Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjas Marius Bajoras

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. S. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, dėl žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pareiškėjas J. S. kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1 – 8), prašydamas iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – Vilniaus PN), priteisti 50 Eur turtinės žalos atlyginimą ir 15 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą dėl netinkamų gyvenimo sąlygų Vilniaus PN. Nurodė, kad Vilniaus PN turėjo miegoti antrame dviaukštės lovos aukšte, tokia miegamoji vieta sukėlė pareiškėjui, kurį vargino stuburo skausmai, diskomfortą, tačiau pataisos įstaigos administracija ignoravo pareiškėjo prašymą dėl miegamosios vietos pakeitimo. Nuo 2017 m. rugpjūčio 3 d. iki 2017 m. rugpjūčio 11 d. dviaukštėje lovoje nebuvo įrengtos kopėtėlės, tai papildomai apsunkino pareiškėjui galimybę pasiekti jo miegamąją vietą. Pažymėjo, kad 2017 m. rugpjūčio 3 d. jis buvo perkeltas iš Vilniaus PN sektoriaus, esančio Sniego g. 2, Vilniuje, į Vilniaus PN sektorių, esantį Rasų g. 8, Vilniuje. Pareigūnai, vykdantys asmenų perkėlimą, nurodė pareiškėjui, kad jam priklausantys daiktai bus grąžinti nedelsiant po perkėlimo, tačiau savo elektroninius prietaisus pareiškėjas atgavo tik 2017 m. rugpjūčio 8 d., ir atsižvelgiant į tai, kad tarp minėtų daiktų, be kita ko, buvo ir virdulys, 6 dienas negalėjo užsikaisti vandens, negalėjo nusiprausti ar išsivalyti dantų. Kiti perkėlimo metu paimti asmeniniai daiktai buvo grąžinti tik 2017 m. rugpjūčio 14 d., todėl visą šį laikotarpį pareiškėjas neturėjo drabužių ir negalėjo persirengti. Vilniaus PN yra netvarkingi, labai seni sanitariniai mazgai, dušuose ir prausyklos patalpoje dėl netinkamai įrengtos vandens nutekėjimo sistemos jaučiamas nemalonus kvapas. Pareiškėjui nebuvo sudaryta galimybė išsiųsti laišką teismui, nes būrio viršininkas buvo išvykęs į komandiruotę ir į sektorių nebuvo atėjęs joks kitas Vilniaus PN atstovas, kuriam būtų galima perduoti laišką. 2017 m. rugsėjo 18 d. pareiškėjui grįžus į Vilniaus PN iš Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, jis buvo uždarytas laikino sulaikymo kameroje kartu su kitais nuteistaisiais, nepaisant to, kad pareiškėjas yra buvęs valstybės tarnautojas. Įstaigos pareigūnai neleido pareiškėjo tėvams, atvykusiems į pasimatymą, perduoti jam sprendimų, priimtų civilinėse bylose, kuriose jis buvo atsakovu, todėl pareiškėjas ir jo tėvai patyrė turtinę žalą dėl sunaudoto kuro ir automobilio nusidėvėjimo. Dėl visų šių aplinkybių pareiškėjas ne kartą teikė skundus Vilniaus PN administracijai, o gavęs įstaigos atsakymus – teisės aktų nustatyta tvarka skundė juos Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – Kalėjimų departamentas). Pareiškėjas pažymi, kad Vilniaus PN ir Kalėjimų departamentas jo skundus išnagrinėjo šališkai, neišsamiai ir neobjektyviai, net ir po skundų pateikimo institucija nesiėmė priemonių skunduose nurodytiems pažeidimams pašalinti. Dėl nurodytų aplinkybių pareiškėjas patyrė fizinių ir dvasinių kančių, nepatogumą, buvo pažemintas jo orumas.

Atsakovės atstovas pateikė atsiliepimą į skundą (b. l. 23 – 27), kuriame prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad vadovaujantis Laisvės atėmimo vietų įstaigose laikomiems asmenims perduotų ar įsigytų daiktų, elektros prietaisų ir informacijos laikmenų tikrinimo tvarkos aprašo, patvirtinto Kalėjimų departamento direktoriaus įsakymu Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – Aprašas), 11 punktu, daiktai turi būti patikrinti ir išduoti asmenims ne vėliau kaip per 10 darbo dienų nuo jų priėmimo, todėl Vilniaus PN nepažeidė teisės aktuose nustatyto daiktų perdavimo termino pareiškėjo atžvilgiu. Be to, pareiškėjas, laukdamas jam grąžintinų daiktų, turėjo galimybę nusiprausti Vilniaus PN esančiuose dušuose, galėjo kreiptis į Vilniaus PN administraciją su rašytiniu prašymu jam nemokamai suteikti reikalingus drabužius, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro įsakymu Nr. 1R-139 „Dėl laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų materialinio buitinio aprūpinimo tvarkos aprašo patvirtinimo“, o tinkamam dantų valymui, vadovaujantis Lietuvos odontologų rūmų pateikta rekomendacija, nėra būtinas virintas vanduo. Pažymėjo, kad teisės aktai nereglamentuoja, kokie klozetai turi būti įrengiami sanitariniuose mazguose. Tiek Vilniaus PN sanitariniai mazgai, tiek ir dušai, yra tinkamai įrengti. Pareiškėjui buvo paaiškinta, kad nesant būrio viršininko, apie savo problemas ir rūpimus klausimus galima pranešti kitiems įstaigos darbuotojams, tačiau pareiškėjas to nepadarė, todėl situacija, kai pareiškėjas nerado būrio viršininko ir laiku neišsiuntė laiško, susiklostė ne dėl Vilniaus PN administracijos kaltės. Atsakovės atstovas neginčija fakto, kad pareiškėjui galima turėti civilinių bylų medžiagą, tačiau ji turi būti perduodama ne pasimatymų metu, o paliekama įstaigos įskaitos skyriuje. Atkreipė dėmesį, kad Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – BVK) 70 straipsnio 4 dalyje nėra įtvirtintas imperatyvas, įpareigojantis laisvės atėmimo įstaigos administraciją buvusius valstybės tarnautojus laikyti izoliuotai nuo kitų nuteistųjų. Pareiškėjas su kitais nuteistaisiais buvo laikomas tik laikino sulaikymo kameroje, Vilniaus PN pareigūnai nuolat vykdė nuteistųjų priežiūrą ir apsaugą. Atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas skunde nepagrindė ir neindividualizavo jam kilusių subjektyvių neigiamų pasekmių, taip pat nepagrindė, kokiu būdu jam atsirado turtinė žala.

Trečiasis suinteresuotas asmuo pateikė atsiliepimą į skundą (b. l. 79 – 82), kuriuo prašė pareiškėjo skundą atmesti. Nurodė, kad pareiškėjas 2017 m. rugpjūčio 14 d. skundu, kuris buvo persiųstas nagrinėti Vilniaus PN, kreipėsi į Kalėjimų departamentą dėl nuteistųjų pasiūlymų, prašymų ir skundų priėmimo ir registravimo tvarkos pažeidimų Vilniaus PN. 2017 m. rugpjūčio 31 d. pareiškėjas pateikė Vilniaus PN skundą, kuriame reiškė nepasitenkinimą jam skirta miegamąja vieta. 2017 m. rugpjūčio 31 d. pareiškėjas pateikė skundą, kuriame nurodė, kad jam nebuvo suteikta galimybė išsiųsti laišką Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, kadangi į būrį, kuriame jis atlieka bausmę, nebuvo atėjęs Socialinės reabilitacijos skyriaus būrio viršininkas. 2017 m. rugpjūčio 22 d. skundu pareiškėjas kreipėsi į Vilniaus PN, skųsdamas faktą, kad įstaigos pareigūnai neleido į pasimatymą atvykusiems tėvams perduoti civilinėse bylose priimtų sprendimų. Vilniaus PN administracija į paminėtus pareiškėjo skundus atsakė 2017 m. rugsėjo 26 d. raštu Nr. 42-965(1), 2017 m. rugsėjo 28 d. raštu Nr. 42-972(1), 2017 m. spalio 6 d. raštu Nr. 29(8)-838. Kalėjimų departamentas, ikiteismine ginčų nagrinėjimo tvarka išnagrinėjęs pareiškėjo skundus dėl Vilniaus PN atsakymų, nustatė, kad minėti atsakymai į pareiškėjo skundus yra pagrįsti ir atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnyje nustatytus reikalavimus. Atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėjas nepateikė jokių objektyvių įrodymų apie patirtą turtinę ar neturtinę žalą.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

Keliamo ginčo esmė.

Nagrinėjamoje administracinėje byloje pareiškėjas kelia ginčą dėl atsakovės Lietuvos valstybės civilinės atsakomybės, atsiradusios neužtikrinus jam tinkamų gyvenimo sąlygų Vilniaus PN.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalimi, turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6. 247 straipsnis); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (CK 6.249 straipsnis).

Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnis nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio 3 dalį draudžiama žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes. Valstybė turi užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė (žr. E. Ž. Teisių Teismo 2015 m. gruodžio 8 d. sprendimą byloje Mironovas ir kiti prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 40828/12 ir kt.), 2006 m. liepos 13 d. sprendimą byloje Popov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 26853/04).

Pareiškėjas skunde prašo priteisti jam neturtinę žalą dėl tokių, pareiškėjo nuomone, neteisėtų Vilniaus PN veiksmų: 1) dėl jam paskirtos miegamosios vietos; 2) dėl pavėluoto daiktų grąžinimo perkėlus pareiškėją į kitą sektorių; 3) dėl higienos reikalavimų neatitinkančių sanitarinių mazgų ir dušų; 4) neužtikrintos galimybės išsiųsti laišką; 5) izoliavimo reikalavimų pažeidimo laikino sulaikymo kameroje. Be to, pareiškėjas prašo jam priteisti tiek neturtinę, tiek turtinę žalą dėl, pareiškėjo nuomone, neteisėto Vilniaus PN veiksmo – draudimo perduoti dokumentus.

Dėl pareiškėjui paskirtos miegamosios vietos.

Pareiškėjas nurodė, kad patyrė neigiamų išgyvenimų, nes turėjo miegoti antrame dviaukštės lovos aukšte, nors dėl stuburo skausmų jam buvo sunku pasiekti savo miegamąją vietą. Pareiškėjo teigimu, Vilniaus PN administracija, kuriai turėjo būti žinoma apie pareiškėjo ligą iš jo sveikatos istorijos, nepakeitė pareiškėjo miegamosios vietos.

Vadovaujantis Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi norma, patvirtinta Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139, laisvės atėmimo vietos bendrabučio tipo patalpoje turi būti metalinė lova. Teisės aktuose nėra nustatyta, kokio modelio lovos turi būti įrengiamos laisvės atėmimo miegamosiose patalpose, taip pat nėra reglamentuoti konkretūs jų parametrai, nėra nurodyta, ar lovos turi būti su kopėtėlėmis. Todėl dviaukščių lovų su kopėtėlėmis ar be kopėtėlių įrengimas per se (pats savaime) nelaikytinas pareiškėjo teisių pažeidimu.

Vertinant pareiškėjo teiginius, kad Vilniaus PN pažeidė jo teises, skirdama miegamąją vietą antrame lovos aukšte, nors turėjo žinoti, kad pareiškėjas kenčia dėl nugaros skausmų, pažymėtina, kad pareiškėjo sveikatos istorijoje (b. l. 50 – 74) esantys įrašai patvirtina, kad pareiškėjas skundėsi dėl nugaros skausmų, tačiau rekomendacijos dėl miegamosios vietos pakeitimo medicinos dokumentuose buvo pateiktos tik 2017 m. spalio 18 d. Atsakovės atstovas atsiliepime į skundą nurodė, kad gavęs šias rekomendacijas, perkėlė pareiškėją į dviaukštės lovos pirmąjį aukštą, ir pareiškėjas šių teiginių neginčija. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad Vilniaus PN administracija, skirdama pareiškėjui miegamąją vietą, veikė teisėtai ir teisės aktų reikalavimų nepažeidė.

Dėl pavėluoto daiktų grąžinimo pareiškėją perkėlus į kitą sektorių.

Pareiškėjas nurodo, kad 2017 m. rugpjūčio 3 d. buvo perkeltas į kitą Vilniaus PN sektorių, tačiau elektroninius prietaisus, be kita ko, virdulį, atgavo tik 2017 m. rugpjūčio 8 d. Pareiškėjo teigimu, dėl to, kad neturėjo virdulio, jis negalėjo nusiprausti ir išsivalyti dantų.

Vadovaujantis Aprašo 5 punktu, visi įsigyjami daiktai yra privalomai patikrinami ir apskaitomi šiame apraše nustatyta tvarka. Aprašo 14 punktas nustato, kad siekiant efektyviai užtikrinti neleidžiamų turėti daiktų ir reikmenų patekimą, vykdyti teisės pažeidimų ir nusikaltimų prevenciją, įstaigoje laikomų asmenų turimi daiktai turi būti nuolat tikrinami Aprašo nustatyta tvarka. Iš šių Aprašo nuostatų darytina išvada, kad Vilniaus PN administracija pagrįstai atliko perkeliamų į kitą sektorių nuteistųjų daiktų tikrinimą.

Aprašo 11 punkte nustatyta, kad daiktai turi būti patikrinti, apskaityti ir išduoti asmenims pasirašytinai ne vėliau kaip per dešimt darbo dienų nuo jų priėmimo. Šis terminas motyvuotu įstaigos direktoriaus sprendimu gali būti pratęstas, tačiau bendras daiktų patikrinimo laikotarpis negali būti ilgesnis kaip dvidešimt darbo dienų.

Taigi, teismas vertina, kad Vilniaus PN administracija, tikrindama iš kito sektoriaus perkelto pareiškėjo turimus elektros prietaisus (elektrinį virdulį), nepažeidė minėtoje Aprašo nuostatoje įtvirtintų daiktų tikrinimo terminų, todėl nėra pagrindo konstatuoti, kad Vilniaus PN pareigūnai, pareiškėjui grąžindami elektrinį virdulį 2017 m. rugpjūčio 8 d., elgėsi neteisėtai.

Kartu pažymėtina, kad Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimo departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82, 5 punkte nurodyta, kad pataisos namuose nuteistųjų, kurie priskirti lengvajai ir paprastajai grupei, gyvenamuosiuose korpusuose įrengiamos sanitarinis ir higienos mazgas nuteistiesiems (kiekvienam būriui). Vadovaujantis Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtintos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 (toliau – Higienos norma), 18 punktu, į dušo, skalbyklos, kirpyklos, ilgalaikių pasimatymo kambarių patalpas turi būti tiekiamas karštas vanduo. Todėl teismas daro išvadą, kad pareiškėjas, ir neturėdamas elektrinio virdulio, turėjo galimybę pasirūpinti asmens higiena.

Pareiškėjas nurodė, kad kitus daiktus, įskaitant ir drabužius, atgavo tik 2017 m. rugpjūčio 14 d., todėl visą šį laikotarpį jis negalėjo persirengti ir turėjo vaikščioti tais pačiais nešvariais rūbais. Tačiau spręstina, kad Vilniaus PN, grąžindami kitus daiktus pareiškėjo nurodytą dieną, nepažeidė Aprašo 11 punkto. Pareiškėjas daiktų tikrinimo laikotarpį galėjo kreiptis į Vilniaus PN administraciją su rašytiniu prašymu suteikti jam nemokamai reikalingus drabužius, kaip tai nustato Laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų materialinio buitinio aprūpinimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139, nuostatos.

Dėl sanitarinių mazgų ir dušų atitikties higienos reikalavimams.

Skunde nurodoma, kad Vilniaus PN netinkamai įrengtas sanitarinis mazgas, unitazas tupimas, senas, paviršius padengtas purvu.

Higienos normos 12 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietos, policijos areštinės patalpos ir jose esantys įrenginiai (įranga) turi būti techniškai tvarkingi, įrengti ir prižiūrimi taip, kad juos naudojant būtų išvengta nelaimingų atsitikimų. Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normose, patvirtintose Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139, nurodyta, kad tualete turi būti įrengti klozetai arba unitazai.

Teisės aktuose nėra detalizuoti tualetų konstrukciniai ypatumai, nėra imperatyviai reglamentuota, kokio tipo tualetas turi būti įrengtas bendrabučio tipo patalpų sanitariniame mazge, todėl nėra pagrindo teigti, kad sanitarinio mazgo įrengimas Vilniaus PN neatitiko higienos reikalavimų.

Pažymėtina, kad byloje nėra pateikta duomenų, kad sanitarinio mazgo patalpa yra netvarkoma ar nepakankamai tvarkoma, priešingai, pats pareiškėjas skunde nurodo, kad neturi pretenzijų sanitarinio mazgo patalpas valančiam asmeniui, be to, byloje nėra pateikta įrodymų, išskyrus pareiškėjo abstrakčius paaiškinimus, patvirtinančių, kad Vilniaus PN sanitarinio mazgo patalpą yra būtina remontuoti, todėl šie pareiškėjo argumentai atmestini kaip neįrodyti.

Skunde pareiškėjas nurodo, kad Vilniaus PN dušuose netinkamai įrengta vandens nutekėjimo sistema, todėl juose nuolat jaučiasi nemalonus kvapas.

Vadovaujantis Higienos normos 44 punktu, laisvės atėmimo vietose, policijos areštinėse laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę nusiprausti duše. Higienos normos 28.2 punkte nustatyta, kad dušinės, prausyklos patalpos kasdien valomos ir dezinfekuojamos.

Iš atsakovės atstovo pateiktų fotolentelių (b. l. 48 – 49) matyti, kad Vilniaus PN yra įrengti tvarkingi, asmenų privatumą užtikrinantys dušai. Įrodymų, patvirtinančių, kad Vilniaus PN dušai įrengti nesivadovaujant teisės aktų reikalavimais ar jų remontas yra atliktas nekokybiškai, byloje nėra, todėl šie pareiškėjo argumentai laikytini neįrodytais.

Dėl galimybės išsiųsti laišką.

Pareiškėjas nurodė, kad negalėjo išsiųsti korespondencijos teismui, kadangi 2017 m. rugsėjo 30 d. į Vilniaus PN sektorių, kuriame jis buvo laikomas, nebuvo atėjęs būrio viršininkas.

BVK 99 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad nuteistiesiems leidžiama siųsti ir gauti neribotą kiekį laiškų. Pataisos įstaigos administracija nuteistojo vardu gautus laiškus jam įteikia, taip pat nuteistųjų įteiktus laiškus išsiunčia adresatams ne vėliau kaip per tris darbo dienas nuo laiško gavimo ar įteikimo dienos (BVK 99 straipsnio 2 dalis).

Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 (toliau – Vidaus tvarkos taisyklės), 91 punkte nustatyta, kad laiškus kartu su neužklijuotais vokais nuteistieji įteikia pataisos įstaigos direktoriaus įsakymu įgaliotiems darbuotojams.

Pareiškėjas 2017 m. rugpjūčio 31 d. skundu kreipėsi į Vilniaus PN direktorių (b. l. 109 – 110), nurodydamas, kad 2017 m. rugpjūčio 30 d. negalėjo išsiųsti laiško, nes į lokalinį sektorių, kuriame jis buvo laikomas, nebuvo atėjęs būrio viršininkas. Iš Vilniaus PN 2017 m. rugsėjo 28 d. rašto (b. l. 108), matyti, kad 2017 m. rugpjūčio 30 d. būrio viršininkas buvo išvykęs į komandiruotę. Minėtame rašte nurodyta, kad 2017 m. rugpjūčio 31 d. Vilniaus PN drausmės komisijos metu pareiškėjui, be kita ko, buvo paaiškinta, kad, nesant būrio viršininko, apie iškilusias problemas pareiškėjas gali pranešti kitiems darbuotojams.

Teismas pažymi, kad byloje nėra pateikta objektyvių duomenų, patvirtinančių, kad 2017 m. rugpjūčio 30 d. pareiškėjas iš tikrųjų siekė išsiųsti laišką – pareiškėjas nedetalizavo, kokio pobūdžio korespondenciją jis ketino siųsti, nenurodė, ar minėtas laiškas buvo išsiųstas vėliau, kokių padarinių atsirado dėl to, kad minėtas laiškas nebuvo išsiųstas. Antra vertus, vadovaujantis Vidaus tvarkos taisyklių 73¹.2 punktu, kamerose, gyvenamosiose patalpose, palatose arba gyvenamuosiuose aukštuose nuteistiesiems turi būti sudarytos sąlygos iškviesti pataisos pareigūnus. Vadinasi, pareiškėjas, esant būtinybei, galėjo iškviesti Vilniaus PN pareigūnus ir paprašyti jų pagalbos išsiunčiant laišką teismui. Tačiau byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad pareiškėjas kreipėsi į kitus Vilniaus PN darbuotojus dėl korespondencijos išsiuntimo, ir pastarieji atsisakė suteikti pareiškėjui pagalbą. Esant tokioms aplinkybėms, teismas atmeta kaip neįrodytus pareiškėjo teiginius, kad 2017 m. rugpjūčio 30 d. jam buvo nesudaryta galimybė išsiųsti laišką.

Dėl izoliavimo reikalavimų pažeidimo laikino sulaikymo kameroje.

Pareiškėjas nurodo, kad jis yra buvęs valstybės tarnautojas. Pareiškėjo teigimu, 2017 m. rugsėjo 19 d. grįžęs iš Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo jis buvo uždarytas laikino sulaikymo kameroje kartu su kitais asmenimis, kurie nėra buvusiais valstybės tarnautojais, tuo buvo pažeisti nuteistųjų izoliavimo reikalavimai.

BVK 70 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad izoliuoti nuo kitų nuteistųjų toje pačioje pataisos įstaigoje <...> laikomi buvę ar esantys valstybės politikai, teisėsaugos, teismų, prokuratūros, kontrolės, valdžios ir valdymo institucijų pareigūnai, kuriems pirmą kartą paskirta terminuoto laisvės atėmimo bausmė. Tuo tarpu BVK 70 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad pataisos įstaigos administracija turi teisę laikyti izoliuotus nuo kitų nuteistųjų buvusius ar esamus valstybės tarnautojus.

Nagrinėjamu atveju atsakovės atstovas nepaneigė, kad pareiškėjo atžvilgiu turi būti taikomi imperatyvūs izoliavimo reikalavimai, nustatyti BVK 70 straipsnio 3 dalyje, kuriais remiasi pareiškėjas. Atsakovės atstovas nepateikė įrodymų, kad pareiškėjas nepatenka į šioje teisės normoje nurodytą asmenų grupę. Kad pareiškėjo atžvilgiu taikomi BVK 70 straipsnio 3 dalyje numatyti izoliavimo reikalavimai, patvirtina ir faktinės aplinkybės, kad pareiškėjas buvo laikomas atskirame Vilniaus PN sektoriuje, o šiuo metu laikomas Vilniaus PN 9 būryje su kitais buvusiais valstybės tarnautojais.

Vienas iš atskiro suimtųjų bei nuteistųjų laikymo tikslų – apsaugoti atitinkamą asmenų grupę nuo kitų (privačių) asmenų, kurių veiksmais gali būti kėsinamasi į reikšmingiausias asmens vertybes – gyvybę bei sveikatą dėl šių asmenų priklausymo atitinkamai asmenų grupei (nagrinėjamu atveju – valstybės tarnautojams) (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. sausio 2 d. nutartis byloje Nr. A492-2917/2012).

Atsakovės atstovas atsiliepime į skundą neneigė, kad 2017 m. rugsėjo 19 d. grįžęs iš Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo pareiškėjas buvo uždarytas laikino sulaikymo kameroje kartu su kitais asmenimis, nepatenkančiais į asmenų ratą, su kuriais pareiškėjas galėjo būti laikomas. Esant tokioms aplinkybėms, teismas pripažįsta, kad tuo Vilniaus PN pažeidė imperatyvią BVK 70 straipsnio 3 dalies nuostatą, t. y. veikė neteisėtai.

Tačiau teismas vertina, kad dėl šio pažeidimo pareiškėjui kilusios neigiamos neturtinio pobūdžio pasekmės nėra tokio intensyvumo, kad jas būtų pagrindas įvertinti pinigais. Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala – tai asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

Nagrinėjamu atveju atsižvelgtina, kad pareiškėjas su kitais nuteistaisiais buvo laikomas laikino sulaikymo kameroje trumpą laiką. Atlikus Vidaus tvarkos taisyklėse numatytus veiksmus, jis buvo apgyvendintas Vilniaus PN 9 būryje, kuriame yra laikomi buvę valstybės tarnautojai. Be to, laikino sulaikymo kamera nuolat prižiūrima pareigūnų, stebima vaizdo kamerų pagalba. Pareiškėjas nei būdamas kartu su kitais asmenimis, nei vėliau nesikreipė į Vilniaus PN pareigūnus dėl jam iškilusios grėsmės. Todėl, teismo vertinimu, nėra pagrindo teigti, kad dėl netinkamų laikymo sąlygų pareiškėjui atsirado reikšmingų ar nepataisomų neturtinių padarinių. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad skundo reikalavimas priteisti neturtinės žalos atlyginimą dėl šio pažeidimo nepagrįstas ir atmestinas.

Dėl draudimo perduoti dokumentus.

Pareiškėjas nurodo, kad 2017 m. rugpjūčio 19 d. Vilniaus PN pareigūnai neleido jo tėvams, atvykusiems į pasimatymą, jam perduoti civilinių bylų, kuriose jis buvo atsakovas, sprendimus. Pareiškėjas Vilniaus PN direktoriui 2017 m. rugpjūčio 22 d. padavė skundą, prašydamas paaiškinti, kokiu pagrindu jo tėvams buvo neleista perduoti šiuos dokumentus (b. l. 37). Vilniaus PN 2017 m. spalio 6 d. raštu (b. l. 38) pareiškėjui atsakė, kad pareigūnai negalėjo priimti ir perduoti civilinių bylų medžiagą, nes šių daiktų perdavimas nenumatytas BVK ir Vidaus tvarkos taisyklėse.

Tačiau Vidaus tvarkos taisyklių 18 priede numatyta, kad nuteistiesiems leidžiama turėti civilinių bylų medžiagą, nuosprendžių, nutarčių ir nutarimų nuorašus ar kopijas. Pagal BVK 95 straipsnio 4 dalį smulkiųjų paketų su spauda, vokais, pašto ženklais ir rašymo popieriumi priėmimo ir įteikimo nuteistiesiems, labdaros siuntų priėmimo ir paskirstymo nuteistiesiems tvarką nustato Vidaus tvarkos taisyklės. Šių taisyklių 83 punktas numato, kad siuntiniu gali būti perduoti, be kita ko, informacijos laikmena, spauda. Asmuo, atnešęs perduodamą siuntinį arba smulkųjį paketą, pateikia asmens tapatybę patvirtinantį dokumentą, užpildo prašymo dėl perduodamo siuntinio ar smulkiojo paketo perdavimo blanką (21 priedas). Jo akivaizdoje patikrinamas atneštas siuntinys ar smulkusis paketas ir juose rasti maisto produktai, reikmenys ar kiti daiktai, kurių perdavimas nenustatytas BVK ir šiose taisyklėse, grąžinami asmeniui, atnešusiam siuntinį ar smulkųjį paketą, ir apie tai nurodoma prašymo dėl perduodamo siuntinio ar smulkiojo paketo blanke.

Kalėjimų departamentas, nagrinėdamas pareiškėjo 2017 m. spalio 25 d. skundą dėl Vilniaus PN 2017 m. spalio 6 d. rašto, 2017 m. gruodžio 4 d. sprendime (b. l. 83-85), priešingai, nei Vilniaus PN, nurodė, kad pareiškėjo tėvai galėjo palikti dokumentus įstaigos Įskaitos skyriuje, tokiu būdu šių dokumentų kopijos netrukdomai galėjo būti perduotos pareiškėjui. Kalėjimų departamentas šiame sprendime nurodė, kad vadovaujantis humanizmo ir protingumo principais Vilniaus PN pareigūnai galėjo paaiškinti pareiškėjo artimiesiems tvarką, kokiu būdu perduoti dokumentus pareiškėjui.

Teismas, įvertinęs aptartą teisinį reglamentavimą, Kalėjimų departamento 2017 m. gruodžio 4 d. sprendime padarytas išvadas, konstatuoja, kad Vilniaus PN pareigūnai, 2017 m. rugpjūčio 19 d. atsisakydami iš pareiškėjo artimųjų priimti pareiškėjui perduodamus civilinių bylų dokumentus, motyvuojant tuo, kad tokių dokumentų perdavimas nenumatytas teisės aktuose, ir nepaaiškindami, kad tokie dokumentai gali būti perduoti pareiškėjui juos paliekant įstaigos Įskaitos skyriuje, pažeidė aptartą teisinį reglamentavimą, pagal kurį leidžiama nuteistiesiems perduoti informacijos laikmenas, spaudą, o nuteistiesiems leidžiama turėti civilinių bylų medžiagą, sprendimų jose nuorašus, o taip pat humanizmo, protingumo principus. Pareiškėjo atžvilgiu pritaikytas apribojimas nebuvo būtinas tinkamam bausmės atlikimui.

Tačiau teismas vertina, kad dėl šio pažeidimo pareiškėjui kilusios neigiamos neturtinio pobūdžio pasekmės nėra tokio intensyvumo, kad jas būtų pagrindas įvertinti pinigais. Pareiškėjas nenurodo, kokias konkrečias neigiamas pasekmes sukėlė tai, kad jo tėvai negalėjo jam perduoti minėtų dokumentų. Nėra duomenų, kad civilinių bylų dokumentų neperdavimas pareiškėjui neigiamai paveikė jo galimybes ginti savo teises šiose civilinėse bylose. Kalėjimų departamento 2017 m. gruodžio 4 d. sprendime pareiškėjui yra paaiškinta tvarka, kaip artimieji gali jam perduoti bylų dokumentus, taigi nurodyti dokumentai pareiškėjui galėjo būti netrukdomai perduoti vėliau. Todėl, teismo vertinimu, nors dėl aptariamo pažeidimo pareiškėjas ir galėjo patirti tam tikrų neigiamo pobūdžio pergyvenimų, nepatogumų, vis dėlto, nėra pagrindo teigti, kad jie buvo tiek reikšmingi, kad būtina juos atlyginti pinigais.

Pareiškėjas dėl šio pažeidimo prašo priteisti ir turtinę žalą. Vadovaujantis CK 6.249 straipsnio 1 dalimi, žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Pareiškėjas nurodo, kad pasimatymas su tėvais buvo surengtas siekiant perduoti jam civilinės bylos medžiagą, tačiau dėl Vilniaus PN pareigūnų veiksmų šis tikslas nebuvo pasiektas, taigi, pareiškėjo tėvai veltui atvyko iš Švenčionių į Vilnių, todėl jie ir pareiškėjas patyrė 50 Eur turtinę žalą, atsiradusią dėl kuro sunaudojimo ir automobilio nusidėvėjimo. Tačiau pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, pagrindžiančių minėtas aplinkybes ir patvirtinančių, kad pareiškėjas iš tikrųjų patyrė 50 Eur dydžio turtinę žalą, t. y. pareiškėjas nepateikė degalų sąnaudų paskaičiavimo, mokėjimo dokumentų, patvirtinančių, kad mokėjo už sunaudotus degalus ir pan., todėl darytina išvada, kad pareiškėjas neįrodė turtinės žalos fakto. Be to, pareiškėjas neginčija, kad pasimatymas su tėvais įvyko, taigi pareiškėjas šiuo būdu turėjo galimybę su tėvais palaikyti socialinius ryšius. Todėl negalima teigti, kad net ir nepavykus įteikti pareiškėjui aptartų dokumentų, tėvų atvykimas į pasimatymą su pareiškėju buvo neprasmingas, atitinkamai, patirtos išlaidos vykstant į pasimatymą galėtų būti vertinamos kaip nuostoliai. Esant tokioms aplinkybėms, pareiškėjo reikalavimas dėl turtinės žalos atlyginimo priteisimo atmestinas neįrodžius turtinės žalos fakto kaip būtinosios civilinės atsakomybės sąlygos.

Apibendrindamas byloje nustatytas aplinkybes, teismas konstatuoja, kad Vilniaus PN pareigūnai pažeidė pareiškėjo teises, neizoliuodami jo nuo kitų nuteistųjų laikino sulaikymo kameroje, atsisakydami iš artimųjų priimti perduodamus civilinių bylų dokumentus. Tačiau dėl šių pažeidimų kilusios neigiamos neturtinės pasekmės nebuvo tokio intensyvumo, kad joms atstatyti būtų reikalinga priteisti neturtinės žalos atlyginimą pinigais. Kiti pareiškėjo skunde nurodyti Vilniaus PN pareigūnų veiksmai atitiko teisės aktų reikalavimus. Esant tokioms aplinkybėms, pareiškėjo skundo reikalavimai dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo priteisimo atmestini kaip nepagrįsti.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Pareiškėjo J. S. skundą atmesti.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant šiam teismui tiesiogiai arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.