Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Ramūno Gadliausko ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. N. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2021 m. rugsėjo 8 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. N. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

5. Atsakovo atstovas akcentavo, kad Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas) direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 2 punktas nustato, jog Taisyklės taikomos naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems tardymo izoliatoriams. Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtintos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 (toliau – ir HN 134:2015), 3 punkte įtvirtina analogiško pobūdžio nuostatą. Teigė, kad Šiaulių TI pastatytas ir įrengtas dar iki Kalėjimų departamento direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių ir Lietuvos higienos normos HN 134:2015 įsigaliojimo, todėl analizuojant pareiškėjo laikymo įstaigoje sąlygas taikytinos tik tos minėtų Taisyklių nuostatos ir tik tie higienos normos HN 134:2015 reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais.

II.

13. Teismas, išanalizavęs duomenis apie kamerų, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, dydį, sanitarinių mazgų užimamą plotą bei kamerose buvusių asmenų skaičių (1–6), nustatė, kad tais atvejais, kai kameroje Nr. 66 buvo laikomi šeši asmenys, o kameroje Nr. 16 – penki asmenys, iš kameros ploto atėmus sanitarinio mazgo užimamą plotą, pareiškėjui teko mažiau nei 3,6 kv. m (kameroje Nr. 66 – 3,57 kv. m, o kameroje Nr. 16 – 3,37 kv. m), bet daugiau kaip 3 kv. m kameros ploto. Kai šiose kamerose buvo laikoma mažiau asmenų, taip pat kitose pareiškėjo laikymo kamerose, net ir atėmus sanitarinio mazgo užimamą plotą pareiškėjui teko daugiau kaip 3,6 kv. m kameros ploto. Įvertinęs pažymos apie baldų užimamą plotą duomenis ir apžiūrėjęs į bylą pateiktas kamerų fotonuotraukas, teismas sprendė, kad nėra pagrindo tvirtinti, jog pareiškėjo galimybė judėti tarp baldų kamerose buvo suvaržyta ir jis dėl to galėjo patirti neturtinę žalą.

14. Teismas, vertindamas pareiškėjo teiginius, kad kamerų sienos buvo purvinos, krito tinkas, ant sienų ir lubų buvo pelėsis, kamerose šalta ir drėgna, kameros nevėdinamos, vadovavosi HN 134:2015 12, 14, 17, 39 punktais, Nacionalinio visuomenės sveikatos centro Šiaulių departamento patikrinimo aktais, Šiaulių TI ūkio skyriaus pažymomis apie 2018–2019 metais atliktus remonto darbus. Teismas nustatė, kad higienos normos pažeidimai (nuo lubų ir sienų išbyrėjęs tinkas, lempos be gaubtų) kameroje Nr. 26 nustatyti 2019 m. birželio 11 d., pareiškėjas šioje kameroje buvo laikomas nuo 2019 m. sausio 23 d. iki vasario 15 d., atsakovo atstovas nepateikė jokių duomenų, kad šių pažeidimų nebuvo pareiškėjo laikymo šioje kameroje metu, todėl teismas vertino, kad šis pažeidimas buvo ir pareiškėjo laikymo šioje kameroje laikotarpiu. Kamerų Nr. 19, Nr. 12 ir Nr. 105 remontas atliktas 2018 m. vasario–kovo mėn., t. y. iki pareiškėjo patalpinimo į Šiaulių TI, todėl teismas darė išvadą, kad šios kameros pareiškėjo laikymo jose metu atitiko higienos normos reikalavimus. Atsižvelgdamas į nustatytas faktines aplinkybes, teismas sprendė, kad pareiškėjas kameroje Nr. 26 buvo laikomas pažeidžiant HN 134:2015 12 punkto, numatančio, kad laisvės atėmimo vietos, policijos areštinės patalpos ir jose esantys įrenginiai turi būti techniškai tvarkingi, nuostatas, o tai CK 6.271 straipsnio prasme yra pagrindas konstatuoti Šiaulių TI neteisėtus veiksmus. Teismas, nenustatęs HN 134:2015 14, 17 ir 39 punktų pažeidimų, pareiškėjo argumentus dėl purvinų sienų, pelėsio, šalčio ir drėgmės kamerose bei netinkamo vėdinimo atmetė kaip nepagrįstus.

15. Dėl pareiškėjo teiginių, kad kamerų sanitariniame mazge nebuvo sėdimo klozeto, tualetai neatskirti nuo likusios kameros dalies, tvyrojo nemalonus kvapas, teismas nurodė, jog iš atsakovo atstovo pateiktos sanitarinių mazgų zonų kamerose lentelės matyti, kad sanitarinių mazgų atitvėrimo konstrukcijos pareiškėjo laikymo kamerose mūrinės arba pagamintos iš OSB plokštės, sienelių aukštis – nuo 1,84 iki 2,32 m. Į bylą pateiktos ir kamerų, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, fotonuotraukos, iš kurių matosi, kad įėjimai į sanitarinių mazgų zonas atitverti durimis arba užuolaidomis. Teismas pažymėjo, kad ginčui aktualiu laikotarpiu galioję teisės aktai nenumatė imperatyvaus reikalavimo sanitarinį mazgą visiškai izoliuoti nuo likusio kameros ploto (Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 14.5 p.), be to, pagal vėliausiąją Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką sanitarinio mazgo įrengimas atitveriant jį gerokai aukštesne nei 1,5 m aukščio (bent apie 2 m aukščio siekiančia) pertvara, o praėjimą į jį atitveriant užuolaida ar durimis, yra vertinamas kaip užtikrinantis pakankamą asmens, besinaudojančio sanitariniu mazgu (tualetu), privatumą. Atsižvelgęs į tai, teismas nenustatė pagrindo vertinti, jog pareiškėjo privatumas naudojantis sanitariniais mazgais Šiaulių TI kamerose buvo pažeistas.

17. Vertindamas pareiškėjo teiginius dėl kamerose neįrengto pagalbos mygtuko, teismas nurodė, kad Taisyklių 14.4 papunktis (galiojo iki 2020 m. gruodžio 22 d.) numatė, jog tardymo izoliatoriaus gyvenamosiose kamerose turi būti vidinio ryšio sistema, (pasikalbėjimo moduliai ir radijas, mobiliojo ryšio telefonų aptikimas, aliarminis iškvietimas). Teismas pažymėjo, kad atsakovo atstovas neįrodė, jog aliarminio iškvietimo įrengimui reikalinga atlikti darbus, kurie pagal teisės aktų nuostatas būtų priskiriami pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbams (2 p.). Atsakovui neįrodžius minėtų aplinkybių, teismas darė išvadą, jog teisės aktai Šiaulių TI numatė aliarminio iškvietimo (signalizacijos) mygtuko įrengimą, tačiau įstaiga nesilaikė šio reikalavimo. Kita vertus, pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą praktiką, vien tai, kad nebuvo įrengtas signalizacijos mygtukas, nereiškia, jog tai yra toks pažeidimas dėl kuriuo pareiškėjui kilo neturtinė žala. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas dėl signalizacijos mygtuko neįrengimo skundėsi abstrakčiai, nenurodė, kad buvo susidariusi konkreti situacija, kada reikėjo nedelsiant išsikviesti pareigūną, tačiau jis negalėjo to padaryti ir dėl to kilo konkrečios pasekmės, todėl teismas pareiškėjo teiginius dėl iškvietimo sistemos nebuvimo atmetė kaip nepagrįstus.

18. Teismas taip pat atmetė pareiškėjo teiginius, kad dušo patalpose ant grindų nebuvo kilimėlių. Teismas iš bylą pateikto Šiaulių visuomenės sveikatos centro 2015 m. spalio 7 d. patikrinimo akto nustatė, kad atliekant periodinę valstybinę visuomenės sveikatos saugos kontrolę buvo patikrintos Šiaulių TI dušinių patalpos ir buvo nustatyta, kad patalpų grindys ir sienos dengtos plytelėmis, nuolydis į vandens nutekėjimo angas yra, prausimosi vietose patiesti kilimėliai. Šias aplinkybes patvirtina ir į bylą pateiktos dušo patalpų fotonuotraukos. Įvertinęs išdėstytas aplinkybes, teismas neturėjo pagrindo vertinti, jog Šiaulių TI administracija pažeidė naudojimo dušu sąlygas ir tvarką.

19. Dėl pareiškėjo teiginių, kad Šiaulių TI pasivaikščiojimo kiemeliai maži, juose nebuvo kur atsisėsti, sienos purvinos, matomas pelėsis, teismas nurodė, jog teisės aktai nereglamentuoja pasivaikščiojimo kiemelių ploto, taip pat nenumato, jog pasivaikščiojimo kiemeliuose turi būti įrengti suoliukai. Teismas pažymėjo, kad nei viename į bylą pateiktame patikrinimo akte nebuvo nustatyta, jog pasivaikščiojimo kiemeliuose yra pelėsio ar nešvarios sienos, todėl pareiškėjo teiginius dėl pasivaikščiojimo kiemelių būklės teismas atmetė.

20. Vertindamas pareiškėjo teiginius, kad asmenys, atvykę į Šiaulių TI, uždaromi mažoje kameroje, kur šalta, drėgna, tualetai atviri, neužtikrinamas privatumas, teismas vadovavosi Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2009 m. birželio 1 d. įsakymu Nr. 1R-172 (galiojo iki 2020 m. sausio 22 d.) 6, 11, 14.5 punktų ir nuo 2020 m. sausio 22 d. galiojančių Pataisos įstaigų ir tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių 11 punkto, HN 134:2015 2 ir 11.2 punktų nuostatomis, Nacionalinio visuomenės sveikatos centro Šiaulių departamento 2019 m. birželio 11 d. ir 2019 m. rugpjūčio 14 d. Šiaulių TI atliktais patikrinimų aktais ir Šiaulių TI aplinkos paviršių higienos dezinfekcijos planais 2018–2019 metams ir 2020–2021 metams. Teismas pažymėjo, kad byloje nėra duomenų, jog Šiaulių TI trumpalaikio laikymo kamerose buvo šalta ir drėgna, Nacionalinio visuomenės sveikatos centro Šiaulių departamentas nenustatė pažeidimų trumpalaikio laikymo kamerose. Teismas atkreipė dėmesį, kad sanitariniam mazgui esant įrengtam toje pačioje patalpoje ir nesant atskiros oro šalinimo sistemos, trumpalaikio laikymo kameroje galėjo laikytis nemalonus kvapas, tačiau pareiškėjas į šią patalpą per visą jo laikymo laikotarpį buvo talpinamas tik kas keletą mėnesių, atsakovo atstovas nurodė, kad tiek dokumentų įforminimas, tiek medicininė apžiūra ir sanitarinis švarinimas atliekami dviejų valandų laikotarpiu, todėl toks trumpalaikis poveikis, teismo vertinimu, negali būti traktuojamas kaip neturtinė žala. Teismas nurodė, kad atsakovo atstovas paaiškino, jog sanitarinis mazgas nuo likusios kameros erdvės atitvertas sienele ir užuolaida, asmenys pagal jų žodinį prašymą nuvedami į atskirą tualeto patalpą, todėl nėra pagrindo vertinti, kad buvo pažeistas pareiškėjo privatumas.

21. Dėl pareiškėjo teiginių, kad laikino sulaikymo kamerose buvo duodamas tik sausas maitinimas, teismas nurodė, jog pagal Kalėjimų departamento direktoriaus 2006 m. gegužės 2 d. įsakymu Nr. 4/07-117 patvirtintų Asmenų, laikomų kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, maitinimo organizavimo taisyklių 34 punktą, kalinimo įstaigos, į kurias atvyksta konvojuojami asmenys, užtikrina atvykusių asmenų maitinimą pagal įstaigose patvirtintą dienotvarkę, asmenims, kuriems dėl objektyvių priežasčių negalima užtikrinti maitinimo pagal dienotvarkę, gali būti išduodamas ne ilgiau kaip vieną parą sausas davinys vienam asmeniui, atvykusiam į kardomojo kalinimo ar laisvės atėmimo vietą, patvirtintas Kalėjimų departamento direktoriaus įsakymu. Teismas sprendė, kad Šiaulių TI administracija, išdavusi į Šiaulių TI atvykusiam pareiškėjui sausą davinį, teisės aktų reikalavimų nepažeidė.

22. Spręsdamas dėl pareiškėjui priteistino neturtinės žalos kompensavimo būdo teismas nurodė, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo teisė būti kalinamam teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis buvo pažeista, tačiau pareiškėjas kameroje Nr. 26, kurioje užfiksuotas higienos normos pažeidimas, buvo laikomas tik 24 dienas, todėl pažeidimas nebuvo ilgalaikis ir intensyvus, pareiškėjas kalinimo laikotarpiu nei Šiaulių TI administracijai, nei kitoms kompetentingoms institucijoms dėl skunde nurodomų laikymo sąlygų nesiskundė, nepateikė jokių duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, taip pat nepagrindė, kodėl patirtą neturtinę žalą vertina būtent tokia suma.

23. Teismas, atsižvelgdamas į formuojamą Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) ir naujausią aktualią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, pažeidimo mastą, šio pažeidimo trukmę ir intensyvumą, sprendė, kad šioje byloje nustatytas pažeidimas nelaikytinas intensyviu ir neprilygo pagal Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 3 straipsnį draudžiamam elgesiui, todėl šiuo atveju nėra pagrindo priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais ir pažeidimo pripažinimas laikytinas pakankama bei teisinga satisfakcija už pareiškėjo patirtą skriaudą.

III.

28. Atsakovo atstovo manymu, teismas išsamiai įvertino nustatytas aplinkybes, nustatytų pažeidimų mąstą, trukmę bei intensyvumą ir konstatavo, jog nustatyti pažeidimai nelaikytini intensyviais ar pasikartojančiais. Tai įvertinęs, teismas pagrįstai pripažino pažeistas pareiškėjo teises, bet atmetė prašymą dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo pinigais.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

29. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš teisės aktų reikalavimus neatitinkančių kalinimo sąlygų Šiaulių IT, atlyginimo priteisimo.

30. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu pripažino, kad pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo sąlygas Šiaulių IT buvo pažeista, kameroje Nr. 26, kurioje pareiškėjas buvo laikomas 24 dienas, esant nustatytam HN 134:2015 12 punkto pažeidimui. Teismas pareiškėjo prašymą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetė.

31. Pareiškėjas, nesutikdamas su teismo sprendimu nepriteisti jam iš atsakovo atstovo piniginės kompensacijos, padavė apeliacinį skundą.

32. Pagal ABTĮ 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų.

33. Iš pareiškėjo apeliacinio skundo turinio matyti, kad pareiškėjas nesutinka su teismo parinktu neturtinės žalos kompensavimo būdu ir mano, kad jam padaryta žala turi būti atlyginta priteisiant piniginę kompensaciją. Pareiškėjas teigia, kad teismo sprendimas yra nemotyvuotas, šališkas, prieštaraujanti suformuotai teismų praktikai panašaus pobūdžio bylose.

34. Teisėjų kolegija pažymi, kad iš skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio matyti, jog teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skundą, aiškiai nurodė nustatytas teisiškai reikšmingas bylai išspręsti aplinkybes, teisinį reglamentavimą, argumentus, dėl kurių pareiškėjo skundas tenkinamas iš dalies. Aplinkybė, kad pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo bylai reikšmingų aplinkybių vertinimu, negali būti pagrindas išvadai dėl sprendimo nemotyvavimo ar nepakankamo motyvavimo. Teismo sprendimas pagrįstas įrodymų analize, o faktinių aplinkybių vertinimas susietas su konkrečių ginčo santykius reglamentuojančių teisės normų taikymu, teismas atliko pakankamai išsamų byloje esančių įrodymų vertinimą esminiais aspektais, atsakė į pagrindinius bylos faktinius ir teisinius aspektus, todėl priėmė sprendimą, atitinkantį ABTĮ 86 ir 87 straipsnių reikalavimus.

35. Įrodymų vertinimo aspektu pažymėtina, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 7 dalį, jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Teismas turi įvertinti įrodymų įrodomąją reikšmę ir iš jų visumos daryti išvadą apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Be to, teismas kiekvienoje konkrečioje situacijoje turi spręsti dėl byloje esančių įrodymų pakankamumo ir patikimumo, įvertinti, ar nėra prieštaravimų tarp įrodymų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs šalutiniai įrodomieji faktai. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-500-756/2016; kt.). Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas šių įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė ir byloje esančius įrodymus įvertino tinkamai.

36. Visais atvejais abejonės dėl teisėjų nešališkumo ar suinteresuotumo bylos baigtimi turi būti pagrįstos konkrečiais įrodymais, o ne tik asmenų samprotavimais, prielaidomis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-885/2011; kt.). Pareiškėjas pirmosios instancijos teismo šališkumą iš esmės grindžia teismo procesine veikla, t. y. teismo sprendimu nepriteisti jam prašomo neturtinės žalos atlyginimo, tačiau teismo (teisėjų) jurisdikcinė veikla, kurios išorinė išraiškos forma – atskirų procesinių veiksmų atlikimas ir procesinių sprendimų priėmimas, negali savaime būti vertinama kaip teismo (teisėjų) šališkumo bei suinteresuotumo bylos baigtimi įrodymas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. sausio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3072-520/2018; 2019 m. liepos 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3256-968/2019; 2021 m. sausio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-63-492/2021). Įvertinusi bylos medžiagą teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje nėra duomenų, patvirtinančių bylą nagrinėjusio teismo suinteresuotumą bylos baigtimi, tendencingumą, išankstinį nusistatymą prieš pareiškėją, todėl nėra pagrindo daryti išvadą, jog teismas buvo šališkas. Be to, vien tai, kad pirmosios instancijos teismas priėmė pareiškėjui iš dalies palankų sprendimą, savaime nereiškia teismo šališkumo.

37. Kiekvienas žalos dėl kalinimo nepriimtinomis sąlygomis atlyginimo atvejis yra individualus ir turi būti atsižvelgta į visumą faktinių aplinkybių, esančių konkrečioje administracinėje byloje. Neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais (CK 6.250 str. 1 d.). Neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis, jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai nustatoma, kad asmuo tikrai patyrė dvasinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardytų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt. (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017; 2018 m. gegužės 16 d. nutartį administracinėje byloje A-985-556/2018; ir kt.).

38. Todėl praktikoje tam tikrais atvejais nežymūs, neilgai trukę kalinimo sąlygų pažeidimai ar vienkartinio pobūdžio pažeidimai nelaikytini intensyviais, galinčiais sukelti pareiškėjui žymias neigiamas pasekmes, kurios galėtų būti vertinamos kaip neturtinė žala CK 6.250 straipsnio prasme (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. kovo 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-750-261/2017; 2018 m. gegužės 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1400-575/2018; 2020 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-73-492/2020; ir kt.).

39. Iš administracinių teismų praktikos matyti, kad asmens, kuris patyrė neturtinę žalą dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, teisės gali būti apginamos dviem būdais – teismo sprendimu pripažįstant asmens teisių pažeidimą arba už patirtą skriaudą atlyginant pinigine kompensacija. Taigi neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. Teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013 ir joje nurodytą EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99); taip pat žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; ir kt.). Sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo formos ir (ar) dydžio yra analizuojama ir vertinama konkreti situacija, pareiškėjo atžvilgiu įvykdyti neteisėti veiksmai, jo sveikatos būklė ir pan. Atsižvelgus į konkrečią situaciją yra sprendžiama, ar asmens teisėms apginti pakanka tik pažeistų teisių pripažinimo, ar iš esmės žala buvo padaryta didesnė ir turi būti priteisiamas žalos atlyginimas pinigais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2151-556/2020; 2021 m. sausio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-81-602/2021; 2021 m. sausio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-97-1062/2021; ir kt.)

40. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo pripažinti, jog pareiškėjui dėl nustatyto HN 134:2015 12 punkto pažeidimo (nuo lubų ir sienų išbyrėjęs tinkas, lempos be gaubtų) atsirado tokio masto pasekmės, kurias būtų galima laikyti neturtine žala, kuri atlyginama pinigais pagal CK 6.250 straipsnį. Nors pareiškėjas kameroje Nr. 26 buvo laikomas 24 dienas, tačiau byloje nėra duomenų, iš kurių būtų galima spręsti, kad sveikatos priežiūros specialistai būtų nustatę neigiamą netinkamų kalinimo sąlygų poveikį pareiškėjo fizinei ar psichinei sveikatai. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad nustatytas pažeidimas nebuvo ilgalaikis ir intensyvus, pareiškėjas kalinimo laikotarpiu nei Šiaulių TI administracijai, nei kitoms kompetentingoms institucijoms dėl skunde nurodomų laikymo sąlygų nesiskundė, nepateikė jokių duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, nepagrindė, kodėl patirtą neturtinę žalą vertina būtent tokia suma. Teisėjų kolegijos nuomone, nustatytas pareiškėjo teisių pažeidimas galėjo sukelti tik nežymių trumpalaikių nepatogumų, nežymų teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, tačiau nesudaro pakankamo pagrindo spręsti dėl neturtinės žalos, vertintinos pinigine išraiška, pareiškėjui atlyginimo. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad šiuo atveju pats teisės pažeidimo pripažinimas yra pakankama ir teisinga satisfakcija, todėl neturtinės žalos atlyginimas pinigais pagrįstai nepriteistas.

41. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje esančius duomenis, nenukrypo nuo teismų praktikos tokios kategorijos bylose, teisingai taikė materialiosios teisės normas ir priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Dėl nurodytų priežasčių pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo A. N. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2021 m. rugsėjo 8 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.