Vilniaus apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Eglė Gruodienė teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Teisės grupės apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. kovo 5 d. nutarimo, kuriuo tenkintas M. N. (toliau – ir Pareiškėjas) įgalioto atstovo advokato Justo Vilio skundas ir Vilniaus miesto savivaldybės administracijos (toliau – ir Institucija) vyriausiojo specialisto 2024 m. lapkričio 11 d. nutarimas administracinio nusižengimo byloje Nr. SAVAD-13-ANR_N-18528-2024 panaikintas, o administracinio nusižengimo teisena nutraukta.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Byloje nustatytos faktinės aplinkybės

1. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos vyriausiojo specialisto 2024 m. lapkričio 11 d. nutarimu administracinio nusižengimo byloje Nr. SAVAD-13-ANR_N-18528-2024 M. N. patrauktas administracinėn atsakomybėn pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ir ANK) 359 straipsnio 1 dalį, paskiriant jam administracinę nuobaudą – 300 Eur dydžio baudą.

1.1. Nutarime nurodoma, kad, vadovaujantis Lietuvos Respublikos statybos įstatymo (toliau – ir Statybos įstatymas, SĮ) 49 straipsnio 1 dalies 3 punktu, statinių naudojimo priežiūrą atlieka savivaldybių administracijos. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2019 m. gruodžio 19 d. įsakymu Nr. 30-3226/19 patvirtintose Statinių naudojimo priežiūros taisyklėse nurodyta, kad statinių naudojimo priežiūros vykdytojų funkcijas Vilniaus mieste atlieka Savivaldybės administracijos Energetikos skyriaus Būsto administravimo poskyrio specialistai (toliau – ir Skyriaus specialistai). 2024 m. rugsėjo 18 d. 13 val. skyriaus specialistai atliko pastato, esančio (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Pastatas), naudojimo paskirties patikrinimą. Patikrinus Nekilnojamo turto registro (toliau – ir NTR) duomenis apie Pastatą, nustatyta, kad Pastato pavadinimas – pastatas-dirbtuvės, pagrindinė naudojimo paskirtis – pagalbinio ūkio, Pastato savininkai – M. N1. ir M. N. (toliau – ir Pastato savininkai). Duomenys apie Pastatą buvo tikrinami siekiant atlikti Statybos įstatymo 49 straipsnio 1 dalies 3 punktu Savivaldybei deleguotą savarankišką funkciją – statinių naudojimo priežiūrą įstatymų nustatyta tvarka.

1.2. Apžiūros metu Pastato savininkas pateikė Skyriaus specialistams Pastato kadastrinių matavimų bylą. Apžiūrėjus Pastatą nustatyta, kad pirmame Pastato aukšte įrengta svetainė kartu su virtuve (kadastrinių matavimų byloje vadinama Dirbtuvių patalpa) ir tualeto patalpa. Apžiūros metu svetainėje pastebėtas įrengtas židinys, ant sienos pakabintas televizorius, šviestuvas, 2 stalai, kėdės, kilimas, užuolaidos, žurnalinis staliukas su kėdėmis, knygų lentyna. Virtuvėje valgomojo stalas (sala) kartu su spintelėmis, kėdės, šviestuvas virš stalo (salos), plautuvė, virdulys, įmontuota buitinė technika (orkaitė). Specialios įrangos ar įrankių, kurie rodytų, kad Pastate vykdoma dirbtuvėms būdinga veikla, nepastebėta. Patikrinimo metu svetainėje ant vieno iš stalų buvo padėtas nešiojamas kompiuteris, po televizoriumi pastatytas spausdintuvas, ant stalų gulėjo popieriaus lapai. Antrame aukšte apžiūrėti keli kambariai, iš kurių vienas buvo panašus į darbo kambarį, su stalu ir keliomis lentynomis, kitame buvo tamsiu brezentu uždengtas objektas (galimai lova), dar viena patalpa Pastato savininko įvardinta kaip pagalbinė patalpa, kurioje buvo drabužių skalbimo ir džiovinimo mašinos. Pastato savininkas Skyriaus specialistams aprodė ne visas patalpas. Iš kadastrinių matavimų bylos nustatyta, kad Pastato antrame aukšte (kadastrinių matavimų byloje vadinamu Pastogės patalpomis) yra dvi patalpos, kurios nebuvo aprodytos užeinant į jų vidų. Atkreiptinas dėmesys, kad Kadastrinių matavimų byloje pažymėta, jog šiose patalpose yra įrengtos dušo kabinos, prausyklos, tualetai (1-5 ir 1-8 patalpos).

1.3. Po Pastato patikrinimo atlikimo, t. y. 2024 m. rugsėjo 25 d., buvo surašytas faktinių duomenų patikrinimo vietoje aktas (reg. Nr. A32-6635/24(2.1.15E-ENE), toliau – ir Aktas), kuriuo konstatuota, kad Pastatas yra naudojamas ne pagal Nekilnojamojo turto registre registruotą pagalbinio ūkio paskirtį. Akte pažymėta, kad Statybos įstatymo 47 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodoma, jog pastato (patalpų) naudotojai privalo naudoti pastatą (patalpas) pagal paskirtį, išskyrus Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytus atvejus ir tvarką (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2011 m. spalio 12 d. nutarimu Nr. 1178 patvirtintas Statinio (jo patalpų) naudojimo ne pagal paskirtį atveju ir tvarkos aprašas). Statybos techniniame reglamente STR 1.01.03:2017 „Statinių klasifikavimas“ (Reglamentas) nurodytos dvi pastatų paskirties grupės – gyvenamieji ir negyvenamieji pastatai. Reglamente nurodyta, kad pagalbinio ūkio paskirties pastatams priskiriami sodybų ūkio pastatai, pagalbinio ūkio pastatai (tvartai, daržinės, sandėliai, garažai, vasaros virtuvės, dirbtuvės, pirtys, kietojo kuro sandėliai (malkinės) ir panašiai, kurie tarnauja pagrindiniam daiktui.

1.4. Apibendrinus tai, kas išdėstyta, ir sistemiškai vertinant apžiūros metu nustatytas aplinkybes, padaryta išvada, kad pastatas (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), yra naudojamas gyvenamajai paskirčiai. Pastatas yra naudojamas ne pagal NTR registruotą pagalbinio ūkio paskirtį. Pastato savininkai naudojo Pastatą ne pagal jo naudojimo paskirtį, registruotą NTR.

2. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. kovo 5 d. nutarimu tenkintas M. N. įgalioto atstovo advokato skundas ir Vilniaus miesto savivaldybės administracijos vyriausiojo specialisto 2024 m. lapkričio 11 d. nutarimas administracinio nusižengimo byloje Nr. SAVAD-13-ANR_N-18528-2024 panaikintas, o administracinio nusižengimo teisena nutraukta; M. N. iš valstybės priteista 1 500 Eur dydžio suma advokato paslaugoms apmokėti. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad nebuvo nustatyta M. N. inkriminuojamo administracinio nusižengimo sudėtis, t. y. nebuvo nustatyta, kad pagalbinio ūkio paskirties pastatas buvo naudojamas gyvenamajai paskirčiai.

II. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį prašymai ir argumentai

3. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Teisės grupės apeliaciniu skundu prašoma panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. kovo 5 d. nutarimą ir priimti naują sprendimą – Institucijos 2024 m. lapkričio 11 d. nutarimą palikti nepakeistą ir Pareiškėjo M. N. skundo netenkinti.

3.1. Apeliaciniame skunde laikomasi pozicijos, kad pirmosios instancijos teismas į susiklosčiusią situaciją pažvelgė itin formaliai, neatsižvelgė į jos unikalumą, problemos esmę, o įrodinėjimo laipsnis Institucijos atžvilgiu buvo pakeltas pernelyg aukštai. Apeliaciniame skunde pažymima, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės kritiškai įvertino, jog Institucija patikrinimo metu vertino, ar yra aplinkybių / faktų, patvirtinančių, ar Pareiškėjas Pastatą naudoja pagal paskirtį, t. y. kaip dirbtuves. Visgi, Institucija nesutinka su apylinkės teismo vertinimu. Teigiama, kad teismas neobjektyviai vertino susiklosčiusią situaciją ir procesiniu sprendimu sukūrė ydingą teisinę situaciją, sukuriančią prielaidas asmenims ir toliau sąmoningai pažeisti reikalavimą naudoti pastatus (jų patalpas) pagal paskirtį. Institucijos įsitikinimu, jos atžvilgiu taikyta įrodinėjimo ir veiksmų našta neužtikrina teisingumo ir sudaro terpę toliau piktnaudžiauti ydingu teismo situacijos vertinimu. Akcentuojama ir tai, kad pirmosios instancijos teismas kritikavo, jog Institucija vertino / detalizavo Pastato įrengimą / apstatymą. Institucijos įsitikinimu, apylinkės teismas neteisėtai išplėtė įrodinėjimo ribas, todėl keliamas klausimas, kiek įrodymų ir faktų pakanka tam, kad būtų galima spręsti, jog asmuo pastatą (jo patalpas) naudoja ne pagal paskirtį. Remiantis konstitucine jurisprudencija teisingumo bei teisinės valstybės principų kontekste, laikomasi pozicijos, kad skundžiamas apylinkės teismo nutarimas yra prieštaringas, nemotyvuotas, neatitinkantis faktinių aplinkybių, priimtas neištyrus visų pateiktų bei papildomai galimų surinkti duomenų, todėl yra nepagrįstas, neteisėtas ir naikintinas.

3.2. Nurodoma, kad nagrinėjamu atveju buvo surinkti objektyvūs įrodymai, pavyzdžiui, apžiūros metu svetainėje pastebėtas įrengtas židinys, ant sienos pakabintas televizorius, šviestuvas, du stalai, kėdės, kilimas, užuolaidos, žurnalinis staliukas su kėdėmis, knygų lentyna; virtuvėje – valgomojo stalas (sala) su spintelėmis, kėdės, šviestuvas virš stalo (salos), plautuvė, virdulys, įmontuota buitinė technika (orkaitė). Pabrėžiama, kad nepastebėta specialios įrangos ar įrankių, kurie rodytų, jog Pastate vykdoma dirbtuvėms būdinga veikla. Be to, patikrinimo metu svetainėje ant vieno iš stalų buvo padėtas nešiojamasis kompiuteris, po televizoriumi pastatytas spausdintuvas, ant stalų gulėjo popieriaus lapai. Taip pat pažymima, kad antrame aukšte vienas iš apžiūrėtų kambarių buvo panašus į darbo kambarį, su stalu, keliomis lentynomis, o kitame – tamsiu brezentu uždengtas objektas (galimai lova), dar viena patalpa, kurią Pastato savininkas įvardijo kaip pagalbinę, kurioje buvo drabužių skalbino ir džiovinimo mašinos. Apeliaciniame skunde laikomasi pozicijos, kad Institucija pagrįstai kvestionavo, kodėl dirbtuvėse turėtų būti įrengtas židinys, atrodantis labiau kaip dekoratyvinė interjero detalė, kurią asmenys įrengia asmeniniam malonumui gyvenamojoje vietoje. Tokią išvadą, Institucijos teigimu, leidžia daryti tai, kad židinys yra įstiklintas, o tradiciškai patalpų šildymui naudojami židiniai yra atviri; vertintina, jog šis židinys nėra pagrindinis šildymo šaltinis. Be to, nurodoma, kad tradicinei veiklai, atliekamai dirbtuvėse, skirti židiniai dažniausiai yra ir didesni, reikalauja itin aukštos temperatūros ir nėra įstiklinti. Taip pat pabrėžiama, kad Pastate rasti kilimai. Šiame kontekste pažymima, kad kilimai yra dažniausiai gyvenamųjų patalpų interjero ir komforto detalė, o kilimai dirbtuvėse sukeltų didelę gaisro riziką ir neužtikrintų saugumo, nes Pastate identifikuotas kilimas yra itin degus. Dėl degumo aspekto pasisakoma ir dėl užuolaidų. Nurodoma ir tai, kad knygų lentynoje neidentifikuota dalykinė literatūra, kuri galimai būtų naudojama kūrybinei veiklai. Be to, Pastate rastos drabužių skalbimo ir džiovinimo mašinos, tradiciškai neasocijuojamos su dirbtuvėmis. Institucijos teigimu, Pastate apskritai nėra objektų, kurie leistų spręsti, kad Pastatas naudojamas pagal paskirtį. Nei Institucijos, nei antstolio pateiktuose dokumentuose, kuriuose fiksuotos faktinės aplinkybės, neidentifikuota jokia speciali įranga ir / ar įrankiai, kurie būtų naudojami dirbtuvėse vykdomai veiklai.

3.3. Siekiant įvertini, ar pastatas (jo patalpos) naudojamos ne pagal paskirtį, turi būti įvertinta: 1) kokia Nekilnojamojo turto registre registruota paskirtis ir / ar pastatas (jo patalpos) turi šiai paskirčiai tipiškai būdingų aplinkybių; 2) kaip faktiškai naudojamas pastatas (jo patalpos). Institucijos teigimu, nagrinėjamu atveju tai ir buvo daroma: 1) vertinta, ar yra dirbtuvėms būdingų aspektų, ar Pastatas naudojamas pagal NTR registruotą paskirtį, kokie objektai / aplinkybės tai patvirtintų; 2) kaip faktiškai naudojamas Pastatas, kad būtų galima įvertinti, ar naudojamas pagal paskirtį. Apeliaciniame skunde nesutinkama su pirmosios instancijos teismo išvada, kad: „ANK 359 straipsnio 1 dalyje nenumatyta administracinė atsakomybė už statinio (jo patalpų) nenaudojimą pagal paskirtį. <...> sutiktina su Pareiškėjo ir jo įgalioto atstovo argumentais, kad Akte nurodytos aplinkybės nepatvirtina, jog Pastatas buvo naudojamas gyvenamajai paskirčiai“. Institucijos įsitikinimu, iš pirmosios instancijos teismo nutarimo nėra aišku, kodėl padarytos tokios išvados ir ką reikia identifikuoti, kad būtų taikoma ANK numatyta atsakomybė. Be to, Institucija neteigė, kad siekiama atsakomybėn patraukti už tai, jog statinys (jo patalpos) neva nenaudojamos pagal paskirtį.

3.4. Be kita ko, Institucija kritiškai vertina pirmosios instancijos teismo teiginius dėl Institucijos pateikto detalizavimo dėl Pastato įrengimo / apstatymo, ar kad „neužfiksuoti drabužiai, higienos priemonės, maisto produktai, „neužfiksuoti jokie su vaikais ar jų poreikių tenkinimu susiję daiktai“. Institucija pabrėžia, kad atsakomybėn patrauktas Pareiškėjas, o ne jo vaikai, be to, Institucija neteigė, jog Pastate gyvena Pareiškėjo vaikai. Institucijos įsitikinimu, aplinkybė dėl vaikų gyvenimo Pastate nagrinėjamu atveju nėra tiek aktuali, nes, net jeigu jie negyventų, nereiškia, kad negyvena Pareiškėjas. Pabrėžiama, kad Institucijos nutarime nurodyta, jog Pastatas yra Pareiškėjo erdvė, kurioje jis vykdo savo darbus. Be kita ko, Institucijos vertinimu, pirmosios instancijos teismo teiginiai dėl vaikų, jų daiktų, maisto, higienos priemonių (ne)buvimo yra grubus žmogaus privataus gyvenimo neliečiamumo pažeidimas, tokiu tikrinimu būtų kišamasi į privatų žmogaus gyvenimą. Šiame kontekste nurodomos Lietuvos Respublikos Konstitucijos 22 straipsnio nuostatos bei Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2002 m. rugsėjo 19 d. nutarimo išaiškinimas dėl konstitucinių žmogaus teisių ir laisvių ribojimo sąlygų. Apeliaciniame skunde pabrėžiama, kad aplinkybė, jog, jei nesi pastate deklaravęs gyvenamosios vietos, reiškia jame negyveni, yra tik samprotavimas, nepagrįstas logika, protingumo bei sąžiningumo principais.

3.5. Skunde nurodoma, kad nagrinėjamu atveju aplink planuojamą patikrinti objektą yra aptverta teritorija. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2019 m. gruodžio 19 d. įsakymu Nr. 30-3226/19 patvirtintų Statinių naudojimo priežiūros taisyklių (toliau – Taisyklės) 8 punkte numatyta, kad priežiūros vykdytojas atlieka statinio faktinių duomenų patikrinimą vietoje, kai neatliekamas statinio techninės priežiūros vykdymo patikrinimas: <...>; pagal 8.2 papunktį gautas skundas, prašymas ar pranešimas dėl statinio (jo patalpų) naudojimo pažeidžiant Statybos įstatyme ir kituose įstatymuose nustatytus reikalavimus ir / ar naudojimo ne pagal paskirtį; <…>; 8.4 papunktis neteko galios (2022 m. birželio 1 d. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymo Nr. 30-1609/22 redakcija). Pažymima, kad anksčiau Taisyklių 8.4 papunktyje buvo numatyta, kad apie numatomą statinio faktinių duomenų patikrinimą asmeniui, dėl kurio pradėta administracinė procedūra, ir suinteresuotiems asmenims turi būti iš anksto ne mažiau kaip prieš 10 darbo dienų pranešta registruotu laišku arba elektroniniu būdu apie patikrinimo laiką, atliekamo patikrinimo pagrindimą, dokumentų, kuriuos turi pateikti, sąrašą, kad jie galėtų, jei pageidauja, dalyvauti tikrinant faktinius duomenis vietoje. Nurodoma, kad poreikis pripažinti Taisyklių 8.4 papunktį netekusiu galios kilo dėl pastatų, patalpų patikrinimo pagal paskirtį patirties, jog pranešus apie patikrinimo laiką pastato (patalpos) savininkas pasiruošia patikrinimui, o šiuo atveju yra svarbus netikėtumo faktas, t. y. nustatyti faktiškas, realias naudojimo aplinkybes. Nagrinėjamu atveju Institucijos specialistai negalėjo to įgyvendinti, nes pastatų naudojimo pagal paskirtį patikrinimas, kai negalima prieiti prie pastato, atliekamas iš anksto raštu apie planuojamą patikrinimą informuojant pastato savininkus, nes turi būti užtikrintas specialistų patekimas į pastato vidų. Institucijos specialistai patikrinimą galėjo atlikti tik pastato savininkams (naudotojams) geranoriškai įsileidžiant į teritoriją. Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į aplinkybę, kad patekimas į Pastatą (jo patalpas) buvo itin apsunkintas – patikrinti Pastatą pavyko tik iš trečio karto, nors apie planuotą patikrinimą buvo iš anksto pranešama. Institucijos teigimu, ji nebuvo pasyvi, net tris kartus važiavo tikrinti (du kartus patikrinimo atlikti nepavyko, o patekti savavališkai negalėjo). Šiame kontekste pažymimos SĮ 47 straipsnio 1 dalies 5 punkto, 49 straipsnio 3 dalies nuostatos. Pažymima, kad pagal SĮ statinio naudojimo priežiūrą atliekančio viešojo administravimo subjekto pareigūnas gali patekti į butą ir kitas gyvenamąsias patalpas jų naudotojų sutikimu, o atsisakius įsileisti – pateikęs teismo nutartį dėl leidimo įeiti į butą ir (ar) kitas gyvenamąsias patalpas (SĮ 49 straipsnio 3 dalies 6 punktas), taigi įstatyme nenumatyta atvejo, kaip viešojo administravimo subjekto pareigūnas galėtų patekti į kitas nei gyvenamąsias patalpas, kai į jas neįleidžiama. Teisė kreiptis į teismą dėl leidimo įeiti į butą ir (ar) kitas gyvenamąsias patalpas (SĮ 49 straipsnio 3 dalies 7 punktas, 7 dalis) numatyta būtent buto ir (ar) kitų gyvenamųjų patalpų atveju, o nagrinėjamu atveju pastato paskirtis – pagalbinio ūkio. Patekus į pastatą (jo patalpas) nustatoma, kad jame yra tai paskirčiai nebūdingi daiktai, neteisinga iš Institucijos reikalauti, kad ji papildomai surinktų įrodymus, kurių (ne)buvimas tiesiogiai priklauso nuo paties atsakomybėn traukiamo asmens. Patekus su savininko (naudotojo) valia, naivu manyti, kad asmuo parodys, kaip gamina, miega, prausiasi ir gyvena pagalbinio ūkio paskirties pastate, nes vertinant pagal apdairaus, rūpestingo, atidaus, t. y. racionalaus, protingo asmens (lot. bonus pater familias) elgesio adekvačioje situacijoje etaloną, toks asmuo turi suvokti (suvokia), jog pastatas naudojamas ne pagal NTR registruotą paskirtį. Institucijos įsitikinimu, apie nepasiruošimą patikrinimui būtų galima teigti tik siurprizinio patikrinimo atveju, nors iš skundžiamo nutarimo atrodo, kad analogiškos situacijos būtų tiek siurprizinio patikrinimo atveju, tiek ir iš anksto pranešus apie patikrinimą.

3.6. Pastebima ir tai, kad Pareiškėjas ir jo įgaliotas atstovas teigė, jog Institucija galėjo stebėti per tvorą ar net pakelti dronus, tačiau pabrėžiama, jog sekimas turi būti sankcionuotas (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 160 straipsnio 1 dalis), o Institucijos atstovams nesuteikta galimybė atlikti tokius veiksmus. Pasiūlymas iš už tvoros stebėti nuo tvoros nutolusį Pastatą absurdiškas, nes dėl to Institucijos atstovai būtų kaltinti kišimusi į Pareiškėjo ir jo šeimos privatų gyvenimą, nesankcionuotų veiksmų atlikimu. Informacija apie privatų asmens gyvenimą gali būti renkama tik motyvuotu teismo sprendimu ir tik pagal įstatymą (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 22 straipsnis). Dronų naudojimas įrodymų rinkimui taip pat keltų abejonių Institucijos atstovų kišimosi į privatų gyvenimą. Skunde pažymima kad Europos Komisijos (https://ec.europa.eu/commission/presscorner/detail/en/ip_14_384) nuomone, dronų naudojimas gali būti susijęs su asmens duomenų rinkimu ir kelti etinių, privatumo ar duomenų apsaugos nuogąstavimu, ypač susijusių su sekimu, stebėjimu, žemėlapių sudarymu ar vaizdo įrašymu. Institucija neteigia, kad nereikia įrodinėti statinio (jo patalpų) naudojimo ne pagal paskirtį fakto, tačiau nagrinėjamu atveju skundžiamu nutarimu įrodinėjimo laipsnis nepagrįstai pakeltas tiek, jog to niekada nebus galima įrodyti. Institucija sutinka, kad jeigu Aktas būtų surašytas neapžiūrėjus pastato (jo patalpų), nefiksavus jame jokių daiktų, be asmens dalyvavimo, būtų galima sutikti, jog Aktas ir Institucijos nutarimas naikintini, tačiau nustačius objektyvius daiktus, nebūdingus pagalbinio ūkio paskirties dirbtuvėms, reikalauti neaišku iki kokio laipsnio įrodinėjimo lemia negalimumą realiai pritaikyti ANK 359 straipsnį. Taip aiškindamas teisinį reguliavimą teismas prisidės prie ANK 359 straipsnio 1 dalies nuostatos tapimo neveikiančia. Kadangi statinių naudotojai privalo naudoti statinį (jo patalpas) pagal paskirtį, išskyrus Vyriausybės nustatytus atvejus ir tvarką (SĮ 47 straipsnio 1 dalies 1 punktas), Institucijos teigimu, įstatymų leidėjui yra svarbu, ar statiniai (jų patalpos) naudojami pagal jų registruotas paskirtis, priešingu atveju ne tik minėtas imperatyvas, bet ir pati statinio (jo patalpos) paskirties (SĮ 2 straipsnio 59 punktas) esmė netektų prasmės. Be to, nebūtų prasmės registruoti statinio paskirtį, jeigu naudojant jį ne pagal ją, naudotojas nebūtų baudžiamas.

3.7. Apylinkės teismas selektyviai vertino byloje esančius duomenis ir bylos aplinkybes. Akcentuojama, kad ginčo Pastatas iš pradžių buvo pastatytas ir įrengtas kaip gyvenamasis namas ir tik vėliau jo paskirtis pakeista. 2020 m. balandžio 7 d. statytojui UAB „(duomenys neskelbtini)“ buvo išduotas leidimas reg. Nr. (duomenys neskelbtini) Vienbučio gyvenamojo namo paskirties keitimo į pagalbinio ūkio paskirties pastatą – dirbtuves ir ūkio pastato paskirties keitimo į gyvenamąją (duomenys neskelbtini), paprastojo remonto projektui Nr. (duomenys neskelbtini). Projekto sprendiniuose buvo numatytas vienbučio gyvenamojo namo unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) paskirties keitimas į pagalbinio ūkio paskirties pastatą – dirbtuves. Pažymima, kad žemės sklypas (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) yra (duomenys neskelbtini) teritorijoje ((duomenys neskelbtini)). Nurodoma ir tai, kad Pareiškėjas po Institucijos atlikto patikinimo bent du kartus kreipėsi siekdamas gauti leidimą dėl pagalbinio ūkio paskirties pastato-dirbtuvių dalies patalpų paskirties keitimo į gyvenamąją paskirtį. Visgi, apylinkės teismas detaliau nevertino šių aplinkybių.

3.8. Pirmosios instancijos teismas nevertino ir to, kad Pastatas (dirbtuvės, t. y. pagalbinis pastatas) skirtas tarnauti pagrindiniam daiktui – gyvenamajam namui, o ne veiklai vykdyti. Iš NTR duomenų matyti, kad statinių savininkai žemės naudojimo tvarkos dėl bendro žemės sklypo naudojimo nėra įregistravę, o viename žemės sklype, kurio paskirtis vienbučių ir dvibučių gyvenamųjų pastatų teritorijos, pagal teisės aktus yra galimas tik vienas gyvenamasis namas ir kiti (pagalbiniai) statiniai (pastatai), tarnaujantys pagrindiniam daiktui (gyvenamajam namui). Pažymima, kad Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2016 m. spalio 27 d. įsakymu Nr. D1-713 „Dėl statybos techninio reglamento STR 1.01.03:2017 „Statinių ir patalpų klasifikavimas“ patvirtinimo“ patvirtintame Statybos techniniame reglamente STR 1.01.03:2017 „Statinių ir patalpų klasifikavimas“ nurodytos dvi pastatų paskirties grupės – gyvenamieji ir negyvenamieji pastatai. Pagalbinio ūkio paskirties pastatams priskiriami sodybų ūkio pastatai, pagalbinio ūkio pastatai (tvartai, daržinės, sandėliai, garažai, vasaros virtuvės, dirbtuvės, pirtys, kietojo kuro sandėliai (malkinės) ir panašiai, kurie tarnauja pagrindiniam daiktui. Vadinasi, pagalbinio ūkio pastatai visais atvejais yra negyvenamieji pastatai, kurie skirti aptarnauti pagrindinį daiktą – gyvenamąjį namą.

3.9. Be kita ko, pažymima, kad Pareiškėjas teigė, jog Pastate sandėliuoja daiktus, o kitu atveju, kad Pastatą naudoja ne gyvenimui, o neva savo darbui (kūrybinės dirbtuvės). Tokia hipotetinė veikla (darbas) iš esmės atitiktų intelektualinės veiklos apibūdinimą, tačiau intelektualinės veiklos vykdymui nėra būtinumo keisti pastato (jo patalpų) paskirties, nes gyvenamosios paskirties keitimas nėra pigus, lengvas ir būtinas, reikia parengti projektą ir atlikti kitus veiksmus. Kaip nurodė Institucijos atstovė teismo posėdžio metu, jeigu pastatas naudojamas sandėliavimui, tuomet jo paskirtis galėjo būti pakeista į sandėliavimo, o ne į dirbtuves (Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2016 m. spalio 27 d. įsakymo Nr. D1-713 „Dėl statybos techninio reglamento STR 1.01.03:2017 „Statinių ir patalpų klasifikavimas“ patvirtinimo“ 1 priede pateikta lentelė). Be to, pažymima, kad skundžiamame nutarime nurodoma, jog veiklomis šiame Pastate gali užsiimti ir kaimynas, su kuriuo dėl to yra sudaręs sutartį (2020 m. gegužės 1 d. patalpų panaudos sutartis). Visgi, pirmosios instancijos teismas selektyviai vertino aplinkybes, neaptarė Institucijos argumentų, kad Pareiškėjo pridėta patalpų panaudos sutartis nėra registruota NTR. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.75 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad neįregistravusios sandorio šalys negali panaudoti sandorio fakto prieš trečiuosius asmenis, įrodinėti savo teisių prieš trečiuosius asmenis remdamosis kitais įrodymais.

3.10. Pirmosios instancijos teismas nurodo, kad „Institucija nebuvo paėmusi Pareiškėjo parodymų ir paaiškinimų; faktinių duomenų patikrinimo vietoje akte nurodyta galimybė pateikti pastabas, pridėti rašytinius paaiškinimus <...> Pareiškėjas pasinaudoti taip pat negalėjo“, dėl to patikrinimo metu buvo padarytas pažeidimas. Vis dėlto, kaip nurodo Institucija, Pareiškėjas pats neteikė jokių paaiškinimų raštu, pats rodė Pastatą (patalpas), todėl turėjo galimybę pateikti norimus paaiškinimus, be to, juos galėjo pateikti ir kai jam buvo išsiųstas kvietimas protokolui surašyti (Institucijos Energetikos skyriaus 2024 m. rugsėjo 25 d. raštas Nr. A51-138184/24(3.3.2.26E-ENE)), tačiau protokolas buvo surašytas administracinėn atsakomybėn traukiamam asmeniui nedalyvaujant.

4. M. N. atsiliepimu į Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Teisės grupės apeliacinį skundą prašoma jo netenkinti ir skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutarimą palikti nepakeistą.

4.1. Teigiama, kad pirmosios instancijos teismas bylą išnagrinėjo vadovaudamasis teisiniais imperatyvais, principais ir kriterijais, o Institucijoje vykęs procesas buvo politizuotas, grindžiamas ne įrodymais, o nepagrįstomis prielaidomis, viešomis opinijomis ir politiniais interesais dėl tuo metu M. N. žmonos vykdytos (duomenys neskelbtini) veiklos. Ne apylinkės teismas, o Institucija nesivadovavo nei Lietuvos Respublikos Konstitucija, nei Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimuose atskleista jos nuostatų prasme, nei įstatymais. Institucija siekia, kad administracinių nusižengimų buvimas būtų grindžiamas prielaidomis, o įrodinėjimo pareiga tektų ne Institucijai, o būtų perkelta atsakomybėn traukiamam asmeniui. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo doktriną, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką bei Administracinių nusižengimų kodekso nuostatas, Institucija nepaisė teisinių imperatyvų, nors apeliaciniame skunde bando teigti, jog atitinkamų principų pažeidimus padarė pirmosios instancijos teismas, vykdęs formalų teisingumą. Pareiškėjo vertinimu, apeliacinio skundo teiginiai apie neva pritaikytą per aukštą įrodinėjimo standartą yra siekis „legalizuoti“ teisiniams imperatyvams prieštaraujančią Institucijos praktiką bei sudaryti galimybes netirti administracinių nusižengimų visapusiškai bei objektyviai.

4.2. Atsiliepime sutinkama su pirmosios instancijos teismo teiginiu, kad ANK 359 straipsnyje numatyta administracinė atsakomybė ne už statinio (patalpų) nenaudojimą pagal paskirtį, o už naudojimą ne pagal paskirtį. Žodis „naudoti“ reiškia aktyvius, o ne pasyvius, veiksmus. Be to, Pastato apžiūroje ir bylos nagrinėjime dalyvavęs Institucijos specialistas negalėjo tiksliai atsakyti, koks yra tikrasis pažeidimas, kas konkrečiai Pastate gali būti, ko negali būti, kokie techniniai reikalavimai keliami „dirbtuvėms“, jeigu manoma, jog patalpos neatitinka dirbtuvėms keliamų techninių reikalavimų, kokie daiktai jose negali būti laikomi ir t. t. Institucijos specialistai tris kartus neįspėję darė patikrinimus, atvykdami prie Pastato, tikrindami aplinkybes, faktus apie Pastatą, tačiau jis visus kartus buvo tuščias, užrakintas ir nebuvo naudojamas, todėl nesuprantama, kaip specialistai nusprendė apie Pastato naudojimą ne pagal paskirtį. Be kita ko, atsiliepime pažymima, kad Pareiškėjas ir jo šeima turi kitą gyvenamąją vietą, esančią (duomenys neskelbtini), kurioje nuolat gyvena, todėl Pareiškėjas specialiai buvo pakviestas atvykti į Pastatą į atrakinti ir aprodyti. Pareiškėjo teigimu, jis nieko Pastate neslapstė, Institucijos specialistams niekur nedraudė eiti, tikrinti, leido pasidaryti nuotraukas. Pareiškėjas sutinka su pirmosios instancijos teiginiu, kad aplinkybė, jog po kelių dienų po Pastato apžiūros Pareiškėjas kreipėsi į Instituciją su prašymu vėl pakeisti jo paskirtį, nei patvirtina, nei paneigia, kad pastatas prieš kelias dienas būtų naudotas ne pagal paskirtį.

4.3. M. N. nurodo, kad 2024 m. rudenį vykusio patikrinimo metu Pastato paskirtis buvo pagalbinio ūkio, tačiau ankstesnė paskirtis buvo gyvenamoji ir tuo metu jame buvo gyvenama, visgi, pakeitus Pastato paskirtį, jame nebegyvenama. Be to, 2020 m. buvo parengtas Pastato paskirties keitimo projektas ir pateiktas M. N. prašymas Institucijai dėl pastato naudojimo paskirties pakeitimo iš gyvenamosios į negyvenamąją – pagalbinio ūkio. Institucija pastato projektą patvirtino per Lietuvos statybos leidimų ir statybos darbų valdymo informacinę sistemą „Infostatyba“; patvirtindama projektą nenustatė jokių specialių reikalavimų, apribojimų ar įpareigojimų atlikti tam tikrus veiksmus, kad Pastatas būtų transformuotas į dirbtuves. Institucija jau 2020 m. buvo susipažinusi su esama Pastato paskirtimi, išplanavimu, išpildymu ir įrengimu, vertindami naujai pateiktą Pastato paskirties keitimo projektą, jam pritarė, nenustatydami jokių specifinių reikalavimų dėl jo įrengimo, išplanavimo, patalpų išdėstymo, tam tikrų sprendimų pašalinimo, įrengimo pakeitimo, tam tikrų objektų (pavyzdžiui, židinio, baldų, sanitarinių mazgų ir t. t.) pašalinimo. Institucija Pastato paskirties keitimo metu vertino tą patį planą, kurį ir 2024 m. rudenį vertino į patikrą atvykę specialistai. Pareiškėjo teigimu, jeigu Institucija buvo pritarusi Pastato paskirties pakeitimo projektui ir nusprendusi, kad toks Pastatas yra negyvenamosios paskirties, nesant įrodymų, jog jis yra naudojamas kitos paskirties tikslais, negalėjo būti daroma išvada dėl Pastato naudojimo ne pagal paskirtį. Pareiškėjo vertinimu, atrodo, kad jis administracinėn atsakomybėn traukiamas už tai, jog Pastate yra virtuvės baldai, sanitarinis mazgas ir tam tikri daiktai, kurie buvo tuo metu, kai Pastato paskirtis dar buvo gyvenamoji, o Institucija, patvirtindama Pastato paskirties keitimo projektą, neįpareigojo Pareiškėjo pašalinti šiuos objektus bei daiktus. Jo įsitikinimu, Pastate gali būti įrengti ar saugomi įvairūs daiktai, nes teisės aktuose nenumatyti jokie dirbtuvėms keliami teisiniai kriterijai / reikalavimai.

4.4. Atsiliepime akcentuojama tai, kad skundžiamame apylinkės teismo nutarime pagrįstai kaip procesinis pažeidimas įvertinta aplinkybė, jog tas pats Institucijos specialistas ne tik atliko Pastato patikrinimą ir surašė aktą, bet ir priėmė nutarimą, kuriuo Pareiškėjas buvo patrauktas administracinėn atsakomybėn, nes nebuvo nustatyta kliūčių laikytis ANK 615 straipsnio 3 dalyje numatyto reikalavimo.

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Apylinkės teismo nutarimas paliktinas nepakeistas ir apeliacinis skundas netenkintinas.

5. Pagal ANK 652 straipsnio 1 dalį apygardos teismas, nagrinėdamas bylą dėl apeliacinio skundo, patikrina priimto nutarimo (nutarties) administracinio nusižengimo byloje teisėtumą ir pagrįstumą.

6. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2024 m. lapkričio 11 d. nutarimu administracinio nusižengimo byloje M. N. patrauktas administracinėn atsakomybėn dėl to, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Energetikos skyriaus Būsto administravimo poskyrio specialistams 2024 m. rugsėjo 18 d. atlikus M. N. ir M. N. priklausančio pastato, esančio (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), naudojimo paskirties patikrinimą, įvertinus apžiūros metu nustatytas aplinkybes, padaryta išvada, jog minėtas pastatas yra naudojamas gyvenamajai paskirčiai, o ne pagal Nekilnojamojo turto registre registruotą – pagalbinio ūkio – paskirtį. Tokiais veiksmais, Institucijos vertinimu, M. N. pažeidė Lietuvos Respublikos statybos įstatymo 47 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatas ir padarė ANK 359 straipsnio 1 dalyje numatytą administracinį nusižengimą (b. l. 15–17).

7. Pirmosios instancijos teismas, 2025 m. kovo 5 d. nutarimu panaikindamas Institucijos 2024 m. lapkričio 11 d. nutarimą administracinio nusižengimo byloje ir administracinio nusižengimo teiseną nutraukdamas, sprendė, kad nagrinėjamu atveju nebuvo nustatyta M. N. inkriminuojamo administracinio nusižengimo sudėtis, nes nenustatyta, jog pagalbinio ūkio paskirties pastatas buvo naudojamas ne pagal paskirtį. Su tokia pirmosios instancijos teismo pozicija nesutinkama Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Teisės grupės apeliaciniame skunde, kuriuo prašoma panaikinti apylinkės teismo nutarimą. Institucija laikosi pozicijos, kad Pastato naudojimo paskirties patikrinimo metu nustatytos aplinkybės yra pakankamos konstatuoti, jog (duomenys neskelbtini), esantis pastatas, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), iš tikrųjų naudojamas gyventi, todėl yra naudojamas ne pagal NTR įregistruotą šio Pastato paskirtį. Institucijos įsitikinimu, apylinkės teismas, priimdamas skundžiamą 2025 m. kovo 5 d. nutarimą, nepagrįstai pakėlė įrodinėjimo standartą ir padarė nepagrįstas išvadas byloje.

8. Apeliacinės instancijos teismas, išanalizavęs administracinio nusižengimo byloje esančius duomenis, įvertinęs skundžiamo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. kovo 5 d. nutarimo motyvus, kurių pagrindu administracinio nusižengimo teisena M. N. atžvilgiu nutraukta, apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentus, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas padarė iš esmės teisingas, byloje surinktais duomenimis patvirtintas išvadas, jog M. N. Institucijos 2024 m. lapkričio 11 d. nutarimu nepagrįstai patrauktas administracinėn atsakomybėn dėl ANK 359 straipsnio 1 dalyje numatyto administracinio nusižengimo padarymo.

9. Nuo 2024 m. gegužės 9 d. galiojančioje ANK 359 straipsnio 1 dalies redakcijoje numatyta administracinė atsakomybė už savavališkai pastatyto ar statomo statinio (jo patalpų) naudojimą ir (ar) nebaigto statinio (jo patalpų) naudojimą, išskyrus Lietuvos Respublikos statybos įstatyme nustatytus atvejus, ir (ar) statinio (jo patalpų) naudojimą pažeidžiant Lietuvos Respublikos statybos įstatyme ir kituose įstatymuose nustatytus reikalavimus, ir (ar) naudojimą ne pagal paskirtį, išskyrus atvejus, kai statinys (jo patalpos) naudojamas (naudojamos) ne pagal paskirtį Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytais atvejais ir tvarka.

10. Pabrėžtina, kad pagal Administracinių nusižengimų kodeksą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta įstatymų uždrausta veika atitinka ANK nustatytus administracinio nusižengimo požymius (ANK 2 straipsnio 4 dalis). Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad asmuo administracinėn atsakomybėn traukiamas tik tada, kai byloje esančių įrodymų pagrindu yra konstatuota jam inkriminuojamo administracinio nusižengimo sudėtis. Įstatymo apibrėžto konkretaus administracinio nusižengimo, turinčio visus įstatymo nurodytus administracinio nusižengimo sudėties požymius, padarymas reiškia, kad yra faktinis pagrindas kaltą asmenį patraukti administracinėn atsakomybėn ir skirti jam atitinkamas nuobaudas bei kitas poveikio priemones. Administraciniam nusižengimui, kaip ir kitiems teisės pažeidimams, būdingi keturi objektyvieji ir subjektyvieji požymiai: a) objektas; b) objektyvieji požymiai; c) subjektas; d) subjektyvieji požymiai. Administracinio nusižengimo sudėčiai nustatyti reikalingi visi šie elementai. Jeigu bent vieno požymio nėra, nėra ir nusižengimo sudėties kaip visumos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys atnaujintose administracinių nusižengimų bylose Nr. 2AT-10-648/2019, 2AT-57-976/2020). Be to, administracinės atsakomybės taikymas už bet kurį administracinį nusižengimą turi būti pagrįstas ne tik objektyviųjų nusižengimo sudėties požymių, bet ir kaltės nustatymu (ANK 2 straipsnio 3 dalis). Asmuo pripažįstamas kaltu dėl administracinio nusižengimo padarymo, jeigu jis šį teisės pažeidimą padarė tyčia ar dėl neatsargumo (ANK 7 straipsnis) (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis atnaujintoje administracinio nusižengimo byloje Nr. 2AT-6-788/2020). Taigi, priimant sprendimą patraukti asmenį administracinėn atsakomybėn negali būti abejonių dėl administracinio nusižengimo fakto ir nusižengimą padariusio asmens kaltės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys atnaujintose administracinių nusižengimų bylose Nr. 2AT-38-976/2020, 2AT-57-976/2020, 2AT-68-303/2022).

11. ANK 359 straipsnio 1 dalies dispozicija yra blanketinė, ji nukreipia į Lietuvos Respublikos statybos įstatymo ir kitus įstatymus, kuriuose nustatytų reikalavimų pažeidimai gali užtraukti administracinę atsakomybę pagal minėtą ANK straipsnį. Traukiant asmenį administracinėn atsakomybėn pagal ANK 359 straipsnio 1 dalį, turi būti nustatyta, kokią konkrečią Lietuvos Respublikos statybos įstatymo ar kitų įstatymų nuostatą pažeidė atsakomybėn traukiamas asmuo. Kaip minėta, Institucijos vertinimu, M. N. pažeidė Statybos įstatymo 47 straipsnio 1 dalies 1 punktą, kuriame numatyta, kad statinių naudotojai privalo naudoti statinį (jo patalpas) pagal paskirtį, išskyrus Vyriausybės nustatytus atvejus ir tvarką (suvestinė redakcija, galiojusi nuo 2024 m. liepos 1 d. iki 2024 m. spalio 31 d. (administracinio nusižengimo padarymo metu)).

12. Iš byloje esančio Nekilnojamo turto registro duomenų bazės išrašo matyti, kad žemės sklype, esančiame (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), yra trys pastatai, iš kurių du pastatai-dirbtuvės, o pagrindinė daikto naudojimo paskirtis – pagalbinio ūkio. Vienas šių pastatų-dirbtuvių yra ginčo Pastatas, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (b. l. 33–39). Dėl to, kad Pastato naudojimo paskirties patikrinimo dienai, t. y. 2024 m. rugsėjo 18 d., buvo įregistruota būtent minėta Pastato naudojimo paskirtis, byloje ginčo nėra, kaip ir dėl to, jog 2020 m. Pastato paskirtis buvo pakeista į pagalbinio ūkio, nes iki tol Pastatas, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), buvo laikomas pastatu-vienbučiu gyvenamuoju namu, kurio pagrindinė naudojimo paskirtis – gyvenamoji (vieno buto pastatai) (b. l. 84–88).

13. Po 2024 m. rugsėjo 18 d. atlikto Pastato naudojimo paskirties patikrinimo buvo surašytas 2024 m. rugsėjo 25 d. Faktinių duomenų patikrinimo vietoje aktas Nr. A32-6635/24(2.1.15E-ENE), kuriame nurodoma, kad apžiūrėjus Pastatą nustatyta, jog pirmame aukšte įrengta svetainė su virtuve (Kadastrinių matavimų byloje vadinama Dirbtuvių patalpa) ir tualeto patalpa. Svetainėje įrengtas židinys, ant sienos pakabintas televizorius, šviestuvas, du stalai, kėdės, kilimas, užuolaidos, žurnalinis staliukas su kėdėmis, knygų lentyna, o virtuvėje – valgomojo stalas (sala) su spintelėmis, kėdės, šviestuvas virš stalo (salos), plautuvė, virdulys, įmontuota buitinė technika (orkaitė). Be to, ant vieno iš stalų svetainėje buvo padėtas nešiojamas kompiuteris, po televizoriumi – spausdintuvas, ant stalo – popieriaus lapai. Faktinių duomenų patikrinimo vietoje akte pabrėžta, kad specialios įrangos ar įrankių, rodančių, jog Pastate vykdoma dirbtuvėms būdinga veikla, nepastebėta. Antrame aukšte apžiūrėti keli kambariai, kurių vienas panašus į darbo kambarį, su stalu ir keliomis lentynomis, kitame – tamsiu brezentu uždengtas objektas (galimai lova), taip pat dar viena patalpa, savininko įvardinta kaip pagalbinė, o joje drabužių skalbimo ir džiovinimo mašinos. Akte nurodoma, kad Pastato antrame aukšte esančios dvi patalpos nebuvo aprodytos užeinant į jų vidų (b. l. 23–32). Būtent 2024 m. rugsėjo 25 d. Faktinių duomenų patikrinimo vietoje akto pagrindu M. N. atžvilgiu buvo surašytas 2024 m. spalio 16 d. administracinio nusižengimo protokolas (b. l. 19–21), 2024 m. lapkričio 11 d. nutarimas administracinio nusižengimo byloje (b. l. 15–17).

14. Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2016 m. spalio 27 d. įsakymu Nr. D1 –713 „Dėl statybos techninio reglamento STR 1.01.03:2017 „Statinių klasifikavimas“ patvirtinimo“ patvirtinto Statybos techninio reglamento STR 1.01.03:2017 „Statinių klasifikavimas“ (suvestinė redakcija, galiojusi administracinio nusižengimo padarymo metu nuo 2024 m. birželio 15 d. iki 2024 m. spalio 31 d.) 5.1 papunktyje buvo įtvirtinta, kad pastatai pagal paskirtį skirstomi į dvi grupes: gyvenamuosius ir negyvenamuosius pastatus. Kaip buvo numatyta minėto reglamento 7.17 papunktyje, vienas iš negyvenamojo pastato pogrupis – pagalbinio ūkio paskirties pastatai, kuriais laikomi sodybų ūkio pastatai, pagalbinio ūkio pastatai (tvartai, daržinės, sandėliai, garažai, vasaros virtuvės, dirbtuvės, pirtys, kietojo kuro sandėliai (malkinės) ir panašiai, kurie tarnauja pagrindiniam daiktui. Šiame kontekste pastebėtina, kad nors Institucijos apeliaciniame skunde akcentuojamos Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2016 m. spalio 27 d. įsakymu Nr. D1-713 „Dėl statybos techninio reglamento STR 1.01.03:2017 „Statinių ir patalpų klasifikavimas“ patvirtinimo“ patvirtinto Statybos techniniame reglamento STR 1.01.03:2017 „Statinių ir patalpų klasifikavimas“ nuostatos, tačiau Statybos techninis reglamentas STR 1.01.03:2017 „Statinių ir patalpų klasifikavimas“ įsigaliojo tik nuo 2024 m. lapkričio 1 d. (Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2024 m. birželio 14 d. įsakymo Nr. D1-197 redakcija). Visgi, administracinis nusižengimas, kaip matyti iš 2024 m. spalio 16 d. administracinio nusižengimo protokolo bei 2024 m. lapkričio 11 d. nutarimo administracinio nusižengimo byloje, padarytas 2024 m. rugsėjo 18 d.

15. Iš byloje surinktų duomenų matyti, kad Pastato naudojimo paskirties patikrinimo metu nebuvo nustatyta dirbtuvėse vykdomai veiklai būdingų įrankių ar įrangos (b. l. 23, 28). Be to, kaip liudytojas apklaustas A. A. parodė, kad Pastato paskirtis registruota kaip dirbtuvių, jose turėtų būti vykdoma kažkokia veikla, tačiau to nepastebėjo (patikrinimą atlikę Institucijos specialistai) (b. l. 139). Vis dėlto, apklausiamas pirmosios instancijos teisme M. N. laikėsi pozicijos, kad patalpos nenaudojamos gyvenimui, o Pastatas naudojamas pagal paskirtį, juo naudojasi savo darbo veiklai, kuria užsiima. Pareiškėjo teigimu, patalpos skirtos jo asmeninei, kūrybinei veiklai, tai jo erdvė, kur jis vykdo savo darbus. Be to, M. N. parodė, kad Pastatu naudojasi ne tik jis ir jo šeima, tačiau ir jo kaimynas (b. l. 136–137). Šiai aplinkybei pagrįsti į bylą buvo pateikta 2020 m. gegužės 1 d. Patalpų panaudos sutarties kopija, iš kurios matyti, kad M. N. iki 2030 m. gruodžio 31 d. sudarė pastato – kūrybinių dirbtuvių – panaudos sutartį su A. J. (b. l. 82–83). Nors Institucija apeliaciniame skunde akcentuoja, kad minėta sutartis neįregistruota NTR, todėl, vadovaudamasi Civilinio kodekso 1.75 straipsnio 2 dalies nuostatomis, teigia, jog sandorio neįregistravusios šalys negali sandorio fakto panaudoti prieš trečiuosius asmenis ir įrodinėti savo teisių prieš juos pasiremdamos kitais įrodymais, tačiau ši aplinkybė nagrinėjamu atveju nelaikytina turinčia esminę reikšmę sprendžiant, ar Institucijos surinkti duomenys laikytini pakankamais administracinei M. N. atsakomybei kilti, nes šiuo atveju turi būti įrodoma ne tai, kad Pastatas (ne)naudojamas dirbtuvių veiklai, o kad jame yra gyvenama.

16. Apeliacinės instancijos teismas pritaria pirmosios instancijos teismo skundžiamame nutarime išdėstytai pozicijai, kad ANK 359 straipsnio 1 dalyje nėra numatyta administracinė atsakomybė už pastato nenaudojimą pagal NTR įregistruotą jo paskirtį. Kita vertus, neabejotinų duomenų, kad Pastatas buvo naudojamas ne pagal savo paskirtį, o kaip teigia Institucija, gyvenamajai paskirčiai, nebuvo surinkta pakankamai. Apeliacinės instancijos teismas neginčija, kad Pastato naudojimo paskirties patikrinimo metu užfiksuota gyvenamajai patalpai būdingų daiktų / baldų, tačiau administracinė atsakomybė pagal minėtą straipsnį kyla ne už konkrečių daiktų laikymą pastate, kurio paskirtis įregistruota kaip dirbtuvės. Juo labiau, kad, kaip jau buvo minėta, iki 2020 m. Pastato paskirtis buvo gyvenamoji. Šios aplinkybės neneigė ir pats Pareiškėjas, kuris teisminio bylos nagrinėjimo metu nurodė, kad patalpos nebuvo jam reikalingos kaip gyvenamosios, todėl jas pakeitė į negyvenamąsias, nors anksčiau jose buvo gyvenama (b. l. 137).

17. Aptartų aplinkybių kontekste, be kita ko, pažymėtina, kad teisminio bylos nagrinėjimo metu Institucijos atstovas M. B. teigė, jog Institucija negali ir neturi galimybių nustatyti nuolatinio veiksmo pastate, juo labiau, kad Pastatas uždaroje teritorijoje su ribotu priėjimu; pagrindas buvo patikrinimo metu nustatyti duomenis, įvertinti patalpas, ten esančius daiktus / objektus / baldus; šiuo atveju pastato esmė buvo, kad jis pritaikytas gyvenimo poreikiui. Taip pat nurodė, kad pagalbinio ūkio paskirties pastatų įrengimas nėra detalizuotas, nėra ir kažkokių techninių specifinių reikalavimų toms patalpoms / pastatams (b. l. 134–135). Tokie Institucijos atstovo paaiškinimai taip pat patvirtina, kad konkretūs pastato naudojimo veiksmai nagrinėjamu atveju nebuvo užfiksuoti, o priimant sprendimą dėl M. N. patraukimo administracinėn atsakomybėn buvo remiamasi Pastato naudojimo paskirties patikrinimo metu užfiksuotų daiktų faktu, darant išvadą, jog Pastate esant tokiems daiktams, jame gyvenama, taip Pastatą naudojant ne pagal paskirtį. Vis dėlto, nors apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti, kad Pastate buvo užfiksuoti daiktai / baldai, kurie galėtų būti naudojami pastate gyvenant asmenims, tačiau savaime tai nepatvirtina, jog Pastate buvo gyvenama būtent patikrinimo dienai. Juo labiau, kad minėto pobūdžio Pastato naudojimo paskirties patikrinimo metu nustatytų daiktų buvimas pastate, kurio pagrindinė paskirtis – dirbtuvių – teisės aktais nėra draudžiamas. Vadinasi, pastate, kurio pagrindinė paskirtis įregistruota kaip dirbtuvių, teisės aktais nėra uždrausta nei įrengti kaip dekoratyvinę interjero detalę atrodantį įstiklintą židinį, nei laikyti kilimą, kuris Institucijos įsitikinimu, dažniausiai naudojamas kaip interjero detalė. Nepritartina Institucijos pozicijai, kad neteisinga iš jos reikalauti surinkti papildomus įrodymus, kurie, anot Institucijos, priklauso nuo paties atsakomybėn traukiamo asmens, kai patekus į pastatą (jo patalpas) užfiksuojami pastato (jo patalpų) paskirčiai nebūdingi daiktai. Toks aiškinimas iškreiptų ANK 359 straipsnio 1 dalyje numatyto administracinio nusižengimo – pastato (jo patalpų) naudojimo ne pagal paskirtį – esmę, nes administracinė atsakomybė galėtų kilti vien už daiktų buvimą pastate (jo patalpose). Institucija skundą, be kita ko, grindė argumentu, kad įtvirtindamas statinių naudotojų pareigą naudoti statinį (jo patalpas) pagal paskirtį, išskyrus Vyriausybės nustatytus atvejus ir tvarką (SĮ 47 straipsnio 1 dalies 1 punktas), įstatymų leidėjas tarsi išreiškė statinio (jo patalpų) naudojimo pagal registruotą paskirtį svarbą. Vis dėlto, teismo vertinimu, administracinei atsakomybei taikyti turi būti nustatyti to paties įstatymų leidėjo Administracinių nusižengimų kodekse numatyti administracinio nusižengimo sudėties požymiai, kurie negali būti įrodinėjami prielaidomis.

18. Nors Institucija laikosi pozicijos, kad pirmosios instancijos teismas formaliai ir neobjektyviai vertino susiklosčiusią situaciją, neatsižvelgdamas į jos unikalumą, tačiau su tokiais apeliacinio skundo argumentais nesutiktina. Šiame kontekste pažymėtina, kad pagal ANK 567 straipsnio 1 dalį, nagrinėjant administracinio nusižengimo bylas, teismas, taip pat institucija (pareigūnas), kai byla nagrinėjama ne teismo tvarka, privalo aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus ir nustatant bylai svarbias aplinkybes. Pabrėžtina, kad ANK 567 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, jog tiriant administracinį nusižengimą ir nagrinėjant administracinio nusižengimo bylą, įrodinėjimo pareigos negalima perkelti administracinėn atsakomybėn traukiamam asmeniui.

19. Atsižvelgiant į tai, kad šioje administracinio nusižengimo byloje yra kilęs ginčas dėl byloje surinktų duomenų vertinimo, pažymėtina, jog vadovaujantis ANK 569 straipsnio 1 dalies nuostatomis, įrodymai administracinio nusižengimo byloje yra bet kurie įstatymų nustatyta tvarka surinkti faktiniai duomenys, kuriais remdamiesi administracinio nusižengimo tyrimą atliekantys pareigūnai nustato administracinio nusižengimo padarymo faktą ir aplinkybes, administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens kaltę, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes, kitas aplinkybes, turinčias reikšmės bylai teisingai išnagrinėti. Įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai teisingai išnagrinėti; ar gauti duomenys laikytini įrodymais, sprendžia teismas ar administracinio nusižengimo bylą ne teismo tvarka nagrinėjanti institucija (pareigūnas) (ANK 569 straipsnio 4 dalis). Tai reiškia, kad nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertinta byloje surinktų įrodymų visuma, jų pakankamumas, nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės bei įrodymų šaltinių patikimumas. Pagal ANK 569 straipsnio 5 dalį teismas ir administracinių nusižengimų bylas ne teismo tvarka nagrinėjanti institucija (pareigūnas) įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Kaltu dėl administracinio nusižengimo padarymo asmuo gali būti pripažintas tik surinkus pakankamai neabejotinų to asmens kaltės įrodymų. Duomenų, kuriais remiantis tik galima manyti, kad teisės pažeidimas galėjo būti padarytas, nepakanka išvadoms apie asmens kaltumą padaryti ir administracinei nuobaudai skirti. Asmens kaltė gali būti konstatuota, kai, ištyrus proceso metu surinktus įrodymus, nelieka jokios protingos abejonės, kad traukiamas atsakomybėn asmuo padarė veiką, už kurią turi būti skiriama nuobauda (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys administracinių nusižengimų bylose Nr. 2AT-78-788/2016, 2AT-33-976/2024, e2AT-54-1214/2024, 2AT-20-719/2024 ir kt.). Be to, sprendžiant asmens administracinės atsakomybės klausimą, būtina vadovautis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje įtvirtintu nekaltumo prezumpcijos principu ir iš jo išplaukiančiu in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės bei neaiškumai, kurie negali būti pašalinti, aiškintini traukiamo administracinėn atsakomybėn asmens naudai. Administracinių nusižengimų bylose egzistuoja vienareikšmė pozicija, kad įrodyti administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens, Institucijos įsitikinimu, padaryto nusižengimo sudėties požymius privalo atsakomybėn jį traukianti Institucija, o tokią poziciją pagrindžiančių duomenų visuma negali kelti jokių pagrįstų abejonių. Kita vertus, byloje nustačius neaiškumus ir / ar abejones, kurių nėra galimybės pašalinti net ir vertinant bylos įrodymus, jie turi būti aiškinami atsakomybėn traukiamo asmens naudai.

20. Sutiktina, kad tiriant ANK 359 straipsnio 1 dalyje numatytą administracinį nusižengimą, t. y. statinio (jo patalpų) naudojimą ne pagal paskirtį, yra svarbūs du momentai, kaip ir nurodoma apeliaciniame skunde: 1) kokia yra statinio (jo patalpų) paskirtis, ir 2) kam realiai šis statinys (jo patalpos) buvo naudojamos. Visgi, svarbu akcentuoti, kad aplinkybė, kam realiai statinys (ar jo patalpos) buvo naudojamos turi būti įrodyta, o ne preziumuojama. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, Pastato naudojimo paskirties patikrinime dalyvavusių Institucijos atstovų užfiksuotos aplinkybės – baldų, buitinės technikos, židinio, kilimo bei kitų objektų egzistavimas – savaime nepatvirtina Pastato naudojimo ne pagal paskirtį fakto.

21. Kaip matyti iš apeliacinio skundo turinio, Institucija siekia pagrįsti, kad Institucijos specialistai negalėjo nustatyti realių Pastato naudojimo aplinkybių, nes patikrinimas, kai negalima prieiti prie pastato (past. – Institucija pabrėžia, kad žemės sklypas, kuriame yra Pastatas, aptvertas tvora, o pats Pastatas nuo jos nutolęs), atliekamas iš anksto raštu apie tai informuojant pastato savininkus. Taip pat ir pirmosios instancijos teisme vykusio posėdžio metu Institucijos atstovė laikėsi pozicijos, kad tik siurprizinio patikrinimo metu galima objektyviausiai patikrinti (ne)naudojimą pagal paskirtį. Visgi, kaip jau minėta, kad asmuo būtų pripažintas kaltu padaręs administracinį nusižengimą, turi būti surinkta pakankamai įrodymų, pagrindžiančių jo kaltę, todėl atitinkamo pobūdžio teiginiai dėl galimo Pastato savininko pasiruošimo patikrinimui laikytini prielaidomis, kurių nei patvirtinti, nei paneigti nagrinėjamu atveju nėra galimybės. Kita vertus, atkreiptinas dėmesys, kad ir pati Institucija apeliaciniame skunde pabrėžia, jog naivu manyti, kad į pastatą patekus jo savininko (naudotoja) valia, jis parodys, kaip gamina, miega, prausiasi bei gyvena pagalbinio ūkio paskirties pastate. Vadinasi, pati Institucija netiesiogiai, tačiau sutinka, kad atitinkami veiksmai, kurie patvirtintų Pastato naudojimą ir gyvenimą jame, nagrinėjamu atveju nebuvo nustatyti, taigi ir įrodyti. Pastebėtina ir tai, kad, Institucijos teigimu, tik iš trečio karto pavyko atlikti Pastato patikrinimą, nors Institucijos atstovai tris kartus vyko tikrinti Pastato. Kaip pirmosios instancijos teismo posėdžio metu parodė liudytojas A. A., M. N. buvo siųsti trys registruoti pranešimai, visus tris kartus buvo vykstama apžiūrėti patalpų, tuo metu Institucijos atstovai nematė, kad kas nors pastate gyvena (b. l. 138).

22. Be kita ko, apeliaciniu skundu nesutinkama su pirmosios instancijos teismo nutarimo teiginiais, kad patikrinimo metu buvo padarytas pažeidimas, nes Institucija nebuvo paėmusi Pareiškėjo parodymų ir paaiškinimų. Šiame kontekste iš esmės sutiktina su Institucija, kad Pareiškėjas, aprodydamas Pastatą, galėjo pats nurodyti svarbias aplinkybes, kurias galėjo paaiškinti ir atvykęs į administracinio nusižengimo protokolo surašymą, tačiau šis buvo surašytas M. N. nedalyvaujant. Vis dėlto, svarbu atkreipti dėmesį, kad teisminio bylos nagrinėjimo metu M. N. nurodė, jog jo nebuvo prašoma kažko papildomai, nebuvo klausta, ką jis veikia, kas vykdoma patalpose, kas jomis naudojasi (b. l. 136), taip pat ir Institucijos atstovas M. B. nurodė, kad neklausė, kas yra vykdoma patalpose (b. l. 135). Tiek iš M. N., tiek iš Institucijos atstovų A. A. bei R. P. paaiškinimų matyti, kad M. N. nedraudė apžiūrėti tam tikras patalpas. Be to, nors Akte nurodoma, kad buvo užfiksuotas brezentu uždengtas objektas – galimai lova, tačiau liudytojas R. P. (dalyvavęs Pastato naudojimo paskirties patikrinime) parodė, jog jis neprašė parodyti uždengtus daiktus (b. l. 154). Tokios aplinkybės, nustatytos bylos duomenimis, suponuoja išvadą, kad Pastato naudojimo paskirties patikrinimo metu nebuvo išsamiai įvertinta, kam iš tiesų naudojamas apžiūrimas pastatas, o užfiksavus Faktinių duomenų patikrinimo vietoje akte nurodytus daiktus, baldus, buitinę techniką ir pan. buvo padaryta neabejotinai įrodymais nepagrįsta išvada, kad Pastatas naudojamas gyvenamajai paskirčiai.

23. Kita vertus, apeliacinio skundo argumentai, kad Pastatas-dirbtuvės yra skirtas tarnauti pagrindiniam daiktui – gyvenamajam namui, o ne veiklai vykdyti, tai pat susiję su Pastato nenaudojimo pagal jo įregistruotą pagrindinę paskirtį, tačiau nepatvirtina Pastato naudojimo gyvenimui jame, kaip ir Institucijos nurodomos aplinkybės, kad intelektinės veiklos vykdymui nėra būtinumo keisti pastato (jo patalpų) paskirties, o jeigu Pastatas naudojamas sandėliavimui, kaip nurodo Institucija, jog Pareiškėjas teigė laikantis Pastate daiktus, Pastato paskirtis galėjo būti pakeista į sandėliavimo. Pažymėtina, kad atitinkamo pobūdžio apeliacinio skundo argumentai iš esmės niekaip nepatvirtina nagrinėjamu atveju esminių įrodinėtinų aplinkybių byloje, t. y. Pastato naudojimo ne pagal paskirtį. Nors teisminio bylos nagrinėjimo metu Institucijos atstovė teigė, kad norint sandėliuoti pastate daiktus, reikia keisti į sandėlį, o ne į dirbtuves, atkreiptinas dėmesys, jog Institucijos 2024 m. lapkričio 24 d. nutarime administracinio nusižengimo byloje tiesiogiai nurodoma, jog administracinio nusižengimo esmė – Pastato naudojimas ne pagal NTR įregistruotą paskirtį, o gyvenamajai paskirčiai, t. y. Pareiškėjui nebuvo inkriminuojamas Pastato naudojimas sandėliavimui. Be kita ko, atliepiant į apeliacinio skundo argumentus, susijusius su aplinkybe, kad po Institucijos atlikto patikrinimo M. N. kreipėsi siekdamas gauti leidimą dėl pagalbinio ūkio paskirties pastato-dirbtuvių dalies patalpų paskirties keitimo į gyvenamąją paskirtį, sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, jog šie argumentai taip pat nei patvirtina, nei paneigia, kad Pastato naudojimo paskirties patikrinimo dieną, t. y. 2024 m. rugsėjo 18 d., Pastatas buvo naudojamas ne pagal paskirtį.

24. Pažymėtina tai, kad teismų praktikoje pripažįstama, jog asmens kaltė gali būti grindžiama tiek tiesioginiais, tiek ir netiesioginiais įrodymais, nes ne visada neteisėtos veikos aplinkybės ir šiuos veiksmus padariusio asmens kaltė nustatoma tiesioginiais įrodymais, todėl svarbūs yra tiek duomenys, kurie tiesiogiai susiję su įrodinėjimo dalyku (tiesioginiai įrodymai), tiek ir tokie duomenys, kurie iš pradžių pagrindžia tarpinio fakto buvimą, o per šį faktą ir įrodinėtinas aplinkybes (netiesioginiai įrodymai), ir nei vieni neturi pranašumo prieš kitus. Vis dėlto, įrodinėjimui netiesioginiais įrodymais keliamas reikalavimas, kad jais nustatyti tarpiniai faktai ir išvados tarpusavyje būtų sujungti nuoseklia ir logiška grandine.

25. Išdėstytos aplinkybės, apeliacinės instancijos teismo įsitikinimu, sudaro pagrindą išvadai, kad byloje esantys įrodymai laikytini nepakankamais konstatuoti Pareiškėjo M. N. veiksmuose administracinio nusižengimo, numatyto ANK 359 straipsnio 1 dalyje, požymius, todėl spręstina, kad Institucija neįrodė, jog pastatas, esantis (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), yra naudojamas ne pagal paskirtį.

26. Be kita ko, skundžiamu pirmosios instancijos teismo nutarime pagrįstai pasisakyta dėl ANK 615 straipsnio 3 dalyje numatyto reikalavimo nesilaikymo. Nagrinėjamu atveju 2024 m. lapkričio 11 d. nutarimą Nr. SAVAD-13-ANR_N-18528-2024 surašė Vilniaus miesto savivaldybės administracijos vyriausiasis specialistas M. B. (b. l. 17), kuris laikinai eidamas Būsto administravimo poskyrio patarėjo pareigas su kitais dviem Institucijos atstovais dalyvavo Pastato naudojimo paskirties patikrinime (b. l. 23). Minėtoje ANK 615 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad administracinių nusižengimų bylas institucijų vardu nagrinėja jų vadovai, vadovų įgalioti asmenys ar kolegialūs organai. Tas pats pareigūnas paprastai negali tirti administracinio nusižengimo ir priimti nutarimo administracinio nusižengimo byloje (nagrinėti administracinio nusižengimo bylos), išskyrus atvejus, kai tai neįmanoma dėl organizacinių kliūčių ar institucijos struktūros. Iš viešai skelbiamų Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Energetikos skyriaus Būsto administravimo poskyrio kontaktų (past. –internetinis tinklalapis: https://vilnius.lt/struktura-ir-kontaktai/busto-administravimo-poskyris) matyti, kad nei organizacinių kliūčių, nei institucijos struktūros nulemtų trukdžių laikytis minėto reikalavimo nagrinėjamu atveju nenustatyta. Aplinkybių, leidžiančių daryti priešingą išvadą ir paneigti šiuos pirmosios instancijos teismo motyvus, Institucija apeliaciniame skunde nenurodo.

27. Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys administracinių teisės pažeidimų bylose Nr. 2AT-35-648/2015, 2AT-98-677/2015, 2AT-65-895/2016, administracinių nusižengimų bylose Nr. 2AT-13-976/2019, 2AT-4-511/2023). Remdamasis tokia praktika, apygardos teismas, išnagrinėjęs bylą dėl apeliacinio skundo, sprendžia, kad apylinkės teismas faktines bylos aplinkybes iš esmės vertino tinkamai ir tinkamai pritaikė ANK bei kitų teisės aktų nuostatas ir priėmė pagrįstą procesinį sprendimą – panaikinti Institucijos 2024 m. lapkričio 11 d. nutarimą, kuriuo M. N. patrauktas administracinėn atsakomybėn. Šios aplinkybės sudaro pagrindą spręsti, kad apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais keisti ar naikinti pirmosios instancijos teismo nutarimą nėra pagrindo, dėl to Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Teisės grupės apeliacinis skundas netenkintinas.

Dėl Pareiškėjo patirtų išlaidų atlyginimo

28. Be kita ko, skundžiamu pirmosios instancijos teismo nutarimu M. N. iš valstybės buvo priteista 1 500 Eur dydžio suma patirtoms išlaidoms advokato paslaugoms apmokėti, kurias patvirtina byloje esantys dokumentai (b. l. 145–152).

29. ANK 666 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad kai asmeniui administracinio nusižengimo teisena nutraukta pagal ANK 565¹ straipsnio 1 punktą, šio asmens išlaidos advokato ar advokato padėjėjo, kuris dalyvavo byloje kaip asmens įgaliotas atstovas, paslaugoms apmokėti atlyginamos iš valstybės, savivaldybės arba iš valstybės ar savivaldybės biudžetų neišlaikomo subjekto lėšų mutatis mutandis taikant Baudžiamojo proceso kodekso nuostatas.

30. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad Pareiškėjo įgaliotas atstovas dalyvavo administracinio nusižengimo bylos nagrinėjime Institucijoje bei dviejuose rengtuose teismo posėdžiuose apylinkės teisme, parengė skundą dėl Institucijos nutarimo bei kitus rašytinius prašymus, tačiau pačios administracinio nusižengimo bylos apimtis nebuvo didelė, o joje nebuvo sprendžiami sudėtingi fakto ir / ar teisės klausimai, pagrįstai nusprendė Pareiškėjo ir jo įgalioto atstovo prašytą priteisti 2 480,50 Eur dydžio sumą sumažinti. Atsižvelgdamas į tai, kad Institucijos apeliaciniame skunde atskirai šis klausimas nėra keliamas, jame nenurodant nesutikimo su pirmosios instancijos teismo sprendimu šioje dalyje argumentų, apeliacinės instancijos teismas, nenustatęs pagrindo keisti ar naikinti skundžiamo nutarimo šioje dalyje, plačiau šiame kontekste nepasisako.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 653 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 654 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

palikti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. kovo 5 d. nutarimą nepakeistą ir Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Teisės grupės apeliacinio skundo netenkinti.

Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną.