- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2022-09-29
- Bylos Nr.
- e2-950-934/2022
- Teisminio proceso Nr.
- 2-55-3-00036-2022-0
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Žilvinas Terebeiza
- Ieškovas
- akcinės bendrovės „Eurovia Lietuva“
- Atsakovas
- valstybės įmonei Lietuvos automobilių kelių direkcijai, valstybinės įmonės Lietuvos automobilių kelių direkcija priešieškinį ieškovei akcinei bendrovei, „Eurovia Lietuva“
- Trečiasis asmuo
- akcinė bendrovė „Viamatika“, Klaipėdos miesto savivaldybės administracija, uždaroji akcinė bendrovė „Plentprojektas“
- Kategorijos
- 3.1.18pavadinimo nepavyko patikrinti
- 3.3.2.4Apeliacinės instancijos teismo, išnagrinėjusio atskirąjį skundą, teisės
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs civilinę bylą pagal ieškovės akcinės bendrovės „Eurovia Lietuva“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2022 m. rugpjūčio 4 d. nutarties, kuria netaikytos laikinosios apsaugos priemonės, civilinėje byloje pagal ieškovės akcinės bendrovės „Eurovia Lietuva“ ieškinius atsakovei valstybės įmonei Lietuvos automobilių kelių direkcijai dėl sutarties vienašališko nutraukimo pripažinimo neteisėtu bei dėl darbų pripažinimo tinkamai ir laiku atliktais, delspinigių priskaičiavimo pripažinimo neteisėtu, įskaitymų pripažinimo negaliojančiais ir skolos priteisimo, ir pagal atsakovės valstybinės įmonės Lietuvos automobilių kelių direkcija priešieškinį ieškovei akcinei bendrovei „Eurovia Lietuva“ dėl įpareigojimo pašalinti defektus, tretieji asmenys akcinė bendrovė „Viamatika“, Klaipėdos miesto savivaldybės administracija, uždaroji akcinė bendrovė „Plentprojektas“,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė akcinė bendrovė (toliau – AB) „Eurovia Lietuva“ (toliau – ir ieškovė) kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovei valstybės įmonei (toliau – VĮ) Lietuvos automobilių kelių direkcijai (toliau – ir atsakovė), kurį patikslinusi prašė pripažinti ieškovės pagal 2020 m. balandžio 16 d. sutartį Nr. S-314 (toliau – ir sutartis) atliktus darbus, įskaitant asfalto dangos darbus, atliktus 2021 m. balandžio 27 d., kaip atliktus laiku ir tinkamai pagal 2021 m. birželio 11 d. rangovo užbaigtų statybos darbų perdavimo statytojui aktą Nr. SIP-66; atsakovės 2021 m. gruodžio 8 d. raštu Nr. 2-20510 ir atsakovės 2022 m. kovo 10 d. raštu priskaičiuotus 266 297,83 Eur delspinigius pagal 2020 m. balandžio 16 d. sutartį Nr. S-314 ieškovei pripažinti priskaičiuotus pagal sutarties 58 straipsnį nepagrįstai ir neteisėtai bei panaikinti šias netesybas; pripažinti atsakovės 2021 m. gruodžio 8 d. raštu Nr. 2-20510 ir atsakovės 2022 m. kovo 10 d. atliktus įskaitymus negaliojančiais; įpareigoti atsakovę sumokėti 15 587,84 Eur skolą ieškovei; priteisti iš atsakovės ieškovės naudai 6 proc. dydžio procesines palūkanas; priteisti iš atsakovės visas ieškovės patirtas bylinėjimosi išlaidas ir grąžinti žyminio mokesčio permoką, jeigu bus vertinama, kad tokia permoka buvo atlikta.
2. Prie pirmosios instancijos teisme nagrinėjamos bylos pagal ieškovės ieškinį buvo prijungta civilinė byla Nr. e2-1973-432/2022, kurioje ieškovė ieškiniu prašė, be kita ko, pripažinti atsakovės 2022 m. kovo 7 d. sprendimą vienašališkai nutraukti 2020 m. balandžio 16 d. rangos sutartį Nr. S-314 dėl esminio sutarties pažeidimo, nustatyto sutarties 109.5 papunktyje, neteisėtu ir jį panaikinti.
3. Ieškovė teismui pateikė prašymą, kuriuo prašė atnaujinti civilinės bylos nagrinėjimą; priimti dalinį sprendimą šioje civilinėje byloje ir pripažinti atsakovės sprendimą nuo 2022 m. liepos 25 d. vienašališkai nutraukti 2020 m. balandžio 16 d. rangos sutartį Nr. S-314 dėl esminio sutarties pažeidimo, nustatyto sutarties 109.5 papunktyje, neteisėtu ir jį panaikinti ir skubiai taikyti laikinąsias apsaugos priemones: sustabdyti atsakovės sprendimą vienašališkai nutraukti 2020 m. balandžio 16 d. sutarties Nr. S-314 vykdymą nuo 2022 m. liepos 25 d. pagal atsakovės 2022 m. liepos 27 d. raštą Nr. (12.2) 2-11291 kol bus priimtas galutinis sprendimas šioje byloje ir priteisti iš atsakovės visas ieškovės patirtas bylinėjimosi išlaidas. Prašymas grindžiamas šiais argumentais ir aplinkybėmis:
3.1. Faktiškas darbų priėmimas yra įvykęs ir nekyla jokių abejonių, kad kelio ruožas yra pilnai naudojamas pagal paskirtį. Priešingu atveju eismas turėtų būti stabdomas, objektas neeksploatuojamas ir juo nesinaudojama pagal paskirtį. Lietuvos apeliacinis teismas 2022 m. liepos 21 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-590-467/2022, atmesdamas prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones, šių aplinkybių nevertino ir nenagrinėjo;
3.2. Atsakovė pasirinko dviprasmišką ir vieną kitam prieštaraujantį savo tariamai pažeistų teisių gynimo būdą: tuo pačiu metu reikalauja ir sutartinių prievolių įvykdymo ir tuo pat metu sutartines prievoles pabaigia nutraukimu. Sutarties nutraukimo atveju yra galimybė reikalauti nuostolių atlyginimo, o ne darbų tolimesnio vykdymo, todėl akivaizdu, kad pati atsakovė sutinka su ieškiniu iš dalies ir pripažįsta, kad nėra pagrindo nutraukti sutartį bei yra visos aplinkybės ieškovei vykdyti sutartinius įsipareigojimus;
Atsiliepimas
3.3. Atsakovei nutraukus sutartį nepasirašius darbų priėmimo – perdavimo akto ir nurodant, kad darbų atsakovė nepriėmė, nėra pagrindo laikyti, kad garantinis terminas pradėtas skaičiuoti ar gali būti pradėtas skaičiuoti atliktiems darbams. Tai suponuoja, kad atsiradusių trūkumų šalinti pareiga ieškovei nekyla ir tokius trūkumus atsakovė turės šalinti pati arba organizuoti atsiradusių trūkumų šalinimą;
3.4. Atsakovė neneigia, kad objektą faktiškai yra priėmusi ir pilnai jį eksploatuoja, todėl nėra jokio pagrindo ieškovei taikyti visas pasekmes, susijusias su sutarties nutraukimu dėl esminių sutarties pažeidimų;
3.5. Atlikti darbai atitinka viešojo pirkimo sutarties sąlygas ir technines specifikacijas, todėl negali būti laikoma, kad sutartis yra nutraukta dėl esminio sutarties pažeidimo;
3.6. Ribojimas dalyvauti viešuosiuose pirkimuose 3 metus negali būti vertinamas kaip išimtinai ieškovės privataus intereso pažeidimas, nes tai sudaro prielaidas sumažinti konkurenciją ieškovės veikiamoje srityje ir perkančiosioms organizacijoms įsigyti darbus rinkoje didesnėmis kainomis nei viešuosiuose pirkimuose dalyvaujant ieškovei, o dėl to akivaizdžiai nukentėtų ir viešasis interesas;
3.7. Ieškovės įtraukimas į nepatikimų tiekėjų sąrašą 3 metams dar iki bylos išnagrinėjimo iš esmės ir sprendimo įsiteisėjimo lemia tai, kad ieškovė patirs visas ieškinio atmetimo pasekmes dar iki bylos išnagrinėjimo iš esmės. Atsakovė ieškovę jau įtraukė į tokį sąrašą. Tai suponuoja, kad ieškovė negali tikėtis, kad atsakovė sudarinės su ja viešojo pirkimo sutartis netgi ieškovei teikiant geriausius pasiūlymus. Tokie veiksmai sukuria prielaidas korupcijos apraiškoms ir prielaidas tikslingai mažinti konkurenciją rinkoje, kas lemia lėšų švaistymą ir didesnes išlaidas už tuos pačius įsigyjamus darbus;
3.8. Nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių, atsakovei bus galimybė neteisėtai eliminuoti ieškovę iš visų vykdomų viešųjų pirkimų, taip sukeliant ieškovei itin didelę finansinę ir reputacinę žalą.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
4. Vilniaus apygardos teismas 2022 m. rugpjūčio 4 d. nutartimi nutarė prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo netenkinti. Pirmosios instancijos teismo nutartis grindžiama šiais argumentais ir aplinkybėmis:
4.1. Susipažinus su ieškinio turiniu ir prie jo pridėtais įrodymais nenustatyta akivaizdžių aplinkybių, kurios šioje civilinio proceso stadijoje teiktų pagrindą daryti išvadą, kad ieškinys prima facie (iš pirmo žvilgsnio) yra nepagrįstas;
Šalies argumentai
4.2. Ieškovės prašomų taikyti laikinųjų apsaugos priemonių tikslas iš esmės yra uždrausti atsakovei įtraukti ieškovę į nepatikimų tiekėjų sąrašą. Dėl ieškovės įtraukimo į nepatikimų tiekėjų sąrašą pasisakė Lietuvos apeliacinis teismas 2022 m. liepos 21 d. nutartyje, pažymėjęs, kad ieškovės argumentai, kad nepritaikius jos prašomų laikinųjų apsaugos priemonių ji negalėtų dalyvauti viešuosiuose pirkimuose ir dėl to patirtų didelių nuostolių, laikytini nepagrįstais, kadangi, kaip matyti iš šiuo metu galiojančių Lietuvos Respublikos viešųjų pirkimų įstatymo (toliau – VPĮ) nuostatų, tiekėjo įtraukimas į bepatikimų tiekėjų sąrašą VPĮ 91 straipsnio pagrindu per se (savaime) neeliminuoja galimybės jam dalyvauti skelbiamuose viešuose pirkimuose;
4.3. Ieškovei pareiškus reikalavimą dėl vienašališko sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu ir tokį reikalavimą teismo sprendimu patenkinus, teisiniai padariniai, kurių laikinosiomis apsaugos priemonėmis siekia ieškovė, atsirastų savaime iš teismo sprendimo. Taigi aptariamu atveju nėra grėsmės, jog teismo sprendimas, jei jis būtų priimtas ieškovės naudai, liks neįvykdytas;
4.4. Ieškovės prašomos taikyti laikinosios apsaugos priemonės iš esmės sutampa su jos pareikštais ieškinio reikalavimais ir tokiu būdu prašoma spręsti klausimus, į kuriuos turėtų būti atsakyta tik galutiniu teismo sprendimu. Neišnagrinėjus bylos iš esmės ir pritaikius ieškinio reikalavimą praktiškai atitinkančias laikinąsias apsaugos priemones, būtų nepagrįstai įsiterpiama į šalių sutartinius civilinius teisinius santykius, o tai yra visiškai nesuderinama su laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tikslais bei paskirtimi.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
5. Ieškovė atskiruoju skundu prašė panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2022 m. rugpjūčio 4 d. nutartį, tenkinti ieškovės AB „Eurovia Lietuva“ prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių ir sustabdyti atsakovės VĮ Lietuvos automobilių kelių direkcija sprendimą vienašališkai nutraukti 2020 m. balandžio 16 d. sutarties Nr. S-314 vykdymą nuo 2022 m. liepos 25 d. pagal atsakovės 2022 m. liepos 27 d. raštą Nr. (12.2) 2-11291 iki kol bus priimtas galutinis sprendimas šioje byloje. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais ir aplinkybėmis:
5.1. Atsakovės priešieškinio patenkinimas eliminuoja sutarties nutraukimo būtinybę. Pati atsakovė byloje priešieškiniu faktiškai reikalauja iš ieškovės pabaigti sutartį jos visišku įvykdymu, o ne siekia sutarties nutraukimo. Tai ypač svarbu, vertinant ieškovės prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nes sutarties nutraukimas tokio priešieškinio pareiškimo atveju netenka prasmės. Atsakovė sutarties nutraukimu negina savo tariamai pažeistų interesų, o siekia tik neigiamų padarinių padarymo ieškovei, tokių kaip įtraukimo į nepatikimų tiekėjų sąrašą, viešo sutarties nutraukimo eskalavimo spaudoje, ieškovės dalykinės reputacijos menkinimo ir pan.;
5.2. Kelio ruožas, kuriame buvo atliekami darbai pagal sutartį, yra pilnai eksploatuojamas, visame kelio ruože asfalto danga paklota, nėra jokių duobių ar aiškiai matomų defektų. Darbai faktiškai yra priimti, atsakovės samdytas techninis prižiūrėtojas dėl darbų kokybės pastabų neturi. Taigi faktiškas darbų priėmimas yra įvykęs ir nekyla jokių abejonių, kad kelio ruožas yra pilnai naudojamas pagal paskirtį;
5.3. Atsakovė pasirinko dviprasmišką ir vieną kitam prieštaraujantį savo tariamai pažeistų teisių gynimo būdą: tuo pačiu metu reikalauja ir sutartinių prievolių įvykdymo ir tuo pat metu sutartines prievoles pabaigia nutraukimu. Sutarties nutraukimo atveju yra galimybė reikalauti nuostolių atlyginimo, o ne darbų tolimesnio vykdymo teismo prašant nustatyti papildomą terminą ieškovei, todėl akivaizdu, kad pati atsakovė sutinka su ieškovės ieškiniu iš dalies ir pripažįsta, kad nėra pagrindo nutraukti sutartį bei yra visos aplinkybės ieškovei vykdyti sutartinius įsipareigojimus;
5.4. Atsiradusių trūkumų šalinimo pareiga ieškovei nekyla ir tokius trūkumus atsakovė turės šalinti pati arba organizuoti atsiradusių trūkumų šalinimą;
5.5. Atsakovė neneigia, kad objektą faktiškai yra priėmusi ir pilnai jį eksploatuoja, todėl nėra jokio pagrindo ieškovei taikyti visas pasekmes, susijusias su sutarties nutraukimu dėl esminių sutarties pažeidimų;
5.6. Nėra teisėto poreikio taikyti vienašališką sutarties nutraukimo vykdymą ir visas su tuo susijusias teisines pasekmes.
Atsiliepimas
6. Atsakovė atsiliepimu į atskirąjį skundą prašė Vilniaus apygardos teismo 2022 m. rugpjūčio 4 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimas į atskirąjį skundą grindžiamas šiais argumentais ir aplinkybėmis:
6.1. Ieškovei ilgą laiką atsisakant šalinti trūkumus, atsakovė naudojasi teise vienašališkai nutraukti sutartį kaip ultima ratio (paskutine priemone), kad nustatyti defektai būtų kaip įmanoma greičiau pašalinti, o triukšmo tyrimai iki galo ir tinkamai atlikti ir už juos tinkamai apmokėta. Ieškovės prisiimtų prievolių neįvykdymas duoda pagrindą atsakovei nesitikėti, kad sutartis bus tinkamai įvykdyta ir ateityje – nustatyti defektai bus ištaisyti, o triukšmo tyrimai atlikti, tad ieškinys civilinėje byloje prima facie yra nepagrįstas;
6.2. Prašomos laikinosios apsaugos priemonės prašymo patenkinimo atveju dalyvaujantiems byloje asmenims nesukeltų jokių materialiųjų teisinių padarinių. Sutartis jau yra nutraukta nuo 2022 m. liepos 25 d. Tai, kad ieškovė prašo sustabdyti sprendimą nutraukti sutartį, savaime neatkurs nutrauktos sutarties galiojimo. Kartu tai ir nepašalins pagrindo įtraukti ieškovę į nepatikimų tiekėjų sąrašą. Taigi, ieškovė reiškia prašymą taikyti tokią laikinąją apsaugos priemonę, kuri neturi teisinės prasmės;
6.3. Ieškovė atskirajame skunde visiškai nepagrindžia ir net nesiekia įrodyti nei grėsmės galimo teismo sprendimo vykdymui, nei atsakovės nesąžiningumo. Be to, atskirajame skunde ieškovė nepagrindė objektyvaus būtinumo civilinėje byloje taikyti laikinąsias apsaugos priemones;
6.4. Nagrinėjamu atveju ieškovė reiškia reikalavimą dėl pripažinimo, kuriam nebus reikalingas teismo sprendimo priverstinis vykdymas, tačiau taip pat prašo taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Ieškovės prašomos taikyti laikinosios apsaugos priemonės iš esmės sutampa su ieškovės pareikštais ieškinio reikalavimais ir tokiu būdu prašoma spręsti klausimus, į kuriuos turėtų būti atsakyta tik galutiniu teismo sprendimu;
6.5. Inicijuodama civilinę bylą ir civilinėje byloje 4 kartą prašydama taikyti laikinąsias apsaugos priemones ieškovė bando kvestionuoti įsiteisėjusias ir kitose civilinėse bylose Vilniaus apygardos teismo bei Lietuvos apeliacinio teismo priimtas nutartis, t. y. galimai piktnaudžiauja suteikiamomis procesinėmis teisėmis. Ieškovė teikia nepagrįstą atskirąjį skundą ir taip vis tęsia akivaizdžiai nepagrįsto prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones nagrinėjimą bei vilkina civilinės bylos nagrinėjimą. Teikdama pakartotinius prašymus dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo civilinėje byloje Nr. e2-1494-340/2022, inicijuodama naują civilinę bylą dėl tos pačios sutarties ir joje papildomai prašydama taikyti laikinąsias apsaugos priemones ieškovė akivaizdžiai veikia prieš teisingą ir greitą bylos išnagrinėjimą ir išsprendimą;
6.6. Tai, ar priešieškinis ir jo reikalavimai yra nepagrįsti ar nepagrįsti, yra bylos nagrinėjimo iš esmės dalykas. Todėl šis argumentas išvis nevertintinas sprendžiant dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo;
6.7. Civilinėje byloje pareikštas priešieškinis nepaneigia atsakovės atlikto sutarties nutraukimo, kadangi sutarties nutraukimas nepanaikina ieškovės pareigos pašalinti darbų trūkumus. Ieškovė neteisi teigdama, neva atsakovės pareikštas priešieškinis yra prieštaringas: ir nutraukus sutartį kai kurie įsipareigojimai, kylantys iš sutarties, lieka galioti ir saistyti ieškovę.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
7. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Pagal CPK 338 straipsnį atskiriesiems skundams paduoti ir nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliacinės instancijos teisme, išskyrus CPK III dalies XVI skyriaus antrajame skirsnyje nustatytas išimtis. Nagrinėjamu atveju Lietuvos apeliacinis teismas nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių skundžiamos nutarties negaliojimo pagrindų.
8. Apeliacinis procesas vyksta dėl pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria netaikytos laikinosios apsaugos priemonės.
1. Pagal CPK 144 straipsnio 1 dalį, teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Taigi, laikinosios apsaugos priemonės civilinėse bylose taikomos tuo atveju, kai įvykdomos šios sąlygos: pirma, tikėtinai pagrindžiamas ieškinio reikalavimas, antra, įrodoma, kad nesiėmus prevencinių priemonių galbūt ieškovei palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Šios sąlygos yra kumuliacinės. Tai reiškia, kad jeigu bent viena iš sąlygų neegzistuoja, atsakovės teisės ir interesai laikinųjų apsaugos priemonių forma negali būti suvaržomi (Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. sausio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-11-196/2018).
2. Nagrinėjamu atveju iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad ieškovė AB „Eurovia Lietuva“ kreipėsi į teismą su patikslintu ieškiniu dėl darbų pripažinimo atliktų tinkamai, delspinigių priskaičiavimo pripažinimo neteisėtu, įskaitymų pripažinimo negaliojančiais ir skolos priteisimo. Byloje, prijungus civilinę bylą Nr. Nr. e2-1973-432/2022, taip pat nagrinėjamas ieškovės reikalavimas pripažinti atsakovės sprendimą vienašališkai nutraukti 2020 m. balandžio 16 d. rangos sutartį neteisėtu ir jį panaikinti. Ieškovė į bylą pateikė prašymą, kuriuo, be kita ko, prašė skubiai taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir sustabdyti atsakovės sprendimą vienašališkai nutraukti 2020 m. balandžio 16 d. sutarties vykdymą nuo 2022 m. liepos 25 d., kol bus priimtas galutinis sprendimas šioje byloje.
3. Pirmosios instancijos teismas, netaikydamas laikinųjų apsaugos priemonių, nurodė, kad ieškovei pareiškus reikalavimą dėl vienašališko sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu ir tokį reikalavimą teismo sprendimu patenkinus, teisiniai padariniai, kurių laikinosiomis apsaugos priemonėmis siekia ieškovė, atsirastų savaime iš teismo sprendimo, todėl nėra grėsmės, jog teismo sprendimas liks neįvykdytas; be to, ieškovės prašomos taikyti laikinosios apsaugos priemonės iš esmės sutampa su jos pareikštais ieškinio reikalavimais ir tokiu būdu prašoma spręsti klausimus, į kuriuos turėtų būti atsakyta tik galutiniu teismo sprendimu.
4. Atskirajame skunde ieškovė nurodė, kad atlikti darbai atitinka viešojo pirkimo sutarties sąlygas ir technines specifikacijas, kelias atitinka visus esminius statinio reikalavimus, todėl negali būti laikoma, kad sutartis yra nutraukta dėl esminio sutarties pažeidimo ir tuo pagrindu perkančioji organizacija ir tiekėjas turi kooperuotis ir stengtis išsaugoti viešojo pirkimo sutartį. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, ieškovės nurodyti argumentai nesudaro pagrindo pakeisti ar panaikinti pirmosios instancijos teismo nutartį.
5. Vertinant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygų egzistavimą byloje, viena vertus, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė ieškinio prima facie pagrįstumo sąlygos buvimą, kadangi ieškovė suformavo reikalavimus, nurodė tiek faktines aplinkybes, tiek ir teisinius argumentus bei pateikė įrodymus, kuriais grindžia savo poziciją. Todėl apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo daryti priešingos išvados bei spręsti, jog ieškovės pareikšti reikalavimai akivaizdžiai nepagrįsti, ar ieškovė pasirinko neleistiną, ar aiškiai neįmanomą savo civilinių teisių gynybos būdą. Papildomai teismas pažymi, kad preliminarus ieškinio reikalavimų pagrįstumo įvertinimas nėra ginčo išsprendimas iš esmės, nes ieškinio reikalavimų pagrįstumo klausimas bus galutinai išspręstas tik bylą išnagrinėjus iš esmės, įvertinus abiejų šalių pateiktų įrodymų visumą, be to, akcentuotina, kad nutartis dėl laikinųjų apsaugos priemonių neturi prejudicinės (lot. res iudicata) galios (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. vasario 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-306-236/2016).
6. Kita vertus, pritartina pirmosios instancijos teismo pozicijai, kad laikinosiomis apsaugos priemonėmis ieškovė siekia teisinių padarinių, kurie atsirastų tenkinus ieškinį. Šiuo atveju ieškovė byloje yra pateikusi reikalavimą dėl atsakovės sprendimo vienašališkai nutraukti tarp šalių sudarytą rangos sutartį pripažinimo neteisėtu ir panaikinimo. Tuo atveju, jeigu byloje būtų taikomos laikinosios apsaugos priemonės, byloje iš esmės būtų sukurtas toks pats teisinis rezultatas, t. y. būtų sustabdytas atsakovės sprendimo nutraukti rangos sutartį vykdymas. Pažymėtina, kad pareiškus ieškinį dėl vienašališko sutarties nutraukimo pripažinimo negaliojančiu ir prašant taikyti laikinąją apsaugos priemonę – įpareigoti atsakovę sustabdyti sprendimo vienašališkai nutraukti sutartį įsigaliojimą, tokia laikinoji apsaugos priemonė, sutampanti su ieškinio reikalavimu, gali būti taikoma tik išimtiniais atvejais (Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. sausio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2-10-1120/2020) ir tokie atvejai yra susiję su negalimumu kitokiu būdu užtikrinti teismo sprendimo įvykdymą (Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m. liepos 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-781/2009). Nagrinėjamu atveju ieškovė nepagrindė ir apeliacinės instancijos teismas nenustatė išimtinių aplinkybių, lemiančių būtinybę taikyti prašomas laikinąsias apsaugos priemones. Taigi, ieškovei nenurodžius išimtinių laikinųjų apsaugos priemonių taikymo aplinkybių, nėra pagrindo spręsti dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo reikalingumo byloje. Teismų praktikoje taip pat laikomasi pozicijos, kad ieškiniai dėl pripažinimo paprastai nereikalauja priverstinio vykdymo (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1718-943/2016; 2020 m. spalio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1207-943/2020; 2022 m. kovo 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-293-790/2022; 2022 m. liepos 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-792-934/2022).
7. Taip pat sutiktina su atsakovės pozicija, kad ieškovė atskiruoju skundu iš esmės neįrodinėja pagrindų taikyti laikinąsias apsaugos priemones egzistavimo. Iš apeliantės atskirojo skundo turinio matyti, kad jame yra dėstomi argumentai, susiję su atsakovės priešieškinio reikalavimų vertinimu, atliktų darbų tinkamumu, priėmimu, defektų šalinimu, sutarties nutraukimo pagrindo (ne)egzistavimu ir kitomis aplinkybėmis, susijusiomis su ginčo esme. Tačiau teismas, spręsdamas klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, nenagrinėja ieškinio pagrįstumo iš esmės, netiria ir nevertina ieškinio faktinių ir teisinių argumentų ir juos patvirtinančių įrodymų (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. balandžio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-674/2014; 2014 m. liepos 31 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-1194/2014; 2020 m. birželio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2-732-943/2020; 2021 m. balandžio 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2-294-881/2021). Todėl apeliantės argumentai, susiję su ieškinio ir priešieškinio pagrįstumu, nevertintini sprendžiant klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Atsižvelgiant į tai, remiantis apelianto argumentais, nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo spręsti, jog pirmosios instancijos teismas neteisingai išsprendė laikinųjų apsaugos priemonių netaikymo klausimą.
Dėl bylos procesinės baigties
8. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje nustatytų aplinkybių visumą bei atskirojo skundo argumentus, sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas, netaikydamas laikinųjų apsaugos priemonių, priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį, kurios naikinti atskirajame skunde nurodomais motyvais nėra pagrindu, todėl pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
9. Į esminius atskirojo skundo argumentus atsakyta, dėl kitų skundo argumentų apeliacinės instancijos teismas plačiau nepasisako, nes jie nelemia skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Pažymėtina, kad tiek Europos Žmogaus Teisių Teismas, tiek kasacinis teismas savo praktikoje laikosi pozicijos, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas apeliacinį skundą, gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. gruodžio 9 d. sprendimas byloje R. T. prieš Ispaniją, peticijos Nr. 18390/91; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-380-690/2018, 22–26 punktai; 2022 m. birželio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-180-403/2022, 29 punktas).
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2022 m. rugpjūčio 4 d. nutartį palikti nepakeistą.