Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Egidija Puzinskaitė

viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. R. (S. R.) skundą atsakovei Lietuvos Respublikos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Paaiškina, kad bausmę Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime (toliau – Lukiškių TI-K) atliko nuo 1996 m. kovo 7 d. iki 2019 m. vasario 13 d. Didžiąją bausmės atlikimo dalį buvo laikomas vienas (13 metų Lukiškių TI-K kameroje Nr. 48, o likusius 5 metus kameroje Nr. 62).

Teigia, kad kameroje Nr. 48 iškvietimo mygtuko nebuvo, o kameroje Nr. 62 jis buvo įrengtas tik 2016 m., tačiau neveikė. Pažymi, kad turi problemų su sveikata (nevaldo dešinės rankos bei dešinės kojos, sužalota dešinė kūno dalis, dažnai pasireiškia skausmo priepuoliai). Apėmus skausmams, dėl neveikiančio iškvietimo mygtuko negalėjo išsikviesti pagalbos ir taip patyrė stiprių fizinių skausmų, dvasinių išgyvenimų, nevisavertiškumo jausmą. Mano, kad išgyvenimai buvo dažni ir tęsėsi ilgą laiką, dėl to yra nesuderinami su Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) Konvencijos 3 straipsniu.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Ginčas byloje kilo dėl pareiškėjo laikymo Lukiškių TI-K (po reorganizacijos Vilniaus PN) galimai netinkamomis sąlygomis nuo 1996 m. kovo 7 d. iki 2019 m. vasario 13 d. Pareiškėjas neturtinę žalą vertina 100 00 Eur.

Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.125 straipsnio 8 dalį, reikalavimams atlyginti žalą taikomas 3 metų ieškinio senaties terminas. Ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, t. y. nuo sužinojimo (turėjimo sužinoti) apie savo teisės pažeidimą dienos (CK 1.127 straipsnio 1 dalis). Vadovaujantis CK 1.126 straipsnio 2 dalimi, 1.131 straipsnio 1 dalimi, esant ginčo šalies prašymui, ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas ieškinį atmesti. Šiuo atveju atsakovės atstovas atsiliepime į skundą tokį prašymą pareiškė.

Pagal CK 1.131 straipsnio 2 dalį, jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) praktikoje laikomasi pozicijos, kad, sprendžiant klausimą dėl ieškinio senaties termino atnaujinimo, šalys turi pateikti argumentus, įrodymus dėl ieškinio senaties terminui atnaujinti svarbių aplinkybių egzistavimo (žr., pvz., LVAT 2015 m. lapkričio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1671-858/2015).

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas į teismą su skundu dėl neturtinės žalos atlyginimo kreipėsi 2019 m. birželio 28 d., todėl reikalavimas atlyginti žalą gali būti reiškiamas dėl laikotarpio nuo 2016 m. birželio 28 d.

Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, konstatuotina, kad pareiškėjas praleido 3 metų ieškinio senaties terminą pareikšti reikalavimą atlyginti neturtinę žalą dėl galimai netinkamų sąlygų jį laikant Lukiškių TI-K (po reorganizacijos Vilniaus PN) nuo 1996 m. kovo 7 d. iki 2016 m. vasario 13 d. Pareiškėjas prašo netaikyti senaties termino, nes yra žmogus su negalia, tačiau byloje nėra duomenų, įrodančių svarbias priežastis, sutrukdžiusias jam kreiptis į teismą anksčiau, todėl atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo. Taigi, pareiškėjo prašymas dėl praleisto ieškinio senaties termino yra atmestinas.

Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 103 straipsnio 2 punkte nustatyta, kad teismas nutraukia bylą, jeigu yra įsiteisėjęs teismo sprendimas, priimtas dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu. Pažymėtina, kad teismas bet kurioje proceso stadijoje privalo tikrinti, ar nėra procesinės prielaidos, kuriai esant ginčo nagrinėjimas teisme yra negalimas, t. y. teismas privalo tikrinti, ar teisme nėra išnagrinėtas ginčas tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu (LVAT 2014 m. gruodžio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-442-1194-14).

Pažymėtina, kad pareiškėjas skundą dėl to, kad 2006 m. negalėjo dalyvauti savo motinos laidotuvėse teismui pateikė 2019 m. birželio 28 d., todėl praleido terminą reikšti šį reikalavimą. Taigi teismas šio klausimo detaliau nenagrinės.

Primintina, jog reikalavimas dėl iškvietimo mygtuko nebuvimo ir jo neveikimo laikotarpiu nuo 1996 m. kovo 7 d. iki 2018 m. gegužės 2 d. buvo išnagrinėtas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. rugsėjo 11 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-2935-281/2018. Teismas, atsižvelgdamas į tai, šioje byloje vertins tik laikotarpį nuo 2018 m. gegužės 2 d. iki 2019 m. vasario 13 d. dėl neveikiančio iškvietimo mygtuko.

Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176, 14.4 punkte nustatyta, kad kameroje privalo būti vidinio ryšio sistema (aliarminis iškvietimas). Nagrinėjamu atveju pareiškėjas teismui nenurodė, kokiu konkrečiai laikotarpiu ir kaip aliarminio iškvietimo neįrengimas sukėlė jam neturtinę žalą. Byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas būtų susidūręs su grėsme, kurios galėjo išvengti pasinaudodamas aliarminiu iškvietimu ar dėl to patyrė kitokių nepatogumų. Atsakovės atstovas atsiliepime paaiškino, kad gyvenamosiose kamerose yra įrengti aliarmo signalizacijos mygtukai, leidžiantys iškviesti apsaugos ir priežiūros poste budintį prižiūrėtoją, tačiau suimtieji ir nuteistieji neretai piktybiškai gadina šią signalizaciją. Svarbu atkreipti dėmesį ir į tai, kad pareiškėjas nepateikė duomenų, kad dėl pavojingų laikymo sąlygų (nesant aliarminio iškvietimo arba jam neveikiant) Lukiškių TI-K pareiškėjas būtų kreipęsis su skundais, prašymais arba pareiškimais į Lukiškių TI-K administraciją. Todėl pareiškėjo argumentai, jog jam nebuvo užtikrinta galimybė pasinaudoti iškvietimo mygtuku, vertintini kaip deklaratyvūs, todėl nėra pagrindo pripažinti, kad dėl šio iškvietimo mygtuko nebuvimo (neveikimo) pareiškėjas patyrė dvasinių išgyvenimų ir fizinių skausmų, leidžiančius priteisti neturtinę žalą.

Paminėtina, kad šis reikalavimas dėl laikotarpio nuo 1996 m. kovo 7 d. iki 2018 m. gegužės 2 d. buvo išnagrinėtas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. rugsėjo 11 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-2935-281/2018. Taigi teismas šioje byloje vertins laikotarpį nuo 2018 m. gegužės 2 d. iki 2019 m. vasario 13 d.

Kadangi ginčo laikotarpis dėl anksčiau priimto sprendimo trumpinamas (nuo 2018 m. gegužės 2 d. iki 2019 m. vasario 13 d.), teismui aktualus tik sanitarinio mazgo įrengimas gyvenamojoje kameroje Nr. 62.

Lietuvos higienos norma 134:2015 nereglamentuoja sanitarinio mazgo (tualeto) įrengimo laisvės atėmimo vietose reikalavimų. Ši higienos norma nustato bendrus higienos reikalavimus, taikomus laisvės atėmimo vietų gyvenamosioms patalpoms, dušinėms, sanitarinei švaryklai, kurie nesusiję su jų įrengimu.

Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 „Dėl tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“ (toliau – ir Eksploatavimo taisyklės), 14.5 punkte nustatyta, kad kamerose turi būti įrengta sanitarinio mazgo patalpa. Ši patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Esant galimybei, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto. Kameroje įrengiamas praustuvas. Pažymėtina, kad šios taisyklės taikomos naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems tardymo izoliatoriams. Veikiantiems tardymo izoliatoriams taikomi tik tie šių taisyklių reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Taigi teisės aktai nenustato imperatyvaus reikalavimo visiškai atitverti sanitarinį mazgą nuo gyvenamosios patalpos. Kita vertus, atsižvelgiant į tai, kad sanitarinis mazgas nėra iki galo atitvertas nuo gyvenamosios patalpos, pareiškėjas yra matomas kitiems asmenims, esantiems kameros viduje. Pažymėtina, kad byloje A. M. prieš Rusiją priimtame 2009 m. kovo 12 d. sprendime (pareiškimo Nr. 15210/07) Europos Žmogaus Teisių Teismas konstatavo, kad nors sanitarinis mazgas buvo sumontuotas už pertvaros, tačiau ji neužtikrino suimtojo privatumo, kadangi jis vis tiek galėjo būti matomas kitų kameroje kalinamų asmenų ir sargybinių. Pozicijos, kad toks sanitarinio mazgo įrengimas nėra tinkamas kalinamų asmenų privatumo užtikrinimas, laikosi ir LVAT (žr., pvz., 2016 m. sausio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-257-442/2016).

Eksploatavimo taisyklėse ir Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklėse, patvirtintose Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 (toliau – ir PĮĮET), sanitarinio mazgo užuolaidų įrengimas nenumatytas, tačiau gerinant suimtųjų (nuteistųjų) laikymo sąlygas asmens privatumui užtikrinti buvo pakabintos sanitarinio mazgo užuolaidos.

Vilniaus PN pateikė duomenis, kad kameroje Nr. 62, kurioje ginčo laikotarpiu buvo laikomas pareiškėjas, nėra techninių galimybių įrengti sanitarinio mazgo kabiną, todėl nuo likusio kameros ploto ši patalpa atitverta 1,5 m aukščio pertvara. Nuo 2016 m. gruodžio iki 2017 m. kovo mėnesio kamerose pakabintos užuolaidos, jos uždengia matomumą iš kameros vidaus ir nuo apžiūros langelio duryse. Tačiau atsakovės atstovo byloje pateiktos sanitarinių mazgų nuotraukos nepatvirtina fakto, jog būtent kameroje, kurioje buvo laikomas pareiškėjas, buvo įrengtas sanitarinis mazgas kaip atskira kabina arba atitvertas sienele su užkabintomis užuolaidomis. Tačiau teismas atkreipia dėmesį į Vilniaus PN pateiktus duomenis, jog aktualiu ginčo laikotarpiu (nuo 2018 m. sausio 1 d. iki 2019 m. vasario 12 d.) pareiškėjas buvo apgyvendintas kameroje Nr. 62 vienas. Aplinkybę, kad gyveno vienas, patvirtina ir pats pareiškėjas. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, laikytina, jog nėra pagrindo konstatuoti privatumo pažeidimą, nes pareiškėjas visą laikotarpį gyvenamojoje kameroje buvo vienas ir sanitarinio mazgo patalpa buvo atskirta 1,5 m aukščio sienele ir užuolaida, todėl buvo užtikrintas privatumas.

Teismas pasisakydamas dėl pareiškėjo skundo, kad nebuvo spintelės, pažymi, kad jokie teisės aktai nenustato sanitariniame mazge įrengti tualeto reikmenų spintelės ar lentynos. Atsakovės atstovas nurodė, jog gyvenamosios kameros atitinka reikalavimus, jose yra įrengta lentyna ir kiti būtini baldai. Teismas konstatuoja, kad šis pareiškėjo reikalavimas nepagrįstas.

Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad šis reikalavimas dėl laikotarpio nuo 1996 m. kovo 7 d. iki 2018 m. gegužės 2 d. jau buvo išnagrinėtas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. rugsėjo 11 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-2935-281/2018, vertins laikotarpį nuo 2018 m. gegužės 2 d. iki 2019 m. vasario 13 d.

Vadovaujantis HN 134:2015 44 punktu, laisvės atėmimo vietose, policijos areštinėse laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę nusiprausti duše. Byloje pateikto Lukiškių TI-K Ūkio skyriaus pranešime nurodoma, jog Lukiškių TI-K dušo patalpų įrengimas Lietuvos Respublikos higienos normos HN 134:2015 reikalavimus atitinka. Suimtiesiems ir nuteistiesiems sudaroma galimybė ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę nusiprausti duše. Lukiškių TI-K direktoriaus 2016 m. rugsėjo 30 d. įsakymu Nr. 1-264 patvirtintame tvarkos apraše „Dėl Lukiškių tardymo izoliatoriuje laikomų suimtųjų ir nuteistųjų išvedimo nusiprausti į dušą ir kirpėjo paslaugų suteikimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ nustatyta, jog suimtieji dušu gali naudotis iki 15 min.

Vilniaus PN atsiliepime į skundą nurodė, kad Lukiškių TI-K laikomiems asmenims yra sudaryta galimybė prausti visą kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip kartą per savaitę. Pažymi, jog, siekiant užtikrinti nuteistųjų (suimtųjų) privatumą duše, dušo patalpose įrengtos pertvaros. Bendras pertvaros aukštis yra 1,6 m (įskaitant 0,4 m atstumą tarp pertvaros ir grindų), plotis – 1,2 m. Teismo įsitikinimu, pareiškėjo argumentai, jog duše tinkamai neveikė karšto (šalto) vandens maišytuvas, laikytini abstrakčiais ir nepagrįstais, nes byloje nėra jokių duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į pataisos įstaigos administraciją dėl netinkamai veikiančio vandens maišytuvo.

Atsakovės atstovas atsiliepime tik formaliai nurodė, kad privatumui užtikrinti dušuose įrengtos pertvaros, tačiau nepateikė teismui duomenų ir įrodymų, kad Vilniaus PN įrengtos dušo patalpos su pertvaromis. Remiantis ginčui aktualia anksčiau minėta LVAT praktika, vien pertvarų duše įrengimas, nesant galimybės bent iš dalies nuo duryse įrengto stebėjimo lango užsidengti dušo užuolaidėle, yra nesuderinamas su asmens teise į privatumą. Nagrinėjamu atveju Vilniaus PN nepateikė įrodymų ir byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas priklausytų didelei rizikos grupei dėl polinkio į kitų asmenų užpuolimą, savęs žalojimą, bandymą nusižudyti ir pan., ir dėl to stebėjimas per duryse įrengtą stebėjimo langą būtų būtinas ir konkrečiu atveju pateisinamas. Taip pat nėra duomenų, jog pareiškėjo teisė privačiai pasinaudoti dušu buvo užtikrinta, neatsižvelgiant į faktą, kad dušo įrengimas atitiko formalius teisės aktų reikalavimus. Taigi, darytina išvada, kad byloje nustatytos aplinkybės nepatvirtina, jog dušo kabinos buvo įrengtos taip, kad pareiškėjas galėtų privačiai pasinaudoti jomis ir nepatirti nepatogumų, susijusių su privatumo stoka, o tai nagrinėjamu atveju yra pakankamas pagrindas pripažinti, jog pareiškėjo teisė į privatumą naudojantis dušu buvo pažeista.

Pareiškėjas nurodo, kad negali įsigyti būtinojo reikalingumo prekių kalėjimo parduotuvėje, nes jo sąskaita yra areštuota, o daiktų, kuriuos išduoda Lukiškių TI-K, nepakanka. Dėl šios priežasties pareiškėjas negali deramai bendrauti ir palaikyti ryšių su artimaisiais ar draugais, mano, kad jo interesai yra pažeisti, dėl to patiria dvasinių išgyvenimų.

Teismas pažymi, jog Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 585 straipsnyje nustatytas antstolio reikalavimų privalomumas. Pagal šio straipsnio 1 dalį, antstolio reikalavimai vykdyti sprendimus, pateikti turimą informaciją apie skolininko turtinę padėtį, susipažinti su sprendimams vykdyti būtinais dokumentais ar susilaikyti nuo veiksmų, galinčių trukdyti vykdyti sprendimus, išskyrus įstatymų nustatytus atvejus, privalomi visiems asmenims ir turi būti įvykdyti per antstolio nustatytą terminą.

CPK 613 straipsnyje nustatyta, kad bet kokius vykdymo proceso metu iškylančius klausimus antstolis išsprendžia motyvuotu patvarkymu, kuris CPK 510 straipsnio nustatyta tvarka gali būti skundžiamas apylinkės teismui, kurio veiklos teritorijoje yra antstolio kontoros buveinė.

Atkreiptinas dėmesys, kad, pagal ABTĮ 18 straipsnio 2 dalies nuostatas, administracinių teismų kompetencijai nepriskiriama tirti antstolių procesinių veiksmų, be kita ko, susijusių su sprendimų vykdymu. Be to, kaip teisingai savo atsiliepime pažymėjo Vilniaus PN, ji taip pat neturi įgaliojimų aiškinti ir vertinti teisinių santykių, susijusių su antstolių patvarkymų vykdymu. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad nagrinėjamas klausimas nepriskirtinas nei teismo, nei atsakovės atstovo kompetencijai, šio pareiškėjo argumento išsamiau nevertins.

Pareiškėjas S. R. prašo iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus PN, priteisti 100 000 eurų neturtinei žalai atlyginti.

Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – VAĮ) 42 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama CK ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (CK 6.271 straipsnio 4 dalis). Valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims būtinoms sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (CK 6.249 straipsnis). Neteisėtumui CK 6.271straipsnio prasme konstatuoti reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo, kiekvienu atveju būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais.

Pažymėtina, kad LVAT bylose dėl neturtinės žalos atlyginimo ne kartą yra nurodęs, jog pareiga įrodyti, kad tam tikra žala patirta, tenka pareiškėjui, kuris taip pat privalo pagrįsti ir įrodyti priežastinį ryšį tarp jo nurodomos žalos ir neteisėtų veiksmų (žr., pvz., 2011 m. kovo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-669/2011, 2017 m. gegužės 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-727-552/2017, 2017 m. rugsėjo 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4543-520/2017, 2017 m. lapkričio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2205-575/2017, 2018 m. vasario 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-66-1062/2018, 2019 m. vasario 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-450-520/2019). Tačiau teismų praktikoje taip pat pripažįstama, kad neturtinės žalos įrodinėjimas pasižymi specifika, kadangi neturtinė žala dažnai yra susijusi su fizinio ar dvasinio pobūdžio pakenkimais, kuriuos įrodyti tiesioginiais įrodymais ne visada įmanoma. Todėl įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas – neturtinės žalos padarymo faktas. Įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų lemti neigiamą poveikį nukentėjusiajam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas (žr., pvz., LVAT 2012 m. kovo 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-336/2012, 2017 m. gruodžio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3693-502/2017, 2018 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2206-1062/2018, 2018 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-232-822/2018, 2019 m. sausio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-58-552/2019, 2019 m. vasario 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1570-629/2019).

Pareiškėjas nepateikė teismui įrodymų, patvirtinančių didesnį jo patirtos neturtinės žalos bei patirtų neigiamų išgyvenimų sunkumą, negu įprastai laikomas patiriamu dėl objektyviai darančio neigiamą poveikį privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais neužtikrinimo. Byloje nėra duomenų, kad jis būtų laikomas kitokiomis sąlygomis negu kiti asmenys. Byloje taip pat nenustatyta, kad atsakovės atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis. Šiame kontekste pabrėžtina, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99), LVAT 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, LVAT 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012, LVAT 2016 m. rugpjūčio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-575-836/2016).

Pastebėtina, kad, vertinant neturtinės žalos atlyginimo būdą ir dydį, privatumo neužtikrinimas naudojantis dušu vienais atvejais leidžia pažeidimą tik pripažinti, nepriteisiant neturtinės žalos atlyginimo pinigais (žr., pvz., LVAT 2017 m. gegužės 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1310-525/2017), kitais atvejais sudaro pagrindą daryti išvadą, jog pažeidimo pripažinimas nėra tinkama satisfakcija ir turi būti priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais (žr., pvz., LVAT 2017 m. balandžio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-512-822/2017).

Atsižvelgdamas į byloje nustatytas faktines aplinkybes, nustatytų pažeidimų mastą, intensyvumą ir trukmę, Lietuvoje egzistuojančias valstybės ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, vadovaudamasis aktualia EŽTT ir Lietuvos teismų formuojama praktika, protingumo ir teisingumo principais, teismas daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju dėl padarytų pažeidimų neužtikrinant pareiškėjo privatumo naudojantis dušu (41 parą) pareiškėjo prašoma priteisti 100 000 Eur suma yra neprotingai didelė ir neproporcinga padarytam pažeidimui, todėl ji mažintina iki 80 Eur.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 ir 5 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu, teismas

nusprendžia:

Nutraukti administracinės bylos Nr. I1-718-764/2019 dalį dėl reikalavimo priteisti neturtinę žalą, patirtą Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime laikotarpiu nuo 1996 m. kovo 7 d. iki 2018 m. gegužės 2 d.

Priteisti pareiškėjui S. R. (S. R.) iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, 80 Eur (aštuoniasdešimt eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Likusią pareiškėjo skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo sprendimo paskelbimo gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.