- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2020-01-15
- Bylos Nr.
- A-73-492/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-00545-2018-8
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- Apeliacinė instancija
- Rezultatas
- Sprendimas pakeistas.
- Teisėjai
- Dainius Raižys (pirm.), Virginija Volskienė (pirm.), Dalia Višinskienė, Artūras Drigotas, Ramūnas Gadliauskas
- Pareiškėjas
- J. S.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus pataisos namų
- Trečiasis asmuo
- Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos
- Kategorijos
- 20.2.3.2Neturtinė žala
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas) ir Virginijos Volskienės (pranešėja),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. S. ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. balandžio 23 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo J. S. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
1. Pareiškėjas J. S. (toliau – ir pareiškėjas) 2018 m. vasario 13 d. kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1–10), kuriame prašė iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – ir atsakovas, Vilniaus PN), priteisti 15 000 Eur neturtinei žalai atlyginti. Taip pat prašė iš atsakovo priteisti bylinėjimosi išlaidas.
2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad nuo atvykimo į Vilniaus PN (2017 m. birželio 5 d.) jis nebuvo aprūpintas darbu, jam nebuvo organizuojama jokia kitokia tikslinga veikla, kaip to reikalauja Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės) 130 punktas. Dėl to 2017 m. gruodžio 18 d. su skundu kreipėsi į Vilniaus PN administraciją. Vilniaus PN administracija, atsakydama į šį skundą, 2018 m. sausio 18 d. sprendime Nr. 42-63 nurodė, kad darbu aprūpinti negali dėl darbo vietų stokos, tačiau siekdama didinti nuteistųjų užimtumą bei skatinti laisvalaikio praleidimą sudaro nuteistiesiems galimybę užsiimti sportine veikla, nustatytu laiku naudotis kompiuteriais, biblioteka, poilsio kambariais, kur galima žiūrėti televizorių, taip pat sudaro galimybę dalyvauti organizuojamuose kultūriniuose, religiniuose ar sporto renginiuose, sudaro galimybę mokytis Vilniaus komunalinių paslaugų mokykloje, taip pat nurodė, kad nuteistieji, atsižvelgdami į savo poreikius laisvalaikį organizuoja patys. Pareiškėjo teigimu, šie Vilniaus PN teiginiai neatitinka tikrovės, kadangi per visą darbo dieną pataisos namuose jis tik apie keturias valandas užsiima savo paties suorganizuota veikla: apie valandą sportuoja, tris valandas naudojasi kompiuteriu bei kiekvieną penktadienį lanko Vilniaus komunalinių paslaugų mokyklos pamokas, kurios trunka valandą.
3. Pareiškėjas taip pat nurodė, kad Vilniaus PN administracija nesudarė jam galimybės išpažinti religijos, susitikti su dvasininku, nors to prašė 2017 m. rugpjūčio 28 d. prašyme. Be to, Vilniaus PN administracijai 2017 m. lapkričio 17 d. pareiškėjas pateikė prašymą leisti naudotis kompiuteriu 8 valandas per parą savarankiškai mokytis programuoti, tačiau šis prašymas taip pat buvo netenkintas. Pareiškėjo manymu, Vilniaus PN administracija tyčia riboja nuteistųjų galimybes užsiimti jiems naudinga veikla visą darbo dieną.
4. Pareiškėjas paaiškino, kad Vilniaus PN direktoriui 2017 m. gruodžio 18 d. pateikė skundą dėl to, kad Vilniaus PN pareigūnai 2017 m. gruodžio 9 d. trumpalaikio pasimatymo metu jo, kaip buvusio valstybės tarnautojo, ir jo šeimos narių nelaikė izoliuotai nuo kitų nuteistųjų, kurie nėra buvę valstybės tarnautojai, kaip tai nustato Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 70 straipsnio 3 dalis, ir tuo neužtikrino jo ir jo šeimos narių saugumo. Vilniaus PN 2018 m. sausio 18 d. sprendime Nr. 42-70 nurodė, kad į tokį patį jo skundą jau buvo atsakyta ir šio skundo iš esmės nenagrinėjo. Pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad skunde buvo nurodytos naujos aplinkybės dėl pakartotinio pažeidimo, todėl skundas turėjo būti nagrinėjamas iš esmės. Pareiškėjo manymu, Vilniaus PN administracija, atsisakydama iš esmės išnagrinėti pareiškėjo skundą, mėgino išvengti atsakomybės. Pareiškėjas nurodo, kad dėl Vilniaus PN aplaidaus elgesio 2017 m. gruodžio 9 d. pasimatymą privalėjo nutraukti, kadangi jautėsi nesaugus. Pareiškėjas taip pat nurodė, kad skundo padavimo metu izoliuoti trumpalaikiai kontaktiniai pasimatymai su šeimos nariais jam buvo užtikrinami.
5. Pareiškėjas paaiškino, kad Vilniaus PN administracijai 2017 m. gruodžio 18 d. rašė skundą ir dėl to, kad jo šeimos nariams nebuvo leista jam perduoti dokumentą iš civilinės bylos (kvitą dėl advokato užmokesčio). Pažymėjo, kad nei BVK, nei Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės nenustato, kaip ir kokiu būdu nuteistiesiems turi būti perduodama civilinių, baudžiamųjų, administracinių bylų medžiaga, tačiau Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 18 priedo 4.3 papunkčiu leidžiama turėti šios medžiagos kopijas. Pareiškėjas pažymėjo, kad Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Departamentas) 2017 m. gruodžio 4 d. sprendime Nr. 2S-7098, nagrinėdamas analogišką situaciją, aiškiai nurodė, kad, nors Lietuvos Respublikos įstatymai tiksliai ir neapibrėžia, kaip suimtiesiems/nuteistiesiems turi būti perduodama šių bylų medžiaga, tačiau Vilniaus PN pareigūnai galėjo vadovautis humanizmo, protingumo bei teisingumo principais ir iš pareiškėjo tėvų priimti perduotos civilinės bylos medžiagą. Pareiškėjo įsitikinimu, šiuo atveju Vilniaus PN pareigūnui be jokio teisėto pagrindo atsisakė jam perduoti kvitą dėl advokato užmokesčio.
6. Dėl tokių Vilniaus PN administracijos veiksmų pareiškėjas teigė patyręs neturtinę žalą, kaip ji apibrėžiama Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 straipsnio 1 dalyje, t. y. pareiškėjas buvo laikomas orumą žeminančiomis sąlygomis, kentė nežmoniškas kančias bei patyrė dvasinius išgyvenimus.
Atsiliepimas
7. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus PN, atsiliepime (b. l. 21–27) su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti.
8. Atsakovas nurodė, kad, vadovaujantis Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 130 punktu, nuteistuosius būtina aprūpinti tinkamu naudingu darbu arba organizuoti jiems kitą tikslingą veiklą, kad jie būtų užimti visą darbo dieną. Vilniaus PN administracija, atsakydama į pareiškėjo 2017 m. gruodžio 18 d. prašymą, 2018 m. sausio 18 d. sprendime Nr. 42-63, be kita ko, informavo, kad pataisos įstaigoje darbo vietų skaičius yra ribotas ir pataisos namų administracija neturi galimybių suteikti darbo vietą kiekvienam, net ir to norinčiam, nuteistajam. Dėl riboto darbo vietų ir didelio norinčiųjų dirbti skaičiaus kiekviena kandidatūra į laisvą darbo vietą yra apsvarstoma Vilniaus PN Drausmės komisijoje. Drausmės komisija kiekvienu atveju atsižvelgia į nuteistojo prašymą, asmenines savybes, gebėjimus, turimą specialybę, elgesį bausmės atlikimo metu bei kitas reikšmingas aplinkybes ir paskiria darbo vietą tuo metu tinkamiausiam kandidatui.
9. Atsakovas paaiškino, kad pataisos įstaigos dienotvarkėje nustatytu laiku 7–23 val. nuteistieji gali laisvai judėti savo būrio gyvenamosiose patalpose, taip pat viso lokalinio sektoriaus teritorijoje, lankyti koplyčią, organizuojamus renginius, užsiimti kita leistina veikla: Vilniaus PN nuteistiesiems yra sudarytos galimybės užsiimti sportine veikla (lankyti salę su sporto inventoriumi, mankštintis lauke), pataisos įstaigos direktoriaus nustatytu laiku ir vietoje naudotis asmeniniais kompiuteriais, biblioteka. Kiekviename nuteistųjų būryje įrengti poilsio kambariai, kuriuose sudarytos galimybės žiūrėti televizorių. Nuteistiesiems sudaromos galimybės dalyvauti nuolatos organizuojamuose kultūriniuose, dvasiniuose ar sporto renginiuose bei kita. Pataisos įstaigos administracija nuteistiesiems taip pat sudaro sąlygas mokytis Vilniaus komunalinių paslaugų mokykloje (pareiškėjas šiuo metu mokosi siuvinių gamintojo specialybės) ar baigti mokslus bendrojo ir vidurinio lavinimo mokykloje.
10. Atsakovas akcentavo, kad nuteistieji savo laisvalaikį organizuoja patys pagal savo poreikius. Vilniaus PN administracija pagal turimas galimybes sudaro sąlygas nuteistiesiems užsiimti alternatyviomis veiklomis, dalyvauti nuteistųjų socialinės reabilitacijos metu įgyvendinamose Departamento direktoriaus akredituotose elgesio pataisos programose. Pažymėjo, kad dalyvavimas tokiose programose remiasi savanoriškumo principu, t. y., nuteistasis turi savanoriškai dalyvauti pataisos įstaigoje vykdomose programose.
Atsiliepimas
11. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas 2017 m. rugpjūčio 28 d. kreipėsi į Vilniaus PN administraciją su prašymu susitikti su savo konfesijos dvasininku. Vilniaus PN 2017 m. rugsėjo 8 d. raštu Nr. 42-922(l) pareiškėją informavo, kad kreipėsi į Vilniaus Švč. Dievo Motinos Užtarėjos sentikių cerkvę su užklausa, kad, esant galimybei, bendruomenės dvasininkas apsilankytų pas nuteistuosius, kurie šiuo metu atlieka bausmę pataisos namuose. Atsakovas pažymėjo, kad nuteistųjų prašymai sudaryti galimybes pabendrauti su dvasininku visuomet perduodami Vilniaus PN koplyčią lankančiam dvasininkui, taip pat ir kitų konfesijų dvasininkams, kurie, atsižvelgdami į savo užimtumą ir kitas aplinkybes, periodiškai lanko pataisos namuose esančius nuteistuosius. Atsakovo manymu, Vilniaus PN administracija neturi teisinio pagrindo įpareigoti dvasininką lankyti nuteistuosius, ar nustatyti jam apsilankymų dažnumą.
12. Atsakovas taip pat nurodė, kad dėl pareiškėjo neizoliavimo trumpalaikio pasimatymo, esant fiziniam kontaktui, metu, nuo kitų nuteistųjų, kurie nėra buvę valstybės tarnautojai, pareiškėjui buvo atsakyta 2017 m. lapkričio 7 d. raštu Nr. 42-1088(1). Šiame rašte, be kita ko, pažymėta, kad asmens saugumas gali būti užtikrinamas ne tik fiziškai, bet ir techninėmis-inžinerinėmis priemonėmis. Pareiškėjas buvo informuotas, kad pasimatymų biure (trumpalaikių pasimatymų patalpose) įrengta vaizdo stebėjimo sistema. Atsakovo nuomone, Vilniaus PN 2018 m. sausio 18 d. rašte Nr. 42-70 pagrįstai atsisakė pakartotinai nagrinėti pareiškėjo skundą, kadangi į tapačius klausimus jam buvo atsakyta 2017 m. lapkričio 7 d rašte Nr. 42-1088(1).
13. Atsakovas pažymėjo, kad dėl to, kad pareiškėjui neleista perduoti civilinės bylos dokumento (kvito dėl advokato užmokesčio), pareiškėjas į Vilniaus PN administraciją kreipėsi su 2017 m. rugpjūčio 22 d. skundu Nr. 29(8)-338. Vilniaus PN 2017 m. spalio 6 d. atsakyme Nr. 42-1009(l) pareiškėjui išaiškino BVK ir Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių nuostatas, reglamentuojančias pašto, siuntinių, smulkiųjų paketų bei kitų daiktų perdavimą nuteistiesiems, esantiems pataisos namuose. Taip pat nurodė, kad nors civilinių, baudžiamųjų, administracinių bylų medžiagos kopijų turėjimas nuteistiesiems yra leidžiamas, tačiau jų perdavimas pasimatymų metu nuteistiesiems nenumatytas. Vilniaus PN nuomone, pataisos namų pareigūnai šiuo aspektu veikė teisėtai ir pagristai.
14. Atsakovas akcentavo, kad pataisos įstaigoje pareiškėjas buvo laikomas tokiomis pat sąlygomis kaip ir visi kiti asmenys, jokių išimčių, kad būtų pablogintas jo buvimas pataisos įstaigoje, nebuvo. Vilniaus PN teigimu, pareiškėjas nepateikė įrodymų, kad Vilniaus PN administracija būtų sąmoningai siekusi jį kankinti, žeminti jo orumą bei nežmoniškai su juo elgtis. Visos pareiškėjo skunde nurodytos aplinkybės grįstos abstrakčiais teiginiais, pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų ir argumentų, kad skunde nurodytos aplinkybės įtakojo jo fizinę ar psichinę sveikatą.
Atsiliepimas
15. Trečiasis suinteresuotas asmuo Departamentas atsiliepime (b. l. 60–62) su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.
Šalies argumentai
16. Departamentas paaiškino, kad pareiškėjas per skundžiamą laikotarpį dėl skunde nurodomų Vilniaus PN raštų kreipėsi vieną kartą. Pareiškėjas skundė Vilniaus PN 2017 m. gruodžio 15 d. sprendimą Nr. 42-1226(1), kuriuo buvo atsakyta į pareiškėjo 2017 m. lapkričio 17 d. prašymą Nr. 29(8)-1106. Departamentas, išnagrinėjęs turimą medžiagą, nustatė, kad Vilniaus PN pareiškėjui neuždraudė mokytis programavimo, bet paaiškino, kad, norėdamas studijuoti programavimą, pareiškėjas turi pats tartis su mokymo įstaiga dėl galimybės dėstytojui atvykti į pataisos įstaigą asmeniškai bei mokyti norimo dalyko. Departamentas, konstatavęs, kad Vilniaus PN nepažeidė galiojančių teisės aktų, atsisakydamas organizuoti pareiškėjo pasirinktą mokslą, 2018 m. vasario 13 d. raštu Nr. 2S-518 pareiškėjo skundo netenkino.
17. Departamentas nurodė, kad dėl kitų skunde minimų Vilniaus PN atsakymų pareiškėjas nesilaikė ikiteisminio ginčo nagrinėjimo tvarkos, todėl skundo argumentai, susiję su šiais atsakymais, neturėtų būti vertinami. Departamento nuomone, pareiškėjui neskundus Vilniaus PN atsakymų, šie atsakymai laikytini pagrįsti ir nėra pagrindo spręsti klausimo dėl neturtinės žalos atlyginimo.
18. Departamento teigimu, pareiškėjas turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus, t. y. pateikti objektyvius duomenis skunde nurodytiems argumentams patvirtinanti. Šiuo atveju pareiškėjas rėmėsi abstrakčiais teiginiais, nenurodė, kuo grindžiamas žalos dydis ir kaip konkrečiai jis paskaičiuotas. Tai rodo, kad pareiškėjas į teismą kreipėsi, galbūt, siekdamas sau tik turtinės naudos (pasipelnyti) iš valstybės.
II.
19. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. balandžio 23 d. sprendimu (b. l. 84–94) pareiškėjo skundą patenkino iš dalies – priteisė pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus PN, 100 Eur neturtinei žalai atlyginti, o kitą pareiškėjo skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.
20. Teismas nustatė, kad pareiškėjas neturtinę žalą teigia patyręs dėl to, kad atliekant laisvės atėmimo bausmę Vilniaus PN: 1) nebuvo aprūpintas tinkamu naudingu darbu bei kita tikslinga veikla visą darbo dieną; 2) nebuvo sudaryta galimybė išpažinti savo religijos, bendrauti su savo tikėjimo dvasininku ir naudotis asmeniniu kompiuteriu individualiai mokantis programuoti 8 valandas per dieną; 3) trumpalaikio pasimatymo su fiziniu kontaktu metu nebuvo užtikrintas jo ir jo artimųjų saugumas, kadangi jis nebuvo izoliuotas nuo kitų nuteistųjų, kurie nėra valstybės tarnautojai; 4) artimiesiems trumpalaikio pasimatymo metu neleista perduoti jam civilinės bylos dokumento.
21. Teismas, remdamasis BVK 125 straipsnio 1, 3, 4 dalių nuostatomis, nurodė, kad kiekvienas laisvės atėmimo bausmę atliekantis nuteistasis privalo dirbti, jeigu jam darbą siūlo pataisos įstaigos administracija; pataisos įstaigos administracija privalo užtikrinti, kad nuteistieji būtų įtraukiami į darbą atsižvelgiant į jų darbingumą ir, kiek galima, į turimą specialybę; nuteistiesiems darbą parenka pataisos įstaigos administracija, atsižvelgdama į laisvas pareigas ir darbo vietas; nuteistieji į darbą paprastai įtraukiami pataisos įstaigose ir valstybės įmonėse prie pataisos įstaigų. Taip pat nurodė, kad Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 130 punkte yra išdėstytos alternatyvios nuteistųjų pataisos priemonės: darbas arba kita tikslinga veikla, kurių pagrindinis tikslas motyvuoti nuteistuosius ir ugdyti jų gebėjimus socialiai reabilituotis, padėti adaptuotis visuomenėje pasibaigus įkalinimo laikotarpiui, teisėtais būdais tenkinti savo poreikius. Teismas akcentavo, kad pats pareiškėjas skunde teismui nurodė, jog kasdien apie 1 val. sportuoja, 3 val. per dieną naudojasi kompiuteriu, kartą per savaitę (penktadienį) 1 val. mokosi Vilniaus komunalinių paslaugų mokykloje. Tai, teismo nuomone, rodo, kad Vilniaus PN yra sudarytos sąlygos pareiškėjui užsiimti kita tikslinga veikla bei paneigia pareiškėjo skundo teiginius dėl Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 130 punkto pažeidimo. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas teismui neginčijo Vilniaus PN administracijos 2018 m. sausio 18 d. sprendimo, kuriuo buvo atsisakyta jį įdarbinti, o jokių kitų duomenų, kad jis būtų pateikęs prašymus (skundus) ir atsakovas nepagrįstai būtų atsisakęs jį įdarbinti, nei pareiškėjas, nei atsakovas teismui nepateikė.
Šalies argumentai
22. Teismas nustatė, kad pareiškėjas 2017 m. lapkričio 17 d. pateikė skundą Vilniaus PN direktoriui, kuriame, be kita ko, prašė leisti jam 8 val. per parą naudotis kompiuteriu, skundo reikalavimą grindė Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 136 punktu, kuris nustato, kad nuteistieji, išskyrus laisvės atėmimo bausmę atliekančius pataisos įstaigose drausmės grupės laikymo sąlygomis, kuriems pagal jų rašytinius prašymus pataisos įstaigos direktoriaus įsakymu leista užsiimti individualia darbine, kūrybine ar kitokia veikla, gali ja užsiimti pataisos įstaigos direktoriaus arba kardomojo kalinimo vietos direktoriaus nustatytose pataisos įstaigos arba kardomojo kalinimo vietos vietose, bei šių taisyklių 130 punktu. Vilniaus PN šį skundą išnagrinėjo 2017 m. gruodžio 15 d. sprendimu Nr. 42-1226(1), kurį pareiškėjas apskundė Departamentui. Šis pareiškėjo skundą 2018 m. vasario 13 d. sprendimu Nr. 2S-518 laikė nepagrįstą. Teismas, vadovaudamasis BVK 96 straipsnio 1 dalimi, Departamento direktoriaus 2016 m. balandžio 5 d. įsakymu Nr. V-125 patvirtinto Elektros prietaisų įsigijimo, perdavimo ir naudojimosi laisvės atėmimo vietų įstaigose tvarkos aprašo (toliau – ir Tvarkos aprašas) 30, 34 punktų nuostatomis, nurodė, kad laisvės atėmimo vietos įstaigos direktorius ar jo įgaliotas pareigūnas gali nuteistiesiems ar suimtiesiems leisti naudotis asmeniniais kompiuteriais ilgiau kaip 3 val. per parą. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjo skunde nurodytos aplinkybės patvirtina, kad pareiškėjui bendra tvarka yra suteikiama iki 3 val. naudotis asmeniniu kompiuteriu, o pareiškėjo prašyme prailginti naudojimosi kompiuteriu laiką nurodyta priežastis (individualiai mokytis programuoti) neatitinka Tvarkos aprašo 34 punkte nustatytų kriterijų, kurių pagrindu naudojimosi kompiuteriu laikas gali būti pratęstas, todėl darė išvadą, kad Vilniaus PN pagrįstai atsisakė pareiškėjui prailginti naudojimosi asmeniniu kompiuteriu laiką.
23. Teismas nustatė, kad pareiškėjas 2017 m. rugpjūčio 28 d. kreipėsi į Vilniaus PN direktorių su prašymu sudaryti galimybę susitikti su savo konfesijos dvasininku, prašyme nurodė, kad yra sentikis. Teismas, vadovaudamasis BVK 106 straipsnio 1 dalies, Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 184–186 punktų nuostatomis, sprendė, kad laisvės atėmimo bausmę atliekantys nuteistieji turi teisę dienotvarkėje numatyto laisvalaikio metu pataisos įstaigose atlikti religines apeigas. Teismas nurodė, kad Vilniaus PN 2017 m. rugsėjo 5 d. raštu Nr. 9-4770(07), reaguodami į pareiškėjo prašymą, kreipėsi į Vilniaus Švč. Dievo Motinos Užtarėjos sentikių cerkvę su užklausa, esant galimybei bendruomenės dvasininkui apsilankyti pas nuteistuosius, kurie šiuo metu atlieka teismo paskirtą laisvės atėmimo bausmę ir gyvena Vilniaus pataisos namuose. Šie Vilniaus PN aktyvūs veiksmai, teismo nuomone, rodo, kad Vilniaus PN administracija atliko visus jos kompetencijai priklausančius veiksmus, kurie padėtų pareiškėjui įgyvendinti teisę susitikti su dvasininku. Teismas atkreipė dėmesį, kad Vilniaus PN administracija neturi teisinio pagrindo įpareigoti dvasininką lankyti nuteistuosius, ar nustatyti jam apsilankymų pataisos įstaigoje dažnumą.
Žemesnės instancijos teismas
24. Teismas, vertindamas pareiškėjo argumentus dėl izoliavimo reikalavimų pažeidimo 2017 m. gruodžio 9 d. trumpalaikio pasimatymo metu, nurodė, kad pagal BVK 70 straipsnio 3 dalį, izoliuoti nuo kitų nuteistųjų toje pačioje pataisos įstaigoje laikomi buvę ar esantys valstybės politikai, teisėsaugos, teismų, prokuratūros, kontrolės, valdžios ir valdymo institucijų pareigūnai, kuriems pirmą kartą paskirta terminuoto laisvės atėmimo bausmė. Teismas nustatė, kad pareiškėjas po 2017 m. spalio 7 d. suteikto pasimatymo kreipėsi į Vilniaus PN administraciją su skundu dėl nepakankamo jo ir jo artimųjų saugumo užtikrinimo trumpalaikio pasimatymo metu, o tai rodo, kad Vilniaus PN administracija žinojo apie tai, kad pareiškėjui nepakanka pataisos įstaigoje esančių priemonių pareiškėjo ir jo artimųjų saugumui užtikrinti. Teismas pažymėjo, kad atsakovas nepateikė įrodymų, kad pareiškėjas nepatenka į minėtoje teisės normoje nurodytą asmenų grupę, taip pat nepateikė įrodymų, kad 2017 m. gruodžio 9 d. trumpalaikio pasimatymo metu pareiškėjas ir jo artimieji buvo laikomi atskirai nuo kitų nuteistųjų, kurie nėra valstybės tarnautojai, todėl pripažino, kad Vilniaus PN pažeidė imperatyvią BVK 70 straipsnio 3 dalies nuostatą, t. y. veikė neteisėtai. Taip pat teismas įvertino tai, kad pareiškėjo 2017 m. spalio 9 d. ir 2017 m. gruodžio 18 d. skundų turinys skiriasi, nes juose pareiškėjas nurodo trumpalaikius pasimatymus su artimaisiais, kurie įvyko skirtingomis dienomis (2017 m. spalio 7 d. ir 2017 m. gruodžio 9 d.), todėl sprendė, kad Vilniaus PN 2018 m. sausio 18 d. sprendimu Nr. 42-70 nepagrįstai atsisakė nagrinėti pareiškėjo 2017 m. gruodžio 18 d. skundą dėl nuteistųjų izoliavimo reikalavimų pažeidimo.
25. Dėl draudimo artimiesiems trumpalaikio pasimatymo metu perduoti civilinės bylos dokumentą teismas nurodė, kad pagal Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 83 punkto, 18 ir 21 priedų nuostatas, nuteistiesiems leidžiama turėti civilinių bylų medžiagą, o siuntiniu, be kita ko, gali būti perduota informacijos laikmena, spauda. Teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjo artimieji galėjo palikti dokumentus įstaigos Įskaitos skyriuje, tokiu būdu šis dokumentas netrukdomai galėjo būti perduotas pareiškėjui, tačiau byloje nėra duomenų, kad Vilniaus PN pareigūnai pareiškėjo artimiesiems išaiškino tvarką, kokiu būdu pareiškėjui galima perduoti dokumentus. Teismas darė išvadą, kad Vilniaus PN pareigūnai, 2017 m. gruodžio 9 d. atsisakydami iš pareiškėjo artimųjų priimti pareiškėjui perduodamą civilinės bylos dokumentą, pažeidė minėtas teisės aktų nuostatas, taip pat humanizmo, protingumo principus.
26. Teismas konstatavo, kad Vilniaus PN pareigūnai 2017 m. gruodžio 9 d. pažeidė pareiškėjo teises, neizoliuodami jo nuo kitų nuteistųjų trumpalaikių pasimatymų patalpose ir neleisdami artimiesiems trumpalaikio pasimatymo metu jam perduoti civilinės bylos dokumento. Teismas sprendė, kad dėl nustatytų pažeidimų visumos jis patyrė neigiamo pobūdžio išgyvenimus, nepatogumus, kurių nebūtų patyręs, jei Vilniaus PN pareigūnai būtų veikę pagal įstatymus, t. y. neturtinę žalą, todėl kyla atsakovo civilinė atsakomybė.
27. Teismas, nustatydamas priteistinos neturtinės žalos dydį, atsižvelgė į pažeidimų trukmę ir pobūdį, į tai, kad pareiškėjas teismui nepateikė duomenų, kad nustatyti pažeidimai lėmė ilgalaikes, nepataisomas pasekmes. Teismas, įvertinęs aplinkybių visumą, vadovaudamasis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais bei, atsižvelgdamas į Lietuvoje egzistuojančias ekonomines, darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, konstatavo, kad pareiškėjo patirtą neturtinę žalą teisingai atlygins 100 Eur sumos priteisimas.
III.
28. Pareiškėjas J. S. apeliaciniame skunde (b. l. 101–104) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. balandžio 23 d. sprendimą ir patenkinti pareiškėjo skundą. Prašo iš atsakovo priteisti bylinėjimosi išlaidas.
29. Pareiškėjas nurodo, kad sutinka su ta pirmosios instancijos sprendimo dalimi, kuria pripažįstami Vilniaus PN neteisėti veiksmai, tačiau nesutinka su priteistos sumos dydžiu. Pareiškėjo teigimu, teismas nemotyvavo sprendimo priteisti tik 100 Eur neturtinės žalos atlyginimo. Ši suma, pareiškėjo manymu, yra neadekvati padarytiems pažeidimams. Pareiškėjas nurodo teismų sprendimus, kuriais kitiems nuteistiesiems priteistos didesnės sumos, nors pareiškėjo atžvilgiu padaryti žymiai rimtesni pažeidimai.
30. Pareiškėjas apeliaciniame skunde pakartoja skundo teismui argumentus, kad dėl Vilniaus PN neteisėtų veiksmų jis nėra aprūpinamas tinkamu, naudingu darbu, nėra organizuojamos kitos tikslingos veiklos, kad pareiškėjas būtų užimtas visą darbo dieną, nesudaromos galimybės išpažinti savo religijos, neturėjo galimybės susitikti su savo tikėjimo dvasininku, nebuvo leista naudotis asmeniniu kompiuteriu 8 valandas, mokantis programuoti. Pareiškėjas pažymi, kad individualus mokymasis programuoti kompiuteriu atitinka užsiėmimo individualia darbine ar kūrybine veikla sąvoką, todėl, vadovaujantis Departamento direktoriaus 2016 m. balandžio 5 d. įsakymo Nr. V-125 34.5 papunkčiu, jam turėjo būti leista naudotis asmeniniu kompiuteriu iki 8 val. per parą.
Šalies argumentai
31. Pareiškėjo teigimu, pirmosios instancijos teismas nevisapusiškai, neišsamiai ir neobjektyviai išnagrinėjo jo skundą, nesilaikė Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 15 straipsnio, 56 straipsnio 6 dalies, 78 straipsnio 1 dalies, 80 straipsnio 1 dalies, 86 straipsnio reikalavimų bei teismų praktikos.
32. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad skunde teismui nurodė visas aplinkybes, iš kurių kildina neturtinės žalos atlyginimą, prašo į šias aplinkybes atsižvelgti ir jas tinkamai įvertinti.
33. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus PN, apeliaciniame skunde (b. l. 107–109) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. balandžio 23 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti. Tuo atveju, jei bus nuspręsta, kad pareiškėjas patyrė tam tikrų nepatogumų, prašo apsiriboti pareiškėjo teisės į teisės aktuose nustatytas bausmės atlikimo sąlygas pažeidimo pripažinimu kaip pakankama satisfakcija už jo teisių pažeidimą.
Atsiliepimas
34. Atsakovas nesutinka su pirmosios instancijos sprendimo išvada, kad, pareiškėjo atžvilgiu nesilaikydami izoliavimo reikalavimų, trumpalaikio pasimatymo metu Vilniaus PN pažeidė BVK 70 straipsnio 3 dalies nuostatą. Vilniaus PN pažymi, kad trumpalaikiams pasimatymams įstaigoje skirta viena patalpa, o dėl didelio nuteistųjų skaičiaus yra sudėtinga organizuoti trumpalaikius pasimatymus, izoliuojant tam tikrą grupę nuteistųjų. Be to, galiojantys teisės aktai nenustato imperatyvaus reikalavimo privalomai izoliuoti nuteistuosius trumpalaikių pasimatymų su artimaisiais metu.
35. Taip pat nesutinka su teismo išvada, kad Vilniaus PN pareigūnai, 2017 m. gruodžio 9 d. atsisakydami iš pareiškėjo artimųjų priimti pareiškėjui perduodamą civilinės bylos dokumentą (kvitą dėl advokato užmokesčio), pažeidė teisės aktų nuostatas. Pažymi, kad Vilniaus PN pareigūnai negalėjo priimti ir perduoti pareiškėjui civilinės bylos medžiagą, nes šių daiktų perdavimas nenustatytas nei BVK, nei Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėse.
36. Taip pat nesutinka su teismo išvada, kad pareiškėjo artimieji galėjo palikti dokumentus įstaigos Įskaitos skyriuje ir tokiu būdu šis dokumentas netrukdomai galėjo būti perduotas pareiškėjui. Atkreipia dėmesį, kad pasimatymo su artimaisiais diena buvo šeštadienis. Šią dieną Įskaitos skyrius nedirbo. Be to, tiek pareiškėjas, turėjęs ne vieną trumpalaikį pasimatymą, tiek jo artimieji yra susipažinę su daiktų perdavimo nuteistiesiems teisiniu reglamentavimu, nes daiktų perdavimo nuteistiesiems tvarka yra viešai iškabinta kiekvienoje nuteistųjų gyvenamojo sektoriaus skelbimų lentoje ir pasimatymų patalpoje. Vilniaus PN nuomone, pareigūnai šiuo atveju neteisėtų veiksmų neatliko.
37. Vilniaus PN teigimu, aplinkybių visuma leidžia daryti išvadą, kad ginčijame teismo sprendime nurodomi, galbūt, patirti tam tikri nepatogumai pareiškėjui realiai negalėjo sukelti tokių neigiamų pasekmių, kurias būtų galima įvardyti kaip ilgalaikes ar nepataisomas, todėl neturtinės žalos atlyginimas pareiškėjui negalėjo būti priteistas. Teismui nusprendus, kad pareiškėjas patyrė tam tikrus nepatogumus, prašo apsiriboti jo teisės į teisės aktuose nustatytas bausmės atlikimo sąlygas pažeidimo pripažinimu kaip pakankama satisfakcija už pareiškėjo teisių pažeidimą.
IV.
38. Pareiškėjas atsiliepime (b. l. 115–117) prašo atsakovo apeliacinį skundą atmesti, o pareiškėjo apeliacinį skundą patenkinti visa apimtimi.
39. Pareiškėjas akcentuoja, kad atsakovas Departamento 2017 m. gruodžio 4 d. sprendimo Nr. 2S-7098, kuriame nustatyta, kad Vilniaus PN turėjo priimti iš pareiškėjo šeimos narių civilinės bylos medžiagą, neskundė. Taip pat atsakovas neskundė pirmosios instancijos teismo 2018 m. kovo 13 d. sprendimo administracinėje byloje Nr. I-1163-790/2018, kuriame nustatyta, kad Vilniaus PN pažeidė pareiškėjo teises, atsisakydamas iš jo šeimos narių priimti ir pareiškėjui perduoti civilinės bylos medžiagą. Pareiškėjo teigimu, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas dėl BVK 70 straipsnio 3 dalies taikymo ir aiškinimo yra suformavęs praktiką, kuria nagrinėjamoje byloje turi būti vadovaujamasi.
Atsiliepimas
40. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus PN, atsiliepime (b. l. 124–125) prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. balandžio 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.
41. Atsakovo manymu, pirmosios instancijos teismas laikėsi ABTĮ 56 straipsnyje išvardytų įrodymų vertinimo taisyklių, visapusiškai įvertino byloje pateiktus įrodymus, nustatė reikšmingas aplinkybes bei pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjo skundas yra nepagrįstas. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodė jokių objektyvių argumentų ir įrodymų dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo nepagrįstumo ar neteisėtumo.
Atsiliepimas
42. Departamentas atsiliepimuose (b. l. 111–112, 119–121) prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą, o atsakovo apeliacinį skundą tenkinti.
43. 2018 m. gegužės 31 d. pateiktame atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą Departamentas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nustatė bylai reikšmingas aplinkybes, materialinės teisės normas taikė teisingai, procesinės teisės normų nepažeidė, remdamasis naujausia teismų praktika, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurio nėra pagrindo keisti. Mano, kad pareiškėjui priteista 100 Eur suma yra adekvati neturtinei žalai atlyginti. Taip pat nurodo, kad neturtinės žalos atlyginimas nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. Teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas.
44. 2018 m. birželio 11 d. pateiktame atsiliepime palaiko atsakovo apeliacinio skundo argumentus ir prašo jį tenkinti.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
V.
45. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos pareiškėjui atlyginimo, kurią jis teigia patyręs dėl to, kad Vilniaus PN: 1) nebuvo aprūpintas tinkamu naudingu darbu bei kita tikslinga veikla visą darbo dieną; 2) nebuvo sudaryta galimybė išpažinti savo religijos, bendrauti su savo tikėjimo dvasininku ir naudotis asmeniniu kompiuteriu individualiai mokantis programuoti 8 valandas per dieną; 3) trumpalaikio pasimatymo su fiziniu kontaktu metu nebuvo užtikrintas jo ir jo artimųjų saugumas, kadangi jis nebuvo izoliuotas nuo kitų nuteistųjų, kurie nėra valstybės tarnautojai; 4) artimiesiems trumpalaikio pasimatymo metu neleista perduoti jam civilinės bylos dokumento.
46. Pirmosios instancijos teismas ginčijamame sprendime konstatavo, kad Vilniaus PN pareigūnai 2017 m. gruodžio 9 d. pažeidė pareiškėjo teises, neizoliuodami jo nuo kitų nuteistųjų trumpalaikių pasimatymų patalpose ir neleisdami artimiesiems trumpalaikio pasimatymo metu jam perduoti civilinės bylos dokumento. Teismas sprendė, kad dėl nustatytų pažeidimų visumos pareiškėjas patyrė neigiamo pobūdžio išgyvenimus, nepatogumus, kurių nebūtų patyręs, jei Vilniaus PN pareigūnai būtų veikę pagal įstatymus, t. y. neturtinę žalą, todėl kyla atsakovo civilinė atsakomybė. Dėl kitų pareiškėjo skunde nurodomų kalinimo sąlygų (pareiškėjas nebuvo aprūpintas tinkamu naudingu darbu bei kita tikslinga veikla visą darbo dieną; nebuvo sudaryta galimybė išpažinti savo religijos, bendrauti su savo tikėjimo dvasininku ir naudotis asmeniniu kompiuteriu individualiai mokantis programuoti 8 valandas per dieną) teismas nenustatė vienos iš trijų viešosios atsakomybės sąlygų – neteisėtų veiksmų, todėl pareiškėjo skundą atmetė. Teismas sprendė, kad pareiškėjo nurodoma 15 000 Eur neturinės žalos suma yra neadekvati pareiškėjo patirtiems neturtiniams praradimams, o patirtą neturtinę žalą teisingai atlygins 100 Eur sumos priteisimas.
47. Dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo apeliacinius skundus padavė tiek pareiškėjas tiek atsakovas. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutinka su ta pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kuria jo skundas buvo atmestas, taip pat pareiškėjas nesutinka su priteistinos neturtinės žalos dydžiu. Pareiškėjo manymu, pirmosios instancijos teismas nemotyvavo sprendimo priteisti 100 Eur neturtinei žalai atlyginti, nevisapusiškai bei neobjektyviai išnagrinėjo jo skundą, nesilaikė ABTĮ reikalavimų dėl įrodymų vertinimo, taip pat nesilaikė teismų praktikos. Pareiškėjas prašo atsižvelgti į jo skunde nurodytas aplinkybes ir jas tinkamai įvertinti. Atsakovas apeliaciniame skunde nesutinka su ta pirmosios instancijos teismo dalimi, kuria pareiškėjo skundas buvo patenkintas iš dalies, t. y. priteista 100 Eur neturtinės žalos atlyginimo. Atsakovo nuomone, šiuo atveju nusprendus, kad pareiškėjas patyrė tam tikrų nepatogumų, jo teisių pažeidimo pripažinimas galėtų būti pakankama satisfakcija. Atsakovo įsitikinimu, jis laikėsi teisės aktų reikalavimų ir jokių neteisėtų veiksmų pareiškėjo atžvilgiu neatliko.
48. Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinių skundų ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas pareiškėjo ir atsakovo apeliacinių skundų ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.). Taip pat akcentuotina, kad, vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi, apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., LVAT 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).
49. Pažymėtina, kad reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (CK 6.271 str.), atlyginimo gali būti tenkinamas tik esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008).
50. Kaip minėta, pirmosios instancijos teismas atsakovo neteisėtų veiksmų dėl to, kad pareiškėjas nebuvo aprūpintas tinkamu naudingu darbu bei kita tikslinga veikla visą darbo dieną, nenustatė. Iš skundžiamo teismo sprendimo matyti, kad pirmosios instancijos teismas įvertino tai, kad pats pareiškėjas skunde nurodė, jog kasdien apie 1 val. sportuoja, 3 val. per dieną naudojasi kompiuteriu, kartą per savaitę (penktadienį) 1 val. mokosi Vilniaus komunalinių paslaugų mokykloje, taip pat tai, kad pareiškėjas neginčijo Vilniaus PN 2018 m. sausio 18 d. sprendimo, kuriuo buvo atsisakyta jį įdarbinti, o jokių kitų duomenų, kad pareiškėjas būtų pateikęs prašymus ir atsakovas nepagrįstai būtų atsisakę jį įdarbinti, nei pareiškėjas, nei atsakovas nepateikė. Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde šių pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių neneigia, o tik pakartoja skunde nurodytus argumentus, kad pagal Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 130 punktą, nuteistuosius būtina aprūpinti tinkamu darbu arba organizuoti jiems kitą tikslingą veiklą, tačiau nuo 2017 m. birželio 5 d. pataisos įstaiga šios pareigos pareiškėjo atžvilgiu nevykdė.
51. Bylos duomenys patvirtina, kad pareiškėjas 2017 m. gruodžio 18 d. kreipėsi į Vilniaus PN direktorių su skundu (b. l. 29), kuriame nurodė, kad nuo 2017 m. birželio 5 d. nėra aprūpinamas tinkamu naudingu darbu ir nėra organizuojama jokia naudinga tikslinga veikla, kad būtų užimtas visą darbo dieną. Vilniaus PN į šį pareiškėjo skundą atsakė 2018 m. sausio 18 d. raštu Nr. 42-63 (b. l. 28), kuriame nurodė, kad teisės aktai pataisos įtaigai nenustato imperatyvios pareigos įdarbinti visus norinčius dirbti nuteistuosius, dėl ribotų darbo vietų ir didelio norinčiųjų dirbti skaičiaus, kiekviena kandidatūra į laisvą vietą yra apsvarstoma Vilniaus PN drausmės komisijos posėdžio metu; taip pat nurodė, kad, siekdami didinti nuteistųjų užimtumą bei skatinti turiningą laisvalaikio praleidimą, sudaro galimybę užsiimti sportine veikla, naudotis bibliotekos paslaugomis, dalyvauti organizuojamuose renginiuose ir kt. Šio Vilniaus PN atsakymo išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka pareiškėjas neskundė. Be to, pareiškėjas nenurodė, ar turi specialybę ir kokį darbą pageidautų dirbti, taip pat nedetalizavo, kokia naudinga tiksline veikla norėtų užsiimti. Pareiškėjas skunde patvirtino, kad Vilniaus PN turėjo galimybę sportuoti, 3 val. per dieną naudotis kompiuteriu, mokytis, o tai leidžia daryti išvadą, kad skunde nurodytu laikotarpiu Vilniaus PN pareiškėjo teisės užsiimti tikslinga veikla nepažeidė. Taigi, pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino, kad Vilniaus PN šiuo aspektu pareiškėjo atžvilgiu neteisėtų veiksmų neatliko.
52. Pirmosios instancijos teismas taip pat nenustatė Vilniaus PN neteisėtų veiksmų, kad pareiškėjo atžvilgiu nebuvo sudaryta galimybė naudotis asmeniniu kompiuteriu individualiai mokantis programuoti 8 valandas per dieną. Teismas įvertino tai, kad pareiškėjo 2017 m. lapkričio 17 d. prašyme prailginti naudojimosi kompiuteriu laiką nurodyta priežastis (individualiai mokytis programuoti) neatitinka Tvarkos aprašo 34 punkte nustatytų kriterijų, kurių pagrindu naudojimosi kompiuteriu laikas gali būti pratęstas. Pareiškėjo teigimu, jo siekis mokytis programuoti kompiuteriu atitinka Tvarkos aprašo 34.5 punkto nuostatas „užsiėmimas individualia ar kūrybine veikla“.
53. Pagal Tvarkos aprašo 34 punktą, laisvės atėmimo vietos įstaigos direktorius ar jo įgaliotas pareigūnas gali nuteistiesiems ar suimtiesiems leisti naudotis asmeniniais kompiuteriais ilgiau kaip 3 valandas per parą, vadovaujantis 34.1–34.8 punktuose nurodytais kriterijais. Pagal Tvarkos aprašo 34.5 punktą, naudojimosi asmeniniu kompiuteriu trukmė gali būti prailginta iki 8 valandų per parą nuteistiesiems ar suimtiesiems, teisės aktuose nustatyta tvarka užsiimantiems individualia darbine ar kūrybine veikla. Vadinasi, pareiškėjas, siekdamas naudotis asmeniniu kompiuteriu ilgiau nei nustato bendroji taisyklė (3 val. per parą) Tvarkos aprašo 34.5 punkto pagrindu, turi pagrįsti, kad užsiima darbine ar kūrybine veikla. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nepateikė jokių objektyvių duomenų, kad, siekdamas išmokti programuoti kompiuteriu, būtų įstojęs į kokią nors mokymo įstaigą, taip pat nepagrindė, kad 3 val. per parą naudotis kompiuteriu šiai veiklai užsiimti jam nepakaktų laiko. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad pareiškėjas šiuo atveju neatitinka Tvarkos aprašo 34 punkte nustatytų kriterijų leisti naudotis asmeniniu kompiuteriu ilgiau nei 3 val., o Vilniaus PN pareiškėjo atžvilgiu neteisėtų veiksmų neatliko.
54. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas pareiškėjo skundo argumentus dėl pareiškėjo laisvės išpažinti ir skelbti religiją tiek vienam, tiek kartu su kitais, ribojimo, nustatė, kad Vilniaus PN 2017 m. rugsėjo 5 d. raštu Nr. 9-4770(07), reaguodami į pareiškėjo prašymą, kreipėsi į Vilniaus Švč. Dievo Motinos Užtarėjos sentikių cerkvę su užklausa, esant galimybei bendruomenės dvasininkui apsilankyti pas nuteistuosius, kurie šiuo metu atlieka teismo paskirtą laisvės atėmimo bausmę ir gyvena Vilniaus PN. Teismas vertino, kad Vilniaus PN administracija atliko visus jos kompetencijai priklausančius veiksmus, kurie padėtų pareiškėjui įgyvendinti teisę susitikti su dvasininku, todėl Vilniaus PN neteisėtų veiksmų nenustatė. Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde tik abstrakčiai nurodo, kad tiek nacionaliniai, tiek tarptautiniai teisės aktai nustato teisę į minties, sąžinės ir religijos laisvę, tačiau jokių argumentų, kodėl nesutinka su pirmosios instancijos teismo nustatytomis aplinkybėmis ir padarytomis išvadomis, nenurodo, todėl apeliacinės instancijos teismas pareiškėjo apeliacinio skundo abstrakčių teiginių nenagrinėja, juolab, kad byloje esantys įrodymai (Vilniaus PN 2017 m. rugsėjo 5 d. raštas Nr. 9-4770(07), b. l. 37) patvirtina, kad Vilniaus PN, reaguodami į pareiškėjo 2017 m. rugpjūčio 28 d. prašymą (b. l. 39), ėmėsi aktyvių veiksmų pareiškėjui sudaryti galimybę susitikti su savo konfesijos dvasininku.
55. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad Vilniaus PN pažeidė imperatyvią BVK 70 straipsnio 3 dalies nuostatą, nes, žinodamas, kad trumpalaikių pasimatymų patalpoje pareiškėjas jaučiasi nesaugus, 2017 m. gruodžio 9 d. trumpalaikio pasimatymo metu neužtikrino, kad pareiškėjas būtų laikomas atskirai nuo kitų nuteistųjų, kurie nėra valstybės tarnautojai. Byloje nėra ginčo, kad pareiškėjas patenka į BVK 70 straipsnio 3 dalyje nurodytą asmenų grupę (kaip nurodo pareiškėjas, jis yra buvęs valstybės tarnautojas). Atsakovas apeliaciniame skunde taip pat neneigia aplinkybės, kad, vadovaujantis BVK 70 straipsnio 3 dalimi, Vilniaus PN valstybės tarnautojai laikomi izoliuotai nuo kitų nuteistųjų, tačiau, atsakovo teigimu, galiojantys teisės aktai nenustato imperatyvaus reikalavimo privalomai izoliuoti nuteistuosius trumpalaikių pasimatymų su artimaisiais metu, be to, asmens saugumui užtikrinti šioje patalpoje yra įrengta vaizdo stebėjimo priemonės, pasimatymo patalpoje nuolat budi pareigūnas, prižiūrintis tinkamą pasimatymų eigą.
56. Teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, 2019 m. spalio 29 d. išnagrinėjo administracinę bylą Nr. A-2170-624/2019, kurioje pareiškėjas (J. S.) prašė atlyginti neturtinę žalą, kurią kildino iš Vilniaus PN veiksmų, neužtikrinant jam tinkamų kalinimo sąlygų Vilniaus PN, t. y. neizoliuojant jo nuo kitų nuteistųjų pasimatymų metu (byloje buvo nagrinėjamas 2017 m. spalio 7 d. vykusio trumpalaikio pasimatymo atvejis). Toje byloje Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, patikrinęs bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad trumpalaikio pasimatymo metu buvo pažeistos imperatyvios BVK 70 straipsnio 3 dalyje įtvirtintos nuostatos, įpareigojančios pataisos įstaigos administraciją užtikrinti tinkamą atskirų kategorijų nuteistųjų izoliavimą nuo kitų nuteistųjų, nepriklausančių šiai kategorijai. Taigi, teismų praktikoje pripažįstama, kad buvę valstybės tarnautojai pataisos įstaigoje laikomi atskirai nuo kitų nuteistųjų ne tik gyvenamosiose, bet ir trumpalaikio pasimatymo patalpose, todėl atsakovo apeliacinio skundo argumentai, kad galiojantys teisės aktai nenustato imperatyvaus reikalavimo privalomai izoliuoti nuteistuosius trumpalaikių pasimatymų su artimaisiais metu, atmestini.
57. Sprendžiant, ar dėl nustatytų neteisėtų veiksmų (neveikimo) pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, pažymėtina, kad remiantis CK 6.250 straipsnio 1 dalimi, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nežymūs kalinimo sąlygų pažeidimai neilgą laiko tarpą, netęstinių pažeidimų atveju, nelaikytini intensyviais, galinčiais sukelti pareiškėjui žymių neigiamų pasekmių, kurios galėtų būti vertinamos kaip neturtinė žala CK 6.250 straipsnio prasme (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. kovo 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-750-261/2017, 2017 m. kovo 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-504-756/2017, 2018 m. gegužės 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1400-575/2018).
58. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašymą atlyginti neturtinę žalą grindžia bendro pobūdžio argumentais apie BVK 70 straipsnio 3 dalies pažeidimą. Pareiškėjas visiškai neindividualizuoja, kokį konkretų poveikį jo sveikatai, emocinei, psichologinei būklei padarė būtent šis vienkartinis, trumpalaikio pasimatymo (2017 m. gruodžio 9 d.) metu įvykęs pareiškėjo neizoliavimas nuo kitų nuteistųjų, nesančių buvusiais valstybės tarnautojais, nors bylose dėl civilinės atsakomybės būtent pareiškėjui tenka pareiga pagrįsti civilinės atsakomybės sąlygas. Pareiškėjas skunde pirmosios instancijos teismui nurodė, kad jautėsi nesaugus, tačiau byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių, kad minėto trumpalaikio pasimatymo metu kiti nuteistieji pareiškėjui grasino ar atliko kitokius veiksmus, dėl kurių pareiškėjas galėjo jausti nesaugus. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje nustatyto pažeidimo mastą, šio pažeidimo trukmę ir intensyvumą, atsižvelgusi į aktualią teismų praktiką, sprendžia, kad, nors šiuo atveju pareiškėjas dėl jo neizoliavimo pasimatymo metu galėjo patirti tam tikrus neigiamus išgyvenimus, šie pareiškėjui, galbūt, kilę neigiami padariniai nagrinėjamos bylos kontekste nelaikytini pakankamai intensyviais, ypač atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjo saugumas trumpalaikių pasimatymų metu buvo užtikrintas techninėmis priemonėmis ir fizine apsauga. Be to, kaip pats pareiškėjas nurodė skunde pirmosios instancijos teismui, skundo padavimo metu jam buvo užtikrinami izoliuoti trumpalaikiai kontaktiniai pasimatymai su šeimos nariais. Pareiškėjo išgyvenimai, teisėjų kolegijos vertinimu, nepasiekė tokio masto, kad juos būtų galima pripažinti neturtine žala CK 6.250 straipsnio prasme. Nenustačius, kad pareiškėjui iš tikrųjų kilo žala dėl jo nurodytų aplinkybių, t. y. nenustačius būtinos sąlygos civilinei atsakomybei kilti, konstatuotina, kad valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.
59. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu dėl aplinkybių, susijusių su draudimu pareiškėjo artimiesiems trumpalaikio pasimatymo metu perduoti civilinės bylos dokumentą ir jų nekartoja. Tačiau, sprendžiant, ar pareiškėjas šiuo atveju patyrė neturtinę žalą, teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjas nenurodo, kokias konkrečias neigiamas pasekmes sukėlė tai, kad jo artimieji negalėjo jam perduoti civilinės bylos dokumento (kvito dėl advokato užmokesčio) prieš 2017 m. gruodžio 9 d. trumpalaikį pasimatymą su artimaisiais. Byloje nėra duomenų, kad tokio dokumento neperdavimas pareiškėjui neigiamai paveikė jo galimybes ginti savo teises toje byloje, todėl teisėjų kolegija vertina, kad dėl šio pažeidimo kilusios neigiamos neturtinio pobūdžio pasekmės nėra tokio intensyvumo, kad būtų pagrindas jas įvertinti pinigais.
60. Remiantis tuo, kas išdėstyta, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas, nepagrįstai padaręs išvadą, kad dėl Vilniaus PN pareigūnų neteisėtų veiksmų pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, kuri įvertintina pinigais, ir iš dalies tenkindamas pareiškėjo skundą, priėmė nepagrįstą sprendimą, todėl, atsakovo apeliacinį skundą tenkinant iš dalies, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. balandžio 23 d. sprendimo dalis dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo pinigais naikintina, apsiribojant pareiškėjo pažeistų teisių apgynimu, konstatuojant pažeidimus dėl jo neizoliavimo nuo kitų nuteistųjų ne valstybės tarnautojų pasimatymo su šeimos nariais metu bei dėl dokumento civilinėje byloje neperdavimo kaip pakankama satisfakcija.
61. Atsižvelgiant į nutartyje išdėstytus argumentus, pareiškėjo apeliacinis skundas nėra tenkinamas. Sprendimas šioje byloje priimtas ne pareiškėjo naudai, todėl jo prašymo priteisti bylinėjimosi išlaidas taip pat nėra pagrindo tenkinti (ABTĮ 40 str. 1 d.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo J. S. apeliacinį skundą atmesti.
Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. balandžio 23 d. sprendimo dalį dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais panaikinti ir pareiškėjo pažeistas teises apginti, konstatuojant jo teisių pažeidimus, neizoliavus jo nuo kitų nuteistųjų ne valstybės tarnautojų 2017 m. gruodžio 9 d. pasimatymo su šeimos nariais metu bei neperduodant civilinės bylos dokumento.
Likusią Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. balandžio 23 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.