Vilniaus apygardos teismo nutartis

2014-09-15 · Civilinė byla Nr. 2A-86-232/2014

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2014-09-15
Bylos Nr.
2A-86-232/2014
Teisminio proceso Nr.
2-68-3-05009-2012-9
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjas
Liuda Uckienė
Atsakovas
UAB „Transred“
Trečiasis asmuo
„BTA Insurance Company“ SE, Lietuvoje
Civilinė byla Nr. 2A-86-232/2014Teisminio proceso Nr.2-68-3-05009-2012-9Procesinio sprendimo kategorija (S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2013 m. rugsėjo 15 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Liuda Uckienė, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo UAB „Transred“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. rugsėjo 2 d. sprendimo civilinėje byloje pagal UAB DK „PZU Lietuva“ ieškinį atsakovui UAB „Transred“ dėl žalos atlyginimo regreso tvarka, trečiasis asmuo „BTA Insurance Company“ SE, Lietuvoje vykdanti veiklą per „BTA Insurance Company“ SE filialą Lietuvoje. Išnagrinėjęs bylą teismas

Aprašomoji dalis

NUSTATĖ:

I.GINČO ESMĖ.

Ieškovo UAB DK „PZU Lietuva“ atstovas prašė teismo priteisti iš atsakovo 2485,22 Lt sumą, 6 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos už laikotarpį nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad tarp ieškovo UAB DK „PZU Lietuva“ ir atsakovo UAB „Transred“ 2011-07-11 buvo sudaryta įprastinė transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartis AYAS Nr. 01 8074004, kuria buvo apdrausta sunkvežimio „MAN 18.430“, v/n (duomenys neskelbtini) valdytojų civilinė atsakomybė. Draudimo sutarties 1.6 punktu ieškovas ir atsakovas susitarė, kad transporto priemonė Iveco bus eksploatuojama tik Lietuvoje.2012-02-02 Slovakijoje eismo įvykio metu buvo apgadintas autobusas „Iveco", v/n PO 447 DČ. Dėl eismo įvykio yra kaltas sunkvežimio MAN vairuotojas I. A.. Eismo įvykio aplinkybes ir kaltininką patvirtina: kelių eismo įvykio deklaracija, pranešimo dėl draudiminio įvykio - padarytos žalos patikrinimo pažyma, draudiminio įvykio apžiūros protokolas Nr. 8040000898. Dėl eismo įvykio metu atsiradusios žalos ieškovas išmokėjo 4970,44 Lt (1439,54 EUR) dydžio draudimo išmoką. Padarytos žalos dydį ir jos atlyginimo faktą patvirtina: 2012-04-12 galutinė sąskaita faktūra Nr. 101210056, 2012-04-20 draudimo išmokos mokėjimo pažyma, mokėjimo nurodymas Nr. 1667. TPVCAPDĮ 22 straipsnio 2 dalis numato draudiko teisę reikalauti, kad draudėjas gražintų išmokėtą sumą ar jos dalį, jeigu draudėjas nevykdė ar netinkamai vykdė draudimo sutartyje nustatytas pareigas. Šią draudiko regreso teisę detalizuoja 2004-06-23 Vyriausybės nutarimu Nr. 795 patvirtintos „Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir draudimo išmokos mokėjimo taisyklės", kurių 62.2 punkte nustatyta, kad draudėjui neįvykdžius ar netinkamai vykdžius draudimo sutartyje nustatytas pareigas, atsakingas draudikas turi teisę reikalauti, kad draudėjas grąžintų iki 50 procentų išmokėtos draudimo išmokos, jeigu draudimo sutarties galiojimo metu padidėjus sutartyje numatytai draudimo rizikai (pasikeitus aplinkybėms, turinčioms įtakos draudimo įmokos apskaičiavimui ar padidinimui) draudėjas ar jo atstovas apie tai neinformavo atsakingo draudiko draudimo sutartyje nustatyta tvarka.

Draudimo sutartis yra rizikos sutartis, pagal kurią draudikas perima iš draudėjo nuostolių atsiradimo riziką, be to, tai yra fiduciarinė sutartis, t. y. grindžiama jos šalių didžiausio tarpusavio pasitikėjimo principu. Dėl to draudimo sutarties šalys privalo būti viena kitai absoliučiai atviros ir atskleisti viena kitai visą informaciją, kuri gali būti reikšminga šiai sutarčiai sudaryti bei jos sąlygoms nustatyti ir vykdyti. Nurodyti draudimo sutarties ypatumai lemia didesnę šios sutarties šalių pareigą bendradarbiauti ir kooperuotis (CK 6.38 straipsnio 3dalis), taip pat didesnį atidumą ir rūpestingumą viena kitos atžvilgiu. Atsakovo sunkvežimio MAN valdytojo civilinė atsakomybė buvo apdrausta šią transporto priemonę eksploatuojant tik Lietuvos Respublikos teritorijoje (draudimo sutarties 1.6 punktas). Todėl atsakovas (draudėjas) prieš eksploatuodamas sunkvežimį MAN už Lietuvos Respublikos teritorijos ribų privalėjo apie tai informuoti ieškovą, o ieškovas, atsižvelgdamas į naujai išaiškėjusias aplinkybes, turėjo teisę reikalauti pakeisti draudimo sutarties sąlygas ir apdrausti padidėjusią draudimo riziką (Draudimo sutarties sąlygų 36, 38, 39 punktas.). Tačiau atsakovas apie padidėjusią draudimo riziką neinformavo ieškovo, pažeidė sudarytos draudimo sutarties 1.6 punktą bei Draudimo sutarties sąlygų 36, 38 punktus. Esant šiems pažeidimams, ieškovas įgijo regreso teisę dėl išmokėtos žalos dalies atlyginimo. Vadovaujantis TPVCAPDĮ 22 straipsnio 2 dalimi, 2004-06-23 Vyriausybės nutarimu Nr. 795 patvirtintų Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir išmokos mokėjimo taisyklių 62.2. punktu, CK 6.280 straipsnio l dalimi. Ieškovas kreipėsi į atsakovą dėl padarytos žalos atlyginimo, tačiau atsakovas geruoju žalos nesutiko neatlyginti.

Šalies argumentai

Atsakovas UAB „Transred“ nesutiko su ieškovo ieškiniu, prašė ieškinį atmesti. Nurodė, nesant jokių objektyvių įrodymų, kad 2012-02-02 dieną Slovakijoje įvykusiame eismo įvykyje dalyvavo ir žalą sukėlė būtent atsakovui priklausanti ir ieškovo apdrausta transporto priemonė. Atsakovui priklausančių sunkvežimio ir puspriekabės vairuotojas, neigė dalyvavęs eismo įvykyje, apžiūrėjus transporto priemones jokių susidūrimo su kita transporto priemone žymių nebuvo aptikta ir nėra užfiksuota. Ieškovo pareiškime minima kitos markės, Iveco, nukentėjusiojo transporto priemonė nei deklaracijoje ir pridedamuosiuose registracijos ir draudimo dokumentuose, kur bent keletą kartų aiškiai nurodyta irisbus Crossway, taip pat skiriasi valstybiniai numeriai. Atsakovas nurodo, kad pagal pareigūnų užpildytą neva buvusio autoįvykio schemą, autoįvykyje kontaktavo UAB „Transred“ puspriekabė DD394, civiliniu draudimu drausta BT draudime, todėl pareiškėjas neturėjo tinkamo pagrindo draudiminei išmokai ar juo labiau dabar jos išieškojimui regreso tvarka. Be to, jei autoįvykyje būtų dalyvavęs vilkikas (duomenys neskelbtini) ši transporto priemonė autoįvykio metu buvo drausta galiojančiu ieškovo civilinės atsakomybės draudimu, o trumpalaikė tarptautinių krovinių pervežimo įmonės licenciją turinčios UAB „Transred“ transporto priemonės komandiruotė už Lietuvos Respublikos teritorijos ribų Europos sąjungos šalyse nepanaikina ir kitaip neapriboja civilinės atsakomybės draudimo poilsio galiojimo.

Atsiliepimas

Trečiasis asmuo „BTA Insurance Company“ SE, Lietuvoje vykdanti veiklą per „BTA Insurance Company“ SE filialą Lietuvoje pateikė atsiliepimą į ieškinį ir prašė ieškinį tenkinti ir priteisti iš atsakovo visas bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad trečiojo asmens nuomone, sprendimas šioje byloje negali turėti įtakos trečiojo asmens teisėms ir pareigoms. Eismo įvykio metu, ieškovo apdraustas vilkikas buvo sukabintas su trečiojo asmens apdrausta puspriekabe, draudimo išmoka už padarytą žalą yra mokama pagal ieškovo draudimo sutartį.

II. PIRMOSIOS INSTANCIJOS TEISMO SPRENDIMO ESMĖ.

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013 m. rugsėjo 2 d sprendimu ieškovo UAB DK „PZU Lietuva“ ieškinį atsakovams UAB „Transred“ dėl žalos atlyginmo regreso tvarka, tenkino.

Teismas konstatavo, kad TPVCAPDĮ 16 straipsnio 5 dalis, kurioje nurodyta, kad išmoka dėl velkama transporto priemone padarytos žalos (pagal teisės aktus velkamos transporto priemonės vairuotojas nebūtinas) mokama pagal velkančios transporto priemonės draudimo sutartį, kai velkama transporto priemonė eismo įvykio metu buvo sukabinta su velkančia transporto priemone, toks pats teisinis reglamentavimas yra įteisintas ir ieškovo pateiktose Slovakijos Civilinio kodekso atitinkamuose 427, 431 straipsniuose bei SDA metodiniuose nurodymuose Nr.1/2005 „Transporto priemonių junginio sukeltų draudiminių įvykių likvidavimo tvarka“, kas leidžia teismui daryti išvadą, jog ieškovas pagrįstai ir teisėtai atlygino autoįvykio metu padarytą žalą ir yra tinkamas ieškovas nagrinėjamoje byloje. Draudimo sutartis atitinka TPVCAPDĮ 10 straipsnio 1, 2 dalyse įtvirtintą imperatyvą, kad įprastinė ar pasienio draudimo sutartis suteikia draudimo apsaugą kiekvienoje Europos Sąjungos valstybėje narėje (žaliojoje kortelėje nurodytose užsienio valstybėse) sumokėjus vieną (bendrą) draudimo įmoką. Draudimo įmokos perskaičiavimas (padidėjimas), kai transporto priemonė eksploatuojama ir kitose valstybėse, vertintinas ne kaip TPVCAPDĮ 10 straipsnio 1, 2 dalyse nurodytos nuostatos dėl vienos (bendros) draudimo įmokos pažeidimas, o kaip draudimo įmokos perskaičiavimas paaiškėjus naujoms aplinkybėms, turinčioms reikšmės draudimo rizikos vertinimui. TPVCAPDĮ 22 straipsnio, reglamentuojančio draudiko sumokėtų sumų grąžinimą, 2 dalyje nustatyta, kad jei apdraustos transporto priemonės valdytojas nevykdė ar netinkamai vykdė šio įstatymo 12 str. nustatytas pareigas ar padidino žalą dėl savo kaltės, draudikas turi teisę reikalauti grąžinti išmokėtą sumą ar jos dalį iš valdytojo. Jei draudėjas nevykdė ar netinkamai vykdė draudimo sutartyje nustatytas pareigas, draudikas turi teisę reikalauti, kad draudėjas grąžintų išmokėtą sumą ar jos dalį. Draudiko reikalaujamos grąžinti sumos dydis nustatomas atsižvelgiant į nustatytų pareigų pažeidimą, priežastinį ryšį su eismo įvykiu, dėl pažeidimo ar pareigų nevykdymo atsiradusios žalos dydį, kitas reikšmingas aplinkybes, taip pat į Vyriausybės nustatytą Žalos nustatymo ir išmokų mokėjimo tvarką. Teismas, įvertinęs visus įrodymus, padarė išvadą, jog yra pagrindas patenkinti ieškinį.

III.APELIACINIO SKUNDO IR ATSILIEPIMO Į JĮ ARGUMENTAI.

Apeliantas ieškovas UAB „Transred“ apeliaciniu skundu prašė panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo nutartį. Nurodė, kad byloje neįrodytas dėl autoįvykio faktas ir atsakovo vairuotojo kaltė. Atsakovo nuomone neįmanoma, kad sunkiasvorių transporto priemonių kontakto atveju ant UAB „Transred“ transporto priemonių nebūtų likę nė įbrėžimo. Atsakovo vairuotojas kaltu neprisipažino, privalomame pasirašyti kaltės prisipažinimo atveju autoįvykio deklaracijos 15 punkte, kaltu nepasirašė. Pareiškime minėta deklaracija užpildyta pačių pareigūnų pagal dokumentuose esančius duomenis, jokie autoįvykio įrodymai nepridėti. Be to, negalima teigti, kad vairuotojas sumokėjo tik 60 EUR baudą už autoįvykio sukėlimą, nes baudos už tokius įvykius yra keliolika kartų didesnės. Apeliantas pažymi, kad ieškovo pareiškime minima kitos nei nurodyta deklaracijoje ir pridedamuosiuose registracijos ir draudimo dokumentuose markės „Iveco“ nukentėjusiojo transporto priemonė Irisbus Crossway, taip pat skiriasi valstybiniai numeriai. Atsakovas UAB „Transred“ teigia, kad pagal pareigūnų užpildytą neva buvusio autoįvykio schemą, autoįvykyje kontaktavo UAB „Transred“ puspriekabė DD394, civiliniu draudimu drausta BT draudime, todėl pareiškėjas neturėjo tinkamo pagrindo draudiminei išmokai ar juo labiau išieškojimui regreso tvarka. Civilinio kodekso traktuotė, kad visuomet atsako velkančiosios transporto priemonės civilinės atsakomybės draudikas, šiuo atveju netaikytina nes puspriekabė negali savarankiškai judėti be velkančiosios transporto priemonės. Apelianto nuomone, tuo atveju jei mename autoįvykyje būtų dalyvavęs vilkikas (duomenys neskelbtini) ši transporto priemonės autoįvykio metu buvo drausta galiojančiu UAB DK „PZU Lietuva“ civilinės atsakomybės draudimu ir trumpalaikė tarptautinių krovinių pervežimo įmonės licenciją turinčios UAB „Transred“ transporto priemonės komandiruotė už Lietuvos ribų Europos sąjungos šalyse nepanaikina ir kitaip neapriboja civilinės atsakomybės draudimo poliso galiojimo. Taip nurodė, kad UAB DK „PZU Lietuva“ privalėjo tinkamai supažindinti UAB „Trasred“ su draudimo sutarties sąlygomis, atskleisti jam šių sąlygų turinį ir jų nevykdymo pasekmes, bet to nepadarė.

Atsiliepimas

Ieškovas atsiliepime su apeliaciniu skundu nesutiko, prašė, atsakovo apeliacinį skundą atmesti ir priteisti ieškovui bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai, dėl to, kad ieškovas neatvyko į apelianto darbo vietą apžiūrėti eismo įvykyje dalyvavusios transporto priemonės būklės, yra atmestini kaip nepagrįsti, nes praėjus kuriam laikui po eismo įvykio, transporto priemonės apžiūrėti nebuvo prasmės. Apeliaciniame skunde teigiama, jog absurdiška teigti, kad vairuotojas sumokėjo tik 60 EUR baudą už autoįvykio sukėlimą, tačiau apeliantas nepateikė jokių įrodymų, kad bauda turėjo būti didesnė, taip pat nenurodė už ką, jo darbuotojui buvo skirta 60 EUR bauda, o pranešimo dėl draudiminio įvykio – padarytos žalos patikrinimo pažymoje aiškiai nurodyta, kad bauda atsakovo darbuotojui, kaip eismo įvykio dalyviui, paskirta už įstatymo pažeidimą. Apeliantui kyla neaiškumų dėl to, kokiai transporto priemonei padaryta žala, tačiau vien dėl to, kad kai kuriuose dokumentuose užfiksuotas modelis, nenurodant automobilio markės, nereiškia, kad žala padaryta kitai transporto priemonei. Žala buvo padaryta autobusui Iveco kontaktuojant su puspriekabe, kuri įvykio metu buvo sukabinta su transporto priemone drausta ieškovo draudimo įmonėje, todėl ieškovas, kaip velkančiosios transporto priemonės draudikas privalėjo atlyginti šią žalą. Nurodė, kad įvykus eismo įvykiui Slovakijoje draudimo apsauga vis tiek buvo suteikta (nors atsakovas ir pažeidė įsipareigojimą eksploatuoti transporto priemonę tik Lietuvoje), kadangi ieškovas sudaręs sutartį su apeliantu įsipareigojo užtikrinti žalą patyrusių trečiųjų asmenų interesus. Apeliantas elgėsi nesąžiningai ieškovo atžvilgiu ir nevykdė savo įsipareigojimų pranešti apie draudimo rizikos padidėjimą, ieškovas naudojosi teise reikalauti grąžinti išmokėtos sumos dalį. Apeliantas turėjo visas galimybes detaliai susipažinti su sutarties sąlygomis, tačiau jokių su 1.6 punktu susijusių pretenzijų nepareiškė nei sutarties sudarymo metu, nei po jos sudarymo, taip pat apeliantas yra savo srities profesionalas, užsiima tarptautiniais pervežimais kas reiškia, kad turi patirties sudarant privalomojo civilinės atsakomybės draudimo sutartis ir, būdamas protingu, rūpestingu bei apdairiu verslininku turėjo skaityti savo sudaromas draudimo sutartis. Be to, draudimo sutarties 1.6 punktas įtvirtina apelianto pareigą informuoti ieškovą pasikeitus aplinkybėms, turinčioms įtakos draudimo įmokos paskaičiavimui ar padidinimui, o transporto priemonės eksploatavimas už Lietuvos Respublikos teritorijos ribų yra prižįstamas draudimo riziką didinančiu kriterijumi.

IV.PELIACINĖS INSTANCIJOS TEISMO NUSTATYTOS APLINKYBĖS IR ARGUMENTAI.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tik apskųstoje dalyje ir tik analizuojant apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis).

Lietuvos Aukščiausias Teismas (toliau LAT) formuoja praktiką (LAT 2009 10 14 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-296/2009; 2010 03 16 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010, 2011 02 15 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-52/2011), kad atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė ir iš esmės teisingai vertino surinktus įrodymus reikšmingas bylos aplinkybes, nenukrypo nuo aktualios teismų praktikos ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, todėl pirmosios instancijos teismo motyvų nekartoja ir pasisako tik dėl apeliaciniuose skunduose dėstomų argumentų.

Ginčas byloje yra kilęs iš privalomojo draudimo teisinių santykių. Apeliantas skundžia teismo sprendimą, kuriuo regreso tvarka iš jo, kaip nesąžiningo draudėjo, nepranešusio apie draudimo riziką didinančias aplinkybes, regreso tvarka priteista pusė sumos ieškovo kaip atsakovo draudiko sumokėto žalos atlyginimo, atlyginat eismo įvykio, įvykusio Slovakijos teritorijoje dėl atsakovo vairuotojo kaltės padarytą žalą nukentėjusiajai šaliai.

Apeliantas savo apeliacinį skundą pirmiausia grindė aplinkybe jog jo manymu teismas netinkamai vertino byloje pateiktus įrodymus nepagrįstai laikė įrodytu faktą, kad eismo įvykyje dalyvavo atsakovui priklausanti ieškovo drausta transporto priemonė ir kad kaltas dėl įvykio būtent šios atsakovo transporto priemonės vairuotojas. Su šiais atsakovo teiginiais apeliacinės instancijos teismas nesutinka.

Civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 straipsnis) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis). Įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Kasacinis teismas ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. balandžio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB ,,Interbolis“ v. VĮ Registrų centras, bylos Nr. 3K-3-155/2010; 2011 m. vasario 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje I. K. v. R. S. ir kt., bylos Nr. 3K-3-35/2011; kt.). Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. M. v. DUAB „Baltijos garantas“, bylos Nr. 3K-3-98/2008; 2010 m. lapkričio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje D. P. v. G. K., bylos Nr. 3K-3-428/2010; 2011 m. rugpjūčio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB ,,Šilo bitė“ir kt. v. Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas ir kt., bylos Nr. 3K-3-340/2011; kt.). Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008m. vasario 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje S. M. v. UAB „Y. W. Technologies Lietuva“, bylos Nr. 3K-3-129/2008; 2014 m. birželio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje H. A. v. Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos ir kt., bylos Nr. 3K-3-335/2014; kt.). Pirmosios instancijos teismas nustatydamas faktines šios bylos aplinkybes nuosekliai vadovavosi pateiktais rašytiniais įrodymais, šalių pasisakymais teismo posėdyje. Byloje nustatyta, kad dėl ginčo autoįvykio Slovakijos policija kaltu pripažino atsakovo vairuotoją I. A.. Vairuotojo kaltę dėl minėto autoįvykio patvirtina rašytiniai bylos įrodymai - pateikta kelių eismo įvykio deklaracija (b.l.16), pranešimo dėl draudiminio įvykio-padarytos žalos patikrinimo pažyma (b.l.19), faktas kurio neneigia pats atsakovas, kad vairuotojui paskirta 60 EUR bauda (b.l.45), taip pat apgadintos transporto priemonės nuotraukos po eismo įvykio (b.l.46-47). Faktą, kad ieškovas atlygino nukentėjusiajam asmeniui sumokėdamas 1439,54 EUR draudimo išmoką patvirtina pateikta 2012 04 24 pažyma apie draudimo išmokos išmokėjimą bei 2012 04 27 mokėjimo nurodymo Nr. 1667 kopija (b.l.10, b.l.11). Apeliacinės instancijos teismas įvertinęs pirmosios instancijos sprendimo turinį, nurodo, kad teismas ištyrė ir įvertino visus šiai bylai reikšmingus įrodymus. Todėl skundo argumentas, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso teisės normas laikytinas, nepagrįstu, nes teismas pasisakė dėl visų reikšmingų nagrinėjamam ginčui išspręsti aplinkybių. Apeliacinio skundo motyvuose, nurodyti argumentai, kad apelianto vairuotojas kaltės nepripažino, kad vairuotojui skirta bauda yra akivaizdžiai per maža, kad ieškovas nesutiko apžiūrėti apelianto transporto priemonės, kad įsitikintų jog ji įvykio metu nenukentėjo kas jo nuomone patvirtintų jog ši transporto priemonė negalėjo dalyvauti įvykyje atmestini. Ta aplinkybė jog vairuotojas kaltės nepripažino gali būti paaiškinama jo noru išvengti atsakomybės ir negali būti vertinama kaip objektyvus liudijimas. Dėl baudos dydžio apeliantas nepateikė, niekaip neargumentavo bei nepagrindė savo nuomonės, kad baudos dydis neatitiko vairuotojo pažeidimo pobūdžio, ką siekdamas nuneigti byloje pateiktą rašytinį įrodymą turėtų padaryti. Dėl transporto priemonės papildomos apžiūros praėjus tam tikram laikui po įvykio teismas sutinka su ieškovo argumentu jog tokios apžiūros rezultatai negalėtų būti vertinami kaip atspindintys transporto priemonės būklę tuoj po įvykio. Tai, kad vienuose dokumentuose nurodoma nukentėjusiosios transporto priemonės, IVECO markės IRISBUS – CROSWAY modelio autobuso tik markė kituose tik modelis nepaneigia aplinkybės jog įvykio metu nukentėjo viena ir ta pati transporto priemonė, o klaidingas vienos iš raidžių parašymas verčiant ranka pildytą pranešimą dėl draudiminio įvykio (b.l. 45) vietoj B raidės parašant D laikytina technine vertimo klaida. Taigi apeliacinio skundo argumentai iš esmės yra grindžiami kitokiu nei pirmosios instancijos teismo tų pačių įrodymu vertinimu, atskirų įrodymų turinio analize, tačiau vien ta aplinkybė, kad teismas kitaip nei apeliantas vertino surinktus įrodymus ir kad byloje priėmė apeliantui nepalankų sprendimą, nereiškia, jog tai padaryta neįvertinus įrodymų visumos.

2011 07 11 šalių sudaryta įprastinė transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartis, kuria buvo apelianto kaip transporto priemonės (vilkiko MAN 18.430, v/n (duomenys neskelbtini) valdytojo civilinė atsakomybė (b.l.7-9), suteikiant draudimo apsaugą ES ir Europos ekonominės erdvės valstybėse bei Šveicarijoje, kokios reikalauja šių šalių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą reglamentuojantys teisės aktai. Pagal minėtos sutarties 1.6 punkto nuostatą draudimo rizika įvertinta, įmoka apskaičiuota atsižvelgiant į šias aplinkybes (aplinkybės, tiesiogiai susijusios su pavojaus draudimo objektui padidėjimu ar sumažėjimu, turinčios įtakos draudimo rizikos padidėjimui ar sumažėjimui): Transporto priemonė eksploatuojama tik Lietuvoje. Transporto priemonė nėra naudojama pavojingų krovinių pervežimui.“ Minėtame punkte taip pat suformuluota pareiga draudėjui pranešti apie bet kokį raudimo rizikos padidėjimą. Taip pat yra nuoroda į Draudimo priežiūros komisijos 2004 04 23 nutarimu Nr.47 patvirtintų Standartinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties sąlygų 38 punkte bei Vyriausybės 2004 06 23 nutarimu Nr.795 patvirtintų Taisyklių 62.1, 62.2punktus, numatančius draudėjo galimą atsakomybę už nevykdymą pareigos pranešti draudikui apie draudiko rizikos padidėjimą, nuo kurios tiesiogiai priklauso ir draudimo įmokos dydis. Tuo tarpu teismo posėdžio, metu atsakovo atstovas pripažino, kad UAB „Transred“ užsiima prekių pervežimu į prekybos centrus tiek Lietuvoje, tiek ir Latvijoje, Estijoje, kitose ES šalyse, o draustosios priemonės vairuotojas negali dalyvauti posėdžiuose dėl nuolatinių komandiruočių į užsienio šalis (b.l. 92). Apelianto aiškinimai jog jam sudarant draudimo sutartį nebuvo tinkamai išaiškintas draudimo sutarties turinys, neva jis nebuvo perspėtas dėl atsakomybės už neteisingų duomenų apie galimą draudiko riziką pateikimą, kad jis šiuose draudimo santykiuose traktuotinas kaip silpnesnioji sutarties šalis atmestini kaip nepagrįsti. Profesionaliai užsiimdamas pervežimais tame tarpe ir tarptautiniais, kas sudaro jo kaip juridinio asmens pagrindinę veiklą apeliantas, būdamas atidus ir rūpestingas verslininkas negali nežinoti draudimo santykių ypatybių ir jam gresiančių sankcijų nuslėpus svarbias aplinkybes įtakojančias draudimo įmokų dydį bei draudiko riziką įtakojančius faktus.

Kadangi bylos rašytiniuose įrodymuose nurodyta jog žala nukentėjusiajai transporto priemonei buvo padaryta atsakovo vilkiko velkamai priekabai, kuri drausta kito draudiko trečiojo asmens draudimu apeliantas teigė jog žalą turėjo atlyginti ne ieškovas bet būtent priekabos draudikas įtrauktas į bylą trečiuoju asmeniu (BTA Insurance Company“). Tokį savo argumentą apeliantas grindžia techninėmis priekabos savybėmis dėl kurių priekaba sukabinta su vilkiku, negali pati atskirai judėti ir padaryti žalos. Tačiau tokia išvada nelogiška, nes priekabos sukabintos su kita transporto priemone judėjimas visiškai priklauso nuo velkančiosios transporto priemonės valdytojo vairuotojo veiksmų. TPVCAPDĮ 16 straipsnio 5 dalis nustato jog išmoka dėl velkama transporto priemone padarytos žalos (kai pagal teisės aktus velkamos transporto priemonės vairuotojas nebūtinas) mokama pagal velkančios transporto priemonės draudimo sutartį, kai velkama transporto priemonė eismo įvykio metu buvo sukabinta su velkančia transporto priemone. Jeigu velkama transporto priemonė (kurios vairuotojas nebūtinas) prieš eismo įvykį atsikabino nuo ją velkančios transporto priemonės, dėl atsikabinusia transporto priemone padarytos žalos išmoka mokama pagal draudimo sutartį, kuria apdrausta atsikabinusios transporto priemonės valdytojo civilinė atsakomybė, jeigu dėl žalos padarymo atsakomybė kyla velkamos transporto priemonės valdytojui. Išmoka dėl velkama transporto priemone (kurios vairuotojas būtinas) padarytos žalos mokama arba pagal velkamos, arba pagal velkančios transporto priemonės draudimo sutartį atsižvelgiant į tai, kurios transporto priemonės valdytojui kilo civilinė atsakomybė. Byloje duomenų, kad velkama priekaba žalos padarymo metu buvo atsikabinusi nėra ir atsakovas šios aplinkybės neįrodinėjo, jis taip pat nėra nurodęs jog velkamoji transporto priemonė buvo valdoma kito vairuotojo. Todėl pagal šią įstatymo nuostatą už žalą atsakingas atsakovas. Ieškovas taip pat į bylą yra pateikęs įrodymus, kad toks pats teisinis reguliavimas nustatytas ir Slovakijoje, kur įvyko eismo įvykis ir pagal kurios teisę vadovaujantis Hagos konvencija turėtų būti paskirstoma civilinė atsakomybė (b.l. 97-106).

Pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė materialinės teisės normas, nurodydamas kad ginčo draudimo sutartis atitinka TPVCAPDĮ10 straipsnio 1, 2 dalyse įtvirtintą imperatyvą, kad įprastinė ar pasienio draudimo sutartis suteikia draudimo apsaugą kiekvienoje Europos Sąjungos valstybėje narėje (žaliojoje kortelėje nurodytose užsienio valstybėse) sumokėjus vieną (bendrą) draudimo įmoką. Draudimo įmokos perskaičiavimas (padidėjimas), kai transporto priemonė eksploatuojama ir kitose valstybėse, vertintinas ne kaip TPVCAPDĮ10 straipsnio 1, 2 dalyse nurodytos nuostatos dėl vienos (bendros) draudimo įmokos pažeidimas, o kaip draudimo įmokos perskaičiavimas paaiškėjus naujoms aplinkybėms, turinčioms reikšmės draudimo rizikos vertinimui. TPVCAPDĮ 22 straipsnio, reglamentuojančio draudiko sumokėtų sumų grąžinimą, 2 dalyje nustatyta, kad jei apdraustos transporto priemonės valdytojas nevykdė ar netinkamai vykdė šio įstatymo 12 str. nustatytas pareigas ar padidino žalą dėl savo kaltės, draudikas turi teisę reikalauti grąžinti išmokėtą sumą ar jos dalį iš valdytojo. Jei draudėjas nevykdė ar netinkamai vykdė draudimo sutartyje nustatytas pareigas, draudikas turi teisę reikalauti, kad draudėjas grąžintų išmokėtą sumą ar jos dalį. Draudiko reikalaujamos grąžinti sumos dydis nustatomas atsižvelgiant į nustatytų pareigų pažeidimą, priežastinį ryšį su eismo įvykiu, dėl pažeidimo ar pareigų nevykdymo atsiradusios žalos dydį, kitas reikšmingas aplinkybes, taip pat į Vyriausybės nustatytą Žalos nustatymo ir išmokų mokėjimo tvarką.

Kiti apeliacinio skundo argumentai nėra teisiškai reikšmingi todėl apeliacinės instancijos teismo plačiau neaptariami. Atsižvelgiant į nurodytą konstatuotina jog tenkinti apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, apeliacinės instancijos teismo kolegija

NUTARIA:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. rugsėjo 2 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti ieškovo UAB DK „PZU Lietuva“, buveinė, Konstitucijos pr .7, Vilniuje, juridinio asmens kodas 110057869, atsiskaitomoji sąskaita (duomenys neskelbtini), naudai iš atsakovo UAB „Transred“, juridinio asmens kodas 302544740, buveinė Žirmūnų g. 101-5, Vilniuje 532, 47Lt (penkis šimtus trisdešimt du litus 47 centus) bylinėjimosi išlaidų.

Teisėjai Liuda Uckienė