- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-11-03
- Bylos Nr.
- 2S-686-210/2014
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Vytautas Kursevičius
- Suinteresuotas asmuo
- E. S., R. S.
- Pareiškėjas
- Privačių miškų savininkų kooperatyvo „Savas miškas“
- Kategorijos
- 75.7pavadinimo nepavyko patikrinti
apeliacine rašytinio proceso tvarka, išnagrinėjo suinteresuoto asmens E. S. atskirąjį skundą dėl Raseinių rajono apylinkės teismo 2013 m. balandžio 10 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2-66-674/2013 pagal pareiškėjo Privačių miškų savininkų kooperatyvo „Savas miškas“ pareiškimą suinteresuotiems asmenims R. S., E. S., antstolei E. R., Raseinių rajono savivaldybės administracijos Vaikų teisių apsaugos skyriui dėl skolininko turto dalies bendrojoje jungtinėje nuosavybėje nustatymo, ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Pareiškėjas privačių miškų savininkų kooperatyvo „Savas miškas“ patikslintu pareiškimu Raseinių rajono apylinkės teismo prašė nustatyti, kad skolininko R. S., a.k. (duomenys neskelbtini) turto dalis bendrojoje jungtinėje sutuoktinių nuosavybėje su E. S., a.k. (duomenys neskelbtini)sudaro:
– ½ dalis 0,19 ha žemės sklypo, (duomenys neskelbtini),
– ½ dalis ūkinio pastato, (duomenys neskelbtini),
– ½ dalis pastato-garažo, (duomenys neskelbtini),
– ½ dalis pastato-daržinės, (duomenys neskelbtini),
– ½ dalis 2,83 ha miškų ūkio paskirties žemės sklypo, (duomenys neskelbtini), su toje dalyje esančiu stačiu mišku,
– 461/1844 dalys 9,22 ha miškų ūkio paskirties žemės sklypo, (duomenys neskelbtini), su dalyje esančiu stačiu mišku.
Priteisti R. S. naudai iš E. S. 2500 Lt, gautų E. S. pardavus nekilnojamąjį daiktą – 4 ha miško paskirties žemės sklypą kurio unikalus (duomenys neskelbtini), esančių pas E. S..
Nustatyti tokią naudojimosi nekilnojamuoju turtu, esančiu (duomenys neskelbtini), tvarką: R. S. naudojasi gyvenamojo namo (lA(l)p) patalpomis, esančiomis rūsyje ir pažymėtomis Nekilnojamojo turto registro ir kadastro byloje esančiame plane indeksais R-l (17,06 kv. m.), patalpomis, esančiomis mansardoje, pažymėtomis plane indeksais 1-7 (25,80 kv. m.), 1-8 (18,39 kv. m.); 1-6 (8,08 kv. m.), taip pat garažu, pažymėtu plane indeksu 3G(l)p (34,98 kv. m.). E. S. naudojasi gyvenamojo namo (lA(l)p) patalpomis esančiomis rūsyje ir pažymėtomis plane indeksais R-2 (12,10 kv. m.), patalpomis, esančiomis pirmame namo aukšte, pažymėtomis plane indeksais 1-5 (46,13 kv. m.), 1-3 (12,10 kv. m.) bei ūkiniu pastatu, pažymėtu plane indeksu 2I(l)p (34,11 kv. m.); R. S. ir E. S. naudojasi bendrai žemės sklypu, kurio unikalus (duomenys neskelbtini) rajone, daržine, pažymėta plane indeksu 4I(l)m (66,50 kv. m.), gyvenamojo namo (lA(l)p) patalpa, esančia rūsyje ir pažymėta plane indeksu R-3 (8,01 kv. m.), patalpomis, esančiomis pirmame namo aukšte, pažymėtomis plane indeksais: 1-2 (19,33 kv. m.), 1-4 (6,45 kv. m.), 1-1 (14,41 kv. m.).
Nurodė, kad R. S. yra skolingas pareiškėjui 163388,52 Lt. Šios skolos išieškojimas yra vykdomas antstolės E. R. kontoroje. Antstolė areštavo visą turtą, priklausantį R. S. ir E. S. ir pasiūlė kreiptis į teismą dėl skolininko turto dalies nustatymo. Be to, nurodė, kad suinteresuoti asmenys buvo nesąžiningi, kai skyrybų byloje neįtraukė į bylą kreditoriaus, taip užkirsdami kelią apginti savo, kaip kreditoriaus teises. Pareiškėjo siūloma naudojimosi gyvenamuoju namu tvarka (realiosios dalys) iš esmės atitinka suinteresuotų asmenų dalis bendrosios nuosavybės teisėje: nustačius naudojimosi gyvenamuoju namu tvarką pagal pareiškėjų pasiūlymą, suinteresuotas asmuo R. S. naudotųsi patalpomis, kurių bendras plotas – 104.31 m², suinteresuotas asmuo E. S. naudotųsi patalpomis, kurių bendras plotas – 104.44 m². Nemano, jog, patenkinus pareiškimą, bus pažeisti suinteresuotų asmenų vaikų interesai. Suinteresuoti asmenys nepateikė savo varianto , kaip siūlytų naudotis gyvenamuoju namu ir kitais pastatais.
Atsiliepimas
Suinteresuotas asmuo R. S. nesutiko su pareiškėjų siūloma dalimi bendrojoje nuosavybėje ir su siūloma nustatyti naudojimosi tvarka. Skyrybų byloje su žmona buvo susitarę, kad jo turto dalis atitenka jai vietoje išlaikymo vaikams. Mano, kad gali būti nukrypta nuo lygių dalių principo. Šie klausimai turėtų būti sprendžiami santuokos nutraukimo byloje, nes turi būti atsižvelgta į nepilnamečių vaikų interesus. Teigia, kad taip, kaip siūlo pareiškėjas, negalima nustatyti turto dalies ir nustatyti naudojimosi tvarkos. Nepateikė jokio turto atidalinimo varianto, nes mano, kad jo turto dalis turi likti vaikams. Nemano, kad yra pažeidžiami kreditoriaus interesai.
Suinteresuotas asmuo E. S. nesutiko su tuo, kad sutuoktiniams turi būti nustatomos lygios turto dalys. Teismo sprendimu nepilnamečių vaikų G. S. ir E. S. gyvenamoji vieta nustatyta kartu su ja, todėl nustačius pareiškėjo siūlomą naudojimosi tvarką, ir antstoliui realizavus skolininkui priklausančią turto dalį, šioje dalyje apsigyventų svetimi žmonės ir taip būtų pažeistos nepilnamečių vaikų teisės. Vaikų gyvenimo sąlygos pablogėtų, vaikai yra skirtingų lyčių ir jiems reikalingi atskiri kambariai. Mano, kad protingiau būtų ne kiekvieną daiktą dalinti pusiau, bet priteisti atskirus daiktus. Jai reikėtų paskirti gyvenamąjį namą, o R. S. – žemės sklypus su mišku. Taip būtų lengviau realizuoti turtą ir įvykdyti teismo sprendimą. Ji taip pat nesutiko su prašymu iš jos R. S. naudai priteisti 2500,00 Lt, t.y.1/2 dalį nuo 5000 Lt sumos, už kurią buvo parduotas 4 ha miško sklypas. Pripažįsta, kad sklypą pardavė, gavo 5000 Lt ir pinigus išleido vaikų išlaikymui.
Suinteresuotas asmuo antstolė E. R. nurodė, kad realizuoti skolininko turtą yra daug lengviau, jeigu yra vienas savininkas. Jeigu yra parduodama turto dalis, priklausanti keliems savininkams, turtą realizuoti yra daug sunkiau. Tačiau ji turi eigoje tokių bylų, kuriose išieškojimus vykdo iš turto dalies, t.y. parduoda dalį turto.
Raseinių rajono savivaldybės administracijos vaiko teisių apsaugos skyrius su pareiškimu nesutiko, paaiškino, kad nustatant pareiškėjo siūlomą naudojimosi namu tvarką, vaikų gyvenimo sąlygos pablogės. Turėtų būti atsižvelgta į vaikų interesus, į tai, kad vaikai yra skirtingų lyčių ir jiems reikalingi atskiri kambariai. R. S. turėtų rasti kitų būdų atsiskaityti su kreditoriumi, kad antstoliui nereikėtų parduoti dalies namo.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Raseinių rajono apylinkės teismas 2013 m. balandžio 10 d. nutartimi patikslintą pareiškimą patenkino iš dalies.
Nustatė, kad skolininko R. S., a.k. (duomenys neskelbtini) turto dalis bendrojoje jungtinėje sutuoktinių nuosavybėje su E. S., a.k. (duomenys neskelbtini)sudaro ½ dalis 0,19 ha žemės sklypo, unikalus (duomenys neskelbtini), ½ dalis gyvenamojo namo, kurio unikalus (duomenys neskelbtini), ½ dalis ūkinio pastato, kurio unikalus (duomenys neskelbtini), ½ dalis pastato-garažo, kurio unikalus (duomenys neskelbtini), ½ dalis pastato-daržinės, kurio unikalus (duomenys neskelbtini), ½ dalis 2,83 ha miškų ūkio paskirties žemės sklypo, kurio unikalus (duomenys neskelbtini), su toje dalyje esančiu stačiu mišku; 461/1844 dalys 9,22 ha miškų ūkio paskirties žemės sklypo, kurio unikalus (duomenys neskelbtini), su dalyje esančiu stačiu mišku;
Nustatė naudojimosi nekilnojamuoju turtu, esančiu (duomenys neskelbtini), tvarką: R. S. naudojasi gyvenamojo namo (lA(l)p) patalpomis, esančiomis rūsyje ir pažymėtomis Nekilnojamojo turto registro ir kadastro byloje esančiame plane indeksais R-l (17,06 kv. m.), patalpomis, esančiomis mansardoje, pažymėtomis plane indeksais 1-7 (25,80 kv. m.), 1-8 (18,39 kv. m.); 1-6 (8,08 kv. m.), taip pat garažu, pažymėtu plane indeksu 3G(l)p (34,98 kv. m.). E. S. naudojasi gyvenamojo namo (lA(l)p) patalpomis esančiomis rūsyje ir pažymėtomis plane indeksais R-2 (12,10 kv. m.), patalpomis, esančiomis pirmame namo aukšte, pažymėtomis plane indeksais 1-5 (46,13 kv. m.), 1-3 (12,10 kv. m.) bei ūkiniu pastatu, pažymėtu plane indeksu 2I(l)p (34,11 kv. m.); R. S. ir E. S. naudojasi bendrai žemės sklypu, kurio unikalus (duomenys neskelbtini), daržine, pažymėta plane indeksu 4I(l)m (66,50 kv. m.), gyvenamojo namo (lA(l)p) patalpa, esančia rūsyje ir pažymėta plane indeksu R-3 (8,01 kv. m.), patalpomis, esančiomis pirmame namo aukšte, pažymėtomis plane indeksais: 1-2 (19,33 kv. m.), 1-4 (6,45 kv. m.), 1-1 (14,41 kv. m.).
Likusioje dalyje patikslinto pareiškimo netenkino.
Pareiškėjo privačių miškų savininkų kooperatyvo „Savas miškas“ pirminį pareiškimą pateiktą 2012-11-05 suinteresuotiems R. S., E. S., antstolei E. R. dėl skolininko turto dalies, esančios bendra su kitais asmenimis nuosavybe, nustatymo, paliko nenagrinėtu. Priteisė iš R. S. 25, 97 Lt bylinėjimosi išlaidų.
Teismas konstatavo, kad skola, kurios išieškojimas vykdomas vykdomojoje byloje, yra asmeninė skolininko R. S. prievolė, kuri negali būti vykdoma iš bendro sutuoktinių (suinteresuotų asmenų) turto.
Byloje ginčo dėl to, kad nurodytas turtas – tai bendroji jungtinė sutuoktinių R. S. ir E. S. nuosavybė, nėra.
Išieškotojas prašo nustatyti, jog skolininko turto dalis bendrojoje nuosavybėje – ½. Tokia išieškotojų pozicija atitinka CK 3.117 str. 1 d. nustatytą sutuoktinių bendro turto lygių dalių principą.
Šioje nagrinėjamoje byloje suinteresuotas asmuo E. S. nurodė, kad teismas gali nukrypti nuo lygių dalių principo, atsižvelgiant į nepilnamečių vaikų interesus, nedalinti gyvenamojo namo, o padalinti turtą atskirais nekilnojamaisiais daiktais, R. S. priteisiant du sklypus su miškais, o jai paliekant namų valdos žemės sklypą ir namą su kitais ūkiniais pastatais. Suinteresuotas asmuo R. S. pripažino, kad tikrai buvo baustas už miško kirtimą be leidimo. Pareiškėjas nesutiko, motyvuodamas tuo, kad suinteresuotas asmuo baustas už nelegalų miško kirtimą, todėl jie gali gauti beverčius žemės sklypus. Byloje nėra pateikta jokių įrodymų apie miškų sklypų būklę, miško brandumą, ar miškai nėra iškirsti, todėl teismas sutiko su pareiškėjo motyvu, kad gali būti pažeisti išieškotojo interesai, nes iškirsti miškai gali būti beverčiai.
Teismas sprendė, kad nėra pagrindo nukrypti nuo lygių dalių principo, visi nekilnojamieji daiktai yra dalūs, todėl siekiant apsaugoti išieškotojo interesus, atidalino po ½ dalį kiekvieno nekilnojamojo daikto. Teismas sutiko su pareiškėjo atstovės motyvais, kad vaikų interesai nenukentės, nes motinai prašoma priteisti taip pat ½ dalį visų turimų nekilnojamųjų daiktų, vaikai su mama galės naudotis vienu namo aukštu, dalimi kitų patalpų ir dalimi ūkinių pastatų.
Dalijant bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teisės objektu esantį turtą, pirmenybė yra teikiama turto padalijimui natūra (CK 3.127 str. 3 d.).
Teismas nesutiko su pareiškėjo prašymu priteisti R. S. naudai iš suinteresuoto asmens E. S. 2500 Lt ( ½ dalį pinigų) gautų už 4 ha miško paskirties žemės sklypo, kurio unikalus (duomenys neskelbtini), pardavimą, nes skolininko dalis bendrojoje jungtinėje nuosavybėje gali būti nustatyta tik tame turte, kuris yra. Kadangi E. S. žemės sklypą teisėtai pardavė, kol dar nebuvo nuginčyta sutartis dėl santuokos nutraukimo teisinių pasekmių, pinigus išleido vaikų išlaikymui, nėra ir pinigų, kuriuos ji buvo gavusi. Teismas sprendė, kad šioje dalyje nėra galimybės nustatyti R. S. dalį jungtinėje nuosavybėje, kurios nėra. Teismas nurodė, kad kreditorius gali pasinaudoti teise ginčyti sudarytus sandorius. Be to, E. S. pastebėjo, kad ir ji pagal sutartį dėl santuokos nutraukimo teisinių pasekmių R. S. sumokėjusi 8200,00 Lt už jai atitekusią didesnę turto dalį, tačiau pareiškėjas apie šiuos pinigus neužsimena. Kadangi ir šie pinigai yra išleisti, teismas jų dalinti taip pat neturi galimybės.
Nors suinteresuoti asmenys R. S. ir E. S. nesutiko su pareiškėjo pasiūlyta naudojimosi tvarka, tačiau jokio savo varianto nepasiūlė. Teismas nagrinėjant šios kategorijos bylas yra pasyvus ir negali rinkti įrodymų. Atsižvelgiant į visas byloje nustatytas aplinkybes, teismas padarė išvadą, jog nagrinėjamu atveju tikslinga nustatyti naudojimosi gyvenamuoju namu tvarką pagal pareiškėjo pasiūlymą. Svarbu, kad pagal pareiškėjo pasiūlymą naudojimosi tvarka (realiosios dalys) iš esmės atitinka teismo nustatytas bendraturčių dalis bendrojoje nuosavybėje. Taip pat svarbu, kad pagal pareiškėjo pasiūlymą bendraturčių naudojimui pagal savo naudingąsias savybes teks panašaus vertingumo gyvenamojo namo ir ūkinių pastatų dalys, naudojimosi tvarka racionali ir protinga, yra du įėjimai, kuriais atskirai galės naudotis bendrasavininkiai.
Teismas akcentavo, kad LR CPK 667 str. 3, 4 d. d. nustatyti tikslai bus pasiekti nustačius naudojimosi gyvenamuoju namu tvarką pagal pareiškėjo pasiūlymą, todėl tokiu būdu bus užtikrinti tiek išieškotojo, tiek, skolininko interesai.
Teismas atkreipė dėmesį, kad naudojimosi daiktu tvarkos nustatymas nėra atidalijimas iš bendro turto, kuriuo siekiama panaikinti bendrąją nuosavybę, ir toks naudojimosi daiktu tvarkos nustatymas neužkerta kelio bendraturčiams ar būsimiems bendraturčiams atsidalinti iš bendrosios nuosavybės, ar teismo prašyti atidalinti iš bendrosios nuosavybės (C K 4.80 str.) kitu būdu negu nustatyta naudojimosi tvarka, įskaitant atidalijimą iš bendrosios dalinės nuosavybės, išmokant kompensaciją.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
Atskiruoju skundu suinteresuotas asmuo E. S. prašo panaikinti Raseinių rajono apylinkės teismo 2013 m. balandžio 10 d. nutartį ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Žemesnės instancijos teismas
Atskirasis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
1. Apeliantės įsitikinimu teismas visiškai neatsižvelgė į jos poziciją, kad būtų nukrypta nuo lygių dalių principo bendrojoje jungtinėje sutuoktinių nuosavybėje, kaip tai numatyta LR CK 3.123 str. Nesutinka su teismo nuomone, kad nebuvo pasiūlytas suinteresuotų asmenų variantas šioje byloje. Apeliantės pateiktame pasiūlyme, atsižvelgiant į nepilnamečių vaikų interesus, kaip tik buvo pašoma nukrypti nuo lygių dalių principo, ir skolininko dalį bendrojoje nuosavybėje nustatyti ne dalinant kiekvieną nekilnojamąjį daiktą, bet gyvenamąjį namą priskirti E. S., o R. S. – žemės sklypus su mišku. Mano, kad šis pasiūlymas yra pakankamai racionalus ir realiai įvykdomas.
Žemesnės instancijos teismas
2. Teismas, paskirdamas bendrai naudotis 0,19 ha žemės sklypu, neatsižvelgė, kad namų valdos žemės sklypas yra suskirstytas į atskiras zonas (sodo, daržo, pravažiavimo), ir kad be žemės sklypo plano naudojimosi tvarkos nustatyti yra neįmanoma.
3. Miško paskirties žemės sklypas (duomenys neskelbtini) ir taip yra dviejų savininkų, todėl teismui nustačius, kad R. S. dalis miške sudaro 461/1844, šio miško realizavimas nepadarius planų ir neatsidalinus iš bendrosios nuosavybės, yra negalimas.
4. Bylos nagrinėjimo metu buvo keliamas klausimas, kas turėtų padaryti žemės sklypo planus, kaip spręsti vandentiekio, patalpų šildymo klausimus. Gyvenamajame name tarp patalpų pirmajame aukšte 1-2 ir 1-3, nėra sienos, padaryta bendra erdvė, analogiška situacija yra ir su garažu bei ūkiniu pastatu, todėl naudojimasis patalpomis kels problemų šeimos nepilnamečiams vaikams. Laiko, kad teismas neatsižvelgė į vaikų interesus. Be to, nuo 2013 m. yra priteistas iš tėvo išlaikymas nepilnamečiams vaikams, kuris yra nemokamas, o 2009 m. R. S. apeliantė sumokėjo 8200 Lt kompensaciją už tekusią didesnę turto dalį pagal jau panaikintą santuokos nutraukimo pasekmių sutartį, todėl atsižvelgiant į nepilnamečių vaikų poreikius, neabejotinai teismas gali nukrypti nuo lygių dalių principo dalijant bendrąją jungtinę sutuoktinių nuosavybę.
5. Teisme tuo pačiu metu faktiškai buvo nagrinėjamos dvi civilinės bylos, kuriose sprendžiamas turto padalijimo klausimas, t.y. ši byla pagal išieškotojo pareiškimą dėl skolininko dalies bendrojoje jungtinėje nuosavybėje nustatymo ir civilinė byla prašant patvirtinti sutartį dėl santuokos nutraukimo pasekmių.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į atskirąjį skundą privačių miškų savininkų kooperatyvo „Savas miškas“ prašo Raseinių rajono apylinkės teismo 2013 m. balandžio 10 d. nutartį palikti nepakeistą.
Žemesnės instancijos teismas
Atsiliepimas į atskirąjį skundą grindžiamas šiais argumentais:
1. Tam, kad būtų galima parduoti, realizuoti dalį, esančią bendrojoje nuosavybėje, nėra būtina sąlyga – atidalijimas iš bendrosios nuosavybės, todėl apeliantės argumentai dėl 0,19 ha namų valdos žemės sklypo ir miško realizavimo, nepadarius planų ir neatsidalijus iš bendrosios nuosavybės yra negalimas, yra nepagrįstas.
2. Teismas pagrįstai nustatė nekilnojamuoju daiktu tvarką pagal pareiškėjo pasiūlytą variantą. Pirma, kitokio varianto suinteresuoti asmenys teismui nepateikė. Antra, pareiškėjo pasiūlytas variantas yra racionalus ir protingas.
3. Namų valdos inventorinėje byloje nėra užfiksuota jokių pakeitimų, suinteresuoti asmenys nepateikė jokio įstatymų nustatyta tvarka suderinto projekto dėl patalpų perplanavimo, todėl apeliantės argumentai, kad teismas neatsižvelgė į patalpų šildymo, vandentiekio klausimus, yra nepagrįsti.
4. Teismui nustačius, ir priskyrus skolininkui miškus, kuris vienas iš jų jau ir taip yra dalinėje nuosavybėje, yra didelė tikimybė, kad pareiškėjui būtų paskirti beverčiai miškai, t.y. savavališkai iškirsti. Be to, suinteresuoti asmenys nepateikė duomenų, kokios būklės yra miško paskirties sklypai, ar jie nėra iškirsti.
5. Suinteresuoto asmens motyvai dėl bylos dėl santuokos nutraukimo šiuo atveju nėra aktualūs, nes šiai dienai buvusių sutuoktinių turtas nėra padalintas ir galioja prezumpcija dėl abiejų sutuoktinių bendro turto lygių dalių principo.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Atskirasis skundas atmestinas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (LR CPK 338, 320 str. 1 d.), t.y. apeliacinės instancijos teismas tikrina apskųstos teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą, jeigu nenustato LR CPK 329 str. 2 ir 3 dalyse numatytų nutarties negaliojimo pagrindų. Apskųstos teismo nutarties teisėtumas ir pagrįstumas tikrinamas tik pagal atskirojo skundo argumentus, neišplečiant skundo argumentų sąrašo, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (LR CPK 338, 329 str.).
Nagrinėjamu atveju pareiškėjas kreipėsi į teismą dėl skolininko turto dalies, esančios bendra su jo sutuoktine nuosavybe, nustatymo ir naudojimosi šių nekilnojamųjų daiktų dalimi tvarkos nustatymu. Vykdymo proceso normose įtvirtinta, kad išieškojimas iš fizinių asmenų nukreipiamas į jo asmeninį turtą, į jo dalį bendrojoje dalinėje nuosavybėje, taip pat į jo dalį jungtinėje nuosavybėje (CPK 666 straipsnio 1 dalis). Tais atvejais, kai išieškojimas pagal skolininko prievolę turi būti vykdomas nukreipiant išieškojimą į jo asmeninį turtą, būtina nustatyti skolininko turto dalį bendrojoje jungtinėje nuosavybėje CPK 667 straipsnio nustatyta tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. spalio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-484/2005). CPK 667 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad, jeigu skolininkui priklausanti turto, kuris yra bendras su kitais asmenims, dalis nenustatyta, antstolis aprašo ir areštuoja bendrą turtą ir pasiūlo išieškotojui, o reikiamais atvejais ir bendrosios nuosavybės dalyviams, kreiptis su prašymu į teismą dėl skolininko dalies, esančios bendra su kitas asmenimis nuosavybe, nustatymo. Skolininko dalis bendroje nuosavybėje nustatoma teismo nutartimi. Jei nustatoma skolininko dalis į nekilnojamąjį daiktą, teismas kartu turi nustatyti naudojimosi nekilnojamojo daikto dalimi, priklausančia skolininkui, tvarką (CPK 667 straipsnio 2 dalis).
Kasacinis teismas yra išaiškinęs, jog pagal CPK 667 straipsnį paduotą pareiškimą vyksta ne turto padalijimas, kai jis paskirstomas keliems asmenims, bet individualizuojama skolininko turto dalis bendrojoje nuosavybėje, iš kurios turi būti vykdomas išieškojimas. Šiuo atveju nevykdomas sutuoktinių bendrosios jungtinės nuosavybės padalijimas, nes tai daroma ginčo teisenos tvarka ir pagal materialinės teisės normos nustatytus reikalavimus (CK 3.118 ir kiti straipsniai; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006-06-21 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-423/2006).
Dėl nukrypimo nuo lygių dalių principo bendrojoje jungtinėje sutuoktinių nuosavybėje
Apeliantės įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas visiškai neatsižvelgė į nepilnamečių vaikų interesus, kad būtų nukrypta nuo lygių dalių principo bendrojoje jungtinėje sutuoktinių nuosavybėje, kaip tai numatyta LR CK 3.123 straipsnyje.
CK 3.117 straipsnio 1 dalyje įtvirtintina prezumpcija, kad sutuoktinių bendro turto dalys yra lygios. Šia prezumpcija teismas privalo vadovautis, jeigu nenustato CK 3.123 straipsnyje nurodytų pagrindų, kurie leidžia teismui nukrypti nuo bendro turto lygių dalių principo. Teismas gali nukrypti nuo turto lygių dalių principo, atsižvelgdamas į nepilnamečių vaikų interesus, vieno sutuoktinio sveikatos būklę ar jo turtinę padėtį ar kitas svarbias aplinkybes (CK 3.123str. 1 d.). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas formuojamoje praktikoje yra išaiškinęs, kad, taikant CK 3.123 str. 1 dalies normas, neužtenka tik konstatuoti esant tam tikras aplinkybes, dėl kurių nukrypimas nuo lygių dalių principo yra galimas, tačiau reikia nustatyti, kiek toks nukrypimas yra būtinas, siekiant apsaugoti sutuoktinio ar vaiko interesus; vadinasi, turi būti pakankamai aiškūs kriterijai, nustatant sutuoktiniams tenkančias turto dalis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. balandžio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-251/2006; 2009 m. lapkričio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-479/2009).
Nukrypimas nuo lygių dalių principo galimas tik esant įstatyme nustatytam kriterijui ir teismo pripažintoms svarbioms aplinkybėms bei nustačius realų tokio nukrypimo poreikį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2010 m. lapkričio 10 d. nutarimas, priimtas civilinėje byloje R. A. v. A. A., bylos Nr. 3K-P-186/2010).
Iš byloje esančių įrodymų matyti, kad apeliantė, prašydama nukrypti nuo bendro turto lygių dalių principo, prašė atsižvelgti į jų nepilnamečių vaikų G. S., gim. (duomenys neskelbtini) ir E. S., gim. (duomenys neskelbtini), interesus, į tai, kad vaikų gyvenamoji vieta yra nustatyta su apeliante ir ji negaunanti išlaikymo nepilnamečiams vaikams iš jų tėvo.
CK 3.123 straipsnio 1 dalis nurodo, kad atsižvelgdamas į nepilnamečių vaikų interesus, vieno sutuoktinio sveikatos būklę ar jo turtinę padėtį arba kitas svarbias aplinkybes, teismas gali nukrypti nuo sutuoktinių bendro turto lygių dalių principo ir priteisti vienam sutuoktiniui didesnę turto dalį. Pažymėtina, kad apeliantė pirmosios instancijos teisme, teigdama, kad augina du nepilnamečius vaikus, kurių gyvenamoji vieta nustatyta su apeliante ir negauna iš R. S. priteisto išlaikymo vaikams, nenurodė jokių kitų priežasčių, dėl ko turėtų būti nukrypstama nuo dalintino sutuoktinių turto lygių dalių. Apeliantės elgesys, bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, buvo pasyvus ir ji nesinaudojo Civilinio proceso kodekso suteiktomis teisėmis bei jokių prieštaravimų, įrodymų į bylą neteikė. Pažymėtina, kad apeliantė yra nurodžiusi, jog augina du nepilnamečius vaikus, į bylą nepateikė visų duomenų apie savo turtinę padėtį, turimas ir gaunamas pajamas, turtą bei turtines teises. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad išlaikymas abiem nepilnamečiams vaikams iš skolininko R. S. yra priteistas teismo sprendimu, tačiau įrodymų, kad šis sprendimas pateiktas priverstiniam vykdymui, apeliantė nepateikė. Apeliacinės instancijos teismas akcentuoja tai, kad skolininko R. S. pareiga išlaikyti nepilnamečius vaikus, negali eliminuoti kreditoriaus privačių miškų savininkų kooperatyvo „Savas miškas“ teisės patenkinti savo turtinius reikalavimus išieškojimo procese. Apeliantė nenurodė, kokie nepilnamečių vaikų interesai pažeidžiami ar gali būti pažeisti nenukrypus nuo sutuoktinių bendro turto lygių dalių principo. Kadangi abiems tėvams taikoma pareiga išlaikyti nepilnamečius vaikus, jokių duomenų apie tai, kad vaiką išlaiko tik apeliantė byloje nėra. Teismo vertinimu, aplinkybė, kad name lieka gyventi skolininko ir jo sutuoktinės nepilnamečiai vaikai, nėra pakankama padaryti išvadoms dėl nepilnamečių vaikų teisių ir teisėtų interesų pažeidimo, nes nepilnamečių vaikų interesai gali būti tik vienu iš kriterijų, į kurį atsižvelgdamas, esant poreikiui, teismas galėtų nustatyti skolininkui mažesnę, dalį bendrojoje jungtinėje nuosavybėje esančio turto. Be to, pareiga nepilnamečius vaikus aprūpinti būstu tenka abiems tėvams. Kasacinis teismas taip pat yra nurodęs, kad vien faktas, jog nepilnamečių vaikų gyvenamoji vieta yra nustatyta su sutuoktiniu, savaime nėra pagrindas nukrypti nuo lygių dalių principo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2010 m. lapkričio 10 d. nutarimas, priimtas civilinėje byloje R. A. v. A. A., bylos Nr. 3K-P-186/2010). Taigi, nagrinėjamu atveju į bylą nėra pateikta pakankamai duomenų, kurie leistų teigti, kad yra pagrindas nukrypti nuo sutuoktinių lygių dalių principo. Dėl to, vien apeliantės nurodyti argumentai, kad ji turi nepilnamečių vaikų, ir viena juos išlaiko, savaime nėra pagrindas nukrypti nuo lygių dalių principo, įrodymų, kad toks nukrypimas yra būtinas, siekiant apsaugoti vaikų interesus, apeliantė nepateikė (CPK 178 str.). Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog teismas nepažeidė nepilnamečių vaikų interesų, nes byloje nėra duomenų, sudarančių teisinį pagrindą nukrypti nuo sutuoktinių bendro turto lygių dalių principo pagal LR CK 3.123 straipsnį.
Dėl apeliantės pasiūlyto skolininko turto dalies bendrojoje nuosavybėje nustatymo būdo
Apeliantė nesutinka su teismo išvada, kad nebuvo pasiūlytas suinteresuotų asmenų variantas šioje byloje. Apeliantė teigia, kad jos pateiktame pasiūlyme, atsižvelgiant į nepilnamečių vaikų interesus, kaip tik buvo pašoma nukrypti nuo lygių dalių principo, ir skolininko dalį bendrojoje nuosavybėje nustatyti ne dalinant kiekvieną nekilnojamąjį daiktą, bet gyvenamąjį namą priskirti E. S., o R. S. – žemės sklypus su mišku. Mano, kad šis pasiūlymas yra pakankamai racionalus ir realiai įvykdomas.
Visų pirma, atkreiptinas apeliantės dėmesys į tai, kad ji teismui yra nurodžiusi turto dalies, esančio bendrojoje nuosavybėje, nustatymo būdą, tačiau suinteresuoti asmenys šiuo atveju nėra pateikę savo siūlymo dėl naudojimosi namu tvarkos nustatymo.
Antra, pirmosios instancijos teismas nustatė, jog byloje nėra ginčo dėl to, kad pareiškėjas privačių miškų savininkų kooperatyvas „Savas miškas“ yra asmeninis R. S. kreditorius. Šioje byloje išieškotojas prašo nustatyti, jog skolininko R. S. turto dalis bendrojoje nuosavybėje yra ½. CPK 667 str. 4 d. nustatyta, kad išieškotojas turi teisę reikalauti nustatyti skolininko dalį taip, kad iš jos būtų galima išieškoti. Nagrinėjamu atveju, apeliantė pateikdama siūlymą, skolininko dalį bendrojoje nuosavybėje nustatyti ne dalinant kiekvieną nekilnojamąjį daiktą, bet gyvenamąjį namą priskirti E. S., o R. S. – žemės sklypus su mišku, nepateikė jokių įrodymų apie dabartinę realią žemės sklypų su mišku vertę. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino aplinkybes, kad suinteresuotas asmuo R. S. yra baustas už nelegalų miško kirtimą ir šie žemės sklypai gali būti beverčiai. Pagal byloje esančius VĮ Registrų centras duomenis, šių žemės sklypų su mišku vertės nepakanka skolininko R. S. 166388,52 Lt asmeninei prievolei padengti, atsižvelgiant ir į tai, kad žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), dalis priklauso ir bendrasavininkei L. M. (9-10 b. l.). Apeliacinės instancijos teismas, vertindamas apeliantės siūlomą, skolininko turto dalies bendrojoje nuosavybėje nustatymo būdą, konstatuoja, kad pastarasis iš esmės pažeistų kreditoriaus interesus, nes jo vertė nėra pakankama turimam R. S. įsiskolinimui padengti. Atsižvelgiant į išdėstytą, apeliacinės instancijos teismas atmeta apeliantės argumentus, kad jos pateiktas pasiūlymas yra pakankamai racionalus ir realiai įvykdomas.
Remiantis CPK 667 str. 2 d., nustatydamas nekilnojamojo daikto skolininko dalį, teismas kartu turi nustatyti naudojimosi skolininkui priklausančia nekilnojamojo daikto dalimi tvarką. Ši tvarka nustatoma atsižvelgiant į dalį, turimą bendrosios dalinės nuosavybės teise (CK 4.81 straipsnis). Nustatant bendraturčių naudojimosi bendru daiktu tvarką atsižvelgiama į jų dalis bendrojoje nuosavybėje, faktinius naudojimosi santykius, techninę galimybę skirti kiekvienam bendraturčių atskiras izoliuotas patalpas. Teismo pareiga yra priimti abiem pusėms priimtiniausią sprendimą, atsižvelgiant į ginčo šalių turimas dalis bendrojoje nuosavybėje, siekiant, kad nustatoma naudojimosi tvarka būtų patogi bendraturčiams, racionali ir tarnautų geresniam nuosavybės valdymui. Siekdamas šių tikslų, teismas turi vadovautis teisingumo, protingumo, sąžiningumo principais (CK 1.5 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. birželio 22 d. nutartis civ. byloje Nr. 3K-3-291/2007).
Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas, nustatydamas turto dalis bendrojoje jungtinėje sutuoktinių nuosavybėje suinteresuotiems asmenimis po ½ visų turimų nekilnojamųjų daiktų, apsaugojo išieškotojo interesus, o nepilnamečių vaikų interesai negali būti pažeidžiami, nes vaikai su mama galės naudotis vienu namo aukštu, dalimis kitų patalpų ir dalimi ūkinių pastatų.
Nepagrįstai apeliantė apeliaciniame skunde remiasi argumentais, kad nėra išspręsti klausimai, kas turėtų padaryti žemės sklypo planus, kaip spręsti vandentiekio, patalpų šildymo klausimus. Gyvenamajame name tarp patalpų pirmajame aukšte 1-2 ir 1-3, nėra sienos, padaryta bendra erdvė, analogiška situacija yra ir su garažu bei ūkiniu pastatu, todėl naudojimasis patalpomis kels problemų šeimos nepilnamečiams vaikams. Pažymėtina tai, kad šios kategorijos bylose galiojantys rungimosi ir dispozityvumo principai lemia, jog teismas ex officio nėra aktyvus ir bylą sprendžia vertindamas tik šalių nurodytus faktus ir pateiktus įrodymus (CPK 42 str. 1 d., 135 str. 2 d., 178 str.). Tuo tarpu apeliantė nepateikė patikimų įrodymų, patvirtinančių nurodytas gyvenamojo namo patalpų detalaus išdėstymo, tikrosios funkcinės paskirties, atliktų pertvarkymų aplinkybes. Pažymėtina ir tai, kad apie teismo nustatytą naudojimosi gyvenamuoju namu, esančiu Žemaičių g. 52, Norgėlių k., Raseinių raj. tvarką, apeliantei buvo žinoma dar iki bylos išnagrinėjimo iš esmės, tai yra išieškotojui patikslinus prašymą. Tačiau apeliantė nepateikė jokių įrodymų ir nenurodė jokių argumentų, kuo prašoma patvirtinti naudojimosi namu tvarka galėtų pažeisti jos, kaip bendraturtės teises, tokių argumentų nenurodė ir atskirajame skunde. Taigi apeliantė, kaip gyvenamojo namo bendraturtė turėjo teisę pasiūlyti savo naudojimosi gyvenamuoju namu tvarką ir įrodyti, kad jos siūlomas naudojimosi gyvenamuoju namu būdas yra priimtiniausias, o pareiškėjo siūlomas variantas pažeidžia nepilnamečių vaikų interesus, tačiau to neatliko. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad skolininkas R. S., Raseinių rajono apylinkės teismo 2013 m. balandžio 10 d. nutarties, kuria nustatyta jo dalis bendrojoje nuosavybėje bei naudojimusi nekilnojamu turto tvarka, neskundžia. Apeliacinės instancijos teismas pasikartoja, kad šioje byloje apeliantė nepateikė savo siūlymo dėl naudojimosi namu tvarkos nustatymo, todėl pagal CPK 306 straipsnio 2 dalį atskirasis skundas negali būti grindžiamas aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme. Tokiu teisiniu reglamentavimu siekiama panaikinti galimybę piktnaudžiauti procesu, siekiama skatinti bylos dalyvius veikti už greitą ir teisingą bylos išnagrinėjimą, bylinėtis sąžiningai, atskleidžiant bylai reikšmingus duomenis pirmosios instancijos teisme, o ne sukuriant netikėtumus po pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012-03-15 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-95/2012).
Kad santuokos nutraukimo ir turto padalijimo byloje pareiškėjų R. S. ir E. S. procesinių veiksmų ir teismų nutarčių seka rodo, jog pareiškėjai nesiekė veiksmingo ir operatyvaus santuokinio turto padalijimo ir teismo sprendimo įvykdymo, nukreipiant išieškojimą į skolininko dalį bendrojoje jungtinėje nuosavybėje, akcentuota šioje byloje kasacinio teismo 2014 m. birželio 9 d. nutartyje.
Įvertinus faktines aplinkybes, kad tarp suinteresuotų asmenų R. S. ir E. S. santuoka yra nutraukta bei priteistas išlaikymas nepilnamečiams vaikams, tačiau jie savo iniciatyva vengia pasidalinti santuokoje įgytą turtą, ir atsižvelgdamas į tai, kad dėl namo naudojimosi tvarkos nustatymo suinteresuoti asmenys R. S. ir E. S. savo pasiūlymo nepateikė, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog pirmosios instancijos teismo patvirtintas skolininko turto dalies bendrojoje jungtinėje nuosavybėje nustatymo būdas, labiausiai užtikrina faktiškai name liekančių gyventi asmenų – R. S. ir E. S. ir jų vaikų– G. S. ir E. S. interesų pusiausvyrą, neteikia prioriteto nei vienam iš bendraturčių, tuo pačiu užtikrina kreditoriaus interesus. Teismo nuomone, nurodyta situacija atitinka bendrąsias naudojimosi nekilnojamais daiktais tvarkos nustatymo taisykles – teisėtumo; adekvatumo dalims bendrosios nuosavybės teisėje; naudojimosi daiktu racionalumo (patogumo) ir efektyvumo bei faktinių nuosavybės teisinių santykių stabilumo kriterijus, kas leidžia daryti išvadą, kad šalys realiai galės naudotis joms paskirtomis patalpomis, tokia tvarka padės maksimaliai išvengti naudojimosi turtu nepatogumų.
Dėl žemės sklypo naudojimosi tvarkos nustatymo
Pirmosios instancijos teismas suinteresuotiems asmenims R. S. ir E. S. 0,19 ha žemės sklypą, kurio (duomenys neskelbtini), paskyrė bendram naudojimuisi.
Apeliaciniame skunde apeliantė nurodo, kad pirmosios instancijos teismas paskirdamas bendrai naudotis 0,19 ha žemės sklypu, neatsižvelgė, kad namų valdos žemės sklypas yra suskirstytas į atskiras zonas –sodo, daržo, pravažiavimo, ir kad be žemės sklypo plano naudojimosi tvarkos nustatyti yra neįmanoma.
Žemės sklypo kaip nekilnojamojo daikto naudojimosi tvarkos nustatymas yra vienas iš bendraturčių bendrosios nuosavybės teisės įgyvendinimo būdų (CK 4.81 straipsnio 1 dalis). CK 4.75 straipsnio 1 dalies nuostata, kad bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektas valdomas, juo naudojamasi ir disponuojama bendraturčių sutarimu, reiškia įstatymo įtvirtintą kiekvieno bendraturčio pareigą visus su bendru turtu susijusius klausimus spręsti vadovaujantis interesų derinimo, proporcingumo, savitarpio supratimo principais. Tai įpareigoja bendraturčius išnaudoti visas galimybes suderinti savo valią dėl bendro daikto valdymo bei nesiekti savo interesų apsaugos kito bendraturčio teisių suvaržymo sąskaita (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. K. v. E. T., bylos Nr. 3K-3-96/2009; 2010 m. balandžio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje S. L. v. UAB „Alytaus valda“, Alytaus apskrities viršininko administracija, bylos Nr. 3K-3-153/2010; 2011 m. vasario 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. T. v. D. K., bylos Nr. 3K-3-77/2011).
Šiuo atveju, pirmosios instancijos teismas pagrįstai suinteresuotiems asmenims R. S. ir E. S. 0,19 ha žemės sklypą, kurio unikalus (duomenys neskelbtini), paskyrė bendram naudojimuisi, atsižvelgiant į tai, kad apeliantė savo siūlymo, kaip naudotis šiuo sklypu nepateikė. Todėl apeliantė nepagrįstai remiasi šiuo argumentu pateiktame atskirajame skunde (CPK 306 straipsnio 2 dalis).
Apeliaciniame skunde nurodoma, kad miško paskirties žemės sklypas (duomenys neskelbtini) ir taip yra dviejų savininkų, todėl teismui nustačius, kad R. S. dalis miške sudaro 461/1844, šio miško realizavimas nepadarius planų ir neatsidalinus iš bendrosios nuosavybės, yra negalimas.
Atkreiptinas dėmesys, kad pagal CPK 667 str. paduotą pareiškimą vyksta ne turto padalijimas, kai jis paskirstomas keliems asmenims, bet individualizuojama skolininko turto dalis bendrojoje nuosavybėje, iš kurios turi būti vykdomas išieškojimas. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas šios kategorijos bylose yra suformavęs praktiką, kad CPK 667 str. pagrindu teismas gali nustatyti bendrosios nuosavybės bendraturčių idealiąsias bei (ar) realiąsias dalis ir jos turi būti nustatytos taip, kad būtų įmanoma išieškoti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006-01-11 nutartis c.b. Nr.3K-3-23/2006). Toks išieškojimas galimas tiek esant nustatytai idealiajai, tiek realiajai daliai, nes CPK normos neįpareigoja privalomai nustatyti realiosios skolininkui priklausančio turto bendroje nuosavybėje dalies. Tik remdamasis pagal CPK667 str. 1 d. išieškotojo ar bendrosios nuosavybės dalyvių pateiktu prašymu teismas, nustatęs skolininko dalį, turi vadovautis CPK 667 str. 2 d. nuostatomis ir nustatyti naudojimosi tvarką skolininkui priklausančia nekilnojamojo daikto dalimi. Šių proceso teisės normų, kuriose nustatytas įpareigojimas teismui nustatyti naudojimosi nekilnojamuoju turtu tvarką po to, kai buvo nustatyta skolininko dalis bendroje nuosavybėje, paskirtis yra ta, kad skolininko ir kitų bendraturčių bendrosios nuosavybės teise valdomas, naudojamas ir disponuojamas nekilnojamasis daiktas būtų parduodamas už kuo didesnę kaina, taip užtikrinant kreditoriaus bei skolininko interesus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005-02-23 nutartis c.b. Nr. 3K-3-121/2005; 2005-09-28 nutartis c.b. Nr. 3K-3-360/2005).
Taip pat pažymėtina, kad kasacinis teismas yra konstatavęs, jog tuo atveju, kai skolininko, kaip bendrosios dalinės nuosavybės dalyvio, dalis, remiantis viešo registro duomenimis, yra žinoma, naudojimosi skolininkui priklausančia nekilnojamojo daikto dalimi tvarka pagal CPK 667 straipsnio 2 dalį pateiktą išieškotojo ar bendrosios dalinės nuosavybės dalyvio prašymą priverstinio vykdymo metu negali būti nustatoma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. gruodžio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-542/2007). Tai lemia aplinkybė, kad nekilnojamojo daikto, kuris yra bendroji dalinė nuosavybė, bendraturčiai, tarpusavio susitarimu nustatydami naudojimosi daikto konkrečiomis dalimis tvarką, įgyvendina savo bendrosios dalinės nuosavybės teisę. Dėl nurodytos priežasties, iš viešai prieinamų VĮ „Registro centras“ duomenų nustačius, kad nagrinėjamu atveju skolininko, kaip bendrosios dalinės nuosavybės dalyvio, dalis yra žinoma, naudojimosi tvarkos nustatymas šioje stadijoje nesudaro kliūčių vykdyti išieškojimą. Kaip minėta, išieškojimo vykdymui užtenka nustatyti idealiąją turto dalį, nes CPK normos neįpareigoja būtinai nustatyti realiosios skolininkui priklausančio turto bendroje nuosavybėje dalies.
Apeliantės nurodomi argumentai dėl santuokos metu turėto ir parduoto kito turto, ar sumokėtos kompensacijos šiuo atveju nėra aktualūs, nes šiai dienai buvusių sutuoktinių turtas nėra padalintas ir galioja prezumpcija dėl abiejų sutuoktinių bendro turto lygių dalių principo.
Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010, ir kt.).
Dėl kitų atskirojo skundo argumentų nepasisakoma, nes neturi įtakos skundžiamos teismo nutarties teisėtumui ir pagrįstumui.
Teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, teisingai aiškino ir taikė civilinio proceso normas, dėl to pagrindų panaikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį nėra (LR CPK 329, 330, 338 str.). Todėl skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis paliktina nepakeista, o atskirasis skundas atmestinas (LR CPK 337 straipsnio 1 punktas).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1dalies 1 punktu, teismas
nutaria:
Raseinių rajono apylinkės teismo 2013 m. balandžio 10 d. nutartį palikti nepakeistą.