- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-11-11
- Bylos Nr.
- A-2511-662/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 3-64-3-01567-2015-3
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Rezultatas
- Sprendimas paliktas nepakeistas
- Teisėjai
- Vaida Urmonaitė-Maculevičienė (pirm.), Audrius Bakaveckas (pran.), Arūnas Dirvonas
- Pareiškėjas
- A. B.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių tardymo izoliatorius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Arūno Dirvono ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo pareiškėjo A. B. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 16 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. B. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas A. B. (toliau – ir pareiškėjas) skundu kreipėsi į Šiaulių apygardos administracinį teismą, prašydamas iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Šiaulių TI), priteisti 20 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo.
Žemesnės instancijos teismas
Pareiškėjo skundas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pirmininko 2015 m. birželio 8 d. nutartimi perduotas nagrinėti Panevėžio apygardos administraciniam teismui.
Šalies argumentai
Pareiškėjas skunde nurodė, kad Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjo 2013 m. liepos 4 d. leidimu jam buvo leista skambinti motinai V. B., seseriai D. O. ir sužadėtinei G. O. bei su jomis pasimatyti. Šis leidimas 2013 m. liepos 10 d. buvo gautas Šiaulių TI ir nustatyta tvarka užregistruotas. Neatsižvelgiant į tai, pareiškėjo artimiesiems atvykus į Šiaulių TI pasimatyti su pareiškėju, to padaryti neleista, nurodžius gauti minėtą leidimą iš Klaipėdos apygardos teismo. Pareiškėjas tokius Šiaulių TI direktoriaus ir pareigūnų veiksmus, kai buvo be pagrindo neleista atvykusiems artimiesiems bei sužadėtinei pasimatyti su pareiškėju, vertina kaip biurokratizmą. Pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos Seimo kontrolierius ištyrė pareiškėjo skundą dėl šių Šiaulių TI veiksmų ir jį pripažino pagrįstu. Pareiškėjas pažymėjo, kad Šiaulių TI direktorius, gavęs skundą dėl nesuteiktų pasimatymų, jo iš esmės netyrė, pažeidimo nepripažino ir pareiškėjo neatsiprašė. Pareiškėjas nurodė, kad nacionaliniai ir tarptautiniai teisės aktai užtikrina jo teisę nustatyta tvarka, t. y. gavus įgaliotų asmenų leidimus, pasimatyti su giminaičiais ir kitais asmenimis. Kadangi Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas tokį leidimą buvo davęs, todėl Šiaulių TI direktoriaus ir pareigūnų veiksmai, kuriais tokie pasimatymai nebuvo suteikti, pažeidė Konstituciją, Suėmimo vykdymo įstatymą, Bausmių vykdymo kodeksą, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvenciją bei kitus teisės aktus, sukėlė pareiškėjui dvasinius išgyvenimus, pažeminimą, apribojo bendravimo galimybes ir padarė didelę neturtinę žalą. Pareiškėjas pažymėjo, kad iki sulaikymo ir patalpinimo į Šiaulių TI jis ir G. O. daugiau kaip vienerius metus gyveno kartu ir vedė bendrą ūkį, ketino ateityje sukurti šeimą, tačiau Šiaulių TI pareigūnams be pagrindo nesuteikus pasimatymų, santykiai su G. O. nutrūko. Pareiškėjas akcentavo, kad jo pasimatymai su artimaisiais ir sužadėtine visuomenei grėsmės nekėlė, todėl jų nesuteikti nebuvo jokio pagrindo.
Atsiliepimas
Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių tardymo izoliatoriaus, atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė su juo nesutinkantis ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.
Atsakovas atsiliepime nurodė, kad pareiškėjas per nustatytą terminą neapskundė privaloma išankstinio nagrinėjimo tvarka priimto Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus 2013 m. spalio 21 d. atsakymo į pareiškėjo skundą dėl Šiaulių TI 2013 m. rugpjūčio 20 d. atsakymo, todėl administracinė byla nutrauktina.
Atsakovas paaiškino, kad, gavus Seimo kontrolieriaus 2013 m. gruodžio 6 d. pažymą, buvo atliktas tyrimas dėl pareiškėjo skunde nurodytų aplinkybių. Tyrimo metu buvo nustatyta, kad 2013 m. liepos 25 d. į Šiaulių TI pasimatyti su pareiškėju buvo atvykusi G. O., kuri nepateikė Klaipėdos apygardos teismo rašytinio sutikimo, kaip yra numatyta Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių 63 punkte. Apsaugos ir priežiūros skyriaus priežiūros užtikrinimo dieninės pamainos vyresnysis pareigūnas R. V. G. O. nurodė, kad toks sutikimas (leidimas) būtinas, ir jai pasimatymo su pareiškėju nesuteikė. Atsakovas patvirtino, kad Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjo leidimas buvo gautas 2013 m. liepos 10 d. ir užregistruotas Administracijos reikalų skyriuje, be to, šis leidimas buvo įteiktas Įskaitos skyriui, o jo kopija – Apsaugos ir priežiūros skyriui. Šiaulių TI pažymėjo, kad gautas leidimas buvo skirtas įteikti pareiškėjui, todėl Įskaitos skyriaus pareigūnai šį dokumentą 2013 m. liepos 11 d. nustatyta tvarka įteikė pareiškėjui. Apsaugos ir priežiūros skyriaus pareigūnai, remdamiesi teismo leidimu, parengė dokumentus dėl pareiškėjo skambučių artimiesiems, giminaičiams ir kitiems asmenims. Šiaulių TI pažymėjo, kad jam nėra žinoma, ar pareiškėjas apie teismo leidimą pranešė savo artimiesiems ir sužadėtinei. Šiaulių TI, remdamasis Tarnybos Kalėjimų departamente prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos statuto 19 straipsnio 2 dalimi, Apsaugos ir priežiūros skyriaus priežiūros užtikrinimo dieninės pamainos vyresniojo pareigūno pareigybės aprašymo 9.2 punktu, teigė, kad R. V. tinkamai vykdė jam pavestas tarnybines funkcijas ir pagrįstai G. O., nepateikusiai teismo leidimo pasimatyti su suimtuoju, atsisakė suteikti pasimatymą su pareiškėju. Šiaulių TI tvirtinimu, pareiškėjas nepateikė objektyvių įrodymų, nedetalizavo aplinkybių, dėl kurių teigia patyręs neturtinę žalą, neįrodė, kad patyrė skunde nurodytus išgyvenimus, fizinius nepatogumus, papildomą diskomfortą gyvenimo kokybės pablogėjimą, reikalavimą grindė abstrakčiais teiginiais, nenurodė, kuo grindžiamas jo nurodytos neturtinės žalos dydis ir kaip jis buvo apskaičiuotas. Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjo pažeista teisė gali būti apginta ir apsiribojant teisės pažeidimo pripažinimu.
II.
Panevėžio apygardos administracinis teismas 2015 m. lapkričio 16 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies – pripažino, kad Suėmimo vykdymo įstatymo 22 straipsnyje nustatyta pareiškėjo A. B. teisė pasimatyti su artimaisiais ir kitais asmenimis buvo pažeista, o reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetė.
Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad Klaipėdos apygardos teismas, nagrinėjęs pareiškėjo baudžiamąją bylą, 2013 m. liepos 4 d. parengė raštą Nr. 116-5268 „Dėl leidimo“, kuriuo, vadovaujantis Suėmimo vykdymo įstatymo 22 ir 23 straipsniais, pareiškėjui suteikė daugkartinį leidimą paskambinti motinai V. B., seseriai D. O. ir sužadėtinei G. O. bei matytis su jomis trumpalaikiuose pasimatymuose, iki baudžiamoji byla bus išnagrinėta Klaipėdos apygardos teisme. Leidimas Šiaulių TI buvo gautas 2013 m. liepos 10 d., užregistruotas, tą pačią dieną jis buvo perduotas Įskaitos bei Apsaugos ir priežiūros skyriams (b. l. 46) ir 2013 m. liepos 11 d. įteiktas pareiškėjui (b. l. 49). Remdamasis bylos duomenimis, teismas nustatė, kad pareiškėjo sužadėtinei G. O., 2013 m. liepos 25 d. atvykusiai į Šiaulių TI, trumpalaikis pasimatymas nebuvo suteiktas, nurodžius, jog ji neturi teismo leidimo (b. l. 47–48, 50, 51).
Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas šį ginčą, rėmėsi Suėmimo vykdymo įstatymo 22 straipsniu, bei Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų teisingumo ministro 2009 m. birželio 1 d. įsakymu Nr. 1R-172 (toliau – ir Taisyklės), 61–72 punktais. Remdamasis Taisyklių 63 punkto nuostatomis, teismas darė išvadą, kad formaliai ši teisės norma nustato reikalavimą, jog asmuo, atvykstantis į pasimatymą su tardymo izoliatoriuje esančiu suimtuoju, privalo turėti ikiteisminiam tyrimui vadovaujančio ar jį atliekančio prokuroro arba teismo, kurio žinioje yra byla, rašytinį sutikimą, kurį su parengtu prašymu suteikti pasimatymą įteikia tardymo izoliatoriaus siuntinių, perdavimų ir smulkiųjų paketų su spauda priėmimo biuro darbuotojui. Atsižvelgdamas į tai, kad nagrinėjamu atveju nustatyta, jog Klaipėdos apygardos teismo leidimo kopija buvo perduota Apsaugos ir priežiūros skyriui, teismas vertino, kad Šiaulių TI buvo žinoma, jog kompetentingas teismas nustatyta tvarka suteikė pareiškėjui teisę skambinti artimiesiems ir kitiems asmenims bei teisę į trumpalaikius pasimatymus su jais, ir kad Šiaulių TI disponavo šiuo dokumentu.
Teismas atkreipė dėmesį, kad Apsaugos ir priežiūros skyriaus priežiūros užtikrinimo dieninės pamainos vyresnysis pareigūnas E. V. paaiškinime dėl galimo tarnybinio nusižengimo nurodė, jog jis iki 2013 m. liepos 25 d. nebuvo informuotas apie tai, kad Šiaulių TI 2013 m. liepos 10 d. buvo gautas Klaipėdos apygardos teismo leidimas. Spręsdamas dėl Šiaulių TI pareigūnų veiksmų teisėtumo, teismas atsižvelgė į Seimo kontrolieriaus, tyrusio pareiškėjo skundą dėl Šiaulių TI pareigūnų veiksmų, 2013 m. gruodžio 6 d. parengtoje pažymoje pateiktą vertinimą ir išvadas. Seimo kontrolierius šiuos veiksmus pripažino biurokratizmu, o pareiškėjo skundą – pagrįstu (b. l. 11–12). Remdamasis nurodytomis aplinkybėms, teismas sprendė, kad laikotarpiu nuo 2013 m. liepos 10 d. iki 2013 m. liepos 25 d. Šiaulių TI vadovybė vidaus organizacinėmis priemonėmis nebuvo užtikrinusi, jog Apsaugos ir priežiūros skyriaus pareigūnai, spręsdami dėl pasimatymo su izoliatoriuje esančiu asmeniu suteikimo atvykusiam asmeniui, neturinčiam Suėmimo vykdymo įstatymo 22 straipsnyje nurodyto kompetentingo subjekto išduoto leidimo, būtų įsitikinę, kad toks dokumentas Šiaulių TI nėra gautas bendra tvarka. Dėl to teismas pripažino, kad pareiškėjo teisė į trumpalaikį pasimatymą su sužadėtine buvo pažeista.
Teismas taip pat nustatė, kad trumpalaikis pasimatymas su pareiškėju jo motinai V. B. ir seseriai D. O. buvo suteiktas 2013 m. rugpjūčio 1 d. (b. l. 56). Teismo vertinimu, nagrinėjant bylą, nebuvo surinkta duomenų, patvirtinančių aplinkybę, jog pareiškėjo motina ir sesuo iki 2013 m. rugpjūčio 1 d. buvo atvykusios į Šiaulių TI pasimatyti su pareiškėju ir joms toks pasimatymas nebuvo suteiktas. Vis dėlto, teismo vertinimu, Šiaulių TI nepaneigė pareiškėjo nurodytos aplinkybės, jog dėl šios įstaigos pareigūnų veiksmų pareiškėjo artimieji buvo priversti nuvykti į Klaipėdos apygardos teismą ir asmeniškai gauti leidimą pasimatyti su pareiškėju. Dėl to teismas sprendė, kad pareiškėjo teisė į trumpalaikį pasimatymą su artimaisiais buvo pažeista.
Teismas pabrėžė, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Pažeistos teisės gynimo būdas parenkamas, įvertinus konkrečias pažeidimo aplinkybes, pažeidimo pobūdį, jo trukmę, intensyvumą, kilusių žalingų padarinių mastą ir pobūdį bei kitas konkrečias aplinkybes.
Teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, darė išvadą, kad G. O. pasimatyti su pareiškėju į Šiaulių TI buvo atvykusi tik vieną kartą, o trumpalaikiai pasimatymai su pareiškėjo motina ir seserimi buvo suteikti, todėl nustatyti pažeidimai nelaikytini intensyviais ir sukėlusiais itin gilias ir nepataisomas pasekmes. Be to, teismas nenustatė, kad G. O. būtų vykusi į Klaipėdos apygardos teismą ar susisiekusi su šiuo teismu dėl leidimo pasimatyti su pareiškėju. Teismo vertinimu, Šiaulių TI pareigūnų veiksmų, kuriais vieną kartą buvo užkirstas kelias pareiškėjui pasimatyti su G. O., nėra pagrindo vertinti kaip vienintelės ir pagrindinės priežasties, dėl kurios nutrūko pareiškėjo ir G. O. asmeniniai ryšiai. Dėl to teismas darė išvadą, kad priteisti neturtinės žalos atlyginimą pinigais pagrindo nėra, o pakankamu ir teisingu atlyginimu už pareiškėjo patirtą skriaudą, atitinkančiu teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus, laikė pažeidimo pripažinimą.
III.
Pareiškėjas A. B. pateikė apeliacinį skundą, kuriuo nesutiko su Panevėžio apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 16 d. sprendimu.
Šalies argumentai
Pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nustatyti pažeidimai nelaikytini intensyviais ir sukėlę itin sunkias pasekmes. Pareiškėjas pabrėžė, kad atsakovui bei Kalėjimų departamentui prie Teisingumo ministerijos jo skundų nepripažinus pagrįstais, pareiškėjas turėjo kreiptis į Seimo kontrolierių bei į teismą, nutrūko ryšiai su sužadėtine G. O., buvo sumažėjusios bendravimo galimybės su artimiausiais žmonėmis, todėl, pareiškėjo nuomone, patirta neturtinė žala turi būti įvertinta pinigais.
Atsiliepimas
Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių tardymo izoliatoriaus, atsiliepime į apeliacinį skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.
Atsakovo teigimu, pirmosios instancijos teismas bylą išnagrinėjo objektyviai ir išsamiai, priėmė motyvuotą ir pagrįstą sprendimą. Pažymėjo, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) bei Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra išaiškinę, jog pažeidimo fakto pripažinimas taip pat yra asmens pažeistų teisių gynimo būdas, kuris yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Teisėjų kolegija pažymi, kad byla išnagrinėta, vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymu, galiojusiu iki 2016 m. liepos 1 d. (2016 m. birželio 2 d. įstatymo Nr. XII-2399 8 straipsnio 2 dalis).
Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš Šiaulių TI pareigūnų veiksmų, nesuteikiant trumpalaikių pasimatymų su pareiškėju jo motinai, seseriai ir sužadėtinei, priteisimo.
Pirmosios instancijos teismas 2015 m. lapkričio 16 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir pripažino, kad Suėmimo vykdymo įstatymo 22 straipsnyje numatyta pareiškėjo teisė į trumpalaikius pasimatymus buvo pažeista.
Pareiškėjas apeliaciniame skunde pirmosios instancijos teismo nustatytų faktinių aplinkybių, konstatuotų pažeidimų apimties ar trukmės iš esmės neginčija, tačiau nesutinka su teismo pozicija, kad pažeidimo pripažinimas yra pakankama bei teisinga satisfakcija pareiškėjo pažeistai teisei apginti, ir prašo atlyginti neturtinę žalą pinigais.
Pažymėtina, kad pagal Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Be to, neturtinė žala atlyginama pažeidus vertybes, kurių įkainoti neįmanoma, ir pasireiškia neturtinio pobūdžio praradimais, kurie negali būti tiksliai apskaičiuojami piniginiu ekvivalentu. Teismų praktikoje yra išaiškinta, jog neturtine žala pripažintinas ne bet koks valdžios institucijų neteisėtais veiksmais (neveikimu) asmeniui, kuris kreipėsi teisminės gynybos, padarytas neigiamas poveikis, kad neturtinė žala gali būti konstatuojama tik tada, kai nustatoma, jog poveikis buvo pakankamai intensyvus, o ne mažareikšmis ir smulkmeniškas, kai nustatoma, kad asmuo tikrai patyrė dvasinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardytų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. liepos 9 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A146-1527/2012).
Šiame kontekste pabrėžtina, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99)). Analogiškos pozicijos, esant atitinkamoms faktinėms aplinkybėms, laikomasi ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (žr., pvz., 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008).
Kita vertus, neturtinės žalos atlyginimas nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. Administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatyta, kad teismas gali patenkinti skundą ir išspręsti ginčą kitu įstatymo numatytu būdu. Civilinio kodekso 1.138 straipsnyje kaip asmens teisių gynimo būdas nurodytas ne tik turtinės ar neturtinės žalos išieškojimas (CK 1.138 str. 6 p.). Civilinio kodekso 1.138 straipsnio 8 punkte numatyta, kad asmens teises teismas gina ir kitais įstatymų numatytais būdais.
EŽTT, gindamas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje įtvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, yra konstatavęs, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., 2000 m. spalio 10 d. sprendimą byloje Daktaras prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 42095/98), 2006 m. spalio 10 d. sprendimą byloje L. L. prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 7508/02)). Todėl teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas, o tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais.
Analogišką praktiką nuosekliai formuoja ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011, 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.). Tokios pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (žr., pvz., 2008 m. sausio 2 d. nutartį civilinėje byloje S. Š. prieš UAB „Lietuvos rytas“, Nr. 3K-7-2/2008).
Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad pareiškėjo teisė į trumpalaikį pasimatymą su sužadėtine G. O. buvo pažeista, nes Šiaulių TI pareigūnai, 2013 m. liepos 25 d. G. O. atvykus į šią įkalinimo įstaigą, neleido pasimatyti su pareiškėju, neatsižvelgiant į tai, jog atitinkamas leidimas pasimatyti pareiškėjui buvo suteiktas ir juo Šiaulių TI disponavo nuo 2013 m. liepos 10 d. Pirmosios instancijos teismas taip pat nustatė, kad G. O. daugiau pasimatyti su pareiškėju į Šiaulių TI nevyko, į Klaipėdos apygardos teismą dėl minėto leidimo nesikreipė. Pirmosios instancijos teismas, konstatuodamas, jog pareiškėjo teisė į trumpalaikį pasimatymą su motina V. B. ir seserimi D. O., kurioms toks pasimatymas faktiškai buvo suteiktas 2013 m. rugpjūčio 1 d., buvo pažeista, rėmėsi iš esmės tuo, kad atsakovas nepaneigė aplinkybės, jog dėl nepagrįsto atsakovo reikalavimo minėti asmenys turėjo vykti į Klaipėdos apygardos teismą. Atsižvelgdama į nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nustatyti pažeidimai nelaikytini intensyviais ir sukėlusiais itin rimtas pasekmes. Nors pareiškėjui, įgyvendinant savo teisę į trumpalaikius pasimatymus, dėl nepagrįstų atsakovo veiksmų kilo papildomų sunkumų, tačiau įvertintina tai, jog iš esmės pareiškėjui nebuvo užkirstas kelias susitikti su motina ir seserimi, duomenų, kad jos būtų atvykusios anksčiau nei 2013 m. rugpjūčio 1 d. ir joms neleista pasimatyti su pareiškėju, nenustatyta. Pareiškėjo argumentas, kad atsakovui 2013 m. liepos 25 d. neleidus pareiškėjui pasimatyti su sužadėtine G. O. negrįžtamai nutrūko jų asmeniniai ryšiai, vertintinas kritiškai. Kaip nustatė pirmosios instancijos teismas, G. O. atvykusi į Šiaulių TI buvo tik vieną kartą, daugiau jokių aktyvių veiksmų, siekdama pasimatyti su pareiškėju, neatliko, todėl teigti, jog pareiškėjo būsimiems šeiminiams santykiams esminę įtaką turėjo anksčiau aptartas Šiaulių TI pareigūnų sprendimas neleisti pasimatyti su pareiškėju, nėra pagrindo.
Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nepriteisė pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais, o pažeidimo pripažinimą laikė pakankama bei teisinga satisfakcija už jo patirtą skriaudą, tai atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus. Apeliaciniame skunde neįvardinti argumentai, kurie galėtų sąlygoti kitokio procesinio sprendimo priėmimą.
Apibendrindama teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, nustatęs bylai reikšmingas aplinkybes, teisingai pritaikęs ginčo teisinius santykius reguliuojančias teisės normas, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Todėl tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo A. B. apeliacinį skundą atmesti.
Panevėžio apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 16 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.