- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2017-03-29
- Bylos Nr.
- A-750-261/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-02666-2015-1
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Rezultatas
- Sprendimas paliktas nepakeistas
- Teisėjai
- Romanas Klišauskas (pirm.), Stasys Gagys (pran.), Laimė Baltrūnaitė
- Pareiškėjas
- T. O.
- Atsakovas
- Lietuvos Valstybė, atstovaujama Lukiškių tardymo izoliatoriaus - kalėjimo
- Kategorijos
- 20.2.3.2Neturtinė žala
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės, Stasio Gagio (pranešėjas) ir Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo T. O. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 15 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo T. O. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas T. O. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (b. 1. 1-2), prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), 200 Eur neturtinės žalos atlyginimą.
Nurodė, kad į Lukiškių TI-K atvyko 2015 m. gegužės 5 d. Kol jam bus atlikta krata pareiškėjas turėjo laukti kameroje, kurioje nebuvo stalo ir buvo labai nešvaru. Dėl netinkamos valgymui aplinkos ir sąlygų, pareiškėjas atsisakė valgio. Paprašius maistą atnešti į karantino kamerą, pareigūnai atsisakė. Dėl nurodytų priežasčių pareiškėjas teigia, kad buvo kankinamas badu, negalėjo miegoti, buvo pažeminta jo garbė ir orumas, pareiškėjas patyrė dvasinius išgyvenimus, dvasinius, emocinius sutrikimus, emocinę depresiją, pažeminimą, tapo irzlus ir nervingas.
Atsiliepimas
Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. 1. 9-11) su juo nesutiko ir prašė atmesti.
Nurodė, kad 2015 m. gegužės 5 d. Lukiškių TI-K maitinimas buvo suteiktas dienotvarkėje numatytu metu. Priėmimo į paskirstymo skyrių specialiuose termosuose buvo pristatytas karštas maistas ir pasiūlytas visiems, tuo metu trumpalaikio laikymo kamerose buvusiems, asmenims. Atsakovo atstovas pažymėjo, kad neturi duomenų apie tai, jog trumpalaikio laikymo patalpos buvo nešvarios, tokio pobūdžio nusiskundimų įstaigoje nebuvo gauta.
Rėmėsi Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktu, kuriame grįžtamosios kontrolės metu nustatyta, kad laikino laikymo patalpos yra suremontuotos, jose yra suolai, įrengta mechaninė ventiliacija, yra vėdinimui pritaikyti langai, Lietuvos higienos normos HN 76:2010 pažeidimų nenustatyta.
Pažymėjo, jog pareiškėjas neįrodė, kad jam buvo sukelti dvasiniai nepatogumai, dvasinis sukrėtimas ir kiti neigiami išgyvenimai, kurie galėtų būti laikomi neturtine žala, todėl pareiškėjo reikalavimą priteisti neturtinės žalos atlyginimą atsakovo atstovas laikė nesąžiningu noru pasipelnyti valstybės sąskaita.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. vasario 15 d. sprendimu (b. l. 39-42) pareiškėjo skundą atmetė.
Teismas rėmėsi ginčo laikotarpiu galiojusios Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos“ bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 76:2010, Higienos norma) 54 punktu, numatančiu, kad visos laisvės atėmimo vietų patalpos, įrenginiai ir baldai turi būti švarūs, Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 14.6 punktu, kuriame nustatyta, kad tardymo izoliatoriaus kameroje turi būti pritvirtintos prie grindų metalinės lovos kiekvienam suimtajam, stalas ir taburetės (suoliukai), ir pažymėjo, jog teisės aktuose nėra reglamentuoti trumpalaikio laikymo kamerų įrengimo reikalavimai, tačiau, atsižvelgiant į atsakovo atstovo teiginius, jog į šias kameras yra tiekiamas maistas, jose turi būti valgymui pritaikyti baldai, t. y. stalas ir sėdimos vietos.
Atsiliepimas
Teismas pažymėjo, jog atsakovo atstovas atsiliepime į skundą nurodė, kad pagal Lukiškių TI-K direktoriaus 2014 m. spalio 23 d. įsakymu patvirtinto Lukiškių TI-K bendrojo naudojimo patalpų valymo tvarkos aprašo 5 punktą, Lukiškių TI-K valymo darbai atliekami pagal poreikį ir jokių duomenų, kad laikino laikymo patalpos buvo nešvarios atsakovo atstovas neturi. Tačiau šiuos argumentus paneigia pareiškėjo 2015 m. gegužės 7 d. skundas Lukiškių TI-K administracijai, kuriame pareiškėjas nurodė, kad 2015 m. gegužės 5 d. buvo uždarytas labai nešvarioje trumpalaikio laikymo kameroje (b. l. 20). Pažymėta, kad pareiškėjui pateiktuose Lukiškių TI-K 2015 m. gegužės 12 d. ir 2015 m. gegužės 25 d. atsakymuose į jo skundą nebuvo paneigta, kad 2015 m. gegužės 5 d. laikino sulaikymo kameroje nebuvo užtikrintas švaros palaikymas. Nors atsakovo atstovas pateikė teismui Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2012 m. liepos 2 d. patikrinimo aktą (b. l. 14-15), kuriame nurodyta, jog Lukiškių TI-K laikino laikymo kameros atitinka HN 76:2010 24, 28 ir 62 punktų reikalavimus, tačiau teismas pažymėjo, kad pareiškėjo skundas nėra grindžiamas tuo, jog laikino laikymo kameroje nebuvo užtikrintas vėdinimas, valymui nepritaikytas sienų ir lubų paviršius ar neatliktas einamasis remontas. Be to, Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2012 m. liepos 2 d. Lukiškių TI-K laikino laikymo kamerų patikrinimas buvo atliktas daug anksčiau, nei pareiškėjo laikymo laikotarpis, todėl nepatvirtina laikino laikymo kameros būklės 2015 m. gegužės 5 d.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas pažymėjo, jog atsakovo atstovas nepateikė įrodymų, kad 2015 m. gegužės 5 d. laikino sulaikymo kamera buvo švari ir pareiškėjo skunde išdėstyti nusiskundimai yra nepagrįsti. Atsakovo atstovas taip pat nepateikė jokių argumentų, paneigiančių pareiškėjo nusiskundimą, jog trumpalaikio laikymo kamera nebuvo pritaikyta valgyti. Pažymėta, kad Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2012 m. liepos 2 d. patikrinimo akte (b. l. 14-15) nurodyta, jog laikino sulaikymo kamerose yra suolai, tačiau duomenų, kad šioje patalpoje būtų ir stalas, byloje nėra. Atsižvelgęs į tai, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjas 2015 m. gegužės 5 d. buvo laikomas Lukiškių TI-K trumpalaikio laikymo kameroje, kuri buvo nešvari ir nepritaikyta valgyti, ir tai yra pagrindas pripažinti pareiškėjo teisių pažeidimo faktą.
Dėl pareiškėjo teiginio, kad 2015 m. gegužės 5 d. jam atsisakius valgyti vakarienę trumpalaikio laikymo kameroje, kitoje kameroje maisto tiekimas jam nebuvo užtikrintas, teismas rėmėsi HN 76:2010 9 punktu, Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2006 m. gegužės 2 d. įsakymu Nr. 4/07117 patvirtintų Asmenų, laikomų kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, maitinimo organizavimo taisyklių (toliau – ir Maitinimo organizavimo taisyklės) 24 punktu ir pažymėjo, jog šiuo atveju pareiškėjui būnant trumpalaikio laikymo kameroje maistas pagrįstai buvo patiektas į trumpalaikio laikymo kamerą, ginčo byloje dėl to nėra. Taip pat byloje nėra ginčo, kad pareiškėjui atsisakius valgyti vakarienę trumpalaikio laikymo kameroje, vėliau maistas jam nebuvo patiektas, tačiau pareiškėjo nuomone, tokiu būdu buvo pažeista jo teisė į tinkamą maitinimą.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas pažymėjo, kad pagal Maitinimo organizavimo taisyklių 22, 25 punktus maitinimas kalinimo įstaigoje yra atliekamas laikantis nustatyto grafiko. Vadovaujantis Lukiškių TI-K direktoriaus 2012 m. rugsėjo 20 d. įsakymu Nr. 1-109 patvirtinta Lukiškių TI-K laikomų suimtųjų, nuteistųjų ir nuteistųjų areštu dienotvarke (b. l. 12-13), pusryčiams, pietums ir vakarienei yra nustatytas konkretus laikas. Vakarienė patiekiama nuo 17.30 val. iki 18.30 val., vėliau maitinimas nėra numatytas. Atsižvelgęs į tai, teismas neturėjo pagrindo konstatuoti neteisėtų atsakovo atstovo veiksmų ar neveikimo dėl to, kad pareiškėjui atsisakius vakarienės, ji nebuvo patiekta vėliau.
Remdamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 straipsnio 1 dalimi, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (2007 m. birželio 26 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A14-653/2007, 2007 m. lapkričio 15 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A17-749/2007, 2008 m. balandžio 16 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2012 m. vasario 6 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A146-39/2012, 2012 m. kovo 19 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A438-336/2012), teismas pažymėjo, kad neturtine žala pripažįstamas ne bet koks asmeniui padarytas neigiamas poveikis, neigiamą poveikį asmeniui darę veiksmai turi būti pakankamai intensyvūs, nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu.
Išnagrinėjęs byloje esančius duomenis, teismas šioje byloje konstatavo, kad Lukiškių TI-K 2015 m. gegužės 5 d. neužtikrino pareiškėjui švarios aplinkos trumpalaikio laikymo kameroje ir nesudarė valgymui tinkamų sąlygų. Tačiau dėl pareiškėjo teiginių, kad dėl Lukiškių TI-K pažeidimų patyrė didelius išgyvenimus, dvasinius ir emocinius sutrikimus, pažeminimą, tapo irzlus ir nervingas, teismas, spręsdamas dėl byloje konstatuotų pažeidimų įtakos pareiškėjui, atsižvelgė į Lukiškių TI-K pažeidimų pobūdį, mastą, laikotarpį ir šių pažeidimų galimą poveikį pareiškėjui ir padarė išvadą, kad pareiškėjas trumpalaikio laikymo kameroje buvo labai trumpą laiką, todėl pagal savo pobūdį ir mastą toks pareiškėjo teisių pažeidimas, teismo vertinimu, negalėjo sukelti jam žymių pasekmių, kurias būtų pagrindas pripažinti neturtine žala CK 6.271 straipsnio prasme. Nenustačius vienos iš trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekilo turtinė prievolė atlyginti žalą. Dėl nurodytų priežasčių pareiškėjo skundas atmestas.
III.
Pareiškėjas T. O. pateikė apeliacinį skundą (b. l. 47), kuriame prašo pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 15 d. sprendimą ir priteisti pareiškėjui 200 Eur neturtinės žalos atlyginimą iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo.
Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
Žemesnės instancijos teismas
Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė pareiškėjo skundą, nors ir pripažino, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas trumpalaikio laikymo kameroje, kuri buvo nešvari ir nepritaikyta valgyti ir tai yra pagrindas pripažinti pareiškėjo teisių pažeidimo faktą. Tačiau nurodytos pareiškėjo laikymo aplinkybės patvirtina pareiškėjo kankinimo faktą. Tokiu būdu žeminama žmogaus garbė ir orumas.Nesuteikus Lukiškių TI-K pareigūnams pareiškėjui teisės pavalgyti vėliau, išėjus iš trumpalaikio laikymo kameros, pareiškėjas dėl alkio skaudėjo skrandį, ilgai negalėjo užmigti, skaudėjo pilvą, dėl to labai nervinosi. Teismas nepagrįstai tai laikė mažareikšmiu pažeidimu, nesudarančiu pagrindo priteisti neturtinės žalos atlyginimą. Taigi, teismui neturėtų kilti abejonių, kad pareiškėjas buvo alkanas dėl atsakovo atstovo pareigūnų tyčinių ir sąmoningų neteisėtų veiksmų, nesudarant tinkamų sąlygų pavalgyti.Teismas, atmesdamas pareiškėjo skundą, ir toliau sudaro sąlygas Lukiškių TI-K maitinti kalinius netinkamomis sąlygomis, taip žeminant nuteistųjų garbę ir orumą.
Atsiliepimas
Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 51-52) prašo jį atmesti.
Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
Nagrinėjamu atveju pareiškėjas savo reikalavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo nepagrindė jokiais įrodymais, kaip to reikalauja Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 23 straipsnio 2 dalies 6 punktas. Siekiant neturtinės žalos atlyginimo, būtina nustatyti, jog tas asmuo, kuris kreipėsi teisminės gynybos, tikrai patyrė fizinį skausmą, dvasiškai išgyveno, realiai patyrė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardintų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė. Neturtinė žala nėra bet koks, menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis. Jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški. Todėl pareiškėjo apeliacinis skundas turėtų būti atmestas.Pareiškėjas savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškiami nusiskundimai yra bendro pobūdžio, nėra konkretumo.Būtina įrodyti, kad tam tikri pareiškėjo skunde minimi įstaigos trūkumai tiesiogiai įtakojo besiskundžiantį asmenį ir tokia įtaka sukėlė jam konkrečias neigiamas pasekmes. Pareiškėjas nepateikė duomenų ir nenurodė aplinkybių, patvirtinančių, kad dėl pareiškėjo skunde nurodytų nusiskundimų, patyrimų jam buvo sukelti dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas, kitokie potyriai, kurie galėtų būti laikomi neturtine žala.Šiuo atveju nėra priežastinio ryšio tarp pareiškėjo skunde išdėstytų aplinkybių, dėl kurių nuteistasis galėjo patirti tam tikrą žalą, kurią prašo atlyginti. Toks pareiškėjo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą traktuotinas kaip nesąžiningas noras pasipelnyti valstybės (visų sąžiningų mokesčių mokėtojų) sąskaita.Pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, įvertino bylos aplinkybes, įvertino byloje surinktus rašytinius įrodymus, reikalingus išsamiai ištirti bylos aplinkybes ir objektyviai įvertinti situaciją. Teikdamas apeliacinį skundą, pareiškėjas nepateikia naujų įrodymų ar faktinių aplinkybių. Pirmosios instancijos teismo sprendimas yra priimtas pagrįstai ir teisėtai, todėl nėra jokio pagrindo jį naikinti.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Pažymėtina, jog 2016 m. liepos 1 d. įsigaliojo nauja Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo redakcija. Tačiau pagal 2016 m. birželio 2 d. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo Nr. XII-2399 8 straipsnio 2 dalį administracinių bylų, pradėtų ir nebaigtų nagrinėti apeliacine instancija iki šio įstatymo įsigaliojimo, procesas apeliacinėje instancijoje vyksta iki šio įstatymo įsigaliojimo galiojusia tvarka, todėl pareiškėjo apeliacinis skundas išnagrinėtas, vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymu, galiojusiu iki 2016 m. liepos 1 d.
Byloje nagrinėjamas ginčas dėl pareiškėjo patirtos neturtinės žalos, kildinamos iš netinkamų kalinimo sąlygų, atlyginimo.
Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad Lukiškių TI-K 2015 m. gegužės 5 d. neužtikrino pareiškėjui švarios aplinkos trumpalaikio laikymo kameroje ir nesudarė valgymui tinkamų sąlygų, dėl ko pareiškėjas, atsisakęs valgyti tokiomis sąlygomis, tą vakarą liko nevalgęs, spręsdamas dėl byloje konstatuotų pažeidimų įtakos pareiškėjui, atsižvelgė į Lukiškių TI-K pažeidimų pobūdį, nedidelį mastą ir laikotarpį ir padarė išvadą, kad pareiškėjas trumpalaikio laikymo kameroje buvo labai trumpą laiką, todėl pagal savo pobūdį ir mastą toks pareiškėjo teisių pažeidimas negalėjo sukelti jam žymių pasekmių, kurias būtų pagrindas pripažinti neturtine žala CK 6.271 straipsnio prasme ir už tai priteisti neturtinės žalos atlyginimą pinigais.
Pareiškėjas apeliacinį skundą iš esmės grindžia tuo, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai jo patirtus neigiamus išgyvenimus dėl nustatytų pažeidimų įvertino kaip mažareikšmius, nesudarančius pagrindo kilti neturtinei žalai ir ją atlyginti pinigais.
Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, remdamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 136 straipsniu nustatytomis bylos nagrinėjimo ribomis, kad apeliacinės instancijos teismo nesaisto apeliacinio skundo argumentai ir jis privalo patikrinti visą bylą, daro išvadą, jog pareiškėjo apeliacinis skundas nepagrįstas ir atmestinas.
Šiuo atveju nėra ginčo dėl to, kad Lukiškių TI-K 2015 m. gegužės 5 d. neužtikrino pareiškėjui švarios aplinkos trumpalaikio laikymo kameroje ir nesudarė valgymui tinkamų sąlygų. Tačiau ginčas iš esmės kilo dėl šių pažeidimų vertinimo neturtine žala CK 6.250 ir 6.271 straipsnių prasme bei tokios žalos atlyginimo pinigais galimybės.
Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, jog žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (Civilinio kodekso 6.271 str.) bylose nustačius neteisėtus valdžios institucijos veiksmus (neveikimą), toliau nustatytinos kitos viešajai atsakomybei kilti būtinos sąlygos – žala bei priežastinis ryšys tarp atsiradusios žalos bei neteisėtų veiksmų (neveikimo).
Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas bylose dėl neturtinės žalos atlyginimo ne kartą yra pažymėjęs, kad reiškiant reikalavimą dėl neturtinės žalos, kylančios iš valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, asmeniui nepakanka vien tik abstrakčiai pareikšti, jog buvo padaryta neturtinė žala, tačiau būtina konkrečiai (laike ir vietoje) apibrėžti galimus neteisėtus veiksmus (neveikimą) ir jų galimą konkrečią išraišką (galimas pasekmes) asmeniui CK 6.250 straipsnio prasme (žr., pvz., 2013 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A520-1168/2013 ir kt.). Pripažįstama, kad neturtinės žalos įrodinėjimas pasižymi specifika, kadangi neturtinė žala dažnai yra susijusi su fizinio ar dvasinio pobūdžio pakenkimais, kuriuos įrodyti tiesioginiais įrodymais ne visada įmanoma. Todėl įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas – neturtinės žalos padarymo faktas. Įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų sąlygoti neigiamą poveikį nukentėjusiam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. birželio 26 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A14-653/2007, išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2012 m. kovo 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-336/2012 ir kt.). Vien tik pareiškėjo paaiškinimų apie patirtą neturtinę žalą nepakanka, paaiškinimai turėtų būti patvirtinti kitais tiesioginiais ar netiesioginiais, subjektyviais ar objektyviais įrodymais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-336/2012 ir kt.). Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, pareiga įrodyti, jog tam tikra žala dėl valstybės institucijų ir / ar jų darbuotojų neteisėtų veiksmų patirta, tenka pareiškėjui, šis taip pat privalo pagrįsti ir įrodyti priežastinį ryšį tarp jo nurodomos žalos ir neteisėtų veiksmų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. kovo 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-669/2011 ir kt.). Be to, svarbu pažymėti ir tai, kad kaip neturtinė žala pripažįstamas ne bet koks asmeniui padarytas neigiamas poveikis, jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-336/2012 ir kt.). Neturtinės žalos buvimas konstatuotinas tuomet, kai neigiamą poveikį asmeniui darę veiksmai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kad jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt. (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. lapkričio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A17-749/2007).
Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nurodė, jog dėl paminėto pažeidimo buvo kankinamas badu, negalėjo miegoti, buvo pažeminta jo garbė ir orumas, patyrė dvasinius išgyvenimus, dvasinius, emocinius sutrikimus, emocinę depresiją, pažeminimą, tapo irzlus ir nervingas. Tačiau, sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo būdo ir (ar) dydžio, svarbu atsižvelgti į nustatyto pažeidimo trukmę, mastą ir pobūdį, galimą jo poveikį pareiškėjui. Kaip pagrįstai nustatė pirmosios instancijos teismas, pareiškėjas trumpalaikio laikymo kameroje buvo labai trumpą laiką (pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2009 m. birželio 1 d. įsakymu Nr. 1R-172 patvirtintų Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių 11 punktą, į izoliatorių priimti suimtieji (nuteistieji), kol įforminami dokumentai, bet ne ilgiau nei 2 valandoms, uždaromi į trumpalaikio laikymo kameras), šioje trumpalaikio laikymo kameroje pareiškėjui nebuvo užtikrinta švari aplinka, tinkama valgymui, tik vieną kartą (2015 m. gegužės 5 d. kol pareiškėjas buvo laikomas trumpalaikio laikymo kameroje), todėl pagal savo pobūdį ir mastą toks pareiškėjo teisių pažeidimas negalėjo sukelti jam žymių pasekmių, t. y. nepadarė žalos CK 6.250 straipsnio prasme. Todėl teisėjų kolegija konstatuoja, jog pareiškėjo nurodyta neturtinė žala nagrinėjamoje byloje nenustatyta, o, nenustačius vienos iš trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.
Dėl neturtinės žalos atlyginimo būdo teisėjų kolegija akcentuoja ir tai, kad neturtinė teisė kai kuriais atvejais teismo gali būti apginta nepriteisiant neturtinės žalos atlyginimo pinigais, o teisės pažeidimo pripažinimas yra savarankiškas pažeistų teisių gynimo būdas. Europos Žmogaus Teisių Teismas yra konstatavęs, kad tam tikrais atvejais teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., 2000 m. spalio 10 d. sprendimą byloje Daktaras prieš Lietuvą (pareiškimo nr. 42095/98)). Teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas, o tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo nr. 53161/99)). Šiuo atveju tokių aplinkybių byloje nėra.
Apibendrindama nustatytas aplinkybes bei padarytas išvadas, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai aiškino ir taikė materialiosios bei proceso teisės normas, išsamiai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes, byloje esančių įrodymų visumą vertino pagal ABTĮ 57 straipsnyje nustatytas taisykles, priėmė iš esmės teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio naikinti ar keisti apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais nėra teisinio pagrindo, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.
Rezoliucinė dalis
Remdamasi išdėstytais argumentais ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo T. O. apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 15 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.