Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Giedriaus Endriukaičio, Daivos Jankauskienės ir Jūratės Petraškienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. Z. gynėjo advokato Raimundo Jurkos apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų (toliau – Kauno apylinkės teismas) 2023 m. vasario 27 d. nuosprendžio (toliau – nuosprendis), kuriuo R. Z. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 1 dalį ir jam paskirta laisvės apribojimo bausmė 1 metams, be intensyvios priežiūros, įpareigojant jį per visą laisvės apribojimo bausmės laiką tęsti darbą arba registruotis Užimtumo tarnyboje, per 6 mėnesius nuo nuosprendžio vykdymo pradžios sudalyvauti elgesio pataisos programoje, bei uždraudžiant jam per visą bausmės laiką vartoti psichiką veikiančias medžiagas, įskaitant alkoholį.

Nuteistajam R. Z. paskirta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti – iki įsiteisėjusio nuosprendžio vykdymo pradžios palikta nepakeista, pradėjus nuosprendžio vykdymą, nuspręsta ją panaikinti.

Iš nuteistojo R. Z. valstybės naudai priteista 603,20 Eur nukentėjusiojo atstovavimo išlaidoms atlyginti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

4. Atsiliepimų į nuteistojo R. Z. gynėjo advokato Raimundo Jurkos skundą negauta.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo išvados ir argumentai

Nuteistojo R. Z. gynėjo advokato Raimundo Jurkos apeliacinis skundas atmetamas.

7. BPK 20 straipsnio 5 dalies pagrindu teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Baudžiamojo proceso įstatyme nustatyta išskirtinė bylą nagrinėjančio teismo kompetencija nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų turi įrodomąją vertę ir ar jų pakanka nustatyti, ar asmens veiksmai turi visus konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymius. Pažymėtina, kad teismo proceso dalyvių pateiktų pasiūlymų ar versijų atmetimas savaime BPK normų nepažeidžia, jei teismo sprendimas motyvuotas ir neprieštaringas, o išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. lapkričio 22 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-348-699/2016).

8. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs bylą pagal nuteistojo R. Z. gynėjo advokato Raimundo Jurkos apeliacinį skundą, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas byloje esančius įrodymus, teisės aiškinimo bei taikymo klaidų nepadarė ir pagrįstai bei teisėtai pripažino R. Z. kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje. Skundžiamu nuosprendžiu pirmosios instancijos teismas pripažino, kad nagrinėtoje baudžiamojoje byloje surinkti duomenys, kurie BPK 20 straipsnio prasme pripažintini įrodymais, pagrindžia, jog nuteistojo R. Z. veiksmai atitinka jam inkriminuotos, BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytos, nusikalstamos veikos, sudėties požymius. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi byloje surinktus duomenis, neturi pagrindo su tokiomis išvadomis nesutikti.

9. BK 140 straipsnyje numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė žmogui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino. BK 140 straipsnyje numatyta nusikalstama veika objektyviai pasireiškia mušimu ar kitokiu smurtavimu, nusikalstamos veikos sudėtis yra materialioji, dėl to būtina nustatyti, kad mušimo ar kitokio smurtavimo atveju nukentėjusiajam sukeliamas fizinis skausmas arba nežymiai sutrikdoma sveikata ar jis trumpam susargdinamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. gegužės 4 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-150-489/2022).

10. Iš baudžiamosios bylos duomenų matyti, kad nors nuteistasis R. Z. dalį inkriminuotų faktinių aplinkybių pripažįsta, tačiau neneigia, sukėlęs J. L. fizinį skausmą. Vis dėlto, nuteistojo veiksmuose egzistuojančius nusikalstamos veikos požymius patvirtina kiti pirmos instancijos teisiamojo posėdžio metu ištirti įrodymai: nukentėjusiojo, liudytojų parodymai, apžiūros protokolai bei kiti rašytiniai įrodymai, kurie sutampa tarpusavyje, papildo vieni kitus ir sudarydami nuoseklią įrodomąją grandinę patvirtina pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumą.

11. Skundžiamu nuosprendžiu pripažinta, kad R. Z. 2021 m. rugpjūčio 7 d. apie 03.00 val., kaimo turizmo sodyboje, esančioje (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, tyčia sugriebęs gulinčiam lovoje nepilnamečiui J. L., gim. (duomenys neskelbtini), už rankos, jį ištempė iš lovos į koridorių, pastarajam koridoriuje gulint ant pilvo, užlaužė pastarojo ranką ir spausdamas įrėmė savo kelį jam į nugarą juosmens srityje, tokiais savo veiksmais nepilnamečiui J. L. sukeldamas fizinį skausmą.

12. R. Z. pirmos instancijos teisminio bylos nagrinėjimo metu laikėsi pozicijos, kad 2021 m. rugpjūčio 6 d. apie 3 val. ryto po gimtadienių šventimo sodyboje nusprendė eiti miegoti ir jo užsiimto kambario lovoje rado gulintį J. L., kurį žadino abejomis rankomis judindamas už jo dešinės rankos, kadangi norėjo, kad jis eitų miegoti į kitą kambarį, o J. L. atsimerkė ir iš karto gulėdamas pastūmė jį abiem rankomis nuo savęs. Tuomet jis paėmė abiem rankomis už J. L. dešinės rankos ir pradėjo nukentėjusįjį traukti į koridorių, norėdamas nuvesti į kitą kambarį. Tokiu būdu jis nenorėjo nukentėjusiajam sukelti fizinio skausmo, o tik norėjo padėti jam atsikelti. Koridoriuje nukentėjusysis buvo suklupęs ant žemės, o jis pasilenkęs laikė abiem rankomis J. L. už dešinės rankos, J. L. jo paleisti neprašė, vedamas iš kambario nesipriešino (3 t., b. l. 8-10). R. Z. pirmos instancijos teisiamojo posėdžio metu patvirtino ir ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, perskaitytus BPK 276 straipsnio 4 dalyje numatyta tvarka, kad J. L. gulint ant žemės, jis jį laikė už dešinės rankos, nes ketino jį pakelti ir pervesti į kitą kambarį, tačiau to padaryti nespėjo, nes pajuto smūgį į kairio žandikaulio sritį. R. Z. ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad buvo pasilenkęs prie J. L., bet daugiau jam nieko nedarė, skausmo sukelti nenorėjo, jo rankos nelaužė ir savo kelio jam į nugarą įrėmęs nebuvo (2 t. b. l. 84-86, 90-94).

13. Apeliaciniame skunde iš esmės nesutinkama su pirmos instancijos teismo atliktu nukentėjusiojo, liudytojų bei paties kaltinamojo parodymų vertinimu. Teismų praktikoje situacijos, kai baudžiamojo proceso metu duodami skirtingi parodymai apie tas pačias bylos aplinkybes, nėra išskirtinės. Prieštaravimų tarp apklaustų asmenų ar to paties asmens skirtingu metu duotų parodymų nepašalinimas savaime nereiškia, kad byla negali būti išspręsta teisingai, kad joje negali būti priimtas apkaltinamasis nuosprendis. Bylą nagrinėjantys teismai tokiais atvejais turi spręsti, kurie parodymai ar jų dalis laikytini patikimais. Tai teismai turi daryti analizuodami tiek užfiksuotų parodymų turinį, tiek kitus bylos įrodymus ir jų visumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-123-697/2021). Skundo autorius prašo R. Z. išteisinti, nes nusikaltimo, dėl kurio jis nuteistas, R. Z. nepadarė, o skundžiamame nuosprendyje teismas byloje esančius duomenis vertino selektyviai, pavieniui ir ne visumoje, buvo remtasi vien tik nenuosekliais suinteresuoto bylos baigtimi J. L. parodymais, bei kitų asmenų parodymais, kurie tiesiogiai įvykio nematė. Teisėjų kolegija su šiais skundo argumentais nesutinka, nes pirmos instancijos teismas įrodymus, kuriais grindė savo išvadas, išanalizavo tiek atskirai, tiek susietus tarpusavyje ir padarė tinkamas išvadas dėl R. Z. kaltės, su kuriomis sutinka ir skundą nagrinėjantis teismas. Vertindamas šiuos skundo argumentus, apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad iš tiesų, tarp nukentėjusiojo ir nuteistojo įvykusio konflikto pradžios pašaliniai asmenys nematė, tik vėliau į konfliktą įsikišo J. L., o visi kiti liudytojai į įvyko vietą atėjo pasibaigus konfliktui, arba apie konfliktą sužinojo iš trečiųjų asmenų pasakojimų. Taigi, nesutampant J. L. ir R. Z. parodymams dėl konflikto eigos, svarbią reikšmę įgyja netiesioginiai įrodymai, kurie teismui padeda įvertinti nusikalstamos veikos aplinkybes ir proceso dalyvių parodymų patikimumą.

14. Teisėjų kolegija nesutinka su skundo argumentais, kad nuosprendyje teismas nuteistojo kaltės įrodymais laikė suinteresuotų bylos baigtimi nepilnamečio J. L. ir J. L. parodymus, taip pat kitų, netiesiogiai įvykį mačiusių, liudytojų parodymus. Nors skundo autorius nurodo, jog negalima suabsoliutinti nepilnamečio nukentėjusiojo parodymų, tačiau apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad nukentėjusiojo J. L. parodymai pirmos instancijos teismo buvo išsamiai įvertinti visų įrodymų kontekste ir pagrįstai laikyti patikimais. Pažymėtina, kad nei apeliaciniame skunde pateikti argumentai, nei kiti pirmos instancijos teismo ištirti įrodymai J. L. parodymų atitikties nustatytoms bylos aplinkybėms nepaneigia.

15. Nepilnametis nukentėjusysis J. L. apklaustas pas ikiteisminio tyrimo teisėją parodė, kad sodyboje švęsto gimtadienio metu, apie 1 val. nakties, jis ėjo miegoti. Jis nebuvo vartojęs alkoholinių gėrimų. Miegodamas pajuto, kad R. Z. jį ištempė iš lovos ir žeme apie 30 sekundžių tempė į koridorių, priekaištaudamas, kad čia jo kambarys. R. Z., jį atitempęs į koridorių, paguldė pilvu į žemę ir įrėmęs kelį į nugarą, užlaužė ranką. Jis juto didelį skausmą, sakė R. Z., kad jį paleistų, bet šis nereagavo. Taip jį laikė gal minutę, kol atėjo J. L. (1 t., b. l. 77-80). Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad nukentėjusiojo J. L. parodymai pirmos instancijos teismo buvo išsamiai įvertinti visų įrodymų kontekste. Skundžiamame nuosprendyje teismas įvertino, kad nukentėjusiojo parodymai atitinka kitų liudytojų parodymus. Teisiamojo posėdžio metu nukentėjusiojo motina L. L. patvirtino, kad sūnus papasakojo, kad prieš jį buvo smurtauta. J. L. jai nurodė, kad miegodamas pajuto skausmą, atsibudo praktiškai ant grindų, pajuto užsuktos, užlaužtos rankos skausmą, o po to – nugaros skausmą, kadangi į ją buvo įremtas kelis ar kita kojos dalis. Sūnus prašė jį paleisti, tačiau buvo paleistas tik į įvykio vietą atėjus kitam asmeniui, po pakartotinio prašymo ir smūgio. Sūnus jai nurodė, kad priežastis su juo taip pasielgti buvo jo miegojimas kaltininko lovoje. Be nurodytų nepilnamečio nukentėjusiojo ir jo įstatyminės atstovės parodymų, J. L. parodymus apie smurto panaudojimo aplinkybes ir jaustą fizinį skausmą patvirtina ir liudytojas J. L., kuris pirmos instancijos teismo posėdžio metu parodė, kad užlipęs į viršų koridoriuje pamatė, kaip R. Z. J. L. gulint pilvu ant žemės laiko užlaužęs jo ranką bei abiem keliais prispaudęs J. L. nugarą. Tris ar keturis kartus prašė, kad R. Z. paleistų J. L., tačiau jis toliau laikė jo kaklą prispaudęs ranka, smaugė. R. Z. šaukė, kad J. L. gulėjo jo lovoje. Matė, kad J. L. buvo labai išsigandęs. Nors apeliaciniame skunde teigiama, kad šie J. L. parodymai yra duoti pačiam esant suinteresuotam dėl vis dar vykstančio teisminio proceso dėl R. Z. sužalojimo kitoje byloje, tačiau apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad pirmos instancijos teismas, tirdamas ir vertindamas J. L. parodymus, tinkamai taikė tokių parodymų vertinimo taisykles, nes parodymai buvo kruopščiai tiriami, gretinami bei lyginami su kitais byloje esančiais duomenimis, jų nesuabsoliutinant ir neteikiant jiems pirmenybės. Kaip teisingai nurodė pirmos instancijos teismas, jais yra tikima tiek, kiek jie pagrindžia arba paneigia kitas byloje nustatytas aplinkybes. Be to, atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad J. L. parodymai nėra vienintelis nuteistojo kaltės įrodymas.

16. J. L. nurodytas aplinkybes patvirtina ir kiti pirmos instancijos teisiamojo posėdžio metu apklausti liudytojai. M. P. nurodė, kad užlipusi į antrą aukštą pamatė sėdintį J. L., kuris buvo labai sutrikęs, išsigandęs, jo akys buvo ašarotos. Girdėjo, kaip J. L. pasakojo, kad jam atėjus į antrą aukštą, pamatė ant grindų gulintį nukentėjusįjį, į kurį rankomis ir kūnu buvo įsirėmęs R. Z., spausdamas J. L. prie grindų. Liudytoja girdėjo, kaip J. L. pritarė šiam J. L. pasakojimui (3 t., b l. 41-42). Liudytoja P. J. parodė, kad jai J. L. ir J. L. papasakojo, kad J. L. nuėjo miegoti į kambarį ir R. Z. jį ištraukė iš lovos ant grindų, ištempė į koridorių, užgulęs laikė jį prispaudęs. Jai atėjus, buvo sąmyšis, nukentėjusysis buvo labai išsigandęs, išbalęs, pasimetęs, nesuprato, kodėl su juo taip buvo pasielgta (3 t., b. l. 44). Liudytoja A. M. nurodė, kad matė išsigandusį J. L., o J. L. jai tvirtino, jog R. Z. J. L. smaugė dėl to, kad jis miegojo jo lovoje (3 t., b. l. 68). Liudytojas M. N. patvirtino savo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, perskaitytus pirmos instancijos teisiamojo posėdžio metu vadovaujantis BPK 276 straipsnio 4 dalyje numatyta tvarka, kad J. L., jam paaiškino, kad J. L. gulėjo lovoje, kai R. Z. jį iš jos ištempė ir užlaužė ranką (1 t., b. l. 192-193). Liudytojas N. J. patvirtino matęs R. Z. einantį į antrą aukštą, o po kelių minučių išgirdo triukšmą antrame aukšte, o po to, R. Z. nusileido į kiemą, laikydamasis ranka už skruosto. Girdėjo, kad J. L. sakė, kad R. Z. lindo prie J. L., jį tampė, laužė ranką (3 t., b. l. 80). Liudytojas E. M. nurodė, kad užlipo į antrąjį aukštą ir rado J. L. bei kitus asmenis, jam buvo paaiškinta, kad kažkas su J. L. nepasidalijo kambariu, ant jo supyko, kad J. L. buvo smaugiamas (3 t., b. l. 81). Liudytoja A. G. nurodė, kad užlipus po įvykusio konflikto į antrą aukštą matė, kad J. L. buvo išsigandęs, sunkiai kvėpavo, verkė. Girdėjo kaip J. L. jai pasakė, kad matė, kaip R. Z. smaugė J. L. (3 t., b. l. 82-83). Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad visi ankščiau aptartų liudytojų, nors ir netiesiogiai sužinojusių apie įvykį, parodymai patvirtina kitus byloje esančius įrodymus ir iš esmės nuoseklius nukentėjusiojo parodymus, kad būtent R. Z., atėjęs į kambarį, rado jame miegantį nepilnametį J. L., kurį ištempė iš lovos, pargriovė ant grindų, užrėmė koja nugarą, kad šis negalėtų atsikelti ir užlaužęs ranką laikė iki kol į įvykio vietą atėjo J. L.. Analizuojant aukščiau nurodytus parodymus, svarbu pažymėti, kad nagrinėjamu atveju R. Z. smaugimo veiksmas nėra inkriminuotas, todėl šioje dalyje liudytojų parodymai svarbūs tiek, kiek jie atkleidžia pačių liudytojų patikimumą. Šiame kontekste pažymėtina, kad apie J. L. smaugimą tiek įvykio vietoje, tiek teisiamojo posėdžio metu, pasakojo būtent J. L., kuris nagrinėjamu atveju yra kaltinamas kitoje baudžiamojoje byloje R. Z. sužalojimu ir dėl jo procesinio statuso kitoje byloje turi teisę gintis nuo jam pareikštų kaltinimų, todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmos instancijos teismas pagrįstai šio liudytojo parodymais vadovavosi tik tiek, kiek jie yra patvirtinti kitais ištirtais įrodymais. O ta aplinkybė, kad teisiamojo posėdžio metu dalis liudytojų nurodė, kad R. Z. smaugė J. L., jų patikimumo nesumenkina, nes kaip jau buvo minėta, patys liudytojai konflikto eigos nematė ir apklausiami patvirtino, kad šią aplinkybę jie įvykio vietoje sužinojo būtent iš J. L..

17. Teisėjų kolegija sprendžia, kad skundžiamame nuosprendyje teismas pagrįstai įvertino, kad apie esmines aplinkybes J. L. davė nuoseklius parodymus, kurie atitiko ir kitus nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje nustatytus duomenis, todėl vien tik mažareikšmiai neatitikimai nukentėjusiojo paaiškinimuose nesudaro pakankamo pagrindo juos vertinti kaip nepatikimus ir nesiremti jais sprendžiant R. Z. kaltės klausimą.

18. Apeliaciniame skunde kaip aplinkybė, kelianti abejonių nukentėjusiojo parodymų patikimumu, nurodoma tai, kad pareiškimas dėl J. L. atžvilgiu vartoto smurto buvo paduotas tik praėjus trims mėnesiams po įvykio. Teisėjų kolegija pažymi, kad J. L. įstatyminė atstovė L. L. nurodė, jog su pareiškimu kreiptis į policiją neketino, nenorėjo trikdyti sūnaus psichologinės būsenos, be to, pats sūnus norėjo viską pamiršti. Į policiją kreipėsi tik paraginta Vaiko teisių apsaugos tarnybos. Šias aplinkybes patvirtina ir tai, kad 2021 m. spalio 21 d. Kauno apskrities vaiko teisių apsaugos skyriaus informacijoje apie gautą pranešimą apie galimą vaiko teisių pažeidimą užfiksuota, kad 2021 m. spalio 20 d. skyriaus atstovui J. L. papasakojo, kad jam būnant brolio gimtadienyje, jį užpuolė pilnametis vyras, kai jis miegojo. Jis ištempė J. L. iš lovos, užlaužė ranką. Po įvykio skaudėjo nugarą, todėl kreipėsi į gydytojus. L. L. papasakojo, kad R. Z., užpuolė J. L.. Kreipėsi į medikus, nes sūnui skaudėjo nugarą, buvo išrašyti medikamentai (1 t., b. l. 17-22). Byloje pateikti medicininiai išrašai patvirtina, kad J. L. dėl nugaros skausmų kreipėsi į medikus, nurodydamas, kad buvo sužalotas. 2021 m. rugpjūčio 17 d. E027 medicinos dokumentų išrašą/siuntimą, kuriame prie nusiskundimų skilties nurodyta: „skauda nugarą. Skundžiasi nugaros skausmu apie 2 sav. Naudoja „Traumel“ tepalą, pradėjo naudoti „Ibuprofen“. Nepraeina. Prašo siuntimo gyd. vaikų ortopedo traumatologo kons.“ (1 t., b. l. 110–111). 2021 m. rugpjūčio 18 d. E027 medicinos dokumentų išraše/siuntime prie nusiskundimų skilties nurodyta: „skauda nugarą apatinėje dalyje, rugpjūčio 6 d. buvo užpultas, pargriautas, prispausta nugara, užlaužtos rankos (...) (1 t., b. l. 112–113). Taip pat pateikė 2021 m. rugsėjo 9 d. E027 medicinos dokumentų išrašą/siuntimą, kuriame prie nusiskundimų skilties nurodyta: „telefonu mama prašo siuntimo gyd. traumatologui dėl esančio nugaros skausmo po buvusios traumos 2021 m. rugpjūčio 5 d. Konsultuotas gyd. chirurgo 2021 m. rugpjūčio 18 d., atlikta rentgenograma 2021 m. rugpjūčio 24 d., lūžių bei dislokacijų nematyti. kadangi toliau paskauda, vyksta šiandien planinei gyd. traumatologo konsultacijai“ (1 t., b. l. 117–118). Ir nors specialisto išvadoje J. L. sveikatos sutrikdymo mastas nebuvo nustatytas, tos aplinkybės, kad jis, dar iki kreipimosi į policijos pareigūnus, medicinos darbuotojams bei Vaiko teisių apsaugos specialistams analogiškai aiškino įvyko aplinkybes, patvirtina jo parodymų patikimumą.

19. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad byloje įrodinėjimo dalykas yra fizinio skausmo sukėlimas, o ne nukentėjusiojo sveikatos sutrikdymo mastas, todėl šiuo atveju 2021 m. gruodžio 10 d. Valstybinės teismo medicinos tarnybos specialisto išvada Nr. G 2385/2021 (02), kurioje nurodyta, kad J. L. objektyvių sužalojimų nekonstatuota, sveikatos sutrikdymo mastas nekvalifikuojamas, nepaneigia nukentėjusiojo J. L. nurodomų aplinkybių, kad, nuteistojo jo atžvilgiu atliktų smurtinių veiksmų metu, jis juto fizinį skausmą.

20. Atmestinas ir skundo argumentas, jog J. L. brolis R. L. atvykusiems pareigūnams apie J. L. nepasakojo. Bylos medžiaga patvirtina, kad pats nepilnametis dėl patirto smurto nenorėjo keiptis į policiją, be to įvykio vietoje atvykus pareigūnams nebuvo ir jo įstatyminės atstovės, kuri padėtų nepilnamečiui realizuoti jo procesines teises. Atkreiptinas dėmesys, kad policija buvo iškviesta būtent dėl R. Z. patirto fizinio smurto. Tad gynybos argumento, kad nukentėjusiojo brolis R. L. pareigūnams nepasakojo apie brolio patirtą fizinį smurtą, nelaiko teisiškai reikšmingu, juolab, kad policijos pareigūnų asmens kamerų įrašai patvirtina, kad sodyboje buvę asmenys, vis tik, pareigūnams pasakojo apie J. L. atžvilgiu naudotą smurtą. Iš vaizdo įrašo, pavadinimu „2021_0807_062030_036“ (3 t., b. l. 102-104) matyti, kad liudytojas G. L. policijos pareigūnų klausia „o ką jūs darytumėt jeigu 14 metų vaiką pradėtų smaugti?“.

21. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad J. L. sužalojimus fotonuotraukose (1 t., b. l. 121-123) užfiksavo J. Z., kuri šią aplinkybę patvirtino ir pirmos instancijos teisiamojo posėdžio metu. Liudytoja nurodė, kad nuotraukas ji darė po įvykio tiek dar būnant sodyboje, tiek nukentėjusiojo J. L. namuose. Šias aplinkybes patvirtina ir ant nuotraukų užfiksuota data ( rugpjūčio 7 d.) bei laikas (5:32 val.;16:53 val. ir 16:54 val.). J. Z. patvirtino, kad nors nuotraukose nukentėjusiojo veido nesimato, nes ji buvo susikoncentravusi į sužalojimo žymių fotografavimą, jose užfiksuotas asmuo yra J. L.. Šias aplinkybes patvirtino ir nukentėjusiojo brolis – R. L.. Liudytoja P. J. pirmos instancijos teismo posėdžio metu nurodė, kad jai žinoma, jog po įvykio J. L. buvo fotografuojamas, nuotraukas jai rodė M. P., o šiai jas atsiuntė R. L. mergina J. Z.. Ji taip pat patvirtino mačiusi būtent šias nuotraukas, kurios yra pateiktos baudžiamojoje byloje ir jose tikrai yra užfiksuotas J. L. (3 t., b. l. 45). Prie ikiteisminio tyrimo medžiagos šias fotonuotraukas, kaip nepilnamečio sūnaus J. L. sužalojimų nuotraukas, Savanoriško daiktų, dokumentų pateikimo metui, pateikė būtent nukentėjusiojo motina L. L.. Įvertinus nurodytus argumentus, teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti, kad fotonuotraukose iš tiesų užfiksuotas nukentusysis J. L., todėl nelaikytini pagrįstais apeliacinio skundo argumentai, kad iš byloje esančių nuotraukų negalima identifikuoti juose esančio asmens. Nors apeliaciniame skunde kvestionuojamas nuotraukų autentiškumas, tačiau jokių įrodymų apie galimą fotonuotraukų klastojimą gynyba nepateikia, todėl šie teiginiai laikytini deklaratyviais.

22. Atkreiptinas dėmesys, kad esminiu pažeidimu pagal BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas gali būti pripažįstami atvejai, kai apskųstame nuosprendyje ar nutartyje: teismo išvados padarytos nesiėmus įmanomų priemonių visoms bylai teisingai išspręsti reikšmingoms aplinkybėms nustatyti; nebuvo įvertinti visi proceso metu surinkti bylai išspręsti reikšmingi įrodymai; vertinant įrodymus padaryta klaidų dėl jų turinio, remtasi duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais; įrodymais nepagrįstai nepripažinti duomenys, kurie atitinka BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytus reikalavimus; neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-74-976/2017, 2K-211-628/2022). Nagrinėjamu atveju, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, šie BPK reikalavimai nebuvo pažeisti. Pirmosios instancijos teismas visus bylos duomenis ištyrė teisiamajame posėdyje, nuosprendyje visus įrodymus išdėstė, atskleidė jų turinį ir pateikė išsamią jų analizę bei vertinimą.

23. Pirmosios instancijos teismas tyrė ir vertino ir nuteistojo R. Z. pateiktą versiją, kad jis tik norėjo padėti nukentėjusiajam atsikelti iš lovos, ir jo atžvilgiu inkriminuojamų smurtinių veiksmų neatliko. Kaip matyti iš skundžiamo pirmosios instancijos teismo nuosprendžio, tokie nuteistojo paaiškinimai buvo išanalizuoti ir įvertinti kartu su visais byloje esančiais įrodymais bei motyvuotai atmesti kaip prieštaraujantys jų visumai. Šioje dalyje apeliacinės instancijos teismas visiškai pritaria pirmos instancijos teismo padarytai išvadai ir motyvams. Teisėjų kolegijos vertinimu, pagrįstai nesivadovauta ir R. Z. draugės A. B. parodymais, kad ji užlipusi į antrą aukštą pamatė, kaip R. Z. už abiejų rankų riešų per koridorių veda J. L., kuris nesipriešino ir ėjo pats. Šie parodymai visiškai prieštarauja kitiems byloje esantiems duomenims ir liudytojo parodymams, be to pats nuteistasis nurodė, kad J. L. tempė iš lovos, be to tą darė už vienos rankos, J. L. pats nėjo. Nurodytų aplinkybių kontekste teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmos instancijos teismas, vertindamas nuteistojo R. Z. ir liudytojos A. B. parodymus, įrodymų vertinimo klaidų nepadarė, pagrįstai pripažino nepatikimais ir prieštaraujančiais ištirtų įrodymų visumai.

24. Skundžiamame nuosprendyje pirmos instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, išdėstė išsamius motyvus dėl jų vertinimo, motyvuotai pagrindė, kodėl pripažino įrodyta, jog R. Z. padarė nusikalstamą veiką, nustatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje, ir atmetė nuteistojo ir jo gynėjo iškeltą versiją apie pagalbą nukentėjusiajam atsikelti iš lovos. Pirmosios instancijos teismas, nustatydamas įvykio aplinkybes, tyrė ir analizavo nuteistojo parodymus, nukentėjusiojo, jo įstatyminės atstovės, kitų liudytojų parodymus. Visus šiuos įrodymus pirmosios instancijos teismas įvertino laikydamasis įstatymo reikalavimų – tiek atskirai, tiek lygindamas juos tarpusavyje ir susiejo į vientisą loginę grandinę, nė vienam įrodymų šaltiniui neteikdamas išskirtinės reikšmės. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad teismų praktikoje ne kartą išaiškinta, kad teismo proceso dalyvių pateiktų prašymų ar versijų atmetimas, įrodymų vertinimas ne taip, kaip to norėtų proceso šalys, savaime BPK normų nepažeidžia, jeigu teismo sprendimas motyvuotas, neprieštaringas, padarytos išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-89/2014, Nr. 2K-7-130-699/2015, Nr. 2K-7-2-699/2016, Nr. 2K-34-648/2021, Nr. 2K-54-942/2022, Nr. 2K-96-654/2023 ir kt.). Tai, kad pirmos instancijos teismas padarė kitokias išvadas ir priėmė kitokį sprendimą, nei pageidavo nuteistasis, savaime nereiškia, kad buvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų – bylos aplinkybės išnagrinėtos neišsamiai, o teismo sprendimas nepagrįstas ir neteisėtas.

25. Patikrinus skundžiamą pirmos instancijos teismo nuosprendį teisės taikymo aspektu, konstatuotina, kad teismo atliktas įrodymų vertinimas tokių trūkumų, kokius nurodo apeliantas, neturi. Šiuo atveju apeliacinės instancijos teismas iš naujo įvertino visus bylos įrodymus, surinktus ikiteisminio tyrimo metu ir pirmosios instancijos teisme, analizuodamas juos tiek atskirai, tiek lygindamas tarpusavyje, taip pat susiedamas juos į vientisą loginę grandinę, nė vienam įrodymų šaltiniui neteikdamas išskirtinės reikšmės, ir sprendžia, kad R. Z. kaltė, kaip ir nurodė pirmos instancijos teismas, visiškai įrodyta byloje surinktais įrodymais. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, ištyrus aptartus įrodymus ir sujungus juos visus į loginę visumą apeliacinės instancijos teismui nekyla abejonių, jog tokiais savo veiksmais – sugriebimu gulinčiam lovoje nepilnamečiui J. L. už rankos, jo ištempimu iš lovos į koridorių, jam koridoriuje gulint ant pilvo, užlaužus jo ranką ir spaudžiant įrėmus kelį jam į nugarą juosmens srityje, R. Z. sukėlė nukentėjusiajam J. L. fizinį skausmą ir padarė nusikalstamą veiką numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje.

Dėl kaltės formos

26. Apeliaciniame skunde teigiama, kad R. Z. skausmą J. L. galėjo sukelti dėl nusikalstamo nerūpestingumo. Apeliacinės instancijos teismas su šiuo skundo argumentu nesutinka, nes byloje surinktų ir pirmos instancijos teismo ištirtų įrodymų visuma patvirtina, jog R. Z. savo neteisėtus veiksmus atliko tyčia. Šis nesunkus nusikaltimas yra tyčinis ir laikomas padarytu tyčia, jeigu darydamas veiką asmuo suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, numatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti šiame kodekse numatyti padariniai, ir jų norėjo (tiesioginė tyčia, BK 15 straipsnio 2 dalies 2 punktas), arba nors jų nenorėjo, bet sąmoningai leido jiems atsirasti (netiesioginė tyčia, BK 15 straipsnio 3 dalis). Pagal teismų praktiką kaltės turinys baudžiamojoje byloje atskleidžiamas ne tik paties kaltininko prisipažinimu, jo parodymais, bet ir vertinant objektyviuosius požymius – kaltininko veiksmus, jų pobūdį, intensyvumą, būdą, pastangas juos padarant, padėtį, buvusią juos padarant ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-76/2007, 2K-P-1/2014, 2K-7-130-699/2015, 2K-152-693/2016).

27. Nagrinėjamu atveju, R. Z. neigė, kad jėga traukė nukentėjusįjį iš lovos į koridorių, kad jam gulinčiam ant žemės užlaužė ranką ir įrėmė kelį į nugarą, tačiau šioje nutartyje aptartų įrodymų pagrindu teisėjų kolegija sprendžia, kad ši nuteistojo veika yra visiškai įrodyta. Pats tokių nuteistojo smurtinių veiksmų pobūdis, be to nukentėjusiojo parodymai, kad užlaužus jam ranką už nugaros ir įrėmus kelį į nugarą, jis prašėsi, kad nuteistasis jį paleistų, tačiau pastarasis to nepadarė, kol nepriėjo J. L., parodo, kad R. Z. veikė tyčia, tai yra numatė, kad tokiais savo smurtiniais veiksmais gali sukelti nukentėjusiajam fizinį skausmą ir to norėjo. Nurodytų aplinkybių kontekste, teisėjų kolegija apeliacinio skundo argumentą, kad nuteistasis veikė neatsargia kaltės forma, atmeta kaip nepagrįstą, nes kiekvienas suaugęs pakaltinamas žmogus, kuris naudoja prieš kitą asmenį fizinę jėgą, suvokia, jog tuo sukels pasekmes – nukentėjusysis patirs fizinį skausmą arba bus padarytas atitinkamas sveikatos sutrikdymas.

Dėl bausmės

28. Apeliaciniame skunde apeliantas prašo paskirti švelnesnę bausmę, teigiant, kad pirmosios instancijos teismo jam paskirta laisvės apribojimo bausmė yra per griežta. Šis argumentas grindžiamas tuo, kad nuteistasis dirba pilnu etatu, dažnai dirba viršvalandžius, siekia karjeros, yra nuolatinių magistrantūros studijų studentas, po darbo valandų ir laisvu laiku nuo paskaitų pats asmeniškai vykdo remonto darbus neseniai įsigytame nekilnojamame turte. Apelianto įsitikinimu, bausmės tikslai būtų pasiekti paskyrus švelnesnę bausmės rūšį arba sušvelninus laisvės apribojimo bausmės sąlygas.

29. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, apylinkės teismo nuosprendžio motyvus, nuteistojo apeliacinio skundo argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nuteistajam R. Z. paskirtos bausmės už jo padarytą nusikalstamą veiką numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje rūšis ir dydis atitinka bausmės paskirtį ir nepažeidžia teisingumo principo. Bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija, todėl apeliacinės instancijos teismas ją sušvelninti gali tik tada, kai paskirta aiškiai per griežta bausmė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-648/2019). Remiantis baudžiamuoju įstatymu, teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. BK 54 straipsnyje numatyta, kad skirdamas bausmę teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes, nusikalstama veika padarytą žalą. Teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1, 2 dalys). Bausmė už nusikalstamą veiką turi atitikti tos veikos pavojingumo pobūdį bei laipsnį, be to, būtina atsižvelgti į kaltininko asmenybę, jo elgesį prieš nusikalstamos veikos padarymą, nusikalstamos veikos darymo metu ir po jos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-28/2012, 2K-184-746/2016, Nr. 2K-132-942/2016, Nr. 2K-253-699/2018, Nr. 2K-123-697/2021).

30. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apylinkės teismas, skirdamas bausmę R. Z., nurodytų įstatymo nuostatų taikymo klaidų nepadarė. Byloje nustatyta, kad R. Z. nuteistas už BK 140 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo padarymą, už kurį baudžiamasis įstatymas numato viešųjų darbų, laisvės apribojimo, arešto arba laisvės atėmimo iki vienerių metų bausmes. Nustatyta, kad apylinkės teismas skundžiamu nuosprendžiu, už baigtos apysunkės nusikalstamos veikos padarymą R. Z. paskyrė 1 metų laisvės apribojimo bausmę be intensyvios priežiūros, įpareigojant jį per visą bausmės laiką tęsti darbą arba registruotis Užimtumo tarnyboje, per 6 mėnesius nuo nuosprendžio vykdymo pradžios sudalyvauti elgesio pataisos programoje, bei uždraudžiant jam per visą bausmės laiką vartoti psichiką veikiančias medžiagas, įskaitant alkoholį. Skirdamas bausmę, pirmosios instancijos teismas įvertino nuteistojo atsakomybę lengvinančių aplinkybių nebuvimą, atsakomybę sunkinančią aplinkybę, kad nusikalstamą veiką jis padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui. Teismas taip pat vertino tai, kad nuteistasis baustas už administracinius nusižengimus (2 t., b. l. 68), neteistas (2 t., b. l. 71), kad buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą dėl neteisėto disponavimo nedideliu kiekiu narkotinių medžiagų, tai yra už veiką, įvykdytą vėliau nei nagrinėjama. Taip pat vertino tai, kad nuteistasis yra dirbantis (3 t., b. l. 108-112), įgijęs aukštąjį išsilavinimą ir toliau studijuojantis, darbdavio yra charakterizuojamas teigiamai (3 t. b. l. 105-107). Nurodytos aplinkybės patvirtina, kad skirdamas bausmę, pirmos instancijos teismas tinkamai įvertino BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas nuostatas, kurias būtina vertinti skiriant bausmę ir jas argumentuotai motyvavo. Skirdamas bausmę, pirmosios instancijos teismas įvertino padaryto nusikaltimo pobūdį, ankščiau aptartas aplinkybes ir sprendė, jog nuteistajam už padarytą nusikalstamą veiką turi būti skiriama laisvės apribojimo bausmė, dydį parenkant artimą šios bausmės vidurkiui. Išimtinių aplinkybių, susijusių su nuteistojo padarytos nusikalstamos veikos pobūdžiu ar jo asmenybe, šioje byloje nenustatyta, todėl dar labiau švelninti paskirtą bausmę ar kitaip lengvinti nuteistojo padėtį nėra teisinio pagrindo.

31. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apylinkės teismas, skirdamas bausmę, padarė teisingą ir pagrįstą išvadą, kad BK 41 straipsnio 2 dalyje įtvirtinti bausmės tikslai bus pasiekti R. Z. paskyrus laisvės apribojimo bausmę be intensyvios priežiūros, apylinkės teismo nuosprendžio dalis dėl bausmės individualizavimo yra pagrįsta, jos keisti apeliacinio skundo argumentais nėra teisinio pagrindo.

32. Apeliantas skunde nurodo, kad R. Z. užsiima darbine veikla, darbdavio charakterizuojamas teigiamai, toliau studijuoja ir kelia kvalifikaciją, įsigijo būstą, kurį įsirenginėja (4 t., b. l. 40-87), todėl jam paskirti įpareigojimai turėtų būti sušvelninti. Skundo nagrinėjimo metu nuteistasis pateikė skunde nurodomas aplinkybes patvirtinančius dokumentus: nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutartį, kredito sutartį, studijų baigimo sertifikatus, pažymą apie studijas. Teisėjų kolegija, atmesdama apeliacinio skundo prašymą pakeisti laisvės apribojimo bausmės sąlygas, nurodo, kad skundo argumentai nesudaro pagrindo lengvinti nuteistojo baudžiamąją atsakomybę. Paskyrus laisvės apribojimo bausmę be intensyvios priežiūros, R. Z. ir toliau galės tęsti savo darbinę veiklą, mokytis, galės gyventi socialiai aktyvų gyvenimą, o vien tik nuteistojo interesus ir pageidavimus atitinkančios bausmės paskyrimas akivaizdžiai neatitiktų ne tik bausmės paskirties, bet ir teisingumo principo įgyvendinimo. Įvertinus visas anksčiau aptartas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nėra pagrindo švelninti laisvės apribojimo bausmės, kuri paskirta be intensyvios priežiūros, sąlygų ar pakeisti ją į kitą bausmės rūšį, todėl šis apeliacinio skundo motyvas laikomas nepagrįstu ir yra atmetamas.

33. Teisėjų kolegija aptartų duomenų pagrindu sprendžia, kad 2023 m. vasario 27 d. Kauno apylinkės teismo nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, paskirtoji laisvės atėmimo bausmė nėra per griežta, todėl keisti teismo nuosprendį dėl skunde nurodytų priežasčių, nėra jokio teisinio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo R. Z. gynėjo advokato Raimundo Jurkos apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2023 m. vasario 27 d. nuosprendžio atmesti.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.