- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2017-03-29
- Bylos Nr.
- A-504-756/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 3-64-3-01894-2015-6
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Rezultatas
- Sprendimas paliktas nepakeistas
- Teisėjai
- Arūnas Dirvonas (pirm.), Vaida Urmonaitė-Maculevičienė (pran.), Audrius Bakaveckas
- Pareiškėjas
- D. V.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių tardymo izoliatorius
- Kategorijos
- 20.2.3.2Neturtinė žala
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Arūno Dirvono (kolegijos pirmininkas) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (pranešėja), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. V. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 29 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo D. V. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas D. V. kreipėsi į Šiaulių apygardos administracinį teismą su skundu, kurį vėliau patikslino (b. l. 2, 8), prašydamas iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Šiaulių TI), priteisti jam 3 330 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Patikslintame skunde pareiškėjas reikalavimą dėl neturtinės žalos priteisimo sumažino iki 2 300 Eur.
Savo skunde ir patikslintame skunde pareiškėjas nurodė, kad jis į Šiaulių TI buvo etapuotas daugelį kartų ir kiekvieną kartą jis būdavo laikomas laikino sulaikymo bei karantino kamerose, kurios neatitiko keliamų reikalavimų. Kamerose būdavo drėgna, prastas apšvietimas, patalpos nešildomos, šalta, nebuvo tinkamo tualeto, kamerose laikomi asmenys rūkydavo, nepaisydami draudimo rūkyti. Dėl atsakovo neteisėtų veiksmų pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, t. y. patyrė didžiulius dvasinius ir emocinius sukrėtimus.
Atsiliepimas
Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių TI, su skundu ir patikslintu skundu nesutiko ir atsiliepime (b. l. 13–16) prašė pareiškėjo skundo netenkinti.
Pažymėjo, kad vadovaujantis Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2009 m. birželio 1 d. įsakymu Nr. 1R-172, 11 punktu priimti suimtieji (nuteistieji), kol įforminami dokumentai, bet ne ilgiau kaip dviem valandoms, uždaromi į trumpalaikio laikymo kameras. Suimtieji (nuteistieji) į šias kameras uždaromi laikantis Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnyje nustatytų reikalavimų. Vadovaujantis Suimtųjų ir nuteistųjų paskirstymo į kameras tvarkos aprašu (patvirtintas Šiaulių TI direktoriaus įsakymu Nr. 1/01-157), režiminiame korpuse esančiose paskirstymo kamerose Nr. 1–9 suimtieji (nuteistieji) laikomi iki jiems bus atlikta medicininė apžiūra bei sanitarinis švarinimas bei suimtieji ir nuteistieji iš paskirstymo kamerų paskirstomi į gyvenamąsias kameras tą pačią dieną. Įstatymų leidėjas neįpareigoja Šiaulių TI registruoti duomenų, į kurias režiminiame korpuse esančias paskirstymo kameras (karantinus) buvo paskirtas ir kiek asmenų buvo patalpinti kartu su pareiškėju į režiminiame korpuse esančias paskirstymo kameras (karantinus). Higienos normoje nustatyti gyvenamųjų patalpų įrengimo reikalavimai taikomi tik tardymo izoliatoriuose laikomų asmenų apgyvendinimui skirtų patalpų įrengimui. Trumpalaikio laikymo kameros ir režiminiame korpuse esančios paskirstymo kameros nėra į izoliatorių priimtų asmenų apgyvendinimui skirtos patalpos. Vadovaujantis Šiaulių TI dezinfekcijos planu, laikino sulaikymo kamerų švaros užtikrinimu rūpinasi Šiaulių TI Ūkio būryje gyvenantys nuteistieji (valytojai). Šiaulių visuomenės sveikatos centro 2015 m. kovo 13 d. patikrinimo akte Nr. EP-84 nustatyta, kad PK-4 oro temperatūra 12,8 C, santykinė oro drėgmė 40,3 proc., dirbtinė apšvieta 4 lx, pelėsio nėra, nuo lubų nesilupa, nebyra. Tualetas neatitvertas. Taip pat nustatyta, kad PK-5 oro temperatūra 11,9 C, santykinė oro drėgmė 42,4 proc., dirbtinė apšvieta 3 lx, pelėsio nėra, tualetas neatitvertas. Trumpalaikio laikymo kamerose ir režiminiame korpuse esančiose paskirstymo kamerose draudžiama rūkyti, jei suimtieji/ nuteistieji rūko yra surašomi tarnybiniai pranešimai, tačiau atsakovas neturi duomenų, jog tuo metu buvo tose kamerose rūkoma, pažeidimų nenustatyta. Pareiškėjo teiginys dėl antisanitarinių kalinimo sąlygų yra labai abstraktus ir nepakankamai detalizuotas. Kartu atkreiptinas dėmesys, kad byloje nėra jokių duomenų, jog pareiškėjas kalinimo metu kokiu nors būdu skundėsi Šiaulių TI administracijai ar kitoms kompetentingoms institucijoms dėl kameros perpildymo ir nepatogumų, susijusių su šiuo faktu, ar kitų jo laikymo sąlygų. Pareiškėjo pretenzijos atsakovui už šį laikotarpį laikytinos nepagrįstomis ir nesuteikiančiomis pagrindo Šiaulių TI pareigūnų veiksmus pripažinti neteisėtais. Nenustačius dėl šio laikotarpio Šiaulių TI neteisėtų veiksmų (vienos iš viešosios atsakomybės sąlygų), pareiškėjo reikalavimas dėl žalos atlyginimo už šį laikotarpį negali būti tenkinamas.
II.
Šiaulių apygardos administracinis teismas 2015 m. gruodžio 29 d. sprendimu (b. l. 93–98) pareiškėjo D. V. skundą tenkino iš dalies: pripažino, kad pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas laikymo laikino sulaikymo kamerose sąlygas buvo pažeista, reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetė kaip nepagrįstą.
Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas nagrinėjamą administracinį ginčą iškėlė dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią kildina iš to, kad Šiaulių TI būnant laikino sulaikymo, paskirstymo kamerose, kurios neatitiko keliamų reikalavimų, būdavo drėgna, prastas apšvietimas, patalpos nešildomos, šalta, nebuvo tinkamo tualeto, kamerose laikomi asmenys rūkydavo.
Kaip matyti iš Šiaulių TI Įskaitos skyriaus 2015 m. liepos 1 d. pažymos Nr. 69/06-3817, pareiškėjas laikino sulaikymo kameroje Nr. PK-5 (18,46 kv. m ploto) buvo laikomas 2013 m. spalio 28 d., 2013 m. lapkričio 25 d., 2013 m. gruodžio 11 d., 2014 m. balandžio 9 d., 2014 m. balandžio 25 d., 2014 m. gegužės 14 d., 2014 m. birželio 11 d., 2014 m. liepos 11 d., 2014 m. rugsėjo 26 d., 2014 m. lapkričio 10 d., 2014 m. lapkričio 21 d., 2014 m. gruodžio 19 d., 2015 m. sausio 12 d., 2015 m. sausio 22 d., 2015 m. vasario 3 d., 2015 m. vasario 24 d., laikino sulaikymo kameroje Nr. PK-4 (18,03 kv. m ploto) buvo laikomas 2015 m. kovo 9 d. Duomenų, patvirtinančių, kiek laiko pareiškėjas buvo laikomas nurodytomis dienomis laikino sulaikymo kamerose, teismui nepateikta, tačiau teismas neturi pagrindo abejoti atsakovo atsiliepime nurodyta informacija, kad vadovaujantis Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2009 m. birželio 1 d. įsakymu Nr. 1R-172, 11 punktu, priimti suimtieji (nuteistieji), kol įforminami dokumentai, bet ne ilgiau kaip dviem valandoms, uždaromi į trumpalaikio laikymo kameras. Darytina išvada, kad pareiškėjas šiose kamerose jo nurodytu laikotarpiu maksimaliai galėjo būti laikomas iš viso apie 34 valandas. Taip pat byloje esanti medžiaga patvirtina, kad pareiškėjas 17 kartų buvo patalpintas į laikino sulaikymo kameras, kurių plotas 18,03 ir 18,46 kvadratiniai metrai.
Nustatyta, kad atsakovas nefiksuoja, kiek tiksliai nuteistųjų (suimtųjų) vienu metu būna laikoma laikinojo sulaikymo kamerose. Atsižvelgiant į tai, nustatyti, kiek asmenų buvo kartu su pareiškėju laikino sulaikymo kamerose bei kiek ploto pareiškėjui jose teko, nėra galimybės.
Atsiliepimas
Atsakovas nurodė, kad Šiaulių TI laikino sulaikymo kameros nėra gyvenamosios patalpos, jose suimtieji (nuteistieji) laikomi ne ilgiau kaip dvi valandas, todėl šioms patalpoms Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 76:2010) reikalavimai nėra taikomi. Teismo vertinimu, šis argumentas nėra teisingas, kadangi Higienos norma HN 76:2010 yra taikoma laisvės atėmimo vietų pastatams ir teritorijoms (2 punktas). Tačiau taip pat pabrėžtina, kad atskirai tokios paskirties patalpoms Higienos normoje HN 76:2010 specialūs reikalavimai nenustatyti, todėl spręstina, kad negyvenamosios patalpos, kurios atskiriamos pagal higienos normoje vartojamų sąvokų apibrėžimus (5 punktas), turi atitikti negyvenamosioms patalpoms keliamus bendruosius reikalavimus, t. y. suimtiesiems (nuteistiesiems) turi būti sudaryta saugi sveikatai aplinka. Teismas pažymi, jog atsakovas nepaneigė pareiškėjo argumento, jog sanitarinis mazgas laikino sulaikymo kamerose neatitinka keliamų reikalavimų. Nors sutiktina, kad jokie teisės aktai bei normos nereglamentuoja sanitarinių mazgų įrengimo standartų laikino sulaikymo kamerose, tačiau spręstina, kad tiek gyvenamosiose, tiek negyvenamosiose patalpose turi būti sudaroma saugi sveikatai aplinka, užtikrinamos garbės ir orumo nežeminančios sąlygos.
Žemesnės instancijos teismas
Teismui pateiktoje Šiaulių TI Ūkio skyriaus 2015 m. liepos 1 d. pažymoje Nr. 62/08-739 „Apie laikymo sąlygas Šiaulių tardymo izoliatoriuje“ nurodyta, kad higienos normoje nustatyti gyvenamųjų patalpų įrengimo reikalavimai taikomi tik tardymo izoliatoriuose laikomų asmenų apgyvendinimui skirtų patalpų įrengimui. Nei trumpalaikio laikymo, nei priėmimo-paskirstymo kameros nėra į izoliatorių priimtų asmenų apgyvendinimui skirtos patalpos. Vienvietėse trumpalaikio laikymo kamerose sanitarinių mazgų nėra. Kitose kamerose sanitariniai mazgai įrengti bendroje patalpoje, neatskirti. Kamerose yra tik metaliniai pritvirtinti prie grindų suoliukai. Priėmimo paskirstymo kamerose yra neatitverti sanitariniai mazgai. Vėdinamos per langus, mechaninės kamerų vėdinimo sistemos nėra. Kamerose yra tik metaliniai pritvirtinti prie grindų gultai. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad atsakovas, neįrengęs atitverto sanitarinio mazgo laikino sulaikymo kamerose, kuriose kartu su pareiškėju būdavo ir daugiau asmenų, pažeidė pareiškėjo teisę būti laikomam garbės ir orumo nežeminančiomis sąlygomis.
Byloje yra atsakovo Šiaulių TI pateiktas Šiaulių visuomenės sveikatos centro 2013 m. liepos 9 d. patikrinimo aktas Nr. EP-224, kuriame nurodyta, jog 2013 m. birželio 26 d. atlikto patikrinimo metu Šiaulių TI priėmimo paskirstymo patalpoje (švarinimo patalpoje) natūralaus apšvietimo nėra. Patalpa įrengta rūsio patalpose. Priėmimo paskirstymo skyriuje yra kratų atlikimo, švarinimo patalpa, kurioje yra 3 persirengimo kabinos. Kabinos tvarkingos, išvalytos.
Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas) direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintos Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklės taikomos naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems tardymo izoliatoriams. Veikiantiems tardymo izoliatoriams taikomi tik tie šių taisyklių reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Analogiška nuostata įtvirtinta ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 2 punkte. Atsižvelgiant į tai, spręstina, jog negalima konstatuoti Šiaulių TI neteisėto neveikimo dėl ventiliacijos laikino sulaikymo kamerose nebuvimo, nes šie įrengimo reikalavimai susiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 straipsnio 1 dalyje (pvz., administracinės bylos Nr. A143-1966/2008, A502-734/2009). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikoje (žr., pvz., 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimą byloje Savenkovas prieš Lietuvą, 871/02).
Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą ir, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Taigi teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą, 53161/99). Analogišką praktiką nuosekliai formuoja ir LVAT (žr., pvz., 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.).
Pažymėtina, kad EŽTT savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (toliau – ir Konvencija) įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje Kudła prieš Lenkiją, 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą Valašinas prieš Lietuvą, 44558/98). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje Peers prieš Graikiją, 28524/95). Remiantis EŽTT praktika, vien tik mažesnio ploto suteikimas ne visada savaime suponuoja išvadą, jog buvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis. Pavyzdžiui, minėtoje Valašinas prieš Lietuvą byloje EŽTT, įvertinęs bendrąsias kalinimo pagal įprastinį režimą sąlygas, konstatavo, kad santykinai mažą plotą, tekusį vienam asmeniui, kompensavo absoliučiais skaičiais vertinti nemaži miegamųjų išmatavimai, kuriuose netrūko nei šviesos, nei oro, bei suteikta judėjimo laisvė.
Byloje nustatytų aplinkybių visuma nesuteikia pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas jo nurodytu laikotarpiu laikino sulaikymo kamerose buvo laikomas sąlygomis, pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnį. Byloje nėra duomenų, kad Šiaulių TI pareiškėjas buvo kaip nors išskirtas iš kitų nuteistųjų ir jam kokiu nors būdu bloginamos bausmės atlikimo sąlygos.
Teismas, atsižvelgęs į formuojamą EŽTT ir aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką bei administracinėje byloje nustatytas faktines aplinkybes, konstatuoja, kad pareiškėjo buvimas Šiaulių TI laikino sulaikymo kamerose, neužtikrinant garbės ir orumo nežeminančių sąlygų, jam sukėlė sunkumus, nepatogumus, ir tuo buvo pažeistos pareiškėjo neturtinės teisės. Tačiau įvertinęs byloje surinktus įrodymus, t. y. kad pareiškėjas iš viso laikino sulaikymo kamerose laikotarpiu nuo 2013 m. spalio 28 d. iki 2015 m. kovo 9 d. maksimaliai buvo laikomas 32–36 valandas, buvimas šiose kamerose buvo su gana didelėmis pertraukomis, nenuolatinis, atsižvelgiant į pažeidimo mastą, šio pažeidimo trukmę, į tai, kad pareiškėjas nepagrindė ir neindividualizavo dėl savo minimų pažeidimų atsiradusių neigiamų pasekmių, nenurodė priežastinio ryšio tarp pažeidimų ir jam padarytos neturtinės žalos, į teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus, vertina, kad šioje byloje yra pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti jo teisės į teisės aktuose nustatytas laikymo laikino sulaikymo kamerose sąlygų pažeidimo pripažinimu, kaip pakankama satisfakcija už jo teisių pažeidimą. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo skundas tenkintinas iš dalies. Pripažintina, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas laikymo laikino sulaikymo kamerose sąlygas, o reikalavimas priteisti neturtinės žalos atlyginimą pinigais atmestinas kaip nepagrįstas.
III.
Pareiškėjas D. V. apeliaciniu skundu (b. l. 100) prašo Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 29 d. sprendimą panaikinti ir jo skundą tenkinti, t. y. priteisti jam 3 330 Eur neturtinės žalos atlyginimą.
Pareiškėjas nesutinka su teismo sprendimu nepriteisti jam neturtinės žalos atlyginimo pinigais. Pareiškėjo teigimu, teismas turi atsižvelgti į visas jo skunde nurodytas aplinkybes.
Atsiliepimas
Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių TI, su apeliaciniu skundu nesutinka ir atsiliepime (b. l. 104–105) prašo apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.
Atsakovo manymu, pirmosios instancijos teismas priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, teismas visapusiškai įvertino byloje surinktus įrodymus. Šiaulių TI administracija veikė taip, kaip privalo elgtis pagal teisės aktus. Tai, kad apeliantas patyrė stresą ir nepatogumus, kai buvo patalpintas į Šiaulių TI kamerą, natūralu, kadangi kiekvienam sulaikytajam tai sukelia daugiau ar mažiau diskomforto ir streso. Be to, apeliantas nedetalizavo savo patirtos neturtinės žalos, skundą grindė abstrakčiais teiginiais.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Teisėjų kolegija pažymi, kad byla išnagrinėta vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymu (toliau – ir ABTĮ), galiojusiu iki 2016 m. liepos 1 d. (2016 m. birželio 2 d. įstatymo Nr. XII-2399 8 straipsnio 2 dalis).
Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjo D. V. reikalavimo priteisti jam iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių TI, 2 300 Eur neturtinės žalos, kilusios dėl tinkamų laikymo sąlygų Šiaulių TI nesudarymo, atlyginimą.
Pirmosios instancijos teismas skundą tenkino iš dalies, t. y. pripažino, kad pareiškėjo teisė į teisės aktais nustatytas laikymo laikino sulaikymo kamerose sąlygas buvo pažeista, o reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetė.
Atkreiptinas dėmesys, kad teismų sprendimų peržiūrėjimo instancine tvarka paskirtis yra ta, kad suteikus proceso šalims teisę skųsti sprendimą apeliacine tvarka, būtų pašalintos teismo padarytos klaidos. Dėl to ABTĮ 130 straipsnyje yra nustatyti apeliaciniam skundui keliami reikalavimai, kurių būtina laikytis paduodant apeliacinį skundą. Pagal ABTĮ 130 straipsnio 2 dalies 5 punktą, apeliaciniame skunde turi būti nurodomi ginčijami klausimai, o pagal ABTĮ 130 straipsnio 2 dalies 6 punktą – apeliaciniame skunde turi būti nurodomi įstatymai ir bylos aplinkybės, kuriomis grindžiamas sprendimo ar jo dalies neteisėtumas ar nepagrįstumas. Atsižvelgusi į minėtą teisinį reglamentavimą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą ginčijančiam asmeniui nepakanka apeliaciniame skunde vien tik abstrakčiai pareikšti, jog nesutinka su priimtu sprendimu, tačiau būtina konkrečiai nurodyti ginčijamus klausimus, įstatymus ir bylos aplinkybes, kuriomis grindžiamas pirmosios instancijos teismo skundžiamo sprendimo ar jo dalies neteisėtumas ar nepagrįstumas.
Nagrinėjamu atveju pareiškėjas apeliaciniame skunde tik abstrakčiai nurodo, kad nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendime pateiktu faktinių aplinkybių vertinimu, nes, jo manymu, nustačius pažeidimą, jam turėjo būti priteistas neturtinės žalos atlyginimas pinigais.
Pažymėtina, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo priteisti jam 3 330 Eur neturtinės žalos atlyginimą, tačiau šią sumą pareiškėjas buvo nurodęs tik pirminiame skunde, kurį vėliau patikslino (b. l. 8) ir nurodė, kad prašo teismo jo naudai priteisti 2 300 Eur. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė pareiškėjo reikalavimą dėl 2 300 Eur neturtinės žalos atlyginimo.
Apeliacinio teismo teisėjų kolegija pažymi, kad pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą, CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybes, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai. Teismas turi įvertinti visumą kriterijų, turinčių įtakos neturtinei žalai nustatyti. Pažymėtina, kad priteistinos kompensacijos už patirtą neturtinę žalą paskirtis – sudaryti materialias prielaidas bent iš dalies atlyginti asmens neturtinius praradimus, sušvelninti patirtus neigiamus padarinius suteikiant galimybę naudotis kitais dvasinį ir fizinį pasitenkinimą teikiančiais dalykais, prarastas vertybes pakeisti kitais asmeniui vertingais dalykais, taip siekiant atkurti pažeistų teisių pusiausvyrą. Todėl kiekvienu atveju teismas neturtinės žalos dydį nustato individualiai, pagal bylos aplinkybes, įvertinęs konkrečiu atveju esančius objektyviuosius ir subjektyviuosius kriterijus, siekdamas teisingo kompensavimo bei vadovaudamasis teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais. Svarbu tai, kad neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis, jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt.
Vertindama pareiškėjo argumentą dėl piniginės kompensacijos priteisimo teisėjų kolegija pažymi, kad neturtinė teisė kai kuriais atvejais teismo gali būti apginta nepriteisiant neturtinės žalos atlyginimo pinigais, o teisės pažeidimo pripažinimas yra laikomas savarankišku pažeistų teisių gynimo būdu. EŽTT, gindamas Konvencijoje įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, yra konstatavęs, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., 2000 m. spalio 10 d. sprendimą byloje Daktaras prieš Lietuvą). Teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas, o tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą). Analogišką praktiką nuosekliai formuoja ir LVAT (žr., pvz., 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012; 2016 m. lapkričio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2511-662/2016 ir kt.).
Nagrinėjamu atveju pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutinka, kad pirmosios instancijos teismas jam pritaikė satisfakciją, tačiau tai, kad pareiškėjo patirtus neigiamus išgyvenimus ir nepatogumus pirmosios instancijos teismas vertino skirtingai nei pats pareiškėjas, nesudaro pagrindo konstatuoti teismo sprendimo neteisėtumo.
Atkreiptinas dėmesys, kad Šiaulių apygardos administracinis teismas apeliaciniu skundu skundžiamame 2015 m. gruodžio 29 d. sprendime, atmesdamas pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir pritaikydamas satisfakciją, konstatavo, kad pareiškėjo teises pažeidė tik tai, kad atsakovas, neįrengęs atitverto sanitarinio mazgo laikino sulaikymo kamerose, kuriose kartu su pareiškėju būdavo ir daugiau asmenų, pažeidė pareiškėjo teisę būti laikomam garbės ir orumo nežeminančiomis sąlygomis. Su tokiu teismo sprendimu apeliacinio teismo teisėjų kolegija sutinka tik iš dalies (ABTĮ 136 str.).
Patikslindama pirmosios instancijos teismo sprendimą, teisėjų kolegija pažymi, kad Šiaulių TI yra 9 laikino sulaikymo kameros ir 11 priėmimo-paskirstymo kamerų (b. l. 13–16, 19–22, 24–31). Laikino sulaikymo kamerose Nr. PK-5 ir Nr. PK-4, kuriose pagal Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Teisingumo ministro 2009 m. birželio 1 d. įsakymu Nr. 1R-172, 11 punktą suimtieji (nuteistieji) laikomi tol, kol įforminami jų dokumentai, bet ne ilgiau nei dvi valandas, pareiškėjas laikytas 2013 m. spalio 28 d., 2013 m. lapkričio 25 d., 2013 m. gruodžio 11 d., 2014 m. balandžio 9 d., 2014 m. balandžio 25 d., 2014 m. gegužės 14 d., 2014 m. birželio 11 d., 2014 m. liepos 11 d., 2014 m. rugsėjo 26 d., 2014 m. lapkričio 10 d., 2014 m. lapkričio 21 d., 2014 m. gruodžio 19 d., 2015 m. sausio 12 d., 2015 m. sausio 22 d., 2015 m. vasario 3 d., 2015 m. vasario 24 d. ir 2015 m. kovo 9 d., t. y. 17 kartų, iš viso ne ilgiau nei 34 valandas per visą ginčo laikotarpį (žr., b. l. 18). Iš byloje surinktų duomenų nustatyta, kad priėmimo-paskirstymo kamerose suimtieji (nuteistieji) laikomi tik iki jiems bus atlikta medicininė apžiūra ir sanitarinis švarinimas, iš šių kamerų suimtieji (nuteistieji) iš karto perkeliami į gyvenamąsias kameras. Pasak atsakovo (žr., b. l.13–16), Šiaulių TI neregistruoja duomenų, į kurias paskirstymo kameras (karantinus) paskiriami nuteistieji.
Atsakovas atsiliepime (b. l.13–16) ir 2015 m. liepos 8 d. pažymoje „Apie laikymo sąlygas Šiaulių tardymo izoliatoriuje“ Nr. 32/08-739 (b. l. 19–22) nurodė, kad vienvietėse trumpalaikio laikymo kamerose sanitarinių mazgų nėra, kitose kamerose sanitariniai mazgai įrengti bendroje patalpoje, jie neatskirti; kamerose yra tik metaliniai pritvirtinti prie grindų suoliukai. Priėmimo – paskirstymo kamerose yra neatitverti sanitariniai mazgai; šios kameros vedinamos per langus, mechaninės kamerų vėdinimo sistemos nėra; kamerose yra metaliniai pritvirtinti prie grindų gultai. Atsakovas akcentuoja, kad trumpalaikio laikymo kameros ir režiminiame korpuse esančios paskirstymo kameros nėra į izoliatorių priimtų asmenų apgyvendinimui skirtos patalpos, jų švara rūpinasi Šiaulių TI Ūkio būryje gyvenantys nuteistieji (valytojai). Trumpalaikio laikymo kamerose bei priėmimo-paskirstymo kamerose draudžiama rūkyti, jeigu suimtieji (nuteistieji) šį draudimą pažeidžia, surašomi tarnybiniai pranešimai. Atsakovo teigimu, jis neturi duomenų apie tai, kad pareiškėjo laikymo šiose kamerose metu būtų buvę su rūkymu susijusių pažeidimų.
Kaip matyti iš pareiškėjo pirmosios instancijos teismui pateikto skundo turinio (b. l. 2, 8), D. V. skundėsi tik tuo, kad Šiaulių TI laikino sulaikymo (etapavimo) kamerose nebuvo tinkamo apšvietimo, sienos buvo drėgnos, kai kurie nuteistieji rūkydavo, o žiemą būdavo šalta. Taip pat pareiškėjas skundėsi tuo, kad priėmimo-paskirstymo (karantino) kamerose nebuvo tinkamo apšvietimo ir tinkamai įrengto sanitarinio mazgo.
Apibendrinusi išdėstytą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės nepagrįstai konstatavo, jog pareiškėjo teisę būti laikomam garbės ir orumo nežeminančiomis sąlygomis atsakovas pažeidė tuo aspektu, kad laikino sulaikymo kamerose buvo netinkamai įrengtas sanitarinis mazgas. Kaip minėta, dėl netinkamo sanitarinio mazgo įrengimo laikino sulaikymo kamerose pareiškėjas nesiskundė. Pasisakydama dėl netinkamo sanitarinio mazgo įrengimo priėmimo-paskirstymo patalpose, teisėjų kolegija pažymi, jog pareiškėjas detaliai nepaaiškino, ar jis tualetu, būdamas priėmimo-paskirstymo kamerose, naudodavosi. Todėl, kolegijos vertinimu, šiuo konkrečiu atveju visgi nėra pakankamo pagrindo konstatuoti pareiškėjo teisės į privatumą pažeidimo, nes nenustatyta, jog pareiškėjas naudojosi nuo bendros priėmimo-paskirstymo kameros erdvės neatskirtu tualetu (analogiškos pozicijos laikomasi, pvz., LVAT 2016 m. gruodžio 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-2345-442/2016).
Pareiškėjas skundėsi netinkamu apšvietimu tiek laikino sulaikymo, tiek priėmimo-paskirstymo kamerose. Pastaruoju aspektu kolegija pažymi, kad Šiaulių visuomenės sveikatos centro 2015 m. kovo 13 d. patikrinimo akte Nr. EP-84 (patikrinimas atliktas 2015 m. kovo 4 d., b. l. 43–47) konstatuota, kad laikino sulaikymo kameroje Nr. PK-4 (joje pareiškėjas laikytas 2015 m. kovo 9 d.) dirbtinė apšvieta neatitiko Higienos normos HN 76:2010 22 punkto reikalavimų. Duomenų apie dirbtinį apšvietimą Šiaulių TI priėmimo – paskirstymo kamerose atsakovas nepateikė. Atsižvelgdamas į išdėstytą, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad atsakovas šiuo aspektu pažeidė pareiškėjo teisę į tinkamas laikymo laikino sulaikymo bei priėmimo-paskirstymo kamerose sąlygas.
Be to, iš į bylą pateikto Šiaulių visuomenės sveikatos centro 2015 m. kovo 13 d. patikrinimo akto Nr. EP-84 (b. l. 43–47) matyti, kad laikino sulaikymo kameroje Nr. PK-4 (minėta, joje pareiškėjas laikytas 2015 m. kovo 9 d.) oro temperatūra neatitiko HN 76:2010 reikalavimų. Duomenų, paneigiančių pareiškėjo teiginį, kad laikino sulaikymo kamerose buvo drėgna, atsakovas nepateikė, todėl šiais aspektais (dėl drėgmės ir šalčio laikino sulaikymo kamerose) taip pat konstatuojamas pareiškėjo teisių pažeidimas.
Kita vertus, teisėjų kolegija neturi pagrindo konstatuoti pažeidimo, susijusio su pareiškėjo laikymu laikino sulaikymo kamerose, kuriose kiti suimtieji (nuteistieji) rūkydavo. Byloje esantys duomenys (žr., b. l. 23) patvirtina, jog pareiškėjas, atvykdamas į Šiaulių TI, 2013 m. spalio 28 d. prašyme nurodė, kad nori būti laikomas kamerose kartu su rūkančiais asmenimis. Duomenų, kad pareiškėjas būtų pateikęs atsakovui prašymą laikyti jį su nerūkančiais asmenimis, byloje nėra. Be to, šiuo aspektu pareiškėjas jokių kitų argumentų nepateikė (tik abstrakčiai nurodė, kad „nors nerūkoma oficialiai, nieks nepalaikydavo draudimo nerūkyti ir rūkydavo“).
Vadovaudamasi tuo, kas išdėstyta, apeliacinio teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamu ginčo laikotarpiu pareiškėjas patyrė tam tikrus nepatogumus, neigiamus išgyvenimus, susijusius su laikymo laikino sulaikymo bei priėmimo-paskirstymo kamerose. Tačiau šie nepatogumai šiuo atveju nelaikytini intensyviais, kadangi jie buvo itin trumpalaikiai, tarp dienų, kai pareiškėjui atitinkamos laikymo minėtose patalpose sąlygos kėlė nepatogumų, praeidavo gana ilgas laiko tarpas (t. y. pažeidimai nebuvo tęstiniai).
Be to, pažymėtina, kad tiek laikino sulaikymo, tiek priėmimo-paskirstymo kamerose pareiškėjas buvo laikomas gana trumpą laiką (kelias valandas per dieną), todėl tinkamo dirbtinio apšvietimo nebuvimas negalėjo sukelti pareiškėjui tokių neigiamų pasekmių, kurios galėtų būti vertinamos kaip neturtinė žala (pvz., šiose kamerose pareiškėjui nereikėdavo skaityti ar rašyti, ar atlikti kitų darbų, kuriems reikalingas tinkamas apšvietimas).
Atsižvelgusi į formuojamą EŽTT ir aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką, įvertinusi byloje nustatytų aplinkybių visumą, pažeidimų mastą, trukmę ir intensyvumą, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, teisėjų kolegija sprendžia, kad šiuo atveju nėra pagrindo priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais, o pažeidimo pripažinimas laikytinas pakankama bei teisinga satisfakcija už pareiškėjo patirtus nepatogumus. Todėl darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais. Šiame kontekste teisėjų kolegija pabrėžia, jog pats pareiškėjas iš esmės nepateikė įrodymų pagrįsti, kad jam buvo padaryta esminė neturtinė žala, kurią reikėtų įvertinti pinigais, ir byloje nėra jokio pagrindo išvadai, jog nustatyti pareiškėjo nepatogumai buvo tokio pobūdžio ir pareiškėjo teises pažeidė tokiu būdu, kad joms apginti nepakanka konstatuoti paties pažeidimo fakto. Be to, byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas minėtu laikotarpiu kokiu nors būdu (žodžiu ar raštu) skundėsi įstaigos administracijai būtent dėl netinkamų jo laikymo sąlygų atitinkamose priėmimo-paskirstymo ar laikino sulaikymo kamerose. Byloje nenustatyta ir tai, jog Šiaulių TI būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras suimtųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama suėmimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Byloje nėra ir duomenų, jog pareiškėjui ginčo laikotarpiu dėl jo laikymo Šiaulių TI sąlygų būtų kilusios sveikatos problemos.
Šio ginčo atveju pirmosios instancijos teismas aiškiai išdėstė sprendimo argumentus pripažinti pareiškėjo teisės pažeidimą ir konstatavo, kad pažeidimo konstatavimas yra proporcingas pažeistos teisės apimčiai ir pakankamas neturtinės žalos atlyginimui. Apeliacinės instancijos teismas su tuo sutinka ir daro išvadą, jog dėl formalaus teisės pažeidimo sukelti pareiškėjui trumpalaikiai kalinimo sąlygų nepatogumai yra mažareikšmiai ir negali būti pagal Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalį įvertinti pinigais.
Remdamasi šiais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo. Todėl apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 29 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo D. V. apeliacinį skundą atmesti.
Nutartis neskundžiama.