Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Rasa Gudžiūnienė

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Amber Capital Partners“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2014 m. liepos 24 d. nutarties, kuria sustabdytas civilinės bylos Nr. 2-1197-467/2014 pagal ieškovo akcinės bendrovės banko „Finasta“ ieškinį atsakovams J. A., N. A., A. K., D. K., A. V., A. R., M. K., G. G., P. P., A. A., uždarajai akcinei bendrovei „Amber Capital Partners“ dėl žalos atlyginimo nagrinėjimas.

Aprašomoji dalis

Teisėja nustatė:

I. Ginčo esmė

Byloje sprendžiamas ginčas dėl bankrutavusios įmonės vadovų, valdybos narių ir dalyvių civilinės atsakomybės už įmonės kreditoriui padarytą žalą.

Motyvuojamoji dalis

Atskirajame skunde keliamas klausimas dėl teismo veiksmų teisėtumo ir pagrįstumo sustabdant bylą tol, kol bus išspręstos kitos bylos, nagrinėjamos civiline tvarka, t. y. baigtos įmonės bankroto procedūros.

Ieškovas AB bankas „Finasta“ kreipėsi į teismą prašydamas solidariai iš atsakovų priteisti 3 068 784,87 Lt žalos atlyginimą, procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas. Jis nurodė, kad atsakovai – buvę trečiojo asmens BUAB „Izobara“ vadovai bei dalyviai, atliko neteisėtus veiksmus, dėl kurių BUAB „Izobara“ neįvykdė savo įsipareigojimų ieškovui ir tapo nemokia.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Vilniaus apygardos teismas 2014 m. liepos 24 d. nutartimi, atnaujinęs bylos nagrinėjimą iš esmės, sustabdė bylą tol, kol bus išspręstos Vilniaus apygardos teismo nagrinėjamos civilinės bylos Nr. B2-384-577/2014 ir Nr. B2-5086-577/2014.

Teismas nurodė, kad tarp nagrinėjamos bylos ir civilinių bylų Nr. B2-384-577/2014 ir Nr. B2-5086-577/2014, kuriose sprendžiami trečiojo asmens BUAB „Izobara“ bankroto procedūrų vykdymo bei įmonės bankroto pripažinimu tyčiniu klausimai, yra tiesioginis prejudicinis ryšys (CPK 163 straipsnio 3 punktas). Šioje byloje pareikštas ieškinys dėl žalos atlyginimo negali būti nagrinėjamas ir sprendžiamas iš esmės, nes neužbaigus trečiojo asmens BUAB „Izobara“ bankroto bylos, nėra galimybių tinkamai nustatyti žalos fakto ir dydžio (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. vasario 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Panevėžio spaustuvė“ v. R. Š. ir kt., bylos Nr. 3K-3-19/2012).

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

Atskirajame skunde atsakovas UAB „Amber Capital Partners“ prašo arba panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2014 m. liepos 24 d. nutartį ir atnaujinti bylos nagrinėjimą iš esmės, arba pakeisti Vilniaus apygardos teismo 2014 m. liepos 24 d. nutartį ir numatyti, kad bylos nagrinėjimas sustabdomas iki trečiojo asmens BUAB „Izobara“ turimo turto įvertinimo momento. Skunde teigiama, kad:

Sustabdžius bylą pažeidžiamas proceso koncentracijos principas bei nepasiekiamas vienas iš civilinio proceso tikslų – kuo greičiau byloje atkurti teisinę taiką tarp ieškovo ir atsakovų (CPK 2, 7 straipsniai). Teismų praktika bylos sustabdymo atžvilgiu esant panašioms faktinėms aplinkybėms nėra vienoda. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. kovo 21 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje UAB „Klaipėdos šaldytuvų terminalas“ v. J. G. ir kt., bylos Nr. 3K-3-118/2011, išaiškinta: aplinkybė, kad juridiniam asmeniui yra iškelta bankroto byla, nėra privalomas civilinės bylos, kurioje juridinio asmens dalyviams yra pareikštas ieškinys pagal CK 2.50 straipsnio 3 dalį, sustabdymo pagrindas per se. Kasacinio teismo praktikos nenuoseklumas patvirtina esant reikalingą ją suvienodinti, taikant privalomąjį bylos sustabdymą reglamentuojančią CPK 163 straipsnio 3 dalį, sprendžiant klausimą dėl žalos atlyginimo CK 2.50 straipsnio 3 dalies pagrindu.

Šioje bylos nagrinėjimo stadijoje maksimali įmanoma žala yra aiški – ji lygi ieškovui negrąžintam kreditui su palūkanomis. Teismui nenustačius bent vienos iš kitų civilinės atsakomybės sąlygų, ieškovo patirtos žalos dydis būtų nereikšmingas. Dėl to teismo sprendimas stabdyti bylą akivaizdžiai pažeidžia atsakovų teises ir teisėtus lūkesčius. Net ir teismui siejant bylos stabdymą su žalos fakto ir dydžio nustatymu, vėliausias bylos sustabdymo terminas turėtų būti ne sprendimų bylose įsiteisėjimas, bet realaus ir tikėtinai pagrįsto fakto apie trečiojo asmens BUAB „Izobara“ turimą turtą ir jo vertę nustatymas (CK 6.249 straipsnio 3 dalis).

Atsiliepime į atskirąjį skundą atsakovai A. K., D. K. ir M. K. prašo skundą tenkinti – panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2014 m. liepos 24 d. nutartį ir perduoti bylą teismui nagrinėti iš naujo. Atsiliepime teigiama, kad:

Teismas tinkamai nemotyvavo savo sprendimo stabdyti bylą – formaliai remtasi civilinėje byloje UAB „Panevėžio spaustuvė“ v. R. Š. ir kt. pateiktais išaiškinimais, nors bylų faktinės aplinkybės skiriasi. Be to, teismas, kaip teisingai nurodoma skunde, neįvertino kasacinio teismo praktikos nevienodumo bylos sustabdymo klausimu. Bylos stabdymas jau po baigiamųjų kalbų, nors prieš tai buvo atmesti analogiški ieškovo prašymai, pažeidė proceso koncentracijos ir byloje dalyvaujančių asmenų interesų pusiausvyros principus. Faktinės aplinkybės rodo, kad ieškinys pareikštas tik su tikslu pritaikyti laikinąsias apsaugos priemones ir taip sukelti kaip įmanoma daugiau nepatogumų atsakovams.

Atskirajame skunde teisingai teigiama, jog maksimali įmanoma ieškovo žala yra aiški, o kitas civilinės atsakomybės sąlygas teismas gali nustatyti pats. Nenustačius bent vienos iš jų, žalos dydis taptų nereikšmingas. Be to, atsakovų atsakomybė galėtų būti tik subsidiari, t. y. iš jų žala išieškoma tik po to, kai ieškovas realizuotų savo reikalavimus iš trečiojo asmens BUAB „Izobara“ (civilinė byla UAB „Klaipėdos šaldytuvų terminalas“ v. J. G. ir kt.).

Atsiliepime į atskirąjį skundą ieškovas AB bankas „Finasta“ prašo skundą atmesti. Atsiliepime teigiama, kad:

Teismas pagrįstai, vadovaudamasis civilinėje byloje UAB „Panevėžio spaustuvė“ v. R. Š. ir kt. kasacinio teismo suformuluotais išaiškinimais, sustabdė bylą. Jeigu ieškinio reikalavimai būtų patenkinti, teismas privalėtų įvardinti konkretų, o ne maksimalų priteisiamos žalos dydį. Pastarasis paaiškės tik pasibaigus trečiojo asmens BUAB „Izobara“ bankroto procedūroms. Svarbu tai, kad civilinėje byloje Nr. B2-5086-577/2014 nustačius, jog trečiasis asmuo BUAB „Izobara“ prie bankroto buvo privestas tyčia, tuo pačiu būtų konstatuoti ir atsakovų neteisėti veiksmai.

Teisėja konstatuoja:

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Civilinės bylos sustabdymo instituto paskirtis – pašalinti tam tikras objektyviai esančias įstatymo nurodytas kliūtis, nepriklausančias nei nuo dalyvaujančių byloje asmenų, nei nuo teismo valios, dėl kurių buvimo teismas negali tinkamai išnagrinėti civilinės bylos (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2009 m. spalio 23 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Vilniaus miesto savivaldybė v. UAB „Saunų rojus“, bylos Nr. 3K-3-437/2009).

CPK 163 straipsnio 3 punkte nurodyta, kad teismas privalo sustabdyti bylą, kai negalima nagrinėti tos bylos tol, kol bus išspręsta kita byla, nagrinėjama civiline, baudžiamąja ar administracine tvarka. Pagal kasacinio teismo suformuotą praktiką CPK 163 straipsnio 3 punkte nurodytu pagrindu galima sustabdyti civilinę bylą tik tada, kai nagrinėjamos bylos yra susijusios taip, kad kitoje byloje nustatyti faktai turės įrodomąją, prejudicinę ar privalomąją galią sustabdomai bylai (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. rugsėjo 9 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Vilniaus apygardos vyriausiasis prokuroras v. Teisingumo ministerija ir kt., bylos Nr. 3K-3-309/2009; 2011 m. balandžio 19 d. nutartį, priimta civilinėje byloje Spaudos rūmų aukštuminio pastato savininkų bendrija „Spaudos rūmai“ v. UAB „VL turto valdymas“, bylos Nr. 3K-3-185/2011).

Byla CPK 163 straipsnio 3 punkto pagrindu turi būti stabdoma, kai išspręsti byloje pareikštą reikalavimą būtini faktai yra nustatinėjami kitoje byloje, ir bylą nagrinėjantis teismas pats negali jų nustatyti (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. birželio 22 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje K. D. v. AB „Ukmergės gelžbetonis“, bylos Nr. 3K-3-261/2007; 2014 m. birželio 20 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Daugiabučio namo Konstitucijos 15/5 savininkų bendrija v. N. Š., bylos Nr. 3K-3-326/2014).

Šią bylą pirmosios instancijos sustabdė tol, kol bus baigtos trečiojo asmens BUAB „Izobara“ bankroto procedūros, įskaitant bankroto pripažinimo tyčiniu. Toks procesinis sprendimas motyvuotas aplinkybe, kad ieškovo reikalaujamos priteisti žalos patyrimo faktas ir dydis gali būti nustatyti tik trečiojo asmens BUAB „Izobara“ bankroto byloje. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas rėmėsi kasacinio teismo civilinėje byloje UAB „Panevėžio spaustuvė“ v. R. Š. ir kt. pateiktais išaiškinimais. Pastarojoje nurodyta, kad bankrutuojančios įmonės kreditoriaus ieškinys dėl jo patirtos žalos atlyginimo bankrutavusio skolininko vadovams ir dalyviams negali būti nagrinėjamas ir sprendžiamas iš esmės, nes neužbaigus bankroto bylos, be kita ko, nėra galimybių tinkamai nustatyti žalos fakto ir dydžio.

Atsakovų, padavusių atskirąjį skundą ir atsiliepimą į jį, nuomone, kasacinio teismo praktika aptartu teisės klausimu nėra vienoda, t. y. civilinėje byloje UAB „Klaipėdos šaldytuvų terminalas“ v. J. G. ir kt. pateiktas kitoks išaiškinimas. Su tokiu kasacinio teismo motyvų traktavimu galima sutikti tik iš dalies. Civilinėje byloje UAB „Klaipėdos šaldytuvų terminalas“ v. J. G. ir kt. kasacinio teismo teisėjų kolegija, pasisakydama dėl galimybės spręsti bankrutuojančio juridinio asmens dalyvių subsidiariosios atsakomybės klausimą nepasibaigus bankroto bylai, išskyrė, jog aplinkybė, kad juridiniam asmeniui yra iškelta bankroto byla, nėra privalomas civilinės bylos, kurioje juridinio asmens dalyviams yra pareikštas ieškinys pagal CK 2.50 straipsnio 3 dalį, sustabdymo pagrindas per se. Juridinio asmens negalėjimas vykdyti prievolės gali būti teismo konstatuojamas skirtingų faktinių aplinkybių pagrindu, kai nustatoma, kad juridinis asmuo nevykdo prievolės kreditoriui dėl to, kad neturi reikalingų lėšų ar turto, inter alia dėl bankroto.

Iš to, kas aptarta, aišku, kad civilinėje byloje UAB „Klaipėdos šaldytuvų terminalas“ v. J. G. ir kt. kasacinio teismo pateiktos išvados iš esmės neprieštarauja suformuluotoms byloje UAB „Panevėžio spaustuvė“ v. R. Š. ir kt. Tokį vertinimą implikuoja faktas, kad kasacinis teismas abejose bylose pripažino, jog jų nagrinėjimui būtina nustatyti, ar bankrutuojantis juridinis asmuo pajėgs įvykdyti įsipareigojimus kreditoriui, pareiškusiam ieškinį. Tačiau civilinėje byloje UAB „Klaipėdos šaldytuvų terminalas“ v. J. G. ir kt. išskirta, kad pastarasis faktas gali būti nustatomas ne tik pasibaigus bankroto bylai, bet ir tiriant kitas faktines aplinkybes. Galimybę nustatyti, ar juridinis asmuo pajėgs įvykdyti prievolę kreditoriui, t. y. pastarojo nepatenkintų reikalavimų dalį (patirtos žalos dydį), nelaukiant bankroto procedūrų pabaigos patvirtina ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos pozicija, išsakyta 2014 m. rugsėjo 12 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje UAB „Mitnija“ v. UAB „Statybų kryptis“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-389/2014. Joje pripažinta, kad aplinkybė, jog kreditoriaus reikalavimai nebus patenkinti, gali būti konstatuojama remiantis faktiniais duomenimis apie bankrutuojančios įmonės turimo turto vertę ir jo santykį su teismo patvirtintų kreditorių reikalavimų suma.

Nagrinėjamoje byloje pareikštame ieškinyje ieškovas įrodinėja, kad atsakovai – buvę trečiojo asmens BUAB „Izobara“ dalyviai, vadovai ir / ar valdybos nariai, atliko neteisėtus veiksmus, kurie sukėlė ieškovui žalą. Atsakovų veiksmų neteisėtumas, anot ieškovo, pasireiškė kryptingu ir tyčiniu siekiu išvengti trečiojo asmens BUAB „Izobara“ įsipareigojimų įvykdymo ieškovui. Taigi ieškovas įrodinėja atsakovus atlikus tiesiogiai prieš jį nukreiptus neteisėtus veiksmus, kurie lėmė trečiojo asmens BUAB „Izobara“ negalėjimą atsiskaityti su juo. Atsakovų atsakomybė prieš ieškovą (išoriniai santykiai) yra subsidiaraus pobūdžio. Vadinasi, ieškovas reikalavimą į juos galėtų nukreipti tik tuo atveju, jeigu trečiojo asmens BUAB „Izobara“ turimo turto neužtektų jo reikalavimo patenkinimui. Iš to aišku, kad bylos nagrinėjimas tol, kol nepaaiškės, ar ieškovas išvis patyrė žalą, t. y. kad trečiojo asmens BUAB „Izobara“ turto nepakanka jo prievolei įvykdyti, ir, jei žala patirta – tai kokio dydžio – nėra galimas. Maksimalios galimos žalos kategorija, minima atskirajame skunde, teisiškai nereikšminga, kadangi teismo sprendimu turi būti nustatomas konkretus, bet ne hipotetinis priteistinos žalos dydis (CPK 265 straipsnio 1 dalis, 270 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje pripažįstama, jog, esant tam tikroms aplinkybėms, nacionaliniai teismai gali laukti paraleliai vykstančių teismo procesų rezultatų, ir tai gali būti laikoma procesinio veiksmingumo priemone. Tačiau kartu pabrėžiama, kad toks sprendimas turi būti proporcingas, atsižvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes (žr., pvz., Herbst prieš Vokietiją, 2007 m. sausio 11 d. sprendimas, Nr. 20027/02; Žuravliovas ir Balčiūnas prieš Lietuvą, 2013 m. lapkričio 26 d. sprendimas, Nr. 34575/05). Atskirojo skundo argumentai neteikia pagrindo išvadai esą pirmosios instancijos teismas bylą sustabdė remdamasis formaliais pagrindais. Sutiktina, kad teismo procesiniai veiksmai iš pradžių atmetant ieškovo prašymus stabdyti bylą remiantis pagrindu, kuriuo apskųsta nutartimi vėliau sustabdė bylą, nebuvo nuoseklūs. Vis dėlto egzistuoja objektyvus bylos sustabdymo pagrindas, ribojantis teismo galimybę savarankiškai nustatyti ginčui išspręsti reikšmingus faktus – ieškovo patirtos žalos dydį. Be to, trečiojo asmens BUAB „Izobara“ bankroto byloje, be kita ko, sprendžiamas bankroto pripažinimo tyčiniu klausimas. Jo išnagrinėjimo teisinis rezultatas ir teismo nustatyti faktai dėl atsakovų veiksmų taip pat turės prejudicinę reikšmę šioje byloje. Tinkamas ir visapusis ieškinio faktinį pagrindą apibrėžiančių faktų nustatymas yra viena esminių sąlygų teisingam, be kita ko, greitam, ginčo išsprendimui. Dėl to pirmosios instancijos teismo procesinis sprendimas stabdyti bylą priimtas nepažeidžiant šalių lūkesčio, kad byla būtų išnagrinėta kaip įmanoma operatyviau (CPK 2, 7 straipsniai). Juolab, kad pirminė iniciatyva sustabdyti procesą buvo pareikšta vienos iš bylos šalių – ieškovo. Šių argumentų kontekste pažymėtina, kad atsakovų D. K., A. V. ir M. K. teiginiai – esą teismo nutartis yra nemotyvuota, neatitinka faktinės padėties. Tiek atskirojo skundo, tiek atsiliepimų turinys suponuoja, kad šalys suprato bylos sustabdymo priežastis, ir teismo išdėstytų samprotavimų eiga neužkirto kelio joms pasinaudoti apeliacijos teise.

Teismo pareiga užtikrinti, kad byla būtų išnagrinėta per protingą laiko tarpą, ne kartą konstatuota Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (žr., pvz., McMullen prieš Airiją, 2004 m. liepos 29 d. sprendimas, Nr. 42297/98; Scordino prieš Italiją, 2006 m. kovo 29 d. sprendimas, Nr. 36813/97). Teismas turi kontroliuoti bylos sustabdymo pagrindo išnykimo momentą ir jam atsiradus atnaujinti bylos nagrinėjimą (CPK 167 straipsnio 1 dalis). Pastarąją aplinkybę teismui atskleisti gali ir bylos šalys, kurios taip pat turi pareigą rūpintis greitu bylos išnagrinėjimu (CPK 7 straipsnio 2 dalis). Pasisakant dėl bylos sustabdymo pagrįstumo, pažymėta, kad bankroto proceso stadija neriboja kreditoriaus teisės kreiptis dėl bankrutuojančios įmonės skolų priteisimo tiesiogiai iš akcininkų, vadovų ir / ar valdybos narių. Tokiu atveju bylos nagrinėjimui esminę reikšmę turi tai, ar galima nustatyti, kad ieškovo reikalavimai nebus patenkinti skolininko bankroto byloje. Šis faktas gali būti nustatomas remiantis įvairiomis įrodinėjimo priemonėmis. Jeigu jis paaiškėtų iki trečiojo asmens BUAB „Izobara“ bankroto procedūrų pabaigos, šalys turės teisę inicijuoti bylos atnaujinimą anksčiau Vilniaus apygardos teismo 2014 m. liepos 24 d. nutarties rezoliucinėje dalyje įvardintų įvykių.

Remiantis tuo, kas aptarta, prieitina prie išvados, kad keisti ar naikinti pirmosios instancijos teismo nutartį atskirojo skundo argumentais nėra pagrindo.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2014 m. liepos 24 d. nutartį palikti nepakeistą.