Panevėžio apygardos teismo nutartis

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų, Donato Jatužio, Danutės Švitinienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Dainos Vaidachavičienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal civilinio atsakovo ADB „Compensa Vienna Insurance Group“ (toliau – apeliantas) apeliacinį skundą dėl Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2020 m. rugpjūčio 27 d. nuosprendžio, kuriuo A. P., vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau - BK) 40 straipsniu, atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės už nusikalstamos veikos, numatytos BK 281 straipsnio 5 dalyje, padarymą pagal dukters R. P.-G. laidavimą be užstato, nustatant dvejų metų laidavimo terminą ir baudžiamoji byla nutraukta.

A. P. skirta baudžiamojo poveikio priemonė – specialiosios teisės vairuoti transporto priemones atėmimas dvejiems metams, terminą skaičiuojant nuo teismo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Kardomoji priemonė - rašytinis pasižadėjimas neišvykti, nuosprendžiui įsiteisėjus panaikintina.

Civilinio ieškovo A. B. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies. Pripažinta A. B. teisė į 30 000 Eur (trisdešimt tūkstančių) dydžio neturtinės žalos atlyginimą ir priteista jam iš civilinio atsakovo ADB „Compensa Vienna Insurance Group“, 17 500 Eur (septyniolika tūkstančių penki šimtai) neatlygintos neturtinės žalos dalis.

Pripažinta A. B. teisė į 1432,63 Eur (tūkstantis keturi šimtai trisdešimt du eurus 63 ct) dydžio turtinės žalos atlyginimą ir priteista iš ADB „Compensa Vienna Insurance Group“ 716,31 Eur (septyni šimtai šešiolika eurų 31 ct) neatlygintos turtinės žalos dalis.

Civilinio ieškovo A. K. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies. Pripažinta A. K. teisė į 20 000 Eur (dvidešimt tūkstančių) dydžio neturtinės žalos atlyginimą ir jai priteista iš civilinio atsakovo ADB „Compensa Vienna Insurance Group“, 10 000 Eur (dešimt tūkstančių) dydžio neatlyginta neturtinės žalos dalis.

Pripažinta A. K. teisė į 663,29 Eur (šešis šimtus šešiasdešimt tris eurus 29 ct) dydžio turtinės žalos atlyginimą ir priteistą jai iš ADB „Compensa Vienna Insurance Group“, 301,61 Eur (tris šimtai vienas euras 61 ct) dydžio neatlyginta turtinės žalos dalis.

Civilinių ieškovų U. K., L. B. ir N. B. civiliniai ieškiniai dėl neturtinės žalos priteisimo atmesti.

Priteista iš A. P. A. B. 800 Eur (aštuoni šimtai) už advokato teisines paslaugas bei atstovavimą teisme.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Bylos esmė

1. A. P. 2019 metų rugpjūčio 16 d., apie 12.29 val., (duomenys neskelbtini), ties pastatu Nr. (duomenys neskelbtini) vairuodamas automobilį „Peugeot 307“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), dėl nusikalstamo nerūpestingumo pažeidė Kelių eismo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002-12-11 nutarimu Nr. 1950 (toliau – ir KET) 128 ir 129 punktų reikalavimus – važiuodamas (duomenys neskelbtini) gatve nuo (duomenys neskelbtini) gatvės pusės link (duomenys neskelbtini) gatvės, kur leistinas maksimalus važiavimo greitis yra 40 km/h, viršijo leistiną važiavimo greitį ir važiavo apie 81-92 km/h greičiu, dėl ko, atsiradus kelyje kliūčiai - į važiuojamąją kelio dalį iš kairės pusės išėjus pėsčiajai A. B., neteko techninės galimybės laiku stabdydamas vairuojamą automobilį, sustoti neprivažiavęs pėsčiosios partrenkimo vietos, kai važiuodamas leistinu 40 km/h greičiu, turėjo techninę galimybę laiku stabdydamas vairuojamą automobilį, sustoti neprivažiavęs pėsčiosios partrenkimo vietos, be to, nuo reagavimo vairuojamo automobilio stabdymo pradžios momento iki pėsčiosios partrenkimo vietos, A. P. važiuojant leistinu maksimaliu 40 km/h greičiu ir nestabdant vairuojamo automobilio, pėsčioji A. B. būtų išėjusi iš automobilio „Peugeot 307“ važiavimo koridoriaus. Dėl leistino maksimalaus greičio viršijimo jis kliudė pėsčiąją A. B., dėl to įvyko eismo įvykis, kurio metu pėsčiosios A. B. kūnui buvo padaryti šie sužalojimai: muštinė žaizda dešinės alkūnės sąnario srityje; odos nubrozdinimai kaktoje, dešiniame skruoste, nosyje, viršutinėje ir apatinėje lūpose, kairiame skruoste, kaklo dešinėje pusėje, krūtinėje, kairiame žaste, dešiniame ir kairiame dilbiuose, kairėje plaštakoje, dešinio klubo sąnario srityje; poodinės kraujosruvos dešinėje ir kairėje blauzdose; kraujosruva pakaušio kairės pusės, nugaros ir dešinės klubinės srities minkštuosiuose audiniuose; kraujo išsiliejimas po galvos smegenų minkštaisiais dangalais; dešinės pusės III-IV- V- VI- VII- VIII-IX-X- to; kairės pusės II-III-IV-V- VI-VII-VIII - o šonkaulių, dešinio blauzdikaulio ir šeivikaulio, kairiojo blauzdikaulio ir šeivikaulio lūžiai; dešinio klubakaulio sparno lūžis su atsidalinimu per sąnarinę jungtį nuo kryžkaulio; gaktinės sąvaržos išsiskyrimas; stuburo kaklinės dalies I-mo slankstelio atsidalinimas per sąnarinę jungtį su pakauškauliu su pilnu nugaros smegenų nutraukimu; stuburo krūtininės dalies X-to slankstelio lūžis su pilnu nugaros smegenų nutraukimu; dešinio plaučio plyšimas, dėl ko A. B. mirė nuo bukos kaklo traumos, įvykus koklinės stuburo dalies I-mo slankstelio atidalinimui per sąnarinę jungtį nuo pakauškaulio su pilnu nugaros smegenų nutraukimu.

II. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

6. Teismo posėdyje gynėjas advokatas prašė civilinio atsakovo apeliacinį skundą tenkinti, nukentėjusysis A. B. ir nukentėjusiųjų A. B. ir A. K. atstovas advokatas prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas atmetamas.

7. Pagal BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatas apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių toks skundas buvo paduotas. Ši nuostata ne tik apibrėžia bylos apeliacinio nagrinėjimo ribas, bet ir nustato imperatyvą patikrinti bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Nagrinėjamu atveju, civilinis atsakovas nesutinka su pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu tik dalyje dėl nukentėjusiesiems A. B. ir A. K. priteistų turtinės ir neturtinės žalos dydžių, todėl apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, kitų klausimų nevertina.

8. BPK 109 straipsnyje ir 111 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti civilinį ieškinį kaltinamajam bei už jo veikas materialiai atsakingiems asmenims. BPK 113 straipsnio 2 dalis numato, kad tokiu atveju, kai nagrinėjant civilinį ieškinį baudžiamojoje byloje kyla klausimų, kurių sprendimo šis kodeksas nereglamentuoja, taikomos atitinkamos civilinio proceso normos, jeigu jos neprieštarauja baudžiamojo proceso normoms. Teismų praktikoje pripažįstama, kad pagal šią normą taikomos ne tik civilinio proceso, bet ir civilinės teisės nuostatos.

9. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.250 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, jog neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo, asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymų nustatytais atvejais.

10. Bylos duomenys patvirtina, kad eismo įvykio metu, kuomet žuvo pėsčioji A. B., automobilio „Peugeot 307“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) vairuotojo A. P. civilinė atsakomybė buvo drausta draudimo bendrovėje „Seesam Insurance AS Lietuvos filialas“ (šiuo metu teisių ir pareigų perėmėjas – ADB „Compensa Vienna Insurance Group“), transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu. Draudimo kompanijos pateikti potvarkiai patvirtina, kad draudimo suma 5.000 000,00 Eur (2, t., b. l. 100-101, 106).

11. Pirmosios instancijos teismas, tenkinęs nukentėjusiųjų A. B. ir A. K. civilinius ieškinius iš dalies, nukentėjusiųjų naudai iš civilinio atsakovo - ADB „Compensa Vienna Insurance Group“ priteisė 50 000 Eur neturtinei žalai atlyginti, o būtent, A. B. – 30 000 Eur, o A. K. – 20 000 Eur. Civilinis atsakovas iki bylos nagrinėjimo teisme jau buvo atlyginęs A. B. ir A. K. neturtinės žalos dalį, todėl teismas iš dalies tenkindamas A. B. ir A. K. civilinį ieškinį, jiems priteisė likusią neatlygintą 27 500 Eur neturtinės žalos dalį (A. B. – 17 500 Eur, A. K. 10 000 Eur). Teisėjų kolegijos vertinimu, nesutikti su pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nukentėjusiesiems nustatytais neturtinės žalos dydžiais, nėra pagrindo. Kaip matyti, pirmosios instancijos teismas, priteisdamas aukščiau nurodytus neturtinės žalos dydžius, įvertino byloje esančių aplinkybių visumą, pernelyg nesureikšmindamas nė vienos iš jų. Teismas atsižvelgė į atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą A. P. veiksmais sukeltas itin sunkias ir neatkuriamas pasekmes – nukentėjusiųjų ir civilinių ieškovų A. B. ir A. K. motinos žūtį, kiekvieno iš jų turėtą ryšį su motina, socialinius bei bendravimo santykius, nukentėjusiųjų netektį, neigiamas emocijas, praradimą, A. P. kaltės formą (nusikaltimas padarytas dėl neatsargumo) ir visų šių nagrinėjamam klausimui reikšmingų aplinkybių kontekste nustatė perpus mažesnį neturtinės žalos dydį nei prašė civiliniai ieškovai.

12. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog artimo žmogaus netektis visada sukelia stiprius dvasinius išgyvenimus, sukrėtimus, kurie išlieka visą likusį gyvenimą, negrįžtamai pakeičia šeimos įprastą gyvenimo būdą. Sukeltos pasekmės – žmogaus mirtis – negali būti pašalintos, sumažintos, jos laikytinos pačiomis sunkiausiomis. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas nenukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos šios kategorijos bylose. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad teismų praktikoje susiformavusi nuostata, jog KET pažeidimo baudžiamosiose bylose dėl asmens žūties eismo įvykio metu jo artimiesiems priteistinų neturtinių žalų dydžiai paprastai svyruoja nuo 2896,20 Eur iki 30 000 Eur (žuvusiojo vaikui), nuo 4344,30 Eur iki 31 298 Eur (žuvusiojo sutuoktiniui) ir nuo 2896,20 Eur iki 26 065 Eur (tėvui / motinai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-196/2009, 2K-539/2010, 2K-150/2011, 2K-90/2012, 2K-344/2012, 2K-397/2012, 2K-135/2013, 2K-204/2013, 2K-243-648/2015, 2K-541-511/2015, 2K-387-511/2016, 2K-346-511/2016, 2K-86-699/2017, 2K-143-696/2017, 2K-188-648/2017). Taigi remiantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, apylinkės teismo nurodyta pozicija dėl nurodytų priteisiamų žalos dydžių ir konkrečiai nagrinėjamoje byloje nustatytų nukentėjusiajam A. B. 30 000 Eur, nukentėjusiajai A. K. 20 000 Eur neturtinės žalos dydžių, negali būti laikoma kaip neteisinga ir neatitinkanti teismų praktikos. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į CK 6.250 straipsnyje nurodytų kriterijų visumą, taip pat dėmesį skyręs Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamai praktikai tokio pobūdžio bylose, įvertinęs bylos aplinkybes, taip pat atsižvelgęs į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principus, nukentėjusiesiems A. B. ir A. K. nustatė teisingą neturtinės žalos atlyginimo dydį, kurį mažinti skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo. Vien tai, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl neturtinės žalos dydžio, nustatė artimas maksimalioms teismų praktikoje šios kategorijos bylose priteistinoms sumoms, neduoda pagrindo išvadai, kad teismas nukrypo nuo įstatymo nuostatų, teismų praktikos, ar priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą. Ir nors apeliantas apeliaciniame skunde pateikė teismo nutarčių, susijusių su priteistinais neturtinės žalos dydžiais panašaus pobūdžio bylose, tačiau apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad kiekviena situacija yra individuali bei savita, todėl ir priteistinos neturtinės žalos dydis kiekvieną kartą priklauso nuo konkrečių bylos aplinkybių. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas parinko tinkamus kriterijus, nurodytus CK 6.250 straipsnyje ir kitus, kuriais remdamasis ir į kuriuos atsižvelgdamas sprendė dėl priteistinų A. B. ir A. K. neturtinės žalos atlyginimo dydžių.

13. Dėl turtinės žalos, pažymėtina, kad atlyginant turtinę žalą yra taikomas visiško jos atlyginimo principas (CK 6.251 straipsnis). Iš bylos duomenų matyti, kad nukentėjusieji A. B. ir A. K. pareiškė civilinį ieškinį 4 105,22 Eur (A. B. - 3 441,93 Eur, A. K. – 663,29 Eur) turtinės žalos atlyginimui ir prie ieškinio pridėjo kvitus, patvirtinančius turtinės žalos dydį (2 t., b. l. 59-66, 67-71). Vienok, prie civilinio ieškinio pateikti dokumentai patvirtina dalį nukentėjusiojo A. B. patirtų išlaidų laidojant motiną A. B.. Šie dokumentai patvirtina 1 739,63 Eur išlaidas. Dėl likusios sumos, nukentėjusysis A. B. paaiškino, kad 6,30 Eur sumokėjo už A. B. telekomunikacijų paslaugas, o 2 000 Eur sudarys kapavietės sutvarkymo darbai. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad išlaidos už žuvusiosios naudojamas telekomunikacijų paslaugas – nėra būtinosios išlaidos (telekomunikacijų sutartis baigiasi su lyg A. B. mirtimi), o ateityje numatomos būsimos kapavietės sutvarkymo išlaidos nėra pagrįstos, nes neaišku kokie darbai bus atlikti ir kokiomis kainomis jie bus apskaičiuoti. Todėl nukentėjusiojo A. B. civilinį ieškinį dėl turtinės žalos atlyginimo teismas tenkino iš dalies ir išskaičiavus valstybės išmokėtą nukentėjusiajam A. B. laidojimo pašalpą, iš civilinio atsakovo priteisė 1 432,63 Eur turtinės žalos atlyginimo. Dėl nukentėjusiosios A. K. civilinio ieškinio, teismas nurodė, kad nukentėjusiosios patirtos kelionių išlaidos (skrydžio bilietai į motinos laidotuves) yra pagrįstos, todėl civilinį ieškinį tenkino visiškai ir iš civilinio atsakovo priteisė 663,29 Eur. Teisėjų kolegijos nuomone, toks teismo sprendimas yra teisingas ir pagrįstas, mažinti nukentėjusiųjų A. B. ir A. K. patirtus tiesioginius nuostolius, susijusius su jų motinos A. B. mirtimi, nėra jokio pagrindo.

14. Kaip matyti, apeliaciniame skunde civilinis atsakovas savo prašymą mažinti tiek turtinės, tiek ir neturtinės žalos atlyginimo dydžius iš esmės grindžia vieninteliu aspektu - žuvusiosios A. B. veiksmais, kurie, anot civilinio atsakovo, turėtų būti pripažinti dideliu neatsargumu. Tačiau teisėjų kolegija su tuo nesutinka.

15. Remiantis CK 6.282 straipsnio 1 dalimi, kai paties nukentėjusio asmens didelis neatsargumas padėjo žalai atsirasti arba jai padidėti, tai atsižvelgiant į nukentėjusio asmens kaltės dydį (o kai yra žalos padariusio asmens kaltės, – ir į jo kaltės dydį) žalos atlyginimas, jeigu įstatymai nenustato ko kita, gali būti sumažintas arba reikalavimas atlyginti žalą gali būti atmestas. Čia reikia pažymėti, kad nukentėjusio asmens didelis neatsargumas suprantamas, kaip kiekvienam asmeniui suvokiamų atsargumo taisyklių ignoravimas, kai nukentėjusiojo veiksmai lėmė ar sąlygojo žalos atsiradimą.

16. Pagal KET 42 punktą, pėstieji į kitą važiuojamosios dalies pusę privalo eiti tik pėsčiųjų (taip pat požeminėmis ir esančiomis virš kelio) perėjomis, o kur jų nėra, – sankryžose pagal šaligatvių arba kelkraščių liniją. Pėstieji neturi peržengti perėjos ribų. Kai matomumo zonoje perėjos ar sankryžos nėra, leidžiama eiti stačiu kampu į abi puses gerai apžvelgiamose vietose, tačiau tik įsitikinus, kad eiti saugu. Pagal KET 44 punktą, įžengti į važiuojamąją dalį pėstiesiems leidžiama tik po to, kai jie įvertina atstumą iki artėjančių transporto priemonių ir jų greitį ir įsitikina, kad tai saugu. Nagrinėjamu atveju, nėra ginčo dėl to, kad žuvusioji A. B. pažeidė KET 42 punkto reikalavimus, tačiau ar šis pažeidimas pripažintinas dideliu neatsargumu ar ne, būtina įvertinti žuvusiosios A. B. veiksmus nagrinėjamo įvykio visumos kontekste, o ne atskirai.

17. Iš byloje esančio vaizdo įrašo matyti, kaip pėsčioji A. B., ketindama pereiti į kitą važiuojamosios kelio dalies pusę, sustoja prie šaligatvio krašto, praleidžia automobilį, atvažiuojantį jai iš kairės, ir dar palaukusi kol automobilis nuvažiuos, įžengia į važiuojamą kelio dalį. Artėjančių automobilių link pėsčiosios iš dešinės pusės nėra. Jai bebaigiant pereiti važiuojamą kelio dalį, matyti, kaip iš dešinės pusės ganėtinai dideliu greičiu atvažiuoja automobilis ir nestabdydamas nubloškia pėsčiąją A. B.. Specialistai iš skaitmeninės vaizdo bylos medžiagos nustatė, kad A. P. vairuojamas automobilis „Peugeot 307“ (duomenys neskelbtini) gatve važiavo apie 81-92 km/h greičiu. Be to, specialistų išvadomis nustatyta, kad tuo metu, kai A. P. vairuojamas automobilis pateko į vaizdo kamerų fiksavimo lauką, dar nebuvo privažiavęs įvažiavimo į klubo „(duomenys neskelbtini)“ aikštelę, kas rodo, jog automobilis nuo pėsčiosios buvo daugiau nei 58 m atstumu, o tai leidžia spręsti, kad A. B. vykdė KET jai keliamus reikalavimus, nes įžengdama į važiuojamąją dalį, ji įvertino atstumą iki artėjančių transporto priemonių (jos matymo zonoje jų nebuvo ar jos buvo toli), jų greitį (toje vietoje leistinas 40 km/h) ir pradėjo eiti per gatvę įsitikinusi, kad tai daryti yra saugu. Šiuo atveju būtina įvertinti tai, kad pėsčioji A. B. nenumatė ir neturėjo galimybės numatyti, kad A. P. vairuojamas automobilis „Peugeot 307“ važiuos 81-92 km/h greičiu ir iškilus grėsmei eismo saugumui, nesulėtins ar visiškai nesustabdys automobilio, t. y. neturėjo galimybės numatyti, kad A. P. vairuodamas automobilį, nesilaikys (duomenys neskelbtini) 129 punkto reikalavimų. Specialistų išvadomis, pirminio kontakto metu pėsčioji buvo kliudyta automobilio priekinės dalies dešiniąja puse, apie 0,6 m atstumu nuo jo dešiniojo gabaritinio krašto, o tai rodo, jog nepaisant nustatyto daugiau nei dvigubai leistino greičio, A. B. jau buvo bebaigianti pereiti gatvę. Tai, kad A. P. veiksmai buvo pagrindinė eismo įvykio kilimo priežastis, patvirtina ir specialistų išvada, kurioje nurodyta, jog šioje eismo situacijoje, iškilus tiesioginei grėsmei eismo saugumui, pėsčiajai A. B. įžengus į automobilio „Peugeot 307“ važiavimo krypties eismo juostą ir iki partrenkimo vietos įveikus ne mažesnį nei 1,15 m atstumą, automobilio „Peugeot 307“ vairuotojas A. P., važiuodamas 81-92 km/h greičiu, neturėjo techninės galimybės, laiku stabdydamas vairuojamą automobilį, sustoti neprivažiavęs pėsčiosios partrenkimo vietos, o važiuodamas 40 km/h greičiu ir nuo pėsčiosios partrenkimo vietos būdamas tuo pačiu atstumu, kuriuo iškilus tiesioginei grėsmei eismo saugumui, buvo važiuodamas 81-92 km/h greičiu, automobilio „Peugeot 307“ vairuotojas A. P. turėjo techninę galimybę, laiku stabdydamas vairuojamą automobilį, sustoti neprivažiavęs pėsčiosios partrenkimo vietos. Nurodytoje eismo situacijoje, nuo reagavimo vairuojamo automobilio stabdymui pradžios momento iki pėsčiosios partrenkimo vietos, automobilio „Peugeot 307“ vairuotojui A. P. važiuojant leistinu maksimaliu 40 km/h greičiu ir nestabdant vairuojamo automobilio, pėsčioji A. B. būtų išėjusi iš automobilio „Peugeot 307“ važiavimo koridoriaus. Taigi nėra abejonių, jog A. P. važiuojant leistinu, o ne dvigubai didesniu nei leistinu greičiu, A. B. nebūtų sudariusi kliūties A. P. vairuojamam automobiliui ir būtų saugiai perėjusi gatvę. Nagrinėjamu atveju labai svarbu ir tai, kad A. P. vairuodamas automobilį, kaip jis pats teigia, buvo susinervinęs dėl asmeninių problemų, ir akivaizdu, kad važiuodamas dideliu greičiu nestebėjo aplinkos, buvo itin neatidus ir neatsargus, kas sąlygojo tai, jog A. P. pėsčiosios A. B. nė nematė, nestabdė ir net nesuprato, kad patrenkė žmogų. Teisėjų kolegija, įvertinusi pėsčiosios A. B. elgesį (į kelio važiuojamąją dalį įžengė prieš tai apsidariusi ar nėra artėjančių automobilių, per gatvę ėjo ramiai, nebėgo), jos amžių (gim. (duomenys neskelbtini) m.) ir gebėjimus įvertinti transporto priemonių važiavimo ypatumus, taip pat nustatytas eismo įvykio metu egzistavusias oro sąlygas, matomumą (vidurdienis, saulėta diena, į abi puses gerai apžvelgiama vieta) konstatuoja, kad A. B. veiksmai atitinka eismo dalyvio protingo, apdairaus, atidaus elgesio standartą ir negali būti vertinami kaip didelis jos neatsargumas pagal CK 6.282 straipsnio 1 dalį. Todėl atitinkamai civilinio atsakovo prašymas pripažinti žuvusiosios A. B. veiksmus kaip didelį jos neatsargumą yra atmestinas.

18. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje buvo pateiktas prašymas priteisti nukentėjusiųjų A. B. ir A. K. patirtas išlaidas, susijusias su advokato atstovavimu apeliacinėje instancijoje. Pateiktas pinigų priėmimo kvitas patvirtina, kad nukentėjusysis A. B. sumokėjo advokatui A. Š. 400 Eur atstovavimo išlaidų.

19. Pagal BPK 106 straipsnio 2 dalį, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, dalyvavusio byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, gali šių išlaidų kaltinamajam nepriteisti ar jų dydį sumažinti. Šios nuostatos galioja ir nagrinėjant bylą apeliacinėje bei kasacinėje instancijoje, tačiau šiuo atveju, priteisiant išlaidas advokato paslaugoms apmokėti, būtina atsižvelgti ir į tai, pagal kieno skundą buvo nagrinėta byla ir koks yra šio skundo nagrinėjimo rezultatas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-410/2008, 2K-196/2009, 2K-267/2009, 2K-351/2009, 2K-271/2010, 2K-78-693/2015). Įvertinus tai, kad civilinio atsakovo apeliacinis skundas yra nepagrįstas ir todėl atmetamas, o nukentėjusieji A. B. bei A. K. būtent dėl šio skundo apeliacinės instancijos teisme turėjo ginti savo interesus ir juos gynė su advokato pagalba, už kurią advokatui sumokėjo 400 eurų, todėl šios nukentėjusiųjų turėtos advokato pagalbos išlaidos priteisiamos iš skundą padavusio asmens – civilinio atsakovo ADB „Compensa Vienna Insurance Group“.

20. Panevėžio apygardos teisme taip pat buvo gauta ir Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Šiaulių skyriaus pažyma dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų (3 t., b. l. 19). Pažymoje nurodyta, kad A. P. antrinės teisinės pagalbos išlaidas sudaro 95,94 Eur ir tokia suma yra priteistina valstybės naudai. Kaip jau minėta, teismas priimdamas sprendimą išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas iš kaltininko gali atsižvelgti tik į kaltininko turtinę padėtį. Teisėjų kolegija įvertinus tai, kad A. P. yra neįgalus, nedirba, gauna šalpos neįgalumo pensiją, registruotas Užimtumo tarnyboje, o duomenų apie nuteistojo turimą turtą nėra, sprendžia, kad valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų priteisimas neatitiktų proporcingumo principo reikalavimų ir būtų neteisingas, todėl išlaidos už suteiktą antrinę teisinę pagalbą iš A. P. nepriteistinos.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

civilinio atsakovo ADB „Compensa Vienna Insurance Group“ apeliacinį skundą atmesti.

Priteisti A. B.iš ADB „Compensa Vienna Insurance Group“ 400 eurų advokato pagalbai apeliacinės instancijos teisme apmokėti.