- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2021-03-04
- Bylos Nr.
- e2A-157-642/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 2-24-3-01460-2019-4
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Danutė Žvinklytė, Larisa Šimanskienė, Giedrė Seselskytė
- Ieškovas
- M. N.
- Atsakovas
- L. V.
Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Giedrės Seselskytės, Larisos Šimanskienės ir Danutės Žvinklytės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo M. N. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apylinkės teismo 2020 m. lapkričio 10 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-348-867/2020 pagal ieškovo M. N. ieškinį atsakovei L. V. dėl turto pripažinimo daline nuosavybe, trečiasis asmuo, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, ieškovo pusėje Š. N..
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovas su patikslintu ieškiniu ir pareiškimu dėl ieškinio pakeitimo kreipėsi į teismą, prašydamas pripažinti, kad jo tėvas E. N. nuo 1993 metų iki mirties (duomenys neskelbtini) gyveno kartu ir vedė bendrą ūkį su atsakove, kartu su ja veikė jungtinės veiklos pagrindu ir per bendrą gyvenimą su atsakove laikotarpiu nuo 1993 metų iki E. N. mirties (duomenys neskelbtini) bendru darbu ir iš bendrų piniginių lėšų sukūrė bendrąją dalinę nuosavybę, kurios E. N. dalis sudaro 1/2, dėl to šis nurodytas L. V. vardu įregistruotas turtas yra pripažintinas E. N. ir L. V. bendrąja daline nuosavybe, kurios abiejų bendraturčių E. N. ir L. V. nuosavybės dalys sudaro po 1/2 dalį: 1) žemės sklypas, 0,570 ploto, su sodo pastatu, adresu (duomenys neskelbtini) 2) 1,0400 ha žemės sklypas, adresu (duomenys neskelbtini) įgytas atsakovės vardu pagal 2008 m. gruodžio 31 d. pirkimo–pardavimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini); 0,04700 ha žemės sklypas, adresu (duomenys neskelbtini) įgytas atsakovės vardu pagal 2008 m. gruodžio 30 d. pirkimo–pardavimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini); 4) 0,4800 ha žemės sklypas, adresu (duomenys neskelbtini) įgytas atsakovės vardu pagal 2008 m. gruodžio 31 d. pirkimo–pardavimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini); 5) 0,3900 ha žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini) įgytas atsakovės vardu pagal 2008 m. gruodžio 31 d. pirkimo–pardavimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini). Taip pat prašė priteisti iš atsakovės visas patirtas bylinėjimosi išlaidas.
2. Reikalavimo pagrindu ieškovas nurodė aplinkybes, kad (duomenys neskelbtini) mirė jo tėvas E. N., kuris nuo 1993 metų nesudaręs santuokos gyveno kartu su atsakove ir vedė bendrą ūkį. Po tėvo mirties pas notarą jis sužinojo, kad jo tėvo ir atsakovės bendro gyvenimo metu įgytas nekilnojamasis turtas yra įregistruotas atsakovės vardu. Dėl tėvo turto bandė kalbėtis su atsakove ir jos dukra, tačiau sulaukė tik įžeidimų, todėl kreipėsi į teismą. Nurodo, kad iš tėvo pasakojimo jam buvo žinoma, kad jo tėvas ir atsakovė vedė bendrą ūkį, turėjo bendrą buitį, kartu sprendė visus gyvenimo klausimus, reikalus, dalijosi džiaugsmais ir rūpesčiais, išlaikė ir palaikė vienas kitą, jie buvo sutarę kartu įsigyti jų šeimai skirtą gyvenamąją patalpą ir žemės sklypus ūkininkauti, nes jo tėvas buvo nurodęs, kad jam patinka ūkininkauti, o išėjęs į pensiją jis augino naminius paukščius, vertėsi smulkia ūkininkavimo veikla. Nurodo, kad jo tėvui nuosavybės teise priklausė vieno kambario butas, esantis (duomenys neskelbtini), kurį jis pardavė 1996 m. balandžio 30 d., nes su atsakove buvo suplanavęs nupirkti trijų kambarių butą, esantį (duomenys neskelbtini). Atsakovė 1995 m. gruodžio 7 d. pardavė jai priklausantį butą, esantį (duomenys neskelbtini), kurį ji buvo privatizavusi 1992 metais. Nurodo, kad jo tėvas nuo 1993 metų kartu gyveno su atsakove ir vedė bendrą ūkį, jie kartu gyveno kaip faktiniai sutuoktiniai, atsakovė naudojosi jo tėvo piniginėmis lėšomis, kol jo tėvas būdavo išvykęs į tolimuosius reisus, todėl butas, esantis (duomenys neskelbtini), buvo įgytas iš jo tėvo ir atsakovės bendrų lėšų. Šis butas 2003 m. spalio 3 d. buvo parduotas atsakovės dukrai ir jos sutuoktiniui, o 2003 m. spalio 21 d. jo tėvas ir atsakovė įsigijo žemės sklypą su 1983 m. statybos 38,29 kv. m sodo pastatu, esantį (duomenys neskelbtini). Jo tėvo ir atsakovės bendro gyvenimo metu nedidelis sodo namelis buvo rekonstruotas į puikiai įrengtą didelį gyvenamąjį namą, be to, bendro gyvenimo metu iš valstybės atsakovės vardu buvo įgyti keli žemės ūkio paskirties sklypai Kretingos rajone. Jo tėvas iki pat mirties gyveno kartu su atsakove (duomenys neskelbtini) o išėjęs į pensiją jis gyveno ūkiškai, nes augino daržoves, turėjo naminių paukščių. Nekilnojamajam turtui, esančiam (duomenys neskelbtini) įsigyti, sodo nameliui rekonstruoti buvo panaudotos abiejų bendraturčių piniginės lėšos, nes jo tėvas savo asmeninėmis piniginėmis lėšomis rėmė atsakovę, kuri nuolat įvairioms reikmėms naudojosi jo tėvo piniginėmis lėšomis, todėl ir prašo pripažinti, kad jo tėvas ir atsakovė buvo sudarę susitarimą dėl jungtinės veiklos, sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
3. Klaipėdos apylinkės teismas 2020 m. lapkričio 10 d. sprendimu ieškinį atmetė.
4. Teismas nurodė, kad nagrinėjamu atveju ieškovas reiškia reikalavimą į žemės sklypą su statiniais, esantį (duomenys neskelbtini) kuris, kaip patvirtina byloje esantys rašytiniai įrodymai, įgytas už pinigus, gautus pardavus atsakovės vardu registruotą butą, esantį (duomenys neskelbtini), todėl bylai reikšmingas faktas, ar butas, įgytas jau ieškovo tėvui ir atsakovei gyvenant faktinėje santuokoje, įgytas iš abiejų bendrų lėšų, ar tai buvo atsakovės asmeninė nuosavybė.
5. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad iš byloje esančių rašytinių įrodymų neginčijamai nustatytos faktinės aplinkybės, jog atsakovė iki 1995 m. kovo 2 d. gyveno ir dirbo (duomenys neskelbtini). Atsakovei iki 1995 m. gruodžio 7 d. (duomenys neskelbtini) nuosavybės teise priklausė butas, o ieškovo tėvas gyveno (duomenys neskelbtini) ir turėjo jam nuosavybės teise priklausantį butą. Teismo vertinimu, vien tai, kad ieškovo tėvas ir atsakovė buvo pažįstami, kaip ieškovas tvirtina, nuo 1993 metų, o atsakovė tvirtina, kad nuo 1994 m. gegužės 6 d., nesudaro pagrindo pripažinti, kad atsakovė ir ieškovo tėvas nuo 1993 metų gyveno faktinėje santuokoje ir vedė bendrą ūkį. Teismo vertinimu, labiau tikėtina, kad ieškovo tėvas ir atsakovė galėjo susitikinėti epizodiškai, kaip nurodė atsakovė.
6. Teismas taip pat pažymėjo, kad ieškovo iniciatyva apklausti liudytojai I. R., L. G., L. N., N. I., D. Ž. ir kiti ieškovo iniciatyva kviesti liudytojai negalėjo tiksliai paaiškinti, kiek lėšų investavo ieškovo tėvas į žemės sklypą ir sodo pastatą, esančius (duomenys neskelbtini) ar į atsakovės vardu registruotą butą, esantį (duomenys neskelbtini). Taip pat nenurodė, kokius konkrečiai darbus atliko ar kiek kam sumokėjo už darbus, kad būtų rekonstruotas ginčo turtas. Šių aplinkybių negalėjo nurodyti ir pats ieškovas, nors tvirtino, kad jo ir tėvo santykiai buvo artimi ir jie dažnai bendraudavo. Be to, ieškovas negalėjo nurodyti, kokią sumą tėvas gavo, pardavęs jam priklausantį butą, ir kiek konkrečiai prisidėjo prie buto, esančio (duomenys neskelbtini), pirkimo.
7. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad atsakovė teismo posėdžio metu nurodė, jog butą, esantį (duomenys neskelbtini), ji įsigijo už asmenines lėšas, tai yra 14 000 Lt ji buvo gavusi už savo parduotą butą (duomenys neskelbtini), 5 000 Vokietijos markių jai davė jos buvęs sutuoktinis R. V., 8 000 Lt davė dukra ir 12 000 Eur paskolinio jos dukterėčia J. G.. Šias atsakovės nurodytas aplinkybes patvirtina byloje esantys rašytiniai įrodymai ir teismo posėdžio metu apklaustos liudytojos. Byloje nėra jokių rašytinių įrodymų, patvirtinančių, kad E. N. būtų prisidėjęs prie buto, esančio (duomenys neskelbtini), pirkimo.
8. Be to, teismas pažymėjo, kad, kaip patvirtina į bylą pateikti rašytiniai įrodymai, ieškovo tėvas E. N. laikotarpiu nuo 1994 m. sausio 1 d. iki 1997 m. kovo 24 d. niekur oficialiai nedirbo, tai, kad E. N. nedirbo, patvirtino ir liudytoja N. I., kuri teismo posėdžio metu nurodė, kad 1995–1996 metais nei jos buvęs vyras, nei atsakovė nedirbo. Byloje nėra jokių rašytinių įrodymų, patvirtinančių atsakovės nurodytas aplinkybes, kad ieškovo tėvas nuolat piktnaudžiavo alkoholiu, tačiau šias aplinkybes iš esmės patvirtino teismo posėdžio metu apklausti liudytojai, tai yra V. N., S. N., E. G., J. G. ir R. R.. Teismas neturi pagrindo abejoti bylos baigtimi nesuinteresuoto liudytojo V. N., kuris buvo E. N., tai yra ieškovo tėvo, brolis, parodymais. V. N. teismo posėdžio metu parodė, kad jo brolis E. N. nevengė išgerti, kai tik gaudavo pinigų, nuolat keisdavo darbus, o 1996 metais pardavė savo butą už skolas.
9. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus, šalių teismo posėdžio metu duotus paaiškinimus, liudytojų V. N., S. N. ir R. R. parodymus ir nesant byloje jokių rašytinių įrodymų, patvirtinančių, kad ieškovo tėvas nors kokia dalimi prisidėjo prie atsakovės buto, esančio (duomenys neskelbtini), pirkimo, priešingai, byloje esant pakankamai duomenų, kad ieškovo tėvas nebuvo itin pareigingas ir atsakingas, nevengė alkoholio, dažnai keitė darbus, o laikotarpiu nuo 1994 m. sausio 1 d. iki 1997 metų jis oficialiai niekur nedirbo, padarė išvadą, kad labiau tikėtina, jog E. N. savo butą buvo priverstas parduoti už skolas, kaip nurodė E. N. brolis V. ir jo sutuoktinė, kurie byloje buvo apklausti kaip liudytojai.
10. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad ieškovas neįrodė, jog jo tėvas prisidėjo prie atsakovės buto, esančio (duomenys neskelbtini), pirkimo, be to, kaip nustatyta, atsakovė ir ieškovo tėvas kartu pradėjo gyventi tik nuo 1996 metų pabaigos, o iki to laiko buvo tik pažįstami ir bendravo epizodiškai. Teismas tokią išvadą padarė ir dėl to, kad per visą laikotarpį E. N. nebandė ginti savo teisių ir byloje nėra jokių įrodymų, kad ieškovo tėvas turėjo kokių nors pretenzijų atsakovei ar reikalavo iš atsakovės, kad nors dalis turto būtų užrašyta jo vardu, nors akivaizdu, kad jis suprato, kad parduodamas savo turtą, esantį (duomenys neskelbtini), daugiau jokio turto savo vardu nebeįgijo ir nebuvo sudaręs santuokos su atsakove.
11. Teismas nurodė, kad, kaip patvirtina bylos rašytinė medžiaga, atsakovė jai priklausantį butą, esantį (duomenys neskelbtini), pardavė 2003 m. spalio 3 d. už 91 000 Lt, o ginčo turtas, esantis (duomenys neskelbtini) buvo įgytas 2003 m. spalio 21 d. už 14 000 Lt. Byloje esantis 2003 m. spalio 17 d. AB „Swedbank“ mokėjimo nurodymas Nr. (duomenys neskelbtini) patvirtina, kad už butą atsakovei E. G. pervedė 86 450 Lt, todėl ieškovo ir trečiojo asmens nurodytos aplinkybės, kad atsakovė negavo pinigų už parduotą butą, atmestinos kaip neįrodytos. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad atsakovei pardavus butą už 91 000 Lt ir įsigijus ginčo turtą (duomenys neskelbtini) už 14 000 Lt atsakovei liko 77 000 Lt, kuriuos, kaip tvirtina atsakovė, ji investavo į sodo – pastato, esančio (duomenys neskelbtini) rekonstrukciją. Dėl to, kad ginčo pastatas yra rekonstruotas gyvenant atsakovei ir ieškovo tėvui kartu, byloje nėra ginčo, nes bylos duomenimis neginčijamai nustatyta, kad atsakovė ir ieškovas nuo 1996 m. spalio 25 d. gyveno kartu, kartu deklaravo gyvenamąją vietą. Jokių rašytinių įrodymų, patvirtinančių, kad ieškovo tėvas prisidėjo asmeninėmis lėšomis tiek 2003 m. spalio 21 d. įsigyjant atsakovei ginčo turtą (duomenys neskelbtini) tiek ir laikotarpiu, kai ginčo turtas buvo rekonstruojamas, į bylą nėra pateikta. Ieškovas šias aplinkybes įrodinėjo liudytojų parodymais, tačiau teismas kritiškai vertino ieškovo liudytojų parodymus, kadangi nė vienas negalėjo įvardyti, kokias pinigų sumas ieškovo tėvas investavo į ginčo turto įsigijimą, nenurodė, kokius konkrečius darbus ieškovo tėvas atliko ar kiek sumokėjo iš savo asmeninių lėšų už šiuos namo pagerinimo darbus. Tai, kad E. N. neprisidėjo prie ginčo turto rekonstrukcijos nei darbu, nei pinigais, patvirtino liudytojai R. R. V. N., S. N., E. G. ir J. G..
12. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad liudytoja E. G. nurodė, kad ji savo vardu paėmė vartojimo paskolą, kad jos mama galėtų pabaigti statybos darbus. Analogiškas aplinkybes tvirtino ir atsakovė. Byloje pateiktas E. G. sąskaitos išrašas, iš kurio nustatyta, kad E. G. 2005 m. gegužės 30 d. paskolos sutartimi Nr. (duomenys neskelbtini) buvo suteikta 14 998,50 Lt paskola iki 2008 m. gegužės 7 d. Iš atsakovės sąskaitos išrašų nustatyta, kad atsakovei jos sūnus R. V. pervedė 4 000 Lt (du pavedimai 2004 m. vasario 4 d. ir 2004 m. vasario 20 d.), o 2009 metais pervedė 10 000 Lt (pavedimai atlikti 2009 m. rugpjūčio 20 d. ir 2009 m. rugsėjo 24 d.), o 2008 m. rugpjūčio 4 d. E. G. atsakovei pervedė 10 000 Lt. Atsiskaitymo knygelė bei atsakovės banko sąskaitų išrašai, kurių laikotarpis nuo 2014 metų, patvirtina, kad atsakovė mokėjo elektros ir kitus mokesčius už nekilnojamąjį turtą, esantį (duomenys neskelbtini)
13. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius rašytinius įrodymus, liudytojų parodymus, padarė išvadą, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo konstatuoti, jog ieškovo tėvas asmeninėmis lėšomis ar asmeniniu darbu prisidėjo prie ginčo turto, esančio (duomenys neskelbtini) ir to, kad tarp ieškovo tėvo ir atsakovės buvo susitarimas jungtinės veiklos pagrindu sukurti bendrą šį ginčo turtą. Tiek ieškovas, tiek ir trečiais asmuo tvirtino, kad atsakovės vardu registruoto nekilnojamo turto, esančio (duomenys neskelbtini) statybų darbus atliko ir juos organizavo ieškovo tėvas, atsakovė šias aplinkybes ginčijo ir neigė. Priešingai, ji nurodė, kad būtent ji organizavo statybas, samdė darbininkus ir mokėjo už remonto darbus. Šiems argumentams pagrįsti atsakovė nurodė, kad ji statyboms panaudojo ne tik gautus pinigus, pardavusi butą (duomenys neskelbtini), tačiau taip pat panaudojo ir 50 000 Lt, kuriuos ji gavo, pardavusi paveldėtą turtą po mamos mirties. Jai padėjo jos vaikai, kurie ją rėmė finansiškai.
14. Teismo vertinimu, tai, kad ieškovo tėvas, išėjęs į pensiją, nuo 2015 metų vertėsi smulkiu ūkininkavimu, taip pat nesudaro pagrindo pripažinti, kad jis prisidėjo prie atsakovės vardu įregistruoto nekilnojamojo turto įgijimo ar jo pagerinimo, nes esminiai pagerinimai buvo atlikti iki 2010 metų. Ieškovas nurodė, kad jo tėvas augino naminius paukščius ir triušius, daržoves ir juos pardavinėdavo, tačiau jokių rašytinių įrodymų, patvirtinančių šias aplinkybes, nepateikė. Teismo vertinimu, tai, kad ieškovo tėvas ir atsakovė gyvendami kartu augino kalakutus, triušius ar daržoves, tik patvirtina, kad juos augino ne pardavimui, o savo kasdieniams poreikiams tenkinti.
15. Be to, teismas padarė išvadą, kad ieškovas neįrodė, jog jo tėvas buvo sudaręs su atsakove jungtinės veiklos sutartį ir dėl ginčo žemės sklypų (1,0400 ha žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), 0,0470 ha žemės sklypas, 0,4800 ha ir 0,3900 ha žemės sklypai, esantys S. Į. kaime, (duomenys neskelbtini)) įsigijimo ir kad prisidėjo asmeninėmis lėšomis prie šių sklypų įsigijimo. Byloje pateikta 2009 m. sausio 6 d. pirkimo–pardavimo sutartis Nr. (duomenys neskelbtini) patvirtina, kad dalį pinigų atsakovė pagal šią sutartį buvo gavusi iki sandorio sudarymo, o valstybinės žemės sklypų sutartis atsakovė pasirašė 2008 m. gruodžio 30 d., o tai tik patvirtina, kad atsakovė turėjo asmeninių lėšų valstybiniams žemės sklypams išpirkti.
16. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad ieškovo nurodytos aplinkybės, jog jo tėvas visas darbo metu gautas lėšas investavo į atsakovės vardu įgytą turtą, nėra pagrįstos jokiais rašytiniais įrodymais, nes lėšų turėjimo faktas nepatvirtina aplinkybės, kad tos lėšos buvo panaudotos bendrajai nuosavybei sukurti. Tai, kad tarp ieškovo tėvo ir atsakovės nebuvo sudaryta sutartis dėl ginčo turto sukūrimo jungtinės veiklos sutarties pagrindu, iš esmės patvirtina ir paties ieškovo tėvo veiksmai, nes jis nesiėmė jokių aktyvių veiksmų ir nesiekė, kad nors dalis turto būtų įregistruota ir jo vardu, o tai tik patvirtina, kad jis manė, jog turtas yra įgytas už atsakovės asmenines lėšas. Ieškovas į jungtinės veiklos pagrindu sukurtą turtą neįtraukia ir neprašo padalyti jo tėvo vardu registruoto automobilio, nors, kaip patvirtina byloje esantys įrodymai, šalių paaiškinimai ir liudytojų V. N., S. N. parodymai, ieškovo tėvo vardu registruotas automobilis buvo įgytas 2008 metais, tai yra ieškovo tėvui ir atsakovei gyvenant kartu.
17. Dėl atsakovės prašymo taikyti ieškinio senatį pirmosios instancijos teismas nurodė, kad nagrinėjamu atveju nustatyta, jo ieškovas ieškinį reiškia dėl jo mirusio tėvo turto ir teisę tokį ieškinį pareikšti ieškovas įgijo tik tapęs savo tėvo turto paveldėtoju, todėl teismas nagrinėjamu atveju nesutinka su atsakovės nurodytais argumentais, kad ieškovas yra praleidęs ieškinio senatį ir tuo pagrindu yra pagrindas ieškovo ieškinį atmesti.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
18. Apeliaciniu skundu ieškovas (toliau – ir apeliantas) prašo panaikinti Klaipėdos apylinkės teismo 2020 m. lapkričio 10 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovo ieškinį tenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
18.1. Apelianto nuomone, byloje nustatytos faktinės aplinkybės ir surinkti objektyvūs įrodymai neginčijamai patvirtina, kad atsakovė ir E. N. buvo sugyventinai daugiau nei 20 metų ir kooperuodami bendrą darbą, bendrus finansus vedė bendrą ūkį. Priešingų objektyvių įrodymų byloje nėra, todėl teismo išvada, kuria konstatuota, jog atsakovė ir E. N. nebuvo sugyventiniai ir nevedė bendro ūkio, yra absoliučiai nepagrįsta. Jau vien faktas, kad atsakovė ir E. N. daugiau nei 20 metų nepertraukiamai gyveno kartu kaip faktinė šeima, paneigia bet kokias galimas prielaidas dėl sugyventinių statuso nebuvimo. Kartu tai reiškia, kad neįmanoma gyventi daugiau nei 20 metų nepertraukiamai drauge ir vienam asmeniui įgyti viską, o kitam (E. N.) – nieko. Neįmanoma kartu gyventi tokį ilgą laikotarpį ir nevesti bendro ūkio. Taigi, ginčo byloje, kad atsakovė L. V. ir E. N. buvo sugyventiniai ir vedė bendrą ūkį, nėra. Klausimas kyla tik toks, kokia dalimi atsakovė ir E. N. įgijo bendrą turtą, kuris šiuo metu registruotas atsakovės L. V. vardu.
18.2. Ieškovas pažymi, kad atsakovė bandė teismui „įteigti“, jog E. N. apskritai buvo asocialus asmuo, kurį ji priglaudė iš esmės tik iš gailesčio, tačiau šis tariamas atsakovės „gailestis“ tęsėsi daugiau nei du dešimtmečius. E. N. buvo dirbantis asmuo (vėliau gaudavo pensiją), prisidėjo prie faktinės šeimos poreikių tenkinimo tiek gaunamo atlyginimo dalimi, tiek faktiniu darbu, tiek ir papildomais darbais – naminių gyvūnų auginimu ir kita. Atsakovės teiginiai (paaiškinimai) aiškiai rodo, jog atsakovė teismui nurodė realybės neatitinkančias aplinkybes. Analogiškai atsakovės kviestų liudytojų parodymai byloje laikytini subjektyviais, šališkais ir nepatikimais, kadangi jie susiję su atsakovės duotais paaiškinimais, kurie prieštarauja teisme ištirtai bylos medžiagai.
18.3. Apeliantas nurodė, kad teismas kaip labai objektyvius ir kartu patikimus laikė E. N. brolio V. N. ir jo sutuoktinės paaiškinimus, tačiau bylos medžiaga ir nustatytos aplinkybės neleidžia sutikti su minėta teismo išvada. Atkreipiamas dėmesys, kad byloje aiškiai nustatytas tarp E. N. ir V. N. buvęs konfliktas, dėl kurio broliai nesutarė iki E. N. gyvenimo pabaigos.
18.4. Apelianto vertinimu, pirmosios instancijos teismas visiškai be pagrindo nesivadovavo paties ieškovo ir jo pusėje apklaustų liudytojų parodymais, nors minėtų liudytojų paaiškinimai nuoseklūs, be loginių prieštaravimų. Nesutiktina su teismo išvada, kad vien tai, jog ieškovo pusėje apklausti liudytojai negalėjo tiksliai įvardyti nekilnojamojo turto įgijimo sumų ir konkretaus indėlio į turtą, rodo, kad ieškovo pusėje apklaustų liudytojų parodymai nepatikimi. Ieškovo pusėje apklausti liudytojai nurodė esmines aplinkybes dėl atsakovės ir E. N. bendro gyvenimo aplinkybių, o jų konkrečias dalis bendrojoje dalinėje nuosavybėje nustatyti buvo teismo pareiga.
18.5. Apeliantas pažymi, jog visiškai nepagrįsti atsakovės teiginiai, kad E. N. buvo alkoholikas, niekur nedirbo, neturėjo pinigų. Byloje nėra duomenų, patvirtinančių šias aplinkybes. Byloje nustatyta, kad didžiąją gyvenimo dalį E. N. dirbo vairuotoju. Laikotarpiu nuo 2008 m. spalio 1 d. iki 2019 m. sausio mėnesio gaudavo itin didelį darbo užmokestį, kuris buvo didesnis nei 4 000 Lt. Nuo 2009 metų E. N. darbo užmokestis siekė apie 1 321 Eur per mėnesį. Vėliau E. N. tapo pensininku ir gavo senatvės pensiją, augino naminius gyvūnus. Byloje taip pat nustatyta, kad E. N. tam tikrais periodais remontuodavo automobilius, o tai taip pat laikytina pajamų šaltiniu ir darbo veikla. Nors byloje nustatyta, kad E. N. gana dažnai keitė darbą, tačiau darbovietės keitimas niekaip neįrodo asocialaus gyvenimo būdo ar pajamų nebuvimo. Apeliantas pažymėjo ir tai, kad byloje taip pat nustatyta, kad E. N. lizingo būdu buvo įgijęs brangų automobilį, mokėdavo lizingo įmokas, kurios siekė daugiau nei 1 000 Lt per mėnesį. Asocialus asmuo, neturintis darbo ir pajamų, mokėti šitokio dydžio įmokas lizingo bendrovei neturėtų galimybės. Be to, automobilis buvo naudojamas sugyventinių bendriems poreikiams tenkinti. Juo naudojosi ir atsakovė, nes kito automobilio jie neturėjo.
18.6. Apeliantas atkreipė dėmesį į tai, kad byloje taip pat nustatyta, kad ir atsakovė nuo 1995 m. kovo 2 d. iki 1997 m. sausio 23 d. nedirbo, tačiau į tai teismas dėmesio neatkreipė, o laikiną E. N. nedarbingumą teismas laikė netinkamu gyvenimo būdu.
Žemesnės instancijos teismas
18.7. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, kad E. N. būtų prisidėjęs prie buto, esančio (duomenys neskelbtini), pirkimo. Su šia teismo išvada apeliantas nesutinka, pažymėdamas, kad jo tėvas prie buto (duomenys neskelbtini), įsigijimo prisidėjo pinigų suma, gauta pardavus E. N. butą, esantį (duomenys neskelbtini).
Šalies argumentai
18.8. Apeliantas nurodė, kad butas, adresu (duomenys neskelbtini), buvo vienintelė E. N. gyvenamoji vieta, vienintelis E. N. priklausęs nekilnojamasis turtas. Nelogiška, kad E. N. pardavė vienintelę savo gyvenamąją vietą, neturėdamas tikslo įgyti kitos gyvenamosios vietos. Faktinės aplinkybės kaip tik rodo, jog, artimai bendraudamas su atsakove ir planuodamas bendrą gyvenimą kartu, E. N. pardavė savo nekilnojamąjį turtą ir prisidėjo prie bendro turto su atsakove įsigijimo, t. y. buto, adresu (duomenys neskelbtini). E. N. prie atsakovės vardu registruoto buto, adresu (duomenys neskelbtini), įsigijimo prisidėjo mažiausiai 20 000 Lt suma. Be to, faktą, kad E. N. prisidėjo prie minėto buto įsigijimo ir šiame bute gyveno ne kaip „kaimynas“, patvirtina ir ta aplinkybė, kad savo gyvenamąją vietą nuo 1996 m. spalio 25 d. E. N. deklaravo adresu (duomenys neskelbtini), priešingu atveju niekas jam nebūtų leidęs deklaruoti savo gyvenamosios vietos šiuo adresu.
Atsiliepimas
18.9. Atsakovė teisme bandė teigti, kad E. N. turėjo skolų ir dėl jų pardavė butą (duomenys neskelbtini). Tačiau šių atsakovės teiginių nepatvirtina jokie byloje esantys įrodymai. Taip pat visiškai neįrodytos ir atsakovės nurodytos aplinkybės, jog tariamai prie buto (duomenys neskelbtini), įsigijimo prisidėjo atsakovės buvęs sutuoktinis, giminės.
Žemesnės instancijos teismas
18.10. Teismas skundžiamu sprendimu konstatavo, kad ieškovas neįrodė, kad jo tėvas būtų prisidėjęs prie sodo namo įsigijimo ir jo rekonstrukcijos darbų. Apeliantas su šia teismo išvada nesutinka, nurodydamas, kad E. N. ir atsakovės įgytas sodo namelis (registruotas tik atsakovės vardu) šalims gyvenant kartu buvo iš esmės pagerintas. Pagrindiniai sodo pastato rekonstrukcijos darbai buvo atlikti laikotarpiu nuo 2004 metų iki 2010 metų, t. y. atsakovei ir E. N. gyvenant drauge, vedant bendrą ūkį. Byloje taip pat nustatyta, kad E. N. šiuo laikotarpiu buvo dirbantis, tam tikrais periodais (2008–2009 metais) dirbo tolimųjų reisų vairuotoju, gavo gerą darbo užmokestį, viršijantį 4 000 Lt.
18.11. Apeliantas atkreipia dėmesį, kad nagrinėjamoje byloje sudėtinga (arba net neįmanoma) tiksliai nustatyti konkrečius atsakovės ir E. N. įnašus sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę, tačiau tai nepaneigia fakto (ką rodo ir bylos medžiaga), kad atsakovė ir E. N. buvo susitarę dėl jungtinės veiklos, sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę. Negalint tiksliai nustatyti bendro partnerių įnašų dydžio į bendro turto sukūrimą, taikytina įstatyme numatyta prezumpcija, kad partnerių įnašai yra lygūs. Ši prezumpcija, apelianto nuomone, taikytina ir nagrinėjamu atveju.
18.12. Dėl žemės sklypų (duomenys neskelbtini) įsigijimo ir pripažinimo bendrąja daline nuosavybe apeliantas nurodė, kad atsakovė L. V. ir E. N. buvo sugyventiniai, vedė bendrą ūkį, ginčo žemės sklypai įgyti tuo laikotarpiu, kai E. N. iš darbo veiklos gavo ypač dideles pajamas, o atsakovės banko sąskaitos išrašai rodo, kad aptariamu laikotarpiu (žemės sklypų įgijimo) atsakovė lėšų neturėjo, todėl darytina išvada, kad ir žemės sklypus atsakovė ir E. N. įgijo bendrai, todėl E. N. priklausė 1/2 nuosavybės teisės dalis į ginčo žemės sklypus.
Atsiliepimas
19. Atsakovė L. V. pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, prašo ieškovo apeliacinį skundą atmesti ir palikti pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą. Pagrindiniai atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai:
19.1. Atsakovė nurodė, kad pirmosios instancijos teismas sprendime teisingai pažymėjo, kad ieškovas privalėjo įrodyti, jog ginčo turtą sukūrė jo tėvas E. N. ir atsakovė L. V. bendromis lėšomis ir (ar) bendru darbu ir kad tarp E. N. ir atsakovės L. V. buvo susitarimas įgyti turtą bendrosios dalinės nuosavybės teise dėl kiekvieno turto objekto. Nei tiesioginių, nei netiesioginių įrodymų, pagrindžiančių nurodytas įrodinėjimo aplinkybes, ieškovas nepateikė; savo ruožtu atsakovė L. V. pateikė teismui įrodymus, jog jos vardu įgytą turtą ji įgijo iš savo asmeninių (įskaitant ir skolintų) lėšų. Taip pat atsakovė L. V. įrodė aplinkybę, kad pats E. N., būdamas gyvas, suvokė, jog L. V. turtas yra jos asmeninis turtas, ir nereiškė sugyventinei jokių pretenzijų į jį. Priešingai, E. N. konfliktuodavo su sūnumi M. N. (ieškovu), kai pastarasis reikalaudavo iš tėvo nurodyti „tėvo dalį“ turte. Tiek E. N., tiek jo giminės buvo dėkingi atsakovei L. V., kad ši, nepaisant sudėtingo E. N. būdo, leido jam gyventi pas atsakovę.
19.2. Atsiliepime į apeliacinį skundą pažymima, kad atsakovė L. V. (priešingai, nei apeliaciniame skunde akcentuoja ieškovas) neneigia aplinkybės, kad nuo 1996 metų pabaigos kartu gyveno su E. N. iki jo mirties (duomenys neskelbtini). Tačiau atsakovė L. V. pateikė visus jai prieinamus įrodymus, patvirtinančius, kad nekilnojamąjį turtą, registruotą jos vardu, atsakovė įgijo už asmenines lėšas, turėdama tikslą įgyti turtą asmeninės nuosavybės teise. Be to, E. N. ir atsakovė L. V. niekuomet nebuvo sutarę įgyti turtą bendrosios dalinės nuosavybės teise. E. N. žinojo apie atsakovės vardu ir už atsakovės lėšas įgyjamą turtą ir į jį atsakovei pretenzijų nereiškė. Vien bendras sugyventinių gyvenimas kartu nesudaro pagrindo pripažinti vieno iš sugyventinių turto bendrąja daline nuosavybe.
19.3. Atsakovė nurodo, kad aplinkybės, kaip svetimi žmonės vertino E. N. ir atsakovės L. V. santykius, šioje byloje neturi teisinės reikšmės. Ieškovas labai selektyviai vertina byloje surinktus įrodymus ir liudytojų parodymus: nors liudytojas R. R. teikė parodymus, paneigiančius ieškovo versiją apie sugyventinių turto bendrumą, bet ieškovas siekia iš konteksto išimti tam tikras liudytojo frazes ir jas interpretuoti sau palankia linkme.
19.4. Atsakovė nesutinka su ieškovo teiginiu, neva visi aplinkiniai nežinojo apie tai, kad E. N. su atsakove nebuvo sudarę santuokos. Pažymi, kad neaišku, kokiu tikslu ieškovas akcentuoja, kad E. N. augino naminius gyvūnus – triušius, kalakutus. Nėra nieko keista, kad apie 2015 metais į pensiją išėjęs ieškovo tėvas užsiėmė daržovių ir naminių gyvūnų auginimu savoms reikmėms (maistui).
19.5. Atsakovė pažymi, kad ji įnešdavo E. N. grynuosius pinigus į jo sąskaitą, kad E. N. sąskaitoje būtų pakankamai pinigų lizingo įmokoms. Tarp šalių nebuvo ginčo, kad 2008 metais E. N. lizingo būdu įsigijo automobilį „O. A.“. Po kiekvieno tokio pinigų įnešimo po vienos / dviejų dienų nuo E. N. sąskaitos buvo nuskaičiuojama 1 000–1 200 Lt suma lizingo bendrovei. Byloje nėra ginčo, kad po tėvo mirties automobilį „O. A.“ dar iš remonto dirbtuvių suskubo atsiimti ieškovas, o atsakovė niekuomet nepretendavo į dalį automobilio. Atsakovė atkreipia dėmesį į tai, kad lygiai tokiu pat principu atsakovė L. V. kelis kartus (itin epizodiškai, po vieną kartą 2013, 2014, 2018 metais) sumokėjo už automobilio draudimą iš savo sąskaitos. Tokią pat sumą, kurią atsakovė sumokėdavo draudimo bendrovei, E. N. jai atiduodavo grynaisiais pinigais. Atsakovė kategoriškai nesutinka su apeliaciniame skunde dėstomais teiginiais, neva atsakovė disponavo E. banko kortelėmis.
19.6. Atsakovė L. V. nurodo, kad pateikė teismui įrodymus, patvirtinančius, jog nekilnojamąjį turtą (tiek butą (duomenys neskelbtini) gatvėje Klaipėdoje, tiek sodo sklypą su namu Klaipėdos rajone) jai padėjo įsigyti ir pagerinti ne E. N., o atsakovės vaikai: R. V., E. G., dukterėčia J. G..
19.7. Atsakovė tvirtina, kad ieškovas naudojasi datų sutapimu, kai E. N. pardavė savo butą, o atsakovė nusipirko savo butą. Liudytojas V. N. ir jo žmona S. N. paliudijo, kokios buvo tikrosios (duomenys neskelbtini) buto pardavimo priežastys ir aplinkybės: (duomenys neskelbtini) nedirbo, gėrė, buvo prasiskolinęs ir užstatęs butą paskolų teikėjams, jiems buvo skolingas 2 000 JAV dolerių. „Sodros“ duomenys patvirtina, kad E. N. laikotarpiu nuo 1994 m. sausio 1 d. iki 1997 m. kovo 24 d. neturėjo darbo. Pardavęs butą, E. N. atidavė 2 000 JAV dolerių skolą, o už likusius pinigus pirko seną automobilį, išsinuomojo garažą, pradėjo remontuoti tą automobilį. Parduodamas butą, (duomenys neskelbtini) net nesumokėjo skolos už komunalinius mokesčius, tad brolis V. N. šią skolą padengė pats. Analogiškas aplinkybes patvirtino ir S. N.. Tai reiškia, kad E. N. visiškai nieko neprisidėjo prie atsakovės perkamo buto (duomenys neskelbtini) gatvėje, Klaipėdoje.
19.8. Atsakovė nurodo, kad šiame kontekste yra labai svarbi aplinkybė, kurią patvirtino visi byloje dalyvaujantys asmenys ir visi apklausti liudytojai, – E. N. piktnaudžiavo alkoholiu. Dėl pomėgio alkoholiui (duomenys neskelbtini) buvo priverstas keisti darbovietes. Atsakovė teigė, kad E. N. yra vairavęs neblaivus, užsienyje sugadinęs krovinį, palikęs sugadintą transporto priemonę su kroviniu, parbėgęs į Lietuvą. Artimieji ją ragindavo „mesti“ E. N., nevargti su juo, bet atsakovė nesiryžo nutraukti santykių, nes E. N. nebūtų turėjęs kur eiti gyventi.
19.9. Pažymima, kad tiek rašytiniai įrodymai, tiek liudytojų parodymai leidžia daryti išvadą, kad E. N. neturėjo lėšų nekilnojamam turtui įsigyti ar jį gerinti. Atsakovė L. V. butą (duomenys neskelbtini) gatvėje pardavė daug brangiau nei vėliau įsigijo sodo sklypą su namu (duomenys neskelbtini), tačiau sodo namo rekonstrukcijai gavo skolinamų ir dovanojamų lėšų iš savo vaikų.
19.10. Byloje nėra nė vieno įrodymo, patvirtinančio bet kokį E. prisidėjimą prie atsakovės pirkto turto. Visi byloje dalyvaujantys asmenys ir liudytojai patvirtino ir tą faktą, kad pats E. darbu neprisidėjo prie sodo namo rekonstrukcijos, nes nelaikė savęs statybininku. Atsakovė L. V. samdė statybininkus, kurie atlikdavo įvairius sodo namo rekonstravimo darbus. Pats ieškovas aiškiai pripažino, kad sodo namo rekonstravimo darbus atliko samdyti darbininkai, o jo tėvas nebuvo statybininkas ir darbu prie rekonstravimo neprisidėjo.
Šalies argumentai
19.11. Apelianto teiginiai, neva E. brolis V. N. davė nepatikimus parodymus, yra nepagrįsti ir klaidinantys. V. N. parodymai sutapo su kitų liudytojų duotais parodymais ir skyrėsi tik tuo, kad buvo platesni, išsamesni ir detalesni. V. N. neturėjo menkiausio pagrindo šioje byloje duoti melagingus parodymus, nes jam šios bylos procesinė baigtis neturi jokios įtakos.
19.12. Atsakovė pažymi, kad ji pripažino bendro gyvenimo su E. faktą nuo 1996 metų pabaigos, todėl apelianto teiginiai, neva E. ir L. buvo „kaimynai“, yra aiškiai nepagrįsti. Nėra ginčo, kad E. ir L. gyveno kartu, o ne kaimynystėje. Tačiau atsakovė L. V., apibūdindama santykių su E. pobūdį, nurodė, kad santykių pradžioje galbūt tikėjosi daugiau – vedybų, bet jos taip ir neįvyko, o jie su E. taip ir liko gyventi. Atsakovės frazė „kaip kaimynai“ šiuo atveju reiškė tam tikrą santykių šaltumą, santarvės stygių, tas pačias su alkoholiu susijusias problemas.
Atsiliepimas
19.13. Atsakovė nurodė, kad ji teismui davė svarbius paaiškinimus, kurių ieškovas neneigė. Tai yra, atsakovė 2020 m. birželio 10 d. posėdyje nurodė, kad ieškovas M. N. vis klausdavo tėvo: „Tėvai, o kur tavo dalis?“ Į šiuos klausimus E. N. visada supykęs atsakydavo, kad ieškovas turi nesikišti. Neapsikentusi nuolatinių jos turto „dalybų“ išgertuvių metu, atsakovė 2014 m. kreipėsi į Valstybinę mokesčių inspekciją su prašymu pateikti jos gyventojų pajamų mokesčio deklaraciją už 1996 metus. Tuo atsakovė siekė gauti ir ieškovui parodyti dokumentą, patvirtinantį, kad ji pati už savas lėšas įsigijo butą (duomenys neskelbtini) gatvėje, o vėliau iš buto pardavimo pajamų nusipirko sodo sklypą. Tačiau Valstybinė mokesčių inspekcija 2014 m. rugpjūčio 19 d. raštu atsakė, kad prašoma gyventojų pajamų mokesčio deklaracija, pasibaigus saugojimo terminui, jau yra sunaikinta.
19.14. Apeliaciniame skunde ieškovas teigia, kad jo tėvas prisidėjo prie sodo sklypo ir namo pirkimo ir rekonstravimo. Atsakovė nesutinka su šiais ieškovo teiginiais, nes sodo sklypą su jame esančiais statiniais ji nusipirko iš savo asmeninių lėšų, gautų pardavus butą (duomenys neskelbtini). Byloje yra atsakovės banko sąskaitos išrašai, iš kurių matyti, kad 2003 m. spalio 17 d. atsakovė į sąskaitą gavo 86 450 Lt iš pirkėjo E. G., mokėjimo paskirtis – už butą. Byloje taip pat yra buto (duomenys neskelbtini) gatvėje, Klaipėdoje, pardavimo sutartis: joje nurodyta, kad butas parduodamas už 91 000 Lt, iš kurių 4 550 Lt pardavėja gavo grynaisiais, 86 450 Lt pardavėjai perves bankas.
19.15. Atsakovė nurodė, kad, atsižvelgiant į tai, jog butą (duomenys neskelbtini) gatvėje iš atsakovės pirko jos dukra E. G. su sutuoktiniu E. G., atsakovė 2003 m. spalio 17 d. grąžino dukros šeimai 16 450 Lt (tai matyti iš banko sąskaitos išrašo) buto kosmetiniam remontui. Nepaisant to, atsakovės gautos sumos visiškai pakako sodo sklypui su statiniais (duomenys neskelbtini) įsigyti.
19.16. Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodoma, kad už butą 2003 metais gautus pinigus atsakovė greitai išleido sodo namo rekonstravimo darbams, kadangi samdė kelių žmonių brigadą. Jau 2004 metais vasario mėnesį atsakovės sūnus R. V. pervedė (padovanojo) mamai 4 000 Lt, nes atsakovei trūko pinigų einamiesiems darbams finansuoti. 2005 metais gegužės mėnesį atsakovės dukra E. G. paėmė 15 000 Lt dydžio paskolą ir 2005 m. gegužės 30 d. šią sumą pervedė atsakovei. Atsakovė periodiškai grąžino paskolą ir palūkanas, darydama kasmėnesinius mokėjimus į E. G. sąskaitą iki pat 2008 metų. 2008 m. rugpjūčio 4 d. atsakovės dukros sutuoktinis E. G. atsakovei pervedė 10 000 Lt sumą. 2009 metais atsakovės L. V. sūnus R. V. padovanojo mamai 10 000 Lt, pervesdamas sumą į L. V. sąskaitą. Atsakovė 2009 metais pardavė du žemės sklypus su pastatais S. Į. kaime, Kretingos rajone, už bendrą 50 000 Lt kainą. Gautus pinigus atsakovė panaudojo sodo namo rekonstrukcijai užbaigti.
19.17. Atsakovė tvirtina, jog E. N. prie sodo namo įsigijimo ar rekonstravimo nei finansiškai, nei darbu neprisidėjo. Pats ieškovas ir kiti ieškovo atsivesti liudytojai patvirtino, kad tėvas nesidarbavo atliekant sodo namo rekonstravimą, nes nebuvo statybininkas. Ieškovas neneigė aplinkybių, kad sodo namo rekonstravimo darbus atliko samdyti žmonės, o atsakovė jiems mokėjo atlygį. 2003 metais vidutinis mėnesinis E. N. gaunamas darbo užmokestis tesiekė 239 Lt; 2004 metais – 290 Lt, 2005 metais – 452 Lt, todėl akivaizdu, kad E. neturėjo iš ko finansiškai prisidėti prie sodo sklypo pirkimo ar sodo namo rekonstravimo.
19.18. Atsakovė nesutinka su apeliacinio skundo teiginiais, neva ieškovo tėvas 2008–2009 metais gavo gerą darbo užmokestį, virš 4 000 Lt per mėnesį. 2008 metais vidutinis E. mėnesio atlyginimas buvo 1 307 Lt, 2009 m. – 903 Lt (4 000 Lt atlyginimo E. N. niekada negaudavo). Tačiau, užuot skyręs atlyginimo dalį atsakovės turtui gerinti, E. N., pagerėjus jo finansinei padėčiai, suskubo lizingu įsigyti automobilį – nuo 2008 metų jis pradėjo mokėti įmokas lizingo bendrovei. Tuo tarpu atsakovė ir toliau vertėsi viena – 2009 metais, norėdama galutinai sutvarkyti sodo namo stogą ir pritrūkusi pinigų, atsakovė pardavė du žemės sklypus už 50 000 Lt.
19.19. Atsakovė nurodo, kad nesutinka su apeliacinio skundo teiginiu, neva E. dažnai pirkdavo statybines medžiagas. Įvertinus E. N. sąskaitos išrašus, matyti, kad E. per 11 metų per metus vidutiniškai išleisdavo 201 Eur parduotuvėse, kurios, be kita ko, prekiauja ir statybinėmis medžiagomis. Be to, atsakovė atkreipia dėmesį, kad 2008–2016 metais pats ieškovas statėsi gyvenamąjį namą (duomenys neskelbtini). Nors ieškovas neigė, kad tėvas jam padėjo statant ieškovo gyvenamąjį namą, tačiau labiau tikėtina, kad įvairias statybines smulkmenas E. pirko sūnui, o ne atsakovei.
19.20. Pažymima, kad ieškovas apeliaciniame skunde teigia, kad atsakovė su E. buvo susitarę dėl bendros jungtinės veiklos, sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę. Tačiau ieškovas nekonkretizuoja, kada, dėl kokių nekilnojamojo turto objektų įgijimo atsakovė neva susitarė su E. ir kokį indėlį E. skyrė šiam turtui sukurti.
19.21. Atsakovė nurodo, kad E. N. neprisidėjo prie žemės sklypų (duomenys neskelbtini) įgijimo nei finansiškai, nei kaip nors kitaip. Atsakovė šiuos žemės sklypus iš valstybės įgijo 2008 metų gruodžio mėnesį už bendrą 4 491 Lt kainą. Šių žemės sklypų įgijimo pagrindas buvo 2008 m. birželio 3 d. paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimas. Pažymima, kad žemės sklypus atsakovė įsigijo 2008 metų gruodžio mėnesį. Tuo tarpu E. N. jau nuo 2008 metų vidurio pradėjo mokėti dideles mėnesio įmokas lizingo bendrovei už automobilį „O. A.“.
Šalies argumentai
19.22. Ieškovas apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismo priteistos bylinėjimosi išlaidos viršija protingumo ir sąžiningumo principus. Atsakovė su šiais teiginiais nesutinka. Atsakovė patyrė nemažas bylinėjimosi išlaidas tik dėl ieškovo elgesio procese. Byloje vyko septyni teismo posėdžiai, tačiau, jei ieškovas nebūtų daugybę kartų tikslinęs ieškinio, reiškęs naujų prašymų ir teikęs naujų įrodymų, bylą būtų galima išnagrinėti per 3 teismo posėdžius. Pats ieškovas prašė apklausti kaip liudytojus ilgą sąrašą asmenų, iš kurių dauguma neturėjo jokių reikšmingų žinių.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir išvados
Dėl apeliacinio skundo nagrinėjimo ribų ir ginčo esmės
20. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Taip pat apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo motyvus bei reikalavimus, ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 dalyje ir 3 dalyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą, konstatuoja, kad absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų byloje nenustatyta.
21. CPK 321 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus CPK 322 straipsnyje nurodytas išimtis, tai yra jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Įvertinęs ginčo objektą ir byloje esančią medžiagą, apeliacinės instancijos teismas mano, kad žodinis bylos nagrinėjimas nėra būtinas, o teisingo bylos išnagrinėjimo tikslas šiuo atveju gali būti pasiektas ir rašytinio proceso priemonėmis (CPK 321 straipsnio 1 dalis).
Dėl naujų įrodymų pridėjimo
22. CPK 314 straipsnis įtvirtina ribojimus naujų įrodymų pateikimui apeliacinės instancijos teisme. Atsisakoma priimti naujus įrodymus, jeigu jie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai tas teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti ar kai tokių įrodymų pateikimo būtinumas iškilo vėliau, nei buvo priimtas teismo procesinis sprendimas (nutartis).
23. Atsakovė kartu su atsiliepimu į apeliacinį skundą papildomai pateikė naujus įrodymus. Atsižvelgdamas į tai, kad pateikti nauji įrodymai yra tiesiogiai susiję su nagrinėjamoje byloje sprendžiamu klausimu, apeliacinės instancijos teismas priima pateiktus naujus įrodymus (CPK 314 straipsnis).
Dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo (ne)teisėtumo
24. Nagrinėjamoje byloje ieškovas įrodinėjo, kad šalys kartu gyventi, bendrą ūkį vesti pradėjo 1993 metais, 1996 metais nusipirko butą, o vėliau 2003 metais – ir žemės sklypą su statiniais, 2008 metais – keturis žemės sklypus.
25. Taigi, sprendžiant ginčą, ar ieškovo tėvą ir atsakovę siejo bendra jungtinė veikla, jos pradžia nagrinėjamu atveju turi būti sietina ne su konkretaus apelianto nurodyto turto įsigijimu ar jo pagerinimu, bet su momentu, kai šalys pradėjo kartu gyventi ir vesti bendrą ūkį.
26. Iš byloje esančių duomenų matyti ir bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad šalys kartu gyventi ir bendrą ūkį vesti pradėjo nuo 1996 metų, t. y. dar galiojant 1964 m. Civiliniam kodeksui. Tai, kad šalys dalį ginčo turto įgijo galiojant dabartiniam CK, nekeičia jų teisinių santykių kvalifikacijos, nes jungtinės veiklos santykiai yra tęstinio pobūdžio.
27. 1964 metų Civilinio kodekso 472 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad jungtinės veiklos sutartimi du ar keli asmenys įsipareigoja užsiimti bendra veikla ar bendrai veikti tam tikram tikslui, nesukurdami naujo juridinio asmens. To paties kodekso 474 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad jungtinės veiklos sutarties dalyvių įnašai pinigais ar kitokiu turtu, taip pat turtas, sukurtas ar įgytas kaip jungtinės jų veiklos rezultatas, yra bendroji dalinė jų nuosavybė.
28. Kasacinis teismas, aiškindamas 1964 metų CK 472 straipsnį, reglamentuojantį jungtinės veiklos sutartį, yra nurodęs, kad jungtinė veikla gali būti vykdoma bet kokiam teisėtam tikslui pasiekti. Jungtinės veiklos sutartis paprastai sudaroma tada, kai vienas asmuo nesugeba ar negali pasiekti užsibrėžto tikslo. Abiejų sutarties šalių interesai yra nukreipti bendram tikslui pasiekti, o sutarties dalykas ir yra ta jų jungtinė veikla, kurios rezultatas – sutartimi numatytas tikslas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. birželio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-749-2003).
29. Esminiai jungtinės veiklos sutarties požymiai yra: kelių asmenų turtinių, intelektinių ar darbinių išteklių (įnašų) kooperavimas; įsipareigojimas naudojant kooperuotus išteklius bendrai veikti; bendras dalyvių tikslas ir interesas – tam tikros veiklos plėtojimas ar tikslo siekimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. birželio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-749/2003; 2008 m. kovo 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-181/2008; 2009 m. spalio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-392/2009; 2013 m. rugsėjo 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-435/2013).
30. Kad būtų pasiektas tikslas, jungtinės veiklos dalyviai įneša įnašus pinigais, kitu turtu arba dalyvaudami savo darbu (1964 metų CK 474 straipsnis). Įstatymo nuostatos teikia pagrindą daryti išvadą, kad bendras turtas gali būti kuriamas dalyvių lėšomis, kitu jų turtu ar dalyvaujant savo darbu. Dalyvių įnešti pinigai gali būti jų asmeninės santaupos ar kitokios pajamos. Šios gali būti bendros, tarp jų – gautos iš kartu tvarkomo ūkio. Kai jungtinę veiklą plėtojantys asmenys tvarko bendrą ūkį, tai dalyvavimas siekiant bendro ūkinio tikslo gali pasireikšti darbu bendrame ūkyje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. vasario 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-236/2003; 2007 m. spalio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-395/2007).
31. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas laikosi bendros praktikos, kad nesusituokusių asmenų gyvenimas drauge, ūkio tvarkymas kartu, bendro turto kūrimas asmeninėmis lėšomis ir bendru jų pačių darbu teismui gali būti pakankamu pagrindu pripažinti buvus asmenų susitarimą dėl bendros jungtinės veiklos sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę (1964 metų CK 472, 474 straipsniai). Susitarimas dėl bendros veiklos bendrajai dalinei nuosavybei sukurti gali būti nustatomas ir įrodinėjamas rašytiniais įrodymais, o susitarimo rašytinio teksto nebuvimas nedaro šio sandorio negaliojančio (1964 metų CK 58 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. sausio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-37/2004; 2008 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-235/2008; 2015 m. sausio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-62/2015).
32. Kasacinio teismo praktikoje dėl nesusituokusių asmenų jungtinės veiklos santykių ir jų pagrindu įgyto turto teisinio statuso nustatymo pabrėžiama, kad byloje, kurioje sprendžiamas ginčas dėl sugyventinių turtinių santykių teisinių padarinių, turi būti nustatytas konkretus turtas, dėl kurio sukūrimo ar įgijimo bendrosios nuosavybės teise sugyventiniai buvo sudarę jungtinės veiklos susitarimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-395/2007; 2009 m. rugsėjo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-336/2009; 2010 m. lapkričio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-482/2010; 2011 m. kovo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-134/2011).
33. Kasacinis teismas, aiškindamas 1964 metų CK nuostatas, reglamentuojančias jungtinę veiklą (472–476 straipsniai), yra pažymėjęs, kad kai bendras turtas įgytas vieno asmens vardu, siekiant jį pripažinti bendrąja daline nuosavybe, turi būti įrodyta buvus atitinkamą jungtinės veiklos susitarimą; tokiu atveju nepakanka įrodyti vien faktą, kad įsigyjant turtą buvo panaudotos ir antrojo asmens lėšos, kito asmens lėšų panaudojimas įgyjant turtą gali reikšti atlygintinę ar neatlygintinę finansinę paramą ar kt. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-424/2009).
34. Ieškovo teigimu, pirmosios instancijos teismas nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos, pagal kurią nesusituokusių asmenų gyvenimas drauge, ūkio tvarkymas kartu, bendro turto kūrimas asmeninėmis lėšomis ir bendru jų pačių darbu teismui gali būti pakankamu pagrindu pripažinti buvus asmenų susitarimą dėl bendros jungtinės veiklos, sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę. Nagrinėjamu atveju tarp šalių byloje kilo ginčas, ar ieškovo M. N. tėvas E. N. ir atsakovė L. V. buvo sugyventiniai ir tarp minėtų asmenų egzistavo susitarimas įgyti turtą bendrosios dalinės nuosavybės pagrindu. Ginčo pobūdis lemia tai, kad, sprendžiant dėl atsakovės ir E. N. susitarimo sukurti (įgyti) bendrą turtą, būtina pirmiau išsiaiškinti, kokie santykiai siejo E. N. ir atsakovę, taip pat objektyviai įvertinti, ar iš byloje esančių įrodymų galimas retrospektyvus E. N. ir atsakovės gyvenimo detalių atkūrimas, liudijantis apie tai, jog atsakovė ir E. N. buvo sugyventiniai ir vedė bendrą ūkį. Ieškovo nuomone, teismas minėtas aplinkybes nagrinėjo ir vertino tik epizodiškai, dėl to visiškai nepagrįstai konstatavo, jog iš esmės atsakovė L. V. ir E. N. nebuvo sugyventiniai, nevedė bendro ūkio.
35. Teisėjų kolegija nesutinka su šiais apeliacinio skundo argumentais. Minėta kasacinio teismo praktika suponuoja išvadą, kad, net ir nustačius nesusituokusių asmenų gyvenimo drauge, ūkio tvarkymo kartu faktą, dėl kiekvieno konkretaus turto objekto nuosavybės formos turi būti sprendžiama atskirai, t. y. net ir šalims gyvenant kartu ir vedant bendrą ūkį dėl konkretaus nuosavybės teisės objekto bendrosios nuosavybės gali ir nebūti susitarta. Taigi, sprendžiant dėl nesusituokusių asmenų įgyto turto pripažinimo bendrąja nuosavybe, nepakanka nustatyti vien nesusituokusių asmenų bendro gyvenimo drauge ar ūkio tvarkymo kartu faktą, turi būti nustatytas bendro turto sukūrimas asmeninėmis lėšomis ar bendru jų pačių darbu, be to, turi būti nustatytas konkretus turtas, dėl kurio sukūrimo ar įgijimo bendrosios nuosavybės teise sugyventiniai buvo sudarę jungtinės veiklos susitarimą.
36. Nagrinėjamoje byloje, kaip jau minėta, pirmosios instancijos teismas nustatė, kad nuo 1996 metų ieškovo tėvas su atsakove gyveno kartu, t. y. nustatė šalių bendro gyvenimo kartu faktą, tačiau konstatavo, jog ieškovas neįrodė, jog tarp ieškovo tėvo ir atsakovės egzistavo šalių susitarimas dėl ginčo objektų įgijimo bendrosios nuosavybės pagrindu. Esant šioms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismas pagrįstai neturėjo pagrindo, vadovaudamasis ginčo santykius reglamentuojančiomis teisės normomis ir aptarta kasacinio teismo praktika, pripažinti pagrįsta ieškovo įrodinėjamą aplinkybę dėl ginčo turto įgijimo bendrosios nuosavybės teise kartu su atsakove. Pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvuojamosios dalies turinys patvirtina, kad teismas vadovavosi aptarta kasacinio teismo praktika, todėl nėra pagrindo sutikti su ieškovo apeliacinio skundo argumentais, kad teismai nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuluotų išaiškinimų dėl nesusituokusių asmenų įgyto turto pripažinimo bendrąja nuosavybe.
37. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad nei įstatyme, nei teismų praktikoje nėra nurodyta, kokie konkrečiai įrodymai galėtų patvirtinti buvus tokį susitarimą, tačiau teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad yra svarbu atsižvelgti į turto, kuris yra ginčo objektas, t. y. dėl kurio įrodinėjama buvus susitarimą jį įgyti bendrai, specifiką. Tokio objekto specifiškumas lemia ir įrodymų ypatumus, jų apimtį. Nagrinėjamu atveju ieškovas įrodinėja, kad jo tėvas, pardavęs butą, esantį (duomenys neskelbtini), kartu su atsakove pirko didesnį butą, adresu (duomenys neskelbtini). Tačiau, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, byloje nėra jokių rašytinių įrodymų, patvirtinančių, kad E. N. būtų prisidėjęs prie buto, esančio (duomenys neskelbtini), pirkimo. O tai, kad E. N. kelių dienų skirtumu pardavė jam priklausantį vieno kambario butą, esantį (duomenys neskelbtini), apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nesudaro pagrindo pripažinti, kad E. N. visus jo gautus pinigus panaudojo butui, esančiam (duomenys neskelbtini), įsigyti. Byloje esantys duomenys iš Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos patvirtina, kad ieškovo tėvas E. N. laikotarpiu nuo 1994 m. sausio 1 d. iki 1997 m. kovo 24 d. oficialiai niekur nedirbo, pirmosios instancijos teismo posėdžio metu apklausti liudytojai: V. N., S. N., N. I., tvirtino, kad E. N. turėjo skolų, be to, nors oficialių įrodymų byloje nėra pateikta, tačiau jau minėti liudytojai, taip pat ir byloje apklausti kiti liudytojai: L. D., I. R., nurodė, kad E. N. piktnaudžiavo alkoholiu. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, minėtų aplinkybių visuma suteikia pagrindą manyti, kad E. N. nebuvo finansiškai pajėgus visą pinigų sumą, gautą už parduotą butą (duomenys neskelbtini), investuoti į didesnio buto pirkimą ir kartu su atsakove įsigyti butą, adresu (duomenys neskelbtini). Teisėjų kolegija atmeta kaip jokiais objektyviais įrodymais nepagrįstus apelianto teiginius, kad E. N. prie atsakovės vardu registruoto buto, adresu (duomenys neskelbtini), įsigijimo prisidėjo mažiausiai 20 000 Lt suma.
38. Teisėjų kolegija neatmeta galimybės, kad E. N. galėjo dalį pinigų, gautų už jo parduotą butą, skirti atsakovei, tačiau tai nesuteikia galimybės daryti išvadą, kad E. N. ir atsakovė siekė kartu įsigyti minėtą butą, adresu (duomenys neskelbtini), bendrosios nuosavybės teise, tuo labiau nėra pagrindo teigti, jog ieškovo tėvas ir atsakovė tarėsi dėl jungtinės veiklos. Priešingai, byloje esantys duomenys tik patvirtina atsakovės aktyvius veiksmus ir siekį įsigyti butą asmeninės nuosavybės teise iš turimų savo ir pasiskolintų piniginių lėšų. Ir nors, kaip matyti iš bylos medžiagos, 1995 m. gruodžio 7 d. pardavusi butą (duomenys neskelbtini) už 14 000 Lt, atsakovė L. V. neturėjo pakankamai savų lėšų butui Klaipėdoje įsigyti, tačiau atsakovės dukra E. G. mamai padovanojo 8 800 Lt (tai patvirtino 2020 m. liepos 30 d. pirmosios instancijos teismo posėdžio metu), buvęs sutuoktinis R. V. kaip dovaną perdavė atsakovei 5 000 Vokietijos markių (apie 13 000 Lt) (tai patvirtinta byloje pateiktame notariškai patvirtintame pareiškime), o 14 000 Lt paskolino (atsakovės dukterėčia J. G.).
39. Apeliantas nurodo, kad atsakovei ir E. N. gyvenant drauge bendrame bute (duomenys neskelbtini), kilo poreikis įsigyti namą (duomenys neskelbtini) kurį jie kartu ir įsigijo, tačiau E. N. ir atsakovės įgytas žemės sklypas su sodo pastatu buvo registruotas tik atsakovės vardu. Apelianto nuomone, atsakovę ir E. N. siejo bendras tikslas įsigyti ginčo sodo pastatą, todėl E. N. šiame ginčo sodo pastate ir apsigyveno. Be to, šalims gyvenant kartu, turtas buvo iš esmės pagerintas, t. y. iš standartinio sodo namelio tapo visiškai gyvenimui pritaikytu naujai pastatytu namu. Apeliantas siekia ginčo turtą – žemės sklypą su sodo pastatu, adresu (duomenys neskelbtini) pripažinti bendrąja ieškovės ir atsakovo nuosavybe. Teisėjų kolegija pažymi, kad ieškovo teikiami įrodymai turėtų būti tokio pobūdžio ir apimties, kurie patvirtintų bendrą šalių siekį namo statybas vykdyti kartu, iš abiejų lėšų ir šį turtą įgyti bendrosios nuosavybes teise. Įrodymai turėtų patvirtinti nuolatinį, intensyvų abiejų šalių įsitraukimą siekiant bendro tikslo. Nedidelės dalies statybos ar remonto medžiagų įsigijimą pagrindžiantys įrodymai nėra pakankami ieškovo įrodinėjamam faktui nustatyti.
40. Ieškovas nurodo, kad teismui nepasirodė reikšmingi jo pateikti rašytiniai įrodymai – banko sąskaitos duomenys, patvirtinantys, jog E. N. periodiškai pirko prekes statybinių medžiagų parduotuvėse, prisidėjo prie gyvenamojo namo statybų. Teisėjų kolegija nurodo, kad šiuos įrodymus įvertino pirmosios instancijos teismas ir šių įrodymų nepripažino pakankamais, kad būtų nustatytas bendras namo statybos faktas, t. y. E. N. reikšmingas prisidėjimas prie namo statybų. Sutiktina su atsiliepime į apeliacinį skundą nurodytais atsakovės apskaičiavimais, kad per 11 metų E. N. parduotuvėse, kurios prekiauja ir statybinėmis medžiagomis, išleido tik kiek daugiau nei 2 000 Eur. Neabejotinai tokio dydžio suma nėra pakankama sodo namo rekonstrukcijos darbams atlikti. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į apelianto argumentus, jog tuo metu, kai buvo atliekami sodo namelio rekonstrukcijos darbai, E. N. buvo dirbantis, tam tikrais periodais (2008–2009 metais) dirbo tolimųjų reisų vairuotoju, gavo gerą darbo užmokestį, viršijantį 4 000 Lt, tačiau byloje nėra pateikta jokių įrodymų, kad iš gaunamo darbo užmokesčio finansiškai jis būtų prisidėjęs prie namo rekonstrukcijos darbų. Be to, pati apelianto nurodyta aplinkybė, kad E. N. minėtu laikotarpiu gaunamas darbo užmokestis viršijo 4 000 Lt, yra klaidinga, nes byloje pateiktas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos išrašas patvirtina, kad per visus 2008 metus E. N. iš darbo santykių gavo 15 687,71 Lt darbo užmokesčio (tai vidutiniškai sudaro 1 307,31 Lt per mėnesį), per visus 2009 metus E. N. gavo 10 837,10 Lt draudžiamųjų pajamų (tai yra vidutiniškai 903,09 Lt per mėnesį).
41. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad E. N. savo darbu ar nedidelėmis lėšomis galėjo prisidėti prie atsakovės būsto įrengimo, jo pagerinimo, tačiau rašytinių įrodymų ar kitų pagrįstų faktų (pvz., mokėjimo pavedimų, sutarčių, atsiskaitymų su darbininkais ir pan.), kurie patvirtintų, jog ginčo namas buvo pastatytas iš bendrų ieškovo tėvo ir atsakovės lėšų, ieškovas nepateikė. Priešingai, pats ieškovas neneigė aplinkybių, o pirmosios instancijos teismo posėdžio metu apklausti liudytojai tai tik patvirtino, kad sodo namo rekonstravimo darbus atliko samdyti žmonės, o atsakovė jiems mokėjo atlygį. Be to, būdama ginčo turto savininkė, atsakovė rūpinosi komunaliniais mokesčiais. Šį faktą patvirtina į bylą pateikta elektros energijos atsiskaitymo knygelė, atsakovės bankiniai pinigų pervedimai komunalinių paslaugų tiekėjams. Šioje situacijoje svarbi aplinkybė yra ir tai, kad atsakovė 2009 metais pardavė du žemės sklypus su pastatais S. Į. kaime, Kretingos rajone, už bendrą 50 000 Lt kainą. Atsakovė nurodė, o apeliantas neginčijo, kad už parduotus žemės sklypus gauti pinigai buvo panaudoti ginčo gyvenamojo namo statyboms. Teisėjų kolegija daro išvadą, jog ieškovo pateikti įrodymai nesudaro pagrindo pripažinti įrodyta ieškovo įrodinėjamą aplinkybę dėl ginčo namo įgijimo bendrosios nuosavybės teise.
42. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad ieškovas prašo pripažinti bendrąja daline nuosavybe turtą, įregistruotą L. V. vardu, nustatant, jog E. N. ir L. V. nuosavybės dalys sudaro po 1/2 dalį, tačiau ieškovas nemini ir į bendro turto apimtį neįtraukia automobilio „O. A.“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) kuriuo, kaip teigiama apeliaciniame skunde, naudojosi tiek ieškovo tėvas, tiek atsakovė. Kaip patvirtina byloje esantys įrodymai, šalių paaiškinimai ir liudytojų V. N., S. N. parodymai, minėtą automobilį E. N. įsigijo lizingo sutarties pagrindu 2008 metais už 50 000 Lt. Nors byloje nėra pateikta automobilio lizingo sutartis, tačiau E. N. sąskaitos išrašas patvirtina, jog buvo atliekami mokėjimai kas mėnesį po daugiau nei 1 000 Lt, tai yra 2008 m. lapkričio 5 d. – 1 207,84 Lt, 2008 m. gruodžio 7 d. – 1 207,84 Lt, 2009 m. sausio 6 d. – 1 207,84 Lt, 2009 m. vasario 7 d. – 1 207,84 Lt, 2009 m. kovo 6 d. – 1 207,84 Lt, 2009 m. balandžio 7 d. – 1 207,84 Lt, 2009 m. gegužės 7 d. – 1 207,84 Lt, 2009 m. birželio 6 d. – 1 207,84 Lt, 2009 m. liepos 8 d. – 1 207,84 Lt, 2009 m. liepos 8 d. – 8 301,82 Lt. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad ieškovas tiek pirmosios instancijos teisme, tiek teikdamas apeliacinį skundą neginčijo atsakovės nurodytų aplinkybių, kad ieškovo tėvui susilaužius koją ir neturint galimybės sumokėti už automobilio lizingą būtent atsakovės sūnus padėjo išsimokėti už šį automobilį, nes ieškovo tėvas tuo metu negavo jokių pajamų ir neturėjo iš ko sumokėti įmokas bankui.
43. Atsižvelgdamas į išdėstytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas atmeta kaip nepagrįstus apelianto samprotavimus, jog, E. N. ir L. V. gyvenus kartu daugiau nei 20 metų, vienam asmeniui (atsakovei) atiteko viskas, o kitam asmeniui (E. N.) – nieko. Prabangus automobilis, kuris, kaip minėta, buvo pirktas E. N. vardu, ieškovo tėvui mirus, atiteko būtent ieškovui, atsakovė dėl jo pretenzijų nereiškia. Esant šioms aplinkybėms, darytina išvada, kad po tėvo mirties liko E. N. asmeninės nuosavybės teise priklausęs turtas – automobilis „O. A.“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) kurį pasiėmė ieškovas.
44. Teisėjų kolegija nesutinka ir su apeliacinio skundo argumentais, kad žemės sklypus, esančius Benaičių kaime ir S. Į. kaime, Kretingos rajone, atsakovė ir E. N. įgijo bendrai, todėl E. N. priklauso 1/2 nuosavybės teisės dalis į ginčo žemės sklypus. Kaip matyti iš bylos duomenų, atsakovei ir ieškovo tėvui gyvenant kartu, atsakovė 2008 m. gruodžio 12 d. valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutartimis įgijo nuosavybės teises į žemės sklypus, esančius (duomenys neskelbtini) kaime ir (duomenys neskelbtini) kaime, Kretingos rajone. 2008 m. gruodžio 12 d. AB DnB NORD banko kasos pajamų orderis Nr. (duomenys neskelbtini) patvirtina, kad atsakovė už valstybinės žemės įgijimą pagal 236 nutarimą (kaimas) sumokėjo 4 491 Lt. Pirmosios instancijos teismas byloje esančiais rašytiniais įrodymais nustatė, kad teisę iš valstybės įsigyti valstybinę žemę atsakovė įgijo pagal paveldėjimą po savo mamos S. T. mirties, kuriai buvo priimtas sprendimas suteikti 3,08 ha asmeninio ūkio žemės plotą. Taigi, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad net jei atsakovė minėtus žemės sklypus būtų įgijusi būdama santuokoje, net ir tokiu atveju šie žemės sklypai būtų nupirkti asmeninės atsakovės nuosavybės teise. Be to, teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo vertinimui, kad ieškovas neįrodė, jog jo tėvas buvo sudaręs su atsakove jungtinės veiklos sutartį dėl ginčo žemės sklypų įsigijimo ir kad prisidėjo asmeninėmis lėšomis prie šių sklypų įsigijimo, taip pat niekuo nepagrįsti ieškovo teiginiai, neva E. N. norėjo tuose žemės sklypuose užsiimti ūkininkavimo veikla.
45. Teisėjų kolegija nagrinėjamoje byloje atkreipia dėmesį į tai, kad šiuo atveju ginčas sprendžiamas dėl E. N. ir L. V. bendro gyvenimo laikotarpiu įgytų daiktų teisinio statuso, dėl kurio savo argumentų E. N. pateikti jau negali. Teisėjų kolegijos vertinimu, sugyventiniai gali laisva valia nuspręsti (susitarti), kaip jiems gyventi, – vesti atskirą ar bendrą ūkį. Nagrinėjamu atveju byloje nėra duomenų, paneigiančių aplinkybę, jog E. N. ir L. V. laisva valia pasirinktas gyvenimo modelis buvo toks, jog sugyventiniai, gyvendami kartu, nesiekė ir nesitarė įgyti turto bendrosios dalinės nuosavybės teise. Preziumuojama, kad civilinių teisinių santykių subjektai, įgyvendinami savo teises bei atlikdami pareigas, veikia pagal teisingumo, protingumo ir sąžiningumo reikalavimus. Nenustatyta, jog ieškovo tėvas buvo neveiksnus, ribotai veiksnus ar turėjo kitų sveikatos problemų, dėl kurių negalėjo suvokti savo veiksmų esmės, – bendro gyvenimo nesusituokus ir turto įsigyjimo vieno iš sugyventinių vardu teisinių pasekmių. Priešingai, byloje nėra duomenų, kad ieškovo tėvas būtų gynęs savo tariamai pažeistas teises ar reiškęs pretenzijas atsakovei dėl ginčo turto, registruoto atsakovės vardu. Esant šioms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas turi pagrindą manyti, jog E. N. suvokė, kad, jam gyvenant kartu su L. V. nesusituokus, atsakovės vardu įgyjant turtą ar savo darbu prisidedant prie turto gerinimo, nuosavybės teisę į turtą įgijo atsakovė ir gyvenimo kartu metu, esant šalių suderintai valiai, buvo didinama atsakovės turto gerovė.
46. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad ieškovas apeliaciniu skundu ginčijo teismo atliktą įrodymų vertinimą, nurodė, kad teismas grįsdamas skundžiamą sprendimą išimtinai vadovavosi tik atsakovės ir atsakovės pusėje apklaustų liudytojų paaiškinimais.
47. Pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo turinys patvirtina, kad byla teisme buvo nagrinėjama pagal ieškovo ieškinio faktinį ir teisinį pagrindą bei atsakovės atsiliepime nurodytus argumentus. Pirmosios instancijos teismas vertino ieškovo ir atsakovės išdėstytas aplinkybes, taip pat tiek ieškovo, tiek atsakovės pusėse apklaustų liudytojų paaiškinimus, dėl jų pasisakė, todėl nėra pagrindo sutikti su ieškovo apeliacinio skundo argumentais dėl netinkamo įrodymų vertinimo.
48. CPK 176 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Pagal CPK 178 straipsnį, šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių CPK nustatyta tvarka nereikia įrodinėti. CPK 185 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais.
49. Nuoseklioje ir išplėtotoje kasacinio teismo praktikoje dėl įrodymų tyrimo ir vertinimo nurodoma, kad faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų, kuriuos visapusiškai įvertino teismas, pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad faktas buvo; reikia įvertinti kiekvieną įrodymą ir įrodymų visetą; išvados dėl įrodinėjimo dalyko įrodytinumo turi būti logiškai pagrįstos byloje surinktais duomenimis; teismas gali konstatuoti tam tikros aplinkybės buvimą ar nebuvimą, kai tokiai išvadai padaryti pakanka byloje esančių įrodymų; įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad jie tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia padaryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą; įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklės pagal įstatymą nereikalauja, kad visi prieštaravimai būtų pašalinti (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 14 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-42-684/2019 30 punktą ir jame nurodytą praktiką).
50. Kasacinio teismo praktikoje pabrėžiama, kad nesusituokusių asmenų (sugyventinių) gyvenimas drauge, bendro ūkio tvarkymas, bendro turto kūrimas asmeninėmis lėšomis ir bendru jų pačių darbu gali būti įrodinėjamas visais įmanomais įrodymais. Įstatymuose nenustatyta draudimo, eliminuojančio tam tikrus įrodymus, jų rūšis ar grupes. Tačiau aplinkybė, kad šalis sieja jungtinės veiklos (partnerystės) teisiniai santykiai, nereiškia, kad visas šios sutarties galiojimo metu bet kurio iš jos dalyvių įgytas turtas ex ante (iš anksto) bus laikomas jų bendrąja daline nuosavybe ir kad šalys negali įgyti tam tikro turto asmeninės nuosavybės teise (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-482/2010; 2011 m. spalio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-410/2011; 2014 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-84/2014).
51. Apeliaciniame skunde ieškovas vardija įrodymus ir aplinkybes, kurių, kaip jis pats teigia, pirmosios instancijos teismas netyrė ir nevertino ar vertino netinkamai, ir, anot ieškovo, šie įrodymai ar aplinkybės patvirtina jo įrodinėjamas faktines aplinkybes, t. y. kad atsakovė L. V. į E. N. banko sąskaita ne kartą atliko pavedimus, didelė dalis bankinių operacijų (pinigų išgryninimai) iš E. N. sąskaitos buvo atlikti šalia atsakovės darbovietės, atsakovė rūpinosi E. N. laidotuvėmis, E. N. buvo dirbantis asmuo (vėliau gaudavo pensiją), prisidėjo prie faktinės šeimos poreikių tenkinimo tiek gaunamo atlyginimo dalimi, tiek faktiniu darbu, tiek ir papildomais darbais – naminių gyvūnų auginimu ir kita.
52. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad aptarti įrodymai buvo tirti ir įvertinti pirmosios instancijos teisme. Aplinkybė, kad šių įrodymų teismas nepripažino pakankamais ir patvirtinančiais ieškovo įrodinėjamas aplinkybes, nesudaro pagrindo spręsti dėl įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso teisės normų netinkamo taikymo. Aplinkybė, kad ieškovas su teismų atliktu įrodymų vertinimu nesutinka, juos interpretuoja kitaip, nei tai darė pirmosios instancijos teismas, nesudaro pagrindo konstatuoti įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso teisės normų pažeidimo .
Dėl bylos procesinės baigties
53. Teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo sutikti su apeliacinio skundo argumentais dėl netinkamo įrodymų vertinimo pirmosios instancijos teisme. Tai, kad apeliantas siekia, jog byloje pateiktų įrodymų pagrindu būtų nustatytos kitos faktinės aplinkybės, nei tai padarė pirmosios instancijos teismas, nesudaro pagrindo nei keisti, nei naikinti ginčijamo procesinio sprendimo.
54. Dėl kitų apeliacinio skundo ir atsiliepimo į skundą argumentų apeliacinės instancijos teismas nepasisako, nes jie nedaro įtakos skundžiamo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010).
55. Esant nurodytoms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu tinkamai įvertino bylos faktines aplinkybes, teisėtai ir pagrįstai, tinkamai motyvuodamas sprendimą, ieškinį atmetė. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog ieškovas neįrodė buvusio E. N. ir L. V. susitarimo veikti jungtinės veiklos pagrindu ir sukurti / įgyti bendrą turtą, valdomą bendrosios dalinės nuosavybės teise, yra teisinga ir pagrįsta. Apeliaciniame skunde iš esmės nėra argumentų, kurie būtų pagrindas pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus ir bylos faktines aplinkybes vertinti kitaip. Kadangi aplinkybių, sudarančių pagrindą keisti ar naikinti ginčijamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, nėra nustatyta, apeliacinės instancijos teismas, iš esmės sutikdamas su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir teisės taikymu, pritaria teismo sprendimo motyvams ir jų nebekartoja. Įvertinęs byloje esančius duomenis, apeliacinis teismas daro išvadą, kad apeliantas nepaneigė pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų, todėl nėra teisinio pagrindo skundžiamą teisėtą ir pagrįstą sprendimą naikinti ar keisti, remiantis apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Dėl bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme
56. Kaip matyti iš pirmosios instancijos teismo sprendimo, teismas nurodė, kad atsakovė L. V. patyrė 6 645,98 Eur bylinėjimosi išlaidų, kurias sudaro 6 319,28 Eur išlaidos už advokato teisinę pagalbą ir 326,70 Eur išlaidos už sodo pastato, esančio (duomenys neskelbtini) kadastrinių matavimų atlikimą. Ieškinį atmetus, atsakovės L. V. patirtos bylinėjimosi išlaidos priteistos iš ieškovo.
57. Teikdamas apeliacinį skundą, ieškovas nurodė, kad atsakovės patirtos bylinėjimosi išlaidos šioje byloje viršija visus protingumo ir sąžiningumo standartus, yra visiškai nepagrįstos, todėl pirmosios instancijos tesimas, priimdamas skundžiamą sprendimą, atsakovės patirtas bylinėjimosi išlaidas turėjo mažinti.
58. Apeliacinės instancijos teismas su tokiais apelianto argumentais neturi pagrindo sutikti. Pagal bendrąją taisyklę, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis). CPK 98 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas priteisia šaliai išlaidas, susijusias su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgdamas į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, tačiau ne didesnes, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio.
59. Vertindama, ar atsakovės patirtos prašomos priteisti bylinėjimosi išlaidos buvo būtinos, teisėjų kolegija pažymi, kad šios išlaidos susidėjo iš atsiliepimo į ieškinį, atsiliepimo į patikslintą ieškinį, atsiliepimo į antrą patikslintą ieškinį, atstovavimo septyniuose teismo posėdžiuose, atstovavimo kituose ieškovo inicijuotuose proceso veiksmuose (pvz., atliekant pastato kadastrinius matavimus), rengiantis bylos nagrinėjimui, teikiant atskirąjį skundą, teikiant papildomus rašytinius įrodymus ir kitų šioje byloje teiktų teisinių paslaugų.
60. Apeliacinės instancijos teismas įvertina, jog atsakovės šioje byloje sumokėtas atlyginimas advokatui neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymu Nr. 1R-77 patvirtintų Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio nurodytų dydžių. Teismas sutinka su apelianto argumentais, jog prašomų priteisti bylinėjimosi išlaidų suma yra didelė, tačiau pažymėtina, kad byla truko ilgai, ieškovas du kartus keitė ieškinio reikalavimus, posėdžio metu teikdavo naujus įrodymus (dėl to posėdžiai buvo atidedami), ginčo situacijos faktinių aplinkybių ir jas patvirtinančių įrodymų analizė ir įvertinimas, jų kvalifikavimas, atsiliepimų parengimas pareikalavo atitinkamų advokato laiko ir darbo sąnaudų, todėl minėtų bylinėjimosi išlaidų suma objektyviai išaugo ne dėl atsakovės kaltės. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad apeliantas, nesutikdamas su bylinėjimosi išlaidų dydžiu, savo nepasitenkinimą grindžia tik deklaratyviais teiginiais, konstatuodamas, jog prašomos priteisti bylinėjimosi išlaidos yra didelės, o byla buvo nesudėtinga, tačiau nenurodo jokių pagrįstų priežasčių, kodėl ir kokia suma šios išlaidos turėtų būti mažintinos. Atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad prašoma priteisti 6 645,98 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme, suma yra pagrįsta, todėl nėra pagrindo jos nepriteisti.
Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme
61. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies (CPK 93, 302 straipsniai).
62. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į priimamą procesinį sprendimą, nusprendžia, kad apeliantui bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme nepriteistinos (CPK 93, 98 straipsniai).
63. Iš į bylą pateiktų bylinėjimosi išlaidas pagrindžiančių dokumentų nustatyta, kad atsakovė L. V. apeliacinės instancijos teisme patyrė 968 Eur bylinėjimosi išlaidas už advokato teisinę pagalbą, parengiant atsiliepimą į ieškovo apeliacinį skundą.
64. Pagal CPK 98 straipsnį, šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio (CPK 98 straipsnio 2 dalis).
65. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovės prašomos priteisti bylinėjimosi išlaidos neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakyme Nr. 1R-77 „Dėl teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymo Nr. 1R-85 „Dėl rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo“ pakeitimo“ nustatyto maksimalaus dydžio, prašymas tenkinamas ir iš apelianto atsakovei priteisiama 968 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme (Rekomendacijų 8.11 punktas, CPK 93, 98 straipsniai).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326–331 straipsniais, teisėjų kolegija
nutaria:
Klaipėdos apylinkės teismo 2020 m. lapkričio 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.