- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2024-06-04
- Bylos Nr.
- 1A-299-932/2024
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-01356-2024-6
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Julita Dabulskytė-Raizgienė, Ugnius Trumpulis, Rasa Paužaitė
- Nuteistasis
- E. K.
- Advokatai
- Marius Švanas
- Kategorijos
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Julitos Dabulskytės-Raizgienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos), Rasos Paužaitės ir Ugniaus Trumpulio,
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo E. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo Švenčionių rūmų 2024 m. kovo 5 d. nuosprendžio, kuriuo E. K. buvo pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 281¹ straipsnio 1 dalyje, ir jam paskirta 90 MGL (4 500 Eur) dydžio bauda.
Vadovaujantis BK 64¹ straipsniu, paskirta bausmė sumažinta vienu trečdaliu ir E. K. paskirta 60 MGL (3 000 Eur) dydžio bauda, nustatant ją sumokėti per dvylika mėnesių.
Vadovaujantis BK 67 straipsnio 2 dalies 1 punktu, 68 straipsniu, E. K. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – uždraudimas naudotis specialia teise vairuoti visų rūšių transporto priemones trejiems metams šešiems mėnesiams, šį terminą skaičiuojant nuo 2024 m. sausio 10 d.
Vadovaujantis BK 72 straipsnio 1, 2, 3 dalimis, konfiskuota 6 320 Eur vertės transporto priemonė „Subaru Legacy“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), identifikavimo numeris (duomenys neskelbtini).
Kardomosios priemonės – rašytinis pasižadėjimas neišvykti, specialiosios teisės vairuoti sustabdymas paliktos galioti iki nuosprendžio vykdymo pradžios.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės
1. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu E. K. nuteistas už tai, kad jis 2024 m. sausio 10 d., apie 12.50 val., Švenčionių rajono savivaldybėje, kelio (Nr. 102) Vilnius–Švenčionys–Zarasai 59-ajame kilometre, pažeisdamas Kelių eismo taisyklių (toliau – KET) 14 punkto reikalavimus, numatančius draudimą vairuoti transporto priemonę neblaiviems asmenims, vairavo keleivinį automobilį „Subaru Legacy“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), būdamas neblaivus, kai policijos pareigūnai tikrinimo metu nustatė, kad jo iškvėptame ore yra 3,35 promilės etilo alkoholio koncentracija. Tokiais savo veiksmais E. K. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 281¹ straipsnio 1 dalyje.
II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai
2. Apeliaciniu skundu nuteistasis E. K. prašo pakeisti Vilniaus regiono apylinkės teismo Švenčionių rūmų 2024 m. kovo 5 d. nuosprendį ir: 1) netaikyti automobilio konfiskavimo arba išieškoti iš nuteistojo automobilio vertę atitinkančios pinigų sumos dalį, t. y. iki 1 000 Eur; 2) uždraudimo naudotis specialia teise vairuoti transporto priemones terminą sutrumpinti iki vienerių metų šešių mėnesių.
2.1. Nuteistasis skunde pirmiausia pažymi teisiamajame posėdyje savo kaltę pripažinęs visiškai, sutiko tuoj pat duoti parodymus, byloje surinktus įrodymus prašė tik išvardinti, dėl ko, sutikus gynėjui ir prokurorui, buvo atliktas sutrumpintas įrodymų tyrimas. Apeliantas taip pat paaiškino besidžiaugiantis, jog niekas nenukentėjo. Pripažino pasielgęs neapgalvotai, nelabai sąmoningai, prieš sustabdant policijos pareigūnams išties buvo vartojęs alkoholį. Apelianto manymu, jis yra šiek tiek priklausomas nuo alkoholio, pagalbos dėl to nesikreipė, stengiasi pats kovoti su alkoholio vartojimu, pusmetį iki įvykio jo išvis nevartojo. Anksčiau buvo nuteistas už analogišką nusikaltimą, tuo metu dirbo kitoje įmonėje. Tąkart įvyko eismo įvykis, po kurio kilo konfliktinė situacija dėl kaltės ir tuomet jis išgėrė alkoholio. Pažymi esantis solidaus amžiaus, turi trisdešimt penkerių metų darbo stažą, yra įgijęs aukštąjį išsilavinimą, turi keturis suaugusius vaikus, gėdijasi savo poelgio, pats nesuprato, kaip galėjo taip pasielgti, ateityje nekartos tokių klaidų. Nurodo dar pirmosios instancijos teismo prašęs nekonfiskuoti transporto priemonės, kadangi ja naudojasi apelianto šeima (sutuoktinė ir vaikai). Šeimoje automobilį turi tik dukra, kuri gyvena užsienyje. Nuteistasis taip pat pažymi, kad šiandieninė finansinė jo situacija yra sudėtinga, dėl vairavimo apsvaigus nuo alkoholio prarado darbą. Dar kartą pabrėžia labai besigailintis, kad variavo apsvaigęs nuo alkoholio, pasižada ateityje to niekada nebedaryti.
2.2. Apelianto įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas nevisiškai įvertino galimybę šioje byloje netaikyti transporto priemonės konfiskavimo, neatsižvelgė, kad apeliantui ypač reikalinga turėti specialiąją teisę vairuoti transporto priemones. Teismas, taikydamas automobilio konfiskavimą, pažeidė fundamentalius teisės – teisingumo, protingumo, proporcingumo – principus.
2.3. Pasisakydamas dėl BK 72 straipsnyje numatytos baudžiamojo poveikio priemonės taikymo, nuteistasis nurodo, kad, vadovaujantis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo išaiškinimais, turto konfiskavimu yra siekiama daryti poveikį tai nusikalstamo elgesio motyvacijai, kuri visų pirma lemia savanaudiškų nusikaltimų padarymą. Čia nuteistasis pažymi, kad jo padarytas nusikaltimas yra ne iš savanaudiškų tikslų.
2.4. Nuteistojo įsitikinimu, pagal nustatytas aplinkybes transporto priemonės konfiskavimas šioje byloje yra neproporcingas (neadekvatus) padarytam teisės pažeidimui. Tokios pozicijos yra laikomasi apeliacinės instancijos teismų praktikoje (pavyzdžiui, Kauno apygardos teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-291-348/2017, Klaipėdos apygardos teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-313-174/2017, Šiaulių apygardos teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-230-309/2017 ir kt.), taip pat šiuo klausimu ne kartą yra pasisakęs ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (pavyzdžiui, kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-83/2010, Nr. 2K-7-130-699/2015, Nr. 2K-7-304-976/2016, Nr. 2K-34-699/2018).
2.5. Apeliantas tvirtinimu, tokios didelės vertės turto (6 320 Eur) konfiskavimas sužlugdytų jį tiek finansiškai, tiek morališkai ir neatitiktų proporcingumo principo reikalavimų. Teigia, kad skundžiamu nuosprendžiu konfiskuotiną automobilį jo sutuoktinė, kuri niekaip nėra susijusi su nagrinėjama nusikalstama veika, įsigijo už savo asmenines lėšas. Sutuoktinė niekaip neprisidėjo prie šio nusikaltimo padarymo, nežinojo ir negalėjo žinoti apie rengimąsi jį padaryti ir neturėjo jokių galimybių užkirsti kelią nusikaltimo padarymui. Priešingų duomenų byloje nėra.
2.6. Turto ar jo vertės konfiskavimas šiuo konkrečiu atveju nepagrįstai apsunkintų apelianto ir jo šeimos teisinę padėtį. Anot nuteistojo, jau ir dabartinė situacija kelia neviltį, emocinę depresiją, bejėgiškumą, nuteistasis prarado pasitikėjimą savimi. Prašant netaikyti turto konfiskavimo, skunde prašoma atsižvelgti į Vilniaus apygardos teisme nagrinėtą baudžiamąją bylą Nr. 1A-323-312/2021, kurioje teisėjų kolegija vietoje prokuroro prašomo turto konfiskavimo paskyrė kaltininkui 500 Eur įmoką į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą. Nuteistasis papildomai pažymi, kad jis padarė nesunkų, nesmurtinio pobūdžio nusikaltimą, kaltę pilnai pripažino ir gailėjosi, padėjo atskleisti nusikaltimo padarymo aplinkybes. Be to, yra charakterizuojamas teigiamai. Išdėstytos aplinkybės leidžia daryti išvadą, jog konfiskuoti 6 320 Eur vertės transporto priemonę nėra proporcinga ir tikslinga baudžiamajam (auklėjamam) tikslui pasiekti
2.7. Dėl baudžiamojo poveikio priemonės, numatytos BK 68 straipsnyje, taikymo nuteistasis nurodo, kad tais atvejais, kai naudodamasis specialia teise asmuo padaro nusikalstamą veiką, teismas uždraudžia šia teise naudotis nuo vienerių iki penkerių metų. Skiriant turi būti atsižvelgta tiek į vairuotojo asmenybę, ankstesnius pažeidimus, padarytus naudojantis specialia teise, tiek į nustatytas byloje eismo įvykio aplinkybes, nuteistojo kaltę, šio kaltininko padarytus konkrečius KET pažeidimus. Baudžiamojo poveikio priemonė turi padėti įgyvendinti bausmės paskirtį, taisomai veikti nuteistąjį. Nuteistojo nuomone, teisės vairuoti transporto priemones atėmimo terminas jam turėtų būti paskirtas artimas minimaliam.
2.8. Nuteistasis skunde nurodo užsiimantis individualia veikla, teikia apgyvendinimo (kaimo turizmo) paslaugas savo turimame sklype, planuoja rengti paraišką Europos Sąjungos paramai gauti. Teisės vairuoti ir automobilio netekimas sustabdytų šią veiklą pačiu palankiausiu, t. y. vasaros, metu. Nurodo, kad darbo vieta (kaimo turizmo sodyba) nuo jo gyvenamosios vietos Vilniuje yra nutolusi dideliu atstumu. Tam, kad galėtų užsiimti darbine veikla ir gauti pajamų, jam yra būtina turėti teisę vairuoti transporto priemones. Taip pat pažymi, kad turi rimtų sveikatos problemų (serga prostatos vėžiu). Be to, poreikį turėti teisę vairuoti transporto priemones pagrindžia ir tai, jog nuteistasis turi senyvo amžiaus motiną, kuri taip pat sunkiai serga, gali judėti tik mažus atstumus, viena beveik neišeina iš namų, jai sunku naudotis viešuoju transportu. Būtent apeliantas nuveža motiną gydytojus, lydi gydymo įstaigose, perka jai vaistus, maistą, kartu važiuoja į kapines aplankyti artimųjų.
2.9. Skunde atkreipiamas dėmesys į tai, kad teismai, nagrinėdami administracinių nusižengimų bylas, retais atvejais skiria teisės pažeidėjui specialiosios teisės atėmimą atitinkamo straipsnio sankcijoje numatytam vidurkiui ar didesniam terminui. Jei pažeidėjas gailisi, pripažįsta kaltę ir yra kitos aplinkybės (pavyzdžiui, teisė vairuoti reikalinga darbo funkcijoms atlikti, sunki pažeidėjo sveikata ir pan.), dažnai skiriamas minimalus teisės vairuoti atėmimo terminas. Apelianto teigimu, nagrinėjamu atveju baudžiamojo poveikio priemonių paskirtį padės įgyvendinti uždraudimas naudotis teise vairuoti transporto priemones tokiam terminui, kuris yra artimas minimaliam nustatytam terminui. Tokios pozicijos yra laikomasi ir aktualioje teismų praktikoje (past. – skunde vardijamos konkrečios bylos). Tokiu būdu apeliaciniame skunde prašoma atsižvelgti į tai, kad nuteistajam yra reikalinga teisė vairuoti transporto priemones ir sumažinti nustatytą terminą iki vienerių metų šešių mėnesių.
2.10. Apeliacinės instancijos teismui nusprendus, kad nagrinėjamu atveju yra tikslinga taikyti dvi baudžiamojo poveikio priemones, nuteistasis prašo tokiu atveju vieną iš tokių baudžiamojo poveikio priemonių paskirti 20 MGL dydžio įmoką į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą, atidedant įmokos mokėjimą dvylikos mėnesių laikotarpiui.
3. Teismo posėdžio metu nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, o prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
I. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
Nuteistojo E. K. apeliacinis skundas atmetamas.
4. Apeliaciniu skundu pirmosios instancijos teismo nuosprendis skundžiamas tik dalyje dėl nuteistajam paskirtų baudžiamojo poveikio priemonių, numatytų BK 68 ir 72 straipsniuose, todėl nagrinėdama bylą apeliacine tvarka teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, patikrins, ar skundžiamu nuosprendžiu baudžiamojo poveikio priemonių klausimai išspręsti teisingai.
5. BK 68 straipsnio 2 dalis numato, kad teismas gali uždrausti asmeniui naudotis specialiomis teisėmis nuo vienerių iki penkerių metų. Taigi šios baudžiamojo poveikio priemonės termino vidurkis yra treji metai. Nuteistajam E. K. teise naudotis vairuoti transporto priemones uždrausta trejus metus ir šešis mėnesius, t. y. ilgesniam terminui nei įstatymo numatytas šios baudžiamojo poveikio priemonės vidurkis. Nors apeliantas įrodinėja, kad toks terminas yra pernelyg ilgas, nustatytas neatsižvelgus į bylai reikšmingas aplinkybes ir prašo jį sutrumpinti iki vienerių metų šešių mėnesių, visgi, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nei kaltininką (tiek teigiamai, tiek ir neigiamai), nei jo padarytą nusikalstamą veiką apibūdinantys duomenys nesudaro pagrindo mažinti draudimo naudotis specialia teise terminą.
6. Nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje nustatyta, kad E. K. vairavo transporto priemonę būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kai jo neblaivumas daugiau nei 2 kartus viršijo 1,51 promilės ribą, nuo kurios kyla įstatyme numatyta baudžiamoji atsakomybė, t. y. jo iškvėptame ore buvo nustatyta 3,35 promilės etilo alkoholio koncentracija (1 t., b. l. 28). Akivaizdu, kad vairavimas esat tokiam stipriam apsvaigimui nuo alkoholio kėlė realų pavojų tiek pačiam nuteistajam, tiek ir kitiems eismo dalyviams (juo labiau, tokios būsenos vairuojant darbo dienos popietę, kai kelyje eismas yra intensyvesnis). Antai, iš bylos medžiagos kaip tik matyti, kad apie tai, jog transporto priemonę vairuoja galimai neblaivus asmuo, pranešė kitas eismo dalyvis (keleivinio autobuso vairuotojas), kuris matė, kaip darbo dienos popietę apelianto vairuojamas automobilis buvo išvažiavęs į priešpriešinę eismo juostą ir vos kaktomuša nesusidūrė su kitu keleiviniu autobusu (1 t., b. l. 24-25). Reikšminga tai, kad E. K. nusikalstamą veiką padarė neturėdamas teisės vairuoti transporto priemones, kai ši teisė jam buvo atimta (b. l. 114-115). Iš paties nuteistojo parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu, matyti, kad prieš sėsdamas už automobilio vairo jis aiškiai suvokė, kad yra apsvaigęs nuo alkoholio (parodė prieš tris valandas vartojęs stiprų alkoholinį gėrimą (degtinę), alkoholį gėrė ir įvykio išvakarėse), taigi, neabejotinai žinojo, kad tokios būsenos negali vairuoti, juo labiau, pastarajam buvo atimta teisė vairuoti transporto priemones, tačiau, nepaisydamas to, jis pasirinko nusikalstamą elgesio variantą. Tokios aplinkybės rodo E. K. neatsakingą požiūrį į visuomenėje galiojančią visiems privalomą tvarką, savo paties bei kitų asmenų saugumą, į ką taip pat atsižvelgtina sprendžiant jo teisinės atsakomybės klausimą. E. K., sėsdamas už vairo neblaivus, ignoravo galimas kilti neigiamas pasekmes, veikė tiesiogine tyčia – žinojo, kad teisės aktai draudžia vairuoti transporto priemones esant neblaiviam, suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį ir norėjo taip elgtis.
7. Apeliacinės instancijos teismas vertina ir tai, kad nors E. K. laikytinas neteistu (teistumas išnykęs), tačiau anksčiau jis buvo patrauktas baudžiamojon atsakomybėn už nusikaltimo, numatyto BK 281¹ straipsnio 1 dalyje, padarymą. Tiesa, tą kartą vairuodamas automobilį E. K. padarė eismo įvykį, kurio metu kliudė ir apgadino kitam asmeniui priklausančią transporto priemonę, o po šio eismo įvykio iki jo aplinkybių nustatymo vartojo alkoholį (vėliau jam nustatytas 2,44 promilių neblaivumas). Paminėtina, kad už pastarojo nusikaltimo padarymą E. K. buvo atimta teisė vairuoti kelių eismo transporto priemones vieneriems metams ir šešiems mėnesiams. Akivaizdu, kad tokios trukmės baudžiamojo poveikio priemonės paskyrimas didesnio poveikio pastarajam nepadarė. Be to, priešingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, iš aptartų duomenų yra visiškai aišku, kad E. K. padarytas nusikaltimas nėra atsitiktinio pobūdžio. Čia dar tikslinga paminėti, kad, remiantis teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis, E. K. dėl vairavimo esant neblaiviam praeityje buvo baustas ir administracine tvarka (2013 m.), tąkart jam buvo nustatytas 2,97 prom. girtumas, už padarytą pažeidimą paskirta bauda bei dvejiems metams vienam mėnesiui atimta teisė vairuoti transporto priemones. Nors teisinės pasekmės už anksčiau nurodytus teisės pažeidimus yra pilnai išnykusios, tačiau į įvardintus faktus, kurie reikšmingi vertinant kaltininko asmenybę, gali ir turi būti atsižvelgta sprendžiant dėl BK 68 straipsnyje numatytos baudžiamojo poveikio priemonės skyrimo, jos trukmės nustatymo.
8. Apeliaciniame skunde nuteistasis, prašydamas nustatyti mažesnį uždraudimo vairuoti transporto priemones atėmimo terminą, kaip esminius argumentus nurodo būtinumą nuvykti į sodybą, kurioje jis vykdo individualią veiklą ir gauna iš jos pajamas, taip pat lankytis gydymosi įstaigose (pats serga onkologine liga), nuvežti į jas senyvo amžiaus, sunkiai sergančią motiną, patenkinti kitus savo ir savo artimųjų poreikius. Teisėjų kolegijos vertinimu, asmeninės E. K. gyvenimo aplinkybės negali būti vertinamos kaip prioritetinės, nulemiančios jo intereso greičiau atgauti teisę vairuoti prioritetą prieš viešąjį interesą – užtikrinti saugumą keliuose ir iš jų baudžiamojo įstatymo nustatytam laikotarpiui eliminuoti neblaivius vairavusius asmenis. Teigtina, jog asmeninio gyvenimo aplinkybės, ar tai, kad vairuotojo pažymėjimas reikalingas darbinėms funkcijoms atlikti, nesuteikia pagrindo skirti švelnesnes baudžiamojo poveikio priemones ar nustatyti trumpesnį jų taikymo terminą. Atkreiptinas dėmesys, kad minėtos aplinkybės egzistavo ir buvo gerai žinomos dar iki E. K. padarant nusikaltimą, t. y. apeliantas aiškiai suvokė, jog teisės vairuoti transporto priemones (o ir pačios transporto priemonės) turėjimas jam yra itin reikalingas (esamu atveju specialioji teisė jam buvo atimta ir naujos analogiško pobūdžio nusikalstamos veikos padarymas reiškia, kad tokios teisės turėjimas dar ilgiau nebus galimas), tačiau nei atitinkamos aplinkybės, nei numatomos ateityje kilsiančios pasekmės nesulaikė jo nuo nusikalstamo veikimo. Kita vertus, dar ankstesnėje byloje, kurioje buvo nagrinėjamas po sukelto eismo įvykio alkoholio vartojimo atvejis ir sprendžiamas specialiosios teisės atėmimo klausimas, E. K. būtinumą turėti teisę vairuoti transporto priemones didele dalimi grindė tomis pačiomis aplinkybėmis, kurias dėsto ir nagrinėjamoje byloje (darbo netekimas, sunki materialinė padėtis, onkologinė liga), kas tik papildomai leidžia spręsti, kad apeliantas nėra kritiškas ir, žinodamas tiek jo paties, tiek jo artimųjų poreikiams teisės vairuoti transporto priemones svarbą, sėdo prie automobilio vairo, būdamas stipriai apsvaigęs nuo alkoholio. Pasirinkdamas nusikalstamą elgesį, nuteistasis prisiėmė ir riziką dėl visų nusikalstamos veikos padarymu kilusių neigiamų pasekmių, tarp jų ir uždraudimo naudotis specialia teise. Įvertinusi tiek anksčiau nurodytas nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, tiek kaltininką apibūdinančius duomenis, teisėjų kolegija neturi pagrindo nustatyti trumpesnį uždraudimo naudotis specialia teise terminą, kadangi jis nėra neproporcingas ir nevaržo nuteistojo teisių daugiau, nei to reikalauja siekiami tikslai.
9. Apeliaciniame skunde ginčijama ir kita baudžiamojo poveikio priemonė – turto konfiskavimas, prašant nekonfiskuoti automobilio „Subaru Legacy“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), arba taikyti dalinį konfiskuotino turto vertę atitinkančios sumos išieškojimą – iki 1 000 Eur. Turto konfiskavimas – priverstinis neatlygintinas konfiskuotino bet kokio pavidalo turto, esančio pas kaltininką ar kitus asmenis, paėmimas valstybės nuosavybėn (BK 72 straipsnio 1 dalis). Konfiskuotinu turtu laikomas BK uždraustos veikos įrankis, priemonė ar rezultatas (BK 72 straipsnio 2 dalis). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pažymėta, kad tais atvejais, kai asmuo, vairuodamas automobilį neblaivus, padaro nusikalstamą veiką, numatytą BK 281¹ straipsnio 1 dalyje, automobilis pripažįstamas šios nusikalstamos veikos padarymo priemone (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-61-511/2023). Byloje nustatyta, kad E. K. nusikaltimą padarė vairuodamas automobilį „Subaru Legacy“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) t. y. ši transporto priemonė pagrįstai pripažinta nusikalstamos veikos padarymo priemone, todėl, nenustačius išimtinių aplinkybių, toks turtas privalomai konfiskuotinas. Tai, kad baudžiamojo poveikio priemonės taikymas gali sukelti ir sukels asmeniui tam tikrų suvaržymų ir nepatogumų, savaime nereiškia, kad jos paskyrimas prieštarauja teisingumo ar proporcingumo principams arba jos paskyrimas reikštų netinkamą įstatymo taikymą. Apeliaciniame skunde nurodomos aplinkybės, kuriomis apeliantas grindžia prašymą nekonfiskuoti minėtos transporto priemonės, t. y. sunki finansinė situacija, po nusikalstamos veikos padarymo buvo priverstas išeiti iš darbo, individualios veiklos vystymui yra reikalinga transporto priemonė, poreikis vykti į gydymo įstaigas, pagalba senyvo amžiaus ir sveikatos problemų turinčiai motinai, negali būti laikomos išskirtinėmis aplinkybėmis, kurios pagrįstų išimtinį turto konfiskavimo netaikymą. Nuteistasis, dar prieš darydamas nusikalstamą veiką, privalėjo numatyti ir įvertinti galimas savo priešingo teisei elgesio pasekmes, todėl, kaip minėta, jis privalo prisiimti ir atsakomybę už tokių pasekmes, dėl kurių atsiradimo jis pats ir yra kaltas.
10. Prašymas nekonfiskuoti transporto priemonės yra grindžiamas ir tuo, kad automobilį už asmenines lėšas įsigijo jo sutuoktinė, kuri niekaip nėra susijusi su apelianto padarytu nusikaltimu, ji niekaip nežinojo ir negalėjo žinoti bei negalėjo užkirsti kelio nusikaltimo padarymui. Atitinkamai teismui pateiktas ir nuteistojo sutuoktinės J. K. paaiškinimas, kuriame ji akcentuoja nesanti susijusi su vyro padarytu nusikaltimu, užtikrina, kad automobiliu, kurį jį įsigijo už savo asmenines lėšas ir kurį teismas nusprendė konfiskuoti, daugiau niekada nebus padarytas joks nusikaltimas (1 t., b. l. 178). Iš bylos medžiagos matyti, kad transporto priemonė, kuria E. K. padarė nusikalstamą veiką, įgyta santuokos metu ir yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė. Vis dėlto ta aplinkybė, kad automobilis bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklauso ir nuteistojo sutuoktinei, nesant nustatytų kitų svarbių aplinkybių, nesudaro pagrindo konstatuoti, kad nagrinėjamu atveju negalima konfiskuoti automobilio, turėtų būti išieškota konfiskuotino automobilio vertę atitinkanti pinigų suma (jos dalis), o ne konfiskuotas pats turtas, kuris buvo nusikaltimo padarymo priemonė. Aptariamu klausimu kasacinės instancijos teismas yra ne kartą išaiškinęs, kad tuo atveju, jei kaltininkas, darydamas nusikalstamą veiką, kaip priemonę panaudojo turtą, kuris bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklauso jam ir kitam asmeniui, toks bendraturtis BK 72 straipsnio 5 dalies prasme nelaikomas „trečiuoju asmeniu“ (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-168-511/2020). Tai reiškia, kad nurodytas sutuoktinių turto teisinis režimas nėra kliūtis konfiskuoti bendrąja jungtine nuosavybės teise priklausantį turtą (šiuo atveju – automobilį). Pažymėtina, kad teismų praktikoje išaiškinta, kad tokiu atveju sutuoktinis, nukentėjęs dėl kito sutuoktinio veiksmų, kai dėl to sumažėja bendroji jungtinė nuosavybė, turi galimybę kreiptis į teismą ir prisiteisti kompensaciją už bendrosios jungtinės nuosavybės sumažėjimą (Lietuvos Aukščiausiojo teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-205-628/2018). Tikslinga paminėti, kad nuteistojo sutuoktinė, kuriai neabejotinai turėjo būti žinoma, kad E. K. už ankstesnę veiką, susijusią su alkoholio vartojimu po sukelto eismo įvykio, buvo uždrausta naudotis specialia teise vairuoti transporto priemones, privalėjo būti ypatingai atidi ir užtikrinti, kad automobilio, kurį ji, beje, iš sutuoktinio įsigijo jau tuo metu, kai šis nebeturėjo teisės vairuoti, E. K. nevairuos, juo labiau, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio. Taigi, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje pateikė išsamius ir motyvuotus argumentus, pagrindžiančius BK 72 straipsnyje numatytos baudžiamojo poveikio priemonės taikymą, parinko tinkamą turto konfiskavimo pobūdį (konfiskuodamas ne transporto priemonės vertę ar jos dalį, bet patį automobilį).
11. Kitos apeliaciniame skunde nurodomos aplinkybės – sutikimas duoti parodymus ir jų davimas, kaltės pripažinimas, bylos išnagrinėjimas sutrumpinto įrodymų tyrimo tvarka, t. y. taikant BPK 273 straipsnio nuostatas, nėra pagrindas kitaip spręsti baudžiamojo poveikio priemonių klausimą. Nagrinėjamoje byloje nėra ginčo, kad E. K. prisipažino padaręs nusikalstamą veiką, kuri priskiriama nesunkių nusikaltimų kategorijai, bei dėl jos padarymo nuoširdžiai gailisi. Ši aplinkybė buvo pripažinta lengvinančia nuteistojo atsakomybę, atsakomybę sunkinančių aplinkybių nekonstatuota. Tiek į BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytą, tiek į kitas aplinkybes, charakterizuojančias nuteistąjį (nusikaltimo padarymo metu dirbo pagal darbo sutartį, šiuo metu vykdo individualią veiklą, yra įgijęs aukštąjį išsilavinimą, vedęs, turi keturis pilnamečius vaikus, rūpinasi sergančia mama), buvo atsižvelgta parenkant bausmę bei nustatant jos dydį. E. K. teigiamai apibūdinančių aplinkybių visuma leido pirmosios instancijos teismui pagrįstai paskirti pastarajam pačią švelniausią BK 281¹ straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytą bausmės rūšį – baudą (minėtos normos sankcijoje yra numatytos arešto bei laisvės atėmimo iki vienerių metų bausmės), jos dydį nustatant mažesnį už galimą skirti šios bausmės rūšies vidurkį. BK 64¹ straipsnio pagrindu paskirtą bausmę sumažinus trečdaliu, baudos dydis tapo artimas už nesunkaus nusikaltimo padarymą skirtinai minimaliai bausmei, kurios sumokėjimo terminas nustatytas dvylikai mėnesių. Teisėjų kolegijos įsitikinimu, E. K. teigiamai apibūdinančių aplinkybių visuma, kartu įvertinus ir nuteistąjį bei jo padarytą nusikalstamą veiką neigiamai apibūdinančias aplinkybes (anksčiau padarytas analogiškas nusikaltimas, taikyta administracinė atsakomybė, nagrinėjamos nusikaltimo padarymas, neturint teisės vairuoti transporto priemones, apsvaigimo nuo alkoholio riba), nesudaro pagrindo lengvinti nuteistojo padėtį ir netaikyti (jam paskirtų baudžiamojo poveikio priemonių (ar švelninti jas) Tokia išvada atitinkamai reiškia nesant pagrindo plačiau analizuoti apeliaciniame skunde reiškiamo prašymo vietoje skundžiamu nuosprendžiu paskirtos vienos iš baudžiamojo poveikio priemonių paskirti alternatyvią baudžiamojo poveikio priemonę – 20 MGL dydžio įmoką į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą, tokios įmokos mokėjimą atidedant dvylikos mėnesių laikotarpiui.
12. Atsižvelgiant į visų anksčiau išdėstytų ir aptartų aplinkybių visumą, konstatuotina, kad Vilniaus regiono apylinkės teismo Švenčionių rūmų 2024 m. kovo 5 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, jį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais nėra įstatyminio pagrindo. Papildomai pažymėtina, kad apeliaciniame skunde cituojama gausi teismų praktika, kuria remiantis prašoma nustatyti trumpesnį uždraudimo vairuoti transporto priemones terminą arba nekonfiskuoti automobilio, nėra aktuali nagrinėjamai bylai, kadangi apelianto nurodytose konkrečiose bylose faktinės aplinkybės neatitinka šioje byloje nustatytų aplinkybių (antai, baudžiamosiose bylose Nr. 1A-291-348/2017, 1A-313-174/2017, 1A-230-309/2017, 2K-34-699/2018 sprendimą nekonfiskuoti transporto priemones iš esmės nulėmė tai, kad visi asmenys transporto priemones, apsvaigę nuo alkoholio, vairavo pirmą kartą, jiems nebuvo taikyta ir administracinė atsakomybė dėl vairavimo neblaivumo būsenoje, vienoje iš bylų asmuo buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą (1A-230-309/2017), kas reiškia, kad BK 72 straipsnio nuostatų taikymas nėra privalomas; analogiškomis aplinkybėmis motyvuoti ir sprendimai dėl trumpesnio (nei pritaikytas apeliantui) teisės atėmimo termino nustatymo, papildomai atsižvelgiant į kur kas mažesnę neblaivumo ribą, nei nustatyta skundžiamu nuosprendžiu, be to, didesnėje dalyje asmenys buvo atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą (baudžiamosios bylos 1-2415-978/2020, 1-531-865/2022, e1-1666-753/2023, 1A-323-312/2021)).
13. Nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme buvo gauta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos pažyma dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų, prašant išieškoti iš nuteistojo E. K. 81,25 Eur išlaidų, turėtų teikiant nuteistajam antrinę teisinę pagalbą apeliacinės instancijos teisme (2 t., b. l. 3, 4-5).
14. Pagal BPK 106 straipsnio 2 dalį pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus šio Kodekso 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus. Šios nuostatos galioja ne tik nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, bet ir apeliacinėje bei kasacinėje instancijoje. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą praktiką, sprendžiant dėl proceso išlaidų priteisimo už atstovavimą apeliacinės ir kasacinės instancijos teismuose, turi būti atsižvelgiama ir į tai, pagal kieno skundus byla buvo nagrinėjama ir koks yra skundų nagrinėjimo rezultatas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-410/2008, 2K-1/2009, 2K-196/2009, 2K-267/2009, 2K-351/2009, 2K-272/2011, 2K-419/2011, 2K-605/2011, 2K-374/2012, 2K-520-303/2015), taip pat į tai, koks yra gynėjo paskyrimo kaltininkui teisinis pagrindas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-173/2014, 2K-218-1073/2020). Nors šiuo atveju baudžiamoji byla apeliacine tvarka buvo nagrinėjama pagal nuteistojo E. K. apeliacinį skundą, kuris atmetamas kaip nepagrįstas, tačiau būtinumas skirti nuteistajam gynėją kilo dėl BPK 322 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto imperatyvaus reglamentavimo, numatančio, kad nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje dalyvauja prokuroras ir gynėjas. Tai reiškia, kad bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu, siekiant įgyvendinti teisę į gynybą, gynėjo dalyvavimas buvo būtinas valstybės iniciatyva, nepriklausomai nuo nuteistojo valios. Be to, byloje esantys duomenys patvirtina, kad E. K. turtinė padėtis nėra gera, skundžiamu nuosprendžiu jam paskirta finansinio pobūdžio bausmė, be to, konfiskuota transporto priemonė, ko visumoje spręstina, kad priteisti antrinės teisinės pagalbos išlaidas nėra tikslinga.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
nuteistojo E. K. apeliacinį skundą atmesti.
Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos paskaičiuotų antrinės teisinės pagalbos išlaidų iš nuteistojo E. K. nepriteisti.
Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną.