Kauno apygardos teismo nuosprendis

Pranešėja Danutė Giačaitė Baudžiamoji byla Nr. 1A-9-530/2016;

Teisėjas Henryta Gerdvilė Teisminio proceso Nr. 1-66-1-00029-2012-0;

2016 m. balandžio 14 d.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės teisėjos Danutės Giačaitės, teisėjų Kęstučio Dargužio, Giedriaus Endriukaičio, sekretoriaujant Viktorijai Akelienei, Audriui Suprinavičiui, Dianai Zadrauskaitei, dalyvaujant prokurorui Arvydui Bernotavičiui, išteisintajam P. R. ir jo gynėjui advokatui Anatolijui Burinskui, nukentėjusiajai V. K. ir jos advokatui Vytautui Polikaičiui, viešame teisiamajame posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros Penktojo skyriaus prokuroro Arvydo Bernotavičiaus ir nukentėjusiosios V. K. apeliacinius skundus dėl Kėdainių rajono apylinkės teismo 2015 m. kovo 19 d. nuosprendžio, kuriuo

P. R. išteisintas dėl nusikaltimo, nustatyto Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 281 str. 5 d., padarymo, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 str. 5 d. 1 p.).

Iš P. R. priteista 1301,54 Eur ekstradicijos išlaidų, Policijos departamento prie LR VRM, naudai.

Civilinio ieškovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos civilinis ieškinys dėl 1316,45 Lt žalos atlyginimo, nukentėjusiosios V. K. civilinis ieškinys dėl turtinės ir neturtinės žalos ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo iš P. R. palikti nenagrinėti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

P. R. išteisintas dėl kaltinimo pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 281 str. 5 d., t.y. kad jis 2012 m. sausio 7 d. apie 12 val. 40 min., (duomenys neskelbtini) 6 kilometre, vairuodamas I. G. priklausantį automobilį ,, (duomenys neskelbtini)“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), pažeidė Kelių eismo taisyklių 9 ir 133 punktuose nurodytus reikalavimus, tai yra būdamas eismo dalyviu ir privalėdamas laikytis visų būtinų atsargumo priemonių, nekelti pavojaus kitų eismo dalyvių saugumui (KET 9 p.), atsižvelgdamas į važiavimo sąlygas, meteorologines sąlygas privalėdamas pasirinkti tokį važiavimo greitį, kad galėtų sustabdyti transporto priemonę iki bet kurios iš anksto numatomos kliūties (KET 133 p.), neatsižvelgė į važiavimo sąlygas, nepasirinko saugaus važiavimo greičio ir atsitrenkė į priekyje jo ta pačia kryptimi važiavusį dviratininką D. K., kuris dėl eismo įvykio metu patirtų sužalojimų 2012 m. sausio 7 d. 13 val. 25 min. VŠĮ ,,Kėdainių ligoninė“ priėmimo skyriuje mirė.

Motyvuojamoji dalis

Prokuroro A.Bernotavičiaus ir nukentėjusiosios V. K. apeliaciniai skundai tenkinami iš dalies.

Išnagrinėjęs bylą apeliacine tvarka teismas konstatuoja, jog P. R. pagrįstai buvo pateikti kaltinimai dėl BK 281 str. 5 d. nusikalstamos veikos padarymo, o byloje esančių įrodymų visuma yra pakankama P. R. kaltei pagrįsti.

Teisėjų kolegija šioje byloje atkreipė dėmesį į tai, kad specialistų pateiktos išvados yra sąlyginės, todėl jos vertintinos visų įrodymų kontekste, tiek dėl P. R. važiavimo greičio, tiek dėl eismo įvykio mechanizmo bei galimybės išvengti sunkių padarinių.

Kelių transporto priemonę vairuojantis asmuo privalo imtis papildomų atsargumo priemonių tada, kai kyla pavojus eismo saugumui. Todėl vertinant kaltininko veiksmus (neveikimą) bei sprendžiant priežastinio ryšio ir kaltės klausimus būtina nustatyti momentą, nuo kada kaltininkas turėjo realią galimybę pastebėti tokį pavojų keliančias aplinkybes. Spręsdamas kaltės klausimą teismas turi įvertinti objektyvių eismo įvykio aplinkybių visumą: kitų eismo dalyvių veiksmus, oro sąlygas ir temperatūrą, kelio ypatumus, matomumą bei kitas aplinkybes.

Teisėjų kolegija vertina, tai, kad eismo sąlygos buvo apsunkintos: šlapia kelio danga, oro temperatūra – 0,5 laipsniai šalčio, snigo, sniego danga 1 cm, silpnai pustė ( b.l.90, t.1). Byloje esančios nuotraukos rodo, kad važiuojamosios kelio dalies kraštai apsnigti ( t.1.b.l. 80-81), kas patvirtina liudytojų teiginius jog P. R. pasirinktas važiavimo greitis buvo nesaugus. Pats P. R. pirminiuose paaiškinimuose nurodė, kad įvykio metu smarkiai snigo ( t.2, b.l. 19). Todėl šios nustatytos faktinės aplinkybės rodo, kad esant tokioms sąlygoms tiek matomumas, tiek važiavimo sąlygos buvo apsunkintos, juo labiau pasirinktas nesaugus važiavimo greitis, todėl teismo vertinimu pagrindine sąlyga šiam eismo įvykiui kilti, buvo P. R. KET 9 ir 133 p. reikalavimų pažeidimas.

Teismas taip pat nesutinka su pirmosios instancijos teismo argumentu, jog liudytojų parodymais, kad kaltinamasis važiavo dideliu greičiu, negalima remtis kaip objektyviais ir tiksliais, kadangi jų nepatvirtina joks kitas įrodymas. Tačiau, aukštesniojo teismo vertinimu, liudytojų R. S. ir I. S. nurodyta aplinkybė, jog jie važiavo 70 km/ h greičiu ir kadangi jie buvo lenkiami kaltinamojo, visiškai logiška, jog pastarojo lenkimo greitis turėjo būti didesnis nei 70 km/h. Be to, liudytojai I. B. ir V. B., abu vairuojantys automobilius, stebėdami P. R. automobilį lenkimo manevro metu, atkreipė į jį dėmesį, jį įvertino kaip pavojingą ir sureagavo kaip į neadekvatų tai situacijai. Šiame kontekste taip pat pažymėtina, jog ir pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad automobilis „(duomenys neskelbtini)“ važiavo didesniu nei 66 km/h greičiu, tačiau šią faktinę aplinkybę pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino kitų įrodymų kontekste. Specialisto išvada yra tik vienas iš įrodymų šaltinių, o teismas privalo įvertinti surinktų įrodymų visumą.

Pirmosios instancijos teismas eismo įvykio kilimo priežastį, vertindamas techniniu požiūriu, nustatė pagal tai, kad dviratininkas keitė judėjimo kryptį link kairio važiuojamosios dalies krašto, o dviratininkas privalo važiuoti dešiniuoju kelio pakraščiu, ir esant reikalui dviratį persivesti į kitą kelio pusę, padarydamas išvadas, kad dviratininko krypties keitimas ir sąlygojo eismo įvykį. Sprendžiant dėl šios pirmosios instancijos teismo išvados pagrįstumo, yra svarbus tiek teisinis, tiek faktinis pagrindas. Pažymėtina, kad pagal KET dviratininkas taip pat yra eismo dalyvis, o KET 65 p. nustato, kad važiuoti dviračiu leidžiama tik dviračių takais, o kur jų nėra – tam tinkamu (su asfalto arba betono danga) kelkraščiu pagal eismo kryptį. Kai dviračių tako nėra, o kelkraštis netinkamas, leidžiama važiuoti viena eile važiuojamosios dalies kraštine dešine eismo juosta, kuo arčiau jos dešiniojo krašto.

Ginčo byloje nėra, kad nukentėjusysis D. K. važiavo ta pačia eismo kryptimi kaip ir P. R. vairuojamas automobilis. Eismo įvykis buvo dešinėje eismo juostoje kuria judėjo tiek automobilis, tiek dviratininkas. Liudytojų I. B., V. B. parodymais eismo kontaktas tarp automobilio grįžtančio į savo eismo juostą ir dviračio buvo maždaug 1,5 metro atstumu nuo dešinio kelkraščio. 2012-09-07 išvadoje nustatyta, kad kelio ilgio atžvilgiu dviratininkas buvo partrenktas iki eismo įvykio vietoje užfiksuotos kuprinės, kelio pločio atžvilgiu - ne arčiau kaip 1,9 m atstumu nuo dešiniojo važiuojamosios dalies krašto (T.2, b.l. 16). Įvykio vietoje važiuojamąją dalį sudaro dvi priešingų krypčių eismo juostos. Kairės eismo juostos plotis 5,7 m (dviratininko ir kaltinamojo važiavimo juostos), dešinės – 5,3 m. Kairėje ir dešinėje kelio pusėse yra kelkraščiai, kurių plotis po 2,1 m. (T.1, b.l. 79). Iš byloje esančių nuotraukų matyti, jog įvykio dieną kelkraštis ir dalis važiuojamosios kelio dalies buvo padengta sniegu (T.1, b.l. 80-81). Minėtą aplinkybę taip pat patvirtino liudytojai. Ir nors nėra byloje tikslių duomenų, koks plotis važiuojamosios kelio dalies buvo padengtas sniegu, t.y. netinkamas važiuoti dviračiu, tačiau iš nuotraukų matyti, jog kelkraščio ir ant kelio dangos padengto sniego plotis yra panašus, t.y. sniegu padengta netoli dviejų metrų pločio važiuojamos dalies. KET 65 p. imperatyviai nenustato, kokiu konkrečiu atstumu nuo dešinės eismo juostos krašto turi važiuoti dviratininkas, šis atstumas KET yra griežtai neapibrėžtas - kuo arčiau jos dešiniojo krašto. Įvertinus faktinę vietos situaciją akivaizdu, kad dviratininkas dėl snieguotos dešinės eismo juostos važiuojamosios dalies neturėjo jokios galimybės važiuoti prie pat dešinės eismo juostos krašto, nes tai būtų buvę nesaugu, todėl važiavo nutolęs nuo jos per protingą pasirinktą atstumą, kad būtų saugu. Teisėjų kolegija nesutinka, kad 1,9 m. atstumas, kuriuo nutolęs nuo dešiniosios pusės kelkraščio važiavo dviratininkas, pirmosios instancijos teismo buvo pripažintas viena iš eismo įvykio kilimo priežasčių, nes dviratininkas, kaip ir automobilio vairuotojas, yra lygiavertis eismo dalyvis, abu turi vadovautis KET, o KET taisyklės imperatyviai nenustato kokiu konkrečiu privalomu atstumu nuo dešiniojo krašto dviratininkas turi važiuoti, todėl negalima nepagrįstai sunkinti dviratininko, kaip eismo dalyvio, atsakomybės ir pareigų.

Teisėjų kolegija taip pat nepritaria kategoriškai pirmosios instancijos teismo išvadai, kad dviratininko važiavimo krypties keitimas buvo sąlyga bei priežastinis ryšys šiam eismo įvykiui kilti. Išvada, jog dviratininkas keitė važiavimo kryptį, buvo padaryta įvertinus ekspertės L.Lazarenko parodymus, taip pat liudytojų I. S., J. E., R. S. parodymus. Teismas sprendė, kad dviratininkas buvo juostos viduryje ir keitė kryptį, ir kad to iš anksto laikyti numatoma kliūtimi negalima. Tačiau ekspertė L.Lazarenko parodė, kad važiavimo mechanizmas galėjo būti, kad dviratis važiavo įstrižai, o ne skersai, tarp automobilio ir dviračio buvo 20 laipsnių kampas, tačiau iš tų 20 laipsnių keli laipsniai galėjo būti ir dėl automobilio važiavimo krypties, nes, kaip nurodė liudytojai, automobilis „(duomenys neskelbtini)“ užbaiginėjo lenkimo manevrą ir galėjo būti kiek pasisukęs iš kairės į dešinę, iki 20 laipsnių tai nėra labai didelis kampas. Dviratininkas važiavo ne skersai važiuojamosios krypties, o įstrižai, nes susidūrimas buvo iki 20 laipsnių kampu. Pagal tai, kaip buvo sulankstytas ratlankis galima buvo spręsti, kad maksimalus kampas galėjo būti iki 20 laipsnių, ne didesnis, bet jis galėjo būti ir 10 laipsnių (T.3, b.l. 128-130; T.4, b.l. 30). Ekspertas V. M. pagal transporto priemonių apgadinimus nustatė, kad prieš susidūrimą kampas tarp automobilio ir dviračio išilginių ašių buvo apie 25 laipsnių (T.4, b.l. 46) . Ekspertas paaiškino, kad skirtumas skirtingų ekspertų nustatant susidūrimo kampą yra todėl, kad ekspertė L.Lazarenko apytiksliai kampą nustatė tik pagal transporto priemonių fotografijas, o V. M. tiesiogiai tyrė transporto priemones. 25 laipsnių kampas rodo, kad dviratininkas judėjo įstrižai. Taip pat neatmetė galimybės, kad automobilis, atlikęs lenkimo manevrą, taip pat galėjo judėti 3-5 laipsnių kampu link dešinės (T.4, b.l. 99-100). Vien tai , kad automobilio ir dviračio susidūrimo metu buvo apie 20 laipsnių kampas, nesudaro vienareikšmiško pagrindo teigti, kad dviratininkas keitė važiavimo kryptį. Toks kampas lemiamu momentu kaip teigė liudytojas V. B. galėjo būti siekis pasižiūrėti atgal ar siekiant apvažiuoti sniego liežuvius buvusius kelkraštyje. Ikiteisminio tyrimo metu taip pat parodė, jog atkreipė dėmesį į oranžine liemene vilkintį žmogų, kuris ėjo ar važiavo dviračiu ( to tiksliai negali pasakyti). Jis ėjo ar važiavo prie pat kelkraščio, tikrai ne viduriu tos važiuojamosios dalies. Jis nesimėtė po važiuojamąją dalį, ėjo ar važiavo tiesia linija. Pamatė nuo Kėdainių pusės kita eismo juosta atvažiuojantį tamsios spalvos automobilį, pamatė kaip tas automobilis partrenkia tą žmogų. Aplenkti to žmogaus automobilio vairuotojui niekas netrukdė, jis tai galėjo padaryti laisvai (T.3, b.l. 123). Tai, kad dviratininkas nekeitė važiavimo krypties patvirtino ir liudytoja I. B., kuri parodė, kad dviratininkas niekur nesuko, važiavo stabiliai viena juosta, todėl iš tolo palaikė jį kelio darbininku. Ji taip pat pažymėjo, kad iki susidūrimo visą laiką stebėjo dviratininką (T.3, b.l. 120). Teismo posėdžio metu liudytoja taip pat patvirtino ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, paaiškindama, kad važiuojant netoli tilto per Nevėžio upę pamatė kitoje kelio pusėje žmogų, kuris vilkėjo ryškios spalvos oranžinę liemenę. Galvojo, kad tas žmogus kelio darbininkas. Žmogus buvo prie pat kelkraščio ir tikrai netrukdė važiuoti automobiliams. Nuo Kėdainių miesto centro pusės, priešpriešinėje eismo juostoje atvažiavo dideliu greičiu tamsios spalvos automobilis. Atkreipė dėmesį, kad tas automobilis važiavo tiesiai į žmogų (T.1, b.l. 168, 170). (T.1, b.l. 162, 163). Tačiau spręsdamas dėl dviratininko važiavimo krypties pakeitimo, pirmosios instancijos teismas rėmėsi ne liudytojų V. B. ir I. B. nuosekliais ir išsamiais parodymais, kurie iš esmės neprieštarauja ir ekspertų išvadoms, tačiau liudytojų I. S., kuri parodė, kad dviratininkas gal ir norėjo sukti į kitą kelio pusę ir jie susidūrė; R. S., kuris parodė, kad dviratininkas šiek tiek metėsi į kairę pusę, lyg bandė pervažiuoti kelią ir jie susidūrė; bei J. E. parodymais, kad dviratininkas metėsi staiga automobiliui iki jo likus gal 2 metrams. Teisėjų kolegijos vertinimu, būtent liudytojai V. B. ir I. B. atvažiuodami iš priekio autoįvykio kryptimi, susidūrimą matė geriausiai. Tokią teismo nuomonę suponuoja tai, jog abu liudytojai tvirtino, jog gerai matė situaciją; įvykį stebėjo nuo to momento, kai automobilis „(duomenys neskelbtini)“ pavojingai dideliu greičiu važiavo priešpriešine eismo juosta ( aplenkdamas kitą automobilį) ir grįždamas į savo eismo juostą, tai yra jų dėmesį patraukė dar prieš įvykstant susidūrimui su dviratininku, abu liudytojai dar iki susidūrimo stebėjo ir automobilį, ir dviratininką, o susidūrimas įvyko priešpriešais. Tuo tarpu šioje situacijoje liudytojų I. S. ir R. S. parodymai, dėl susidūrimo vietos su dviratininku apsunkino tai, kad P. R. automobilis aplenkęs jų automobilį grįžinėjo į savo eismo juostą ir tikėtina, kad aplenkęs automobilis užstojo vaizdą ir iš automobilio galo negalėjo tiksliai įvertinti automobilio ir dviračio susidūrimo vietos kelio pločio atžvilgiu. Be to, teismo posėdyje liudytoja I. S. paaiškino, kad tiksliai visko neprisimena ir patvirtino ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, kur parodė, kad dviratininką tas automobilis patrenkė kažkur ties viduriu kelio. Dviratininkas iš dešinės pasuko į kairę ir norėjo pervažiuoti gatvę, tačiau kaip matyti iš bylos duomenų (T.3, b.l. 119, T.1, b.l.175, 176), šie liudytojos parodymai prieštarauja ekspertų L.Lazarenko ir V. M. parodymams ir neatitinka autoįvykio mechanizmo, kaip ir liudytojo R. S. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai, kuriuos patvirtino teismo posėdžio metu, jog matė važiuojantį dviratininką, kuris stačiu kampu iš jų pusės suko į kitą kelio pusę (T.2, b.l. 183-184). Ekspertė L.Lazarenko teisme paaiškino, jeigu dviratininkas būtų važiavęs tiesiai- būtų 0 laipsnių, jeigu kirstų kelią statmenai – 90 laipsnių kampas, o šiuo atveju 20 laipsnių kampas rodė, kad kontakto metu dviratis buvo pasisukęs įstrižai 20 laipsnių kampu. Keli laipsniai iš 20 galėjo būti automobilio, kuris užbaiginėjo lenkimo manevrą( b.l.128, t.3). Todėl liudytojos J. E. parodymai reikšmingi tik ta apimtimi, jog dviratininką pamatė tik tada, kai jis buvo ant priekinio stiklo, o iki to laiko jo nematė, kelio aplinkos nestebėjo (T.3, b.l. 127). Jos teigimu P. R. lenkė kitą automobilį, kurį aplenkus staiga pajuto, kad automobilis atsitrenkė į kažkokią kliūtį (T.1, b.l. 157). Todėl įvertinus minėtuosius liudytojos J. E. parodymus, pirmos instancijos teismo teiginiai, jog jos parodymai, kad dviratininkas metėsi staiga automobiliui iki jo likus gal 2 metrams yra objektyvūs ir patikimi, apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo.

Kaip teisingai pastebėjo pirmos instancijos teismas Lietuvos Aukščiausiasis teismas yra nurodęs, kad vertinant transporto priemonę vairuojančio asmens veiksmus reaguojant į netikėtai kelyje atsiradusią kliūtį, negalima reikalauti, kad vairuotojas visada šias kliūtis numatytų, pvz., kad į kelią netikėtai įvažiuos dviratininkas arba, kad ant važiuojamosios kelio dalies tamsiu paros metu gali gulėti žmogus, eiti pėsčiasis nesegėdamas šviesą atspindinčio atšvaito, stovėti tinkamai nepaženklinta traktoriaus priekaba be veikiančių žibintų, atšvaitų ir pan. (kasacinės nutartys Nr. 2K-537/2009, 2K-169/2010, 2K-384/2013, 2K-160/2014, 2K-434/2015). Tačiau aukščiau aptarti įrodymai leidžia daryti išvadą, kad šiuo atveju P. R. nepasirinkdamas saugaus greičio ir dėl to nebūdamas pakankamai atidus ir neįsitikinęs, kad aplenkus automobilį grįžti į savo eismo juostą yra pakankamai saugu, neįvertinęs, kad eismo juostoje gali būti ir kiti eismo dalyviai, nebaigęs iki galo manevro, dešiniuoju automobilio kampu kliudė toje pačioje eismo juostoje važiavusį dviračiu ir nežymiai ( apie 20 laipsnių kampu) pasisukusį į kairę pusę nukentėjusįjį D. K. ( liudytojų V. B. ir I. S. teigimu bandantį pasižiūrėti atgal) ir jį mirtinai sužalojo. Nėra jokių objektyvių įrodymų paneigiančių liudytojų nurodytas aplinkybes, kad D. K. važiuodamas dviračiu laikėsi arčiau dešinio kelkraščio pagal esamas aplinkybes ir kad jis tiesiog važiuodamas dviračiu veidu atsigręžė atgal, o tuo pačiu ir dviratis nežymiai pasisuko kairės pusės link. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad D. K. buvo blaivus, jis nukentėjusios teigimu važinėjo dviračiu apie 30 metų, be to priešpriešinėje eismo juostoje iš priekio artėjo V. B. vairuojamas automobilis, kurią jis būtų turėjęs pervažiuoti, prieš tiltą kitoje kelio pusėje nėra jokio keliuko, todėl visiškai nelogiški aiškinimai, jog dviratininkas metėsi į priešingą kelio pusę siekdamas pervažiuoti kelią. P. R. atsižvelgiant į kelio plotį bei buvusią situaciją kelyje prieš eismo įvykį turėjo techninę galimybę aplenkti dviratininką tiek iš kairės, tiek iš dešinės, jeigu jis būtų pasirinkęs saugų greitį prie esamų apsunkintų gamtinių sąlygų ( kasacinės nutartys Nr. 2K-302-693/2015; Nr.2K-509/2013). Teismo išvadas patvirtina specialistų išvados ( t.2.b.l.12, 16, t.4.b.l. 43-47), ekspertų apklausos teisme, liudytojų I. ir V. B. parodymai, iš dalies I. S. ir R. S. parodymai, rašytiniai įrodymai. Nuosprendyje konstatuota, kad D. K. veiksmai lėmė autoįvykio kilimą, tačiau, apygardos teismo vertinimu, būtent P. R. neatsargūs veiksmai nulėmė eismo įvykio kilimą.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog šiuo konkrečiu atveju visi eismo dalyviai, kurie davė parodymus apie matytą įvykį I. ir R. S., I. ir V. B. dar prieš įvykį būnant daugiau nei 100 metrų atstumu gerai matė dviratininką vilkintį oranžinę liemenę ir važiuojantį arčiau dešiniojo kelkraščio, nesvirduliuojantį ir nesimėtantį kelyje, tuo tarpu pats kaltinamasis P. R., teigia pamatęs tuo metu, kai dviratininką aplenkė priekyje važiavęs automobilis ir likus 10-15 metrų iki dviratininko, kai dviratininkas staiga pasuko į kairę siekdamas pervažiuoti kelią. Atkreiptinas dėmesys, kad nei vienas iš teisme apklaustų liudytojų P. R. nurodyto automobilio aplenkusio ta pačia kryptimi važiavusį dviratininką nematė. P. R. bendrakeleivė J. E. pamatė dviratininką tik tuo metu kai pajuto smūgį ir pamatė dviratininką užkritusį ant automobilio. Tokie prieštaravimai tik patvirtina išvadą, kad P. R. būdamas transporto priemonės – automobilio valdytojas buvo neatidus kelyje, objektyviai turėjo galimybę matyti kliūtį ir pasirinkti tinkamą elgesio variantą, tačiau nesiėmė jokių veiksmų išvengti sunkių padarinių.

Nagrinėjamu atveju apylinkės teismas, analizuodamas byloje surinktus įrodymus, ir vertindamas jų visumą, tarpusavio sąsajas padarė neteisingą ir surinktais bei teisme ištirtais įrodymais nepagrįstą išvadą dėl P. R. kaltės nebuvimo. Tokiu būdu teismas atsietai vienas nuo kito bei nepagrįstai vertindamas įrodymus suteikė vieniems iš jų išskirtinę reikšmę, kitus aptarė tik formaliai, jiems suteikiant kitokią teisinę reikšmę, tuo pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, tai iš esmės lėmė teismo išvadą sprendžiant P. R. kaltės klausimą.

P. R. vairuodamas automobilį privalėjo laikytis kelių eismo saugumo taisyklių, tai yra būdamas eismo dalyviu ir privalėdamas laikytis visų būtinų atsargumo priemonių, nekelti pavojaus kitų eismo dalyvių saugumui (KET 9 p.), atsižvelgdamas į važiavimo sąlygas, nepasirinko saugaus važiavimo greičio ir atsitrenkė į priekyje jo ta pačia kryptimi važiavusį dviratininką D. K., kuris dėl eismo įvykio metu patirtų sužalojimų mirė. P. R. nepripažįsta padaręs KET pažeidimus. Nustatyta, kad buvusioje situacijoje esant blogoms eismo sąlygoms, viršijo leistiną greitį, lenkdamas kelyje kitą transporto priemonę ir neįsitikinęs, kad pabaigti manevrą bus saugu, veikė rizikingai ir kėlė pavojų eismo saugumui. Dėl to jo veikoje konstatuotina esant nusikalstamą nerūpestingumą. Jei asmuo nesuvokia, kad pažeidžia KET, jis nesuvokia, kad kelia pavojų eismo saugumui, jis nenumato, kad iškilus pavojui eismo saugumui jis negalės laiku suvaldyti automobilio ir dėl to gali kilti eismo įvykis su BK 281 straipsnyje numatytais padariniais. Tačiau esminis požymis, nulemiantis nusikalstamo nerūpestingumo, kaip neatsargios kaltės rūšies, buvimą, yra tas, ar asmuo, turėdamas vairuotojo pažymėjimą ir vairuodamas automobilį (padidinto pavojaus šaltinį), turi ir gali suvokti daromą pažeidimą bei numatyti galimus pažeidimo padarinius ir imtis veiksmų jų išvengti. Lemiamas momentas, lemiantis kaltės buvimą šioje byloje, yra tai, kad P. R., turėdamas pareigą vairuoti laikantis būtinų atsargumo priemonių ir nekelti pavojaus kitų eismo dalyvių saugumui ir privalėdamas pasirinkti tokį važiavimo greitį, kad galėtų sustabdyti transporto priemonę iki bet kurios iš anksto numatomos kliūties, tačiau to nepadarydamas, atsitrenkė į priekyje jo ta pačia kryptimi važiavusį dviratininką ir sukėlė sunkias pasekmes, už kurias jis privalo atsakyti.

Dėl bausmės skyrimo

Pripažindama P. R. kaltu, padarius BK 281 straipsnio 5 dalyje numatytą nusikalstamą veiką ir skirdama už ją bausmę, teisėjų kolegija pažymi, jog skirdamas bausmę teismas kaskart turi nustatyti, ar parinkta bausmės rūšis ir nustatytas jos dydis bus pakankamai efektyvūs norint sulaikyti asmenį nuo nusikalstamų veikų darymo, ar tokiu būdu asmuo bus pakankamai nubaustas, ar jam bus atimta ar apribota galimybė daryti naujas nusikalstamas veikas, ar nuteistasis laikysis įstatymų ir nebenusikals, ar bus užtikrintas teisingumo principo įgyvendinimas.

Skirdama bausmę P. R. teisėjų kolegija vadovaujasi BK 54 straipsnyje numatytais bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais, atsižvelgia į padaryto nusikaltimo pobūdį ir jo pavojingumo laipsnį, į kaltininko asmenybę bei kitas bylos aplinkybes. P. R. atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nenustatyta, jis padarė neatsargų nusikaltimą, sukeltos neatitaisomos pasekmės, iki šios veikos padarymo buvo teistas, tačiau teistumas išnykęs. Po šios veikos padarymo jis buvo teistas du kartus (T.2, b.l.51-52,55-56), ne kartą baustas administracine tvarka tame tarpe ir už kelių eismo taisyklių pažeidimus (T.2, b.l. 58-64), yra registruotas VšĮ Kėdainių pirminės sveikatos priežiūros centre Priklausomybės ligų kabineto įskaitoje, diagnozė – psichikos ir elgesio sutrikimai, vartojant alkoholį, priklausomybės sindromas (T.2, b.l. 66). Teisėjų kolegija nenustatė jokių aplinkybių, kurios leistų teismą skirti jam švelnesnę bausmę nei numatyta įstatyme, ar kad sankcijoje numatyta bausmė šiuo konkrečiu atveju prieštarautų teisingumo principui ( BK 62 str.1,2, 4 dalyse ar 54 str.3d.). Todėl esant šių aplinkybių visumai darytina išvada, jog bausmės tikslai gali būti pasiekti skiriant sankcijoje vienintelę numatytą bausmę - laisvės atėmimą. Esant nurodytoms aplinkybėms P. R. pagal BK 281 straipsnio 5 dalį skirtina ketverių metų laisvės atėmimo bausmė (BK 61 str. 3 d.). Teisėjų kolegija atsižvelgdama į tai, kad P. R. šios nusikalstamos veikos padarymo metu teistumo neturėjo, jis tuo metu buvo pakankamai jauno amžiaus, veika padaryta daugiau nei prieš ketverius metus, yra visi formalieji pagrindai taikyti P. R. BK 75 str., todėl įvertinus aukščiau nurodytas aplinkybes, manytina jog paskirtosios bausmės tikslai gali būti pasiekti ir atidedant paskirtosios bausmės vykdymą, skiriant jam įpareigojimus bei draudimus. BK 68 straipsnyje numatyta baudžiamojo poveikio priemonė – uždraudimas vairuoti transporto priemones. Ši baudžiamojo poveikio priemonė taikytina P. R.. Nors jo veika padaryta dėl neatsargumo, tačiau yra labai pavojinga, jis, vairuodamas transporto priemonę, pažeidė KET reikalavimus, dėl to įvyko eismo įvykis, kurio metu žuvo žmogus. Atsižvelgiant į šiuos duomenis bei siekiant, kad bent iš dalies būtų sumažinta kaltininko galimybė padaryti analogišką nusikalstamą veiką ateityje ir, kad visuomenė būtų apsaugota nuo panašių nusikalstamos veikos padarinių, kaltininkui naudojantis teise vairuoti transporto priemones, P. R. taip pat skirtina baudžiamojo poveikio priemonė – uždraudimas trejus metus naudotis teise vairuoti transporto priemones.

Teisminio nagrinėjimo metu P. R. buvo sulaikytas 2015-02-03, nustatytas suėmimo terminas 20 dienų skaičiuojant nuo 2015-02-03. 2015-02-19 d. nutartimi kardomoji priemonė suėmimas pakeista į dokumentų paėmimą ir įpareigojimą periodiškai registruotis policijos įstaigoje ( b.l. 103, 84-85). Nuosprendį pradėjus vykdyti kardomoji priemonė naikintina ( BPK 139 str.). Bausmės vykdymo atveju laikas išbūtas suėmime įskaitytinas į bausmės laiką( BK 66 str.).

Dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo V. K..

Nukentėjusi pateikė teismui civilinį ieškinį, kuriuo prašė priteisti iš P. R. turtinę ir neturtinę žalą. Ieškinyje atsakovais ieškovė nurodė P. R. ir AB „Lietuvos draudimas“, kuris teisminio nagrinėjimo metu buvo pakeistas ir atsakovu pripažintas LR Transporto priemonių draudikų biuras, turtiniai ir neturtiniai reikalavimai pareikšti P. R. ( t.2.b.l. 149-150,190-193, t.3.b.l.91).

Nustačius, kad tarp P. R. nusikalstamo veikimo ir atsiradusios žalos yra priežastinis ryšys, sprendžiamas klausimas dėl civilinio ieškinio patenkinimo (BPK 115 str.). Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.291 straipsnis nustato, kad jeigu nukentėjęs asmuo miršta, jo laidojimo išlaidas turėjusiam asmeniui atlygina tas asmuo, kuris atsakingas už žalą, susijusią su nukentėjusio asmens gyvybės atėmimu. Atlyginamos tik protingumo kriterijus atitinkančios laidojimo išlaidos. Nukentėjusioji ir civilinė ieškovė V. K. nurodė, kad ji laidodama sutuoktinį D. K. patyrė šias išlaidas: UAB „(duomenys neskelbtini)“ už laidotuves sumokėjo 2639 Lt, už gedulingus pietus – 575 Lt, už pažymą patvirtinančią D. K. mirtį– 15 Lt, už gėles 295 Lt, šermenų metu už maistą – 126,80 Lt ir 73,64 Lt. Įvykio metu buvo nepataisomas sugadintas dviratis kurio vertė 400 Lt ir dviračio grandinė – 60 Lt vertės. Už kapavietės sutvarkymą ir raidžių ant paminklo iškalimą sumokėjo 55,80 Lt ir 130 Lt kas iš viso sudaro 4370,24 Lt ( 1265,70 Eur)( t.2, b.l. 149-159). LR Transporto priemonių draudikų biuras atsiliepimu į ieškinį mano jog neturėtų būti atlygintos išlaidos už pažymos gavimą, 35 Lt už alkoholinius gėrimus ir 287, 96 Lt pagal pateiktus „Maxima „ ir „Norfa“ kvitus, bei dviračio ir spynos vertė, kadangi nepateikti vertę pagrindžiantys dokumentai ( t.2.b.l. 192-193). Teisėjų kolegija įvertinusi pateiktus civilinės ieškovės ir nukentėjusios įrodymus dėl patirtų išlaidų vertės, daro išvadą, kad ieškinys yra pagrįstas, iš prašomos priteisti sumos yra išskaičiuota gauta laidojimo pašalpa, o tai kad susiklosčiusios tokios tradicijos, jog šermenų ar gedulingų pietų metu yra saikingai vartojami alkoholiniai gėrimai žiemos metu, nepaneigia pareigos atlyginti patirtas protingas išlaidas. Nors byloje nėra pateiktų dokumentų dėl dviračio ar spynos vertės, tačiau prašoma priteisti suma – 460 Lt ( 133,21 Eur.) nėra per didelė ir atitinka protingumo ribas.

Dėl sutuoktinio D. K. netekties nukentėjusioji ir civilinė ieškovė V. K. prašo priteisti 200 000 Lt (57924 eurų) neturtinės žalos.

Civilinio kodekso 6.250 straipsnis apibrėžia neturtinę žalą: neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais. Žala padaroma vertybėms, kurios neturi piniginės išraiškos, tačiau teisė jas gina turtiniais būdais. Neturtinė žala įvertinama ir atlyginama pinigais (CK 6.250 str. l d.). Neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo, asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymų nustatytais atvejais. Neturtinės žalos atlyginimo srityje visiško žalos atlyginimo principas objektyviai negali būti taikomas visa apimtimi, kadangi neturtinės žalos tiksliai įvertinti pinigais neįmanoma. Įstatymas numato piniginę satisfakciją, kuria siekiama kiek įmanoma teisingiau kompensuoti nukentėjusiojo patirtą dvasinį, fizinį skausmą. Teismo funkcija yra nustatyti teisingą piniginę kompensaciją už patirtą skriaudą (dvasinius, fizinius išgyvenimus, praradimus).

Atlygintinos neturtinės žalos ribų (minimumo ar maksimumo) įstatymas nenustato, todėl spręsdama šį klausimą teisėjų kolegija vadovaujasi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.250 str. 2 d. įtvirtintais neturtinės žalos piniginio įvertinimo kriterijais, leidžiančiais konkrečioje situacijoje užtikrinti priešingų interesų pusiausvyrą. Žalą padariusio asmens turtinė padėtis taip pat yra vienas iš kriterijų, galinčių turėti įtakos nustatomam neturtinės žalos atlyginimo dydžiui. P. R. niekur nedirba. Tačiau nežiūrint į tai, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuojantis teismų praktiką, ne kartą yra nurodęs, kad žalą padariusio asmens turtinė padėtis sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo atveju negali būti lemiamas kriterijus, nustatant neturtinės žalos dydį. Esminis neturtinės žalos atlyginimo kriterijus gyvybės atėmimo atveju yra žalos padariniai ir dėl to patirti dvasiniai išgyvenimai. Pagal teismų formuojamą praktiką kelių eismo taisyklių pažeidimo baudžiamosiose bylose dėl asmens žūties eismo įvykio metu jo artimiesiems priteistinų neturtinių žalų dydžiai paprastai svyruoja nuo 10 000 Lt (2896,20 Eur) iki 55 244 Lt (16 000 Eur) (žuvusiojo vaikui) ir nuo 15 000 Lt (4344,30 Eur) iki 65 603 Lt (19 000 Eur) (žuvusiojo sutuoktiniui) (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-90/2012, 2K-344/2012, 2K-397/2012, 2K-135/2013, 2K-243-648/2015).

Teisėjų kolegijai nekyla jokių abejonių, kad V. K. dėl sutuoktinio žūties patyrė dvasinius išgyvenimus, dvasinį sukrėtimą, emocinę depresiją, kurie pagal CK 6.250 str. pripažįstami neturtine žala, išreikšta pinigais. Nukentėjusioji nurodė, jog po to, kai sužinojo, kad žuvo sutuoktinis, ilgą laiką negalėjo atsigauti nuo patirto šoko, keletą naktų iš viso nemiegojo, dabartiniu metu taip pat blogai miega, yra priversta nuolat vartoti raminamuosius vaistus. Iki šios dienos, kada tik prisimena tą įvykį, patiria stiprius dvasinius išgyvenimus, pergyvena dėl to, kas įvyko. Tačiau negalima neįvertinto ir tos aplinkybės, kad santuoka truko apie penkerius metus, bendrų vaikų neturėjo ir abiem jiems tai buvo ne pirmoji santuoka. Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad teismo pareiga yra nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakcija, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą (kasacinė nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-604/2005). Kita vertus, neturtinė žala yra materialinis atlygis, kurį nukentėjusioji teisėtai tikisi gauti, tačiau priteisus sumą, kuri dėl objektyvių priežasčių negalės būti išieškota, bus diskredituojamas paties neturtinės žalos atlyginimo instituto vaidmuo, toks sprendimas nepateisins pagrįstų nukentėjusiosios lūkesčių. Iš bylos medžiagos matyti, kad P. R. nedirba. Taigi realių galimybių atlyginti priteistą neturtinę žalą tokioje apimtyje, kiek to prašo nukentėjusioji, nėra. Todėl esant aptartų aplinkybių visumai, nukentėjusiosios ieškinys dėl neturtinės žalos atlyginimo dydžio neatitiktų CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintus sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus, be to, priteisus šią pinigų sumą bus nutolta nuo besiformuojančios teismų praktikos panašiose bylose. Esant nurodytoms aplinkybėms, neturtinės žalos dydis mažintinas, priteisiant nukentėjusiajai 15 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

Byloje nustatyta, kad P. R. vairuojama transporto priemonė nebuvo apdrausta privalomuoju civilinės atsakomybės draudimu. Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 13 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad nukentėjęs trečiasis asmuo pretenziją dėl padarytos žalos gali pateikti atsakingam už padarytą žalą asmeniui (toliau – kaltininkas), tiesiogiai Europos Sąjungos valstybės narės ar užsienio valstybės draudimo įmonei, apdraudusiai kaltininko civilinę atsakomybę (toliau – atsakingas draudikas), atsakingo draudiko atstovui pretenzijoms nagrinėti arba – šio įstatymo 17 ir 18 straipsniuose nurodytais atvejais – biurui ar biuro atstovui. Pagal šio įstatymo 17 straipsnio 1 dalį draudikų biuras moka išmoką dėl per eismo įvykį padarytos žalos nukentėjusiems tretiesiems asmenims tais atvejais, jeigu kaltininkas padarė žalą Lietuvos Respublikoje naudodamas neapdraustą nustatytą (identifikuotą) transporto priemonę, kai dėl žalos padarymo atsiranda transporto priemonės valdytojo civilinė atsakomybė. Iš šių įstatymo nuostatų akivaizdu, kad žalą kaltininkui naudojant neapdraustą transporto priemonę patyręs asmuo (nukentėjęs trečiasis asmuo) pretenziją dėl padarytos žalos gali pateikti pasirinktinai: arba kaltininkui, arba biurui. Atsižvelgiant į tai, iš ko nukentėjusysis prašo priteisti patirtą žalą, teismas priima vieną iš BPK 115 straipsnyje nurodytų sprendimų ir jį motyvuoja ( kasacinė nutartis byla Nr. 2K-11-677/2015 ) .

Nukentėjusioji reikšdama ieškinį suformulavo savarankišką reikalavimą kaltam asmeniui P. R. ir prašė iš šio asmens priteisti patirtą žalą( t.1, b.l. 150). Vėliau teisiamojo posėdžio metu patikslintame ieškinyje atsakovu nurodė AB „Lietuvos draudimą“ ( t.2. b.l. 149-150), kuris vėliau teisiamojo posėdžio metu buvo pakeistas į LR Transporto priemonių draudikų biurą( t.2, b.l.173), tačiau nukentėjusioji nei iš AB „Lietuvos draudimo“ nei iš LR Transporto priemonių draudikų biuro neprašė priteisti žalos atlyginimo, nes reikalavimus atlyginti patirtą žalą formulavo tik kalto asmens - P. R. atžvilgiu. Tai nukentėjusios atstovas išreiškė ir baigiamųjų kalbų metu pirmos instancijos teisme. Apeliaciniu skundu prašė tenkinti pareikštus ieškinį. Taigi, toks nukentėjusiojo žalos atlyginimo subjektų pasirinkimas visiškai atitinka PDĮ 13 straipsnio nuostatas. Atsižvelgiant į tai, kad nukentėjusioji ir jos atstovas prašo priteisti žalą iš kaltininko ( t.3.b.l. 134), tiek turtinė, tiek neturtinė žala priteistina nukentėjusios naudai iš P. R..

Panaikinus išteisinamąjį nuosprendį išspręstini ir kiti klausimai.

Dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus civilinio ieškinio.

Bylą perdavus į teismą Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba Kauno skyrius ikiteisminio tyrimo metu pareiškė ieškinį dėl 1316,45 Lt žalos atlyginimo (T.1, b.l. 189-190), kadangi V. K. buvo mokama valstybinė našlių pensija nuo 2012-01-25 iki 2013-07-31. Dėl šios priežasties Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui padaryta 1316,45 Lt (atitikmuo eurais 381,27 Eur) dydžio turtinė žala. Ieškinys pagrįstas rašytiniais įrodymais, iš kurių matyti, kad nukentėjusiajai V. K. laikotarpiu nuo 2012-01-07 iki 2013-07-31 yra paskaičiuota ir jai VSDFV Kauno skyrius sprendimu išmokėjo 1316,45 Lt našlių pensiją ( T.1, b.l.191-193). Lietuvos Respublikos CK 6.263 str. 2 d. nustato, kad žalą, padarytą asmeniui, turtui, o įstatymų numatytais atvejais ir neturtinę žalą privalo visiškai atlyginti atsakingas asmuo. Lietuvos Respublikos CK 6.290 str. 1 d. ir 3 d. numato, kad socialinio draudimo išmokos, mokamos sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo atvejais, yra įskaitomos į atlygintinos žalos dydį. Draudimo išmokas išmokėjusios socialinio draudimo įstaigos įgyja regreso teisę į žalą padariusį asmenį, išskyrus atvejus, kai įmokas už nukentėjusįjį asmenį mokėjo žalą padaręs asmuo. Kadangi P. R. yra kaltas dėl D. K. žūties, dėl ko V. K. buvo paskirta valstybinė socialinio draudimo našlių pensija ir laikotarpiu nuo 2012-01-25 iki 2013-07-31 ji buvo išmokėta, todėl civilinis ieškinys tenkintinas visiškai.

Dėl išlaidų atlyginimo

Nukentėjusiosios atstovas advokatas V.Polikaitis apeliacinės instancijos teismui pateikė pinigų priėmimo kvitus, patvirtinančius, kad nukentėjusioji V. K. sumokėjo jam iš viso 500 Eur už atstovavimą apeliacinės instancijos teisme. Pirmosios instancijos teismui buvo pateiktas kvitas, patvirtinantis, jog už advokato paslaugas nukentėjusioji sumokėjo 724 Eur (T.3, b.l. 100, T.4, b.l. 91-92). Apeliacinės instancijos teisme advokatas V.Polikaitis pateikė kvitus patvirtinančius, kad už teisines paslaugas apeliacinės instancijos teisme nukentėjusioji jam sumokėjo 500 Eur ( t.4.b.l. 91-92). Advokatas prašė iš P. R. priteisti V. K. turėtas išlaidas advokato pagalbai apmokėti.

BPK 106 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Šios nuostatos galioja taip pat nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme, tačiau šiuo atveju, priteisiant išlaidas advokato paslaugoms apmokėti, būtina atsižvelgti ir į tai, pagal kieno skundą buvo nagrinėta byla ir koks yra šio skundo nagrinėjimo rezultatas.

Šiuo atveju byla buvo nagrinėta pagal prokuroro ir nukentėjusiosios apeliacinius skundus ir jame ginčijami klausimai, tiesiogiai susiję su nukentėjusiosios interesais. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos pobūdį, apeliacinės ir pirmosios instancijos teismuose vykusių posėdžių skaičių ir trukmę, nukentėjusiosios atstovo advokato darbo ir laiko sąnaudas ginant nukentėjusiosios interesus teisme, suteiktų paslaugų apimtį ir į tai, kad nukentėjusiosios apeliacinis skundas tenkinamas, daro išvadą, kad prašoma priteisti atstovavimo išlaidų 1224 Eur suma nėra aiškiai per didelė, ji proporcinga advokato įdėtam darbui atstovaujant nukentėjusiąją tiek pirmos, tiek apeliacinės instancijos teisme, todėl ši suma priteistina iš P. R..

Panaikinus išteisinamąjį nuosprendį ir priėmus apkaltinamąjį nuosprendį iš naujo spręstini daiktinių įrodymų ir kt. klausimai: sutinkamai su LR BPK 94 straipsnio nuostatomis automobilį „(duomenys neskelbtini)“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) registracijos pažymėjimą ir tech. apžiūros rezultatų ataskaitą grąžinti P. R.; dviratį saugomą Kėdainių rajono VPK esant V. K. prašymui grąžinti jai, o nesant prašymo – sunaikinti kaip menkavertį daiktą.

Bylos nagrinėjimo teisme metu vykdant kaltinamojo P. R. paiešką, kuriam buvo pakeista kardomoji priemonė rašytinis pasižadėjimas neišvykti į kardomąją priemonę –suėmimą ir paskelbta jo paieška (b. l. 43,44, 47a, 48 t. 3), jis buvo surastas ir 2015-02-03 P. R. pagal išduotą Europos arešto orderį buvo parvežtas iš Austrijos (b.l. 53,57, 75,76, 80,), pateiktos sąskaitos -faktūros (3 t. b. l. 109-114), tai reiškia, kad turėtas ekstradicijos išlaidas –1301,54 Eur dėl P. R. pargabenimo Policijos Departamentas prie LR VRM patyrė, kaltinamasis P. R. pats sąlygojo savo elgesiu, nes bylos nagrinėjimo teisme metu pažeidė jam skirtą kardomąją priemonę rašytinį pasižadėjimą neišvykti iš savo gyvenamosios vietos, be teismo leidimo išvyko į Austriją, kur už nusikalstamos veikos padarymą buvo sulaikytas, todėl sutinkamai su LR BPK 103 str. 1 d. 6 p. 105 str. 4 d. teismas minėtas ekstradicijos išlaidas pripažįsta proceso išlaidomis ir priteisia iš kaltinamojo P. R. Policijos Departamento prie LR VRM naudai.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 106 str. 2 d., 326 str. 4 d., 329 str. 2 p.,

nusprendė:

Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros Penktojo skyriaus prokuroro Arvydo Bernotavičiaus ir nukentėjusiosios V. K. apeliacinius skundus tenkinti iš dalies.

Kėdainių rajono apylinkės teismo 2015 m. kovo 19 d. išteisinamąjį nuosprendį panaikinti ir priimti naują apkaltinamąjį nuosprendį:

P. R. pripažinti kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 281 str. 5 d. ir jį nubausti laisvės atėmimu 4 (ketveriems) metams.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos Baudžiamojo kodekso 63 straipsnio 1d., 2d., 5d. 2p., 9d., 65str.2d. bausmes skirtas šiuo nuosprendžiu ir 2013 m. vasario 13 d. Kėdainių rajono apylinkės teismo nuosprendžiu subendrinti sudėjimo ir apėmimo būdu ir skirti galutinę bausmę laisvės atėmimą 4 (ketveriems) metams ir 15 MGL dydžio bauda. Į paskirtosios bausmės laiką įskaityti visiškai atliktą bausmę pagal ankstesnį nuosprendį.

Bausmės vykdymo atveju į paskirtosios bausmės laiką įskaityti sulaikyme ir suėmime išbūtą laiką nuo 2015-02-03 iki 2015-02-19.

Taikyti BK 75 straipsnį ir paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti dvejiems metams, įpareigojant nuteistąjį bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.

Vadovaujantis BK 67 str. 1 d., 2 d. 1 p., 68 str., P. R. 3( trejiems) metams uždrausti naudotis specialia teise, t. y. teise vairuoti kelių transporto priemones.

Kardomąją priemonę – įpareigojimą periodiškai registruotis policijos įstaigoje ir asmens dokumento – tapatybės kortelės paėmimą, nuosprendį pradėjus vykdyti, panaikinti.

Priteisti iš P. R. nukentėjusiajai V. K. 1265,70 Eur (tūkstantį du šimtus šešiasdešimt penkis eurus 70 ct) turtinei žalai atlyginti ir 15 000 Eur (penkiolikos tūkstančių eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Priteisti iš nuteistojo P. R. nukentėjusiajai V. K. 1224 Eur turėtų išlaidų advokato paslaugoms apmokėti.

Priteisti iš P. R. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriui 381,27 Eur (trijų šimtų aštuoniasdešimt vieno euro 27 ct) žalos atlyginimą.

Priteisti iš P. R. 1301,54 Eur ekstradicijos išlaidų, policijos departamento prie LR VRM naudai.

Daiktinius įrodymus: automobilį „(duomenys neskelbtini)“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) registracijos pažymėjimą ir techninės apžiūros rezultatų ataskaitą grąžinti P. R.; dviratį saugomą Kėdainių rajono VPK, esant V. K. prašymui grąžinti jai, o nesant prašymo – sunaikinti kaip menkavertį daiktą.

Nuosprendis įsiteisėja jo paskelbimo dieną.