- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-06-13
- Bylos Nr.
- e2S-1484-803/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-32647-2015-9
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Rūta Petkuvienė
- Pareiškėjas
- Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Rūta Petkuvienė teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apeliantų (išieškotojos) G. R. ir suinteresuoto asmens antstolio V. M. atskiruosius skundus dėl Ukmergės rajono apylinkės teismo 2016 m. balandžio 11 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje pagal pareiškėjo Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros skundą dėl antstolio veiksmų, suinteresuoti asmenys antstolis V. M. ir G. R..
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Civilinėje byloje kilo ginčas dėl antstolio priimto patvarkymo priimti vykdomąjį dokumentą vykdymui bei raginimo įvykdyti vykdomąjį dokumentą teisėtumo ir pagrįstumo.
Šalies argumentai
2. Pareiškėjas Lietuvos Generalinė prokuratūra pateikė skundą antstoliui V. M. dėl antstolio veiksmų, prašydamas: 1) pripažinti neteisėtu 2015-10-08 patvarkymą priimti vykdomąjį dokumentą vykdyti Nr. 0013/15/01095; 2) pripažinti neteisėtu 2015-10-08 raginimą Nr. 0013/15/01095 įvykdyti sprendimą; 3) nutraukti vykdomąją bylą pagal G. R. pateiktą Vilniaus apygardos administracinio teismo išduotą 2015-08-31 vykdomąjį raštą administracinėje byloje Nr. I-376-437/2010;
3. Antstolis priėmė 2015-10-27 patvarkymą Nr. 0013/15/01095, kuriuo pareiškėjo Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros prašymo netenkino ir pareiškėjo skundą kartu su vykdomąja byla Nr. 0013/15/01095 persiuntė teismui; vykdomąją bylą sustabdė iki įsiteisės teismo sprendimas dėl pareiškėjo Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros skundo;
Šalies argumentai
4. Pareiškėjas Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra, pateikdamas skundą dėl antstolio veiksmų nurodė, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014-12-30 sprendimą administracinėje byloje, kuriuo pareiškėjas buvo įpareigotas sumokėti G. R. vidutinį mėnesinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo 2009-11-04 iki teismo sprendimo įvykdymo dienos, įvykdė, sumokėdamas G. R. 2015-01-20 priskaičiuotą 62 133,59 Eur vidutinį darbo užmokestį. Pažymėjo, jog apskaičiuodamas vidutinį darbo užmokestį rėmėsi Darbuotojo, valstybės tarnautojo ir žvalgybos pareigūno vidutinio darbo užmokesčio apskaičiavimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. gegužės 27 d. nutarimu Nr. 650 „Dėl Darbuotojo, valstybės tarnautojo ir žvalgybos pareigūno vidutinio darbo užmokesčio apskaičiavimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. lapkričio 19 d. nutarimo Nr. 1288 redakcija, įsigaliojusi 2015-01-01) 7.1. punktu, kuriame nurodyta, jog skaičiuojamasis laikotarpis yra 3 paskutiniai kalendoriniai mėnesiai, einantys prieš tą mėnesį, už kurį (ar jo dalį) mokamas vidutinis darbo užmokestis. Pareiškėjo teigimu, pirmas mėnuo, už kurį (ar jo dalį) išieškotojai mokamas vidutinis darbo užmokestis, yra 2009 m. lapkritis, todėl skaičiuojamasis laikotarpis šiuo atveju yra 3 paskutiniai kalendoriniai mėnesiai, einantys prieš 2009 m. lapkritį, t. y. 2009 m. rugpjūčio, rugsėjo ir spalio mėnesiai. Mano, jog dėl nurodytos aplinkybės su išieškotoja yra visiškai atsiskaityta 2015-01-20 pavedimu, t. y. teismo sprendimas įvykdytas visiškai, todėl vykdomasis dokumentas priimtas vykdyti neteisėtai, o taip pat neteisėtai priimtas ir reikalavimas įmokėti į antstolio depozitinę sąskaitą 21 007,36 Eur skolos ir 249,59 Eur vykdymo išlaidų.
Atsiliepimas
5. Suinteresuotas asmuo G. R. pateiktame atsiliepime su pareiškėjo skundu nesutiko, prašė jį atmesti. Nurodė, kad ginčas tarp jos ir pareiškėjo kilo dėl teisės aktais nustatytos vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką apskaičiavimo tvarkos. Manė, kad pareiškėjas, apskaičiuodamas vidutinį darbo užmokestį už visą pravaikštos laikotarpį, netinkamai taikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias vidutinio darbo užmokesčio apskaičiavimo tvarką. Pažymėjo, kad pagal Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros sąskaitos išrašą 62133,59 Eur suma paskaičiuota kaip darbo užmokestis už priverstinės pravaikštos laiką ir į asmeninę sąskaitą pervesta 2015-01-20, iš sąskaitos išrašo matyti, jog 62133,59 Eur suma mokama už 2015 m. sausį, o 2015-01-19 atsiskaitymo lapelyje taip pat patvirtinta, jog vidutinis darbo užmokestis (tiksliau, dalis jo) G. R. buvo sumokėtas būtent už 2015 m. sausio mėnesį. Todėl manė, jog vidutinis darbo dienos užmokestis buvo apskaičiuotas iš netinkamai nustatyto skaičiuojamojo laikotarpio, dėl ko susidarė skirtumas tarp G. R. išmokėtos sumos ir sumos, kuri jai turėjo būti išmokėta. Pažymėjo, jog vidutinio darbo užmokesčio apskaičiavimo tvarką nurodė ir kompetetingos institucijos. Manė, jog vidutinį darbo užmokestį reikėtų skaičiuoti remiantis darbo užmokesčiu 2014 m. spalio, lapkričio, gruodžio mėnesiais, kuris iš viso sudarė 17057,25 Lt (4940,12 Eur), todėl vidutinis darbo dienos uždarbis - 78,42 Eur, o vidutinis darbo užmokestis per visą priverstinės pravaikštos laiką sudarė 102887,04 Eur (neatskaičius mokesčių). Pažymėjo, kad 2015-01-20 išmokėjus 81879,68 Eur sumą (neatskaičius mokesčių) skirtumas sudaro 21007,36 Eur (neatskaičius mokesčių).
6. Antstolis V. M. patvarkyme, kuriuo atsisakė tenkinti pareiškėjo skundą nurodė, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015-08-31 išduotą vykdomąjį raštą Nr.I-376-437/2010 priėmė vykdyti pagrįstai remdamasis teismo išduotame vykdomajame rašte pateikta pastaba, jog pagal 2015-08-14 teisme gautą pareiškėjos G. R. patikslintą prašymą dėl vykdomojo rašto išdavimo, pareiškėjos tvirtinimu, tarp pareiškėjos G. R. ir atsakovės Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros yra kilęs ginčas dėl nepilnai įvykdyto teismo sprendimo dalyje dėl vidutinio darbo užmokesčio apskaičiavimo ir jo sumokėjimo gavosi nepriemoka. Pažymėjo, jog priimant vykdomąjį dokumentą vykdyti atsižvelgta į išieškotojos prašyme dėl teismo sprendimo įvykdymo išdėstytus motyvus ir, kartu su prašymu pateiktas LR Valstybinės darbo inspekcijos, LR Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos bei LR Finansų ministerijos nuomones, kuriomis teigiama, kad vidutinis darbo užmokestis turėtų būti skaičiuojamas 2014 m. spalio, lapkričio ir gruodžio laikotarpiui.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
7. Ukmergės rajono apylinkės teismas 2016 m. balandžio 11 d. nutartimi pareiškėjo skundą tenkino iš dalies, panaikindamas antstolio V. M. 2015-10-08 raginimą Nr. 0013/15/01095 įvykdyti sprendimą, o kitas pareiškėjo skundo dalis atmetė. Teismo nutartis grindžiama tokiais argumentais:
7.1. pripažino, jog vykdomasis dokumentas nėra įvykdytas. Konstatavo, jog antstolis pagrįstai, atsižvelgdamas į pastabas vykdomajame dokumente nustatė, jog vykdomasis dokumentas nėra įvykdytas;
7.2. nurodė, jog antstolis nepagrįstai neatsižvelgė į vykdomajame dokumente nurodytą pastabą apie kilusį ginčą tarp išieškotojos ir Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros bei apskaičiuodamas vidutinį darbo užmokestį be pagrindo rėmėsi tik institucijų nuomonėmis. Manė, jog tokiu atveju antstolis turėjo kreiptis su prašymu į procesinį sprendimą priėmusį teismą, jog pastarasis išaiškintų sprendimo vykdymo tvarką arba įstatymo ar kito teisės akto normą, kurią reikėtų taikyti.
III. Atskirųjų skundų ir atsiliepimų į juos argumentai
8. Apeliantas (suinteresuotas asmuo) antstolis V. M. pateikė atskirąjį skundą, prašydamas panaikinti Ukmergės rajono apylinkės teismo 2016-04-11 nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės – pareiškėjo skundą dėl antstolio veiksmų visose dalyse atmesti kaip nepagrįstą. Atskirajame skunde nurodo tokius argumentus:
8.1. pirmosios instancijos teismas priimdamas skundžiamą nutartį netinkamai pritaikė teisės normas ir neteisingai išsprendė kilusį ginčą, kadangi nesiaiškino, ar vidutinio darbo užmokesčio suma paskaičiuota teisingai. Pažymėjo, jog vidutinio darbo užmokesčio skaičiavimo metodika paremta aktualiais, galiojančiais teisės aktais, o teismas nepagrįstai vengė išspręsti klausimą iš esmės ir priimti tinkamą sprendimą;
8.2. mano, jog kreiptis į sprendimą priėmusį teismą būtų neekonomiška, kadangi išieškotoja, pateikdama vykdyti vykdomąjį raštą, reikalaujamą išieškoti sumą argumentavo galiojančiais teisės aktais ir aiškia skaičiavimo metodika.
8.3. pirmosios instancijos teismas turėjo įvertinti aplinkybę, kad pareiškėjas neigia neįvykdęs Vyriausiojo administracinio teismo sprendimo, todėl nors teismui ir yra suteikta teisė pasiūlyti antstoliui kreiptis dėl sprendimo vykdymo tvarkos išaiškinimo, tačiau ir bylą nagrinėjantis teismas turi imtis visų būtinų priemonių visapusiškai išsiaiškinti visas bylos aplinkybes.
Atsiliepimas
9. Pareiškėjas Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra atsiliepime į antstolio V. M. atskirąjį skundą prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime į atskirąjį skundą pritaria pirmosios instancijos teismo argumentams, išdėstytiems skundžiamoje nutartyje.
Šalies argumentai
10. Apeliantė (išieškotoja) G. R. pateiktame atskirajame skunde prašo pakeisti Ukmergės rajono apylinkės teismo 2016-04-11 nutartį visa apimtimi, atmetant Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros skundą dėl antstolio V. M. veiksmų. Nurodo tokius argumentus:
10.1. antstolis vykdomąjį dokumentą priėmė vykdyti nenustatęs akivaizdžių kliūčių, nurodytų Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau - CPK) 651 straipsnio 2 dalyje. Antstolis raginimą surašė atlikdamas veiksmus, kuriuos įpareigoja atlikti teisės aktai;
10.2. teismas nepagrįstai už antstolį nusprendė, jog pastarajam neaiški teismo procesinio sprendimo vykdymo tvarka arba teisės akto norma, kurią reikėtų taikyti vykdymo procese, nors teismui nekilo abejonių, kad vykdomasis dokumentas neįvykdytas. Mano, jog tokia išvada padaryta vengiant išspręsti klausimą iš esmės;
10.3. mano, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimas yra aiškus, teisės aktai, kuriais reikėtų remtis apskaičiuojant vidutinį darbo užmokestį, taip pat aiškūs, o naujai įsigaliojusi tvarka dėl vidutinio darbo užmokesčio apskaičiavimo jau įvertinta Vilniaus apygardos teismo 2016-02-10 nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 2A-625-852/2016.
Atsiliepimas
11. Pareiškėjas Lietuvos Generalinė prokuratūra atsiliepime į apeliantės atskirąjį skundą prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Nurodo tokius argumentus:
Žemesnės instancijos teismas
11.1. pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad antstolis neatsižvelgė įvykdomojo rašto pastabą apie kilusį ginčą dėl nevisiškai įvykdytos teismo sprendimo dalies dėl vidutinio darbo užmokesčio apskaičiavimo ir sumokėjimo;
Motyvuojamoji dalis
11.2. skundžiamoje nutartyje pagrįstai konstatuota, jog neaiški sprendimo vykdymo tvarka arba įstatymo ar kito teisės akto norma, kurią reikėtų taikyti vykdymo procese;
11.3. apeliantė be pagrindo vadovaujasi Vilniaus apygardos teismo 2016-02-10 nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-625-852/2016, kadangi nurodytoje byloje nagrinėjami skirtingi teisiniai klausimai.
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
12. Civilinėje byloje esančiais duomenimis nustatyta, kad antstolis V. M. pateiktas vykdyti Vilniaus apygardos administracinio teismo išduotas 2015-08-31 vykdomasis raštas Nr. I-376-437/2010, kuriame Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra įpareigota sumokėti G. R. vidutinį mėnesinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo 2009 m. lapkričio 4 d. iki teismo sprendimo įvykdymo dienos, pastabose nurodant, jog Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra 2015-01-20 mokėjimo nurodymu Nr. 1 išmokėjo 62 133,59 Eur vidutinio darbo užmokesčio, tačiau pagal G. R. patikslintą prašymą tarp jos ir atsakovo yra kilęs ginčas dėl nepilnai įvykdyto teismo sprendimo dalyje dėl vidutinio darbo užmokesčio apskaičiavimo ir jo sumokėjimo, dėl ko gavosi nepriemoka (vykd. b. Nr. 0013/15/01095, l. 13). Antstolis V. M. 2015-10-08 priėmė patvarkymą priimti vykdomąjį dokumentą vykdyti (vykd. b. l. 22), bei 2015-10-08 raginimą įvykdyti sprendimą, kuriame nurodyta skolos išieškojimo suma – 21007,36 Eur (neatskaičius mokesčių) ir 249,59 Eur vykdymo išlaidų ( vykd. b. l. 23-24). Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra nesutinka su antstolio procesiniais veiksmais, nurodydama, jog teismo sprendimą įvykdė.
13. Kasacinio teismo praktikoje akcentuojama, kad vykdymo procesas yra grindžiamas bendraisiais teisiniais teisėtumo, interesų derinimo ir proporcingumo principais, kurie reiškia, kad antstolis, vykdydamas vykdomuosius dokumentus, privalo imtis visų teisėtų priemonių išieškotojo interesams tinkamai apginti, nepažeisdamas kitų vykdymo proceso dalyvių teisių bei teisėtų interesų (Lietuvos Respublikos antstolių įstatymo 33 straipsnio 1 dalis). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pažymėta, kad teismų sprendimų vykdymo taisyklės reikalauja iš antstolio, kaip viešosios teisės subjekto, veikti tik pagal jam suteiktus įgaliojimus (kompetenciją) (intra vires), o bet koks ultra vires veikimas vertintinas kaip antstolio veiklos teisėtumo principo pažeidimas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. birželio 11 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-7-277/2008; 2010 m. vasario 8 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-40/2010 ir kt.) Taigi remiantis kasacinio teismo išaiškinimais, darytina išvada, jog antstolio pareiga siekti kuo greitesnio ir realaus sprendimo įvykdymo turi būti atliekama, atsižvelgiant į tai, jog nebūtų pažeidžiami įstatymo reikalavimai ir vykdymo proceso dalyvių teisės ir teisėti interesai.
14. Pagal CPK 651 straipsnio 1 dalį gavęs vykdyti vykdomąjį dokumentą antstolis patikrina, ar nėra akivaizdžių kliūčių vykdomajam dokumentui priimti vykdyti ir vykdymo veiksmams pradėti; tuo atveju, jeigu yra kliūčių vykdomajam dokumentui priimti vykdyti, antstolis savo patvarkymu atsisako priimti jį vykdyti ir grąžina jį pateikusiam asmeniui, nurodydamas grąžinimo priežastis. Proceso įstatyme numatytas nebaigtinis akivaizdžių kliūčių priimti vykdomąjį dokumentą ir pradėti vykdymo veiksmus sąrašas (CPK 651 straipsnio 2 dalis). Taigi, būtinybė patikrinti, ar neegzistuoja šioje proceso teisės normoje nurodyti pagrindai, būtina vykdomojo dokumento priėmimo vykdyti ir vykdomųjų veiksmų pradžios sąlyga.
15. Nagrinėjamoje byloje keliamas vykdomojo dokumento priėmimo klausimas. Antstolis nurodė, jog vykdomąjį dokumentą priėmė įvertinęs aplinkybes, ar nėra akivaizdžių kliūčių vykdomajam dokumentui priimti ir atsižvelgdamas į išduotame vykdomajame dokumente nurodytas pastabas.
16. Vertintina, kad apylinkės teismas skundžiamoje nutartyje pagrįstai konstatavo, jog antstolis turėjo pagrindą priimti vykdomąjį dokumentą vykdymui. Kaip jau buvo nurodyta, be vykdomajame rašte aptarto žymos apie 62 133,59 Eur sumos sumokėjimą taip pat nurodyta kilusio ginčo aplinkybė dėl vidutinio darbo užmokesčio tvarkos apskaičiavimo ir jos sumokėjimo. Taigi antstolis, įvertinęs pažymėtą pastabą apie nepriemoką bei nenustatęs akivaizdžių kliūčių vykdomajam dokumentui priimti, neturėjo pagrindo atsisakyti šį dokumentą priimti vykdyti ir grąžinti jį pateikusiam asmeniui, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog antstolis, priimdamas vykdomąjį dokumentą vykdyti, neteisėtų veiksmų neatliko.
17. Proceso įstatyme numatyta, kad tais atvejais, kai įstatymuose ar vykdomajame dokumente nėra nurodyti įvykdymo terminai, antstolis siunčia skolininkui raginimą įvykdyti sprendimą (CPK 661 straipsnis). Šio raginimo tikslas – informuoti skolininką apie prasidedantį vykdymo procesą.
18. Pažymėtina tai, kad viena svarbiausių procesinių garantijų yra ta, jog vykdymo procese antstolis privalo veikti tik pagal įstatymu jam suteiktus įgalinimus, o bet koks veikimas viršijant kompetenciją (ultra vires) vertinamas kaip antstolio veiklos teisėtumo principo pažeidimas. Antstolio veiklos ribas visų pirma apibrėžia antstoliui nustatyta tvarka pateiktas vykdyti vykdomasis dokumentas (CPK 586 straipsnio 2 dalis, 587 straipsnio 1 punktas, 648 straipsnis). Jeigu teismo procesinio sprendimo vykdymo tvarka yra neaiški, antstolis kreipiasi į procesinį sprendimą priėmusį teismą, kad išaiškintų sprendimo vykdymo tvarką (CPK 589 straipsnis). Kasacinio teismo praktikoje konstatuota, kad tiek CPK 278 straipsnio 1 dalis, reglamentuojanti sprendimo vykdymo išaiškinimą, tiek 589 straipsnio 1 dalis sudaro vieną visumą ir skirtos teismo sprendimo trūkumams pašalinti ir tais atvejais, kai teismo sprendimas vykdytinas ir kai kyla teismo sprendimo vykdymo neaiškumų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. kovo 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-238/2007; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2009 m. liepos 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-242/2009).
19. Kaip jau buvo minėta aukščiau, dėl teismo sprendimo vykdymo yra kilęs ginčas tarp G. R. ir Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros, kadangi skirtingai traktuojamas ir vertinamas vidutinio darbo užmokesčio apskaičiavimo laikotarpis, o vykdomajame rašte nurodyta, jog išmokamas vidutinis darbo užmokestis už priverstinės pravaikštos laiką nuo 2009-11-04 iki teismo sprendimo įvykdymo dienos.
20. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su antstolio nurodyta aplinkybe, jog yra aiški teismo sprendimo įvykdymo tvarka. Pažymėtina, jog tuo atveju, jeigu būtų aiški teismo sprendimo vykdymo tvarka, t. y. vidutinio darbo užmokesčio apskaičiavimas bei jam skaičiuoti taikomos teisės normos, nebūtų kilęs ginčas tarp išieškotojos ir skolininko.
21. Pažymėtina, jog nėra pagrindo sutikti ir su antstolio argumentu, jog apylinkės teismas priimdamas skundžiamą nutartį netinkamai pritaikė teisės normas ir nesiaiškino, ar vidutinio darbo užmokesčio suma paskaičiuota teisingai. Atkreiptinas dėmesys į tai, jog pagal susiklosčiusią praktiką priimdamas sprendimą teismas su darbo santykiais susijusiose byloje priteisdamas vidutinį darbo užmokestį materialinės teisės normose numatytais atvejais apskaičiuoja konkretų vienos dienos vidutinio darbo užmokesčio dydį, nurodydamas aiškų vienos dienos vidutinio darbo užmokesčio dydį, pagal kurį (taip pat ir vykdymo procese) apskaičiuojamas vidutinis darbo užmokestis atitinkamą laikotarpį. Taigi pirmosios instancijos teismas pagrįstai skundžiamoje nutartyje nevertino, ar vidutinio darbo užmokesčio suma apskaičiuota teisingai ir nurodė kreiptis į sprendimą priėmusį teismą dėl sprendimo įvykdymo tvarkos išaiškinimo.
22. Nėra pagrindo sutikti ir su argumentu, jog kreipimasis į sprendimą priėmusį teismą pažeistų tiek ekonomiškumo, tiek koncentracijos principus. Pažymėtina, jog antstolis nepagrindė, kaip kreipimasis į sprendimą priėmusį teismą pažeis antstolio nurodytus principus (CPK 178 straipsnis). Kita vertus, apeliacinės instancijos teismo nuomone, teismo sprendimas kaip tik bus greičiau įvykdytas išsiaiškinus vykdymo tvarką, taigi, tokiu būdu vykdymo procesas bus tiek greitesnis, tiek ekonomiškesnis.
23. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su apeliantės argumentu, jog reikėtų remtis jos nurodyta Vilniaus apygardos teismo 2016-02-10 nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-625-852/2016. Pažymėtina, jog apeliantės nurodytos bylos ir nagrinėjamo atvejo ratio decidendi skiriasi, kadangi nurodytoje civilinėje byloje buvo sprendžiamas priedų ir priemokų įskaitymo klausimas.
24. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pripažįstama, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010; 2011 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-52/2011). Apeliacinės instancijos teismui konstatavus, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai, įvertinęs bylos aplinkybes, panaikino antstolio raginimą įvykdyti sprendimą, nurodydamas antstoliui kreiptis dėl vykdymo tvarkos išaiškinimo, kiti atskirųjų skundų argumentai teisiškai nėra reikšmingi teisingam bylos išnagrinėjimui, todėl teismas atskirai dėl jų nepasisako.
25. Įvertinus aukščiau išdėstytas aplinkybes, konstatuojama, jog pirmosios instancijos teismas, teisingai išsprendė pareiškėjo skundą dėl antstolio veiksmų, atskirųjų skundų argumentai nesudaro pagrindo naikinti ar keisti pagrįstos teismo nutarties, todėl atskirieji skundai atmestini, o skundžiama nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Nutarties negaliojimo absoliučių pagrindų nenustatyta (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnis).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338 ir 339 straipsniais, apeliacinės instancijos teismas,
nutaria:
palikti Ukmergės rajono apylinkės teismo 2016 m. balandžio 11 d. nutartį nepakeistą.
Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo.