Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimas

Teismo posėdžio metu ieškovė T. M. palaikė ieškinio reikalavimus ir prašė juos tenkinti pilnai. Papildomai paaiškino, kad nuo 2019 m. rugsėjo mėn. santykiai su atsakovu pašlijo, nes pats atsakovas prisipažino, kad turi kitą moterį, pradėjo neduoti pinigų nei už butą, nei už darželį. Atsakovas minimaliai prisidėjo prie patiriamų išlaidų dengimo, t.y. mokėjo mokesčius už butą ir kreditus, bet prie kitų išlaidų neprisidėjo. Nuo 2020 m. (duomenys neskelbtini) mėnesio jiedu pradėjo gyventi atskirai, nuo tada atsakovas pradėjo mokėti išlaikymą vaikams. Išlaikymo įsiskolinimą ieškovė skaičiuoja nuo 2020 m. vasario mėnesio, nes atsakovas mokėjo per mažas sumas. Sutiktų, kad santuoka būtų nutraukta dėl abiejų sutuoktinių kaltės. Vaikų poreikiai per mėnesį kiekvienam vaikui sudaro po 400 Eur. Jos pajamos yra 850 Eur į rankas, taip pat gauna po 111 Eur kiekvienam vaikui iš valstybės. Ne jos kaltė, kad atsakovo pajamos yra mažesnės už jos gaunamas pajamas. Karantino laikotarpiu ji dirbo, todėl jos pajamos karantino laikotarpiu nesikeitė. Kilnojamieji daiktai liko pas atsakovą, jis visus metus jais naudojosi ir tebesinaudoja, todėl jie turi likti pas atsakovą, o jai atsakovas turėtų išmokėti piniginę kompensaciją. 2019 m. spalio mėnesį autoavarijoje žuvo jos sesuo, todėl ji gėrė žolelių pagrindu pagamintus raminamus vaistus.

Teismo posėdžio metu ieškovės atstovas advokatas Andžejus Seliava palaikė ieškinį pilnai ir prašė jį tenkinti ieškinyje nurodytų motyvų pagrindu. Didžiausias ginčas yra dėl išlaikymo dydžio. Ieškovė suskaičiavo tik būtinus poreikius. Minimali alga didėjo, todėl išlaikymo dydis net minimalios algos nesiekia. Valstybės mokami pinigai neturi būti įskaičiuojami. Buitinė technika buvo pirkta su garantija, kuri dar nepasibaigusi, todėl daiktai ženkliai nenuvertėjo. Mano, kad išlaikymo įsiskolinimas yra, nes atsakovas neįrodė, kokias ir kam išlaidas jis patyrė. Ieškovė yra įsikūrusi kitame būste ir turi visus reikiamus daiktus, todėl jai jų nereikia. Kadangi daiktai liko atsakovui ir jis jais naudojasi, todėl jie turėtų likti pas atsakovą, o atsakovas turėtų sumokėti ieškovei kompensaciją.

Teismo posėdžio metu atsakovas T. M. su ieškiniu sutiko iš dalies. Papildomai paaiškino, kad kartą ieškovė jo uždirbtus pinigus metė jam į veidą, todėl nuo tada jis grynų pinigų ieškovei neduodavo, tačiau būtinus reikmenis pirko. Kivirčai prasidėjo daug anksčiau, nei nurodo ieškovė, vaikai dar buvo maži, kai ieškovė išvažiuodavo į miestą ir grįždavo vėlai. Ieškovė ilgą laiką, jam nežinant, gėrė raminamus vaistus. Jis prisipažino, kad susirašinėjo su buvusia drauge (jie abu krikštijo draugų vaiką), bet jis tik telefonu susirašinėjo, kaip su drauge, jokių artimų santykių su ja nekūrė. Vaikai su juo nori būti labai ilgai ir kuo daugiau, nes mama jiems neleidžia filmukų žiūrėti ir nuolat barasi. Pagal profesiją jis yra kirpėjas, todėl karantino metu nedirbo, pajamų negavo, valstybės parama jam labai maža. Vaikų išlaikyti jis neatsisako. Visada mokėjo po 300 Eur. Nuo 2020 m. lapkričio iki dabar yra susidaręs įsiskolinimas dėl sunkios jo finansinės padėties, bet už ieškovės nurodomą laikotarpį įsiskolinimo nėra. Nuo 2019 m. rudens jis mokėjo už butą, pirko reikiamus produktus, mokėjo lizingo įmokas, grynų ieškovei neduodavo. Įsitikinęs, kad santuoka nutrauktina dėl abiejų sutuoktinių kaltės. Vaikams po 150 Eur iš abiejų tėvų ir dar pridėjus valstybės mokamus pinigus, gaunasi 800 Eur suma, kuri yra daugiau nei pakankama vaikams išlaikyti. Bandydami spręsti ginčą taikiai, buvo tarpusavyje sutarę, kad ieškovė pasiims skalbimo mašiną ir dvi prieškambario spintas, o kiti daiktai liks atsakovui, kompensacijų vienas kitam už turto vertes nemokės. Buto remontą pats darė, namų apyvokos reikmenims įsigyti ėmė vartojimo paskolas, kurias dengė pats. Turi apie keturiasdešimt savo klientų, iš kurių kirpimo gauna pajamas pragyvenimui.

Ieškovė ieškiniu prašo nutraukti santuoką dėl atsakovo kaltės, motyvuojant tuo, kad atsakovas buvo jai neištikimas, yra nelojalus šeimai, nesirūpina ja ir vaikais. Teismo posėdžio metu ieškovė sutiko, kad santuoka būtų nutraukta dėl abiejų sutuoktinių kaltės. Atsakovo įsitikinimu santuoka iširo dėl abiejų sutuoktinių kaltės. Šeimos teisėje kaltė, atsižvelgiant į asmeninį santykių pobūdį, suprantama savitai. CK 3.60 str. 2 d. apibrėžta kaltės samprata sutuoktinio kaltę dėl santuokos iširimo apibrėžia kaip sutuoktinių pareigų pažeidimą iš esmės. Sutuoktinio pareigos numatytos CK 3.26-3.30, 3.35-3.36, 3.85, 3.92, 3.109 straipsniuose (tai lojalumo, savitarpio pagarbos ir moralinės bei materialinės paramos, visapusiško rūpinimosi vaikais ir visa šeima, kitos pareigos). Pagal šią įstatymo normą būtent šių pareigų pažeidimas iš esmės gali būti laikomas kaltu sutuoktinių elgesiu. Santuokinių pareigų pažeidimas iš esmės yra jų nevykdymas, tai elgesys, visiškai nepriimtinas atsižvelgiant į šeimos tikslus ir paskirtį visuomenėje (visiškas nesirūpinimas vaikais, visiškas neprisidėjimas prie materialiųjų šeimos poreikių ir panašiai). Nors šeimos teisinių santykių specifika ir šeimos teisės normomis ginamos vertybės lemia šeimos bylų nagrinėjimo civilinio proceso ypatumus, numatytus Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau tekste – CPK) XIX skyriuje, tačiau šalims išlieka pareiga įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus (CPK 178 str.). Ieškovės pozicija dėl santuokos nutraukimo dėl atsakovo kaltės, nesant vienareikšmiškų įrodymų dėl jo neištikimybės ir nesirūpinimu šeima, o taip pat esant ieškovės sutikimui dėl santuokos nutraukimo dėl abiejų sutuoktinių kaltės, laikytina nepagrįsta. Įvertinus bylos faktines aplinkybes, teismas daro išvadą, kad šiuo atveju santuoka tarp šalių iširo dėl abiejų sutuoktinių kaltės, kadangi atsakomybė už santuokos išsaugojimą ir puoselėjimą tenka abiem sutuoktiniams, abu sutuoktiniai privalo būti pakantūs ir lojalūs, dėti pastangas santuokai išsaugoti, abu turi prisidėti prie materialinės šeimos gerovės kūrimo (CPK 178, 185, 186, 189-192 straipsniai). Pripažinus, kad santuoka iširo dėl abiejų sutuoktinių kaltės, atsiranda tos pačios pasekmės, kaip ir nutraukus santuoką sutuoktinių bendru sutikimu (CK 3.51–3.54 str., 3.61 str. 3 d.).

Atsižvelgiant į tai, kad pagrindų riboti maksimalų atsakovo bendravimo su savo nepilnamečiais vaikais, nenustatyta, ieškovė nedraudžia atsakovui bendrauti su vaikais ir neketina to daryti ateityje, šalys laikosi bendros pozicijos, kad nebūtina nustatyti detalią atsakovo bendravimo su vaikais tvarką, apibrėžiant konkrečiomis datomis ir laiku, todėl teismas nustato, kad po santuokos nutraukimo atsakovas T. M. su nepilnamečiais vaikais E. M. ir N. M. bendraus nuolatinai ir tiesiogiai bendru sutarimu tokiais būdais, forma ir laiku, kuris labiausiai atitiks vaikų poreikius, atsižvelgiant į vaikų amžių, gyvenimo būdą, įpročius ir norus.

CK 3.192 str. 1 d. įtvirtinta, kad tėvai privalo materialiai išlaikyti savo nepilnamečius vaikus. Išlaikymo tvarka ir forma nustatoma bendru tėvų susitarimu. Minėto straipsnio 2 dalis nustato, kad išlaikymo dydis turi būti proporcingas nepilnamečių vaikų poreikiams bei jų tėvų turtinei padėčiai ir užtikrinti būtinas vaikui vystytis sąlygas, o šio straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad materialinį išlaikymą savo nepilnamečiams vaikams privalo teikti abu tėvai proporcingai savo turtinei padėčiai. Tuo atveju, jeigu tėvai nesusitaria ir vienas iš jų nevykdo pareigos išlaikyti savo vaikus, išlaikymo formą ir dydį nustato teismas sprendimu (CK 3.194, 3.196 straipsniai). CK 3.198 str. 1 d. nustato, kad teismas, priteisdamas išlaikymą dviem ar daugiau vaikų, turi nustatyti tokį išlaikymo dydį, kuris būtų pakankamas tenkinti bent minimalius visų vaikų poreikius. Pagal šio straipsnio 2 dalį išieškota išlaikymo suma visiems vaikams turi būti panaudota lygiomis dalimis, išskyrus atvejus, kai dėl svarbių priežasčių (ligos ir kt.) yra būtina nukrypti nuo lygybės principo. Pagrindas apskaičiuoti vaikui reikalingą išlaikymą yra jo poreikiai. Nustatydamas konkretaus vaiko poreikių turinį, teismas turi įvertinti, ar išlaikymas bus pakankamas vaiko būtinoms vystymosi sąlygoms tenkinti, t. y. ar bus patenkinti vaiko poreikiai maistui, aprangai, būstui, sveikatai, mokslui, poilsiui, laisvalaikiui, kultūriniam ir kitokiam ugdymui (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 28 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-209/2013). Visapusiškam vaiko vystymuisi turi būti tenkinami ne tik jo būtinieji poreikiai (maistas, apranga, higiena ir pan.), bet skiriamas dėmesys vaiko laisvalaikio, bendravimo, saviraiškos pomėgiams, lavinami gabumai (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. spalio 21 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-491/2013). Vaikų poreikių ir tėvų turtinės padėties proporcingumo principas reiškia, kad vaiko išlaikymo dydis tiesiogiai priklauso nuo vaiko poreikių ir tėvų galimybių šiuos poreikius patenkinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. gegužės 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-303/2008). Tėvų turtinė padėtis turi būti vertinama, atsižvelgiant į faktinių aplinkybių visumą: tėvų gaunamas pajamas, turimą kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą, investicijas, sveikatą, išlaikytinių skaičių, taip pat į tėvų elgesį, siekiant uždirbti, gauti pajamas vaikams išlaikyti. Nustatant vieno iš tėvų turtinę padėtį, vertintinas ne tik jo turimas turtas ir gaunamos pajamos, bet ir tai, kokių priemonių jis ėmėsi, kad gautų atitinkančias savo amžių bei profesines galimybes pajamas, iš kurių būtų teikiamas išlaikymas vaikams (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. spalio 21 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-491/2013). Teismų praktikoje pripažįstama, kad teismas negali priteisti vaikui išlaikyti daugiau, negu objektyviai leidžia tėvų turtinė padėtis, todėl kiekvienu konkrečiu atveju nagrinėdamas bylą dėl išlaikymo priteisimo ar jo dydžio pakeitimo teismas privalo nustatyti tėvų turtinę padėtį, t. y. visas jų gaunamas pajamas, turtą, būtinas išlaidas ir vaiko poreikius (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 28 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-294/2010). Kasacinio teismo praktikoje pabrėžiama, kad tėvų turtinės padėties kriterijus yra reikšmingas, bet ne lemiantis, sprendžiant dėl priteistino išlaikymo dydžio, dėl kurio spręstina kiekvienu atveju individualiai įvertinant reikšmingas aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-209/2013). Be to, vertindamas tėvų turtinę padėtį, teismas turi atsižvelgti į prioritetinės vaikų teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principą (CK 3.3 str. 1 d.), lemiantį, kad visos abejonės dėl išlaikymo priteisimo, jo dydžio, formos nustatymo ir pan. turi būti vertinamos vaiko interesų naudai. Jei yra pagrįstų abejonių dėl tikrosios tėvų turtinės padėties, jų gaunamų pajamų ir pan., teismas ją turi vertinti vaiko interesų naudai, t. y. laikyti, kad padėtis leidžia priteisti vaiko poreikius atitinkantį išlaikymo dydį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-195-915/2015). Išlaikymo dydis priklauso nuo nepilnamečių vaikų poreikių bei tėvų galimybių šiuos poreikius tenkinti (CK 3.192 str.). Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad šis proporcingumo reikalavimas turi įtakos ne tik kiekvieno iš vaiko tėvų išlaikymo prievolės daliai, bet ir kiekvieno iš vaikų teisės į išlaikymą apimčiai, kai jis priteisiamas dviem ar daugiau vaikų (CK 3.198 str.). Nors lygiateisiškumo principas lemia tėvams vienodą pareigą teikti išlaikymą, kiekvieno iš tėvų teiktinos vaiko išlaikymo dalies dydis priklauso nuo jų turtinės padėties, t. y. išlaikymas proporcingas tėvų turtinei padėčiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-195/2011). Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad nors tėvų pareiga išlaikyti savo vaikus abiem tėvams yra vienoda, tačiau tai nereiškia, kad kiekvienas iš jų turi teikti vienodo dydžio išlaikymą. CK 3.156 str. 1 d. įtvirtintas tėvų valdžios lygybės principas reiškia tai, kad tėvų teisės ir pareigos vaikams yra lygios, tačiau konkrečios teisės ir pareigos bei jų apimtis gali skirtis, priklausomai nuo daugelio faktinių aplinkybių, tokių kaip nepilnamečio vaiko gyvenamoji vieta, turtinė padėtis ir pan. (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. spalio 21 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-491/2013; 2016 m. vasario 3 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-16-706/2016 30 punktą).

Išmokų vaikams įstatymo 1 str. 1 d. įtvirtinta, kad šis įstatymas nustato vienkartines ir periodines išmokas, užtikrinančias finansinę paramą šeimoms, auginančioms vaikus ar įvaikius, ir vaikams, netekusiems tėvų globos, jų dydžius, asmenų, turinčių teisę gauti išmokas, kategorijas, šių išmokų skyrimo ir mokėjimo sąlygas, tvarką ir finansavimą. Išmokų rūšys reglamentuojamos šio įstatymo 3 straipsnyje, viena iš jų – išmoka vaikui (2 punktas). Kasacinis teismas yra nurodęs, kad pagal Išmokų vaikams įstatymo nuostatas šiuo įstatymu vaikui teikiama išmoka (3 str. 2 p.) skirta būtent vaiko poreikiams tenkinti; ši išmoka tėvų yra valdoma uzufrukto teise (CK 3.190 str. 1 d.) ir jos tikslas yra palengvinti tėvų finansinę naštą, t. y. jiems vykdant savo pareigas išlaikyti vaikus, kad tėvai dėl kurios nors dalies vaikų poreikių tenkinimo neturėtų leisti savo lėšų (jei jų yra), o tokių lėšų tėvams neturint – užpildoma tėvų finansų spraga tam, kad, uzufrukto teise valdant vaiko išmoką, galima būtų patenkinti visus vaiko poreikius. Toks nurodytų Išmokų vaikams įstatymo nuostatų ir atitinkamai pačios išmokos paskirties aiškinimas atitinka šio įstatymo 1 str. 1 d. įtvirtintą tikslą – finansinės paramos šeimoms, auginančioms vaikus ar įvaikius, teikimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. balandžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-164-687/2020, 53 punktas). Kasacinis teismas taip pat yra nurodęs, kad pagal Išmokų vaikams įstatymą valstybės mokamos vaikui išmokos yra skirtos jo poreikiams tenkinti ir yra finansinė pagalba jį auginantiems tėvams. Dėl to, teismui sprendžiant dėl iš tėvo (motinos) priteistino išlaikymo vaikui dydžio, nustatytas visas vaikui reikalingo išlaikymo dydis mažintinas pagal Išmokų vaikams įstatymą valstybės mokamomis vaikui išmokomis ir tik po to nustatytinos tėvų teiktino išlaikymo dalys, atsižvelgiant į kiekvieno iš jų turtinę padėtį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. balandžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-164-687/2020, 57 punktas).

Ieškovė nurodo, kad kiekvieno sūnaus išlaikymui per mėnesį išleidžia po 400 Eur, todėl prašo iš atsakovo sūnų išlaikymui priteisti po 200 Eur kiekvienam kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis nuo ieškinio teismui pateikimo dienos iki vaikų pilnametystės. Atsakovas neginčija ieškovės nurodomos 400 Eur sumos, tačiau mano, kad iš šios sumos turi būti atimta valstybės teikiama išmoka ir gauta suma padalinama iš dviejų, kas sudarytų po 150 Eur kiekvienam vaikui kas mėnesį mokamų periodinių išmokų. Atsižvelgiant į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą praktiką, kad nustatytas visas vaikui reikalingo išlaikymo dydis mažintinas pagal Išmokų vaikams įstatymą valstybės mokamomis vaikui išmokomis ir tik po to nustatytinos tėvų teiktino išlaikymo dalys, atsižvelgiant į kiekvieno iš jų turtinę padėtį, teismas sutinka su atsakovo atsiliepime ir teismo posėdyje išdėstyta pozicija, kad iš ieškovės nurodomos 400 Eur sumos turi būti atimama valstybės pagal Išmokų vaikams įstatymą mokama išmoka ir gauta suma padalinama iš dviejų, todėl, vertindamas tai, kad šalys turi vienodą pareigą išlaikyti savo nepilnamečius vaikus, kurie neturi specialių poreikių, šalių turtinė padėtis leidžia jiems skirti tokias sumas nepilnamečių vaikų išlaikymui, todėl teismas tenkina ieškovės ieškinio reikalavimą dalyje dėl išlaikymo nepilnamečiams vaikams dydžio iš dalies ir priteisia iš atsakovo nepilnamečių vaikų išlaikymui po 150 Eur kiekvienam mokamų periodinių išmokų nuo ieškinio pateikimo teismui dienos t. y. nuo (duomenys neskelbtini) iki kiekvieno vaiko pilnametystės, periodines išmokas kasmet indeksuojant Vyriausybės nustatyta tvarka, atsižvelgiant į infliaciją (CK 3.196 str.1 d. 1 p., 3.208 str.). Nepilnamečių vaikų išlaikymui skirtų piniginių lėšų tvarkytoja uzufrukto teise skirtina ieškovė (CK 3.185 str. 1 d.). Sprendimas dalyje dėl išlaikymo periodinėmis išmokomis priteisimo nukreipiamas vykdyti skubiai (CPK 282 str. 2 d. 1 p.).

Nepilnamečio vaiko išlaikymo prievolėje kreditorius yra vaikas, o skolininkai – tėvai, nes jų kiekvieno asmeninė prievolė yra teikti išlaikymą nepilnamečiam vaikui (CK 3.192 str.). Tėvai šią prievolę vykdo tarpusavio susitarimu. Jei tėvai tuo klausimu susitaria ir vaikui išlaikymas vieno ar abiejų yra teikiamas, tai kreditoriaus – nepilnamečio vaiko – teisės nėra pažeidžiamos ir jis neturi pagrindo kreiptis į teismą. Jeigu tėvai ar vienas iš jų nevykdo šios prievolės ar ją vykdo netinkamai, tai vaiko teisė gauti išlaikymą gali būti pažeista ir atsiranda pagrindas pareikšti ieškinį vienam ar abiem tėvams, kurie neteikia išlaikymo, ginčija jį ar jo vykdymo sąlygas (pvz., kokio dydžio bei kokia forma vykdyti) arba sudaro grėsmę, kad išlaikymas nutruks ar nebus tinkamai teikiamas (pvz., nutraukiamas bendro ūkio tvarkymas, neteikiamos lėšos kitam sutuoktiniui, kuris pagal sutuoktinių susitarimą ar šeimoje priimtą tvarką paprastai nuolat ar daugiau rūpinosi kasdieniais vaiko priežiūros ar aprūpinimo klausimais).

Išlaikymas – tai vaikui augti ir vystytis tinkamų materialinių ir kitų sąlygų sudarymas (aprūpinimas būstu, maistu, drabužiais, mokymosi reikmenimis, galimybių poilsiui sudarymas ir sudarymas sąlygų patenkinti kitus augančio asmens poreikius). Išlaikymas neturi lėšų kaupimo ar taupymo (nekilnojamojo turto įgijimo, būsto įsigijimo nuosavybės teise ar kt.) tikslo, nors nepaneigiama, kad dalis lėšų gali būti sukaupiama vaiko naudai, taip pat iš teikiamo išlaikymo. Išlaikymas turtu yra išimtinė išlaikymo teikimo forma, nes paprastai teikiamos lėšos reikalingos kasdieniniams einamiesiems išlaikomo nepilnamečio vaiko poreikiams tenkinti. Išlaikymas nepilnamečiam vaikui gali būti teikiamas tėvo dalį suteikiant tiesiogiai vaikui (aprūpinant jį būstu, maistu, reikmenimis pragyvenimui, mokymuisi, lavinimui ir kt.), arba ją natūra ar lėšomis teikiant netiesiogiai – perduodant kitam tėvui, kuris gautą turtą naudoja vaikui išlaikyti. Jeigu išlaikymas nepilnamečiam vaikui tiesiogiai ar netiesiogiai vieno ar abiejų tėvų yra teikiamas, tai jo interesai tuo metu nepažeidžiami. Tai nereiškia, kad jie nebus pažeisti ateityje, arba kad yra nepažeisti kitų asmenų interesai. Jeigu išlaikymo teikimas ateityje nėra garantuotas, tai reikalavimas dėl nepilnamečio vaiko išlaikymo gali būti tenkinamas, jeigu vaikas dar nesulaukė pilnametystės ar nėra kitų aplinkybių pagal CK 3.194 str. 4 d. Išlaikymas nepilnamečiam vaikui yra terminuotas. Jos terminas yra nustatytas iki pilnametystės suėjimo ir šis juridinis faktas yra pagrindas nutraukti išlaikymo teikimą (CK 3.194 str. 4 d.). Teismui nagrinėjant bylą dėl išlaikymo priteisimo nepilnamečiam vaikui šis juridinis faktas sudaro pagrindą nepriteisti išlaikymo vaikui sukakus pilnametystę, jeigu nėra kitų aplinkybių, dėl ko išlaikymas turi būti nustatomas ilgesniam laikui (CK 3.194 str. 3 d.).

Ieškovė ieškiniu prašo priteisti iš atsakovo išlaikymo įsiskolinimą už laikotarpį nuo (duomenys neskelbtini) d. iki (duomenys neskelbtini) d., viso 2500 Eur už abiejų vaikų išlaikymą. Atsakovas su šiuo reikalavimu nesutinka, nes šalys skyriumi pradėjo gyventi nuo (duomenys neskelbtini) d., iki šios datos jis visą laiką prisidėjo prie šeimos poreikių, tame tarpe ir prie sūnų išlaikymo, apmokėdamas būsto išlaikymo sąskaitas, mokėdamas kredito įmokas, pirkdamas maisto produktus ir kitas būtinas aprangos prekes. Tuo tarpu šalims nuo (duomenys neskelbtini) d. pradėjus gyventi skyriumi, jis kiekvieną mėnesį į ieškovės sąskaitą pervesdavo vaikų išlaikymui atitinkamas pinigų sumas, todėl prašo šį ieškinio reikalavimą atmesti, kaip nepagrįstą.

Jeigu tinkamas išlaikymas nepilnamečiam vaikui buvo teikiamas vieno iš tėvų, tai kreditoriaus nepilnamečio vaiko interesas gauti išlaikymą nepažeidžiamas, bet kartu tai reiškia, kad vienas iš tėvų vykdė savo ir dar kito asmens prievoles (CK 6.50 str.). Tai teikia pagrindą daryti išvadą, kad šio asmens, kuris faktiškai visa apimtimi vienas teikė išlaikymą nepilnamečiam vaikui, interesai yra pažeisti. Tam iš tėvų, kuris vykdo savo paties ir kito iš tėvų nepilnamečio vaiko išlaikymo prievoles, pereina kreditoriaus teisės, susijusios su skolininku – nepilnamečio vaiko išlaikymo neteikusiu ir neteikiančiu vienu iš tėvų (CK 6.50 str. 3 d.). Esant nepilnamečio vaiko išlaikymo prievolei tai yra teisė atgauti už kitą tėvą įvykdytą nepilnamečio vaiko išlaikymo dalį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-455/2014 ir joje nurodyta kasacinio teismo praktika). Ieškovė, reikšdama reikalavimą CK 6.50 str. 3 d. pagrindu, t. y. tuo pagrindu, kad ji įvykdė už atsakovą nepilnamečių vaikų išlaikymo prievolę, turi įrodyti atsakovo prievolės egzistavimo faktą, šios prievolės dydį ir faktą, kad ieškovė įvykdė prievolę už atsakovą (įvykdytos prievolės dydį). Kadangi ieškovei reiškiant reikalavimą CK 6.50 str. 3 d. pagrindu (ieškovė ieškiniu prašo jai iš ieškovo priteisti 2500 Eur dydžio išlaikymo įsiskolinimą), sprendžiamas klausimas ne dėl būsimo, nepilnamečiam vaikui reikalingo išlaikymo priteisimo ir jo būsimų poreikių, bet jau įvykdytos prievolės išlaikyti nepilnamečius vaikus už vieną iš tėvų klausimas, todėl tokios prievolės įvykdymas turi būti įrodytas konkrečiais tokias išlaidas pagrindžiančiais įrodymais. Nagrinėjamu atveju ieškovė nepateikė į bylą įrodymų, patvirtinančių, kokio dydžio realias išlaidas ji patyrė per laikotarpį nuo (duomenys neskelbtini) d. iki (duomenys neskelbtini) d. vykdydama ir už atsakovą prievolę išlaikyti jų nepilnamečius vaikus, be to, bylos nagrinėjimo metu ieškovė sutiko, kad šalys skyriumi pradėjo gyventi nuo (duomenys neskelbtini) d., į bylą pateikti atsakovo rašytiniai įrodymai patvirtina jo teiginius dėl pirkinių pirkimo ir sąskaitų apmokėjimo ginčo laikotarpiu, todėl teismas daro išvadą, kad ieškovė neįrodė šio savo reikalavimo ir jį atmeta, kaip nepagrįstą.

Ieškovė prašo po santuokos nutraukimo šalių bendrą kreditorinį įsipareigojimą AB „(duomenys neskelbtini)“ pagal (duomenys neskelbtini) vartojimo kredito sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) palikti solidaria prievole, atsakovas su tuo sutinka. Kreditorius AB „(duomenys neskelbtini)“ per teismo nustatytą terminą atsiliepimo į ieškinį dalyje dėl kreditorinės prievolės nepateikė.

Sutuoktinių civilinė atsakomybė pagal turtines prievoles reglamentuota CK trečiosios knygos VII skyriuje. Iš bendro sutuoktinių turto vykdomos prievolės yra išvardytos CK 3.109 str. 1 d. Šio straipsnio 2 ir 3 dalyse reglamentuotos iš vieno iš sutuoktinių sudarytų sandorių atsirandančios solidariosios prievolės. Pasisakydamas dėl sutuoktinių prievolių, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad sutuoktiniai atsako pagal skirtingų rūšių turtines prievoles. Sutuoktinių prievolės gali būti asmeninės arba bendros, o bendros – dalinės arba solidariosios (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. spalio 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje S. J. v. A. J., bylos Nr. 3K-3-482/2008). Sutuoktinių (vieno iš jų ar abiejų) prisiimtų prievolių tinkamas kvalifikavimas yra reikšmingas tiek sutuoktinių santykiams su kreditoriais, tiek ir tarpusavio sutuoktinių santykiams. Kreditoriaus ir sutuoktinių santykiuose priklausomai nuo to, kokia prievolė atsiranda – asmeninė ar bendroji, kreditorius įgyja vieną arba du skolininkus, net ir tada, kai sandorį su kreditoriumi yra sudaręs vienas iš sutuoktinių. Sutuoktinių tarpusavio santykiuose prievolės kvalifikavimas yra reikšmingas, pavyzdžiui, asmenines sutuoktinių prievoles vykdant iš bendro turto (CK 3.115 str.), padalijant turtą, kuris yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė (CK 3.118 str.).

Asmeninės sutuoktinio prievolės yra tokios, kurios yra susijusios su jo asmeniu, asmeniniu turtu arba asmeninių poreikių tenkinimu. Asmeninėmis prievolėmis pripažįstamos iki santuokos įregistravimo atsiradusios prievolės (CK 3.110 str. 1 d.), iš dovanojimo sutarčių ir paveldėjimo kylančios prievolės, išskyrus atvejus, kai dovana ar palikimas buvo gauti kaip bendras turtas (CK 3.111 str.), baudos už vieno iš sutuoktinių padarytus teisės pažeidimus, taip pat žala, padaryta vieno iš sutuoktinių veiksmais (CK 3.115 str. 1 d.), kito asmens išlaikymo, mokestinės ir kitos prievolės. Asmenines prievoles savo vardu įgyja vienas iš sutuoktinių, kuris ir atsako pagal jas savarankiškai savo asmeniniu turtu arba savo dalimi bendrame turte.

Bendromis laikomos sutuoktinių prievolės, kurios yra susijusios su bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe, kylančios iš vieno iš sutuoktinių vardu sudarytų sandorių, tačiau esant kito sutuoktinio sutikimui arba vėliau šio sutuoktinio patvirtintų, taip pat kitos šeimos interesais prisiimtos prievolės, bei solidariosios sutuoktinių prievolės (CK 3.109 str. 1 – 3 d.). Bendros prievolės vykdomos iš bendro sutuoktinių turto (CK 3.109 str. 1 d.). Bendrose sutuoktinių prievolėse yra skolininkų (abiejų sutuoktinių) daugetas. Tokios prievolės gali būti solidariosios arba dalinės. Šios klasifikacijos teisinė reikšmė reiškiasi per prievolių vykdymo bei jų apimties ypatumus. Solidarioji skolininkų prievolė geriau užtikrina kreditorių teisių įgyvendinimą, nes, esant solidariajai prievolei, kreditorius turi teisę reikalauti, kad prievolę įvykdytų tiek visi skolininkai bendrai, tiek bet kuris iš jų skyrium, be to, tiek ją visą, tiek jos dalį (CK 6.6 str. 4 d.). Solidarioji skolininkų prievolė nepreziumuojama, išskyrus įstatymų nustatytas išimtis. Ji atsiranda tik įstatymų ar šalių susitarimu nustatytais atvejais, taip pat kai prievolės dalykas yra nedalus (CK 6.6 str. 1 d.). Pažymėtina, kad prievolės kvalifikavimas kaip bendros prievolės pagal CK 3.109 str. 1 d. 1–5 punktus savaime nereiškia, jog prievolė yra solidari, kol nėra nustatytas įstatymu ar sutartimi įtvirtintas pagrindas. Sprendžiant, ar sutuoktinių prisiimta prievolė yra solidari, be CK 6.6 str., kaip bendrosios solidarias prievoles reglamentuojančios normos, kaip lex specialis taikytinos CK 3.109 str. 2 ir 3 d. Pagal prievoles, kylančias iš sandorių, būtinų išlaikyti šeimos namų ūkiui ir užtikrinti vaikams auklėti bei šviesti, abu sutuoktiniai atsako solidariai. Solidarioji sutuoktinių prievolė pagal tokius sandorius neatsiranda, kai sandorio kaina yra aiškiai per didelė ir neprotinga (CK 3.109 str. 2 d.). Pažymėtina, kad CK 3.109 str. 2 d. sistemiškai turi būti taikoma su šio straipsnio 3 dalimi, taip pat 4 dalimi, kurioje nustatyta sutuoktinio, prisiimančio ir vykdančio prievoles, susijusias su šeimos poreikių tenkinimu, pareiga elgtis lygiai taip pat apdairiai ir rūpestingai, kaip ir prisiimant ir vykdant savo asmenines prievoles. Pagal CK 3.109 str. 3 d. solidarioji prievolė neatsiranda, kai vienas sutuoktinis be kito sutuoktinio sutikimo ima paskolą ar perka prekių išsimokėtinai, jeigu tai nėra būtina bendriems šeimos poreikiams tenkinti.

Nustatyta, kad (duomenys neskelbtini) d. kredito gavėja T. M. su kredito davėju AB „(duomenys neskelbtini)“ pasirašė vartojimo kredito sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), kredito tikslas - šeimos namų ūkio poreikiams, kredito suma – 3500 Eur. Atsižvelgiant į tai, kad vartojimo kredito sutartis sudaryta šeimos namų ūkio poreikiams tenkinti, sutuoktinis T. M. patvirtino, kad sutarties punktai su juo aptarti individualiai, su visomis sutarties sąlygomis sutinka, supranta, kad prievolė pagal šią sutartį yra solidari ir įsiskolinimas bus išieškomas iš abiem sutuoktiniams priklausančio turto solidariai. Esant aukščiau išdėstytoms teisinėms normoms ir nustatytoms faktinėms aplinkybėms, teismas laiko, kad skolinis įsipareigojimas kreditoriui AB „(duomenys neskelbtini)“ pagal (duomenys neskelbtini) vartojimo kredito sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) yra solidarus abiejų sutuoktinių įsipareigojimas ir po santuokos nutraukimo pripažįsta jį solidaria ieškovės ir atsakovo prievole.

Pagal CK 3.88 str. 1 d., bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe pripažįstamas turtas, įgytas po santuokos sudarymo abiejų sutuoktinių ar vieno jų vardu. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog preziumuojama, kad santuokoje įgytas turtas yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, kol nėra įrodyta, kad turtas yra vieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė. CK 3.127 str. nustatyta, jog teismo sprendimu padalijamas turtas, kurį kaip bendrąją jungtinę nuosavybę sutuoktiniai įgijo iki bylos iškėlimo dienos arba iki teismo sprendimo priėmimo dienos. Preziumuojama, kad sutuoktinių bendro turto dalys yra lygios. Nutraukiant santuoką, sutuoktinių turtas dalijamas natūra, atsižvelgiant į jo vertę ir abiejų sutuoktinių bendro turto dalis, jeigu galima taip padalyti (CK 3.127 str. 3 d.). Atsižvelgdamas į nepilnamečių vaikų interesus, vieno sutuoktinio sveikatos būklę ar jo turtinę padėtį arba kitas svarbias aplinkybes, teismas gali nukrypti nuo sutuoktinių bendro turto lygių dalių principo ir priteisti vienam sutuoktiniui didesnę turto dalį (CK 3.123 str. 1 d.). Taikant CK 3.123 str. 1 d. nuostatą dėl nukrypimo nuo bendro turto lygių dalių principo, neužtenka tik konstatuoti esant tam tikras aplinkybes, dėl kurių toks nukrypimas yra galimas, bet reikia nustatyti, kiek toks nukrypimas yra tikslingas, apsaugantis tam tikrus įstatymo saugomus interesus.

Ieškovė prašo priteisti jai asmeninės nuosavybės teise kilnojamuosius daiktus: televizorių (vertė santuokos nutraukimo metu 130,00 Eur) ir siurblį (vertė santuokos nutraukimo metu 50,00 Eur), o atsakovui T. M. iš ieškovės T. M. priteisti 90,00 Eur kompensaciją už ieškovei T. M. atitenkančią didesnės vertės turto dalį, taip pat priteisti atsakovui T. M. asmeninės nuosavybes teise kilnojamuosius daiktus: prieškambario spintą 1 (vertė santuokos nutraukimo metu - 100 Eur), prieškambario spintą 2 (vertė santuokos nutraukimo metu - 50 Eur), elektrinę viryklę (vertė santuokos nutraukimo metu - 500 Eur), šaldiklį (vertė santuokos nutraukimo metu - 200 Eur), skalbimo mašiną (vertė santuokos nutraukimo metu - 300 Eur), spintą (vertė santuokos nutraukimo metu - 100 Eur), minkštą kampą (vertė santuokos nutraukimo metu - 200 Eur), sekciją (vertė santuokos nutraukimo metu - 150 Eur), o ieškovei T. M. iš atsakovo T. M. priteisti pusę atsakovui T. M. priteisto kilnojamojo turto vertės dydžio piniginę kompensaciją - 800,00 Eur. Atsakovas kategoriškai nesutinka su šiuo ieškovės reikalavimu ir mano, kad skalbimo mašina ir dvi spintos turi likti ieškovei, nes taip šalys susitarė spręsdamos ginčą taikiai, visas kitas turtas gali likti atsakovui nemokant nei vienai iš šalių kompensacijos. Atsakovo teigimu, nėra pagrindo sutikti su ieškovės nurodomomis elektrinės viryklės, šaldiklio, skalbimo mašinos kainomis, nes ieškovė nurodo naujų daiktų kainas, nors daiktai jau yra naudoti. Ieškinyje nurodyti dalintini kilnojamieji daiktai (prieš tai nustačius tikrąją jų vertę) gali ir turi būti padalinti natūra, taip išvengiant vieno iš sutuoktinio pranašumo prieš kitą nepagrįstai sukuriant piniginio pobūdžio prievolę, tik nesant galimybės padalinti turtą natūra, galima spręsti dėl būtinumo priteisti piniginę kompensaciją.