- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-02-10
- Bylos Nr.
- 2A-625-852/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-29038-2015-9
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Andrius Verikas, Eglė Surgailienė, Ona Gasiulytė
- Ieškovas
- M. R.
- Atsakovas
- AB „Vilniaus pergalė“
- Kategorijos
- 1.3.5.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Onos Gasiulytės, Eglės Surgailienės ir Andriaus Veriko (kolegijos pirmininko ir pranešėjo) teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės M. R. apeliacinį skundą atsakovui AB „Vilniaus pergalė“ dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. rugsėjo 25 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės M. R. ieškinį atsakovui AB „Vilniaus pergalė“ dėl Darbo ginčo komisijos sprendimo panaikinimo ir kompensacijos dalies priteisimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Ginčo esmė
M. R. (toliau – ieškovė) kreipėsi į teismą su ieškiniu prašydama panaikinti Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus teritorinio skyriaus darbo ginčų komisijos (toliau – Darbo ginčų komisija) 2015-07-21 sprendimą Nr. DGKS-3038 darbo byloje Nr. APS-36-11806 (toliau – skundžiamas sprendimas), priteisti jai iš AB „Vilniaus pergalė“ (toliau – atsakovas, darbdavys, įmonė) neišmokėtą kompensacijos už darbo sutarties nutraukimą dalį bei bylinėjimosi išlaidas (b. l. 2–6, 70–72).
Ieškovė paaiškino, kad 2007-05-11 sudarė su atsakovu terminuotą darbo sutartį Nr. 53, pagal kurią ji dirbo kepėja saldainių ceche, atsakovas įsipareigojo mokėti jai darbo užmokestį ir priedus pagal kolektyvinės sutarties nuostatas, 2008-09-11 darbo sutartis buvo pakeista, ji pradėjo dirbti meistre saldainių–šokolado gamybos ceche už 1500 Lt darbo užmokestį ir priemokas bei priedus, kurie mokami pagal kolektyvinės sutarties nuostatas, 2008-11-17 darbo sutartis buvo pakeista, ji paskirta į vyr. meistrės pareigas, nustatant jai 1600 Lt darbo užmokestį ir priemokas, mokamas pagal kolektyvinės sutarties nuostatas ir atskirus generalinio direktoriaus įsakymus, sudarant šį paskutinįjį darbo sutarties pakeitimą ji susitarė su atsakovu, kad jai kaip pastovus priedas prie darbo užmokesčio bus 1450 Lt, kuris kis nuo išdirbto valandų skaičiaus, tokiu būdu kiekvieną mėnesį jos darbo užmokestis sudarys ne mažiau kaip 3 045 Lt (1 600 Lt + 1 450 Lt). 2011-02-25 darbo sutartis buvo pakeista nustatant jai valandinį 9,52 Lt darbo užmokestį bei už gerą darbo pareigų vykdymą, už kitus darbo rezultatus atskiru įsakymu galimybę skirti premiją. Nurodė, kad Kolektyvinės sutarties 5.20 p. nustatyta, kad papildomų skatinimui skirtų išmokų (premijų) išmokėjimas priklauso nuo ekonominės bendrovės padėties bei bendrovės valdymo organų sprendimo. Pabrėžė, kad jai priedas prie darbo sutartyje nustatyto darbo užmokesčio buvo mokamas kiekvieną mėnesį kartu su pagrindiniu darbo užmokesčiu. Nuo 2014-05-06 ji dėl pateisinamos priežasties pas atsakovą nedirbo, dėl ligos prarado didelę darbingumo dalį, 2015-06-23 tarp jos ir atsakovo buvo sudarytas susitarimas dėl darbo sutarties nutraukimo šalių susitarimu, vadovaujantis Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) 125 str. nuostatomis, jie susitarė, kad atsakovas išmokės jai kompensaciją už nepanaudotas kasmetines atostogas ir 4 vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio dydžio išeitinę kompensaciją, kurią skaičiuos pagal vidutinį mėnesinį darbo užmokestį, kuris jai buvo mokamas iki jos nedarbingumo pradžios (2014-05-06), tačiau atsakovas neįtraukė į išeitinę kompensaciją sudėtinės darbo užmokesčio dalies – kas mėnesį mokamo priedo prie darbo užmokesčio, taip pat neįtraukė į išeitinę kompensaciją tinkamai paskaičiuotos kompensacijos už nepanaudotas atostogas (62,79 dienas), nes atostoginius paskaičiavo ne už visą darbo užmokestį, o tik nuo pagrindinio darbo užmokesčio, neatsižvelgęs į priedą. Nurodė, kad laikotarpyje nuo 2009-01-01 iki 2014-04-30 jai mokamas vidutinis darbo užmokestis (neatskaičius mokesčių) viršijo 3 000 Lt, nes atsakovas kartu su pagrindiniu darbo užmokesčiu pastoviai ir nenutrūkstamai prie pagrindinio atlyginimo mokėjo jai priedą, kurio dydis priklausė nuo išdirbto laiko. Ieškovės manymu, priedas buvo sudėtinė darbo sutartyje šalių sutarto darbo užmokesčio dalis.
Atsakovas su ieškiniu nesutiko ir nurodė, kad po paskutinio darbo sutarties su ieškove pakeitimo 2011-02-25 jie sutarė, kad ieškovei bus mokamas 9,52 Lt dydžio valandinis darbo užmokestis, o už gerą pareigų vykdymą ir už kitus darbo rezultatus atskiru įsakymu gali būti skiriama premija. Paaiškino, kad nuo 2014-05-06 iki 2015-05-22 ieškovė nepertraukiamai nedirbo AB „Vilniaus pergalė“, kadangi jai buvo išduotas tęstinis nedarbingumo pažymėjimas, o 2015-05-22 ji pateikė atsakovui tos pačios dienos Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos išduotą Darbingumo lygio pažymą Nr. DL0886185, kurioje yra nurodyta, jog ji yra pripažinta nedarbinga (jos netektas darbingumas yra 80 procentų), todėl atsakovas įgijo teisę darbo sutartį su ja nutraukti DK 136 str. 1 d. 4 p. pagrindu ir išmokėti jai tik 2 mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinę išmoką. Ieškovė 2015-05-22 pateikė prašymą dėl kasmetinių mokamų 30 kalendorinių dienų trukmės atostogų suteikimo, kurios jai buvo suteiktos ir apmokėtos, o 2015-06-23 ji kreipėsi į atsakovą su pasiūlymu sudaryti susitarimą dėl darbo sutarties nutraukimo šalių susitarimu, išmokant jai 4 mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinę išmoką, su kuo atsakovas sutiko dėl ieškovės pareigingo ir kruopštaus darbo, tačiau ieškovė teismą klaidina nurodydama, kad sudarydama susitarimą atsakovas įsipareigojo apskaičiuoti jos išeitinę išmoką pagal jos vidutinio darbo užmokesčio dydžio dydį, kuris buvo mokamas iki jos nedarbingumo pradžios 2014-05-06, tokios nuostatos susitarime nėra ir jos šalys apskritai nebuvo aptarusios. Pažymėjo, kad apskaičiuodama ieškovės vidutinį darbo užmokesčio dydį, AB „Vilniaus pergalė“ vadovavosi DK 204 str. 1 d. ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003-05-27 nutarimu Nr. 650 patvirtinto Darbuotojo, valstybės tarnautojo ir žvalgybos pareigūno vidutinio darbo užmokesčio apskaičiavimo tvarkos aprašo (toliau – Aprašas) 7.9 p., nustatančiu darbuotojo vidutinio darbo užmokesčio apskaičiavimo tvarką nuo 2015-01-01, kadangi ieškovė darbo santykių pasibaigimo momentu daugiau kaip 1 metus nedirbo dėl ligos ir negavo darbo užmokesčio, tai darbdavys teisingai apskaičiavo jos vidutinį darbo užmokesčio dydį ir pilnai išmokėjo šalių sutartą išeitinę išmoką, kadangi jos darbo sutartyje nebuvo susitarta dėl konkrečios premijos, mokėtinos kiekvieną mėnesį, dydžio, taip pat pagal Aprašo 6.2 p., į darbuotojo vidutinį darbo užmokestį kompensacija už nepanaudotas kasmetines atostogas nėra įskaitoma.
Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015 m. rugsėjo 25 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas nustatė, jog 2011-02-25 darbo sutarties pakeitimu ieškovei nustatytas valandinis 9,52 Lt darbo užmokestis bei galimybė atskiru įsakymu gauti premiją už gerą darbo pareigų vykdymą bei už kitus darbo rezultatus, tačiau byloje nėra įrodymų, jog šalys darbo sutartyje ar kitais papildomais susitarimais būtų susitarę dėl konkretaus premijos, mokėtinos ieškovei kiekvieną mėnesį, dydžio, taip pat nėra įrodymų, jog buvo nustatyti darbo našumo rodikliai, kuriuos įgyvendinusi ieškovė būtų įgijusi teisę reikalauti išmokėti jai premiją. Kolektyvinėje sutartyje (b. l. 49–53) taip pat nenustatyti konkretūs rodikliai, kuriuos įvykdžiusi ieškovė būtų įgijusi teisę reikalauti premijos, o atsakovas būtų įgijęs pareigą ją sumokėti, pati ieškovė taip pat nenurodė konkrečių jai nustatytų rodiklių, taigi, sprendimo teisė dėl premijos skyrimo buvo suteikta darbdaviui – atsakovo kolektyvinės sutarties 5.20 p. nustatyta, jog papildomų skatinimui skirtų išmokų (premijų) išmokėjimas priklauso nuo ekonominės bendrovės padėties bei bendrovės valdymo organų sprendimo. Teismas akcentavo, kad pačiame 2011-02-25 darbo sutarties pakeitime (b. l. 47) nurodyta, jog premija ieškovei gali, bet ne privalo būti skiriama atskiru įsakymu už gerą darbo pareigų vykdymą. Pabrėžė, kad sutikimą su aukščiau nurodyto turinio 2011-02-25 darbo sutarties pakeitimu (b. l. 46, 47) pati ieškovė patvirtino savo parašu, darbo sutarties pakeitimo turinys aiškus ir konkretus, todėl tiek pagal pažodinį darbo sutarties pakeitimo turinio aiškinimą, tiek pagal sutarčių aiškinimo taisykles akivaizdu, kad šalys susitarė dėl premijų ieškovei mokėjimo kaip skatinimo priemonės. Aplinkybės, kad ieškovei premijos buvo mokamos skirtingo dydžio ir buvo mokamos kas mėnesį (b. l. 59), nepaneigia premijos kaip skatinimo priemonės skyrimo fakto. Esant aukščiau aptartoms aplinkybėms, teismas konstatavo, jog 2011-02-25 darbo sutarties pakeitime aptarta premija buvo atsakovo skatinimas, motyvacinė priemonė ieškovei, kaip tai įtvirtinta DK 233 str. Teismas pažymėjo, kad skaičiuodamas ieškovės vidutinį darbo užmokestį atsakovas pagrįstai vadovavosi ginčui aktualiu laikotarpiu galiojančia Aprašo 7.1 p. ir 7.9 p. redakcija, kadangi ieškovė dėl pateisinamos priežasties nuo 2014-05-06 nedirbo ir negavo įmonėje darbo užmokesčio (b. l. 2–6, 32–36, Darbo ginčų komisijos b. l. 40–42), todėl vidutinį darbo užmokestį apskaičiavo pagal ieškovės darbo sutartyje nustatytą valandinį 9,52 Lt atlyginimą (b. l. 47), kurį skaičiavo už 3 paskutinius kalendorinius mėnesius, einančius prieš tą mėnesį, už kurį mokamas vidutinis darbo užmokestis, todėl ieškovės argumentas, kad atsakovas vidutinį darbo užmokestį turėjo skaičiuoti pagal vidutinį mėnesinį darbo užmokestį, kuris jai buvo mokamas iki jos nedarbingumo pradžios (2014-05-06), teismo nuomone, nepagrįstas.
Ieškovės argumentą, jog skaičiuodamas išeitinę išmoką atsakovas neįtraukė kompensacijos už nepanaudotas kasmetines atostogas, teismas atmetė, kaip nepagrįstą, nes Aprašo 6.2 p. imperatyviai nurodo, kad į darbuotojo vidutinį darbo užmokestį neįskaitoma kompensacija už nepanaudotas kasmetines atostogas.
Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Ieškovė apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. rugsėjo 25 d. sprendimą ir perduoti bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui, prijungti prie bylos naujus įrodymus bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Ieškovė nurodė, kad teismas nevertino atsakovės į teismą pateikto rašytinio įrodymo – pažymos dėl ieškovei mokėtų premijų nuo 2009 m. sausio iki 2014 m. gegužės, nevertino ieškovės argumentų, kad premija, kuri buvo mokama pagal susitarimą kiekvieną mėnesį, kaip kintama darbo užmokesčio dalis, neatitinka LR DK 233 str. nustatytos premijos skatinamosios funkcijos, nes premija buvo mokama kiekvieną mėnesį kartu su fiksuota darbo užmokesčio dalimi, t. y. pastoviai, nekintamai. Tai, kad atsakovas taiko ydingą darbo užmokesčio skaičiavimo tvarką dalį darbo užmokesčio išmokėdamas kaip neva premiją už gerą, ilgalaikį darbą, tačiau faktiškai tai buvo sudėtinė užmokesčio dalis ir tai patvirtina Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimas civilinėje byloje Nr. 2-1675-430/2015. Teismas nevertino aplinkybės, kad premija skiriama Kolektyvinės darbo sutarties 5.20 punkto pagrindais, t. y. valdymo organų sprendimais ir priklausomai nuo bendrovės ekonominės būklės. Teismas taip pat nevertino ieškovės nurodytos aplinkybės, kad premija darbuotojams buvo mokama pastoviai, neatsižvelgus į jų darbo pas atsakovą trukmę. Tokios aplinkybės, ieškovės vertinimu, kai premija mokama keletą savaičių įmonėje dirbančiam asmeniui suponuoja išvadą, kad minėtas priedas yra kintama darbo užmokesčio dalis DK 186 str. 2 d. prasme. Teismas pažeidė LR CPK 176 str. 185 str. nuostatas, nes nevertino ir nepasisakė dėl byloje esančių įrodymų – ieškovės paaiškinimų dėl susitarimo su atsakovo valdymo organo nare, gamybos direktore, dėl ieškovei mokamos kintamos darbo užmokesčio dalies (premijos) dydžio nustatymo, mokėjimo ir minėto susitarimo vykdymo. Teismas pažeidė civilinio proceso kodekse įtvirtintą pareigą būti aktyviam ir savarankiškai rinkti įrodymus, kurių ieškovas pateikti arba kurie būtini nustatyti reikšmingas bylos aplinkybes. Taip teismas padarė išvadą apie ieškovei mokamą premiją neišreikalavęs, netyręs, nevertinęs tiesioginių rašytinių įrodymų – atsakovo generalinio direktoriaus sprendimų. Teismas nenurodė, kodėl atsakovas, skaičiuodamas su ieškove laisva valia sudarytą susitarimą dėl darbo santykių nutraukimo ir kompensacijos dydžio, sutartą kompensacijos dydį privalėjo skaičiuoti LRV 2003-05-27 nutarimu Nr. 650 „Darbuotojo, valstybės tarnautojo ir žvalgybos pareigūno vidutinio darbo užmokesčio apskaičiavimo tvarkos aprašo“ nustatyta tvarka. Vadovaujantis CPK 314 str. ieškovė prašo priimti naujus rašytinius įrodymus. Prašomi prijungti nauji įrodymai patvirtina ieškovo nurodytas aplinkybes, susijusias su atsakovo taikoma įprastine verslo praktika darbo sutartyse kintamą darbo užmokesčio dalį įvardyti kaip premiją, kuri nustojama mokėti kilus konfliktui tarp atsakovo ir jo darbuotojo.
Atsiliepimas
Atsakovas pateikė atsiliepimą į ieškovės apeliacinį skundą, kuriame prašo palikti pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą. Atsakovo teigimu, net esant pagrindui nutraukti su apeliante darbo sutartį, remiantis DK 136 str. 1 d. 4 p. išmokant 2 mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinę išmoką, elgėsi geranoriškai ir sutiko su pačios M. R. siūlomu būdu nutraukti darbo sutartį pagal DK 125 str., o taip pat patenkino visus jos pageidavimus, dėl atostogų suteikimo. Kadangi šalys susitarė sudaryti susitarimą dėl darbo sutarties nutraukimo, taikant jam DK nuostatas, konstatuotina, kad šalys susitarė, jog vidutinio darbo užmokesčio dydis bus apskaičiuotas Vyriausybės nustatyta tvarka. Atsakovas, dėl skatinamojo pobūdžio premijų pažymėjo, kad darbo sutartis ir jų pakeitimus su ieškove ir kitais atsakovo darbuotojais sudaro vienasmenis valdymo organas – generalinis direktorius. Nurodo, kad ieškovė vyr. meistro pareigas pradėjo eiti ne 2011 m. lapkritį, o 2008 m. lapkritį. Pažymi, kad teisės aktai nenumato apribojimų dėl darbuotojų skatinamojo pobūdžio sumų ir periodiškumo bei palieka šią diskrecijos teisę darbdaviams. Be to bet kokio pobūdžio premijos yra apmokestinamos gyventojų pajamų mokesčiu bei nuo jų turi būti apskaičiuotos ir sumokėtos socialinio ir sveikatos draudimo įmokos, todėl šios sumos būna nesuapvalintos. Atsakovo teigimu, ieškovės argumentas, kad teismas nevertino Vilniaus pergalės įstatus, valdybos darbo reglamentą, generalinio direktoriaus pareiginius nuostatus bei išreikalauti parengti Vilniaus pergalės mėnesines finansines ataskaitas apie 7 praėjusių metų bendrovės finansinę būklę, t. y. virš 80 finansinės atskaitomybės dokumentų, nesiderina nei su bylos nagrinėjimo ribomis, nei su įrodymų pakankamumo taisykle. Atsakovas nesutinka su apeliantės prašymu dėl naujų įrodymų išreikalavimo. Prašomos prijungti vidaus tvarkos taisyklės yra neaktualios redakcijos, o su nauja šių taisyklių redakcija buvo supažindinta ir pati ieškovė. Atsakovas prašo neprijungi prie bylos 2011 m. gruodžio 13 d. piliečio V. J. ieškinio pareiškimo. Atsakovo manymu, ieškinio pareiškimas negali būti vertinamas atskirai nuo bylos, kita vertus ši byla buvo nutraukta sudarius taikos sutartį.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės,
teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas netenkinamas.
Byloje yra kilęs ginčas dėl ieškovės vidutinio darbo užmokesčio apskaičiavimo.
Kaip matyti iš bylos medžiagos, ieškovė M. R. ilgą laiką (nuo 2014-05-06 iki 2015-05-22) iki darbo sutarties nutraukimo, kai buvo skaičiuojamas vidutinis darbo užmokestis, nedirbo dėl pateisinamos priežasties - laikino nedarbingumo. Todėl tiek ginčo šalys, tiek darbo ginčų komisija ir pirmosios instancijos teismas iš esmės sutiko, jog ieškovės vidutinio darbo užmokesčio skaičiavimui turi būti taikoma norma, nustatyta Vyriausybės 2014 m. lapkričio 19 d. nutarimu Nr. 1288 patvirtinto Darbuotojo, valstybės tarnautojo ir žvalgybos pareigūno vidutinio darbo užmokesčio apskaičiavimo tvarkos aprašo (naujos redakcijos, toliau - Aprašas) 7.9 punkte: „jeigu darbuotojas skaičiuojamuoju laikotarpiu dėl pateisinamos priežasties nedirbo ir negavo įmonėje darbo užmokesčio, iš kurio pagal Aprašą turi būti apskaičiuojamas vidutinis darbo dienos (valandos) užmokestis, jis nustatomas iš skaičiuojamuoju laikotarpiu darbuotojui darbo sutartyje nustatytų darbo užmokesčio dydžių arba valandinio (dieninio) tarifinio atlygio, pagal kurį apmokama už pagamintą produkciją pagal išdirbio normas, o asmenims, su kuriais nesudaromos darbo sutartys, – iš įstatymų nustatytų darbo užmokesčio (atlyginimo) dydžių, juos dalijant iš darbo dienų (valandų) skaičiaus pagal darbuotojo darbo (pamainos) grafiką skaičiuojamuoju laikotarpiu“.
Apeliantė teigia, kad sudarydama 2015 m. birželio 23 d. susitarimą dėl darbo sutarties nutraukimo šalių susitarimu (DK 125 str.) iš tikrųjų manė, jog susitarime numatyta 4 mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio kompensacija bus skaičiuojama imant jos faktiškai gautą darbo užmokestį iš laikotarpio, buvusio iki ligos. Apeliantės nuomone, darbdavys piktnaudžiauja neaiškia 2015 m. birželio 23 d. susitarimo nuostata ir ją aiškina ne pagal įprastas sutarčių aiškinimo taisykles, t.y. kad visi neaiškumai turi būti aiškinami darbuotojo naudai ir kad neaiški sutarties sąlyga, turi būti aiškinama ją pasiūliusios šalies nenaudai.
Šiuo atveju teismas nesutinka su ieškove, kad 2015 m. birželio 23 d. susitarimo sąlygos dėl vidutinio darbo užmokesčio yra neaiškios. Šalys susitarime neaptarė, kaip bus skaičiuojamas ieškovės vidutinis darbo užmokestis, tačiau tokiu atveju yra suprantama, kad jam skaičiuoti bus taikoma įprasta Vyriausybės nustatyta tvarka (taip pat redakcija, galiojanti susitarimo metu). Nėra pagrindo pripažinti, kad darbdavys būtų piktnaudžiavęs darbuotojos nežinojimu dėl teisės akto pasikeitimo ir kad tai būtų priežastis kitaip aiškinti susitarimą. Teisėjų kolegija pažymi, kad Vyriausybės nustatytomis vidutinio darbo užmokesčio skaičiavimo taisyklėmis siekiama įtvirtinti socialinį kompromisą tarp darbuotojų ir darbdavių interesų ir jos ne visada reiškia, kad vidutinis darbo užmokestis turi būti skaičiuojamas palankiausiu darbuotojui būdu. Tokia Aprašo 7.9 punkte įtvirtinta norma, reiškianti, kad dėl pateisinamos priežasties ilgai (daugiau kaip 3 mėnesius) nedirbusio darbuotojo vidutinis darbo užmokestis turi būti skaičiuojamas ne iš faktiškai gauto darbo užmokesčio (įskaitant faktiškai išmokėtus priedus ir priemokas), bet iš „teoriškai“ darbo sutartyje šalių sutarto dydžio, ne visada yra palanki darbuotojui, bet negali būti laikoma diskriminacine, palyginus su vidutinio darbo užmokesčio skaičiavimo taisyklėmis kitais atvejais. Todėl teismas vertina, kad ieškovės nurodyti argumentai neįrodo jos suklydimo dėl 2015 m. birželio 23 d. susitarimo nutraukti darbo sutartį esmės, dėl ko susitarimas apskritai nebūtų buvęs sudarytas. Kita vertus, iš šalių paaiškinimų matyti, kad pasiūlymą nutraukti darbo sutartį nurodytomis sąlygomis inicijavo ne darbdavys, o pati ieškovė M. R. (atsakovo atstovo paaiškinimai teisme – 2015-09-23 teismo posėdžio garso įrašas nuo 39.20 iki 40.40 min., 42.00 iki 42.05 min.) ir šiame susitarime sutarta kompensacija yra žymiai palankesnė darbuotojai, nei priklausytų pagal darbo įstatymus (DK 127 str. 2 d., 136 str. 1 d. 4 p., 140 str. 2 d.).
Pirmosios instancijos teismas padarė teisingas išvadas, kad ieškovės nurodytas faktiškai jai išmokėtas darbo užmokesčio priedas (b.l. 59), kurį ji gaudavo iki laikino nedarbingumo, t.y. 2014 m. gegužės 6 d., nėra konkretaus apibrėžto dydžio, nėra susijęs su konkrečiomis išdirbio normomis, ir todėl negali būti laikomas „darbo sutartyje sutartu darbo užmokesčio dydžiu“, kaip to reikalauja Aprašo 7.9 punktas. Priešingų išvadų neleidžia daryti nei apeliantės pateikti nauji įrodymai (kito darbuotojo V. J. ieškinys teismui ir Vidaus darbo tvarkos taisyklės 2011-01-01 redakcija, b.l. 93-104), nei įmonės Kolektyvinės sutarties 5.20 punkto nuostatų aiškinimas, kur numatyta, kad priedų skyrimas priklauso nuo įmonės ekonominės padėties ir dėl to sprendžia įmonės valdymo organai. Ieškovės paaiškinimai, kad ji buvo susitarusi dėl aiškiai apibrėžto priedo, yra nekonkretūs ir prieštarauja duomenims apie faktiškai mokėtą priedą, kurio dydis nebuvo vienodas (b.l. 59). Be to, net ir laikant, kad buvo individualus susitarimas dėl priedo, kaip nurodo ieškovė (ieškinyje ir apeliaciniame skunde, b.l. 4, 85 bei paaiškinimai teisme – 2015-09-23 teismo posėdžio garso įrašas nuo 19.53 iki 20.00 min., nuo 23.00 iki 23.05 min.) – 1450 Lt už darbą pilnu etatu ir mokamas priklausomai nuo dirbto laiko – toks priedas negalėtų būti įskaitomas į „teorinį“ darbo užmokesčio pagrindą, skaičiuojant ieškovės vidutinį darbo užmokestį pagal Aprašo 7.9 punktą, nes ieškovė vidutinio darbo užmokesčio skaičiuojamuoju laikotarpiu nedirbo, o tai (t.y. faktinis darbo laikas), kaip nurodo ieškovė, buvo sąlyga šiam priedui skaičiuoti.
Pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, pakeisti jį ar panaikinti nėra įstatyme numatytų pagrindų.
Netenkinus apeliacinio skundo, taip pat netenkinamas ieškovės prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo apeliacinės instancijos teisme.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
M. R. apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. rugsėjo 25 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo.