Šiaulių apygardos teismo nuosprendis, 1A-50-744/2019

Teismas: Šiaulių apygardos teismas
Dokumentas: Nuosprendis
Data: 2019-11-21
Bylos Nr.: 1A-50-744/2019
Teisminio proceso Nr.: 1-01-1-63341-2015-8
Bylos rūšis: baudžiamoji byla

Teisėjai: Laisvydas Zederštremas (pirm.), Boleslovas Kalainis, Nerijus Masiulis
Kaltinamasis: M. G.
Civilinis ieškovas: M. Ž.
Nukentėjusysis: M. Ž., (duomenys neskelbtini)
Advokatai: Vilius Jonaitis, Valdas Kairys, Vilius Jonaitisa

Kategorijos

Baudžiamoji byla Nr. 1A-50-744/2019Teisminio proceso Nr. 1-01-1-63341-2015-8Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.3.3; 1.1.7.2.5; 1.1.8.1.1; 1.1.9.2; 1.1.10.1; 1.2.25.4.2.4; 2.1.7.4.1; 2.1.7.4.3; 2.1.7.4.4; 2.1.8; 2.1.14; 2.1.15.1.1; 2.1.15.1.2; 2.1.15.3.3.2; 2.4.6.5.2. (S)

ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMASNUOSPRENDISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2019 m. lapkričio 21 d.Šiauliai

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Boleslovo Kalainio, Nerijaus Masiulio ir Laisvydo Zederštremo (kolegijos pirmininko),

sekretoriaujant Jolantai Plungienei,dalyvaujant prokurorui Žilvinui Generauskui,išteisintajai M. G. ir jos gynėjui advokatui Valdui Kairiui,nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės M. Ž. atstovui advokatui Viliui Jonaičiui,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Šiaulių apygardos prokuratūros Telšių apylinkės prokuratūros prokuroro Žilvino Generausko ir nukentėjusiosios bei civilinės ieškovės M. Ž. atstovo advokato Viliaus Jonaičio apeliacinius skundus dėl Mažeikių rajono apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 18 d. nuosprendžio, kuriuo M. G. išteisinta dėl veikos, numatytos Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 281 straipsnio 5 dalyje, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Nukentėjusiosios M. Ž. ir (duomenys neskelbtini) teritorinės ligonių kasos civiliniai ieškiniai palikti nenagrinėti, nukentėjusiosios M. Ž. turėtos išlaidos advokato pagalbai apmokėti nepriteistos. Daiktinius įrodymus: automobilį „Kia Carnival“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) ir raktelį, saugomus pas M. G., nuspręsta grąžinti M. G.; dviratį, saugomą pas M. Ž., nuspręsta grąžinti M. Ž.. Iki nuosprendžio įsiteisėjimo kaltinamajai M. G. nuspręsta kardomosios priemonės neskirti.

Teisėjų kolegija,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžio esmė

1. M. G. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 281 straipsnio 5 dalį buvo kaltinama tuo, kad ji 2015 m. lapkričio 16 d. apie 13.40 val. (duomenys neskelbtini) mieste, (duomenys neskelbtini) gatvėje, ties pastatu Nr. (duomenys neskelbtini), vairuodama jai priklausantį automobilį „Kia Carnival“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) pažeidė Kelių eismo taisyklių (toliau – ir KET), patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gruodžio 11 d. Nr. 1950 nutarimu (ir vėlesniais pakeitimais), 9 punkto reikalavimus (nesilaikė visų būtinų atsargumo priemonių, nekelti pavojaus kitų eismo dalyvių, kitų asmenų ir jų turto saugumui ir aplinkai, nesudaryti kliūčių jų eismui), 127 punkto reikalavimus (vairuotojas privalo važiuoti neviršydamas leistino greičio, turi atsižvelgti į važiavimo sąlygas, eismo intensyvumą gyvenvietėse, kad galėtų sustabdyti transporto priemones iki bet kurios iš anksto numatomos kliūties, turi sulėtinti greitį ir prireikus sustoti, jeigu to reikia dėl susidariusių aplinkybių) bei 129 punkto reikalavimus (gyvenvietėse visoms transporto priemonėms leidžiama važiuoti ne didesniu kaip 50 km/h greičiu), tai yra važiuodama 69 km/h greičiu, didesniu nei leistinu eismo įvykio vietoje, stabdydama neišvengė susidūrimo su priekyje ta pačia kryptimi mažesniu greičiu važiavusiu ir kryptį keitusiu dviratininku Z. S. ir jį partrenkė, ko pasėkoje dėl atviro kaukolės skliauto kaulo ir kaukolės pamato kaulų lūžių su kraujo išsiliejimu po kietuoju galvos smegenų dangalu ir galvos smegenų sumušimu, stuburo lūžių su nugaros smegenų pažeidimu, kilus komplikacijoms galvos smegenų pabrinkimo, galvos smegenų komos progresuojančios centrinės kilmės širdies ir kvėpavimo veiklos nepakankamumu Z. S. 2015 m. lapkričio 16 d. 19.20 val. reanimacijoje mirė.

2. Pirmosios instancijos teismas M. G. pagal BK 281 straipsnio 5 dalį išteisino nurodęs, kad visuma aplinkybių – netinkamai užfiksuota įvykio vieta (protokolo nepasirašė įvykio vietos apžiūroje dalyvavusi tyrėja), nenustatytas tikslus įvykio mechanizmas, dviratininko veiksmai, jo sveikatos būklė (ribota klausa, užklijuotas akinių stiklas) – leidžia abejoti M. G. kalte, todėl visos abejonės ir neaiškumai aiškintini jos naudai. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad kaltinamosios M. G. veikoje nėra nusikaltimo, numatyto BK 281 straipsnio 5 dalyje sudėties, todėl ji išteisintina.

II. Apeliacinių skundų argumentai ir prašymai

3. Mažeikių rajono apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 18 d. nuosprendį apeliacine tvarka apskundė Šiaulių apygardos prokuratūros Telšių apylinkės prokuratūros prokuroras Žilvinas Generauskas ir nukentėjusiosios bei civilinės ieškovės M. Ž. atstovas advokatas Vilius Jonaitis.

4. Apeliaciniu skundu Šiaulių apygardos prokuratūros Telšių apylinkės prokuratūros prokuroras Žilvinas Generauskas prašo panaikinti Mažeikių rajono apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 12 d. nuosprendį (turėtų būti Mažeikių rajono apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 18 d. nuosprendį) ir priimti naują nuosprendį, kuriuo M. G. pripažinti kalta padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 281 straipsnio 5 dalyje, ir skirti jai 4 metų laisvės atėmimo bausmę; vadovaujantis BK 75 straipsniu, bausmės vykdymą atidėti 3 metams, įpareigojant tęsti darbą, neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo; vadovaujantis BK 68 straipsniu, paskirti M. G. baudžiamojo poveikio priemonę – uždraudimą naudotis teise vairuoti kelių transporto priemones trejiems metams; M. Ž. civilinį ieškinį tenkinti, o nustatytą sumą įstatymo numatytose ribose priteisti iš atsakovo „(duomenys neskelbtini)“ Lietuvos filialo, likusią dalį priteisti iš kaltinamosios M. G.; vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 106 straipsniu, iš M. G. priteisti M. Ž. turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiosios M. Ž. atstovas, paslaugoms apmokėti.

4.1. Prokuroras apeliaciniame skunde nurodo, kad Mažeikių rajono apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 18 d. nuosprendis dėl M. G. išteisinimo dėl BK 281 straipsnio 5 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymo yra nepagrįstas, nemotyvuotas, nuosprendyje išdėstytos teismo išvados neatitinka nustatytų faktinių bylos aplinkybių. Apeliantas pažymi, kad bylos nagrinėjimo metu kaltinamajai pareikštas kaltinimas pasitvirtino, tačiau teismas, priimdamas nuosprendį, netinkamai vertino byloje surinktus M. G. kaltę pagrindžiančius įrodymus. Teismas, išteisindamas M. G. dėl veikos, numatytos BK 281 straipsnio 5 dalyje, pagrindiniu motyvu nurodo visumą aplinkybių, kurių dalis akivaizdžiai yra techninės klaidos, o kitos tik teismo niekuo nepagrįstos prielaidos. Teismas nurodė, kad netinkamai užfiksuota įvykio vieta (protokolo nepasirašė įvykio vietos apžiūroje dalyvavusi tyrėja), nenustatytas tikslus įvykio mechanizmas, dviratininko veiksmai, jo sveikatos būklė (ribota klausa, užklijuotas akinių stiklas) leidžia abejoti kaltinamosios kalte, todėl visos abejonės ir neaiškumai aiškintini jos naudai. Taip pat teismas nuosprendyje grįsdamas išteisinimą pats iškelia prielaidas, kurios visiškai neatitinka objektyvių ir teismo ištirtų įrodymų: „Šiuo atveju esant tokiai eismo situacijai, eismo įvykio mechanizmui, greitis neturi didesnės įtakos, nes dviratininkui staiga pasukus, darytina logiška išvada, kad net ir mažesniu nei leistinu greičiu važiuojantis automobilis būtų jį partrenkęs“.

4.2. Apelianto teigimu, siekiant nustatyti priežastinį ryšį tarp eismo įvykio dalyvių ir kilusio eismo įvykio buvo paskirtas eismo įvykio autotechninis tyrimas, kurį atlikus 2017 m. vasario 17 d. gauta specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini). Prokuroro nuomone, išvadoje nustatyta, kad jei M. G. būtų važiavusi leistinu greičiu, ji būtų turėjusi galimybę pastebėti kliūtį laiku, sureaguoti ir sustabdyti transporto priemonę dar neprivažiavusi kliūties, tai yra dviratininko, o pastarasis būtų sėkmingai baigęs manevrą ir eismo įvykis neįvyktų. Pažymi, kad dviratininkas Z. S. taip pat pažeidė Kelių eismo taisykles – išvažiavo su dviračiu į važiuojamąją kelio dalį ir ją ketino kirsti, neįsitikinęs ar nepakankamai įvertinęs atstumą iki artėjančios transporto priemonės, dėl to jis buvo partrenktas eismo įvykio metu. Taigi ir dviratininko Kelių eismo taisyklių pažeidimai nagrinėjamu atveju buvo būtinoji eismo įvykio kilimo sąlyga, tačiau dviratininkas, pažeidęs Kelių eismo taisykles, padarinių, numatytų BK 281 straipsnio 5 dalyje, nesukėlė, todėl nėra pagrindo spręsti dėl jo baudžiamosios atsakomybės. Tuo tarpu kaltinamoji M. G. privalėjo važiuoti neviršydama greičio. To ji nepadarė, sukeldama eismo įvykį ir padarydama nukentėjusiajam Z. S. sveikatos sutrikdymą, nuo kurio jis mirė.

4.3. Apelianto tvirtinimu, šias aplinkybes patvirtino ir 2017 m. gruodžio 7 d. teismo metu apklaustas ekspertas E. G.. Ekspertas patvirtino savo 2017 m. vasario 17 d. duotą specialisto išvadą, nurodė, jog eismo įvykį tyrė vertindamas šlapią (drėgną) asfalto būklę, paaiškino, kad jei asfalto būklė buvo sausa, tai M. G. automobilio greitis būtų dar didesnis. Taip pat ekspertas E. G. nurodė, kad „Automobilio vairuotoja važiuodama leistinu greičiu ir stabdydama tame pačiame atstume, kuriame pradėjo stabdyti važiuodama, šiuo atveju apskaičiuota 69 km/h, toje vietoje pradėdama stabdyti būtų sumažinusi transporto priemonės važiavimo greitį iki dviratininko važiavimo greičio ir transporto priemonės nebūtų susidūrusios“. Ekspertas į gynėjo klausimą atsakė, kad „Tarp to greičio sumažinimo atstumo, kuris yra 18,6-22,4 iki reagavimo atstumo dar yra apie 10 m ir daugiau skirtumo, dar turėjo tokį atstumą rezervui stabdyti iki susidūrimo vietos toliau“. Vertinant šias eksperto nurodytas aplinkybes, prokuroro nuomone, darytina objektyvi išvada, kad M. G. važiuojant leistinu greičiu, išvydus kliūtį ant kelio, būtų užtekę tik pristabdyti, tai yra būtų nereikėję pavojingai manevruoti ir nebūtų kilęs eismo įvykis. Tačiau teismas, priimdamas skundžiamą nuosprendį, šių aplinkybių visiškai nevertino ir taip pažeidė BPK 20 straipsnį. Prokuroras nurodo, kad esant nustatytoms aplinkybėms, darytina objektyvi išvada, jog M. G., važiuodama ir viršydama leistiną greitį, neteko galimybės laiku sustabdyti transporto priemonės ir todėl partrenkė keitusį važiavimo kryptį dviratininką Z. S., tai yra, jos veika tinkamai kvalifikuota pagal BK 281 straipsnio 5 dalį ir yra visiškai įrodyta.

4.4. Dėl byloje pareikšto civilinio ieškinio, prokuroras nurodo, kad civilinio atsakovo „(duomenys neskelbtini)“ pareiga yra atlyginti M. G. padarytą žalą, o to pagrindas – Įprastinės transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymas. Eismo įvykio metu galiojęs Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 3 punktas nustatė, kad draudiko pareiga atlyginti nukentėjusiajam asmeniui patirtą žalą ribojama šiomis sumomis: 5 000 000 eurų dėl žalos asmeniui (tarp jų 5 000 eurų dėl neturtinės žalos) ir 1 000 000 eurų dėl žalos turtui. 2017 m. birželio 16 d. M. Ž. pareiškė civilinį ieškinį dėl 2444,24 Eur turtinės ir 18000 Eur neturtinės žalos atlyginimo. Prokuroro nuomone, turtinę žalą visa apimtimi privalo atlyginti draudimo bendrovė. M. Ž. civilinio ieškinio dydį turi nustatyti teismas, o nustatytą sumą įstatymo numatytose ribose priteisti iš atsakovo „(duomenys neskelbtini)“ Lietuvos filialo, likusią dalį priteisti iš kaltinamosios M. G..

4.5. Apeliantas pažymi, kad skiriant M. G. bausmę, atsižvelgtina į pastarosios asmenybę – ji yra susituokusi, turi nuolatinę gyvenamąją vietą, dirba UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktore, anksčiau neteista, administracine tvarka bausta, kaltinama nusikaltimu, kuris priskiriamas prie neatsargių. Taip pat atsižvelgtina į tai, kad ji nepripažįsta padariusi jai inkriminuojamą veiką, neatsiprašė nukentėjusiojo, neatlygino nusikalstama veika padarytos žalos, taip pat įvertintinas padarytos žalos dydis bei padaryto nusikaltimo pavojingumo mastas – padaryta veika, sukėlusi nukentėjusiojo mirtį. M. G. atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nenustatyta. Prokuroras mano, kad bausmės tikslai ir teisingumas bus įvykdytas skiriant jai su laisvės atėmimu susijusią bausmę, jos dydį nustatant mažesnį nei sankcijoje nurodytos bausmės vidurkis, bei vadovaujantis BK 75 straipsniu, bausmės vykdymas gali būti atidėtas, paskiriant įpareigojimus.

4.6. Prokuroro nuomone, svarstant dėl baudžiamojo poveikio priemonės skyrimo M. G., atsižvelgtina į tai, kad ji nusikaltimą padarė blaivi, anksčiau neteista, administracine tvarka bausta daug kartų, daugiausia už KET pažeidimus, nusikalstama veika sukėlė sunkias pasekmes – žuvo žmogus. Esant šioms aplinkybėms, bausmės paskirtis bus pasiekta ir teisingumo principas įgyvendintas, paskiriant BK 68 straipsnyje numatytą baudžiamojo poveikio priemonę – uždraudimą naudotis teise vairuoti kelių transporto priemones trejiems metams.

4.7. Apelianto teigimu, nukentėjusiąją M. Ž. byloje atstovavo advokatas Vilius Jonaitis, už kurio paslaugas nukentėjusioji sumokėjo ir tai pagrindžia pateikti dokumentai. Kadangi reikalavimas priteisti patirtas išlaidas už teisines paslaugas yra pagrįstas dokumentais, todėl laikytina, kad jis yra įrodytas ir tenkintinas bei vadovaujantis BPK 106 straipsnio 2 dalimi šios išlaidos turi būti priteistinos iš M. G..

5. Apeliaciniu skundu nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės M. Ž. atstovas advokatas Vilius Jonaitis prašo panaikinti Mažeikių rajono apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 18 d. išteisinamąjį nuosprendį ir priimti naują nuosprendį – M. G. pripažinti kalta pagal BK 281 straipsnio 5 dalį bei paskirti jai įstatyme numatytas sankcijas. Taip pat prašo priteisti nukentėjusiajai ir civilinei ieškovei M. Ž. 2140,24 Eur dydžio turtinės žalos bei 18000 Eur dydžio neturtinės žalos atlyginimą, bei visas jos šioje byloje turėtas proceso išlaidas.

5.1. Nukentėjusiosios atstovas apeliaciniame skunde nurodo, kad iš byloje surinktų įrodymų turėjo būti akivaizdu, jog būtent M. G., o ne Z. S., padaryti Kelių eismo taisyklių pažeidimai buvo tiesioginiame priežastiniame ryšyje su eismo įvykio, kurio metu žuvo Z. S., kilimu. Todėl jos atžvilgiu turėjo būti priimtas ne išteisinamasis, o apkaltinamasis nuosprendis, kuriuo M. G. turėjo būti pripažinta kalta padariusi nusikalstamą veiką, numatytą BK 281 straipsnio 5 dalyje, bei jai turėjo būti paskirtos įstatymo numatytos sankcijos. Pripažinus M. G. kalta dėl minėtos nusikalstamos veikos padarymo, privalėjo būti patenkintas ir jo atstovaujamos M. Ž. pareikštas civilinis ieškinys dėl šia nusikalstama veika jos motinai E. D. padarytos turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo priteisimo. E. D. 2016 m. lapkričio 13 d. mirus, jos palikimą, taip pat jos turtinę reikalavimo teisę į turtinės ir neturtinės žalos atlyginimą, M. Ž. paveldėjo kaip jos testamentinė įpėdinė.

5.2. Apelianto įsitikinimu, teismo išvada, jog lemiama sąlyga eismo įvykio kilimui buvo ne M. G., o būtent dviratininko Z. S. padaryti KET pažeidimai, yra akivaizdžiai nepagrįsta ir neteisinga. M. G. kaltė padarius jai inkriminuotą nusikalstamą veiką buvo grindžiama iš dalies jos pačios parodymais, teismo medicinos specialisto išvada apie Z. S. eismo įvykio metu patirtus kūno sužalojimus bei jo mirties priežastį, eismo įvykio vietos apžiūros protokolu, automobilio „Kia Carnival“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) ir dviračio apžiūros protokolais, byloje esančia vaizdo medžiaga, eismo įvykių specialisto išvada, liudytojų parodymais, kitais įrodymais. Būtent minėtais eismo įvykio vietos apžiūros protokolu bei eismo įvykių specialisto išvada ir buvo nustatyta, kad, nors dviratininkas Z. S. ir nevažiavo dviračių taku, be to, keisdamas važiavimo kryptį į kairę pusę, sudarė kliūtį M. G. vairuojamo automobilio judėjimui, kas ir sąlygojo byloje nagrinėjamo eismo įvykio kilimą, tačiau šioje eismo įvykio situacijoje priežastinį ryšį su eismo įvykio kilimu techniniu požiūriu turėjo būtent tai, kad prieš įvykį M. G. vairuojamas automobilis važiavo 69 km/h greičiu, dėl to stabdant jai nebepavyko išvengti susidūrimo su važiavimo kryptį pakeitusiu Z. S., tuo tarpu tai būtų pavykę, jeigu ji būtų važiavusi leistinu 50 km/h greičiu. Taigi ikiteisminio tyrimo metu neginčijamai buvo nustatyta bei įrodyta, jog įvykio metu kilusių padarinių pagrindine atsiradimo sąlyga ir priežastimi buvo būtent M. G. padaryti KET pažeidimai. Teismo padarytos visiškai priešingos išvados, tai yra, kad eismo įvykio kilimo pagrindine sąlyga ir priežastimi buvo Z. S. padaryti KET pažeidimai (važiavimas dviračiu važiuojamąja dalimi esant įrengtam dviračių takui, nedėvėjimas ryškiaspalvės liemenės su šviesą atspindinčiais elementais, dviračio priekyje nebuvimas baltos šviesos žibinto, o gale – raudonos spalvos, be to, bandymas pervažiuoti kelią nenulipus nuo dviračio), nors dėl šių KET pažeidimų ir neginčytina, nėra pagrįstos jokiais bylos įrodymais ir jokiomis specialistų išvadomis.

5.3. Apeliantas pažymi, kad teismas savo nuosprendyje nepagrįstai remiasi Kasacinio teismo praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-537/2009), jog esą šis teismas yra išaiškinęs, kad kaltinamajam viršijant leistiną greitį net 28–37 km/h ir vairuojant automobilį net su techniškai netvarkinga stabdžių sistema, tai nebūtinai lemia eismo įvykio kilimą, kadangi dėl eismo įvykio kilimo ir kilusių padarinių tokiu atveju yra kaltas nukentėjusysis, važiavęs dviračiu ir pažeidęs KET. Minėtoje byloje buvo nagrinėjama situacija, kai kaltinamasis – automobilio vairuotojas kelyje vairavo techniškai netvarkingą automobilį, be to, viršijo leistiną greitį bei, pastebėjęs, jog priekyje per kelią dviračiu važiuojantis dviratininkas jo vairuojamam automobiliui sudarė kliūtį, automobilio laiku nebegalėjo sustabdyti ir dviratininką partrenkė, nuo ko jis žuvo. Tačiau toje byloje buvo nustatyta, kad netgi vairuodamas automobilį su tvarkinga stabdžių sistema ir neviršydamas leistino greičio automobilio vairuotojas nebūtų turėjęs galimybės sustoti iki dviratininko partrenkimo vietos, ką byloje patvirtino ir eismo įvykių specialisto išvada. Taigi atitinkamą teismo sprendimą dėl priežastinio ryšio minėtos bylos atveju nulėmė specialisto išvada, kad techniniu požiūriu pagrindinė sąlyga šiam eismo įvykiui kilti buvo dviratininko veiksmai. Nagrinėjamoje byloje eismo įvykių specialisto yra nustatyta priešingai – nustatyta, kad tiesioginiame priežastiniame ryšyje su eismo įvykio kilimu techniniu požiūriu buvo būtent tai, kad M. G. vairuojamas automobilis važiavo 69 km/h greičiu, dėl to jai ir nebepavyko išvengti susidūrimo su važiavimo kryptį pakeitusiu dviratininku Z. S.. Pasak specialisto, tai būtų pavykę, jei ji būtų važiavusi leistinu greičiu. Nukentėjusiosios atstovo advokato teigimu, nagrinėjama byla ir teismo nurodyta byla (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-537/2009) savo faktinėmis aplinkybėmis yra skirtingos, todėl teismas negalėjo remtis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išvadomis ir išaiškinimais joje.

5.4. Apelianto teigimu, teismas nuosprendyje nepagrįstai konstatavo tai, kad Z. S., neįsitikinęs daromo manevro saugumu, į kairę pasuko staiga dėl to, kad nešiojo akinius, kurių kairysis stiklas buvo užklijuotas medžiaga, ribojančia galimybę matyti šonu, kas teismo įsitikinimu, taip pat lėmė, kad jo padaryti KET pažeidimai yra tiesioginiu priežastiniu ryšiu susiję su kilusiais padariniais. Nurodo, kad 2015 m. lapkričio 16 d. apžiūrint eismo įvykio vietą, joje buvo surasti akiniai, kurių kairysis stiklas buvo užklijuotas. Kaltinamosios M. G. gynėjas laikė, kad šie akiniai Z. S., todėl nagrinėdamas bylą teismas jo prašymu išreikalavo Z. S. medicininę kortelę. Joje buvo įrašai apie tai, kad Z. S. negirdėjo dešine ausimi, o kaire – silpnai, tačiau jokių įrašų dėl jo regėjimo minėtuose dokumentuose nebuvo. Pažymi, jog byloje išvis nebuvo jokių duomenų, kad Z. S. būtų nešiojęs akinius su užklijuotu vienu stiklu ir kad eismo įvykio vietoje rasti minėti akiniai su užklijuotu kairiuoju stiklu buvo būtent jo. Todėl, apelianto nuomone, teismo išvada, kad Z. S. nešiojo akinius, kurių kairysis stiklas buvo užklijuotas medžiaga, ribojančia galimybę matyti šonu, kas, teismo įsitikinimu, taip pat lėmė šio eismo įvykio kilimą ir priežastinį ryšį, yra visiškai nepagrįsta.

5.5. Apelianto tvirtinimu, nepagrįsta teismo išvada ir apie tai, kad M. G. net 19 km/h viršytas leistinas greitis neturėjo įtakos eismo įvykio kilimui, nes tokia išvada dar iki nagrinėjant bylą teisme jau buvo paneigta eismo įvykių specialisto išvada, jog priežastinį ryšį su eismo įvykio kilimu techniniu požiūriu turėjo būtent tai, kad M. G. automobiliu važiavo 69 km/h greičiu, dėl to stabdant jai nepavyko išvengti susidūrimo su važiavimo kryptį pakeitusiu Z. S., tuo tarpu tai būtų pavykę, jeigu ji būtų važiavusi leistinu 50 km/h greičiu. Taip pat, apelianto nuomone, teismas tinkamai kaip M. G. kaltės įrodymo neįvertino ir byloje esančios eismo įvykio schemos, iš esmės konstatuodamas, kad eismo įvykis yra užfiksuotas nekokybiškai ir neprofesionaliai. Apeliantas mano, kad nors eismo įvykio schema iš tiesų yra sudaryta ne pačios tyrėjos V. S., o policijos pareigūno G. J., tačiau tai nesumenkina šios schemos įrodomosios reikšmės. Taip pat M. G. naudai neturėjo būti vertinami policijos pareigūnų teismo posėdyje duoti parodymai apie eismo įvykio fiksavimą, oro sąlygas, kelio dangą ir kitas aplinkybes, kadangi nuo įvykio yra praėję jau daugiau kaip 2 metai ir pareigūnai visų detalių neabejotinai galėjo ir nebeprisiminti.

5.6. Apeliantas teigia, kad teismas nepagrįstai neįvertino, jog M. G. nuo 2003 m. sistemingai daro administracinius nusižengimus, tai yra viršija nustatytą greitį. Taip pat teismas neįvertino ir to, jog po šio eismo įvykio už nusižengimus, susijusius su eismo saugumu, M. G. buvo bausta jau 4 kartus. Apie tai, jog Z. S. būtų buvęs baustas administracine tvarka, byloje jokių duomenų nėra.

5.7. Apelianto nuomone, teismas visiškai nesivadovavo nei bylos duomenimis, kuriais yra užfiksuotas eismo įvykis, nei specialių žinių turinčio eismo įvykio specialisto išvada, esančia byloje, kuri paremta tiek eismo įvykio vietos apžiūros metu nustatytomis aplinkybėmis, tiek kitais įrodymais bei atitinkamais iš to specialisto padarytais paskaičiavimais. Pažymi, kad nesant byloje jokiai kitai eismo įvykių specialisto išvadai arba atitinkamai ekspertizės išvadai, kad tiesioginiame priežastiniame ryšyje su eismo įvykio kilimu buvo ne kaltinamosios M. G., bet būtent dviratininko Z. S. padaryti KET pažeidimai, pagal byloje esančius įrodymus teismas neturėjo jokio pagrindo būtent taip konstatuoti.

5.8. Apeliantas skunde atkreipia dėmesį į tai, kad teisėjas M. K. kaip ikiteisminio tyrimo teisėjas šioje byloje jau buvo sprendęs nukentėjusiosios E. D. skundą, todėl galėjo turėti išankstinę nuomonę dėl bylos baigties. Pažymi, kad pagal BPK 58 straipsnio 2 dalies 1 punktą, teisėjas negali dalyvauti procese arba pakartotinai nagrinėti tą pačią bylą, jei jis sprendė įtariamojo suėmimo ar suėmimo pratęsimo klausimą, sankcionavo procesinių prievartos priemonių taikymą arba nagrinėjo proceso dalyvių skundus toje pačioje byloje ir pagal BPK 59 straipsnio 1 dalį, jis privalo tokiu atveju nusišalinti. Teisėjas M. K. nenusišalino nuo šios bylos nagrinėjimo ir ją išnagrinėjo, minėtas procesines taisykles ignoruodamas, kas tik papildomai patvirtina jo priimto šioje byloje išteisinamojo nuosprendžio neteisėtumą.

5.9. Apeliantas nurodo, kad panaikinus skundžiamą išteisinamąjį nuosprendį ir priėmus apkaltinamąjį nuosprendį M. G. atžvilgiu, tenkintinas nukentėjusiosios bei civilinės ieškovės M. Ž. byloje pareikštas civilinis ieškinys dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo. M. Ž. kaip testamentinė įpėdinė paveldėjo 2016 m. lapkričio 13 d. mirusios motinos E. D. palikimą, taip pat ir jos turtinę reikalavimo teisę į turtinės ir neturtinės žalos, padarytos M. G. nuskalstama veika, atlyginimą, eismo įvykio metu žuvus E. D. sutuoktiniui Z. S.. Apeliantas nesutinka su teismo išvada, kad M. Ž. nepagrįstai prašė priteisti jai neturtinę žalą, nurodydamas, jog neturtinė žala yra priskiriama asmeninėms turtinėms ir neturtinėms teisėms, kurios, pasak teismo, yra nepaveldimos.

5.10. Apeliantas pažymi, kad dėl M. G. kaltės kilusiame eismo įvykyje žuvus M. Ž. motinos E. D. sutuoktiniui Z. S., pastaroji patyrė tiek turtinę, tiek neturtinę žalą. Tačiau, atitinkamai įforminto reikalavimo dėl šios žalos priteisimo pareikšti E. D. nespėjo, kadangi 2016 m. lapkričio 13 d. mirė, o įtarimai M. G. tuo metu net nebuvo pareikšti. E. D. teisė būtent į neturtinės žalos atlyginimą jau buvo pripažinta, nes dar 2015 m. gruodžio 3 d. šioje byloje priimtu ikiteisminio tyrimo pareigūnės nutarimu dėl jai padarytos moralinės žalos ji jau buvo pripažinta nukentėjusiąją. Po E. D. mirties jos procesinių teisių perėmėja tapo jos dukra – M. Ž., kuri, būdama jos testamentine įpėdine, ne tik formaliai priėmė palikimą, bet ir su visomis įstatymo jai kaip nukentėjusiajai bei civilinei ieškovei suteiktomis teisėmis aktyviai dalyvavo bylos procese: teikė byloje civilinį ieškinį, teikė prašymus, samdė atstovą – advokatą, dalyvavo visuose posėdžiuose nagrinėjant bylą teisme ir kt. E. D. testamentinė įpėdinė M. Ž., tiek priimdama jos palikimą, tiek po to įstodama į bylą kaip jos procesinių teisių perėmėja, turėjo teisę reikalauti iš atsakingų asmenų (šiuo atveju iš M. G. ir jos kaip transporto priemonės valdytojos civilinę atsakomybę apdraudusios draudiko) atlyginti jai kaip paveldėtojai ne tik E. D. patirtą turtinę žalą, bet ir neturtinę žalą. Apelianto nuomone, iš M. G. priteistinos ir visos M. Ž. šioje byloje patirtos proceso išlaidos.

Atsiliepimas

6. Atsiliepimu į Šiaulių apygardos prokuratūros Telšių apylinkės prokuratūros prokuroro Žilvino Generausko ir nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės M. Ž. atstovo advokato Viliaus Jonaičio apeliacinius skundus išteisintoji M. G. prašo atmesti šiuos apeliacinius skundus ir palikti galioti Mažeikių rajono apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 18 d. išteisinamąjį nuosprendį.

6.1. Atsiliepime išteisintoji M. G. nurodo, kad prokuroras neobjektyviai ir tik kaltinimui naudinga linkme vertina 2017 m. vasario 17 d. specialisto išvadą Nr. (duomenys neskelbtini) ir specialisto E. G. parodymus. Pažymi, kad specialistas E. G. apklaustas pirmosios instancijos teisme patvirtino, kad pagrindine sąlyga eismo įvykiui kilti buvo būtent dviratininko veiksmai, o dėl jos (M. G.) vairuojamo automobilio galėjimo išvengti susidūrimo su dviratininku davė tik tikėtiną išvadą. Pažymi, jog bylos nagrinėjimo metu prokuroras nepateikė jokių duomenų, kad atsiradus kliūčiai ji (M. G.) nestabdė vairuojamo automobilio, ar būtų pradėjusi jį stabdyti ne laiku. Įvykio vietos apžiūros protokolas, specialisto išvada patvirtina, kad atsiradus kliūčiai, ji automobilį stabdė nedelsdama, norėdama išvengti susidūrimo darė manevrą siekdama apvažiuoti kliūtį. Tai pagrįstai nurodė teismas išteisinamajame nuosprendyje.

6.2. Išteisintosios nuomone, pirmosios instancijos teismas priimdamas išteisinamąjį nuosprendį rėmėsi betarpiškai teisme ištirtais duomenimis ir pagrįstai vadovavosi teisės precedentu analogiškoje byloje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-537/2009), kurioje kasacinis teismas išaiškino, kad transporto priemonę vairuojantis asmuo turi pagrįstą teisę tikėtis, kad kiti eismo dalyviai nepažeis Kelių eismo taisyklių ir nesukels pavojaus eismo saugumui. Teismas taip pat pagrįstai pažymėjo ikiteisminio tyrimo metu padarytus pažeidimus, kurie turėjo reikšmės vertinant įrodymus. Kelių eismo įvykis užfiksuotas nekokybiškai ir neprofesionaliai, schema surašyta tyrėjos V. S. vardu, nors ji jos nerašė, pati neatsiminė įvykio aplinkybių, o liudytojas G. G. teismo posėdyje parodė, kad jos net nebuvo įvykio vietoje, todėl jis surašė kelių eismo įvykio protokolą, kurį paprastai rašo tyrėjas. Stabdymo žymių G. G. nematavo, šiuos duomenis paėmė iš eismo įvykio schemos. Liudytojas G. J. parodė, kad jis nubraižė eismo įvykio schemą V. S. vardu. Spręsdamas dėl jos kaltės teismas pagrįstai taikė in dubio pro reo principą, atsižvelgdamas į visumą aplinkybių, o ne atmesdamas tik specialisto išvadą, kaip teigiama prokuroro apeliaciniame skunde.

6.3. Išteisintosios M. G. teigimu, nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės M. Ž. atstovo advokato Viliaus Jonaičio apeliaciniame skunde klaidingai ir nepagrįstai nurodoma, jog ikiteisminio tyrimo metu neginčijamai buvo nustatyta ir įrodyta, jog įvykio metu kilusių padarinių pagrindine atsiradimo sąlyga ir priežastimi buvo būtent jos (M. G.) padaryti KET pažeidimai. Specialisto išvadoje nurodyta, kad dviratininkas Z. S. nevažiavo dviračių taku, keisdamas važiavimo kryptį į kairę pusę, sudarė kliūtį automobilio „Kia Carnival“ judėjimui bei su juo susidūrė ir techniniu požiūriu tai sąlygojo šio eismo įvykio kilimą. Z. S. padaryti KET pažeidimai yra pagrįsti specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini), įvykio vietos apžiūros protokolu, transporto priemonės techninės būklės patikrinimo ir apžiūros protokolu.

6.4. Išteisintoji M. G. taip pat nesutinka su nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės M. Ž. atstovo advokato apeliaciniame skunde nurodytais argumentais, kad byloje nėra jokių duomenų, jog įvykio vietoje rasti akiniai priklausė Z. S.. Teigia, kad liudytojas G. J. patvirtino, jog jis matė Z. S. su akiniais, akiniai yra užfiksuoti įvykio vietoje.

6.5. Išteisintosios nuomone, bylą išnagrinėjo teisėtos sudėties nešališkas teismas. Teisėjas M. K. 2017 m. lapkričio 7 d. posėdžio metu informavo proceso dalyvius, kad būdamas ikiteisminio tyrimo teisėju, šioje byloje 2016 m. birželio 9 d. priėmė nutartį, kuria paliko nenagrinėtu M. Ž. skundą. Proceso dalyviai nušalinimo teisėjui nereiškė ir pritarė, kad teisėjas gali nagrinėti bylą. Taigi teisėjas M. K. nesprendė įtariamojo suėmimo ar suėmimo pratęsimo klausimo, nesankcionavo procesinių prievartos priemonių taikymo ir nenagrinėjo proceso dalyvių skundų toje pačioje byloje, todėl nėra pagrindo teigti, kad bylą išnagrinėjo šališkas teismas.

6.6. Išteisintosios M. G. įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai civilinės ieškovės ieškinį paliko nenagrinėtą, nes priėmė išteisinamąjį nuosprendį. Teigia, kad civilinis ieškinys yra nepagrįstas. Nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės atstovas prašo priteisti 2140,24 Eur turtinės žalos, tačiau šiai žalai pagrįsti civilinė ieškovė yra pateikusi tik paminklo pastatymo išlaidas patvirtinančius dokumentus 790 eurų. Likusiai daliai jokie dokumentai nėra pateikti, todėl ieškinys dėl turtinės žalos, pasak išteisintosios, laikytinas neįrodytu. Be to, kaip teisių perėmėjai M. Ž. teisė reikalauti atlyginti neturtinę žalą, atsiradusią atimant gyvybę, neperėjo, nes, neturtinė žala atsirado pažeidus asmenines neturtines vertybes (gyvybę), kurios yra neatsiejamai susijusios su asmeniu, patyrusiu šią žalą. Žalą patyrė žuvusiojo Z. S. sutuoktinė E. D. ir ši žala neatsiejamai yra susijusi su E. D. asmeniu, ir teisės reikalauti atlyginti tokio pobūdžio žalą, kurią patyrė žuvusiojo žmona, jos teisių ir pareigų perėmėjai M. Ž. įstatymas nenumato. M. Ž. nebuvo žuvusiojo Z. S. dukra. Todėl civilinis ieškinys dėl neturtinės žalos atlyginimo neturėtų būti tenkinamas.

Šalies argumentai

7. Šiaulių apygardos teismo 2018 m. kovo 14 d. nuosprendžiu panaikintas Mažeikių rajono apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 18 d. nuosprendis ir priimtas naujas nuosprendis – M. G. pripažinta kalta padarius nusikaltimą, numatytą BK 281 straipsnio 5 dalyje, ir nubausta laisvės atėmimu 2 metams; vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 8 punktu, M. G. atidėtas laisvės atėmimo bausmės vykdymas 2 metams, įpareigojant per visą bausmės vykdymo laikotarpį neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo; vadovaujantis BK 67 straipsnio 2 dalies 1 punktu, 68 straipsniu, paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – teisės vairuoti transporto priemones atėmimas dvejiems metams. Nukentėjusiajai ir civilinei ieškovei M. Ž. pripažinta teisė į civilinio ieškinio patenkinimą, o klausimas dėl civilinio ieškinio dydžio perduotas nagrinėti civilinio proceso tvarka. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad M. G. pagrįstai buvo pateikti kaltinimai dėl BK 281 straipsnio 5 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymo, o byloje esančių įrodymų visuma yra pakankama M. G. kaltei pagrįsti. Teismas nurodė, kad ginčo dėl to, jog dviratininkas Z. S. keisdamas važiavimo kryptį į kairę pusę, sudarė kliūtį automobilio „Kia Carnival“ judėjimui, šioje byloje nėra. Tačiau pagal nustatytas aplinkybes galima daryti išvadą, kad jeigu automobilio „Kia Carnival“ vairuotoja M. G. būtų važiavusi leistinu 50 km/h greičiu ir reaguodama vairuojamos transporto priemonės stabdymu į atsiradusią kliūtį tuo pačiu atstumu, kuriuo sureagavo važiuodama 69 km/h greičiu, ji būtų sustabdžiusi transporto priemonę ir būtų išvengusi susidūrimo su priekyje ta pačia kryptimi mažesniu greičiu važiavusiu ir kryptį keitusiu dviratininku Z. S.. Taigi šiuo atveju greičio viršijimas buvo pagrindinė eismo įvykio kilimo priežastis, todėl darytina išvada, kad M. G. pažeidė Kelių eismo taisyklių 9, 127, 129 punktų reikalavimus ir tie pažeidimai priežastiniu ryšiu susiję su nagrinėjamu eismo įvykiu ir jo padariniais – nukentėjusiojo Z. S. mirtimi.

8. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. lapkričio 27 d. nutartimi, iš dalies patenkinus nuteistosios M. G. kasacinį skundą, buvo panaikintas Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. kovo 14 d. nuosprendis ir byla perduota iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Kasacinis teismas nutartyje pažymėjo, kad analizuojant apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio motyvus kyla klausimas, ar specialisto išvada, esanti pagrindinis M. G. kaltės įrodymas, buvo vertinama kaip vientisas dokumentas, ar analizuota tik jos dalis, ar specialisto išvadoje esantys duomenys vertinti kartu su specialisto paaiškinimais, kitais įrodymais byloje. Iš apeliacinės instancijos teismo sprendimo matyti, kad nors specialisto išvada yra sąlyginė ir tikėtina, teismas neatkreipė dėmesio į maksimaliai palankiausio kaltinamam asmeniui stabdymo pėdsako, ekspertinėje praktikoje naudojamo dviračio greičio parinkimo tinkamumo, atsižvelgiant į dviratininko amžių, dviračio konstrukcijos ypatumus, dviratininko daryto manevro pobūdį, buvimą. Šie parametrai yra vieni iš esminių ir sprendžiant dėl techninės eismo įvykio kilimo priežasties, ir svarstant priežastinio ryšio, kaip BK 281 straipsnyje nurodytų veikų esminio požymio, buvimą. Taigi, vertindamas 2012 m. vasario 17 d. specialisto išvadą Nr. (duomenys neskelbtini), į šiuos momentus apeliacinės instancijos teismas turėjo atkreipti dėmesį, išsiaiškinti minėtas aplinkybes ir tik tuomet daryti priešingas nei pirmosios instancijos teismo išvadas. Apeliacinės instancijos teismo procesiniame sprendime išdėstyti motyvai dėl M. G. pripažinimo kalta nėra įtikinantys, priimdamas priešingą pirmosios instancijos teismui sprendimą, jis turėjo būti aktyvus procese, inicijuoti įrodymų tyrimo atlikimą savo iniciatyva, todėl apeliacinės instancijos teismo nuosprendis naikintinas ir byla perduotina iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teisme.

9. Teismo posėdžio metu prokuroras Žilvinas Generauskas ir nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės M. Ž. atstovas advokatas Vilius Jonaitis prašė jų apeliacinius skundus tenkinti, išteisintoji M. G. ir jo gynėjas advokatas Valdas Kairys prašė Šiaulių apygardos prokuratūros Telšių apylinkės prokuratūros prokuroro Žilvino Generausko ir nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės M. Ž. atstovo advokato Viliaus Jonaičio apeliacinius skundus atmesti bei palikti galioti Mažeikių rajono apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 18 d. išteisinamąjį nuosprendį.

Motyvuojamoji dalis

Prokuroro ir nukentėjusiosios bei civilinės ieškovės atstovo apeliaciniai skundai tenkintini iš dalies.

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai

10. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaujantis BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Dėl kitų bylos aspektų, nepaisydamas to ar gautas dėl jų skundas, teismas pasisako tik tuo atveju, jeigu nustato esminių BPK pažeidimų. Apeliacinės instancijos teismo paskirtis – išaiškinti, o nustačius šalinti žemesnės instancijos teismo padarytas klaidas, todėl, siekdami užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai ir nutartys, o teisėti ir pagrįsti nuosprendžiai ir nutartys nebūtų naikinami ar keičiami, apeliacinės instancijos teismai turi kruopščiai patikrinti apskųstų nuosprendžių ar nutarčių teisėtumą ir pagrįstumą, laikydamiesi apeliacinį procesą reglamentuojančių normų reikalavimų. Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka, privalo imtis visų įstatymo numatytų priemonių, kad būtų išsamiai ir nešališkai ištiriamos visos bylos aplinkybės, pašalinami prieštaravimai ir abejonės, išaiškinamos tiek kaltinančios, tiek ir teisinančios kaltinamąjį aplinkybės, ir tik tuomet įvertinami surinkti duomenys bei priimamas teisingas sprendimas (BPK 324 straipsnio 6 dalis).

Žemesnės instancijos teismas

11. Atkreiptinas dėmesys, kad apeliaciniu skundu Šiaulių apygardos prokuratūros Telšių apylinkės prokuratūros prokuroras Žilvinas Generauskas prašo panaikinti Mažeikių rajono apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 12 d. nuosprendį, tačiau iš apeliacinio skundo turinio akivaizdu, kad skundžiamas ne Mažeikių rajono apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 12 d. nuosprendis, o Mažeikių rajono apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 18 d. nuosprendis, todėl apeliacinės instancijos teismas apeliaciniame skunde paminėtą skundžiamo nuosprendžio datą laiko rašymo apsirikimu, kuris nekeičia apeliacinio skundo esmės. Prokuroras Žilvinas Generauskas ir nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės M. Ž. atstovas advokatas Vilius Jonaitis apeliaciniais skundais iš esmės nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir teismo išvadomis dėl išteisintosios M. G. nekaltumo padarius jai inkriminuojamą nusikalstamą veiką, mano, kad teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus, nepagrįstai M. G. išteisino pagal BK 281 straipsnio 5 dalį, nes byloje esantys įrodymai patvirtina jos kaltę padarius jai inkriminuojamą nusikalstamą veiką, todėl prašo skundžiamą Mažeikių rajono apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 18 d. nuosprendį panaikinti ir priimti naują apkaltinamąjį nuosprendį M. G. atžvilgiu. Taigi apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniais skundais (BPK 320 straipsnio 3 dalis).

12. Pagal BPK 1 straipsnio 1 dalį baudžiamojo proceso paskirtis yra ginant žmogaus ir piliečio teises bei laisves, visuomenės ir valstybės interesus greitai, išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas ir tinkamai pritaikyti įstatymą, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas. Įsiteisėjęs teismo nuosprendis yra vienintelis dokumentas, kuriuo asmuo pripažįstamas kaltu arba nekaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo, todėl šis išskirtinės svarbos procesinis dokumentas baudžiamajame procese turi būti teisėtas ir pagrįstas. Nuosprendis yra teisėtas, jeigu jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo proceso įstatymo bei kitų teisės normų, pagrįstas – kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, veikos kvalifikavimo ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų, pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais bei teisingai įvertintais įrodymais.

13. Įrodymus teisėjai įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu (BPK 20 straipsnio 5 dalis). Įrodymų vertinimas iš esmės yra subjektyvus loginis procesas, kuris vyksta Baudžiamojo proceso kodekso normų sistemos nustatytose ribose, o teisminis nagrinėjimas ir baigiamojo akto motyvai yra ypatingas argumentacijos atvejis, kuriame derinami faktiniai duomenys ir loginės taisyklės. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas laikosi bendros pozicijos, kad teismo vidinis įsitikinimas privalo turėti objektyvų pagrindą, tai yra jis turi būti pagrįstas visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Viena svarbiausių įrodymų vertinimo sąlygų, kurios privalo laikytis tiek pirmosios, tiek ir apeliacinės instancijos teismai, yra ir ta, kad turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-221/2008, Nr. 2K-122/2013). Įrodymų vertinimas neatsiejamai susijęs su baudžiamosios teisės nuostata, jog asmuo, gali būti pripažintas kaltu, jeigu visi kaltinimo elementai yra pagrįsti įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes. To reikalauja ir nekaltumo prezumpcijos principas, reiškiantis, kad kaltininko kaltė baudžiamojoje teisėje nėra preziumuojama, o turi būti nustatoma dėl kiekvienos nusikalstamos veikos. Nesurinkus byloje neginčijamų įrodymų, patikimai patvirtinančių kaltinime nurodytų veikų padarymą, būtina vadovautis bendruoju baudžiamosios teisės principu in dubio pro reo (visi neaiškumai ir netikslumai aiškinami kaltininko naudai), kas taip pat reiškia, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-347/2007, 2K-P-221/2008, 2K-251/2010, 2K-205/2012, 2K-532/2012, 2K-363/2013, 2K-476/2013 ir kt.). Pagal baudžiamojo proceso įstatymą duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Kiti proceso dalyviai gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus.

14. Baudžiamojoje teisėje vertinant žmogaus poelgį kaip nusikalstamą ar nenusikalstamą naudojamas nusikalstamos veikos sudėties modelis. Remiantis šiuo modeliu, norint padaryti išvadą apie nusikalstamą ar nenusikalstamą veikos pobūdį, būtina nustatyti nusikalstamos veikos sudėtį kaltininko veikoje, tai yra faktą, kad asmens poelgiui yra būdingi visi baudžiamajame įstatyme numatytos ir draudžiamos veikos požymiai. BK 2 straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio veika atitinka BK numatytą nusikalstamos veikos sudėtį. Nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtis – tai baudžiamajame įstatyme numatytų objektyvių ir subjektyvių požymių, kurie apibūdina pavojingą veiką, kaip tam tikrą nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, visuma. Svarbu pažymėti, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o tik patikimais įrodymais, kurie turi būti neprieštaringi, nuoseklūs, tarpusavyje susiję ir iš jų analizės turi logiškai išplaukti kaltinamojo kaltę bei kitas svarbias aplinkybes patvirtinančios išvados. Todėl kiekvienas inkriminuojamos nusikalstamos veikos sudėties požymis gali būti konstatuojamas tik tada, kai jo buvimą neginčijamai patvirtina teisiamajame posėdyje išnagrinėtų įrodymų visuma.

Dėl teismo šališkumo

15. Apeliaciniame skunde nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės M. Ž. atstovas advokatas Vilius Jonaitis nurodo, kad pirmosios instancijos teisme bylą nagrinėję teisėjas M. K. toje pačioje byloje ikiteisminio tyrimo metu kaip ikiteisminio tyrimo teisėjas jau buvo sprendęs nukentėjusiosios E. D. skundą, todėl, apelianto nuomone, galėjo turėti išankstinę nuomonę dėl šios bylos baigties. Tačiau teisėjas M. K. nenusišalino nuo šios bylos nagrinėjimo ir ją išnagrinėjo.

16. Teisėjų kolegija atsakydama į šį apeliacinio skundo argumentą, pažymi, kad šališku pripažįstamas teismas (teisėjas), kai bylą išnagrinėjo teisėjas, negalėjęs dalyvauti procese dėl BPK 58 straipsnyje išvardytų priežasčių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-523/2010, 2K-122/2011, 2K-354/2013, 2K-491-303/2015). Pagal BPK 58 straipsnio 2 dalies 2 punktą, teisėjas negali dalyvauti procese arba pakartotinai nagrinėti tą pačią bylą, jei jis sprendė įtariamojo suėmimo ar suėmimo pratęsimo klausimą, sankcionavo procesinių prievartos priemonių taikymą arba nagrinėjo proceso dalyvių skundus toje pačioje byloje. BPK 59 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad teisėjas privalo nusišalinti, jei yra BPK 58 straipsnyje nurodyti pagrindai. Kaip matyti iš bylos medžiagos, šioje byloje ikiteisminio tyrimo metu teisėjas M. K., atlikdamas ikiteisminio tyrimo teisėjo funkcijas, gavęs E. D. atstovės M. Ž. skundą dėl Šiaulių apygardos prokuratūros Telšių apylinkės prokuratūros prokuroro Žilvino Generausko 2015 m. kovo 22 d. nutarimo ir Šiaulių apygardos prokuratūros Telšių apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojo S. B. 2016 m. gegužės 9 d. nutarimo panaikinimo, 2016 m. birželio 9 d. nutartimi šį pareiškėjos skundą paliko nenagrinėtą ir grąžino jį pareiškėjai (2 t., b. l. 1, 2). Teisėjas M. K. Mažeikių rajono apylinkės teismo 2016 m. birželio 9 d. nutartyje visiškai nenagrinėjo ir nepasisakė dėl E. D. atstovės M. Ž. skundo argumentų, taigi nėra pagrindo teigti, kad teisėjas M. K. nagrinėjo proceso dalyvių skundus toje pačioje byloje. Be to, teisėjas M. K. nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme 2017 m. lapkričio 7 d. posėdžio metu informavo proceso dalyvius, kad, būdamas ikiteisminio tyrimo teisėju šioje byloje 2016 m. birželio 9 d. priėmė nutartį, kuria paliko nenagrinėtu E. D. atstovės M. Ž. skundą. Proceso dalyviai, tame tarpe ir nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės M. Ž. atstovas advokatas Vilius Jonaitis, nušalinimo teisėjui nereiškė, sutiko, kad teisėjas M. K. nagrinėtų bylą iš esmės. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, teisėjų kolegijos vertinimu, nėra pagrindo teigti, kad bylą išnagrinėjo šališkas teismas.

Žemesnės instancijos teismas

Dėl įrodymų vertinimo ir M. G. kaltės padarius jai inkriminuojamą nusikalstamą veiką, numatytą BK 281 straipsnio 5 dalyje

17. Nagrinėjamoje byloje M. G. pagal BK 281 straipsnio 5 dalį kaltinama tuo, kad ji vairuodama automobilį pažeidė KET 9 punkto reikalavimus (nesilaikė visų būtinų atsargumo priemonių, nekelti pavojaus kitų eismo dalyvių, kitų asmenų ir jų turto saugumui ir aplinkai, nesudaryti kliūčių jų eismui), 127 punkto reikalavimus (vairuotojas privalo važiuoti neviršydamas leistino greičio, turi atsižvelgti į važiavimo sąlygas, eismo intensyvumą gyvenvietėse, kad galėtų sustabdyti transporto priemones iki bet kurios iš anksto numatomos kliūties, turi sulėtinti greitį ir prireikus sustoti, jeigu to reikia dėl susidariusių aplinkybių) bei 129 punkto reikalavimus (gyvenvietėse visoms transporto priemonėms leidžiama važiuoti ne didesniu kaip 50 km/h greičiu), tai yra važiuodama 69 km/h greičiu, didesniu nei leistinu eismo įvykio vietoje, stabdydama neišvengė susidūrimo su priekyje ta pačia kryptimi mažesniu greičiu važiavusiu ir kryptį keitusiu dviratininku Z. S. ir jį partrenkė, ko pasėkoje dėl patirtų sužalojimų, kilus komplikacijoms, Z. S. mirė. Pirmosios instancijos teismas M. G. pagal BK 281 straipsnio 5 dalį išteisino, nustatęs, kad visuma aplinkybių (netinkamai užfiksuota įvykio vieta, nenustatytas tikslus įvykio mechanizmas, dviratininko veiksmai, jo sveikatos būklė) leidžia abejoti M. G. kalte, todėl visos abejonės ir neaiškumai aiškintini jos naudai. Tačiau apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs baudžiamosios bylos medžiagą, patikrinęs skundžiamame pirmosios instancijos teismo nuosprendyje pateiktą įrodymų vertinimą, taip pat pats atlikęs įrodymų tyrimą ir įvertinęs papildomai ištirtus įrodymus bei apeliacinių skundų argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nuosprendį, netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, jų visumą ir M. G. nepagrįstai išteisino pagal BK 281 straipsnio 5 dalį. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamoje byloje surinktų ir pirmosios instancijos teismo teisiamajame posėdyje ištirtų bei apeliacinės instancijos teisme gautų naujų įrodymų visuma patvirtina, kad M. G. veikoje yra visi nusikalstamos veikos, numatytos BK 281 straipsnio 5 dalyje, požymiai.

18. Apklausiama pirmosios instancijos teisme M. G. kalta neprisipažino ir parodė, kad 2015 m. lapkričio 16 d. ji važiavo nuo turgaus (duomenys neskelbtini) gatve, sankryžoje pasuko į (duomenys neskelbtini) gatvę ir neskubėdama važiavo. Pravažiavusi pėsčiųjų perėją likus 10-20 metrų iki jos automobilio pamatė dviratininką, kuris važiuodamas staiga suko į kairę, skersai kelio link jos automobilio. Prieš pasukdamas dviratininkas buvo tarp ištisinės linijos ir kelkraščio. Dviratininkas važiavo dideliu gal 15 km/h greičiu, jis nepažiūrėjo, galvos nepasuko. Pamačiusi sukantį dviratį ji pradėjo stabdyti, bandė aplenkti, suko į kairę bandydama išvengti susidūrimo, bet dviratininkas atsitrenkė, ji pajuto smūgį, suskilo jos automobilio stiklas. Paskui jau nepilnu pajėgumu stabdė automobilį ir grįžo į savo eismo juostą, nes priešais važiavo automobiliai. Sustojusi ir išlipusi pamatė gulintį žmogų, nukritusį dviratį, skambino Nr. 112. Dviratininkas važiavo kelkraštyje ir suko skersai gatvės į jos mašiną. Ji važiavo gal 30 km/h greičiu, niekur neskubėjo, eismo taisyklių nepažeidė, važiavo savo eismo juosta. Įvykio metu buvo šlapia kelio danga. Dviratininkas buvo be liemenės, dviračio lemputės nedegė. Iš priekio ir iš paskos važiavo automobiliai (3 t., b. l. 108-110). Iš esmės tokias pačias aplinkybes M. G. nurodė ir ikiteisminio tyrimo metu (1 t., b. l. 137-139, 2 t., b. l. 69, 70).

19. Apklausiama apeliacinės instancijos teisme išteisintoji M. G. parodė, kad atliekant parodymų patikrinimą vietoje, ji matė tarp (duomenys neskelbtini) gatvės ir šalia esančio dviračių tako esantį takelį, kuris buvo ir įvykio metu. Mano, kad dviratininkas tikrai galėjo važiuoti tuo takeliu, bet ji jo nematė, nepastebėjo šitame takelyje važiuojančio. Ikiteisminio tyrimo metu ji apie šitą takelį nieko neminėjo, nes jo nematė. Pasisukusi nuo sankryžos ir važiuodama (duomenys neskelbtini) gatve, ji važiuojančio dviratininko nematė. Nematė jo nei prieš perėją, nors labai įdėmiai žiūrėjo, nei už perėjos, nebuvo nei vieno žmogaus – nei pėsčiojo, nei dviratininko. Dviratininką pamatė pravažiavusi pėsčiųjų perėją. Įvykio metu kelio danga buvo šlapia, nes lynojo, buvo rūkas. Tuo momentu, kai ji pamatė dviratininką gatvėje važiuojantį, atstumas tarp jos automobilio ir dviratininko buvo 11 metrų. Kai pamatė dviratininką, jis jau buvo pasisukęs, jis sukosi, važiavo skersai gatvės, galinis dviračio ratas buvo ant neasfaltuotos dangos, o priekinis ratas jau buvo ant asfaltuotos dangos ir pasisukęs kirsti gatvę. Tas momentas, kai ji pamatė dviratininką, ir jo manevravimo momentas, sutapo. Ji nematė, kad dviratininkas kiek nors būtų važiavęs tiesiai ta pačia kryptimi. Jis iškarto pradėjo manevrą. Viskas įvyko labai staigiai. Ji staiga stabdė, bandė išvengti, apvažiuoti. Ji važiavo neskubėdama, mano, kad ji važiavo apie 30 km/h greičiu ir neviršijo leistino greičio, o dviratininkas galėjo važiuoti greitai, nes jis labai staiga atsirado (4 t., b. l. 173, 174). Nors M. G. kalta dėl jai inkriminuojamos nusikalstamos veikos neprisipažino, tačiau jos kaltę įrodo kiti byloje surinkti įrodymai.

20. Pagal BK 281 straipsnio 5 dalį atsako tas, kas vairuodamas kelių transporto priemonę pažeidė kelių eismo saugumo ar transporto priemonės eksploatavimo taisykles, jeigu dėl to įvyko eismo įvykis, dėl kurio žuvo žmogus. Pripažįstant asmenį kaltu pagal šį baudžiamąjį įstatymą, būtina nustatyti aptariamos nusikalstamos veikos objektyviųjų požymių visumą: veiką (kelių eismo saugumo ar transporto priemonės eksploatavimo taisykles pažeidžiantys veiksmai ar neveikimas), padarinius (eismo įvykis, dėl kurio žuvo žmogus) ir priežastinį ryšį tarp veikos ir padarinių. Taigi baudžiamoji atsakomybė pagal BK 281 straipsnį kyla tik už tuos minėtų taisyklių pažeidimus, kurie susieti priežastiniu ryšiu su šio straipsnio atitinkamose dalyse nustatytais padariniais.

21. BK 281 straipsnyje numatytas nusikaltimas padaromas neatsargia kaltės forma (BK 281 straipsnio 8 dalis), tai yra dėl nusikalstamo pasitikėjimo (BK 16 straipsnio 2 dalis) arba nusikalstamo nerūpestingumo (BK 16 straipsnio 3 dalis). Nusikalstamas pasitikėjimas konstatuojamas tada, kai nustatoma, jog vairuojantis transporto priemonę asmuo suvokė rizikingą savo veikos pobūdį, numatė, kad jo padarytas KET pažeidimas gali sukelti eismo įvykį ir žalą kito asmens sveikatai, tačiau lengvabūdiškai tikėjosi šių padarinių išvengti. Nusikalstamas nerūpestingumas konstatuojamas tada, kai transporto priemonę vairuojantis asmuo nesuprato daromos veikos rizikingumo ar pavojingumo, nenumatė, kad jo padarytas KET pažeidimas gali sukelti eismo įvykį ir žalą kito asmens sveikatai, tačiau pagal veikos aplinkybes bei savo asmenines savybes turėjo ir galėjo tai numatyti. Taigi pagal baudžiamąjį įstatymą abiejų neatsargios kaltės rūšių turinį sudaro kaltininko psichinis santykis su kelių transporto eismo saugumo ar transporto priemonių eksploatavimo taisyklių pažeidimu ir BK 281 straipsnyje nustatytais ir įvykio metu kilusiais padariniais. Padaryto KET pažeidimo suvokimas ar nesuvokimas gali būti laikomas tik vienu iš neatsargios kaltės turinio elementų, savaime neduodantis pagrindo išvadai dėl asmens kaltės padarius BK 281 straipsnyje numatytą nusikaltimą. Nes, sprendžiant asmens kaltės klausimą, turi būti įvertinama objektyvių eismo įvykio aplinkybių visuma: kitų eismo dalyvių veiksmai, oro sąlygos ir temperatūra, kelio ypatumai, matomumas, taip pat asmeninės jo savybės: fizinė būsena, profesinė ir gyvenimiška patirtis, adekvatus situacijos vertinimas, dėmesingumas ir kitos aplinkybės. Todėl vertinant kaltininko veiksmus (neveikimą) ir sprendžiant priežastinio ryšio tarp veikos ir kilusių padarinių bei kaltės klausimus būtina nustatyti momentą, kada kaltininkas turėjo realią galimybę pastebėti tokį pavojų keliančias aplinkybes (pavyzdžiui, pėsčiojo pasirodymas važiuojamojoje kelio dalyje, kliūties, apribojančios matomumą, atsiradimas). Galėjimas numatyti padarinius reiškia vairuotojo realią galimybę konkrečioje situacijoje suprasti daromos veikos rizikingumą ar pavojingumą bei numatyti eismo įvykį, dėl kurio gali kilti nusikalstami padariniai. Apie tai turi būti sprendžiama kiekvienu konkrečiu atveju įvertinus eismo sąlygas bei situaciją, kitų eismo dalyvių veiksmus (ar kito eismo dalyvio padarytas Kelių eismo taisyklių pažeidimas neapribojo kaltininko galimybės numatyti nusikalstamus padarinius ir jų išvengti), kaltininko asmenines savybes (ar konkrečioje situacijoje iš vairuotojo buvo galima reikalauti įstatymus atitinkančio elgesio, ar jo veiksmai buvo adekvatūs kilusiam pavojui, ar jis turėjo realią galimybę išvengti nusikalstamų padarinių) ir kitas bylos aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-127/2010, 2K-375/2014, 2K-99-511/2017 ir kt.).

22. Kadangi BK 281 straipsnio 5 dalyje numatytos nusikalstamos veikos sudėtis yra materiali, konstatuojant nusikaltimo sudėtį, be minėtų objektyvių požymių, būtina nustatyti priežastinį ryšį tarp padaryto kelių eismo saugumo ar transporto priemonės eksploatavimo taisyklių pažeidimo bei kilusių padarinių, tai yra asmens žūties. Pagal teismų praktiką priežastinio ryšio nustatymas apima du aspektus: būtinosios padarinių kilimo sąlygos taisykles ir priežastinio ryšio pobūdžio nustatymą. Būtinosios padarinių kilimo sąlygos nustatymas reiškia atsakymą į klausimą, ar kiekvieno, ar tik vieno eismo dalyvio padarytas eismo saugumo taisyklių pažeidimas buvo būtina sąlyga padariniams kilti, o priežastinio ryšio pobūdžio nustatymas – tai konstatavimas, ar priežastinis ryšys yra dėsningas (būtinasis) ar atsitiktinis. Teismų praktikoje tais atvejais, kai KET pažeidimus padaro keli eismo įvykio dalyviai, teismas privalo ištirti kiekvieno jų padaryto KET pažeidimo galimą priežastinį ryšį su eismo įvykiu ir kilusiais padariniais. Priežastinio ryšio nustatymas yra daugiau fakto klausimas, loginis procesas, nes, sprendžiant šį klausimą, iš esmės nagrinėjamos faktinės eismo įvykio aplinkybės, nustatoma loginė priežasčių seka, reikalinga padaryti išvadai, ar yra ryšys tarp veikos ir padarinių. Priežastinis ryšys tarp kaltininko padaryto KET pažeidimo ir BK 281 straipsnyje nurodytų padarinių yra vienas iš objektyviųjų šio nusikaltimo sudėties požymių. Tinkamai nustatytas priežastinis ryšys sujungia nusikalstamą veiką ir padarinius į bendrą visumą, kuri leidžia tiksliai parinkti ją atitinkančią baudžiamojo įstatymo normą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-52/2010, 2K-373-976/2018). Neretai tik vieno eismo dalyvio KET pažeidimas pripažįstamas eismo įvykio priežastimi, o kito eismo dalyvio KET pažeidimas, nors ir turėjęs įtakos eismo įvykiui kilti, vertinamas kitaip. Toks vertinimas galimas, kai tik vieno eismo dalyvio KET pažeidimas pripažįstamas būtina eismo įvykio kilimo sąlyga (kartais ji įvardijama kaip pagrindinė ar dėsninga sąlyga), o kito eismo dalyvio padarytas pažeidimas, atvirkščiai, tokiu nelaikomas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-38/2008, 2K-297/2009). Esant tokiai teisinei situacijai, kai būtina padarinių kilimo sąlyga buvo ne vieno eismo dalyvio, o kelių eismo dalyvių padaryti Kelių eismo saugumo taisyklių pažeidimai, pagal BK 281 straipsnį (esant kitiems objektyviesiems ir subjektyviesiems nusikalstamos veikos požymiams) atsako visi tie eismo dalyviai, kurių padaryti eismo saugumo taisyklių pažeidimai buvo būtina padarinių kilimo sąlyga (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-35-895/2017). Vadinasi, vieno eismo dalyvio kelių eismo taisyklių pažeidimas savaime nešalina kito eismo dalyvio baudžiamosios atsakomybės pagal BK 281 straipsnį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-127/2010, 2K-35-895/2017).

23. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad M. G. 2015 m. lapkričio 16 d. apie 13.40 val. (duomenys neskelbtini) mieste, (duomenys neskelbtini) gatvėje, ties pastatu Nr. (duomenys neskelbtini), vairuodama jai priklausantį automobilį „Kia Carnival“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) stabdydama neišvengė susidūrimo su priekyje ta pačia kryptimi mažesniu greičiu važiavusiu ir kryptį keitusiu dviratininku Z. S. ir jį partrenkė. Byloje nagrinėjama situacija, kai abu eismo dalyviai – tiek M. G., tiek Z. S. pažeidė Kelių eismo taisykles. M. G. pareikšti kaltinimai dėl to, kad ji pažeidė KET 9 punkto reikalavimą, įpareigojantį eismo dalyvius laikytis visų būtinų atsargumo priemonių, nekelti pavojaus kitų eismo dalyvių, kitų asmenų ir jų turto saugumui ir aplinkai, nesudaryti kliūčių jų eismui; 127 punkto reikalavimą, kuris įpareigoja vairuotoją važiuoti neviršijant leistino greičio, pasirenkant važiavimo greitį atsižvelgti į važiavimo sąlygas, eismo intensyvumą gyvenvietėse, kad galėtų sustabdyti transporto priemones iki bet kurios iš anksto numatomos kliūties, sulėtinti greitį ir prireikus sustoti, jeigu to reikia dėl susidariusių aplinkybių, bei 129 punkto reikalavimą, numatantį, kad gyvenvietėse visoms transporto priemonėms leidžiama važiuoti ne didesniu kaip 50 km/h greičiu. Taip pat bylos duomenimis nustatyta, kad dviračio vairuotojas Z. S. važiavo dviračiu važiuojamąja kelio dalimi, esant įrengtam dviračių takui (KET 64.1., 57 punktai), nedėvėdamas ryškiaspalvės liemenės su šviesą atspindinčiais elementais, ir dviračio priekyje nedegė baltos šviesos žibintas, o gale – nedegė raudonos šviesos žibintas (KET 56 punktas), kurių paprasčiausiai net nebuvo, ir bandė pervažiuoti kelią nenulipęs nuo dviračio, tuo pažeisdamas ir KET 58 punktą. KET 56 punktas numato dviračio vairuotojo, važiuojančio važiuojamąja dalimi, pareigą dėvėti ryškiaspalvę liemenę su šviesą atspindinčiais elementais arba dviračio priekyje turi degti baltos šviesos žibintas, o gale – raudonos šviesos žibintas. KET 57 punkte nustatyta, kad važiuoti dviračiu leidžiama tik dviračių takais arba dviračių juostomis, o kur jų nėra, – tam tinkamu (su asfalto arba betono danga) kelkraščiu pagal eismo kryptį. Pagal KET 58 punktą dviračio vairuotojui, važiuojančiam važiuojamąja dalimi, prireikus pasukti į kairę, apsisukti ar pervažiuoti į kitą kelio pusę, rekomenduojama nulipti nuo dviračio ir kirsti važiuojamąją dalį vedantis dviratį, jeigu eismo sąlygos to reikalauja. Pagal KET 64.1. punktą dviračių vairuotojams draudžiama važiuoti važiuojamąja dalimi, jeigu įrengti dviračių takai.

24. Teismų praktikoje konstatuota, kad kai Kelių transporto eismo saugumo ar transporto priemonių eksploatavimo taisykles pažeidžia keli eismo dalyviai, kaltininko (kaltininkų) veika yra priežastiniu ryšiu susijusi su kilusiais padariniais, jeigu nustatoma, kad, analogiškoje situacijoje jam (jiems) laikantis Kelių transporto eismo saugumo ar transporto priemonių eksploatavimo taisyklių, o kitam (kitiems) eismo dalyviui jas pažeidus, eismo įvykis, dėl kurio kilo BK 281 straipsnyje nurodyti padariniai, nebūtų įvykęs (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-151/2011, 2K-593/2011, 2K-166/2012). Kadangi nagrinėjamu atveju abu eismo dalyviai – tiek M. G., tiek Z. S. pažeidė Kelių eismo taisykles, todėl būtina įvertinti abiejų eismo dalyvių pažeidimų reikšmę pasekmių atsiradimui. Tais atvejais, kai nustatoma, kad abiejų eismo dalyvių veiksmai techniniu požiūriu buvo priežastis eismo įvykiui kilti ar abu eismo dalyviai pažeidė KET, darant teisinę išvadą apie nusikalstamos veikos sudėties elementą – priežastinį ryšį, svarbu įvertinti kiekvieno eismo įvykio dalyvio veiksmus kelyje, eismo sąlygas ir kitas faktines įvykio aplinkybes, veiksnius, galėjusius turėti įtakos padariniams atsirasti, atsižvelgti į KET reikalavimus, kurių privalėjo laikytis eismo dalyviai konkrečioje eismo situacijoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-95-222/2017).

25. Kaip matyti iš skundžiamo pirmosios instancijos teismo nuosprendžio, pirmosios instancijos teismas, išteisindamas M. G. pagal BK 281 straipsnio 5 dalį, rėmėsi 2017 m. gruodžio 17 d. Lietuvos teismo ekspertizės centro specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini), kurioje nurodyta, kad šioje eismo situacijoje prieš pat stabdymą M. G. vairuojamas automobilis „Kia Carnival“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) važiavo 69 km/h greičiu. Šioje eismo situacijoje dviratininkas Z. S. nevažiavo dviračių taku, keisdamas važiavimo kryptį į kairę pusę, sudarė kliūtį automobilio „Kia Carnival“ judėjimui bei su juo susidūrė ir techniniu požiūriu tai sąlygojo šio eismo įvykio kilimą. Šioje eismo situacijoje automobilio „Kia Carnival“ vairuotoja M. G. važiavo 69 km/h greičiu, tai yra didesniu nei leistinu eismo įvykio vietoje 50 km/h greičiu, tikėtina, dėl to stabdydama neišvengė susidūrimo su priekyje ta pačia kryptimi mažesniu greičiu važiavusiu ir kryptį keitusiu dviratininku Z. S., ką būtų padariusi važiuodama leistinu 50 km/h greičiu ir reaguodama vairuojamos transporto priemonės stabdymui tame pačiame atstume, kuriame sureagavo, važiuodama 69 km/h greičiu ir, tikėtina, techniniu požiūriu tai turėjo priežastinį ryšį su šio eismo įvykio kilimu (2 t., b. l. 52-58). Kaip matyti iš šios Lietuvos teismo ekspertizės centro specialisto išvados Nr. (duomenys neskelbtini), joje pateikiamos sąlyginė ir tikėtina eismo įvykio kilimo sąlygos.

26. Pirmosios instancijos teisme apklausiamas ekspertas E. G. paaiškino, kad vieno eismo dalyvio (dviratininko Z. S.) veiksmai kategoriškai techniniu požiūriu sąlygojo byloje nagrinėjamo eismo įvykio kilimą, kito dalyvio (M. G.) veiksmai tikėtina techniniu požiūriu turėjo priežastinį ryšį su šio eismo įvykio kilimu. Jei dviratininkas nebūtų keitęs važiavimo krypties, tada iš viso nebūtų eismo įvykio. Kadangi automobilio vairuotoja viršijo leistiną greitį, tai daro tikėtiną išvadą, kad važiuodama leistinu 50 km/h greičiu, turėtų techninę galimybę išvengti susidūrimo. Automobilio vairuotoja važiuodama leistinu greičiu ir stabdydama tame pačiame atstume, kuriame pradėjo stabdyti, būtų sumažinusi transporto priemonės važiavimo greitį iki dviratininko važiavimo greičio ir transporto priemonės nebūtų susidūrusios. Kadangi stabdymo lėtėjimas neužfiksuotas, tai skaičiavo teoriškai pagal ekspertinę praktiką. Dviračio greitis taip pat teorinis (3 t., b. l. 85-87).

27. Pažymėtina, kad nemažai techninio pobūdžio klausimų, reikšmingų teisiniam priežastinio ryšio nustatymui, išsprendžiama atliekant eismo įvykio ekspertizes, kurių išvadas privalo įvertinti teismas, vadovaudamasis tomis pačiomis taisyklėmis, kaip ir vertindamas kitus įrodymus. Specialisto išvados – svarbus informacijos šaltinis, tačiau teisinis aplinkybių vertinimas – ne specialisto, o teismo kompetencija (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-373-976/2018).

28. Pirmosios instancijos teismas, išanalizavęs byloje esančius duomenis, konstatavo dviratininkas Z. S. važiavo važiuojamąja dalimi, o ne šalia esančiu dviračiu taku, dviratį vairavo be šviesą atspindinčios liemenės ir nei dviračio priekyje, nei ne gale nedegė žibintai ir staiga jis suko į kairę. Byloje nėra jokių duomenų, kad dviratininkas įsitikino manevro saugumu, kad netrukdys kitiems eismo dalyviams. Tokie dviratininko Z. S. veiksmai, jo padaryti KET pažeidimai tiesioginiu priežastiniu ryšiu susiję su kilusiais padariniais. O tai, kad kaltinamoji M. G. viršijo leistiną greitį, nėra tiesioginiame priežastiniame ryšyje su kilusiais padariniais, nes ji ir didesniu greičiu būtų toliau nuvažiavus, jei dviratininkas neleistinai nebūtų kirtęs važiuojamosios dalies. Tačiau su tokia pirmosios instancijos teismo išvada teisėjų kolegija nesutinka.

29. Atsižvelgus į byloje esančią 2017 m. gruodžio 17 d. Lietuvos teismo ekspertizės centro specialisto išvadą Nr. (duomenys neskelbtini) ir eksperto E. G. paaiškinimus pirmosios instancijos teisme, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. lapkričio 27 d. nutartyje nurodytus argumentus ir siekiant pašalinti visus neaiškumus dėl 2015 m. lapkričio 16 d. įvykusio eismo įvykio mechanizmo bei kitų aplinkybių, Šiaulių apygardos teismo 2019 m. kovo 4 d. nutartimi buvo paskirta komisijinė eismo įvykio ekspertizė, pavedant ją atlikti Lietuvos teismo ekspertizės centro ekspertų komisijai (4 t., b. l. 106-109).

30. Gautame 2019 m. birželio 25 d. Lietuvos teismo ekspertizės centro ekspertizės akte Nr. (duomenys neskelbtini) nurodyta, kad: 1) šio eismo įvykio eiga (mechanizmas) buvo tokia. Automobilio „Kia Carnival“ vairuotoja M. G., važiuodama (duomenys neskelbtini) gatve, (duomenys neskelbtini) mieste, apie 69 km/h greičiu artėjo prie priekyje dešine kelio puse dviračiu važiuojančio Z. S.. Šiam pasukus į kairę ir judant smailiu kampu iš dešinės į kairę važiuojamosios kelio dalies bei automobilio atžvilgiu, vairuotoja M. G. pasuko į kairę ir ėmė intensyviai stabdyti savo automobilį. Stabdomas automobilis apie 15 m atstumu nuo stabdymo pėdsako pradžios priekiniu dešiniu bamperio kampu trenkė į dviračio kairįjį šoną ties dviračio pedalų ašimi ir bamperio dešiniuoju šonu slystamai lietėsi su dviračio bagažine. Dėl smūgio dviratis buvo bloškiamas į priekį ir į dešinę, žiūrint pagal automobilio judėjimo kryptį ir verčiamas ant dešiniojo šono. Nuvirtęs ant dešiniojo šono, dviratis dar paslydo kelio paviršiumi ir sustojo padėtyje, kurioje buvo užfiksuotas po eismo įvykio. Dviratininkas Z. S. užkrito ant automobilio „Kia Carnival“ priekinio dešiniojo sparno ir ant priekinio stiklo, vėliau buvo nublokštas į dešinę nuo automobilio, į vietą, kur po įvykio užfiksuota kraujo dėmė. Automobilis „Kia Carnival“, stabdomas ir po partrenkimo, dar tam tikrą atstumą slydo, kol sustojo padėtyje, kurioje ir buvo užfiksuotas po eismo įvykio; 2) automobilio „Kia Carnival“ greitis prieš pat stabdymą eismo įvykio vietoje buvo apie 69 km/h. Ant sausos asfalto dangos lengvojo automobilio 25,91 m ilgio stabdymo pėdsakas atitinka 74,5 km/h jo važiavimo greitį; 3) nustatytas 25,91 m bendras automobilio stabdymo pėdsako ilgis, prie išmatuotos 23 m ilgio automobilio stabdymo pėdsako dalies pridedant automobilio ratų bazės ilgį (2,91 m), yra pagrįstas ne tik eismo įvykio vietos schemos duomenimis, bet ir eismo įvykio vietos nuotraukomis; 4) stabdymo pėdsakas iki užpakalinių automobilio „Kia Carnival“ ratų tęsiasi 2,2-2,3 m išilgai dalies ištisinės ženklinimo linijos 1.1., per du ištisus apie 6 m ilgio artėjimo linijos 1.6 brūkšnius ir apie 2,9 m ilgio dalį trečiojo, bei tris apie 2 m ilgio tarpus tarp brūkšnių. Horizontalusis ženklinimas važiuojamosios dalies viduryje atitinka Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro 2012 m. sausio 31 d. įsakymu patvirtintų „Horizontaliojo ženklinimo taisyklių“ 12 ir 13 punktuose nurodytus linijų matmenis ne gyvenvietėse. Šių matmenų suma yra apie 23,1+23,2 m, kas iš esmės atitinka schemoje užfiksuotą stabdymo pėdsako ilgį iki užpakalinių ratų; 5) negalima nustatyti dviratininko Z. S. važiavimo greičio prieš pat partrenkimą ir jo metu. Tikėtinos transporto priemonių tarpusavio padėtys susidūrimo metu pavaizduotos 4 pav.; 6) techniniu požiūriu, M. G. viršytas maksimalus leistinas važiavimo greitis turėjo priežastinį ryšį su nagrinėjamo eismo įvykio kilimu; 7) automobilio „Kia Carnival“ vairuotoja M. G., važiuodama maksimaliu leistinu greičiu, būtų turėjusi techninę galimybę sustabdyti automobilį iki susidūrimo vietos ir išvengti dviratininko Z. S. partrenkimo; 8) važiuodamas važiuojamąja kelio dalimi, kaip tą daryti jam yra draudžiama, Z. S. manevravo į kairę, pasukdamas įstrižai kelio važiuojamosios dalies, tuo iš paskos didesniu greičiu artėjusio automobilio „Kia Carnival“ vairuotojai M. G. sudarė kliūtį ir tokiu būdu sukėlė grėsmę eismo saugumui. Techniniu požiūriu šie dviratininko Z. S. veiksmai buvo nepriimtini ir buvo pagrindine šio eismo įvykio kilimo sąlyga.

31. Atsižvelgus į 2017 m. gruodžio 17 d. Lietuvos teismo ekspertizės centro specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) ir 2019 m. birželio 25 d. Lietuvos teismo ekspertizės centro ekspertizės akte Nr. (duomenys neskelbtini) esančias išvadas konstatuotina, kad nagrinėjamu atveju dviratininko Z. S. veiksmai, – keisdamas važiavimo kryptį į kairę pusę, sudarė kliūtį automobilio „Kia Carnival“ judėjimui, techniniu požiūriu buvo pagrindinė 2015 m. lapkričio 16 d. įvykusio eismo įvykio kilimo sąlyga. Tačiau minėtuose specialisto išvadoje ir ekspertizės akte, be kita ko, nurodyta ir tai, jog automobilio „Kia Carnival“ vairuotoja M. G., važiuodama maksimaliu leistinu greičiu (50 km/h), būtų turėjusi techninę galimybę sustabdyti automobilį iki susidūrimo vietos ir išvengti dviratininko Z. S. partrenkimo, todėl techniniu požiūriu M. G. viršytas maksimalus leistinas važiavimo greitis taip pat turėjo priežastinį ryšį su nagrinėjamo eismo įvykio kilimu. Atsižvelgus į šias aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad ta aplinkybė, jog M. G. viršijo leistiną greitį (važiavo apie 69 km/h greičiu, kai toje vietoje maksimalus leistinas transporto priemonių greitis – 50 km/h), neabejotinai lėmė jos vairuojamo automobilio susidūrimą su dviratininku Z. S.. Taigi, pirmosios instancijos teismas, išteisindamas M. G. pagal BK 281 straipsnio 5 dalį neteisingai konstatavo, kad jos veiksmai – viršytas leistinas greitis – nebuvo būtinoji eismo įvykio kilimo sąlyga.

32. Remiantis byloje esančiais duomenimis (2015 m. lapkričio 16 d. kelių eismo įvykio vietos apžiūros protokole ir jo prieduose (fotolentelėje), eismo įvykio vietos schemoje, transporto priemonių (dviračio ir automobilio „Kia Carnival“) techninės apžiūros aktuose, 2015 m. gruodžio 3 d. transporto priemonės techninės būklės patikrinimo ir apžiūros protokole ir jo prieduose (fotolentelėje), 2017 m. gruodžio 17 d. Lietuvos teismo ekspertizės centro specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini), 2019 m. birželio 25 d. Lietuvos teismo ekspertizės centro ekspertizės akte Nr. (duomenys neskelbtini) užfiksuotais duomenimis ir kt.) nustatyta, kad automobilio „Kia Carnival“ vairuotoja M. G., važiuodama (duomenys neskelbtini) gatve, (duomenys neskelbtini) m., apie 69 km/h greičiu artėjo prie priekyje dešine kelio puse dviračiu važiuojančio Z. S.. Šiam pasukus į kairę ir judant smailiu kampu iš dešinės į kairę važiuojamosios kelio dalies bei automobilio atžvilgiu, o vairuotojai M. G. pasukus į kairę ir ėmus intensyviai stabdyti savo automobilį, įvyko susidurimas su dviratininku Z. S.. M. G. veiksmai – leistino greičio viršijimas – apsunkino pačios M. G. galimybes laiku pastebėti į jo važiavimo trajektoriją įsukantį dviratį ir atitinkamai į tai sureaguoti, taip pat siekiant išvengti eismo įvykio. Kaip nurodyta 2019 m. birželio 25 d. Lietuvos teismo ekspertizės centro ekspertizės akte Nr. (duomenys neskelbtini) M. G. turėjo galimybę išvengti eismo įvykio – važiuojant leistinu greičiu stabdyti automobilį iki susidūrimo vietos ir tuomet susidūrimas nebūtų įvykęs.

33. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje pažymėjo, kad eisme dalyvaujantis asmuo (vairuotojas) turi teisėtų lūkesčių, jog kitas eismo dalyvis laikysis KET reikalavimų, elgsis taip, kad nekeltų pavojaus kitiems eismo dalyviams, todėl transporto priemonės vairuotojas neprivalo lėtinti greičio ar stabdyti transporto priemonę vien tik dėl to, kad yra teorinė tikimybė, jog kiti eismo dalyviai gali nesilaikyti eismo taisyklių ir neleistinai kirsti važiuojamąją dalį, kol dar nėra tiesioginio pavojaus eismo saugumui. Tačiau apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nesutinka su tokia pirmosios instancijos teismo išvada.

34. Pažymėtina, kad KET 3 punktas apibrėžia, kad eismo dalyvis – tai kelių eisme dalyvaujantis asmuo (vairuotojas, pėsčiasis, keleivis, dviratininkas). KET 9 punktas nurodo, kad „Eismo dalyviai privalo laikytis visų būtinų atsargumo priemonių, nekelti pavojaus kitų eismo dalyvių, kitų asmenų ar jų turto saugumui ir aplinkai, taip pat siekdami išvengti nuostolingų padarinių arba juos sumažinti privalo imtis visų būtinų priemonių, išskyrus tuos atvejus, kai dėl to kiltų pavojus jų pačių, kitų žmonių gyvybei ar sveikatai arba tokios priemonės padarytų dar daugiau žalos palyginti su ta, kurios būtų galima išvengti“. Taigi pagal bendrąsias KET normas vairuotojas, keleivis, pėsčiasis, dviratininkas yra lygiaverčiai eismo dalyviai, turintys lygiavertes pareigas vienas kito atžvilgiu.

35. Todėl teismų praktikoje ne kartą atkreiptas dėmesys, kad net ir maksimaliai atsargus vairuotojas turi pagrįstą teisę tikėtis, jog kiti eismo dalyviai taip pat nepažeis eismo saugumo reikalavimų ir nekels pavojaus sau ir kitiems. Todėl, vertinant transporto priemonę vairuojančio asmens veiksmus, negalima reikalauti, kad vairuotojas visada numatytų bet kokią netikėtai atsiradusią kliūtį (pavyzdžiui, kad į kelią netikėtai įvažiuos dviratininkas, ant važiuojamosios kelio dalies tamsiu paros metu gali gulėti žmogus, eiti pėsčiasis nesegėdamas šviesą atspindinčio atšvaito, stovėti tinkamai nepaženklinta traktoriaus priekaba be veikiančių žibintų ir atšvaitų, į jo važiavimo juostą netikėtai įvažiuos priešinga kryptimi judantis automobilis ir pan.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-195/2007, 2K-537/2009, 2K-169/2010, 2K-384/2013, 2K-160/2014, 2K-434-788/2015, 2K-368-511/2015 ir kt.). tačiau nagrinėjamu atveju Z. S. pažeidus anksčiau nurodytus KET reikalavimus, ta pačia kryptimi tiesiai važiuojančios transporto priemonės vairuotoja M. G. privalėjo neviršyti greičio ir vairuoti saugiai. Šiuo atveju, kaip ir nurodyta 2019 m. birželio 25 d. Lietuvos teismo ekspertizės centro ekspertizės akte Nr. (duomenys neskelbtini), jei M. G. nebūtų viršijusi leistino greičio, eismo įvykis nebūtų įvykęs, nes ji būtų turėjusi techninę galimybę sustabdyti automobilį iki susidūrimo vietos ir išvengti dviratininko Z. S. partrenkimo.

36. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju negalima nustatyti tikslių transporto priemonių suartėjimo trajektorijų ir nustatyti, kokiu atstumu buvo neprivažiavusi susidūrimo vietos automobilio „Kia Carnival“ vairuotoja M. G., iškilus grėsmei eismo saugumui, dviratininkui Z. S. pradėjus keisti važiavimo kryptį į kairę pusę. Todėl neįmanoma nustatyti, ar būtų išvengusi susidūrimo ir sustojusi automobilio „Kia Carnival“ vairuotoja, važiuodama leistinu 50 km/h greičiu, nes nėra atskaitos taško ir nenustatyta vieta, kurioje ji sureagavo. Tačiau šie teismo argumentai paneigti 2019 m. birželio 25 d. Lietuvos teismo ekspertizės centro ekspertizės akto Nr. (duomenys neskelbtini) išvadomis. Šiame ekspertizės akte, tyrimo dalyje nurodyta, kad eismo įvykio vietos apžiūros protokole nurodyta, jog automobilio „Kia Carnival“ pirmosios buferio šukės rastos apie 15 m atstumu nuo stabdymo pėdsakų pradžios link automobilio. Nuotraukose matyti, kad šukės yra smulkios, lengvos, atidalintos nuo bamperio apačios, arti kelio paviršiaus, jų judėjimą taip pat stabdė jas nuo bamperio atidalinusios dviračio dalys, todėl, neturėdamos didelės judesio energijos, jos krito ir skleidėsi tuoj pat už automobilio ir dviračio susidūrimo vietos. Šių šukių padėtis apibrėžia tolimiausią galimą susidūrimo vietą pėdsako ilgio atžvilgiu - automobilio ir dviračio kontaktas įvyko ne toliau kaip 15 m atstumu nuo automobilio „Kia Carnival“ stabdymo pėdsako pradžios. Atsižvelgiant į tai, skaičiuojama, kokiu didžiausiu atstumu iki partrenkimo vietos automobilio „Kia Carnival" vairuotoja M. G. sureagavo stabdyti savo automobilį. Atliktų skaičiavimų rezultatai rodo, kad atstumas, kur automobilio „Kia Carnival“ vairuotoja M. G. sureagavo stabdyti savo automobilį nuo susidūrimo vietos yra 38,9 m. Nagrinėjamu atveju, dviratininkas, sprendžiant pagal transporto priemonių susidūrimo pobūdį, pasuko ir judėjo įstrižai važiuojamosios kelio dalies. Tokioje situacijoje automobilio „Kia Carnival“ vairuotoja M. G. negalėjo numatyti tolimesnių dviratininko veiksmų - ar dviratininkas judės ankstesne trajektorija nedideliu kampu įstrižai važiuojamosios kelio dalies, pasuks skersai kelio dar didesniu kampu, ar pasuks į priešingą pusę ir judės link dešiniojo važiuojamosios dalies krašto. Techniniu požiūriu, tokioje situacijoje priimtini vairuotojos veiksmai - intensyviai stabdyti savo automobilį dešinėje važiuojamosios kelio dalies pusėje iki visiško jo sustojimo. Tyrimui pateiktos medžiagos duomenimis, maksimalus leistinas greitis kelio ruože, kur įvyko eismo įvykis, yra 50 km/h. Minimalus automobilio „Kia Carnival“, važiuojančio 50 km/h greičiu, sustabdymo kelias tokioje situacijoje (atlikus skaičiavimus) yra 31 m. Tyrimui pateiktoje medžiagoje nėra objektyvių duomenų, rodančių, kad automobilio „Kia Carnival“ stabdžių sistema buvo techniškai netvarkinga ir turėjo gedimų, dėl kurių automobilis negalėjo būti efektyviai stabdomas ir išvystyti skaičiavimuose naudotos lėtėjimo reikšmės, stabdymo žymės rodo, kad automobilio stabdžių sistema veikė. Atliktų skaičiavimų rezultatai rodo, kad atstumas (38,9 m), kur automobilio „Kia Carnival“ vairuotoja M. G. sureagavo stabdyti savo automobilį nuo susidūrimo vietos, už minimalų atstumą, reikalingą leistinu greičiu važiuojančiam automobiliui sustabdyti (31 m) yra didesnis 7,9 m. Įvertinus anksčiau išsakytus argumentus dėl automobilio šukių padėties susidūrimo vietos atžvilgiu, galima teigti, kad šis atstumų skirtumas yra pakankamas, kad automobilio „Kia Carnival“ vairuotoja M. G., važiuodama maksimaliu leistinu greičiu, būtų turėjusi techninę galimybę sustabdyti automobilį iki susidūrimo vietos ir išvengti dviratininko Z. S. partrenkimo. Pažymėtina aplinkybė, kad šiuo atveju dviratininkas judėjo įstrižai kelio važiuojamosios dalies, vadinasi, kad ir kokiu greičiu važiuotų dviratininkas, jis turėjo tam tikrą greitį išilgine keliui kryptimi, vadinasi jis tolo nuo tos vietos, kur būtų partrenktas, jei stovėtų. Tada atstumas iš paskos važiuojančiai vairuotojai iki partrenkimo vietos taip pat didėjo ir techninė galimybė išvengti eismo įvykio taip pat (4 t., b. l. 127-135).

37. Teisėjų kolegija taip pat nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad kelių eismo įvykis užfiksuotas nekokybiškai ir neprofesionaliai, keliantis abejones. Pažymėtina, kad nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme buvo apklausti eismo įvykį fiksavę pareigūnai – P. G., G. J., G. G., taip pat ir liudytoja V. R. (S.). Teisiamojo posėdžio metu jie patvirtino, kad įvykio vietoje buvo fotografuojama, fiksuojamos stabdymo žymės, išsimėčiusių daiktų padėtis, kraujo dėmės, matuojama. G. G. parodė, jog jis pildė Kelių eismo įvykio vietos apžiūros protokolą, kuriame ir pasirašė (3 t., b. l. 88, 89). G. J. parodė, jog jis braižė eismo įvykio vietos schemą, kurią pasirašė V. R. (S.) (3 t., b. l. 106-108). Šias aplinkybes patvirtino teisme apklausta liudytoja V. R. (S.) (3 t., b. l. 64, 65). Taigi nėra pagrindo abejoti, jog minėtuose procesiniuose dokumentuose būtų nurodyta tikrovės neatitinkanti informacija, ar kelių eismo įvykis būtų užfiksuotas nekokybiškai ir neprofesionaliai. O tai, kad nurodyta, jog schema surašyta tyrėjos V. S. vardu, kuri vėliau šią schemą pasirašė, neduoda pagrindo netikėti eismo įvykio schemoje užfiksuotų duomenų tikrumu.

38. Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamoje eismo situacijoje iš tiesų Z. S. elgesys buvo nepakankamai atsargus ir atidus ir tai buvo pagrindinė eismo įvykio kilimo sąlyga, tačiau tai nepaneigia teisėjų kolegijos išvadų dėl M. G. itin nesaugių veiksmų įtakos eismo įvykiui kilti. Taigi nagrinėjamu atveju eismo įvykio priežastis buvo tiek M. G., tiek Z. S. neatsargūs veiksmai vairuojant transporto priemones ir pažeidžiant KET. Teisėjų kolegija sutinka, kad dviratininkas Z. S. grubiai pažeidė kelių eismo taisykles, kuomet keisdamas važiavimo kryptį į kairę pusę, sudarė kliūtį automobilio „Kia Carnival“ judėjimui, tačiau vieno eismo dalyvio kelių eismo taisyklių pažeidimas neatleidžia kitų eismo dalyvių, šiuo atveju, gatve važiuojančios transporto priemonės vairuotojos M. G., nuo pareigos neviršyti greičio, vairuoti saugiai, kad galėtų sustabdyti automobilį kaip to reikalauja KET. Taigi M. G. pažeidė Kelių eismo taisyklių 9, 127, 129 punktų reikalavimus – nesiėmė visų būtinų priemonių nekelti pavojaus kitiems eismo dalyviams, neatsižvelgdama į važiavimo sąlygas (šlapią kelio dangą), viršijo gyvenvietėje leistiną 50 km/h greitį ir tie pažeidimai priežastiniu ryšiu susiję su nagrinėjamu eismo įvykiu ir jo padariniais – dviratininko Z. S. mirtimi. Taigi byloje surinktų, teisme ištirtų ir išdėstytų įrodymų visuma patvirtina, kad M. G. padarė BK 281 straipsnio 5 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, o būtent:

M. G. 2015 m. lapkričio 16 d. apie 13.40 val. (duomenys neskelbtini) mieste, (duomenys neskelbtini) gatvėje, ties pastatu Nr. (duomenys neskelbtini), vairuodama jai priklausantį automobilį „Kia Carnival“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) pažeidė Kelių eismo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gruodžio 11 d. Nr. 1950 nutarimu (ir vėlesniais pakeitimais), 9 punkto reikalavimus (nesilaikė visų būtinų atsargumo priemonių, nekelti pavojaus kitų eismo dalyvių, kitų asmenų ir jų turto saugumui ir aplinkai, nesudaryti kliūčių jų eismui), 127 punkto reikalavimus (vairuotojas privalo važiuoti neviršydamas leistino greičio, turi atsižvelgti į važiavimo sąlygas, eismo intensyvumą gyvenvietėse, kad galėtų sustabdyti transporto priemones iki bet kurios iš anksto numatomos kliūties, turi sulėtinti greitį ir prireikus sustoti, jeigu to reikia dėl susidariusių aplinkybių) bei 129 punkto reikalavimus (gyvenvietėse visoms transporto priemonėms leidžiama važiuoti ne didesniu kaip 50 km/h greičiu), tai yra važiuodama 69 km/h greičiu, didesniu nei leistinu eismo įvykio vietoje, stabdydama neišvengė susidūrimo su priekyje ta pačia kryptimi mažesniu greičiu važiavusiu ir kryptį keitusiu dviratininku Z. S. ir jį partrenkė, ko pasėkoje dėl atviro kaukolės skliauto kaulo ir kaukolės pamato kaulų lūžių su kraujo išsiliejimu po kietuoju galvos smegenų dangalu ir galvos smegenų sumušimu, stuburo lūžių su nugaros smegenų pažeidimu, kilus komplikacijoms galvos smegenų pabrinkimo, galvos smegenų komos progresuojančios centrinės kilmės širdies ir kvėpavimo veiklos nepakankamumu Z. S. 2015 m. lapkričio 16 d. 19.20 val. reanimacijoje mirė.

39. M. G. nusikalstamą veiką padarė dėl nusikalstamo nerūpestingumo, tai yra ji nenumatė, kad dėl jos veikimo gali atsirasti baudžiamajame kodekse numatyti padariniai, nors pagal veikos aplinkybes ir savo asmenines savybes galėjo ir turėjo tai numatyti (BK 16 straipsnio 3 dalis). M. G. kaip asmuo, kuriam privalomi KET reikalavimai, vairuodama automobilį privalėjo laikytis kelių eismo saugumo taisyklių, neviršyti greičio ir turėjo numatyti, kokius padarinius eismo saugumui gali sukelti KET pažeidimas. M. G. nepripažino, kad viršijo greitį, nors objektyviai nustatyta, kad greitis buvo viršytas. Taigi ji nesuvokė, kad byloje nagrinėjamoje situacijoje ji veikė rizikingai ir kėlė pavojų eismo saugumui. Taigi M. G. pripažintina kalta, padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 281 straipsnio 5 dalyje. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, Mažeikių rajono apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 18 d. išteisinamasis nuosprendis, kuriuo M. G. išteisinta, nes nepadaryta nusikalstama veika, naikintinas ir priimtinas naujas nuosprendis, kuriuo M. G. pripažintina kalta padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 281 straipsnio 5 dalyje (BPK 329 straipsnio 2 punktas).

Dėl bausmės M. G. paskyrimo

40. Vadovaujantis bendraisiais bausmių skyrimo pagrindais, teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją ir laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų (BK 54 straipsnio 1 dalis). Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens, kaip bendrininko, dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes, nusikalstama veika padarytą žalą (BK 54 straipsnio 2 dalis). Baudžiamajame įstatyme taip pat nustatyta, kad teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia į atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių buvimą, įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1 ir 2 dalys). Baudžiamasis kodeksas sudaro galimybę teismui parinkti teisingą bausmę, tačiau pagal BK 54 straipsnio 1 dalies normą teismas pirmiausia skiria bausmę pagal Baudžiamojo kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų.

41. Už nusikaltimą, numatytą BK 281 straipsnyje 5 dalyje, baudžiama laisvės atėmimu iki aštuonerių metų. Švelnesnė negu įstatymo numatyta, bausmė gali būti paskirta tik taikant BK 62 straipsnio arba 54 straipsnio 3 dalies nuostatas. Teisėjų kolegijos nuomone, skirti M. G. švelnesnę, nei įstatyme numatyta bausmę, taikant BK 62 straipsnio nuostatas, nėra įstatyme numatytų būtinųjų sąlygų. Teismų praktikoje skirti švelnesnę negu įstatymo numatyta, bausmę pagal BK 54 straipsnio 3 dalį, galima tik esant išimtinėms aplinkybėms, kai akivaizdu, kad sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas prieštarautų teisingumo principui, tai yra būtų akivaizdžiai neproporcingas, neadekvatus konkrečiai nusikalstama veikai, kaltininko asmenybei ar kitoms aplinkybėms. Teisėjų kolegija jokių išimtinių aplinkybių, rodančių, kad sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas M. G. būtų aiškiai neproporcingas padarytai veikai ar jos asmenybei taip pat nenustatė.

42. M. G. neteista, dėl nusikalstamo nerūpestingumo padarė vieną neatsargų nusikaltimą transporto eismo saugumui, kurio pasekmės neatitaisomos – žuvo žmogus, ji bausta administracine tvarka, jos atsakomybę lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių nenustatyta, dirba, yra ištekėjusi, po nusikaltimo, už kurį teisiama, naujų nusikalstamų veikų nepadarė, nors praėjo ketveri metai, todėl darytina išvada, kad bausmės tikslai (BK 41 straipsnis) M. G. atžvilgiu bus pasiekti paskyrus jai BK 281 straipsnio 5 dalies sankcijoje numatytą bausmės rūšį – laisvės atėmimą. Parenkant bausmės dydį atsižvelgtina į tai, kad praėjo ilgas laiko tarpas po nusikaltimo įvykdymo, taip pat į ilgą proceso trukmę. Atsižvelgus į šias aplinkybes bei laikantis prokuroro apeliacinio skundo ribų dėl bausmės skyrimo, M. G. už BK 281 straipsnio 5 dalyje numatyto nusikaltimo padarymą skirtina laisvės atėmimo bausmė, mažesnė už BK 281 straipsnio 5 dalies sankcijoje numatytos laisvės atėmimo bausmės vidurkį – laisvės atėmimas 1 metams 6 mėnesiams.

43. Pagal BK 75 straipsnio 1 dalį (2015 m. kovo 19 d. įstatymo redakcija, galiojusi nuo 2015 m. kovo 24 d. iki 2017 m. spalio 6 d.) asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu ne daugiau kaip šešeriems metams už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus arba ne daugiau kaip ketveriems metams už vieną ar kelis tyčinius nusikaltimus (išskyrus labai sunkius nusikaltimus), teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo vienerių iki trejų metų; bausmės vykdymas gali būti atidėtas, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus jos atlikimo. Taigi pagal šį teisinį reguliavimą, kuris galiojo M. G. nusikalstamos veikos padarymo metu, bausmės vykdymo atidėjimo institutas, galėtų būti jai, nuteistai už dėl neatsargumo padarytą nusikaltimą mažesne nei šešerių metų laisvės atėmimo bausme, taikomas.

44. Bausmės vykdymo atidėjimas yra išimtinė bausmės realizavimo forma, galima tada, kai bylos aplinkybių visuma neleidžia abejoti, kad laisvės atėmimo bausmė realiai gali būti neatliekama, tačiau kilus pagrįstai abejonei šis institutas neturi būti taikomas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-405/2012). Baudžiamasis įstatymas nenurodo aplinkybių, į kurias teismas turėtų atsižvelgti svarstydamas BK 75 straipsnyje numatytas nuostatas, ar bausmės tikslai kaltininkui bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Spręsdamas šį klausimą, teismas vadovaujasi bendraisiais bausmės tikslais, nustatytais BK 41 straipsnio 2 dalyje, be to, teismas turi vertinti visas bylos aplinkybes, susijusias tiek su padaryta veika, tiek su nuteistojo asmenybe, tai yra įvertinti nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdį, laipsnį, nuteistojo asmenybės teigiamas ir neigiamas savybes, polinkius, nusikalstamos veikos padarymo priežastis ir pan.

45. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, šioje byloje yra pagrindai, kuriems esant M. G. atžvilgiu bausmės tikslai gali būti pasiekti be realaus laisvės atėmimo bausmės atlikimo. Ji nusikalto pirmą kartą, todėl galima teigti, kad jai nebūdinga kriminalinė, antivisuomeniška elgsena ir ji verta teismo pasitikėjimo. Byloje nėra duomenų, kad po skundžiamo Mažeikių rajono apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 18 d. nuosprendžio priėmimo M. G. būtų padariusi naujų nusikalstamų veikų. Teisėjų kolegijos nuomone, M. G. nėra tokia pavojinga, jog jos neizoliavus nuo visuomenės gali kilti grėsmė visuomenės, jos narių saugumui ir pan. Įvertinusi visas anksčiau išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad M. G. paskirtos laisvės atėmimo bausmės tikslai bus pasiekti ir be realaus bausmės atlikimo, kad realus bausmės vykdymas neatitiktų teisingumo ir proporcingumo padarytai nusikalstamai veikai principų, todėl taikytinos BK 75 straipsnio nuostatos (2015 m kovo 19 d. įstatymo redakcija, galiojusi nuo 2015 m. kovo 24 d. iki 2017 m. spalio 6 d.) ir M. G. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtinas 1 metams, paskiriant jai pareigas (BK 75 straipsnio 2 dalis), kurios, teisėjų kolegijos nuomone, maksimaliai padėtų pasiekti bausmės tikslus.

46. BK 68 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad teismas gali uždrausti asmeniui naudotis specialiomis teisėmis (teise vairuoti kelių, oro ar vandens transporto priemones, teise laikyti ir nešioti ginklą, teise medžioti, teise žvejoti ir panašiai) tais atvejais, kai naudodamasis šiomis teisėmis asmuo padarė nusikalstamą veiką. BK 68 straipsnio paskirtis ir taikymo sąlygos suponuoja pareigą teismams visais atvejais, kai padaromas BK 281 straipsnyje numatytas nusikaltimas, svarstyti uždraudimo naudotis specialia teise vairuoti kelių transporto priemones skyrimo klausimą.

47. Pagal susiformavusią teismų praktiką uždraudimas naudotis specialia teise vairuoti transporto priemones paprastai skiriamas nustačius, kad kaltininkas sistemingai pažeidinėja Kelių eismo taisykles ar BK 281 straipsnyje numatytą nusikaltimą padarė šiurkščiai pažeisdamas eismo saugumo taisykles ar būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-103/2010, 2K-431/2013, 2K-401/2014, 2K-261-489/2018). Be to, baudžiamojo poveikio priemonės taikymas turi atitikti proporcingumo reikalavimą – tarp padarytos nusikalstamos veikos ir už tai nustatytos sankcijos, siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti, turi būti teisinga pusiausvyra. Svarbu atkreipti dėmesį, kad įstatymų leidėjas nenumato teismo pareigos skirti šią baudžiamojo poveikio priemonę visais atvejais, kai nusikalstama veika yra padaryta, naudojantis specialiomis teisėmis. Tokį sprendimą teismas turi priimti įvertinęs konkrečios baudžiamosios bylos aplinkybių visumą.

48. Apeliaciniu skundu prokuroras prašo skirti M. G. uždraudimą naudotis teise vairuoti kelių transporto priemones trejiems metams. Tačiau apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis aktualia teismų praktika, atsižvelgdamas į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą apibūdinančias aplinkybes ir įvertindamas pačios M. G. asmenybę, nesutinka su prokuroro apeliacinio skundo argumentais, kad M. G. turi būti paskirta baudžiamojo poveikio priemonė, ir konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju teisinga viešojo intereso poreikių ir asmens teisių pusiausvyra gali būti pasiekta ir be uždraudimo naudotis specialia teise. Nagrinėjamu atveju M. G. vairuodama transporto priemonę pažeidė Kelių eismo taisyklių reikalavimus, dėl to įvyko eismo įvykis, kurio metu žuvo žmogus. Veika padaryta dėl nusikalstamo nerūpestingumo. M. G. neteista. Iš byloje esančio administracinių nusižengimų registro išrašo (3 t., b. l. 164-168) duomenų matyti, kad M. G. yra bausta už Kelių eismo taisyklių pažeidimus, tačiau jos padaryti administraciniai pažeidimai nelaikytini šiurkščiais. Nors po byloje nagrinėjamo įvykio M. G. taip pat padarė administracinių nusižengimų, tačiau šie pažeidimai yra kitokio pobūdžio nei byloje nagrinėjamo eismo įvykio metu padaryti KET pažeidimai. Byloje nagrinėjamo įvykio metu M. G. buvo blaivi (1 t., b. l. 106), nevengė atsakomybės ir nepasišalino iš eismo įvykio vietos, atsiprašė nukentėjusiosios E. D., jokių M. G. atsakomybę sunkinančių aplinkybių nėra nustatyta. M. G. padaryti Kelių eismo taisyklių 9, 127 ir 129 punktų reikalavimų pažeidimai, dėl kurių įvyko eismo įvykis, nėra itin šiurkštūs, eismo įvykis kilo ne vien dėl M. G., bet ir dėl Z. S. neatsargių veiksmų, kurie techniniu požiūriu buvo pagrindinė sąlyga eismo įvykiui kilti. Be to, M. G. dirba ir jos darbo funkcijos susijusios su nuolatiniu poreikiu vairuoti transporto priemones. Visos šios aptartos aplinkybės apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijai leidžia konstatuoti, kad baudžiamo poveikio priemonės – uždraudimo naudotis teise vairuoti kelių transporto priemones, taikymas M. G. taptų nepagrįstu ir neproporcingu suvaržymu. Atsižvelgdama į nurodytas aplinkybes ir vadovaudamasi teisingumo principu, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju bausmės paskirtis, bus įgyvendinta M. G. neskiriant baudžiamojo poveikio priemonės – uždraudimo naudotis specialia teise vairuoti kelių transporto priemones. Vien tai, kad M. G. nusikalstamą veiką įvykdė naudodamasis teise vairuoti kelių transporto priemones, o jos veikos pasekmės sunkios, negali būti ir nėra absoliutus pagrindas taikyti jai šią baudžiamojo poveikio priemonę – uždraudimą naudotis teise vairuoti kelių transporto priemones.

Dėl civilinio ieškinio

49. Pagal BPK 109 straipsnį asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti kaltinamajam arba už jo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį, kurį teismas nagrinėja kartu su baudžiamąja byla. Pagal BPK 113 straipsnį civilinis ieškinys, pareikštas baudžiamojoje byloje, įrodinėjamas pagal šio kodekso nuostatas. Kai nagrinėjant civilinį ieškinį baudžiamojoje byloje kyla klausimų, kurių sprendimo šis kodeksas nereglamentuoja, taikomos atitinkamos civilinio proceso normos, jeigu jos neprieštarauja baudžiamojo proceso normoms.

50. Apeliaciniame skunde nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės M. Ž. atstovas nurodo, kad dėl byloje nagrinėjamo eismo įvykio metu patirtų sužalojimų mirus M. Ž. motinos E. D. sutuoktiniui Z. S., E. D. patyrė tiek turtinę, tiek neturtinę žalą. E. D. teisė į žalos atlyginimą buvo pripažinta, nes 2015 m. gruodžio 3 d. ikiteisminio tyrimo pareigūnės nutarimu dėl jai padarytos žalos ji buvo pripažinta nukentėjusiąja. Tačiau atitinkamai įforminto reikalavimo dėl šios žalos atlyginimo pareikšti E. D. nespėjo, kadangi 2016 m. lapkričio 13 d. mirė, o įtarimai M. G. tuo metu net nebuvo pareikšti. Po E. D. mirties jos procesinių teisių perėmėja tapo jos dukra – M. Ž., kuri, būdama jos testamentine įpėdine, priėmė palikimą ir su visomis įstatymo jai kaip nukentėjusiajai bei civilinei ieškovei suteiktomis teisėmis aktyviai dalyvavo bylos procese: M. Ž. kaip testamentinė įpėdinė paveldėjo 2016 m. lapkričio 13 d. mirusios motinos E. D. palikimą, taip pat ir jos turtinę reikalavimo teisę į turtinės ir neturtinės žalos, padarytos M. G. nuskalstama veika, atlyginimą, eismo įvykio metu žuvus E. D. sutuoktiniui Z. S.. Todėl, apelianto nuomone, priėmus apkaltinamąjį nuosprendį M. G. atžvilgiu, turi būti tenkintas nukentėjusiosios bei civilinės ieškovės M. Ž. byloje pareikštas civilinis ieškinys dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo.

51. Kaip matyti iš bylos duomenų, 2015 m. gruodžio 3 d. M. G. buvo pranešta apie įtarimą, padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 281 straipsnio 5 dalyje, dėl eismo įvykio, kurio metu Z. S. patyrė sužalojimus, nuo kurių vėliau ligoninėje mirė (1 t., b. l. 134, 135). Tą pačią dieną (2015 m. gruodžio 3 d.) dėl Z. S. mirties nukentėjusiąja buvo pripažinta jo sutuoktinė E. D. (1 t., b. l. 95, 96), kuri apklausiama nurodė, kad dėl sutuoktinio Z. S. netekties ji yra sukrėsta ir pasimetusi, todėl negali šiuo metu pasakyti, ar reikš civilinį ieškinį (1t., b. l. 92-94). Iki pat 2016 m. kovo 22 d., kuomet Šiaulių apygardos prokuratūros Telšių apylinkės prokuratūros prokuroro Žilvino Generausko nutarimu ikiteisminis tyrimas šioje byloje buvo nutrauktas (1 t. b. l. 147-148), E. D. civilinio ieškinio dėl Z. S. mirties patirtos žalos atlyginimo nepateikė. Atsižvelgus į šias aplinkybes, teisėjų kolegija atmeta nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės M. Ž. atstovo advokato apeliacinio skundo argumentus, kad atitinkamai įforminto reikalavimo dėl patirtos žalos atlyginimo pareikšti E. D. nespėjo, kadangi 2016 m. lapkričio 13 d. mirė, o įtarimai M. G. tuo metu net nebuvo pareikšti.

52. 2016 m. rugsėjo 26 d. atnaujinus ikiteisminį tyrimą (2 t., b. l. 46) ir 2016 m. lapkričio 13 d. mirus nukentėjusiajai E. D. (2 t., b. l. 87), nukentėjusiąja bei civiline ieškove šioje byloje buvo pripažinta E. D. dukra M. Ž. (2 t., b. l. 90, 130), kuri byloje pareiškė civilinį ieškinį dėl E. D. ir jai padarytos 2444,24 Eur turtinės žalos ir 18000 Eur neturtinės žalos, patirtos ryšium su Z. S. mirtimi, atlyginimo (2 t., b. l. 126-129). Apeliacinės instancijos teismui buvo pateikti dokumentai, patvirtinantys, kad M. Ž. yra E. D. turtinių teisių perėmėja ir paveldėtoja, bei patikslintas civilinis ieškinys (4 t., b. l. 63-67, 73, 150-155).

53. Kaip matyti iš byloje esančio nukentėjusiosios ir civilinė ieškovės M. Ž. atstovo advokato Viliaus Jonaičio pateikto patikslinto civilinio ieškinio (4 t. 150-155 b. l.), juo prašoma M. Ž. iš civilinio atsakovo „(duomenys neskelbtini)“ filialo priteisti 2140,04 Eur turtinės žalos atlyginimo ir 5000 Eur neturtinės žalos atlyginimo, o iš civilinės atsakovės M. G. priteisti 13000 Eur neturtinės žalos atlyginimo. Civilinis ieškinys grindžiamas tuo, kad dėl M. G. nusikalstamų veiksmų mirus E. D. sutuoktiniui Z. S. pastaroji patyrė dvasinius išgyvenimus, kurie įtakojo jos sveikatos pablogėjimą, o M. G. nusikalstamais veiksmais padarytą turtinę 2444,24 Eur žalą sudaro: 1) eismo įvykio metu sugadinti 40 Eur vertės žuvusiojo drabužiai ir 40 Eur vertės dviratis; 2) 1574,24 Eur M. Ž. turėtos žuvusiojo Z. S. laidojimo išlaidos; 3) 790 Eur paminklo žuvusiajam pastatymo išlaidos. Civiliniame ieškinyje taip pat nurodyta, kad civiliniame ieškinyje nurodytos patirtos turtinės žalos suma mažintina 304 Eur, nes M. Ž. gavo Z. S. laidojimo pašalpą.

54. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 48 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad tais atvejais, kai viena iš ginčijamo arba sprendimu nustatyto teisinio santykio šalių pasitraukia iš bylos (fizinio asmens mirtis, juridinio asmens pabaiga ar pertvarkymas ir kt.), teismas, jei yra pagrindas, rašytinio proceso tvarka tą šalį pakeičia jos teisių perėmėju, išskyrus atvejus, kai yra negalimas materialinių subjektinių teisių perėmimas. Teisių perėmimas yra galimas bet kurioje proceso stadijoje. Kadangi procesinis teisių perėmėjas pratęsia savo pirmtako pradėtą procesą, tai jam privalomi visi prieš įstojant į procesą pirmtako atlikti procesiniai veiksmai, jų pagrindu įgytos teisės ir pareigos, jį saisto ir priešingos šalies prieš tai atlikti procesiniai veiksmai (CPK 48 straipsnio 2 dalis).

55. Pagal CPK 48 straipsnį, reglamentuojantį procesinių teisių perėmimą, procesinis teisių perėmimas yra nulemtas materialinių subjektinių teisių perėmimo ginčo teisiniame santykyje galimybės. Procesinio teisių perėmimo pagrindas yra materialinių subjektinių teisių perėmimas materialiojoje teisėje. Juo gali būti fizinio asmens mirtis, reikalavimo perleidimas, skolos perkėlimas ir kt. Perėmęs materialiąsias teises asmuo perima ir teisę reikalauti šių teisių gynimo, taip pat pareigą atsakyti pagal prievoles. Procesinio teisių perėmimo apimtį taip pat lemia atitinkamų materialiųjų subjektinių teisių perėmimo apimtis: jeigu tam tikrų materialiųjų subjektinių teisių negalima perimti, tai negalima perimti ir atitinkamų procesinių teisių ir pareigų, susijusių su atitinkamų materialiųjų teisių gynyba (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-367/2008). Sprendžiant klausimą, ar konkrečiame ginčo materialiajame teisiniame santykyje galimas teisių perėmimas, būtina išsiaiškinti ginčo teisinio santykio pobūdį ir nustatyti byloje pareikštų reikalavimų ryšį su iš bylos dėl mirties pasitraukusios šalies asmeniu. Tais atvejais, kai iš ginčijamo santykio viena iš šalių pasitraukia dėl fizinio asmens mirties, sprendžiant klausimą dėl procesinio teisių perėmimo, būtina nustatyti, ar materialiosios subjektinės teisės patenka į palikimo sampratą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis Nr. 3K-3-10-421/2017).

56. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 5.1 straipsnyje nustatyta, kad paveldėjimas – tai mirusio fizinio asmens turtinių teisių, pareigų ir kai kurių asmeninių neturtinių teisių perėjimas jo įpėdiniams pagal įstatymą arba (ir) įpėdiniams pagal testamentą (1 dalis). Paveldimi materialūs dalykai (nekilnojamieji ir kilnojamieji daiktai) ir nematerialūs dalykai (vertybiniai popieriai, patentai, prekių ženklai ir kt.), palikėjo turtinės reikalavimo teisės ir palikėjo turtinės prievolės, įstatymų numatytais atvejais intelektinė nuosavybė (autorių turtinės teisės į literatūros, mokslo ir meno kūrinius, gretutinės turtinės teisės bei teisės į pramoninę nuosavybę) ir kitos įstatymų nustatytos turtinės teisės bei pareigos (2 dalis). Nepaveldimos asmeninės neturtinės ir turtinės teisės, neatskiriamai susijusios su palikėjo asmeniu (teisė į garbę ir orumą, autorystė, teisė į autorinį vardą, į kūrinio neliečiamybę, į atlikėjo vardą ir atlikimo neliečiamybę), teisė į alimentus ir pašalpas, mokamas palikėjui išlaikyti, teisė į pensiją, išskyrus įstatymų nustatytas išimtis (3 dalis).

57. Pagal CK 1.112 straipsnio 2 dalį ir 5.1 straipsnio 2 dalį, palikėjo turtinės reikalavimo teisės gali būti paveldėjimo objektu, nes įpėdiniams pereina palikėjo turtinės teisės bei pareigos tiek pagal sutartines, tiek pagal deliktines prievoles. Kita vertus, CK 5.1 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad asmeninės neturtinės ir turtinės teisės, neatskiriamai susijusios su palikėjo asmeniu, nepaveldimos.

58. Teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra viena asmens konstitucinių teisių (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalis). Neturtinės žalos samprata apibrėžiama CK 6.250 straipsnyje. Neturtinė žala – tai fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais. Konstitucinis Teismas savo jurisprudencijoje yra konstatavęs, kad moralinė (neturtinė) žala yra dvasinė skriauda, kurią tik sąlygiškai galima įvertinti ir kompensuoti materialiai. Padarytos moralinės žalos, kaip asmens patirtos dvasinės skriaudos, neretai apskritai niekas (inter alia, jokia materiali kompensacija) negali atstoti, nes asmens psichologinės, emocinės ir kitokios būsenos, buvusios iki tol, kol jis patyrė dvasinę skriaudą, neįmanoma sugrąžinti – tokią būseną kai kada (geriausiu atveju) galima tik iš naujo sukurti panaudojant, inter alia, materialią (pirmiausia piniginę) kompensaciją už tą moralinę žalą (2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimas).

59. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad teismo, sprendžiančio nukentėjusiajam padarytos neturtinės žalos įvertinimo pinigais klausimą, funkcija yra parinkti teisingą, kuo labiau sušvelninančią negatyvius padarinius piniginę kompensaciją už nukentėjusio asmens patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus bei praradimus ir taip sudaryti materialias prielaidas kiek įmanoma atkurti tai, ko neturtinės vertybės pažeidimo atveju sugrąžinti, adekvačiai įvertinti ir atlyginti pinigais iš esmės nėra galimybės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-582/2009).

60. Neturtinės žalos dydį teismas nustato, atsižvelgdamas į CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintus kriterijus: žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo, nors ir yra glaudžiai susijęs su ją patyrusiu asmeniu, tačiau kartu yra reikalavimas dėl konkrečios pinigų sumos gavimo. Asmuo, kreipdamasis į teismą dėl neturtinės žalos atlyginimo, suformuluoja savo reikalavimą ir apibrėžia prašomą priteisti žalos dydį. Tokiu būdu ieškovas pasirenka savo teisių gynimo būdą ir įgyvendina teisę reikalauti neturtinės žalos atlyginimo, o jo reiškiamas ieškinio reikalavimas įgyja turtinę išraišką, nes patirtus išgyvenimus jis įvertina konkrečia materialine išraiška.

61. Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, kad iš Konstitucijos neišplaukia, jog asmeniui padarytos materialinės ir (arba) moralinės žalos atlyginimas visais atvejais turi būti išmokamas (arba kitaip kompensuojamas) būtent tam asmeniui, kuriam ji padaryta, ir kad atitinkamas atlyginimas apskritai negali būti išmokamas jokiam kitam asmeniui (Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimas). Kasacinis teismas, lyginamuoju aspektu analizuodamas EŽTT jurisprudenciją dėl reikalavimo „perėmimo“ galimybių, yra nurodęs, kad EŽTT daro skirtumą tarp bylų, kurios buvo inicijuotos pačių pareiškėjų, o vėliau tik tęsiamos jų artimųjų po pareiškėjų mirties proceso metu, ir bylų, kurios nuo pat pradžių inicijuojamos pažeidimo aukos artimųjų (iš esmės galima teigti, kad šiuo atveju taikomi griežtesni skundo priimtinumo reikalavimai). Pastaruoju atveju EŽTT praktikoje reikalaujama, kad besikreipiantis Konvencijos pažeidimo aukos artimas asmuo įrodytų, jog skundžiama priemonė tiesiogiai paveikė ir jį patį (arba egzistuoja svarbus bendras interesas nagrinėti bylą) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-399-687/2016). Pavyzdžiui, sprendimuose bylose Jėčius prieš Lietuvą ir Krempovskij prieš Lietuvą EŽTT nurodė, kad jeigu pareiškėjas miršta bylos dėl suėmimo neteisėtumo nagrinėjimo (teisme) metu, įpėdiniai arba artimieji giminaičiai iš principo gali tęsti bylą pareiškėjo vardu (EŽTT 2000 m. liepos 31 d. sprendimą byloje Jėčius prieš Lietuvą, peticijos Nr. 34578/97; 1999 m. balandžio 20 d. sprendimą dėl priimtinumo byloje Krempovskij prieš Lietuvą, peticijos Nr. 37193/97).

62. Nagrinėjamu atveju, kaip jau minėta, E. D., būdama tiesioginė nukentėjusioji dėl Z. S. mirties, iki pat savo mirties 2016 m. lapkričio 13 d. civilinio ieškinio dėl Z. S. mirties patirtos žalos atlyginimo nepateikė ir aiškiai neišreiškė savo valios siekti atlyginimo už jai padarytą žalą, tai yra įgyvendinti savo turimą teisę į turtinės ir neturtinės žalos atlyginimą. Taigi darytina išvada, kad tokioje situacijoje nukentėjusioji E. D. neįgyvendino savo teisės pateikti civilinį ieškinį, kad jai būtų atlyginta neturtinė žala ir tokiu būdu nesukūrė turtinio pobūdžio reikalavimo teisės atsakovui, kuri pagal teisės aktų nuostatas gali būti paveldima. Jos patirti išgyvenimai dėl sutuoktinio mirties nebuvo įvertinti konkrečia pinigų suma. Teisė į neturtinės žalos atlyginimą, neišreikšta konkrečia pinigų suma, nepriklauso paveldimo turto masei, nes nėra civilinės apyvartos objektu (Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-1880-657/2015). Apibendrinant konstatuotina, kad nagrinėjamu atveju teisė į neturtinę žalą dėl patirtų E. D. asmeninių išgyvenimų ir sveikatos pablogėjimo, kurie buvo susiję su jos sutuoktinio Z. S. mirtimi, E. D. neišreiškus savo valios dėl jai padarytos neturtinės žalos priteisimo iš už jos sutuoktinio Z. S. žūtį kalto asmens ar jo veiksmus atsakingo asmens ir šios neturtinės žalos neapibrėžus konkrečia pinigų suma, negalėjo būti paveldima, todėl, E. D. mirus, ji negali būti įgyvendinama ir civilinei ieškovei M. Ž. negali pereiti procesinė teisė reikalauti šių teisių gynimo. Todėl nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės M. Ž. atstovo advokato Viliaus Jonaičio pateikto patikslinto civilinio ieškinio dalis dėl 18000 Eur neturtinės žalos atlyginimo M. Ž. atmestina. Taip pat pažymėtina, kad ikiteisminio tyrimo metu pateiktame civiliniame ieškinyje nukentėjusioji ir civilinė ieškovė M. Ž. prašė iš M. G. priteisti 18000 Eur neturtinės žalos atlyginimo ne tik dėl E. D. dėl sutuoktinio mirties patirtų dvasinių išgyvenimų ir jų įtakoto sveikatos pablogėjimo, bet ir dėl jos pačios (M. Ž.) patirtų dvasinių išgyvenimų (2 t. b. l. 126-129), tačiau apeliacinės instancijos teismui pateiktame nukentėjusiosios ir civilinė ieškovės M. Ž. atstovo advokato Viliaus Jonaičio patikslintame civiliniame ieškinyje nebesant tokio reikalavimo (priteisti neturtinę žalą dėl M. Ž. patirtų dvasinių išgyvenimų), teisėjų kolegija dėl tokio reikalavimo nepasisako.

63. Kadangi, kaip jau minėta, teisė į turtinę žalą yra paveldima, toliau teisėjų kolegija pasisako dėl nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės M. Ž. atstovo advokato Viliaus Jonaičio pateikto patikslinto civilinio ieškinio dalies, susijusios su turtinės žalos atlyginimu.

64. Turtinė žala padaroma tada, kai nusikalstama veika pažeidžiami asmens turtiniai interesai. Turtinės žalos samprata suformuluota CK 6.249 straipsnio 1 dalyje, pagal kurią žala yra turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai) ir negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. CK 6.263 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad žalą, padarytą asmeniui, turtui, o įstatymų numatytais atvejais – ir neturtinę žalą, privalo visiškai atlyginti atsakingas asmuo. Taigi turtinė žala turi būti atlyginama laikantis visiško nuostolių atlyginimo principo. Teisingas žalos atlyginimas reiškia tai, kad sprendžiant ginčus dėl žalos atlyginimo teismo turi būti nustatytas tikrasis žalos dydis. Pagal CK 6.282 straipsnio 1 dalį tais atvejais, kai paties nukentėjusio asmens didelis neatsargumas padėjo žalai atsirasti arba jai padidėti, tai, atsižvelgiant į nukentėjusio asmens kaltės dydį (o kai yra žalos padariusio asmens kaltės – ir į jo kaltės dydį), žalos atlyginimas, jeigu įstatymai nenustato ką kita, gali būti sumažintas arba reikalavimas atlyginti žalą gali būti atmestas. Tai reiškia, kad, be kita ko, vadovaujantis šia nuostata mažinant priteistinos žalos atlyginimo dydį, turi būti konstatuotas priežastinis ryšys tarp paties nukentėjusiojo veiksmų ir žalos atsiradimo ar jos padidėjimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-168-511/2018).

65. Kaip jau minėta, apeliacinės instancijos teismui pateiktame nukentėjusiosios ir civilinė ieškovės M. Ž. atstovo advokato Viliaus Jonaičio patikslintame civiliniame ieškinyje (4 t. 150-155 b. l.) nurodyta, kad M. Ž. padaryta 2444,24 Eur turtinė žala, kurią sudaro eismo įvykio metu sugadinti 40 Eur vertės žuvusiojo Z. S. drabužiai ir 40 Eur vertės dviratis, 1574,24 Eur M. Ž. turėtos žuvusiojo Z. S. laidojimo išlaidos ir 790 Eur paminklo žuvusiajam pastatymo išlaidos. Ikiteisminio tyrimo metu pateiktame civiliniame ieškinyje (2 t., b. l. 126-129) nukentėjusioji ir civilinė ieškovė M. Ž. nurodė, kad laidojimo išlaidas (1574,24 Eur) sudaro transporto išlaidos (vykimas dėl ekspertizės į/iš (duomenys neskelbtini) su mirusiuoju 210 km, duobkasių vykimas į (duomenys neskelbtini) kapines 60 km, paskutinė kelionė į (duomenys neskelbtini) kapines su mirusiuoju ir taip toliau) – 200 Eur, kūno paruošimas Valstybinėje teismo medicinos tarnyboje (duomenys neskelbtini) – 44,04 Eur, šarvojimo salės nuoma (80 Eur/para. – 2 paros) – 160 Eur, karstas – 185 Eur, mirusiojo apranga – 80 Eur, karsto raidės – 10 Eur, karsto papuošimas gėlėmis – 50 Eur, žvakės – 15 Eur, duobės iškasimas – 130 Eur, karsto nešėjų paslaugos (20 Eur/žmogui x 4) – 80 Eur, apsiautų nešėjams nuoma (5 Eur/vnt/parai x 4) – 20 Eur, krikščioniškų giesmių giedojimo paslaugos – 135 Eur, laikinas medinis kryžius su mirusiojo duomenimis – 30 Eur, kunigo religinės paslaugos (už mišias mirusiajam, giedojimą bažnyčioje, kapo duobės pašventinimą) – 50 Eur, artimųjų giminaičių atvykusių pagerbti velionį pavaišinimas (kava, arbata, sumuštiniai ir pan.) iki laidotuvių gedėjimo metu – 90 Eur, gedulingų pietų išlaidos (7,20 Eur/žmogui x 41 žmogaus) – 295,20 Eur.

66. Teisėjų kolegijos nuomone, nukentėjusioji ir civilinė ieškovė M. Ž. pagrįstai prašo priteisti turtinės žalos atlyginimą už eismo įvykio metu sugadintus Z. S. drabužius ir dviratį, dėl turėtų laidotuvių ir paminko pastatymo išlaidų, tačiau, kaip matyti iš bylos duomenų, pagrįsta ir įrodyta turtinė žala (išlaidos ir kt.) yra tik 44,04 Eur už kūno paruošimą Valstybinėje teismo medicinos tarnyboje (4 t., b. l. 69) ir 790 Eur už paminklo pastatymą (4 t., b. l. 71, 72), iš viso 834,04 Eur. Taigi visa nukentėjusiosios prašoma turtinė žala, teisėjų kolegijos vertinimu, neįrodyta. Nors patikslintame civiliniame ieškinyje nukentėjusiosios ir civilinė ieškovės M. Ž. atstovas advokatas Vilius Jonaitis nurodo, kad jokie kiti laidojimo išlaidas pagrindžiantys dokumentai nebuvo renkami, nes Z. S. laidojimo metu M. Ž. nebuvo žinoma, jog dėl eismo įvykio yra kalta M. G., kadangi policijos pareigūnai jai tvirtino, jog kaltas pats žuvusysis Z. S., tačiau tokie argumentai atmestini kaip nepagrįsti. Kaip matyti iš bylos duomenų, Z. S. laidojimo metu ikiteisminis tyrimas tebevyko, jis nebuvo nutrauktas, o 2015 m. gruodžio 3 d. M. G. buvo pranešta apie įtarimą, padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 281 straipsnio 5 dalyje (1 t., b. l. 134, 135). Nepaisant to, nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės nurodytos patirtos laidojimo išlaidos (vykimas dėl ekspertizės į/iš (duomenys neskelbtini) su mirusiuoju 210 km, duobkasių vykimas į (duomenys neskelbtini) kapines 60 km, paskutinė kelionė į (duomenys neskelbtini) kapines su mirusiuoju ir t.t., šarvojimo salės nuoma, karstas, mirusiojo apranga, karsto raidės, duobės iškasimas, karsto nešėjų paslaugos, krikščioniškų giesmių giedojimo paslaugos, laikinas medinis kryžius su mirusiojo duomenimis ir kt.) yra savaime suprantamos ir įprastos pagal gyvenimišką praktiką, atitinka protingumo bei sąžiningumo kriterijus ir nevertinamos kaip perteklinis ar nepagrįstas išlaidavimas (Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjos nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-84-252/2019).

67. Pagal byloje nustatytas faktines aplinkybes, pagrindinė 2015 m. lapkričio 16 d. įvykusio eismo įvykio kilimo sąlyga buvo dviratininko Z. S. veiksmai, kuomet jis, būdamas neatsargus ir pažeisdamas KET reikalavimus, keisdamas važiavimo kryptį į kairę pusę, sudarė kliūtį automobilio „Kia Carnival“, kurį vairavo M. G., judėjimui. Taigi žala byloje nagrinėjamo eismo įvykio metu atsirado daugiau dėl paties Z. S. neatsargių veiksmų, tai yra ne vien dėl M. G. veiksmų. Atsižvelgus į šias aplinkybes, tai yra į tai, kad Z. S. pats pažeidė KET reikalavimus, buvo neatsargus ir jo veiksmai sudarė sąlygas kilusiems padariniams atsirasti, yra pagrindas mažinti priteistinos turtinės žalos dydį.

68. Atsižvelgus į nustatytas aplinkybes, į tai, kad M. Ž. Z. S. laidojimui 2015 m. lapkričio 23 d. iš (duomenys neskelbtini) rajono savivaldybės administracijos Socialinės rūpybos skyriaus gavo 304 Eur vienkartinę pašalpą (3 t., b. l. 94), į tai, kad ne visos civiliniame ieškinyje nurodytos išlaidos ir kita turtinė žala yra pagrįsta leistinais įrodymai (tačiau yra savaime suprantamos ir įprastos pagal gyvenimišką praktiką), į tai, kad žala byloje nagrinėjamo eismo įvykio metu atsirado daugiau dėl paties Z. S. veiksmų, nukentėjusiajai ir civilinei ieškovei M. Ž. priteistinos turtinės žalos dydis mažintinas iki 800 Eur.

69. Kaip matyti iš bylos duomenų, eismo įvykio metu M. G. vairuota transporto priemonė buvo apdrausta civiline atsakomybe (buvo sudaryta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartis su „(duomenys neskelbtini)“ filialu, kuri galiojo nuo 2015 m. rugpjūčio 25 d. iki 2016 m. rugpjūčio 24 d. (1 t. b. l. 113)), todėl civilinės atsakomybės draudimo atveju pareiga atlyginti padarytą tiek turtinę, tiek ir neturtinę žalą kyla dviem asmenims: draudikui ir žalą padariusiam asmeniui. Draudiko pareigos apimtis nustatoma pagal teisės normas, reglamentuojančias draudimo santykius, ir pagal draudimo sutartį (CK 6.254, 6.987 straipsniai). Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 11 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, kad transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo suma dėl vieno eismo įvykio Lietuvos Respublikos teritorijoje, nepaisant to, kiek yra nukentėjusių trečiųjų asmenų, nuo 2012 m. birželio 11 d. yra 5 000 000 eurų dėl žalos asmeniui (tarp jų 5 000 eurų dėl neturtinės žalos) ir 1 000 000 eurų dėl žalos turtui. Bendroji taisyklė yra ta, kad, esant draudiminiam įvykiui, draudikas atlygina žalą, neperžengdamas sutartyje nustatytos draudimo sumos ribų. Tuo tarpu žalą padariusio asmens pareiga atlyginti žalą kyla delikto pagrindu, tai yra jį su nukentėjusiuoju sieja deliktinė prievolė ir taikomas visiškas žalos atlyginimo principas (CK 6.251 straipsnio 1 dalis, 6.263 straipsnio 2, 3 dalys). Ši nuostata reiškia, kad jeigu padarytos žalos nukentėjusiajam visiškai nepadengia išmokėta draudimo išmoka, likusią žalos dalį atlygina ją padaręs asmuo. Nagrinėjamu atveju turtinės žalos atlyginimas M. Ž. priteistinas iš civilinio atsakovo „(duomenys neskelbtini)“ filialo.

Dėl proceso išlaidų ir daiktų

70. Apeliaciniais skundais prokuroras ir nukentėjusios atstovas prašo, vadovaujantis BPK 106 straipsniu, iš M. G. priteisti M. Ž. jos turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip jos atstovas, paslaugoms apmokėti.

71. Byloje esantys nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės atstovo advokato Viliaus Jonaičio pateikti pinigų priėmimo kvitai ir sąskaitos, patvirtina, kad nukentėjusioji ir civilinė ieškovė M. Ž. sumokėjo jam 800 Eur už atstovavimą pirmosios instancijos teisme (3 t., b. l. 95-98 b. l.), 800 Eur už apeliacinio skundo surašymą ir atstovavimą bylą pirmą kartą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme (3 t., b. l. 140, 141), 1050 Eur už patikslinto civilinio ieškinio surašymą ir atstovavimą bylą antrą kartą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme (4 t., b. l. 168-173).

72. BPK 106 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Šios nuostatos galioja taip pat nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme, tačiau šiuo atveju, priteisiant išlaidas advokato paslaugoms apmokėti, būtina atsižvelgti ir į tai, pagal kieno skundą buvo nagrinėta byla ir koks yra šio skundo nagrinėjimo rezultatas. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-351/2009, 2K-410/2008). Šioje baudžiamojoje byloje apeliacinis procesas vyko antrą kartą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. lapkričio 27 d. nutartimi panaikinus Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. kovo 14 d. nuosprendį ir bylą perdavus iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Apeliacinis procesas vyko pagal prokuroro ir nukentėjusiosios bei civilinės ieškovės M. Ž. atstovo advokato Viliaus Jonaičio apeliacinius skundus, kuriuose ginčijami klausimai, tiesiogiai susiję su nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės interesais, tačiau apeliaciniai skundai tenkinti tik iš dalies. Pirmą kartą nagrinėjant bylą apeliacine žodinio proceso tvarka nukentėjusiosios bei civilinės ieškovės M. Ž. atstovas advokatas Vilius Jonaitis paruošė apeliacinį procesą inicijuojantį dokumentą bei dalyvavo jo nagrinėjime. Antrą kartą nagrinėjant bylą apeliacine žodinio proceso tvarka teismo posėdžiuose nukentėjusiosios bei civilinės ieškovės M. Ž. atstovas advokatas Vilius Jonaitis taip pat dalyvavo, paruošė patikslintą civilinį ieškinį. Iš byloje esančių nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės atstovo advokato Viliaus Jonaičio pateiktų pinigų priėmimo kvitų ir sąskaitų matyti, kad M. Ž. už jos atstovės advokatės suteiktas paslaugas pirmosios instancijos teisme ir du kartus bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme sumokėjo 2650 Eur. Įvertinus bylos sudėtingumą, atstovo darbo ir laiko sąnaudas ginant nukentėjusiosios interesus teisme, suteiktų paslaugų apimtį, įvykusių posėdžių skaičių ir trukmę, ir tai, kad nukentėjusiosios bei civilinės ieškovės M. Ž. atstovo advokato Viliaus Jonaičio apeliacinis tenkinamas iš dalies, teisėjų kolegija konstatuoja, kad prašoma priteisti atstovavimo išlaidų 2650 Eur suma yra per didelė, neproporcinga nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės atstovo suteiktoms paslaugoms, atstovaujant nukentėjusiąją ir civilinę ieškovę tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teisme, todėl mažintina ir iš M. G. nukentėjusiajai ir civilinei ieškovei M. Ž. priteistina 2200 Eur turėtų išlaidų advokato paslaugoms apmokėti.

73. Daiktais, turinčiais reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti, laikomi materialūs objektai, kurie buvo nusikalstamos veikos padarymo įrankiai ar priemonės arba ant kurių išliko nusikalstamos veikos pėdsakų, arba kurie buvo kaltininko nusikalstamų veikų objektai, taip pat visi kiti daiktai, kurie gali būti priemonės nusikalstamai veikai atskleisti ir kaltininkams nustatyti arba kaltinimui paneigti ar atsakomybei palengvinti (BPK 91 straipsnis). Priimant nuosprendį daiktų, turinčių reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti, klausimas išsprendžiamas BPK 94 straipsnyje nustatyta tvarka. Atsižvelgus į nurodytas įstatymų nuostatas, šioje byloje esančių daiktų, turinčių reikšmės nusikalstamoms veikoms tirti ir nagrinėti, klausimas išspręstinas taip – 1) automobilis „Kia Carnival“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) ir automobilio užvedimo raktelis, kurie Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kriminalinės policijos Nusikaltimų tyrimo skyriaus vyresniosios tyrėjos J. G. 2016 m. balandžio 5 d. nutarimu grąžinti savininkei M. G. (1 t., b. l. 156-158), kuri pasižadėjo šį automobilį ir užvedimo raktelius saugoti iki byla bus baigta nagrinėti teisme, paliktini neribotai M. G. nuosavybei (BPK 94 straipsnio 1 dalies 4 punktas); 2) dviratis, kuris Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kriminalinės policijos Nusikaltimų tyrimo skyriaus vyresniosios tyrėjos J. G. 2016 m. balandžio 5 d. nutarimu grąžintas M. Ž. (1 t., b. l. 159-161), kuri pasižadėjo šį dviratį saugoti iki byla bus baigta nagrinėti teisme, paliktinas neribotai M. Ž. nuosavybei (BPK 94 straipsnio 1 dalies 4 punktas).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 4 dalimi, 329 straipsnio 2 punktu, 331 straipsniu,

nusprendžia:

Šiaulių apygardos prokuratūros Telšių apylinkės prokuratūros prokuroro Žilvino Generausko ir nukentėjusiosios bei civilinės ieškovės M. Ž. atstovo advokato Viliaus Jonaičio apeliacinius skundus tenkinti iš dalies.

Mažeikių rajono apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 18 d. nuosprendį panaikinti ir priimti naują nuosprendį:

M. G. pripažinti kalta padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 281 straipsnio 5 dalyje, ir ja nubausti laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams 6 (šešiems) mėnesiams.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 75 straipsnio 1 dalimi (2015 m. kovo 19 d. įstatymo redakcija) M. G. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti 1 (vieneriems) metams.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 75 straipsnio 2 dalies 5 punktu ir 8 punktu, bausmės vykdymo atidėjimo metu įpareigoti M. G. tęsti darbą ir neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistosios priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.

Iš civilinio atsakovo „(duomenys neskelbtini)“ filialo nukentėjusiajai ir civilinei ieškovei M. Ž. priteisti 800 Eur (aštuonis šimtus eurų) turtinės žalos atlyginimo. Likusioje dalyje nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės M. Ž. civilinį ieškinį dėl turtinės ir neturtinės žalos priteisimo atmesti.

Iš M. G. nukentėjusiajai ir civilinei ieškovei M. Ž. priteisti 2200 Eur (du tūkstančius du šimtus eurų) turėtų išlaidų advokato paslaugoms apmokėti.

Daiktus, turinčius reikšmės nusikalstamoms veikoms tirti ir nagrinėti:

1) automobilį „Kia Carnival“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) ir automobilio užvedimo raktelį, kurie Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kriminalinės policijos Nusikaltimų tyrimo skyriaus vyresniosios tyrėjos J. G. 2016 m. balandžio 5 d. nutarimu grąžinti savininkei M. G., palikti neribotai M. G. nuosavybei;

2) dviratį, kuris Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kriminalinės policijos Nusikaltimų tyrimo skyriaus vyresniosios tyrėjos J. G. 2016 m. balandžio 5 d. nutarimu grąžintas M. Ž., palikti neribotai M. Ž. nuosavybei.

Teisėjai Boleslovas KalainisNerijus MasiulisLaisvydas Zederštremas