina, kad šie veiksmai atitiko teisės aktų reikalavimus, todėl pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Teismas taip pat pabrėžia, jog EŽTT ir LVAT praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas Van de Hurk v Netherlands, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas Helle v Finland; LVAT administracinė byla Nr. A261-3555/2011).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu, teismas

nusprendžia:

Administracinės bylos dalį dėl pareiškėjo S. R. (S. R.) skundo reikalavimo priteisti neturtinę žalą, kildinamą iš negalėjimo pasinaudoti iškvietimo mygtuku, dušu ir privatumo jame neužtikrinimo laikotarpiu nuo 2017 m. birželio 1 d. iki 2019 m. vasario 13 d., palikti nenagrinėtą.

Administracinę bylą dalyje dėl pareiškėjo S. R. (S. R.) reikalavimo priteisti neturtinę žalą, kildinamą iš netinkamos vėdinimo sistemos laikotarpiu nuo 2017 m. birželio 1 d. iki 2018 m. gegužės 2 d., nutraukti.

Likusią pareiškėjo S. R. (S. R.) skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo sprendimo paskelbimo gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.