- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2019-12-10
- Bylos Nr.
- e2A-1741-577/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 2-52-3-01339-2018-9
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Jadvyga Mardosevič, Jūra Marija Strumskienė, Neringa Švedienė
- Ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Delta Logistik“
- Atsakovas
- P. C. Cegla
- Advokatai
- Vaidas Poplovuchinas
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos teisėjų Jadvygos Mardosevič (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Jūros Marijos Strumskienės ir Neringos Švedienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Delta Logistik“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo 2019 m. sausio 21 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Delta Logistik“ ieškinį atsakovui P. C. Cegla Trans dėl juridinio asmens dalykinės reputacijos gynimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė UAB „Delta Logistik“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, kurį patikslinusi prašė priteisti jai iš atsakovo P. C. Cegla Trans 3 000 Eur dydžio kompensaciją už ieškovo dalykinės reputacijos pažeidimą ir bylinėjimosi išlaidas. Ieškinyje nurodė, kad šalys 2016 m. liepos 25 d. sudarė pervežimo sutartį Nr. MS1555, pagal kurią atsakovas įsipareigojo suteikti ieškovei krovinio pervežimo iš Saratovo srities (Rusija) į Rzgow (Lenkija) paslaugą. Nors krovinys pristatytas pavėluotai, ieškovė teigia, kad jai pagal sutartį nekyla pareiga mokėti už prastovą. Nepaisant to, atsakovas 2016 m. rugpjūčio 4 d. išrašė ieškovei 1 050 Eur sumos sąskaitą Nr. 2/08/2016, į kurią įtraukė 100 Eur už prastovą. Ieškovė sumokėjo atsakovui 950 Eur už krovinio pervežimą, atsisakydama atlyginti už nepagrįstas prastovas ir apie tai informavo atsakovą. Pasak ieškovės, ji 2017 m. liepos 27 d. iš partnerio sužinojo, kad vartotojas P. C. iš įmonės „P. C. Cegla Trans“ apie ieškovę sistemoje „Trans“ patalpino neigiamą komentarą, jog ieškovė nemoka už prastovas. Teigia, kad atsakovas diskreditavo ieškovę prieš potencialius klientus. Kompensacijos dydį ieškovė nustatė atsižvelgdama į tai, kad neigiamas atsiliepimas buvo paskelbtas specializuotoje krovinių pervežimo svetainėje, kurioje lankosi tiek esami, tiek ir potencialūs ieškovės užsakovai. Pasak ieškovės, tokio pobūdžio komentaras formuoja neigiamą ieškovės įvaizdį prieš klientus, leidžia abejoti jos sąžiningumu.
2. Atsakovas P. C. Cegla Trans su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti. Nurodė, kad P. C. Cegla Trans nėra sistemos Trans.eu vartotojas, todėl negalėjo pateikti ieškovės nurodomos informacijos (nevertinant to, ar informacija klaidinga, ar atitinkanti tikrovę). Pažymėjo, kad atsakovas suteikė ieškovei pervežimo paslaugas bei sutarties pagrindu pateikė ieškovei sąskaitą – faktūrą Nr. 2/08/2016, kurią ieškovas turėjo apmokėti per 20 d. Sąskaitos suma buvo nurodyta 1 050 Eur, iš kurių 950 Eur buvo sutartas užmokestis už pervežimą, o likę 100 Eur buvo mokestis už automobilio prastovą. Teigia, kad ieškovė minėtą sąskaitą priėmė, ją įtraukė į savo buhalterinę apskaitą, šios sąskaitos sumą galimai įtraukė į veiklos sąnaudas, tokiu būdu susimažindama mokėtinus mokesčius, jokių pretenzijų dėl jos teisingumo nereiškė ir ją iš dalies apmokėjo, pervesdama 950 Eur.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
3. Vilniaus regiono apylinkės teismas 2019 m. sausio 21 d. sprendimu ieškinį atmetė, priteisė iš ieškovės UAB „Delta Logistik“ 500 Eur bylinėjimosi išlaidų (teisinės pagalbos išlaidų) atsakovui P. C. Cegla Trans, taip pat 4,45 Eur bylinėjimosi išlaidų valstybės naudai.
4. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad nors atsakovas nėra ėmęsis jokių aktyvių veiksmų dėl 100 Eur skolos išieškojimo, pati ieškovė nėra atlikusi jokių aktyvių veiksmų, kad, jos teigimu, neteisinga sąskaita faktūra, būtų anuliuota (pakeista), nepareiškė raštu atsakovui pretenzijos dėl sąskaitos, skolos neginčijo teismine tvarka ir pan. Teismas akcentavo, kad nors tarp šalių kilęs ginčas dėl 100 Eur mokėjimo už prastovą, tačiau atsižvelgiant į susiklosčiusią situaciją, atsakovo, teiginys (komentaras), kad ieškovė jam nesumokėjo už prastovą ir jog mokėjimas vėluoja virš 30 d., pats savaime nėra neteisingas.
5. Atsižvelgdamas į tai, kad komentarą pateikė viena iš sutarties šalių mananti, jog ieškovė pagal sutartį per 30 d. nesumokėjo už prastovą, įvertinęs paskleistos informacijos turinį (teiginio kontekstą, paskelbimo aplinkybes ir pan.), teismas padarė išvadą, kad pateikta informacija yra atsakovo asmeninė nuomonė, tam tikrų faktinių aplinkybių vertinimas, susijęs su pervežimo sutartimi. Tai, teismo nuomone, reiškia, kad atsakovas komentare paskleidė savo subjektyvią nuomonę, kuri turi pakankamą faktinį pagrindą. Nurodė, jog net laikant, kad paskleista informacija buvo žinia, ji iš esmės nėra neteisinga.
6. Taip pat teismas konstatavo, jog net ir laikant, jog yra visų faktų asmens dalykinei reputacijai ginti pagal CK 2.24 straipsnį visetas, tačiau reali neturtinė žala ieškovei neatsirado.
7. Teismas pažymėjo, kad pateiktą komentarą apie ieškovę galėjo matyti tik tie vartotojai (naudotojai), kurie ieškovės paskyros naudotojus turėjo savo kontaktų sąraše. Ieškovė nepateikė įrodymų, kiek naudotojų matė ar galėjo matyti šį komentarą; duomenų apie ieškovės paskyros naudotojų sąrašą ir pan. Pagal bylos duomenis teismas nustatė, jog komentarą tikrai matė tik vienas asmuo - Lenkijos įmonė „Luktrans M. K. J. M. Spolka Jawna“; sprendė, jog paskleista informacija plačiai nepaplito. Teismas nenustatė, kad atsakovas siekė tyčia pakenkti ieškovei, kad dėl pateikto komentaro ieškovei būtų atsiradusios reikšmingos neigiamos teisinės pasekmės. Dėl ieškovės nurodytos aplinkybės, kad Lenkijos įmonė atsisakė sutikti su 30 dienų atsiskaitymo atidėjimu, teismas pažymėjo, jog ieškovė nepateikė duomenų, kokia praktika jos veikloje dėl atsiskaitymo buvo vyraujanti. Teismo vertinimu, nėra pagrindo išvadai, kad šis nepatogumas ieškovei galėjo sukelti kokių nors didesnių sunkumų veikloje.
8. Teismas sprendė, jog ieškovė neįrodė, kad ginčijamą komentarą paskelbė būtent atsakovas. Pažymėjo, kad ieškovė pateikė teismui UAB „Trans.eu Baltic“ 2018 m. gegužės 14 d. raštą, kuriame teigiama, jog P. C. iš įmonės P.C. CEGLA TRANS „Trans.eu“ sistemoje paskelbė ginčijamą komentarą apie UAB „Delta Logistik“. Atsakovo pateiktame UAB „Trans.eu Baltic“ 2018 m. gruodžio 21 d. rašte teigiama, kad bendrovė CEGLA TRANS P. C. buvo užregistruota „Trans.eu“ platformoje 2016 birželio 23 d., bet negavo įgaliotos bendrovės statuso ir niekada neturėjo galimybės naudotis „Trans.eu“ platforma. Teismas šiuos duomenis dėl subjekto vertino kaip prieštaringus. Atsižvelgęs į tai, kad ieškovės pateiktame dokumente nurodytas tik įmonės pavadinimas, o atsakovo pateiktame dokumente - ir atsakovo įmonės kodas, kuris leidžia identifikuoti juridinį asmenį, į tai, kad neaišku, ar ieškovės pateiktame dokumente nurodytas juridinis asmuo tikrai yra atsakovas; kad atsakovo pateiktas dokumentas yra vėlesnis, teismas padarė išvadą, kad ieškovė neįrodė, jog ginčijamą komentarą paskelbė būtent atsakovas. Teismas laikė, jog ieškinys nepagrįstas, todėl jį atmetė.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
9. Ieškovė UAB „Delta Logistik“ apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus regiono apylinkės teismo 2019 m. sausio 21 d. sprendimą ir klausimą išspręsti iš esmės - ieškinį patenkinti; priteisti iš atsakovo apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
9.1. Teismas nevertino aplinkybės, kad atsakovo neteisėtiems veiksmams esant preziumuojamiems pagal CK 2.24 straipsnio 1 dalį, būtent atsakovui teko pareiga įrodyti, kad šie duomenys atitinka tikrovę, t. y., kad apeliantas patyrė 8 dienas prastovų, kaip tai nurodyta parašytame komentare. Teismas nevertino, kiek dienų truko atsakovo minimos prastovos, nevertino komentare nurodytos 8 dienų prastovų trukmės atitikimo tikrovei, nesuteikė teisinės reikšmės tam, kad už 8 dienų prastovas atsakovas prašė 100 Eur. Teismas priešingai byloje nustatytoms faktinėms aplinkybėms ir rašytiniams įrodymams grindė savo išvadas, kad atsakovo reikalavimas buvo pagrįstas visa apimtimi, kuo pažeidė įrodymų vertinimo procesą reglamentuojančias procesines teisės normas.
9.2. Teismas sprendimą motyvavo ne objektyviais argumentais, bet tik ieškinio atmetimui parinktais motyvais, aiškiai nesuformulavo savo pozicijos dėl paskelbto komentaro vertinimo nuomone ar žinia.
9.3. Ginčo komentaras kvalifikuotinas kaip žinia, nes jame nurodytus teiginius galima objektyviai patikrinti - komentare nurodomas faktas, kad mokėjimas buvo pavėluotas virš 30 dienų ir kad apeliantas nesumokėjo už prastovas, kurios atsirado dėl to, kad automobilis 4 dienas stovėjo Rusijoje ir 4 dienas Lenkijoje. Komentare nurodyti faktai neatitinka tikrovės.
9.4. Teismas nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje žinios ir nuomonės atribojimo klausimais, kurią pats sprendime pacitavo.
9.5. Juridinio asmens dalykinė reputacija ginama ne tik nuo ją žeminančių tikrovės neatitinkančių žinių skleidimo, bet ir nuo nesąžiningos, neturinčios objektyvaus faktinio pagrindo kritikos, nuomonės ar vertinimo. Net jei būtų pagrindas dalį paskleistos informacijos vertinti kaip atsakovo nuomonę, ji buvo reiškiama nesąžiningai, klaidinant komentarą skaitančius asmenis dėl prastovų trukmės (8 dienos), tuo sudarant įspūdį, kad apeliantė nemoka ženklios pinigų sumos (800 Eur).
9.6. Teismas savo išvadas grindžia su Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo (toliau - PVMĮ) nuostatomis nesuderinamais teiginiais. Gautą PVM sąskaitą faktūrą už paslaugas, kurioje buvo nurodyta netesybų ir papildomų išlaidų suma, apeliantė turėjo įtraukti į apskaitą, nes tokią pareigą jam nustato teisės aktų nuostatos. Pasikeitusios sandorio aplinkybės tokiu atveju turėtų būti tikslinamos, išrašant kreditinį (debetinį) dokumentą. Teiginys, kad įsitraukdamas į apskaitą iš atsakovo gautą sąskaitą apeliantė pripažino 100 Eur prastovos apmokėjimo prievolę ir susimažino mokėtinus mokesčius, nepagrįstas. Pastebi, kad byloje nėra jokių įrodymų, kurių pagrindu teismas galėjo daryti išvadą, kad apeliantė 100 Eur neapmokėta sąskaitos dalimi susimažino mokėtinus mokesčius ir tokiu būdu gavo naudos. Teismas pažeidė įrodymų vertinimo nuostatas bei nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos šiuo klausimu. Apeliantė turi pareigą apskaityti visas gautas sąskaitas, tačiau VMI deklaruoja ir sąskaitų apmokėjimus, pagal ką ir nustatomos apelianto išlaidos, todėl teismo išvada apie mokesčių susimažinimą teisiškai neteisinga ir nekorektiška. Atsakovas buvo informuotas, kad sąskaita bus apmokėta tik iš dalies, t. y. už krovinio pervežimo paslaugas, o sąskaitos perrašymas buhalterinės apskaitos tvarkymui įtakos neturi, nes būtent pagal apmokėtą sąskaitos dalį yra apskaičiuojami apeliantės mokėtini mokesčiai.
9.7. Teismo teiginys, kad klausimas dėl prastovų trukmės ir jų dydžio nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas, neatitinka Aukščiausiojo Teismo praktikos tokios kategorijos bylose - nesiaiškinant klausimo dėl prastovų trukmės ir jų dydžio, neįmanoma išspręsti klausimo dėl atsakovo paskleistų teiginių teisingumo.
9.8. Teismo teiginiai, kad paskleista informacija plačiai nepaplito, kas, teismo vertinimu, turėtų šalinti apeliantės geram vardui sukeltos žalos faktą, neteisingi. Pabrėžė, kad apeliantės geram vardui labiausiai kenkia būtent specializuotoje svetainėje paskleistų tikrovės neatitinkančių žinių paskelbimas. Naudodamasi šia svetaine apeliantė užmezga ryšius su verslo partneriais, randa užsakovus ir krovinio vežėjus. Nauji klientai apeliantės profilyje patikrina duomenis apie jos patikimumą, todėl tokie duomenys apeliantei yra itin svarbūs. Atsakovo padarytos neturtinės žalos dydį apeliantė taip pat vertino pagal teismų praktiką. Nurodė, jog teismui buvo pateikti rašytiniai įrodymai, patvirtinantys, kiek laiko apeliantė naudojosi platforma, kad apeliantė paskelbdavo apie 3 000 pasiūlymų per mėnesį.
9.9. Teismo teiginiai, kad ieškovė iš esmės neįrodė, jog ginčijamą komentarą paskelbė būtent atsakovas, nepagrįsti. Atsakovo pateiktame Trans.eu Baltic rašte nėra nurodyta, kad atsakovas komentaro nepaskelbė. Atkreipė dėmesį, kad apeliantė savo procesinę poziciją įrodinėjo vežėjo Luktrans informacija ir bendrovės Trans.eu raštu. Teigia, jog tikėtina, kad atsakovas klausimą formulavo dėl su byloje keliamais reikalavimais nesusijusių dalykų.
Atsiliepimas
10. Atsakovas P. C. Cegla Trans atsiliepime prašo apeliacinį skundą atmesti bei priteisti iš apeliantės bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
10.1. Byloje neginčijamai nustatyta, kad atsakovas nėra sistemos trans.eu naudotojas, todėl galimybės paskelbti aptariamą informaciją jis neturėjo bei negalėjo. Bylos nagrinėjimo metu iš UAB Trans.eu Baltic buvo gautas patvirtinimas, kad bendrovė CEGLA TRANS P. C. buvo užregistruota „Trans.eu“ platformoje, bet negavo įgaliotos bendrovės statuso ir todėl niekada neturėjo galimybės naudotis TRANS.EU platforma.
10.2. Bylos nagrinėjimo metu ieškovės vadovas patvirtino, kad ieškovė į savo buhalterinę apskaitą yra įtraukusi 1 050 Eur sumos sąskaitą, kad ieškovė atsakovui sumokėjo tik 950 Eur, o susidaręs 100 Eur likutis yra nepadengtas; kad ieškovės buhalterijoje matomas įsiskolinimas atsakovui. Aplinkybė, kad ieškovė neatsiskaito už suteiktas paslaugas negali būti laikoma melaginga. Pažymi, kad teisme nebuvo keliamas klausimas dėl prastovos trukmės, todėl šio klausimo iškėlimo būtinybė apeliaciniame procese turėtų būti motyvuota.
10.3. Remiantis teismų suformuota praktika, žalos dydį turi pagrįsti ieškovas, tačiau tai nebuvo padaryta nei ieškinyje, nei apeliaciniame skunde.
10.4. Apeliantė apeliaciniame skunde kelia klausimus, kurie nebuvo kelti bylos nagrinėjimo pirmos instancijos teisme metu. Apeliantei, vertinant atsakovo pateiktą TRANS.EU raštą, nekilo klausimų dėl pateikto atsakymo formuluotės, taip pat nebuvo keliami prašymai pateikti atsakovo paklausimo kopiją. Pažymi ir tai, kad pati ieškovė ieškinyje nurodė, kad jai, neturinčiai prisijungimo teisės prie trans.eu sistemos, nebuvo galimybės matyti šioje platformoje pateikiamos informacijos. Nurodydama, kad atsakovas, neturėdamas galimybės prisijungti prie trans.eu sistemos, galėjo pateikti komentarą, ieškovė prieštarauja pati sau.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
11. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau tekste – CPK) 320 straipsnio 1, 2 dalimis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.
12. Byloje nustatyta, jog kad ieškovė UAB „Delta Logistik“ ir atsakovas P. C. Cegla Trans 2016 m. liepos 25 d. sudarė pervežimo sutartį Nr. MS1555, kuria atsakovas įsipareigojo suteikti ieškovei krovinio pervežimo iš Saratovo srities (Rusija) į Rzgow (Lenkija) paslaugą; sutarties kaina – 950 Eur. Atsakovas įsipareigojo atvykti į krovinio pakrovimo vietą 2016 m. liepos 26 d., krovinio pristatymo data – 2016 m. rugpjūčio 2 d.. Krovinys į atsakovo transporto priemonę buvo pakrautas 2016 m. liepos 25 d.; krovinys į išsikrovimo vietą pristatytas 2016 m. rugpjūčio 4 d. Atsakovas 2016 m. rugpjūčio 4 d. išrašė ieškove sąskaitą faktūrą Nr. 2/08/2016, kurios pagrindu už minėto krovinio pervežimą pareikalavo sumokėti 1 050 Eur, į šią sumą įtraukdamas 100 Eur už prastovą. Ieškovė sumokėjo atsakovui 950 Eur sumą už krovinio pervežimą, atsisakydamas atlyginti už prastovas. UAB „Trans.eu Baltic“ administruojamoje virtualioje krovinių ir transporto sistemoje (platformoje) „Trans.eu“ 2016 m. spalio 6 d. buvo patalpintas komentaras lenkų kalba apie ieškovę UAB „Delta Logistik“: „Pavėluotas mokėjimas virš 30 dienų. Dėmesio, neapmoka už prastovas, automobiliai stovi 4 dienas Rusijoje, paskui 4 dienas Lenkijoje ir nenori mokėti už prastovas“. Ieškovė, teigdama, kad komentarą parašė P. C. iš įmonės „P. C. Cegla Trans“, kreipėsi į teismą dėl juridinio asmens dalykinės reputacijos gynimo, prašydama priteisti 3 000 Eur neturtinės žalos. Pirmosios instancijos teismas ieškinį atmetė. Ieškovė pateikė apeliacinį skundą.
13. Nagrinėjamoje byloje ieškovė reiškė ieškinį atsakovui CK 2.24 straipsnio pagrindu. Juridinis asmuo turi įstatyme garantuotą teisę į dalykinės reputacijos apsaugą nuo jį žeminančių, neatitinkančių tikrovės duomenų paskleidimo ir į tokiu paskleidimu padarytos turtinės ir neturtinės žalos atlyginimą. Tačiau juridinio asmens dalykinės reputacijos apsauga nėra absoliuti. Reputaciją bloginanti informacija gali būti skleidžiama, jeigu savo pobūdžiu tai nėra tikrovės neatitinkantys duomenys. Juridinis asmuo gali būti kritikuojamas, jeigu tai daroma sąžiningai, siekiant informuoti visuomenę apie jos interesus galinčią pažeisti juridinio asmens veiklą ir pan. (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. vasario 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2A-241/2014).
14. Apeliantės teigimu, teismas aiškiai nesuformulavo savo pozicijos dėl paskelbto komentaro vertinimo nuomone ar žinia, kas yra teisiškai reikšminga, ir nurodo, jog pateiktas komentaras kvalifikuotinas kaip žinia. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nepritarti šiai apeliantės pozicijai.
15. Teisminė praktika dėl žinios ir nuomonės suvokimo ir atskyrimo pakankamai išplėtota ir nuosekli. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad tai, ar konkrečiame teiginyje yra paskelbta žinia, ar išsakyta nuomonė, turi būti sprendžiama vadovaujantis tuo, kad žinia yra informacija apie faktus ir jų duomenis. Faktas – tai tikras, nepramanytas įvykis, dalykas, reiškinys; duomenys – fakto turinį atskleidžianti informacija; žinia – informacija apie faktus ir jų duomenis, t. y. reiškinius, dalykus, savybes, veiksmus, įvykius, grindžiamus tiesa, kurią galima užtikrinti patikrinimo bei įrodymo priemonėmis. Žinia yra laikomas teiginys, kuriuo kas nors tvirtinama, konstatuojama, pasakoma ar pateikiama kaip objektyviai egzistuojantis dalykas. O nuomonė – tai asmens subjektyvus faktų ir duomenų vertinimas. Žiniai taikomas tiesos kriterijus, jos egzistavimas gali būti patikrinamas įrodymais ir objektyviai nustatomas. Nuomonė turi turėti pakankamą faktinį pagrindą, tačiau ji yra subjektyvi, todėl jai netaikomi tiesos ir tikslumo kriterijai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. kovo 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-141-690/2016).
16. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad, siekiant tinkamai atskirti žinią nuo nuomonės, svarbiausia yra įvertinti pateikiamo straipsnio kontekstą, autoriaus formuluotes, ar jo teikiama informacija yra suprantama kaip neginčytinas faktas, ar kaip jo asmeninis tam tikrų faktinių aplinkybių vertinimas. Žinios ir nuomonės atskyrimas yra fakto klausimas, kuris sprendžiamas tiriant ir vertinant byloje surinktų įrodymų visumą. Vertinant, ar paskleista informacija yra žinia, ar nuomonė, negalima apsiriboti atsietu pažodiniu paskleisto teksto traktavimu, kiekvienu atveju reikia atsižvelgti į teiginio kontekstą, paskelbimo (pasakymo, išspausdinimo ir kt.) aplinkybes ir pan. Darant išvadą dėl paskleistos informacijos pobūdžio būtina atsižvelgti į visą kontekstą, kuriame ji pateikta, informacijos pateikimo konstrukciją, pagal kurią spręstina, ar autorius teikia informaciją apie su asmeniu susijusį faktą ką nors teigdamas, nurodydamas, ar pateikia savo tam tikrų duomenų subjektyvų vertinimą, kaip jis supranta teikiamus duomenis. Nuomones ir faktus galima atskirti nustačius, ar sakiniai suformuluoti kaip teigimas, ar kaip pasiūlymas, dvejonė, abejonė, klausimas arba dar kitokia forma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. sausio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1-219/2015, 2019 m. rugsėjo 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-250-219/2019).
17. Šiuo atveju skundžiamame sprendime teismas sprendė, kad atsakovas komentare paskleidė savo subjektyvią nuomonę, kuri iš esmės turi pakankamą pagrindą (atsakovas mano, kad ieškovė nėra tinkamai įvykdžiusi pervežimo sutartį, t. y. nėra tinkamai atsiskaičiusi). Taip pat teismas nurodė, jog net ir laikant, kad paskleista informacija buvo žinia, ji iš esmės nėra neteisinga.
18. Apeliacinės instancijos teismas, pasisakydamas dėl šių apeliantės ginčijamų išvadų, neturi pagrindo nepritarti skundo argumentams, kad komentare nurodytų teiginių (kad mokėjimas buvo pavėluotas virš 30 dienų ir kad „neapmoka už prastovas, automobiliai stovi 4 dienas Rusijoje, paskui 4 dienas Lenkijoje ir nenori mokėti už prastovas“) teisingumą, atsižvelgiant į šalių neginčijamą bei teismo nustatytą aplinkybę, jog jie kildinami iš konkrečios šalių sutarties – galima patikrinti. Komentaras suformuluotas kaip teiginys, egzistuojantis faktas; jame nėra jokių užuominų, kuriose būtų galima įžvelgti nuomonės reiškimą (t. y., kad komentarą teikiantis asmuo tik mano, jog egzistuoja prastovų bei nesumokėjimo už jas faktas). Taigi, teisėjų kolegija sprendžia, jog skundžiamo sprendimo išvada, jog komentare paskleista atsakovo nuomonė yra nepagrįsta.
19. Pirmosios instancijos teismas nurodęs, jog net ir laikant, kad paskleista informacija buvo žinia, konstatavo, jog ji iš esmės nėra neteisinga. Teismas, įvertinęs tarp šalių sudarytos sutarties nuostatas, duomenis apie krovinio pristatymo terminą (atsakovas krovinį pristatė 2 dienomis vėliau nei buvo sutarta), PVM sąskaitoje – faktūroje nurodytas sumas bei jos apmokėjimo aplinkybes (už pervežimą nurodyta mokėti suma – 950 Eur, už prastovą – 100 Eur; ieškovė atsakovui sumokėjo 950 Eur) sprendimo 10 punkte nurodė, jog atsižvelgiant į susiklosčiusią situaciją, atsakovo, kaip vienos iš sutartinių santykių šalies, teiginys (komentaras), kad ieškovė jam nesumokėjo už prastovą ir jog mokėjimas vėluoja virš 30 dienų, pats savaime nėra neteisingas. Apeliaciniame skunde teigiama, kad teismas nevertino, ar komentare nurodytą prastovų trukmę galima laikyti atitinkančia tikrovę.
20. Pasisakydama dėl šių skundo motyvų, teisėjų kolegija iš esmės pritaria atsakovo atsiliepime esančiam pastebėjimui, kad pirmosios instancijos teisme ieškovė nekėlė klausimo dėl prastovos trukmės. Iš bylos medžiagos matyti, jog ieškovė ieškinį dėl konkretaus dydžio neturtinės žalos atlyginimo pareiškė net neturėdama paskelbto komentaro teksto; bylos nagrinėjimo metu teiginio neteisingumą grindė aplinkybėmis dėl paties ne/atsiskaitymo fakto už prastovas. Pažymėtina, jog CPK 306 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad apeliacinis skundas negali būti grindžiamas aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme.
21. Kita vertus, net ir pripažinus komentare esančią informaciją iš dalies neteisinga (atsižvelgiant į skundžiamu sprendimu nustatytas aplinkybes, kad atsakovas krovinį pristatė 2 dienomis vėliau, kad atsakovas už prastovas sąskaitoje nurodė 100 Eur sumą, t. y. sumą, kuri sutartyje numatyta vieną prastovos parą, o komentare, kaip minėta, nurodyta, kad automobiliai stovi 4 dienas Rusijoje, paskui 4 dienas Lenkijoje ir nenori mokėti už prastovas), teisėjų kolegija neturi pagrindo nepritarti pirmosios instancijos teismo išvadai, kad nėra pagrindo priteisti ieškovei žalą. Ieškovė neįrodė, jog realiai buvo pabloginta ieškovės dalykinė reputacija.
22. Kasacinio teismo praktikoje konstatuota, kad juridinio asmens dalykinė reputacija ginama teismo, kai konstatuojamas realus faktinis jos sumenkėjimas kaip paskleistų duomenų padarinys, todėl teismas, vertindamas poreikio riboti saviraiškos laisvę juridinio asmens dalykinės reputacijos naudai pagrįstumą, taip pat turi atsižvelgti į realius faktinius padarinius: į tai, koks yra paskleistos informacijos paplitimo mastas, poveikis ir realiai patirta žala (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. liepos 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-371/2014). Kasacinio teismo praktikoje atkreiptas dėmesys į būtinybę įrodyti faktinius reputacijos pakenkimo nuostolius – civilinėje byloje dėl juridinio asmens pažeistos reputacijos gynimo ieškovas turi įrodyti, jog jo dalykinė reputacija realiai nukentėjo, sumenkinta, atsakovui paskleidus žinias, faktinius duomenis, kurie neatitinka tikrovės, arba jeigu asmens dalykinė reputacija pažeista nuomonės, kritikos ar kitokių subjektyvių įsitikinimų skleidimu, tai turi būti nustatyta, kad subjektyvaus pobūdžio teiginiai nepagrįsti ir neobjektyvūs; o asmuo, juos paskleidęs, yra nesąžiningas ir kaltas dėl jų skleidimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-441/2010; 2012 m. vasario 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-32/2012).
23. Apeliaciniame skunde teigiama, kad apeliantė įrodė, jog apie ją buvo paskleistos žinios apie neatsiskaitymą už prastovas ir kad ši informacija sukėlė jai realią žalą. Anot ieškovės, pateiktas susirašinėjimas su klientu patvirtina, kad buvo abejojama apeliantės finansine reputacija krovinių vežimo srityje būtent pamačius duomenis, jog apeliantė skolinga atsakovui, apeliantė turėjo bendradarbiauti prastesnėmis sąlygomis. Teisėjų kolegija atmeta šiuos argumentus kaip neįrodytus.
24. Visų pirma, susipažinus su nurodyto susirašinėjimo turiniu, nenustatyta, kad ieškovės klientas (Luktrans M. K. Spolka Jawna) suabejojo apeliantės finansine reputacija; el. laiške tiesiog nurodyta informacija apie perskaitytus blogus atsiliepimus apie ieškovę, neišreiškiant asmeninio nepasitikėjimo ar neigiamos įtakos šių įmonių bendradarbiavimui. Apeliantė nieko nepasisakė dėl teismo argumentų, kuriais atmestas jos teiginys, kad minėta įmonė atsisakė sutikti su 30 dienų atsiskaitymo atidėjimu, t. y. nenurodė aplinkybių apie vyravusią atsiskaitymo praktiką savo veikloje. Apeliacinės instancijos teismas taip pat atkreipia dėmesį, kad bylos duomenimis Pervežimo sutartis su Luktrans M. K. Spolka Jawna, kurioje numatyta apmokėjimo sąlyga prieš iškrovimą, parengta 2017 m. liepos 27 d. 16.30 val., o elektroninį laišką apie komentarus minėta įmonė ieškovei atsiuntė 2017 m. liepos 28 d., kas leidžia manyti, kad sutartyje numatyto atsiskaitymo sąlygų gauta informacija neįtakojo. Taigi, apeliantės teiginiai, kad paskleista informacija jai sukėlė realią žalą, t. y. kad jos nurodomas klientas suabejojo jos finansine reputacija, kad apeliantė turėjo bendradarbiauti prastesnėmis sąlygomis nelaikytini pagrįstais.
25. Teigdama, jog teismo išvada, kad paskleista informacija plačiai nepaplito, nešalina apeliantės geram vardui sukeltos žalos fakto, apeliantė pažymi, kad jos geram vardui labiausia kenkia būtent tokioje specializuotoje svetainėje paskleistų tikrovės neatitinkančių žinių paskelbimas, nes naudodamasi šia svetaine apeliantė užmezga ryšius su verslo partneriais, randa užsakovus ir krovinio vežėjus, o nauji klientai apeliantės profilyje patikrina duomenis apie jos patikimumą. Tačiau tokie bendro pobūdžio argumentai neįrodo faktinio neturtinės žalos patyrimo. Ieškovė nepateikė jokių duomenų apie tai, kiek asmenų peržiūrėjo ginčo komentarą, duomenų, kad dėl atsakovo paskleistos informacijos ieškovė prarado užsakymus, su ja buvo nesudaromos ar nutraukiamos sudarytos sutartys ir pan. Apie komentarą, parašytą 2016 m. spalio 6 d. ieškovei buvo pranešta tik 2017 m. liepos mėnesį, apeliantė veiklos rezultatų pokyčio komentaro buvimo laikotarpiu neįrodinėjo, o gavusi informaciją apie komentarą, į teismą dėl neturtinės žalos priteisimo kreipėsi tik 2018 m. balandžio 17 d. Taigi, pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime padarė pagrįstą išvadą, kad ieškinys turi būti atmestas.
26. Kiti apeliacinio skundo argumentai nėra reikšmingi ginčo nagrinėjimui, todėl dėl jų teisėjų kolegija nepasisako. Taip pat pažymėtina, kad pagal kasacinio teismo praktiką įstatyminė teismo pareiga tinkamai motyvuoti priimtą teismo sprendimą (nutartį) neturi būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną šalių byloje išsakytą ar pateiktą argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gegužės 27 d. nutartis civilinėje Nr. 3K-3-219/2009; 2010 m. birželio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-287/2010 ir kt.). Tokia teismo sprendimo (nutarties) motyvavimo pareigos tinkamo įvykdymo samprata pateikiama ne vien kasacinio teismo, bet ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (Van de Hurk v. the Netherlands, judgement of 19 April 1994, par. 61).
27. Taigi, atsižvelgiant į išdėstytą, teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismo sprendimo apeliacinio skundo argumentais naikinti ar keisti nėra pagrindo, todėl apeliacinis skundas atmetamas, o Vilniaus regiono apylinkės teismo 2019 m. sausio 21 d. sprendimas paliekamas nepakeistas.
28. Atsakovas prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas, tačiau pateikė tik advokato Vaido Poplovuchino atsakovui už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą išrašytą 600 Eur sumos sąskaitą-faktūrą. Kadangi duomenų apie šios sąskaitos apmokėjimą nėra, atsakovo prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme netenkinamas (CPK 98 straipsnio 1 dalis).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Vilniaus regiono apylinkės teismo 2019 m. sausio 21 d. sprendimą palikti nepakeistą.