Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. B. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2013 m. balandžio 24 d. nuosprendžio, kuriuo M. B. nuteistas pagal BK 184 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu 3 metams ir 6 mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2, 4 dalimis, 5 dalies 1 punktu, BK 65 straipsnio 2 dalimi, paskirtą bausmę apėmimo ir dalinio sudėjimo būdu subendrinus su Prienų rajono apylinkės teismo 2011 m. kovo 30 d. baudžiamuoju įsakymu ir Marijampolės rajono apylinkės teismo 2012 m. kovo 12 d. nuosprendžiu paskirtomis baudomis, galutinė subendrinta bausmė M. B. paskirta laisvės atėmimas 3 (trejiems) metams ir 6 (šešiems) mėnesiams bei 120 MGL dydžio (15600Lt) bauda, laisvės atėmimo bausmę atlikti nustatant pataisos namuose.

Iš M. B. priteista 364012,09 Lt turtinės žalos atlyginimo UAB „Swedbank lizingas“.

Aprašomoji dalis

nustatė:

M. B. nuteistas už tai, kad jis kaip juridinio asmens UAB XXXXX, įmonės kodas 165782518, registracijos vieta Turlojiškės k., Kalvarijos sav., direktorius, 2005-11-29 lizingo pirkimo - pardavimo sutarties Nr. LT025854 ir 2005-12-02 priėmimo - perdavimo akto pagrindu gavęs bei priėmęs valdyti ir naudoti jam patikėtą UAB „Hansa lizingas” (dabartinis pavadinimas - UAB ,,Swedbank lizingas“) turtą – 126260 Lt vertės naudotą miškovežį Iveco 240E47, identifikacinis Nr. WJME2JTH004214908, reg. Nr. (duomenys neskelbtini) 2006-02-14 lizingo pirkimo - pardavimo sutarties LT028749 ir 2006-03-01 priėmimo - perdavimo akto pagrindu gavęs bei priėmęs valdyti ir naudoti jam patikėtą UAB „Hansa lizingas” (dabartinis pavadinimas – UAB ,,Swedbank lizingas“) turtą – 44368 Lt vertės naujas daugiapjūklines medienos pjovimo stakles DS-55-1R; 2006-02-14 lizingo pirkimo - pardavimo sutarties LT028750 ir 2006-03-01 priėmimo-perdavimo akto pagrindu gavęs bei priėmęs valdyti ir naudoti jam patikėtą UAB „Hansa lizingas” (dabartinis pavadinimas – UAB ,,Swedbank lizingas“) turtą – 34102 Lt vertės naudotą hidromanipuliatorių Loglift 70S, naujas medinių tašų pjovimo stakles TS-52-2R; 2006-02-14 lizingo pirkimo - pardavimo sutarties LT028751 ir 2006-03-01 priėmimo - perdavimo akto pagrindu gavęs bei priėmęs valdyti ir naudoti jam patikėtą UAB „Hansa lizingas” (dabartinis pavadinimas – UAB ,,Swedbank lizingas“) turtą – 21523,20 Lt vertės naujas medienos skersinio pjovimo pusiau automatines stakles SPS-12-3R; 2006-02-27 lizingo pirkimo - pardavimo sutarties LT029202 ir 2006-03-01 priėmimo - perdavimo akto pagrindu gavęs bei priėmęs valdyti ir naudoti jam patikėtą UAB „Hansa lizingas” (dabartinis pavadinimas – UAB ,,Swedbank lizingas“) turtą – 62304 Lt vertės naudotą hidromanipuliatorių Loglift 70S; 2006-08-31 lizingo pirkimo - pardavimo sutarties LT038131 ir 2006-09-01 priėmimo - perdavimo akto pagrindu gavęs bei priėmęs valdyti ir naudoti jam patikėtą UAB „Hansa lizingas” (dabartinis pavadinimas – UAB ,,Swedbank lizingas“) turtą – 108000 Lt vertės naudotą automobilį BMW X5, identifikacinins Nr. WBAFA71000LN24971, reg. Nr. (duomenys neskelbtini) 2006-09-01 lizingo pirkimo - pardavimo sutarties LT038162 ir 2006-09-01 priėmimo-perdavimo akto pagrindu gavęs bei priėmęs valdyti ir naudoti jam patikėtą UAB „Hansa lizingas” (dabartinis pavadinimas - UAB ,,Swedbank lizingas“) turtą – 91550 Lt vertės naudotą automobilį Mersedes Benz ML 400 CDI, identifikacinis Nr. WDC1631281X773958, reg. Nr. (duomenys neskelbtini) 2007-09-26 lizingo pirkimo - pardavimo sutarties LT060992 ir 2007-09-26 priėmimo - perdavimo akto pagrindu gavęs bei priėmęs valdyti ir naudoti jam patikėtą UAB „Hansa lizingas” (dabartinis pavadinimas – UAB ,,Swedbank lizingas“) turtą – 295000 Lt vertės vilkiką SCANIA su manipuliatorium Loglift 105S, identifikacinis Nr. (duomenys neskelbtini) reg. Nr. (duomenys neskelbtini) 2008 m. rudenį, spalio mėnesį, tiksliau nenustatytu laiku, (duomenys neskelbtini)., neteisėtai, nesilaikydamas lizingo sutarčių reikalavimų, 2008-10-23 akcijų pirkimo - pardavimo sutartyje ir 2008-10-23 perdavimo - priėmimo akte įrašydamas tikrovės neatitinkančius duomenis apie įmonės akcininkų, buveinės ir direktoriaus pasikeitimus bei šiuos neteisingus duomenis pateikęs VĮ Registrų centras, minėtą turtą tyrimo nenustatytu laiku perdavė tyrimo nenustatytiems tretiesiems asmenims ir tuo tyčia iššvaistė šį jam patikėtą didelės vertės turtą, tokiu būdu padarydamas UAB „Swedbank lizingas“ turtinę 364012,09 Lt žalą.

Remdamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika bei aptardamas BPK 44 straipsnio 6 dalies nuostatas dėl nekaltumo prezumpcijos, BPK 20 straipsnio nuostatas dėl bylos duomenų pripažinimo įrodymais bei jų vertinimo, nuteistasis M. B. teigia, kad šių BPK reikalavimų teismas nesilaikė ir dėl to priėmė neteisėtą ir nepagrįstą nuosprendį. Nuteisdamas jį už jam patikėto svetimo didelės vertės turto iššvaistymą teismas rėmėsi prielaidomis bei nepatikrintais, nepagrįstais įrodymais, tinkamai nepatikrino ikiteisminio tyrimo metu surinktų įrodymų, jų neišanalizavo ir neįvertino laikydamasis įstatymų.

Šioje byloje pirmiausia turėjo būti išsiaiškinta, ar jo atlikti veiksmai gali būti laikomi nusikalstamais, ar jais buvo pažeistos tik civilinės teisės normos ir jų pažeidimu nebuvo peržengtos civilinės teisės ribos. Esminis kriterijus, atribojantis civilinius teisinius santykius nuo baudžiamųjų, yra priešingas teisei elgesys, apsunkinantis galimybę ginti pažeistas teises civilinėmis teisinėmis priemonėmis, arba jos pavertimas neįmanoma realizuoti. Pagrindinis kriterijus, leidžiantis atskirti turto iššvaistymą nuo civilinio delikto – neįvykdymo ar netinkamo įvykdymo, turėtų būti iš anksto, dar iki sutarties sudarymo arba sutarties sudarymo metu suplanuoti neteisėti kaltininko veiksmai, kurių tikslas – perduoti tretiesiems asmenims patikėtą svetimą turtą. Teismas neanalizavo, ar egzistuoja tokios sąlygos ir esminiai kriterijai, o tai turėjo esminės reikšmės priimant neteisėtą nuosprendį.

Šiuo atveju turėtų būti nustatytas veikos neteisėtumas ir neatlygintinumas. Neatlygintinumas yra objektyviosios pusės požymis, nes vien tik patikėto turto trūkumas, jo vertės sumažėjimas dar nereiškia, kad turtas pasisavintas ar iššvaistytas. Šios nusikalstamos veikos neteisėtumas – tai ne tik jos prieštaravimas baudžiamiesiems įstatymams, bet ir neturėjimas pagrindo gauti turtą ar turtinę teisę, kurie yra nusikalstamo kėsinimosi objektas. Šio nusikaltimo sudėtis yra materialioji, todėl kaltininko veika turi būti sąlyga materialinei žalai atsirasti, tarp jų turi būti priežastinis ryšys, svarbus pats žalos dydis, o kol nepadaryta žala arba nėra kliūčių žalą atlyginti civilinės teisės priemonėmis, nėra ir paties turto iššvaistymo. Tuo tarpu šioje byloje išvadas dėl veikos neteisėtumo teismas padarė netinkamai ir nevisapusiškai įvertinęs bylos įrodymus, o dalies svarbių aplinkybių iš viso neanalizavo ir nevertino.

2008-10-23 akcijų pirkimo - pardavimo sutartyje ir 2008-10-23 perdavimo - priėmimo akte jis neįrašė jokių tikrovės neatitinkančių duomenų apie įmonės akcininkų, buveinės ir direktoriaus pasikeitimus. Tai paneigiančių įrodymų byloje nėra. Teismas skundžiamame nuosprendyje nenurodė, kokie duomenys minėtuose dokumentuose yra laikytini tikrovės neatitinkančiais duomenimis. Bylos duomenys tik patvirtina akcininkų, direktoriaus pasikeitimą, todėl neaišku, kame yra tas tikrovės neatitikimas. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad tuo metu, t. y. 2008 - 2009 m., galiojusi LR Akcinių bendrovių įstatymo redakcija numatė reikalavimą, keičiant buveinės adresą notariškai tvirtinti naują įstatų redakciją bei, keičiantis bendrovės direktoriui, tvirtinti pas notarą naujojo bendrovės direktoriaus parašo pavyzdį. Į notarą galėdavo kreiptis tik įmonės direktorius. Būtent tai ir buvo padaryta. Notarė N. U. 2008-10-29 patvirtino M. Ž. parašo pavyzdį (tomas Nr. 1 t., 109 b. l.) Po to M. Ž. turėjo vykti pats į VĮ Registrų centrą ir atlikti dokumentų registraciją. Aukščiau aprašyti duomenys rodo, kad nėra jokio pagrindo teigti, jog Registrų centrui buvo pateikti neteisingi duomenys. Teismas šių aplinkybių netyrė ir nevertino.

Nuteistasis M. B., remdamasis Akcinių bendrovių įstatymu bei Civiliniu kodeksu, teigia, kad direktoriaus pasikeitimas nereiškia, jog buvusiam direktoriui lieka privalomi bendrovės (juridinio asmens) įsipareigojimai. Pasikeitus bendrovės direktoriui ir M. Ž. tapus naujuoju įmonės pagrindiniu akcininku bei jos direktoriumi, visos teisės ir įsipareigojimai, priskirtini bendrovės direktoriui ir akcininkui, perėjo jam. Tą patvirtina paties M. Ž. pasirašyti dokumentai, kuriuos perėmė iš jo (M. B.). Vien tai, kad jis (M. B.), kaip bendrovės direktorius, tvarkė akcijų pardavimo reikalus bei naujajam pagrindiniam akcininkui ir direktoriui M. Ž. perdavė turtą, neleidžia konstatuoti jo veiksmų kriminalinio pobūdžio. Priešingai, Akcinių bendrovių įstatymo 37 straipsnio 12 dalies 10 punkte numatyta, kad bendrovės vadovas atsako už uždarosios akcinės bendrovės akcininkų sąrašo sudarymą. Todėl tai, jog būtent jis, dar būdamas UAB XXXXX vadovu, rūpinsi tinkama akcininkų pasikeitimo dokumentacija, tik patvirtina jo teisėtus, o ne nusikalstamus veiksmus.

Aukščiau įvardinti jo veiksmai nepatvirtina ir priežastinio ryšio tarp neva būtino raštiško banko leidimo perduoti jo patikėtą turtą to paties naudotojo – UAB XXXXX tik kitam direktoriui negavimo ir didelės vertės turto išvaistymo. Vadovaujantis lizingo sutarčių nuostatomis, viena iš Kliento, t. y. UAB XXXXX, o ne jo (M. B.), pareigų buvo „sutarties pagrindu nedisponuoti Turtu (neparduoti, neįkeisti ir pan.) be atskiro tam išduoto raštiško Lizingo bendrovės sutikimo“, o Turtas – tai konkrečių lizingo sutarčių pagrindu įgytos transporto priemonės ir įrengimai, bet ne UAB XXXXX akcijos. Taigi, akcijų perleidimas ir direktoriaus pasikeitimas - tai ne turto, įgyto lizingo sutarčių pagrindu, perleidimas trečiajam asmeniui. Nebebūdamas UAB XXXXX direktoriumi ir nebeturėdamas šios bendrovės atžvilgiu jokių įgaliojimų, negali atsakyti už tai, kaip naujasis direktorius – M. Ž. veikė bendrovės vardu su jos turtu ir kaip vykdė jos įsipareigojimus. Be to, jo vėlesni veiksmai, t. y. geranoriška pagalba bankroto administratorei UAB XXXXX turto paieškose, patarimas asmenims (G. U.) nepirkti naujojo UAB XXXXX savininko išparduodamo bankui priklausančio bendrovės naudojamo turto ir kt., tik patvirtina jo gerus bei paneigia nusikalstamus ketinimus. Pirmosios instancijos teismas šių aplinkybių netyrė ir nevertino. Teismas nurodė, jog byloje visiškai įrodyta, kad jis (nuteistasis) realiai bendrovės XXXXX akcijų nepardavė, įmonės valdyto, tačiau svetimo didelės vertės turto neišsaugojo. Anot teismo, esminės reikšmės neturi turto iššvaistymo tikslus momentas – ar tai buvo padaryta iki fiktyvaus įmonės perleidimo ar jau po to. Tačiau teismas neišsiaiškino, kas po 2008-10-23 įmonės akcijų perleidimo sutarties ir turto perdavimo M. Ž. realiai disponavo įmonės turtu: ar pats M. Ž., ar T. R., ar nenustatytas Justinas, ar nenustatytas Saulius, ar V. S. ar kiti. Teismas nevertino ir to, kad automobilis Mercedes Benz ML, priklausęs UAB XXXXX, kuris buvo perduotas M. Ž. kartu su visu kitu įmonės turtu, 2008-12-19 buvo naudojamas kitų asmenų: E. Š., T. K. ir ikiteisminio tyrimo metu nenustatyto asmens - Mariaus (2 t., 26-30 b. l.). Nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisme T. K. apklaustas nebuvo, o asmuo, vardu Marius, nebuvo nustatytas.

Teismas padarė tik prielaidomis pagrįstą išvadą, kad jis (M. B.) kaltinime nurodytą jam patikėtą UAB „Hansa lizingas“ priklausantį turtą perdavė nenustatytiems tretiesiems asmenims.

Pažymėtina, kad vertindamas atskirų įrodymų šaltinių savarankišką įrodomąjį turinį bei jų sąsają su kitais bylos duomenimis, teismas turi atsižvelgti į subjektyviosios kilmės įrodymų šaltinio (asmens) santykį su kaltinamuoju, teikiamos informacijos svarbą paties kaltinamojo ar liudytojo asmeniniams interesams ir pan. (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-440/2010). Asmenų (liudytojų, nukentėjusiųjų) parodymai gali būti vertinami kaip patikimi, jeigu jie nuoseklūs, išsamūs, detalūs, duoti gera valia, be pašalinės įtakos, sugebant būti pakankamai objektyviems dėl nagrinėjamos bylos aplinkybių. Aplinkybės rodančios, kad asmuo yra suinteresuotas bylos baigtimi gali sudaryti pagrindą teismui vertinti jo parodymus kaip nepatikimus. Išvada dėl parodymų patikimumo daroma įvertinus jų turinį ir sulyginus su kitais byloje esančiais įrodymais, gautais iš skirtingų šaltinių. Šiuo atveju liudytojo M. Ž. parodymai kelia pagrįstų abejonių dėl jų teisingumo bei patikimumo.

Bylos duomenys patvirtina, kad viso proceso metu jis (M. B.) davė nuoseklius parodymus, teisėsaugos organams suteikė visą žinomą informaciją, siekė padėti nustatyti tiesą apie tolimesnį UAB XXXXX likimą jam nustojus eiti šios bendrovės direktoriaus pareigas. Liudytojų R. M., K. M., A. L. – B., R. K. ir kt. parodymai patvirtina jo iniciatyvą ir siekimą, kad bendrovė veiktų sėkmingai. Visos šios aplinkybės, o taip pat ir tai, kad dalis UAB XXXXX akcininkų su juo yra susieti giminystės saitais, paneigia jo veikimą tyčia. Siekdamas, kad bendrovė toliau veiktų, jis kaip tik ėmėsi priemonių, surado jai pirkėją, tikėdamas, kad jis sėkmingai vystys UAB XXXXX veiklą. Bendrovės pirkėjas M. Ž. savo elgesiu (domėjimusi bendrove, jos turtu, apžiūrėdamas jį, gana ilgą laiką derindamas pirkimo - pardavimo sąlygas) sudarė patikimo pirkėjo įvaizdį. Todėl jis tikrai negalėjo įsivaizduoti ir numatyti vėliau kilsiančių neigiamų padarinių. Jo nurodytas aplinkybes dėl UAB XXXXX pardavimo M. Ž. tiesiogiai ar netiesiogiai, visiškai ar iš dalies patvirtina liudytojų R. M., K. M., A. L. – B., R. K. parodymai bei rašytiniai bylos įrodymai. Todėl nesuprantama, kuo remiantis jam buvo inkriminuotas turto perdavimas tretiesiems nenustatytiems asmenims, kai tas asmuo yra nustatytas ir teismui žinomas – M. Ž..

M. Ž. tvirtino neperėmęs UAB XXXXX turto bei dokumentų. Tačiau tokie jo parodymai vertintini kritiškai, nes juos paneigia kiti byloje esantys duomenys. Pasak M. Ž., jam tapti UAB XXXXX pirkėju bei nauju šios bendrovės akcininku už tam tikrą mokestį pasiūlė T. R.. Byloje nėra jokių duomenų apie galimą jo (M. B.) ir T. R. ryšį. M. Ž. teiginiai apie tai, kad jis tik pasirašė jam pateiktus dokumentus, jų neskaitęs, mažai tikėtini, nes toks elgesys nesuderinamas su suaugusio žmogaus sąmoningumu. Duomenų apie M. Ž. psichinę negalią ar kad jis būtų asocialus, nesuvokiantis savo veiksmų bei jų padarinių, byloje nėra. Be to, jo paties parodymai apie suvokimą, kad jis dalyvauja galimai fiktyviame sandoryje, leidžia manyti apie jo tyčinius nusikalstamus veiksmus. Iš M. Ž. parodymų matosi, kad pinigus už dokumentų pasirašymą jam sumokėjo ne jis (M. B.) ir ne su juo buvęs R. M., o kitas asmuo, galimai T. R.. Tačiau ir šių M. Ž. parodymų nepatvirtina jokie byloje esantys įrodymai. Juolab, byloje yra nustatyta, kad M. Ž. perėmė, o M. B. jam perdavė visus dokumentus, susijusius su UAB XXXXX (iš prijungtos bylos Nr. 1-26-416/2012, t. 4, b. l. 111-113). Atkreipia dėmesį į tai, kad M. Ž. savo parodymuose mini vis kitus asmenis (T., J., S. ir kt.), kurie jį vežiojo, jam mokėjo pinigus, galimai organizavo įmonės pirkimą, o vėliau – ir pardavimą V. S. ir kt. (iš prijungtos bylos Nr. 1-26-416/2012, t. 4, b. l. 109-110). Tačiau pirmosios instancijos teismas šiomis aplinkybėmis nesidomėjo ir netyrė galimo pastarųjų asmenų vaidmens kaltinime nurodyto turto iššvaistyme.

M. Ž. parodymus apie tai, kad jokių UAB XXXXX dokumentų bei turto jis negavo, paneigia jo (M. B.), liudytojų R. M., G. U. parodymai bei rašytiniai įrodymai. 2008-10-23 perdavimo - priėmimo aktas, pasirašytas M. B. ir M. Ž., patvirtina pastarąjį priėmus, o M. B. perdavus šiam UAB XXXXX turtą, įsipareigojimus, antspaudus ir kt. Šis aktas nėra nuginčytas ar pripažintas niekiniu, todėl juo netikėti nėra pagrindo. G. U. parodė, jog 2008 m. gale bei 2009 m. pradžioje, kuomet bendrovei XXXXX M. B. nebevadovavo, jis iš UAB XXXXX sulaukė pasiūlymų pirkti įvairias stakles, buvo susitikęs su dviem jaunuoliais, atvažiavusiais Mercedes džipu, kuriuo anksčiau važinėjo R. M.. Byloje yra UAB XXXXX direktoriaus M. Ž. 2008-12-08 pasirašytas komercinis pasiūlymas bendrovei XXXXX pirkti įvairias medienos apdirbimo stakles bei manipuliatorių. Šie įrodymai patvirtina tai, kad M. Ž. disponavo UAB XXXXX turtu.

M. Ž. parodymai apie tai, kad jis neturėjo pinigų pirkti UAB XXXXX ir už ją nemokėjo, taip pat vertintini kritiškai. Pats M. Ž. teigė lankęsis prabangiame sporto klube „Impuls“, kas rodo pinigų nestokojimą. Iš byloje esančios pažymos matyti, kad per 2007-2008 metus M. Ž. padarė šešis kelių eismo taisyklių pažeidimus, vairuodamas penkis skirtingus automobilius, iš kurių keli yra gana prabangūs (Toyota Land Cruiser, Mercedes Benz, BMW ir kt.). Be to, teismas netyrė ir aplinkybių, kad M. Ž., pirkdamas įmonę, visur dalyvavo ne vienas, o su kitais jį lydinčias asmenimis, kurie už M. Ž. perkant įmonę ir galėjo sumokėti pinigus 50000 Lt. Šios aplinkybės bei baudų sumokėjimas ne vėliau kaip per du mėnesius nuo jų paskyrimo paneigia M. Ž. deklaruojamą pinigų neturėjimą.

Teiginys, kad M. Ž. neturi gyvenamosios vietos, taip pat yra paneigtinas. Notarė N. U., 2008-10-29 patvirtindama M. Ž., kaip asmens, turinčio teisę UAB XXXXX vardu sudaryti sandorius, parašo pavyzdį, patvirtino ir dokumentuose surašytų duomenų tikrumą - nustatė ne tik pas ją atvykusio M. Ž. asmenybę, bet ir jo gyvenamąją vietą Panevėžyje, Klaipėdos g. 104-43.

Abejonių M. Ž. patikimumu kelia ir prijungtoje byloje Nr. 1-26-416/2012 jo duoti prieštaringi, neišsamūs ir nenuoseklūs parodymai. Tačiau teismui tai nesukliudė patikėti jo parodymais. Visuma nurodytų aplinkybių bei įrodymų, patvirtinančių liudytojo M. Ž. parodymus, nebuvimas sudaro pagrindą pastarojo parodymus vertinti kritiškai. Abejones dėl M. Ž. parodymų teisingumo sustiprina ir jo paties elgesys nenorint atvykti į teismą ir duoti parodymus šioje byloje. Tokie nepatikimi M. Ž. parodymai negali būti pagrindiniu jo kaltės įrodymu. Kitų jo kaltės įrodymų byloje nėra.

Tai, kad siekdamas UAB XXXXX veiklos tęstinumo, jis tvarkė bendrovės akcijų pardavimo reikalus bei perdavė pirkėjui UAB XXXXX dokumentus ir turtą, negali būti vertinama kaip nusikalstamas elgesys, nes jis, kaip bendrovės vadovas, vykdė Akcinių bendrovių įstatyme bei bendrovės įstatuose numatytas pareigas. Be to, aukščiau nurodytos aplinkybės patvirtina bendrovės turto perdavimą M. Ž. (tą patvirtino ir pats M. Ž., apklaustas ikiteisminio tyrimo teisėjo). Todėl nėra juridinio pagrindo traukti jį baudžiamojon atsakomybėn už turto, nesamo (ir, M. Ž. tapus direktoriumi, – nebuvusio) jo (M. B.) žinioje, iššvaistymą.

Pirmosios instancijos teismas pagrindiniu jo kaltę patvirtinančiu įrodymu laikė liudytojo M. Ž. parodymus. Nepaisant to, kad tie parodymai kelia pagrįstų abejonių dėl jų patikimumo bei teisingumo, jis (M. B.) šioje byloje dar ir neturėjo galimybės užduoti klausimus šiam liudytojui. Tuo buvo pažeista Žmogaus teisių ir laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnyje ir BPK 44 straipsnio 7 dalyje įtvirtinta jo teisė pačiam apklausti liudytojus. EŽTT jurisprudencijoje tokios teisės pažeidimas konstatuojamas tuo atveju, kai kaltinamasis jokioje proceso stadijoje neturėjo galimybės apklausti asmenų, kurių parodymai perskaitomi proceso metu ir naudojami kaip įrodymai (pavyzdžiui, Europos žmogaus teisių teismo sprendimai bylose Unterpertingeris prieš Austriją, Delta prieš Prancūziją).

Skundžiamame nuosprendyje teismas tik išdėstė apklaustų asmenų parodymus, tačiau nenurodė motyvų, kuriais vadovaudamasis atmetė jo ir liudytojo R. M. parodymus, tik trafaretiškai nurodė, jog juos paneigia liudytojo M. Ž. parodymai. Tokie motyvai yra nepakankami, todėl akivaizdu, kad teismas nesilaikė BPK 305 straipsnio reikalavimų.

Atsižvelgiant į paminėtus skundo argumentus, darytina išvada, kad buvo padaryti esminiai BPK pažeidimai, dėl kurių buvo suvaržytos įstatymų garantuotos kaltinamojo teisės, o teismo nuosprendis surašytas nesilaikant BPK reikalavimų, dėl ko, darytina išvada, jog baudžiamąją bylą išnagrinėjo šališkas teismas. Netikrindamas ir nevertindamas teisinančių įrodymų bei pripažindamas jį kaltu teismas pademonstravo savo išankstinę nuomonę, o išankstinės nuomonės turėjimas visada rodo teismo šališkumą.

Panaikinus apkaltinamąjį nuosprendį ir pagal BK 184 straipsnio 2 dalį jį išteisinus, civilinis ieškinys irgi turi būti atmestas. Tačiau net ir neišteisinant civilinis ieškinys patekintas nepagrįstai. Byloje nustatyta, kad Kauno apygardos teismo 2009 m. balandžio 23 d. nutartimi iškelta bankroto byla UAB XXXXX. Civilinio ieškovo UAB „Swedbank lizingas“ atstovas teisme patvirtino, kad bankroto byloje yra pateikti šioje baudžiamojoje byloje pateiktam civiliniam ieškiniui analogiški kreditoriniai reikalavimai, kurie yra patvirtinti (3 t., 148 b.l.). Tokiu atveju UAB „Swedbank lizingas" reikalavimas turėtų būti tenkinamas iš UAB XXXXX turto. Civilinio ieškovo reikalavimas bus sprendžiamas bankroto byloje, o baudžiamojoje byloje civilinio ieškinio klausimas negalėjo būti sprendžiamas, nes, iškėlus bankroto bylą juridiniam asmeniui, visi reikalavimai perduodami spręsti bankroto bylą nagrinėjančiam teismui. Dėl to civilinio ieškovo reikalavimas turėjo būti paliktas nenagrinėtas arba atmestas.

Byloje nėra duomenų apie bankroto bylos eigą bei priimtą sprendimą. Neturint šių duomenų, kyla klausimas, ar UAB „Swedbank lizingas“ dar neįgyvendino savo teisės į žalos atlyginimą ir ar nepatenkino civilinio reikalavimo. Nustačius tokias aplinkybes, nebūtų jokio teisinio pagrindo antrą kartą priteisti žalos atlyginimo baudžiamojoje byloje. Toks žalos atlyginimo priteisimas būtų laikytinas pakartotiniu civilinio ieškovo reikalavimo patenkinimu ir nepagrįstu pastarojo praturtėjimu (CK 6.237 straipsnis).

Pažymi, kad pasirašydamas lizingo sutartis jis veikė kaip UAB XXXXX direktorius, bendrovės vardu ir interesais. Tuo tarpu teismas, iš jo priteisdamas civiliniam ieškovui „Swedbank lizingas“ sumas, kurių negrąžino UAB XXXXX, iš esmės perkėlė jam juridinio asmens įsipareigojimus. Todėl nuosprendžio dalis dėl civilinio ieškinio patenkinimo, naikintina kaip nepagrįsta ir neteisinga.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą patenkinti. Prokuroras prašė skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmetamas.

Pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė M. B. inkriminuojamos nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir padarė abejonių nekeliančią išvadą, kad nuteistojo kaltė dėl tyčinio jam patikėto svetimo turto iššvaistymo yra neginčijamai įrodyta.

Apeliacinio skundo argumentai šios pirmosios instancijos teismo išvados nepaneigia.

Apeliaciniame skunde nuosprendis ginčijamas teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektais. Skunde taip pat apeliuojamą į BPK 20 straipsnio, BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatų pažeidimą, Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje suformuluotą reikalavimų nesilaikymą.

Apeliaciniame skunde teisingai pažymima, kad teismų praktikoje sukčiavimo, turto pasisavinimo ir iššvaistymo bylose sprendžiant baudžiamosios ir civilinės atsakomybės atribojimo klausimą (šiuo aspektu sukčiavimo, pasisavinimo ir iššvaistymo kvalifikavimui aktualūs argumentai yra identiški arba labai artimi ir panašūs), kai nevykdomos turtinės prievolės arba jos vykdomos netinkamai, taikomas kreditoriaus (turto savininko) padėties pasunkinimo kriterijus. Baudžiamosios atsakomybės taikymo pagrįstumą tokiais atvejais rodo tai, jog kaltinamas asmuo sąmoningai sudarė situaciją kad nukentėjusysis negalėtų civilinėmis teisinėmis priemonėmis atkurti savo pažeistos teisės arba toks pažeistų teisių gynimo būdas būtų pasunkintas, pvz.: be teisėsaugos institucijų pagalbos neįmanoma surasti ar identifikuoti prievolės vengiančio asmens, sandoris sąmoningai sudarytas taip, kad vėliau būtų neįmanoma įrodyti jo tikrojo turinio, asmuo skolinosi nuslėpdamas nuo nukentėjusiojo esminę informaciją apie didelę skolų naštą ir nemokumą vengdamas prievolės tyčia tapo beturčiu, kad nebūtų į ką nukreipti reikalavimo, pasislėpė ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-9-78/2012, 2K-106-2013, 2K-78/2009, 2K-224/2008, 2K-7-198/2008, 2K-7-388/2007, 2K- 23/2004, 2K-549/2003, 2K- 293/2002, 2K-851/2001 ir kt).

Taigi, eilėje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinių nutarčių laikomasi nuostatos, kad baudžiamosios atsakomybės, kylančios iš civilinių teisinių santykių, taikymo pagrįstumą rodo sąlygos, susijusios su objektyviu sudarytų civilinių sutarčių vykdymo apsunkinimu, kai viena šalių sąmoningais neteisėtais veiksmais užkerta kelią vykdyti sutartį, sumenkina kreditoriaus galimybes atkurti pažeistą teisę civilinio proceso tvarka (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-388/2007, 2K-7-198/2008). Kartais turto savininkas ar valdytojas gali būti suklaidinamas dėl kaltininko ketinimų įvairiais būdais, tačiau visų jų esmė - apsunkinti asmens, užvaldžiusio turtą nustatymą arba padaryti problemišku pažeistos teisės atstatymą.

Sprendžiant, ar asmens veika nevykdant ar netinkamai vykdant iš sutarčių kylančias pareigas, užtraukia civilinę atsakomybę, ar ši veika laikytina nusikaltimu, svarbu atsižvelgti į tai kokius ketinimus turėjo asmuo sudarydamas tokias sutartis, jas vykdydamas ar jų nesilaikydamas.

Apeliaciniame skunde didžiausias dėmesys skiriamas 2008 m. spalio 23 d. akcijų pirkimo-pardavimo sutarties bei tą pačią dieną surašyto turto perdavimo - priėmimo akto teisiniam įvertinimui ir daroma išvada, kad šiuose dokumentuose nėra įrašyta jokių tikrovės neatitinkančių duomenų apie įmonės akcininkų, buveinės, direktoriaus pasikeitimus, turto perdavimą. Šiuo aspektu pažymėtina, kad kolegija nebemato prasmės detaliau vertinti paminėtos pirkimo - perdavimo sutarties ir turto perdavimo - priėmimo akto teisėtumo ir plačiau aptarinėti byloje surinktus įrodymus, liečiančius paminėtas aplinkybes, nes šios aplinkybės (jos aktualios ir nagrinėjamoje byloje) jau yra nustatytos įsiteisėjusiais teismo nuosprendžiu (3 t., 5-15 b. l.) ir apeliacinės instancijos teismo nutartimi (3 t., 26-27 b. l.).

2012 m. kovo 12 d. Marijampolės rajono apylinkės teismo nuosprendžiu M. B. buvo nuteistas už tai, kad sąmoningai, siekdamas suklaidinti suinteresuotus asmenis (kreditorius) bei išvengti finansinių įsipareigojimų, paslėpė įmonės buhalterinės apskaitos dokumentus, sudarė fiktyvią 2008-10-23 akcijų pirkimo-pardavimo sutartį, 2008-10-23 perdavimo - priėmimo aktą bei pateikė neteisingus duomenis VĮ Registrų centras apie įmonės buveinės ir direktoriaus pasikeitimus.

Pažymėtina tik tai, kad akcijų pirkimo - pardavimo sutarties ir turto perdavimo - priėmimo akto fiktyvumą patvirtina ne tik minėti baigiamieji aktai, bet ir liudytojai P. A. J., A. L., A. L. – B., R. Z., K. M.. Iš šių liudytojų parodymų seka, kad akcininkai pasirašinėjo akcijų pardavimo sutartis ar M. B. buvo verčiami šias sutartis pasirašyti (P. A. J. parodymai), net ne akcininkų susirinkime ir nedalyvaujant akcijų pirkėjui. Šiuo aspektu yra reikšmingi jau paminėto liudytojo P. A. J. parodymai, kad jis tik iš atgaline data surašyto pranešimo sužinojo apie bendrovės pardavimą ir kvietimą į jau įvykusį akcininkų susirinkimą naujo direktoriaus (M. Ž.) rinkimui.

Taigi, įrodytomis pripažintos bylos aplinkybės, kurios sudarė faktinį pagrindą M. B. pripažinti kaltu pagal BK 184 straipsnio 2 dalį, teismo nustatytos ne remiantis prielaidomis ar išimtinai M. Ž. parodymais, bet patikrintais ir įvertintais įrodymais, kurie yra tarpusavyje susiję. Pažymėtina ir tai, kad skundžiamame nuosprendyje ir šioje nutartyje aptartų liudytojų parodymų prasmės bei paminėtame įsiteisėjusiame Marijampolės apylinkės teismo nuosprendyje nustatytų tikrųjų akcijų pirkimo-pardavimo sutarties ir turto perdavimo - priėmimo akto surašymo aplinkybių ir iš to kylančių teisinių pasekmių kolegija kitaip vertinti neturinio teisinio pagrindo. Todėl apelianto teiginiai, esą šie sandoriai nėra nuginčyti ar pripažinti niekiniais, yra teisiškai ydingi, nes šiais sandoriais nebuvo siekiama sukurti, pakeisti arba panaikinti civilines teises ir pareigas. Todėl šie sandoriai laikytini tariamais. Tokie sandoriai negalioja nuo jų sudarymo momento (CK 1.86, 1.95 straipsniai).

Apeliacinės instancijos teisme buvo apklaustas M. Ž.. Tokiu būdu apeliantui buvo suteikta galimybė betarpiškai užduoti jam klausimus ir aiškintis gynybai nuo pareikšto kaltinimo reikšmingas aplinkybes. Tai, kad pirmosios instancijos teismui nepavykus iškviesti į teismo posėdį M. Ž., jo parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo teisėjui (2 t., 36-37 b. l.), BPK 276 straipsnio 1 dalies 1 punkto tvarka buvo perskaityti, nelaikytina nuteistojo teisės į gynybą pažeidimu, nes šios apklausos metu M. B. įtarimai dar nebuvo pareikšti. Tai reiškia, kad jis neturėjo teisės dalyvauti šio liudytojo apklausoje (BPK 184 straipsnio 4 dalis).

Iš liudytojo M. Ž. parodymų aiškiai ir nedviprasmiškai seka, kad jokiame akcininkų susirinkime jis nedalyvavo, UAB XXXXX akcijų jis realiai nepirko, bendrovės turto ir dokumentų nepriėmė, o ant įvairių dokumentų pasirašė už atlygį, patikintas, kad bendrovės akcijos ir kitas turtas vėliau bus perrašytas trečiam asmeniui. Šis liudytojas taip pat patvirtino, kad fiktyviame bendrovės pirkimo - pardavimo procese dalyvavo ir M. B..

Byloje neginčijamai nustatyta, kad M. Ž., būdamas bedarbiu ir turėdamas invalidumą, neturėjo finansinių galimybių įgyti UAB XXXXX akcijų ir jų realiai neįsigijo. Šių išvadų nepaneigia apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės (sportavimas klube, važinėjimas prabangiais automobiliais, gyvenamosios vietos deklaravimas), nes pasak liudytojo, narystę sporto klube už pusę kainos jam nupirko motina, o automobiliai buvo skolinti. Kad šis liudytojas neturėjo pastovios gyvenamosios vietos patvirtino pats M. Ž., kuriam ši aplinkybė be jokios abejonės yra geriau žinoma nei M. B..

Iš esmės analogiškus parodymus davė ir V. S., nurodydamas, kad minėtos bendrovės akcijų jis nepirko, jokiuose akcininkų susirinkimuose nedalyvavo.

Paminėtų liudytojų parodymai, kurie priešingai, nei teigia apeliantas, yra iš esmės nuoseklūs ir pakankamai informatyvūs, vienareikšmiškai paneigia nuteistojo teiginius apie tariamo akcijų pirkimo-pardavimo ir turto perdavimo sandorių teisėtumą.

Apeliantas nenurodo, kokie bylos duomenys patvirtina, kad M. Ž. yra suinteresuotas bylos baigtimi ir kodėl jo parodymai yra nepatikimi. Todėl atsakyti į šį skundo argumentą nėra galimybės. Šiuo aspektu pažymėtina, kad ženkliai daugiau šios bylos baigtimi yra suinteresuotas pats M. B..

Kolegija atkreipia apelianto dėmesį į tai, kad sutinkamai su BPK 255 straipsnio 1 dalimi, byla teisme nagrinėjama tik dėl tų kaltinamųjų ir tik dėl tų nusikalstamų veikų, dėl kurių ji perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje.

Tai reiškia, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai neturi teisinio pagrindo vertinti T. R., E. Š., T. K., asmenų vardais ,,J.“, ,,S.“ galimo bendrininkavimo nusikalstamos veikos padaryme.

Išvados dėl nuteistojo kaltės padarymui ir jo nusikalstamos veikos juridiniam įvertinimui neturi lemiamos reikšmės ir tai, kad byloje nėra nustatyta, kas bandė įgyti ar įgijo lizingo bendrovės turtą, ar kas realiai pasirašė ant bendrovės akcijų pardavimo ir turto perdavimo, įsipareigojimų perleidimo dokumentų (M. Ž., M. S. ar kiti asmenys). Tokia išvada darytina įvertinus tai, kad M. B. yra nuteistas už jam patikėto svetimo turto iššvaistymą, jį perduodant nenustatytiems asmenims, o ne už šio turto pasisavinimą.

Teismo išvadų dėl nuteistojo kaltės nepaneigia ir tariamai geranoriška M. B. pagalba bankroto administratorei, kuri faktiškai apsiribojo paaiškinimais, kad bendrovė parduota M. Ž., kurio gyvenamosios vietos ir tikslesnių anketinių duomenų jis nežino.

M. B. iškraipo bylos duomenis arba sąmoningai klaidina teismą teigdamas, kad akcijų pardavimas ir direktoriaus pasikeitimas nereiškia turto, įgyto lizingo sutarčių pagrindu, perleidimo tretiesiems asmenims.

Iš 2008 m. spalio 23 d. perdavimo - priėmimo akto (1 t. 162 b. l.) matyti, kad M. B. tariamai perdavė M. Ž. ne tik antspaudą, bendrovės dokumentus, kasos likutį, visą materialių ir nematerialų turtą, bet ir ,,visas mokėtinas ir gautinas sumas, pagal sandorius ir kitas bendrovės prievoles“.

Byloje nustatyta, kad M. B. pagal lizingo sutarties bendrųjų sąlygų 5 straipsnio 5.1.5 punkto reikalavimus įsipareigojo sutarties pagrindu nedisponuoti Turtu (neparduoti, neįkeisti ir pan.), jeigu nėra tam išduoto raštiško Lizingo bendrovės sutikimo. Akivaizdu, kad parduodant akcijas ir perduodant turtą, o kartu ir jam patikėtą Lizingo bendrovės turtą bei turtinius įsipareigojimus trečiajam asmeniui, M. B. tyčia pažeidė lizingo sutarties sąlygas. Jis taip pat pažeidė šios sutarties bendrųjų sąlygų 16 straipsnio nuostatas, kurios reglamentuoja pranešimų pagal sutartį ir su ja susijusių pranešimų siuntimo tvarką.

BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi, įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva, todėl proceso dalyvių nuomonės dėl įrodymų vertinimo ir išvadų darymo teismui nėra privalomas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-85/2011, 2K-7-107/2013, 2K-150/2014). Tačiau nuosprendyje turi būti išdėstyti įrodymų vertinimo motyvai. Pirmosios instancijos teismas, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, įstatymo nustatyta tvarka šioje byloje gautus duomenis pripažindamas įrodymais ir juos vertindamas BPK 20 straipsnio ir BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimų nepažeidė ir nenukrypo nuo apeliaciniame skunde nurodytos teismų praktikos.

Tokiu būdu byloje nustatyta, kad M. B., fiktyviai perleisdamas bendrovės turtą ir įsipareigojimus tretiesiems asmenims, nuslėpdamas nuo Lizingo bendrovės ketinimus parduoti bendrovę, kuri jau veikė nuostolingai (O. P., A. L. parodymai), tyčia išvaistė jam patikėtą didelės vertės lizingo bendrovės turtą. Šio turto buvimo vieta yra iki šiol nežinoma. 2009 m. balandžio 10 d. UAB XXXXX iškelta bankroto byla. 2013 m. birželio 26 d. Kauno apygardos teismo sprendimu bankrutavusi UAB XXXXX likviduota (4 t. 141-142 b. l.). Taigi, byloje yra neginčijamai nustatyta, kad M. B. savo tyčiniais veiksmais atėmė lizingo bendrovei bet kokias galimybes atkurti savo pažeistas teises civilinio proceso priemonėmis. Tai reiškia, kad civiliniai teisiniai santykiai šiuo atveju transformuojasi į baudžiamuosius, kuriuos pirmosios instancijos teismas pagrįstai įvertino pagal BK 184 straipsnio 2 dalį.

BPK 109 straipsnyje nurodyta, kad asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam ar kaltinamajam arba už įtariamojo ar kaltinamojo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį. Toks ieškinys pareikštas M. B., o ne UAB XXXXX, kuriai nei įtarimai, nei kaltinimai nebuvo pareikšti. Iš jau paminėto Kauno apygardos teismo sprendimo ir UAB ,,Swedbank lizingas“ rašto (4 t. 140, 141-142 b. l.) seka, kad trečios eilės kreditorių (jiems priskirtas ir UAB ,,Swedbank lizingas“) finansiniai reikalavimai liko nepatenkinti. Įvertinusi šias aplinkybes ir atsižvelgdama į proceso ekonomiškumo principą, kolegija daro išvadą, kad keisti nuosprendį civilinio ieškinio dalyje apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Skirdamas nuteistajam bausmę, kuri yra labai artima nusikaltimo, numatyto BK 184 straipsnio 2 dalyje, sankcijos vidurkiui, pirmosios instancijos teismas BK 54 straipsnio 2 dalies reikalavimų nepažeidė, t. y. įvertino nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį (sunkus nusikaltimas), kaltės formą ir rūšį (tiesioginė tyčia), kaltininko asmenybę (teistas už panašaus pobūdžio nusikaltimus, baustas administracine tvarka) ir kitas reikšmingas bausmės rūšiai ir dydžiui aplinkybes. Nuteistajam paskirta 3 metų ir 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmė yra teisinga.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo M. B. apeliacinį skundą atmesti.