- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2025-03-25
- Bylos Nr.
- e2A-638-924/2025
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-06778-2024-5
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Edvardas Paliokas
- Ieškovas
- R. M.
- Atsakovas
- Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato, Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros
- Kategorijos
- 2.6.10.2.4.1Turtinė žala
- 2.6.10.5.2.5Atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų
- 2.6.10.5.2.6Atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro, teisėjo ir teismo neteisėtų veiksmų
- 3.3.1.21Apeliacinės instancijos teismo sprendimas ir nutartis, sprendimo ir nutarties priėmimas bei paskelbimas
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Edvardas Paliokas, veikdamas Vilniaus apygardos teismo vardu,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo R. M. ir atsakovės Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, apeliacinius skundus dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo 2024 m. gruodžio 9 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo R. M. ieškinį atsakovei Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato, Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos ir Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros, dėl žalos, atsiradusios dėl ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro ir teismo neteisėtų veiksmų, atlyginimo priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovas R. M. (toliau – ir ieškovas) kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašė priteisti iš atsakovės Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato, Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos ir Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros (toliau – ir atsakovė) 910 Eur turtinės žalos atlyginimą, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas.
2. Ieškovas nurodė, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas 2023 m. vasario 28 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-295-369/2023 pripažino R. M. kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 145 straipsnio 1 dalyje, ir skyrė jam 3 000 Eur baudą. Vilniaus apygardos teismas 2023 m. gegužės 23 d. nuosprendžiu pirmosios instancijos teismo nuosprendį panaikino ir priėmė naują nuosprendį, kuriuo R. M. dėl jam pareikšto kaltinimo išteisino. Pradedant ikiteisminį tyrimą prokuratūra neturėjo duomenų apie ieškovo atliktus veiksmus, kurie vėliau buvo kvalifikuoti kaip BK 145 straipsnio 1 dalyje numatytas nusikaltimas. Ieškovui pareiškus įtarimą, jam buvo paskirta procesinė prievartos priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti. Procesiniai veiksmai buvo atlikti neteisėtai, nesant jokių duomenų, leidusių manyti, kad įtariamasis (ieškovas) padarė jam inkriminuotą ar bet kurią kitą nusikalstamą veiką. Ikiteisminio tyrimo metu nebuvo surinkta jokių duomenų, kurie leistų pagrįstai įtarti, kad ieškovas padarė jam pranešime apie įtarimą inkriminuotą nusikaltimą. Tiek ikiteisminį tyrimą baudžiamojoje byloje Nr. 1-295-369/2023 atlikę policijos pareigūnai, tiek jiems vadovavę ir tyrimą organizavę prokurorai priimdami sprendimus pareikšti ieškovui įtarimus, o vėliau ir kaltinimą dėl nusikaltimo, numatyto BK 145 straipsnio 1 dalyje, padarymo, bei spręsdami perduoti ieškovą teismui, nesielgė atidžiai ir rūpestingai, padarė akivaizdžių klaidų vertindami (kvalifikuodami) ieškovo veiksmus. Priešingu atveju, baudžiamasis procesas ieškovo atžvilgiu arba iš viso nebūtų pradėtas, arba nedelsiant nutrauktas. Vilniaus miesto apylinkės teismo neteisėti veiksmai pasireiškė neteisėtu nuteisimu – ieškovo atžvilgiu priimtu 2023 m. vasario 28 d. neteisėtu ir nepagrįstu nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-295-369/2023. Pirmosios instancijos teismo neteisėtą veikimą konstatavo pastarojo nuosprendį panaikinęs Vilniaus apygardos teismas, kuris 2023 m. gegužės 23 d. nuosprendžio 12 punkte nurodė, kad pirmosios instancijos teismas pagal byloje nustatytas aplinkybes netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir nepagrįstai pripažino R. M. kaltu pagal BK 145 straipsnio 1 dalį. Ieškovas, gindamasis nuo neteisėto įtarimo, kaltinimo ir jo atžvilgiu priimto apkaltinamojo nuosprendžio, patyrė šiuos nuostolius: tiesiogines pinigines išlaidas apmokėti advokato ir advokato padėjėjo pagalbą – viso 2 200 Eur, tiesiogines pinigines išlaidas apmokėti lingvistikos specialisto – Lietuvių kalbos instituto Bendrinės kalbos tyrimo centro vyresniosios mokslo darbuotojos paslaugas surašant specialisto išvadą, kuri kaip gynybos įrodymas ieškovo buvo pateikta pirmosios instancijos teismui, viso – 210 Eur. Siekdamas atgauti patirtus nuostolius, 2024 m. sausio 12 d. ieškovas kreipėsi į Vilniaus miesto apylinkės teismą su prašymu priteisti iš valstybės lėšų baudžiamajame procese Nr. 1-02-2-00449-2022-8 jo turėtas proceso išlaidas ir išlaidas advokato / advokato padėjėjo pagalbai apmokėti – 2 410 Eur. Vilniaus miesto apylinkės teismas prašymą tenkino iš dalies ir 2024 m. vasario 19 d. nutartimi priteisė ieškovui 1 500 Eur. Likusi nuostolių dalis – 910 Eur liko valstybės neatlyginta.
3. Ieškovas ir jo atstovas teismo posėdžiuose ieškinio reikalavimus palaikė. Paaiškino, kad baudžiamojo pobūdžio veiksmai ieškovo atžvilgiu neturėjo faktinio ir teisinio pagrindo, nes nebuvo veikos, numatytos BK 145 straipsnio 1 ir 2 dalyse požymių (grasinimo nužudyti ar sunkiai sutrikdyti sveikatą). Pagal nurodytą straipsnį ikiteisminis tyrimas pradedamas, kai yra nukentėjusio asmens skundas. Toks skundas buvo gautas dėl kitų asmenų rašytų laiškų, o ne dėl ieškovo rašyto laiško. Apeliacinės instancijos teismas, peržiūrėjęs pirmosios instancijos teismo sprendimą, kuriuo ieškovas buvo pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas padarė klaidą. Dėl netinkamai kvalifikuotų ieškovo veiksmų, taikant atsakomybę pagal BK 145 straipsnio 1 dalį (padarytos klaidos). Ieškovui skirta kardomąja priemone jam buvo padaryta reputacinė žala. Ikiteisminis tyrimas jo atžvilgiu buvo pradėtas, dėl, jo nuomone, jo vykdytų protestų prieš ministro veiklą. Buvo pagrindas ikiteisminį tyrimą nutraukti, tačiau jis nutrauktas nebuvo. Ieškovo veiksmai (laiško siuntimas) kaip neteisėti veiksmai nėra konstatuoti jokios teisės šakos prasme. Kai ieškovas buvo išteisintas, ministras nesiėmė veiksmų ginti savo galimai pažeistas teises kitomis teisinėmis priemonėmis. Pagal kasacinio teismo išaiškinimus padaryta klaida yra pakankamas pagrindas reikalavimui atlyginti žalą.
4. Atsakovė Lietuvos Respublika, atstovaujama Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato, su ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti. Nurodė, kad ieškovas nepagrįstai mano, jog jeigu procesas baigiamas dėl to, kad nusikalstama veika, dėl kurios jis buvo pradėtas, neįrodyta, jog konkretus asmuo ją įvykdė, tai savaime reiškia baudžiamojo proceso pradėjimo neteisėtumą. Ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas pagrįstai, esant BPK 166 straipsnio 1 dalyje nustatytiems pagrindams – pareiškimui apie padarytą nusikalstamą veiką. Aplinkybių, dėl kurių baudžiamasis procesas būtų negalimas, nebuvo nustatyta, todėl tik pradėjus ikiteisminį tyrimą buvo galima patikrinti faktus BPK nustatytomis priemonėmis. Ikiteisminio tyrimo pareigūnų veiksmai, pradedant ir atliekant ikiteisminio tyrimo veiksmus, tęsiant ikiteisminį tyrimą ieškovo atžvilgiu, nebuvo neteisėti. Tais atvejais, kai asmuo patiria išlaidas teisinėms paslaugoms, siekdamas įstatymų nustatyta tvarka apginti savo pažeistas teises ar laisves, jų kompensavimo privalo būti siekiama vadovaujantis procesą reglamentuojančiomis specialiomis normomis, kurios įtvirtina proceso išlaidų atlyginimo taisykles, bet ne vadovaujantis CK 6.272 straipsniu.
Atsiliepimas
5. Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato atstovas teismo posėdžiuose prašė ieškinį atmesti atsiliepime į ieškinį išdėstytais motyvais. Paaiškino, kad ieškovas prašo priteisti jam proceso išlaidas, kurių atlyginimo ieškovui klausimas yra išspręstas kitoje byloje baudžiamojo proceso tvarka. Ieškovo akcentuojama žala nėra susijusi priežastiniu ryšiu su ieškovės atstovų veiksmais, kurie veikė savo kompetencijos ribose.
Šalies argumentai
6. Atsakovė Lietuvos Respublika, atstovaujama Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, su ieškiniu nesutiko ir prašė bylą nutraukti. Nurodė, kad ieškovo reikalavimas priteisti iš valstybės 910 Eur turtinės žalos atlyginimą (bylinėjimosi išlaidas) jau yra išspręstas Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. vasario 19 d. nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. T-202-369/2024, todėl ieškovo reikalavimas dėl tų pačių išlaidų atlyginimo, kaip turtinės žalos, yra nenagrinėtinas teisme civilinio proceso tvarka.
7. Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos atstovė teismo posėdžiuose nurodė, kad byla turi būti nutraukta, nes ieškinio dalyką sudaro bylinėjimosi išlaidos, kurių priteisimo klausimas yra išspręstas baudžiamojo proceso tvarka, teismui, be kita ko, nurodžius, kad ieškovo reikalavimas priteisti 910 Eur bylinėjimosi išlaidas yra nepagrįstas. Kita vertus, jeigu teismas spręstų, kad byla pagal pareikštą reikalavimą turi būti nagrinėjama, ieškinys turi būti atmestas, nes konkrečiu atveju nėra deliktinės atsakomybės sąlygų. Apeliacinės instancijos teismas, peržiūrėjęs pirmosios instancijos teismo nuosprendį, priimtą ieškovo atžvilgiu, ir jį panaikindamas, nenustatė esminių pirmosios instancijos teismo padarytų pažeidimų, dėl ko ieškovui galėtų atsirasti žala. Konkrečiu atveju svarbu įvertinti ir ieškovo veiksmus, t. y. ieškovas rašė grasinančio pobūdžio laišką, dėl ko atitinkamai kilo neigiamos pasekmės. Teismų skirtingas įrodymų vertinimas negali būti pagrindu konstatuoti šiurkštų pažeidimą ieškovo atžvilgiu. Turi būti atlygintos tik objektyviai būtinos išlaidos. Aplinkybė, kad ieškovo patirtos 910 Eur išlaidos nebuvo būtinos, konstatuota teismų sprendimais.
Šalies argumentai
8. Atsakovė Lietuvos Respublika, atstovaujama Vilniaus apygardos prokuratūros, su ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti. Nurodė, kad ieškovo argumentai ir įrodymai nepagrindžia neteisėtų veiksmų prieš ieškovą fakto. Ieškovas privalo įrodyti atliktų nurodytų prokuroro veiksmų neteisėtumą, priežastinį ryšį tarp veiksmų ir atsiradusios žalos (nuostolių). Ikiteisminio tyrimo metu surinkti duomenys gali būti skirtingai vertinami tiek prokuroro, tiek teismo, kuomet jam yra perduodama byla su kaltinamuoju aktu. Baudžiamojo proceso įstatymas reglamentuoja, kad byloje surinktus įrodymus patikrinti bei įvertinti yra išimtinė teismo teisė ir pareiga, nustatyta Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnyje. Vilniaus apygardos teismo 2023 m. gegužės 23 d. nuosprendyje nėra tiesioginių teiginių apie BPK nuostatų pažeidimą, renkant ir vertinant įrodymus ikiteisminio tyrimo metu, todėl skirtingas faktinių aplinkybių vertinimas negali būti pagrindas civilinei atsakomybei atsirasti. Ieškovas nedetalizavo dėl kardomosios priemonės – rašytinio pasižadėjimo neišvykti taikymo kokie konkretūs BPK pažeidimai buvo padaryti. Vertinant ieškovui parinktą ir paskirtą kardomąją priemonę, aktualu tai, kad buvo paskirta švelniausia ir savo pobūdžiu mažiausiai teises varžanti priemonė. Ieškovas nepateikė įrodymų, kad pritaikyta kardomoji priemonė apribojo jo galimybes ar pažeidė jo teises, kad buvo akivaizdžiai neteisėta, savavališka, priimta šiurkščiai ir akivaizdžiai pažeidžiant svarbiausius teisės principus. Nepateikti įrodymai, ar paskirti suvaržymai sukėlė ieškovui realias neigiamas pasekmes, sukėlė papildomas prievoles, t. y. nepateikė įrodymų dėl šios kardomosios priemonės taikymo patirtos konkrečios žalos. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2024 m. vasario 19 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. T-202-369/2024 vertino atstovavimo išlaidų dydžio proporcingumą suteiktoms paslaugoms. Teismas, be kita ko, atsižvelgė į tai, kad baudžiamoji byla pradėta ne valstybės institucijų, o nukentėjusiojo pareiškimo pagrindu, pareiškimo tyrimas buvo neišvengiamas. Priežastis ikiteisminiam tyrimui pareiškėjo atžvilgiu pradėti buvo jo paties neteisėti veiksmai, o jų pasekmė – jo patirtos proceso išlaidos. Šias aplinkybes teismas vertino kaip 2022 m. balandžio 29 d. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro įsakymo Nr. IR-184 „Dėl rekomendacijų dėl baudžiamosiose ir administracinių nusižengimų bylose atlygintinų išlaidų advokato ar advokato padėjėjo suteiktoms paslaugoms apmokėti nustatymo patvirtinimo“ 4.10 punkte nustatytas kitas reikšmingas aplinkybes. Tokiu būdu, teismas iš dalies tenkino prašymą dėl išlaidų advokato darbui apmokėti atlyginimo, išteisintajam ieškovui priteisiant iš valstybės ne visas patirtas išlaidas advokato paslaugoms apmokėti 2 200 Eur, o tik jų dalį – 1 500 Eur. Teismas nepripažino išteisintojo išlaidų lingvistiniam tyrimui (210 Eur) būtinomis, laikė tokiomis, kurių asmuo galėjo pagrįstai išvengti. Ieškovas šios teismo nutarties aukštesnės instancijos teismui neskundė, todėl laikytina, kad sutiko su minėtu teismo sprendimu. Ieškovas neįrodė prokuratūros pareigūnų padarytų pažeidimų ar esminių klaidų baudžiamajame procese, kuriuos civilinėje byloje dėl žalos atlyginimo būtų galima vertinti kaip neteisėtus veiksmus, t. y. civilinės teisės pažeidimo (delikto) sudėties, todėl valstybės prievolė atlyginti jam žalą dėl neteisėtų ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro, teisėjo ir teismo veiksmų pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.272 straipsnio 1 dalį neatsirado.
Atsiliepimas
9. Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros atstovė teismo posėdžiuose prašė ieškinį atmesti atsiliepime į ieškinį išdėstytais argumentais. Paaiškino, kad nėra ginčo, jog ieškovas sveikatos apsaugos ministrui siuntė grasinančio pobūdžio laišką. Prokuroras turi nedelsdamas reaguoti į galimai padarytas nusikalstamas veikas. Ikiteisminis tyrimas ieškovo atžvilgiu buvo pradėtas atsiųsto laiško pagrindu. Ikiteisminiame tyrime ieškovui buvo paskirta švelniausia kardomoji priemonė. Ieškovas nepateikė duomenų, kad šia priemone buvo neproporcingai suvaržytos jo teisės. Veikos, kurią ieškovas buvo įtariamas padaręs, kvalifikacija keitėsi gavus specialisto išvadą ir apklausus nukentėjusįjį, kuris nurodė, kad jaučiasi nesaugus. Dėl prašomų priteisti išlaidų (910 Eur, iš kurių 210 Eur specialisto išvados išlaidos) atstovė pažymėjo, kad šių išlaidų priteisimo ieškovui klausimas yra išspręstas baudžiamojo proceso tvarka. Ieškovas neįrodė deliktinės atsakomybės sąlygų.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
2. Vilniaus regiono apylinkės teismas 2024 m. gruodžio 9 d. sprendimu ieškovo R. M. ieškinį atmetė. Teismas priteisė iš atsakovės Lietuvos Respublikos ieškovui 500 Eur bylinėjimosi išlaidas.
Atsiliepimas
3. Teismas nurodė, kad atsakovė Lietuvos Respublika, atstovaujama Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, atsiliepime į ieškinį ir teismo posėdžiuose jos atstovė nurodė, jog civilinė byla turi būti nutraukta, nes reikalavimas priteisti iš valstybės likusį 910 Eur turtinės žalos atlyginimą (bylinėjimosi išlaidas) jau yra išspręstas Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. vasario 19 d. nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. T-202-369/2024, todėl ieškovo reikalavimas dėl tų pačių išlaidų atlyginimo, kaip turtinės žalos, yra nenagrinėtinas teisme civilinio proceso tvarka.
Žemesnės instancijos teismas
4. Teismas pažymėjo, kad Vilniaus apygardos teismas 2024 m. birželio 13 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2S-1278-1012/2024 pateikė išaiškinimus dėl ieškovo ieškinio priimtinumo ir nagrinėjimo civilinio proceso tvarka. Vilniaus apygardos teismas, išnagrinėjęs apelianto (ieškovo) R. M. atskirąjį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo 2024 m. gegužės 7 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovo R. M. ieškinį dėl žalos atlyginimo atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros, Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato, konstatavo, kad ieškovo pareikštas ieškinys negali būti vertinamas kaip nenagrinėtinas civilinio proceso tvarka. Teismas pažymėjo, kad ieškovas pateikė ieškinį, kuriuo prašo žalos atlyginimo iš atsakovės Lietuvos Respublikos CK 6.272 straipsnio 1 dalies pagrindu, todėl ieškinio tenkinimui būtina nustatyti neteisėtus pareigūnų veiksmus, šiais veiksmais padarytos žalos faktą ir priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų bei atsiradusios žalos. Ieškovas neformuluoja ieškinio dalyko kaip bylinėjimosi išlaidų priteisimo, bet siekia civilinės atsakomybės taikymo atsakovei, kurios dydį ieškovas pasirinko susieti su jo patirtomis bylinėjimosi išlaidomis baudžiamajame procese. Tokiu atveju, vien tai, kad ieškovas pasirinko faktinį ieškinio pagrindą ir patirtą žalą (civilinės atsakomybės sąlygą) įrodinėti patirtomis bylinėjimosi išlaidomis baudžiamajame procese, nenulemia ieškinio dalyko ir bylos teismingumo. Vilniaus apygardos teismas atkreipė dėmesį, kad ieškovas, suformulavęs ieškinio dalyką, reiškia reikalavimą dėl žalos atlyginimo, žalos atsiradimą siedamas su ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokurorų veiksmais, atliktais ikiteisminio tyrimo byloje. Tai reiškia, kad ieškinyje ieškovas kelia valstybės deliktinės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokurorų neteisėtų veiksmų, klausimą, o ne bylinėjimosi išlaidų, patirtų baudžiamajame procese atlyginimo. Ieškovo ieškinys priimtinas nagrinėjimui ir jo pagrįstumo klausimas nagrinėtinas civilinio proceso tvarka.
5. Teismas konstatavo, kad nagrinėjamu atveju nėra ginčo dėl nustatytos faktinės aplinkybės, jog 2021 m. spalio 18 d. ieškovas į sveikatos apsaugos ministro tarnybinį paštą išsiuntė grasinančio pobūdžio laišką. Šį ieškovo laišką, kuriame jis nurodė, prisidedantis prie įspėjimo sveikatos apsaugos ministrui, 2024 m. spalio 19 d. sveikatos apsaugos ministro atstovas prokuroro nurodymu persiuntė vyriausiajai tyrėjai A. Z. ikiteisminiame tyrime Nr. 02-2-00665-21. Atitinkamai ieškovo laiškas buvo pridėtas prie minėtos ikiteisminio tyrimo medžiagos, kur baudžiamosios teisės aspektu 2024 m. spalio 18 d. buvo pradėtas tyrimas dėl elektroniniais laiškais iš esmės tuo pačiu laikotarpiu sveikatos apsaugos ministrui siųstų grasinimų susidoroti ir įžeidinėjimų. Teismas atmetė ieškovo atstovo argumentas, kad ikiteisminis tyrimas ieškovo atžvilgiu buvo pradėtas nesant nukentėjusio asmens skundo. Teismo vertinimo šiuo aspektu nekeitė ir ta aplinkybė, kad ieškovo siųstas elektroninis laiškas nukentėjusio asmens atstovo vyriausiajai tyrėjai buvo persiųstas 2024 m. spalio 19 d., t. y. po iki ikiteisminio tyrimo pradėjimo 2021 m. spalio 18 d., nes šis laiškas, kaip patvirtina ikiteisminio tyrimo medžiaga ir teisme apklaustų prokuroro ir vyriausios tyrėjos paaiškinimai, buvo nukreiptas tirti visumoje su kitais grasinančio pobūdžio elektroniniais laiškais, siųstais sveikatos apsaugos ministrui iš esmės panašiu laikotarpiu (nuo 2024 m. spalio 12 d. iki 2024 m. spalio 18 d.) ikiteisminiame tyrime Nr. 02-2-00665-21, kuriame, kaip nurodė ikiteisminiame tyrime vyresniosios tyrėjos pareigas ėjusi A. Z. teismo posėdyje, buvo tiriama bendra nukentėjusio asmens terorizavimo sistema. Tokį teismo vertinimą sustiprino ir tai, kad ieškovas elektroniniame laiške sveikatos apsaugos ministrui nurodė, kad prisideda prie „įspėjimo“, taip sukurdamas galimą sąsają su kitais elektroniniais laiškais, išsiųstais sveikatos ministrui iš elektroninio pašto adreso (duomenys neskelbtini).
6. Teismas nurodė, kad ieškovas neginčija aplinkybės, jog siuntė sveikatos apsaugos ministrui grasinančio pobūdžio laišką. Tačiau, ieškovo teigimu, ikiteisminiame tyrime jam nepagrįstai buvo pareikšti įtarimai dėl BK 145 straipsnio 1 dalyje (perkvalifikavus iš BK 145 straipsnio 2 dalies) numatytos veikos, kurios būtinas požymis yra grasinimas nužudyti žmogų ar sunkiai sutrikdyti jo sveikatą, kurio konkrečiu atveju, ieškovo teigimu, nebuvo ir pagal nurodytą nepagrįstą kvalifikavimą kaltinamuoju aktu ieškovas buvo pripažintas kaltinamuoju ir byla perduota teismui.
7. Teismas pažymėjo, kad šiuo atveju įtarimai ieškovui buvo grindžiami liudytojo A. D., kuris, be kita ko, nurodė, jog visuose gautuose elektroniniuose laiškuose (tame tarpe ir ieškovo) yra atvirai grasinama jam susidorojimu, dėl ko jis jaučiasi nesaugiai, nes tikrai nežino, ko galima tikėtis iš tokių žmonių, įtariamojo R. M. apklausos paaiškinimais, pagal kuriuos įtariamasis prisipažino, kad jis iš savo elektroninio pašto siuntė sveikatos apsaugos ministrui elektroninį laišką tokio turinio, koks yra nurodytas pranešime dėl įtarimo, 2022 m. balandžio 27 d. Lietuvos ekspertizių centro specialisto išvada Nr. 11-849(22), kurioje konstatuota, jog ieškovo rašytas laiškas yra grasinimo kalbos aktas ir yra bauginantis adresatą, be kita ko, pažymint, kad iš laiško turinio galima suprasti, kad autorius žada imtis veiksmų, kurie adresatui turės neigiamų padarinių, sudarė pagrindą vyresniajai tyrėjai ir ikiteisminiam tyrimui vadovavusiam prokurorui įtarti ieškovą padarius nusikaltimą bei kvalifikuoti ieškovo veiksmus kaip neteisėtus BK 145 straipsnio 1 dalies prasme. Kaip paaiškino nagrinėjamoje byloje liudytoju apklaustas prokuroras, kvalifikuojant ieškovo neteisėtus veiksmus buvo įvertinta visų surinktų duomenų visuma. Vyresniosios tyrėjos paaiškinimais, specialisto išvada turėjo lemiamos reikšmės kvalifikuojant ieškovo neteisėtus veiksmus.
8. Teismas nurodė, kad prokuroro prerogatyva yra įvertinti surinktus duomenis ir nuspręsti, ar ikiteisminis tyrimas turi būti nutrauktas, ar užbaigtas surašant kaltinamąjį aktą. Nagrinėjamu atveju prokuroras buvo įsitikinęs, kad ikiteisminio tyrimo metu surinkti duomenys atitinka BK 145 straipsnio 1 dalyje nustatyto nusikaltimo sudėtį, todėl surašė kaltinamąjį aktą ir perdavė baudžiamąją bylą nagrinėti teismui. Prokuroro ir baudžiamąją bylą išnagrinėjusio apeliacinio instancijos teismo vertinimas nesutapo, tačiau apeliacinės instancijos teismas baudžiamojoje byloje pripažino, kad nuteistojo laiško turinys yra grasinančio, baimę keliančio pobūdžio. Taigi prokuroro versija dėl ieškovo atliktų veiksmų įvykio metu teisėtumo vertinimo nebuvo visiškai nepagrįsta, akivaizdžiai neturinti jokio pagrindo. Nagrinėjamu atveju nenustatyta, kad ikiteisminis tyrimas ieškovo atžvilgiu buvo pradėtas ar įtarimas jam pareikštas neteisėtai ir nepagrįstai.
9. Teismas akcentavo, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas baudžiamojoje byloje Nr. T-202-369/2024 išnagrinėjęs išteisintojo R. M. prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo, 2024 m. vasario 19 d. nutartyje, kuri Vilniaus apygardos teismo 2024 m. kovo 27 d. nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. 1S-85-929/2024 palikta nepakeista, nurodė, kad baudžiamoji byla pradėta ne valstybės institucijų, o nukentėjusiojo pareiškimo pagrindu, pareiškimo tyrimas buvo neišvengiamas. Byloje nustatyta, kad nors ministrui A. D. išteisintojo siųsto laiško turinys nebuvo užtraukiantis baudžiamąją atsakomybę pagal BK 145 straipsnio 1 dalį, tačiau jis buvo grasinančio pobūdžio, kuriuo buvo siekiama įbauginti adresatą, jame buvo įžeidinėjamas valstybės politikas necenzūriniu kreipiniu, Vilniaus apygardos teismas jo turinį įvertino kaip psichinės prievartos išraišką, taigi priežastis ikiteisminiam tyrimui R. M. atžvilgiu pradėti buvo paties R. M. neteisėti veiksmai. Be to, baudžiamąją bylą išnagrinėję teismai nenustatė, kad ikiteisminio tyrimo duomenys buvo surinkti neišsamiai ar ne apie visas reikšmingas aplinkybes, gauti neteisėtai, pažeidžiant asmens teises ar nustatytas konkrečias procesines taisykles. Teismo vertinimu, vien tai, kad prokuroras netinkamai įvertino surinktus įrodymus, nesudaro pagrindo tokius jo veiksmus vertinti kaip aplaidžius, pažeidžiančius bendrąją atidumo ir rūpestingumo pareigą, dėl to neteisėtus CK 6.246 straipsnio 1 dalies prasme.
10. Teismas pažymėjo, kad kardomoji priemonė (rašytinis pasižadėjimas neišvykti) ieškovui skirta 2021 m. spalio 27 d. Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kriminalinės policijos sunkių nusikaltimų tyrimo valdybos vyriausiosios tyrėjos nutarimu, kaip tai nustato BPK 121 straipsnio 1 dalis, siekiant BPK 119 straipsnyje numatytų tikslų (užtikrinti netrukdomą ikiteisminį tyrimą) ir tuo metu įtariant ieškovą padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką. Tai yra pagrįstas procesinis interesas. Ši priemonė yra švelniausia ir savo pobūdžiu mažiausiai teises varžanti priemonė.
11. Teismas nurodė, kad ieškovas nepateikė įrodymų, jog pritaikyta ikiteisminio tyrimo metu kardomoji priemonė apribojo jo galimybes ar pažeidė jo teises, kad procesinė prievartos priemonė buvo akivaizdžiai neteisėta, savavališka, priimta šiurkščiai ir akivaizdžiai pažeidžiant svarbiausius teisės principus, įtvirtintus teisės aktuose. Nepateikti įrodymai, ar paskirti suvaržymai sukėlė ieškovui realias neigiamas pasekmes: apribojo laisvę, trukdė profesinei ar kitokiai teisėtai veiklai, sukėlė papildomas prievoles, t. y. ieškovas nepateikė įrodymų dėl šios kardomosios priemonės taikymo patirtos konkrečios žalos. Nenustatyta pagrindų, kurie sudarytų pagrindą vertinimui, kad rašytinis pasižadėjimas neišvykti ieškovui buvo taikytas neteisėtai ir pažeidžiant BPK reikalavimus.
12. Teismas sprendė, kad šiuo atveju nėra pagrindo pripažinti, jog ieškovo atžvilgiu ikiteisminį tyrimą inicijavusių ir atlikusių valstybės institucijos pareigūnų veiksmais buvo pažeista bendroji rūpestingumo pareiga (BPK 2 straipsnis), taip pat bendroji pareiga elgtis atidžiai ir rūpestingai (CK 6.246 straipsnio 1 dalis). Byloje neįrodytas valstybės pareigūnų veiksmų ikiteisminiame tyrime neteisėtumas. Nėra nustatyta ikiteisminio tyrimo ir prokuratūros pareigūnų padarytų pažeidimų ar esminių klaidų baudžiamajame procese, kuriuos civilinėje byloje dėl žalos atlyginimo būtų galima vertinti kaip neteisėtus veiksmus.
13. Teismas pažymėjo, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas, ištyręs baudžiamojoje byloje Nr. 1-295-369/2023 surinktus įrodymus ir juos įvertinęs pagal vidinį įsitikinimą, konstatavo, jog R. M. padarė jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, numatytą BK 145 straipsnio 1 dalyje. Vilniaus apygardos teismas 2023 m. gegužės 23 d. nuosprendyje baudžiamojoje byloje Nr. 1A-278-932/2023 nurodė, kad pirmosios instancijos teismas padarė neteisingas išvadas ir R. M. nepagrįstai pripažino kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 145 straipsnio 1 dalyje. Teismas, įvertinęs R. M. išsiųsto elektroninio laiško turinį, sutiko, kad laiškas buvo aiškiai grasinančio pobūdžio, kadangi, kaip matyti, laiške buvo išsakyti netiesioginiai grasinimai neigiamais padariniais, vartojamos nerimą keliančios, bauginančio pobūdžio frazės. Apeliacinės instancijos teismas pabrėžė, kad nustatytos aplinkybės neabejotinai patvirtina, jog nuteistojo laiško turinys yra grasinančio, baimę keliančio pobūdžio, tačiau nuteistasis panaudojo bendro pobūdžio psichinę prievartą, kuria buvo siekiama sukelti nukentėjusiajam baimę dėl galimų neigiamų padarinių, bet nenustatytas grasinimas būtent sunkiai sutrikdyti sveikatą, o šis požymis yra būtinas baudžiamajai atsakomybei pagal BK 145 straipsnio 1 dalį taikyti. Apeliacinės instancijos teismas, nustatęs aplinkybių visumą vertino, kad nagrinėjamoje byloje nepakanka duomenų R. M. išsiųstą elektroninį laišką vertinti kaip tyčinį realų grasinimą sunkiai sutrikdyti sveikatą. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas pagal byloje nustatytas aplinkybes netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir nepagrįstai pripažino R. M. kaltu pagal BK 145 straipsnio 1 dalį, dėl ko Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. vasario 28 d. nuosprendį panaikino ir priėmė naują nuosprendį – R. M. pagal BK 145 straipsnio 1 dalį išteisinti, jam nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).
14. Teismas nurodė, kad sprendžiant dėl to, ar šiuo atveju egzistuoja pirmosios instancijos teismo, priėmusio dėl ieškovo apkaltinamąjį nuosprendį, neteisėti veiksmai, pažymėtina, jog vien išteisinamojo nuosprendžio priėmimas savaime nėra pripažįstamas pagrindu preziumuoti, kad egzistuoja teismo, priėmusio aukštesnės instancijos teismo panaikintą apkaltinamąjį nuosprendį, neteisėti veiksmai kaip valstybės civilinės atsakomybės taikymo sąlyga. Tam, kad būtų nustatyti teismo neteisėti veiksmai, byloje turi būti įrodyta, jog procesinis teismo sprendimas buvo akivaizdžiai neteisėtas, savavališkas, priimtas ignoruojant (šiurkščiai ir akivaizdžiai pažeidžiant) svarbiausius teisės principus, įtvirtintus nacionaliniuose ir tarptautiniuose teisės aktuose, arba aiškią, nusistovėjusią teismų praktiką. Šiuo atveju apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas padarė neteisingas išvadas ir R. M. nepagrįstai pripažino kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 145 straipsnio 1 dalyje, tačiau nekonstatavo, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra priimtas šiurkščiai ir akivaizdžiai pažeidžiant svarbiausius teisės principus, jog teismas padarė esminius baudžiamojo proceso pažeidimus, t. y. pažeidimus, dėl kurių buvo esmingai suvaržytos įstatymų garantuotos kaltinamojo teisės.
15. Teismas akcentavo, kad neteisėti veiksmai yra būtinoji deliktinės civilinės atsakomybės sąlyga. Nagrinėjamu atveju nenustačius neteisėtų ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro, teisėjo ir teismo neteisėtų veiksmų, teismas sprendė, kad nėra pagrindo deliktinei civilinei atsakomybei kilti ir spręsti dėl turtinės žalos ieškovui atlyginimo priteisimo ir atitinkamai dėl išvestinio reikalavimo priteisti procesines palūkanas.
16. Teismas sprendė, kad bylinėjimosi išlaidos už ieškinio šioje byloje parengimą, pasirengimą ir atstovavimą pirmosios instancijos teisme pagal 2024 m. rugpjūčio 28 d. PVM sąskaitą faktūrą SM Nr. 13-2024, atmetus ieškinį, ieškovui neatlyginamos ir nepriteisiamos (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 93 straipsnis, 98 straipsnis). Tačiau teismo vertinimu, ieškovui turi būti atlygintos jo pagal minėtą PVM sąskaitą faktūrą patirtos teisinės pagalbos išlaidos už atskirojo skundo parengimą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo 2024 m. gegužės 7 d. nutarties panaikinimo, kuria buvo atsisakyta priimti ieškovo ieškinį. Vilniaus apygardos teismas 2024 m. birželio 13 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2S-1278-1012/2024 panaikino Vilniaus regiono apylinkės teismo 2024 m. gegužės 7 d. nutartį ir ieškovo R. M. ieškinio priėmimo klausimą perdavė spręsti pirmosios instancijos teismui iš naujo. Atitinkamai konkrečiu atveju buvo apgintas ieškovo interesas, teisė ginti, jo nuomone, pažeistą teisę teisme civilinio proceso tvarka, todėl ieškovo teisėtas lūkestis gauti patirtas atstovavimo išlaidas rengiant atskirąjį skundą, kuris buvo patenkintas, turi būti ginamas ir iš atsakovės Lietuvos Respublikos ieškovui priteistinos 500 Eur išlaidos už advokato teisinę pagalbą rengiant atskirąjį skundą.
III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos teisiniai argumentai
1. Apeliaciniu skundu ieškovas R. M. (toliau – ir apeliantas) prašo panaikinti Vilniaus regiono apylinkės teismo 2024 m. gruodžio 9 d. sprendimą skundžiamoje dalyje ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti visiškai. Priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
25.1. Pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria atmesti apelianto reikalavimai dėl žalos, procesinių palūkanų ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo, nėra pagrįsta. Teismo padarytos išvados prieštarauja byloje nustatytoms faktinėms aplinkybėms. Be to, pirmosios instancijos teismas, spręsdamas tarp šalių kilusį ginčą, netinkamai aiškino ir pritaikė materialinės teisės normas, nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos, kas nulėmė neteisėto sprendimo priėmimą.
25.2. Apeliantas ieškinyje aiškiai ir išsamiai argumentavo, kad 2022 m. rugpjūčio 2 d., kuomet jam buvo įteiktas galutinis pranešimas apie įtarimą, ikiteisminio tyrimo byloje buvo surinkti konkretus įrodymai, kurių turinys ne tik, kad nepagrindė ieškovui reiškiamo įtarimo, bet, priešingai, jau tuomet suponavo vienintelę galimą išvadą – ieškovas nepadarė nusikaltimo, kuris numatytas BK 145 straipsnio 1 dalyje ar bet kokios kitos nusikalstamos veikos. Atsakovės atstovai savo atsiliepimuose į ieškinį nepateikė jokių argumentų, kurie paneigtų ieškinyje atliktą baudžiamosios bylos įrodymų analizę.
25.3. Teismo posėdžio metu nei policijos tyrėja, nei prokuroras negalėjo konkretizuoti, kokie duomenys, užfiksuoti jų nurodytuose įrodymų šaltiniuose (elektroninis laiškas, asmenų parodymai, specialistų išvados), sudarė pagrindą ieškovo atliktus veiksmus kvalifikuoti ne kaip paprastą grasinimą – tai yra, kaip tyčinį poveikį kito žmogaus psichikai, verčiant bijoti, kad dėl tolesnių grasinančio asmens veiksmų gali atsirasti neigiami padariniai – bet kaip BK 145 straipsnio 1 dalyje numatytą veiką, kurios padariniai įstatyme apibrėžti kaip itin pavojingi (nužudymas ar sunkus sveikatos sutrikdymas) ir todėl užtraukiantys baudžiamąją atsakomybę. Liudytojai taip pat negalėjo nurodyti teismui konkrečiai kokie duomenys, o ne bendrai jų šaltiniai, leido konstatuoti, kad nukentėjusiajam A. D. buvo sukelta reali baimė patirti ne paprasto, bet kvalifikuoto grasinimo padarinius – tai yra baimė būti grasinančiojo nužudytam arba sunkiai sužalotam.
25.4. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime pirmiau aptartų ieškovo argumentų nenagrinėjo ir niekaip nepaneigė ieškinyje nurodytą ir baudžiamosios bei nagrinėjamos civilinės bylos įrodymais neginčijamai nustatytą aplinkybę, kad ikiteisminis tyrimas, prokuratūra ir teismas padarė klaidą – ieškovo nustatytus ir įrodytus veiksmus, nesudarančius baudžiamojo nusikaltimo ar nusižengimo, kvalifikuodami pagal BK 145 straipsnio 1 dalį.
25.5. Apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad policijos tyrėja ir jai vadovavęs prokuroras turėjo pagrindą pradėti ieškovo baudžiamąjį persekiojimą, pareikšti jam įtarimą, o vėliau ir kaltinimą dėl nusikaltimo numatyto BK 145 straipsnio 1 dalyje, kadangi pastarojo nukentėjusiajam parašytas laiškas buvo grasinančio / bauginančio pobūdžio, o siusdamas tokį laišką valstybės politikui, ieškovas pats atliko neteisėtus veiksmus. Ieškovo tuometiniam sveikatos apsaugos ministrui nusiųsto elektroninio laiško turinys, jį vertinusios lingvistikos ekspertės išvada ir nukentėjusiojo A. D. duoti parodymai sudaro pagrindą manyti, kad laiško autorius galimai siekė adresatą išgąsdinti, norėjo, jog bijotų, pasijaustų nesaugus, tačiau tam pavartoti žodžiai, jų junginiai, frazės juos vertinant tiek atskirai, tiek ir visumoje neleidžia daryti net prielaidos, kad ieškovas adresavo nukentėjusiajam individualizuotą grasinimą – nužudyti arba sunkiai sužaloti jį ar jo artimuosius, o nukentėjusysis bijojo būtent tokių padarinių. Vien bauginančio / grasinančio laiško išsiuntimas valstybės politikui, kaip ir bet kuriam kitam asmeniui nesudaro pagrindo spręsti, kad tokio laiško autorius ir siuntėjas padarė nusikalstamą veiką. Reiškiant ieškovui įtarimą, ir juolab kaltinimą, šios aplinkybės ikiteisminio tyrimo metu surinktais įrodymais buvo aiškiai ir neginčijamai nustatytos, todėl tiek policijos tyrėjai, tiek prokurorui negalėjo būti nežinomos. Tai eliminavo bet kokią galimybę suklysti teisiškai vertinant ieškovo padarytus veiksmus bei pritaikant baudžiamąjį įstatymą, jei nurodyti pareigūnai savo pareigas būtų vykdę atidžiai ir rūpestingai. Dar daugiau, tiek baudžiamojoje, tiek ir šioje byloje nebuvo konstatuota, kad ikiteisminiam tyrimui, prokuratūrai ar pirmosios instancijos teismui tinkamai vertinti ieškovo atliktus veiksmus ir spręsti dėl jo kaltės sutrukdė įrodymų stoka (nepakankamumas), jų trūkumai (leistinumas) arba galimybių nustatyti teisiškai reikšmingas aplinkybes nebuvimas (išnaudojimas). Taigi nebuvo jokių objektyvių priežasčių galėjusių nulemti klaidingą įstatymo taikymą arba įtakoti kitokį įrodymų vertinimą, nei jį atliko ieškovą išteisinęs apeliacinės instancijos teismas.
25.6. Vilniaus apygardos teismas nusprendęs, kad nebuvo padaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas), nustatė, jog situacijoje, kurioje pagal byloje nustatytas aplinkybes nebuvo nusikaltimo įvykio, pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir nepagrįstai pripažino R. M. kaltu pagal BK 145 straipsnio 1 dalį. Taigi, ieškovas nebuvo išteisintas dėl nepakankamų įrodymų arba todėl, kad apeliacinės instancijos teismas padarė kitokias išvadas dėl įrodymų ir jų pakankamumo, nei bylą tyrę pareigūnai ar pirmosios instancijos teismas. Aukštesnės instancijos teismas įsiteisėjusiu ir galiojančiu galutiniu bylos sprendimu konstatavo aiškią įstatymo taikymo klaidą, kurią padarė bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas, savo nuosprendyje pritaręs ieškovui pareikštiems įtarimui ir kaltinimui.
25.7. Pagal baudžiamąjį kaltinimą ieškovą išteisinęs apeliacinės instancijos teismas nenustatė, kad R. M., parašęs ir išsiuntęs elektroninį laišką sveikatos apsaugos ministrui, šiais savo veiksmais būtų pažeidęs kokios nors kitos teisės šakos (administracinės ar civilinės) normas. Nukentėjusysis A. D. po išteisinamojo nuosprendžio priėmimo, taip pat nesiekė apginti savo galimai pažeistos garbės ir / ar orumo. Taigi nėra jokio tiek teisinio, tiek ir faktinio pagrindo vertinti ieškovo aptariamus veiksmus neteisėtais, kaip tai padarė pirmosios instancijos teismas.
25.8. Nėra ginčo, kad kardomoji priemonė, net ir pati švelniausia – yra prievartos priemonė, kurios valstybė imasi siekdama baudžiamajame procese užtikrinti įtariamojo, kaltinamojo ar nuteistojo dalyvavimą procese, netrukdomą ikiteisminį tyrimą, bylos nagrinėjimą teisme ir nuosprendžio įvykdymą, taip pat siekiant užkirsti kelią naujoms nusikalstamoms veikoms (BPK 119 straipsnis). Asmeniui paskyrus vienokią arba kitokią kardomąją priemonę yra ribojamos jo, tiesiogiai Lietuvos Respublikos Konstitucijoje (toliau – Konstitucija) garantuotos teises, todėl papildomai nereikia įrodinėti, kad toks asmuo jau savaime patiria suvaržymus ir negali laisvai, be papildomo pareigūnų ar teismo leidimo disponuoti galimybėmis, kurios jam buvo prieinamos prieš tai. Tokie ribojimai / suvaržymai vertintini kaip neteisėti, jei buvo pritaikyti nesant tai pakankamo teisinio ir faktinio pagrindo.
25.9. Pareigūnas arba teismas nusprendęs apriboti asmens teises, turi aiškiai nurodyti duomenis, kurie nulėmė tokį sprendimą, leido daryti pagrįstą prielaidą, kad asmuo gali slėptis nuo tyrimo / teismo, trukdyti procesui, daryti naujus nusikaltimus. Kilus klausimui ar kardomoji priemonė asmeniui buvo pritaikyta pagrįstai ir teisėtai, ne asmuo, kaip nagrinėjamoje byloje sprendė teismas, bet valstybė turi įrodyti tokiems duomenims buvus. Atsakovės atstovai, o taip pat ir teisme apklausti policijos tyrėja bei prokuroras negalėjo nurodyti kokie ikiteisminio tyrimo duomenys leido spręsti, kad ieškovas gali slėptis nuo tyrimo / teismo, trukdyti procesui, daryti naujus nusikaltimus. Niekas negalėjo paaiškinti, kam reikėjo imtis procesinės prievartos prieš ieškovą, kuris niekada nebuvo teistas ir net įtariamas padaręs nusikalstamą veiką, turi darbą ir nuolatinę gyvenamąją vietą, šeimą, kurioje augina nepilnamečius vaikus. Taigi, atsakovė ir jos atstovai neįrodė, kad kardomosios priemonės paskyrimas ieškovui buvo pagrįstas ir teisėtas.
25.10. Nei baudžiamojoje, nei šioje byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad sveikatos apsaugos ministro patarėjas T. G. ginčui aktualiu ar bet kokiu kitu laikotarpiu buvo nukentėjusiojo A. D. teisėtas atstovas, kaip jis yra suprantamas BPK 53 ir 55 straipsniuose. T. G. elektroninis susirašinėjimas su prokuroru ir policijos tyrėja pagal savo turinį negali būti laikomas skundu ar pareiškimu, kuriuo reikalaujama traukti kaltininką / grasinančio laiško autorių atsakomybėn. Tai akivaizdžiai patvirtina ir T. G. elektroninis laiškas prokurorui, kuriame sveikatos apsaugos ministro patarėjas, aiškiai suprasdamas BK 145 straipsnio 3 dalies nuostatas, teiraujasi ar „jiems reikia rašyti naują pareiškimą“ dėl naujai gauto grasinančio laiško. Baudžiamojoje byloje neginčijamai buvo nustatyta, kad ieškovas nieko nežinojo apie sveikatos apsaugos ministrui iš elektroninio pašto adreso (duomenys neskelbtini) išsiųstus grasinančius laiškus, todėl niekaip negalėjo prisidėti prie to „įspėjimo“, kuri skundžiamame sprendime omenyje turėjo ir nurodė teismas. Dar daugiau, nei pirmame (2021 m. spalio 27 d.), nei galutiniame (2022 m. rugpjūčio 2 d.) įteiktame įtarime ieškovui nėra inkriminuojamos jokios sąsajos su elektroniniais laiškais, sveikatos apsaugos ministrui siųstais iš elektroninio pašto adreso (duomenys neskelbtini). Įtarimų tekstas yra paremtas vien tik ieškovo rašyto laiško turiniu. Taigi, baudžiamasis persekiojimas prieš ieškovą buvo pradėtas nesant nukentėjusiojo skundo ar jo teisėto atstovo pareiškimo. Maža to, tokio skundo ar pareiškimo baudžiamajame procese neatsirado iki pat jo pabaigos – išteisinamojo nuosprendžio priėmimo apeliacinės instancijos teisme, juolab, kad baudžiamosios bylos dalis su pirminiu sveikatos apsaugos ministro skundu dėl grasinančių laiškų, siųstų iš adreso (duomenys neskelbtini), prokuroro buvo atskirta į atskirą bylą.
Atsiliepimas
2. Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovė Lietuvos Respublika, atstovaujama Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato, prašo ieškovo R. M. apeliacinį skundą atmesti ir Vilniaus regiono apylinkės teismo 2024 m. gruodžio 9 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:
26.1. Bylinėjimosi išlaidų atlyginimas yra procesinio teisinio pobūdžio klausimas, kuris teismo yra išsprendžiamas kiekvienoje konkrečioje byloje. Šiuo atveju bylinėjimosi išlaidų atlyginimo apeliantui baudžiamajame procese Nr. 1-02-2-00449-2022-8 klausimas išspręstas – apelianto prašymas tenkintas iš dalies, todėl įsiteisėjusiu teismo procesiniu sprendimu (Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. vasario 19 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. T-202-369/2024) paskirstytos bylinėjimosi išlaidos negali būti perskirstomos iš naujo kitoje byloje, neatsižvelgiant į tai, kaip toks reikalavimas yra formuluojamas (šiuo atveju kaip reikalavimas dėl žalos atlyginimo), jos negali būti naujai pareikšto ieškinio dalyku.
26.2. Baudžiamosios bylos ieškovo atžvilgiu nutraukimas savaime nepagrindžia valstybės institucijų pareigūnų neteisėtų veiksmų. Tam, kad valstybei kiltų civilinė atsakomybė, privalu nustatyti ir įrodyti konkrečių valstybės pareigūnų neteisėtus veiksmus. Išteisinamojo nuosprendžio priėmimas ar baudžiamosios bylos nutraukimas savaime nėra pagrindas preziumuoti, kad baudžiamosios bylos iškėlimas ir visi su baudžiamuoju persekiojimu susiję procesiniai veiksmai buvo neteisėti. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad šiuo atveju nėra pagrindo pripažinti, jog apelianto atžvilgiu ikiteisminį tyrimą inicijavusių ir atlikusių valstybės institucijos pareigūnų veiksmais buvo pažeista bendroji rūpestingumo pareiga, taip pat bendroji pareiga elgtis atidžiai ir rūpestingai. Byloje neįrodytas valstybės pareigūnų veiksmų ikiteisminiame tyrime neteisėtumas. Nėra nustatyta ikiteisminio tyrimo ir prokuratūros pareigūnų padarytų pažeidimų ar esminių klaidų baudžiamajame procese, kuriuos civilinėje byloje dėl žalos atlyginimo būtų galima vertinti kaip neteisėtus veiksmus.
26.3. Apeliantui buvo paskirta švelniausia ir savo pobūdžiu mažiausiai asmens teises varžanti kardomoji priemonė, nesusieta su realiu laisvės atėmimu, jos apribojimu. Apeliantas nenurodo jokių argumentų, kodėl kardomoji priemonė jam buvo paskirta nepagrįstai, nedėsto argumentų dėl to, kad galimai buvo nesilaikyta jos skyrimo tikslų, sąlygų ir tvarkos. Apeliantui kardomoji priemonė buvo paskirta atsižvelgiant į įtarimą padarius jam inkriminuojamas nusikalstamas veikas, siekiant užtikrinti apelianto dalyvavimą procese, todėl nepagrįsta teigti, kad paskirta kardomoji priemonė buvo neproporcinga ar kad jos paskyrimas sukėlė ieškovui realias neigiamas pasekmes. Kardomosios priemonės taikymas apeliantui nebuvo savavališkas, atitiko jos taikymo sąlygas ir tikslus, todėl kardomosios priemonės paskyrimu ir taikymu apelianto teisės nebuvo pažeistos, dėl to nėra pagrindo jam priteisti iš valstybės neturtinę žalą.
3. Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovė Lietuvos Respublika, atstovaujama Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, prašo ieškovo R. M. apeliacinį skundą atmesti ir Vilniaus regiono apylinkės teismo 2024 m. gruodžio 9 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:
27.1. Apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas tais pačiais argumentais, kaip ir apelianto ieškinys. Apeliantas nurodo tuos pačius faktus, kurie jau buvo ištirti baudžiamojoje byloje. Apeliaciniame skunde apeliantas nenurodo, kokios bylos aplinkybės patvirtina pirmosios instancijos teismo sprendimo ar jo dalies neteisėtumą ir nepagrįstumą, kokiais konkrečiais įrodymais ir teisiniais argumentais grindžiamos šios aplinkybės, kaip to reikalauja CPK 306 straipsnio 1 dalies 4 punktas. Vien tai, kad apeliantas subjektyviai vertina ir nesutinka su ikiteisminio tyrimo ir teisminio proceso metu priimtais procesiniais sprendimais, nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, savaime nėra pagrindas konstatuoti, kad pirmosios instancijos teismo sprendime padarytos išvados dėl ikiteisminio tyrimo ir teisminio proceso yra nepagrįstos.
Žemesnės instancijos teismas
27.2. Priešingai, nei teigia apeliantas, pirmosios instancijos teismas išsamiai argumentavo ir nurodė, kad baudžiamoji byla buvo pradėta ne valstybės institucijų, o nukentėjusiojo pareiškimo pagrindu, todėl nukentėjusiojo pareiškimo tyrimas buvo neišvengiamas. Priežastis ikiteisminiam tyrimui pradėti buvo paties apelianto veiksmai.
27.3. Baudžiamojoje byloje nebuvo konstatuota, kad ikiteisminio tyrimo duomenys buvo surinkti neišsamiai ar ne apie visas reikšmingas aplinkybes, gauti neteisėtai, pažeidžiant asmens teises ar nustatytas konkrečias procesines taisykles. Vien tai, kad Vilniaus apygardos teismas apeliantą išteisino, nesudaro pagrindo konstatuoti, kad prokuroras netinkamai įvertino surinktus įrodymus. Skirtingos pirmosios instancijos ir apeliacinės instancijos teismo išvados yra susijusios su skirtingu baudžiamosios bylos įrodymų vertinimu, tačiau apeliacinės instancijos teismas nekonstatavo jokių šiurkščių ar akivaizdžių baudžiamojo proceso pažeidimų, todėl apkaltinamąjį nuosprendį priėmusio pirmosios instancijos teismo ir išteisinamąjį nuosprendį priėmusio apeliacinės instancijos teismo skirtingas bylos aplinkybių įvertinimas negali būti laikomas teismo neteisėtais veiksmais.
27.4. Apeliantas į bylą nepateikė jokių įrodymų, kurie sudarytų pagrindą manyti, kad rašytinis pasižadėjimas neišvykti apeliantui buvo taikytas neteisėtai ir pažeidžiant BPK reikalavimus.
Šalies argumentai
27.5. Teismų praktikoje laikomasi pozicijos, kad iš naujo kelti reikalavimus dėl jau išspręstų procesinių klausimų draudžiama. Apeliantas nurodo, kad atskiru procesu kreipėsi į teismą su prašymu atlyginti bylinėjimosi išlaidas baudžiamajame procese. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2024 m. vasario 19 d. nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. T-202-369/2024 apelianto prašymą tenkino iš dalies ir apeliantui iš valstybės priteisė 1 500 Eur bylinėjimosi išlaidų baudžiamajame procese, todėl reikalavimas dėl atstovavimo ir kitų išlaidų, patirtų ikiteisminio tyrimo metu, jau buvo išnagrinėtas.
Atsiliepimas
4. Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovė Lietuvos Respublika, atstovaujama Vilniaus apygardos prokuratūros, prašo ieškovo R. M. apeliacinį skundą atmesti ir Vilniaus regiono apylinkės teismo 2024 m. gruodžio 9 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:
28.1. Vilniaus apygardos teismo nutartyje nėra tiesioginių teiginių apie baudžiamojo proceso kodekso nuostatų pažeidimą, renkant ir vertinant įrodymus ikiteisminio tyrimo metu, todėl skirtingas faktinių aplinkybių vertinimas negali būti pagrindas civilinei atsakomybei atsirasti.
28.2. Apeliantas nedetalizavo, kokie konkretūs baudžiamojo proceso kodekso pažeidimai dėl kardomosios priemonės (rašytinio pasižadėjimo neišvykti) taikymo buvo padaryti. Apeliantui kardomoji priemonė buvo paskirta atliekant ikiteisminį tyrimą. Paskirta kardomoji priemonė yra numatyta BPK 136 straipsnyje. Kardomoji priemonė apeliantui paskirta Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kriminalinės policijos sunkių nusikaltimų tyrimo valdybos vyriausiosios tyrėjos 2021 m. spalio 27 d. nutarimu, kaip tą reglamentuoja BPK 121 straipsnio 1 dalis, siekiant BPK 119 straipsnyje numatytų tikslų (užtikrinti netrukdomą ikiteisminį tyrimą) ir tuo metu pagrįstai įtariant apeliantą padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką. Tai yra kardomoji priemonė skirta baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka ir sąlygomis. Apeliantui buvo paskirta švelniausia ir savo pobūdžiu mažiausiai teises varžanti priemonė.
28.3. Apeliantas nepateikė jokių įrodymų, kad pritaikyta kardomoji priemonė apribojo jo galimybes ar pažeidė jo teises, jog procesinė prievartos priemonė buvo akivaizdžiai neteisėta. Nepateikti įrodymai, ar paskirti suvaržymai sukėlė apeliantui realias neigiamas pasekmes: apribojo laisvę, trukdė profesinei ar kitokiai teisėtai veiklai (pvz., bendravimui, darbinei veiklai, kelionėms, pomėgiams), sukėlė papildomas prievoles, vertė daryti išlaidas ir kita, t. y. nepateikė įrodymų dėl šios kardomosios priemonės taikymo patirtos konkrečios žalos. Priešingai, pats apeliantas teismo posėdžio metu nurodė, kad taikyta kardomoji priemonė jam jokių realių nepatogumų nesukėlė, todėl laikytina, jog kardomoji priemonė apeliantui buvo taikyta teisėtai ir nepažeidžiant BPK reikalavimų.
28.4. Nepagrįstas apelianto argumentas, kad baudžiamasis persekiojimas jo atžvilgiu buvo pradėtas ir atsakomybėn jis buvo traukiamas nesant nukentėjusiojo asmens skundo arba jo teisėto atstovo pareiškimo, prokuroro reikalavimo (BK 145 straipsnio 3 dalis). Visi grasinančio turinio elektroniniai laiškai (įskaitant ir apelianto) buvo gauti į darbinį Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro A. D. elektroninį paštą panašiu laikotarpiu, todėl sveikatos apsaugos ministro A. D. patarėjas T. G. ir kreipėsi elektroniniu laišku į prokurorą ir policijos tyrėją dėl papildomai gauto grasinančio elektroninio laiško iš elektroninio pašto (duomenys neskelbtini) prijungimo prie pirminio Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos pateikto rašto, kurio pagrindu 2021 m. spalio 18 d. buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas Nr. 02-2-00449-22.
28.5. Nagrinėjamoje byloje nebuvo nustatyti tokie pareigūnų padaryti teisės aktų pažeidimai, kurie lėmė ir apelianto teisių pažeidimą, todėl vertinant šias aplinkybes valstybės civilinės atsakomybės sąlygų kontekste, darytina išvada, kad nebuvo nustatytos visos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos, kurių pagrindu galimas apelianto reikalavimų tenkinimas.
5. Apeliaciniu skundu atsakovė Lietuvos Respublika, atstovaujama Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, (toliau – ir apeliantė) prašo panaikinti Vilniaus regiono apylinkės teismo 2024 m. gruodžio 9 d. sprendimą dalyje dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo ir priimti naują sprendimą – bylinėjimosi išlaidų iš valstybės nepriteisti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
Žemesnės instancijos teismas
29.1. Pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė CPK normas, reglamentuojančias bylinėjimosi išlaidų priteisimą, ir nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos. Nagrinėjamoje byloje teismas nusprendė ieškovo ieškinį atmesti, priimtas sprendimas ne ieškovo naudai, todėl bylinėjimosi išlaidų priteisimas pagal CPK 93 straipsnio 1 dalį negalimas. Teismas netaikė CPK 93 straipsnio 4 dalies normos, todėl nepagrįstai nusprendė ieškovui priteisti jo patirtas bylinėjimosi išlaidas.
Atsiliepimas
6. Atsiliepime į apeliacinį skundą ieškovas R. M. prašo atsakovės Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, apeliacinį skundą atmesti ir Vilniaus regiono apylinkės teismo 2024 m. gruodžio 9 d. sprendimą skundžiamoje dalyje palikti nepakeistą. Priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:
30.1. Pirmosios instancijos teismo sprendimas skundžiamoje dalyje priimtas teisėtai ir yra pagrįstas. Apeliacine tvarka skundžiamame sprendime nėra nurodytas teisinis pagrindas, kuriuo remdamasis pirmosios instancijos teismas taikė priežasties teoriją ginčijamų bylinėjimosi išlaidų paskirstymui, tačiau atsižvelgiant į tai, kad ginčą teismas išsprendė iš esmės – akivaizdu, jog buvo vadovautasi CPK 93 straipsnio 4 dalies nuostatomis.
Šalies argumentai
30.2. Apeliantė, nesutikusi su ieškiniu ir prašydama jį atmesti, šią savo teisinę poziciją viso proceso metu grindė vieninteliu argumentu – ieškinio reikalavimai nenagrinėtini teisme civilinio proceso tvarka. Būtent šiuo motyvu vadovaudamasis, pirmosios instancijos teismas atsisakė priimti R. M. ieškinį, kas suponavo atskirojo skundo parengimą ir atitinkamų ieškovo bylinėjimosi išlaidų atsiradimą.
Atsiliepimas
7. Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovė Lietuvos Respublika, atstovaujama Vilniaus apygardos prokuratūros, prašo atsakovės Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, apeliacinį skundą tenkinti. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:
31.1. Pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė CPK normas, reglamentuojančias bylinėjimosi išlaidų priteisimą, ir nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos. Nagrinėjamoje byloje teismas nusprendė ieškovo ieškinį atmesti, priimtas sprendimas ne ieškovo naudai, todėl bylinėjimosi išlaidų priteisimas pagal CPK 93 straipsnio 1 dalį negalimas. Teismas netaikė CPK 93 straipsnio 4 dalies normos, todėl nepagrįstai nusprendė ieškovui priteisti jo patirtas bylinėjimosi išlaidas.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
8. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribos yra apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis).
9. Apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo atmestas ieškovo reikalavimas atsakovei (valstybei) dėl turtinės žalos atlyginimo (pagal ieškovo apeliacinį skundą) ir kuriuo iš valstybės ieškovui priteista dalis jo patirtų bylinėjimosi išlaidų (pagal atsakovės apeliacinį skundą), teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
Dėl valstybės civilinės atsakomybės
10. Viena iš būtinų sąlygų taikyti valstybei civilinę atsakomybę pagal CK 6.272 straipsnio 1 dalį yra neteisėti ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro ir teismo veiksmai (ar neveikimas). Kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad ne bet koks baudžiamosios ar baudžiamojo proceso teisės pažeidimas pripažįstamas neteisėtu veiksmu, dėl kurio galėtų atsirasti valstybės civilinė atsakomybė. Šia prasme siekiant konstatuoti neteisėtus veiksmus turi būti neginčijamai įrodyta ir pripažinta, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnai, prokurorai ar teismas padarė klaidą, turėjusią esminę ir lemiamą reikšmę ieškovo teisių pažeidimui baudžiamajame procese. Išteisinamojo nuosprendžio priėmimas savaime nėra pripažįstamas pagrindu preziumuoti, kad baudžiamosios bylos iškėlimas ir visi su baudžiamuoju persekiojimu susiję procesiniai veiksmai buvo neteisėti, šių veiksmų teisėtumą teismas turi įvertinti kiekvienu atveju individualias bylos aplinkybes kompleksiškai vertindamas pagal aktualius baudžiamuosius (ar administracinių teisės pažeidimų) ir civilinės teisės įstatymus (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gruodžio 18 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-670-378/2015).
11. CK 6.272 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad žalą, atsiradusią dėl neteisėto nuteisimo, neteisėto suėmimo kardomosios priemonės taikymo tvarka, neteisėto sulaikymo, neteisėto procesinės prievartos priemonių pritaikymo, neteisėto administracinės nuobaudos – arešto – paskyrimo, atlygina valstybė visiškai, nepaisant ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuratūros pareigūnų ir teismo kaltės. CK 6.272 straipsnio 1 dalyje pateikiamas nebaigtinis neteisėtų veiksmų sąrašas, todėl valstybės civilinė atsakomybė gali atsirasti ir tuo pagrindu, kad pareigūnai nevykdė bendrosios pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai – laikytis tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais ar neveikimu nepadarytų kitam asmeniui žalos (CK 6.263 straipsnio 1 dalis). Tokiais atvejais taikytinos tiek bendrosios kasacinėje jurisprudencijoje suformuluotos atsakomybės taikymo sąlygos, tiek specifinis tokioms byloms būdingas kriterijus – pareigūnų klaidos esminė reikšmė asmens teisių pažeidimui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m spalio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-414/2012; 2019 m spalio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-283-1075/2019). CK 6.272 straipsnyje įtvirtintas specialus civilinės deliktinės atsakomybės atvejis, kai valstybės civilinė atsakomybė kyla nepaisant ikiteisminio tyrimo, prokuratūros pareigūnų ir teismo kaltės. Tai reiškia, kad civilinės atsakomybės teisiniam santykiui atsirasti pakanka trijų sąlygų: neteisėtų veiksmų, žalos fakto ir priežastinio neteisėtų veiksmų bei atsiradusios žalos ryšio (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019-07-04 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-231-695/2019). Neįrodžius bent vienos iš jų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodeksas (toliau – CPK) 178 straipsnis), žalos atlyginimas negalimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-302/2014).
12. CPK įtvirtintas rungimosi principas (CPK 12 straipsnis) lemia, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis). Taigi nagrinėjamoje byloje ieškovas turi įrodyti, kad prašoma priteisti žala yra patirta ir ji patirta dėl ieškinyje nurodytų pareigūnų ir teismo neteisėtų veiksmų ar neveikimo.
13. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad 2021 m. spalio 18 d. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerija kreipėsi į Vilniaus apygardos prokuratūrą su 2021 m. spalio 15 d. raštu „Dėl grasinimų susidoroti“, kuriame raštą pasirašęs sveikatos apsaugos ministras A. D. nurodė gaunantis į tarnybinį elektroninį paštą grasinimus susidoroti ir įžeidinėjimus dėl savo kaip politiko ir valstybės tarnautojo vykdomos veiklos. Raštu prašoma besikartojančių grasinimų, garbės ir orumo pažeminimo teisinio įvertinimo ir atitinkamų priemonių. Prie rašto pridėti penkių laiškų, siųstų 2021 m. spalio 12-14 d. iš elektroninio pašto (duomenys neskelbtini) į elektroninį paštą (duomenys neskelbtini), nuorašai.
14. Vilniaus apygardos prokuratūros vyriausiasis prokuroras 2021 m. spalio 18 d. informavo sveikatos apsaugos ministrą apie pradėtą ikiteisminį tyrimą Nr. 02-2-00665-21 pagal BK 145 straipsnio 2 dalį.
15. Sveikatos ministro patarėjas T. G. 2021 m. spalio 19 d. prokurorui Valdemarui Baranauskui išsiuntė elektroninį laišką, informuodamas, kad sveikatos apsaugos ministras gavo naują laišką su grasinimais į tarnybinį elektroninį paštą. Valdemaras Baranauskas 2021 m. spalio 19 d. elektroniniu laišku nurodė sveikatos ministro patarėjui bendrauti (siųsti) su ikiteisminį tyrimą atliekančia pareigūne A. Z., nurodydamas jos elektroninio pašto adresą. Sveikatos apsaugos ministras 2021 m. spalio 19 d. persiuntė A. Z. naujai gautus grasinimus, 2024 m. spalio 18 d. atsiųstus iš R. M. priklausančio elektroninio pašto ((duomenys neskelbtini)) į sveikatos apsaugos ministro tarnybinį elektroninį paštą.
16. 2021 m. spalio 27 d. Vilniaus apskrities vyriausiajame policijos komisariate Kriminalinės policijos sunkių nusikaltimų tyrimo valdybos 3-jame skyriuje vyriausioji tyrėja A. Z. įteikė ieškovui sekančio turinio pranešimą apie įtarimą, padarius nusikaltimą, numatytą BK 145 straipsnio 2 dalyje: „2021 m. spalio 18 d. 16.54 val., iš elektroninio pašto „(duomenys neskelbtini)“ į elektroninį paštą „(duomenys neskelbtini)“, adresuodamas Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministrui A. D., surašė laišką „Taip, kurva ir aš prisidedu prie įspėjimo: palik, kurva, ramybėje mano vaikus ir leisk dirbti ir gyventi. Ne amžinai tu būsi ministru ir mentų saugomas. Dar, kurva, jei aš pralošiu bylas teisme dėl antsnukių - saugokis pats ir savo šeimą saugok. Bėk, kurva, skųstis ir bijok nuolatos, kurva tu “, kuriame nurodė, kad prisideda prie įspėjimų ir grasina susidorojimu A. D. ir jo šeimai, taip sukeldamas baimę, nerimą ir nesaugumo jausmą keliančią ir amoralaus pobūdžio fraze, terorizavo pastarąjį ir jo šeimos narius, grasindamas susidorojimu.“
17. Vilniaus apskrities vyriausiajame policijos komisariate kriminalinės policijos sunkių nusikaltimų tyrimo valdybos 3-jame skyriuje vyriausioji tyrėja A. Z. 2021 m. spalio 27 d. nutarimu ieškovui paskyrė procesinę prievartos priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti, siekiant užtikrinti netrukdomą ikiteisminį tyrimą.
18. 2022 m. rugpjūčio 2 d. Vilniaus apskrities vyriausiajame policijos komisariate kriminalinės policijos sunkių nusikaltimų tyrimo valdybos 3-jame skyriuje vyriausioji tyrėja A. Z. ieškovui įteikė sekančio turinio pranešimą apie įtarimą, padarius nusikaltimą, numatytą BK 145 straipsnio 1 dalyje: „2021 m. spalio 18 d. 16.54 val., savo namuose, adresu (duomenys neskelbtini), iš tyrimo metu nenustatyto įrenginio, iš elektroninio pašto „(duomenys neskelbtini)“ į elektroninį paštą „(duomenys neskelbtini)“, adresuodamas Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministrui A. D., surašė laišką „Taip, kurva ir aš prisidedu prie įspėjimo: palik, kurva, ramybėje mano vaikus ir leisk dirbti ir gyventi. Ne amžinai tu būsi ministru ir mentų saugomas. Dar, kurva, jei aš pralošiu bylas teisme dėl antsnukių - saugokis pats ir savo šeimą saugok. Bėk, kurva, skųstis ir bijok nuolatos, kurva tu“, tokiu būdu grasino A. D. ir jo šeimos nariams juos nužudyti ar sunkiai sutrikdyti jų sveikatą, taip sukeldamas A. D. baimę ir nerimą.“
19. 2022 m. spalio 11 d. Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros 2-ojo skyriaus prokuroras Valdemaras Baranauskas surašė kaltinamąjį aktą ir jį įteikė ieškovui. Kaltinamajame akte esančio kaltinimo turinys yra analogiškas 2022 m. rugpjūčio 2 d. ieškovui pareikštam įtarimui.
20. 2022 m. spalio 12 d. Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros 2-ojo skyriaus prokuroras Valdemaras Baranauskas baudžiamąją bylą Nr. 2-02-01074-21 kartu su kaltinamuoju aktu perdavė teismui.
21. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2023 m. vasario 28 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-295-369/2023 ieškovą pripažino kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 145 straipsnio 1 dalyje, ir skyrė jam 60 MGL, tai yra 3 000 Eur baudą.
22. 2023 m. gegužės 23 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1A-278-932/2023 Vilniaus apygardos teismas pagal ieškovo ir jo gynėjo apeliacinį skundą minėtą pirmosios instancijos teismo nuosprendį panaikino ir priėmė naują nuosprendį, kuriuo ieškovą dėl jam pareikšto kaltinimo išteisino, konstatavęs, kad teisiamasis nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
23. Ieškovas kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašė priteisti iš atsakovės valstybės 910 Eur turtinės žalos atlyginimą, žalos atsiradimą siedamas su ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro ir teismo veiksmais, atliktais baudžiamajame procese. Pirmosios instancijos teismas ieškovo ieškinį atmetė.
24. Apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, teigdamas, jog teismo padarytos išvados prieštarauja byloje nustatytoms faktinėms aplinkybėms, spręsdamas tarp šalių kilusį ginčą, teismas netinkamai aiškino ir pritaikė materialinės teisės normas, nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos, kas nulėmė neteisėto sprendimo priėmimą.
25. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, konstatuoja, kad pagrindo sutikti su apeliacinio skundo argumentais nėra. Iš apskųsto teismo sprendimo turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai įvertino ieškovo argumentus ir aplinkybes, reikšmingas civilinei atsakomybei ieškovo nurodomu pagrindu taikyti. Pirmosios instancijos teismas išanalizavo tiek ikiteisminio tyrimo pareigūnų ir (ar) prokuroro, tiek teismų, nagrinėjusių baudžiamąją bylą, procesinius sprendimus, juose nustatytas aplinkybes, kurios, ieškovo įsitikinimu, lėmė jo teisių pažeidimą ir žalos atsiradimą, bei, nenustatęs valstybės civilinės atsakomybės būtinųjų sąlygų, pagrįstai ieškinį atmetė. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad ieškovas neįrodė CK 6.272 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų atsakovės civilinės atsakomybės sąlygų (CPK 12, 178 straipsniai, 176 straipsnio 1 dalis, 185 straipsnis). Kitokios išvados nesuponuoja ir apeliaciniame skunde nurodyti argumentai.
26. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, jog ikiteisminis tyrimas turi būti pradedamas nedelsiant, esant pagrindui manyti, jog buvo padalyta nusikalstama veika, tai yra net tuomet, kai iš gauto skundo, pareiškimo ar pranešimo nepakanka duomenų spręsti, ar nusikalstama veika iš tikrųjų buvo padaryta. Tokiais atvejais ikiteisminis tyrimas pirmiausia atliekamas norint nustatyti, ar yra nusikalstamos veikos požymių. Atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą galima tik tuo atveju, kai iš gauto skundo, pareiškimo ar pranešimo turinio yra aiškiai suprantama, kad jokios nusikalstamos veikos nebuvo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. gegužės 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-153- 313/2023). Taigi, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nukentėjusiam asmeniui į tarnybinį elektroninį paštą gavus grasinančio, baimę keliančio pobūdžio laišką (-us) ir jam dėl to pasikreipus į prokuratūrą, ikiteisminis tyrimas ieškovo atžvilgiu pradėtas pagrįstai, siekiant nustatyti ar yra nusikalstamos veikos, numatytos BK 145 straipsnio 2 dalyje (perkvalifikavus – BK 145 straipsnio 1 dalyje), požymių.
27. Nepagrįsti apelianto argumentai, jog ikiteisminis tyrimas ieškovo atžvilgiu buvo pradėtas nesant nukentėjusio asmens skundo. Nėra ginčo, jog Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministras A. D. į darbinį elektroninį paštą gavo ne vieną garsinančio turinio elektroninį laišką. Visus šiuos elektroninius laiškus (tame tarpe ir ieškovo) ministro patarėjas T. G. perdavė dėl prijungimo prie pirminio Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos pateikto rašto, kurio pagrindu 2021 m. spalio 18 d. buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas Nr. 02-2-00449-22. Ikiteisminio tyrimo medžiaga patvirtina, jog buvo tiriama visuma grasinančio pobūdžio elektroninių laiškų, laikotarpiu nuo 2024 m. spalio 12 d. iki 2024 m. spalio 18 d. siųstų Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministrui A. D.. Apelianto nurodoma aplinkybė, jog baudžiamosios bylos dalis su pirminiu sveikatos ministro skundu dėl grasinančių laiškų, siųstų iš adreso (duomenys neskelbtini), buvo atskirta į atskirą bylą nesudaro pagrindo daryti išvadą, jog ieškovo atžvilgiu ikiteisminis tyrimas pradėtas nesant nukentėjusio asmens skundo ar jo teisėto atstovo pareiškimo, kaip tai numatyta BK 145 straipsnio 3 dalyje. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nukentėjusiojo valia dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo ir baudžiamojo persekiojimo pagal BK 145 straipsnį šiuo atveju buvo aiškiai išreikšta. Akcentuotina ir tai, jog baudžiamojo įstatymo nuostatų pažeidimų nenustatė ir Vilniaus apygardos teismas, kuris išnagrinėjęs ieškovo ir jo gynėjo apeliacinį skundą, 2023 m. gegužės 23 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1A-278-932/2023 pirmosios instancijos teismo nuosprendį panaikino kitu teisiniu pagrindu, t. y. padaręs išvadą, jog nuteistojo veiksmuose nėra BK 145 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos požymių.
28. Pirmosios instancijos teismas iš esmės vertino, kad kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti – buvo proporcinga, jos paskyrimas ieškovui nesukėlė realių neigiamų pasekmių. Apeliaciniame skunde ieškovas nurodo, jog neegzistavo jokios BPK nustatytos sąlygos šios kardomosios priemonės skyrimui. Apeliacinės instancijos teismas su šiais apeliacinio skundo argumentais nesutinka.
29. Pasisakant dėl kardomosios priemonės – rašytinio pasižadėjimo neišvykti – skyrimo teisėtumo svarbu pažymėti, kad ši priemonė nustatyta baudžiamojo proceso įstatyme. BPK 119 straipsnyje įtvirtinta galimybė skirti kardomąsias priemones siekiant užtikrinti įtariamojo, kaltinamojo ar nuteistojo dalyvavimą procese, netrukdomą ikiteisminį tyrimą, bylos nagrinėjimą teisme ir nuosprendžio įvykdymą, taip pat siekiant užkirsti kelią naujoms nusikalstamoms veikoms. Prokuroras, teisėjas ar teismas, spręsdamas, ar reikia skirti kardomąją priemonę, ir parinkdamas jos rūšį, turi atsižvelgti į įtariamojo nusikalstamos veikos sunkumą, įtariamojo asmenybę, į tai, ar jis turi nuolatinę gyvenamąją vietą ir darbą ar kitokį legalų pragyvenimo šaltinį, į įtariamojo amžių, sveikatos būklę, šeiminę padėtį ir kitas aplinkybes, galinčias turėti reikšmės sprendžiant dėl kardomosios priemonės (BPK 121 straipsnio 4 dalis).
30. Nagrinėjamu atveju kardomoji priemonė (rašytinis pasižadėjimas neišvykti) ieškovui buvo paskirta atliekant ikiteisminį tyrimą, siekiant užtikrinti įtariamojo dalyvavimą procese. Įvertinus byloje esančius duomenis nėra jokio pagrindo teigti, jog kardomosios priemonės – rašytinio pasižadėjimo neišvykti – skyrimas buvo neteisėtas. Kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, ieškovui buvo skirta švelniausia ir savo pobūdžiu mažiausiai asmens teises varžanti kardomoji priemonė, todėl tokios priemonės paskyrimas nevertintinas kaip perteklinis ir (arba) neproporcingai suvaržęs ieškovo teises ir teisėtus interesus. Akcentuotina ir tai, kad apeliantas nenurodė bei nepateikė jokių duomenų, kad būtų patyręs realių judėjimo laisvės suvaržymo padarinių (pavyzdžiui, būtų negalėjęs išvykti į suplanuotą kelionę, mokymus, komandiruotę, būtų patyręs nuostolių dėl darbinių funkcijų neatlikimo ir pan.). Taigi, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, visų pirma, nėra pagrindo teigti, jog kardomosios priemonės – rašytinio pasižadėjimo neišvykti – skyrimas buvo neteisėtas, antra, kad pritaikyta kardomoji priemonė sukėlė ieškovui realią žalą. Nors išteisinamasis nuosprendis reiškia asmens visišką reabilitavimą baudžiamojo persekiojimo prasme, bet savaime jis nėra pagrindas civilinėje byloje konstatuoti, jog baudžiamosios bylos iškėlimas (ikiteisminio tyrimo pradėjimas) ir visi su šiuo įtarimu/kaltinimu susiję procesiniai veiksmai, taip pat taikytos procesinės prievartos priemonės buvo neteisėtos.
31. Nepagrįsti apelianto argumentai, jog Vilniaus apygardos teismas 2023 m. gegužės 23 d. nuosprendyje, priimtame baudžiamojoje byloje Nr. 1A-278-932/2023, konstatavo aiškią įstatymo taikymo klaidą, kurią padarė bylą pirmąja instancija nagrinėjęs teismas, savo nuosprendyje pritaręs ieškovui pareikštiems įtarimui ir kaltinimui.
32. Pagal BK 145 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas grasino nužudyti žmogų ar sunkiai sutrikdyti jo sveikatą, jeigu buvo pakankamas pagrindas manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas. Vilniaus apygardos teismas, apeliacine tvarka peržiūrėjęs pirmosios instancijos nuosprendį, ieškovą dėl jam pareikšto kaltinimo išteisino, konstatavęs, kad nuteistojo veiksmuose nėra BK 145 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos požymių. Tačiau vien ta aplinkybė, kad asmuo buvo išteisintas nenustačius jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos požymių ar apeliacinės instancijos teismui padarius kitokias išvadas tiek dėl kaltinamojo (ieškovo) grasinimo turinio, tiek dėl jo įgyvendinimo (realumo), apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nelaikoma esmine ir akivaizdžia klaida ir nesudaro pagrindo spręsti, jog pareigūnai ar teismas atliko neteisėtus veiksmus. Vilniaus apygardos teismo 2023 m. gegužės 23 d. išteisinamajame nuosprendyje nurodyta, kad byloje nustatytos aplinkybės neabejotinai patvirtina, kad nuteistojo laiško turinys yra grasinančio, baimę keliančio pobūdžio. Psichinės prievartos naudojimo iš esmės neginčija ir pats nuteistasis, pabrėždamas, kad norėjo pasityčioti iš nukentėjusiojo, siekė, jog pastarajam būtų sukeltas baimės jausmas, ką realiai ir patyrė nukentėjusysis. Tačiau teisėjų kolegija, priešingai nei įrodinėjo prokuroras ar nustatė pirmosios instancijos teismas, padarė išvadą, kad nuteistasis panaudojo bendro pobūdžio psichinę prievartą, kuria buvo siekiama sukelti nukentėjusiajam baimę dėl galimų neigiamų padarinių, bet nenustatytas grasinimas būtent sunkiai sutrikdyti sveikatą, o šis požymis yra būtinas baudžiamajai atsakomybei pagal BK 145 straipsnio 1 dalį taikyti. Baudžiamojoje byloje nustatyta, kad nuteistasis savo laišku siekė išreikšti nuomonę apie A. D. vykdomą politiką, pasityčioti iš jo, bet ne grasinti sunkiai sutrikdyti sveikatą. Nors esamu atveju neigiamas požiūris buvo išreikštas išsiunčiant grasinantį laišką, kurio turinys akivaizdžiai rodo, jog buvo peržengtos etiško bendravimo ribos, tačiau daryti išvadą, kad tokiu elgesiu buvo grasinama sunkiai sutrikdyti sveikatą, vis dėlto negalima.
33. Taigi kaip minėta, baudžiamąją bylą nagrinėjęs apeliacinės instancijos teismas nusprendė išteisinti ieškovą, nes nepadaryta veika, turinti BK 145 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo požymių. Tačiau pažymėtina ir tai, kad teismas taip pat konstatavo, kad nuteistojo laiško turinys yra grasinančio, baimę keliančio pobūdžio. Lietuvos ekspertizių centro specialisto išvadoje Nr. 11-849 (22) taip pat buvo nurodyta, kad elektroninis laiškas, išsiųstas iš adreso (duomenys neskelbtini), yra grasinimo kalbos aktas bauginantis adresatą. Apklausta teisme ekspertė S. K., dirbanti Lietuvos teismo ekspertizės centre vyresniąja eksperte, paaiškino, kad nors laiške nėra tiesioginio grasinimo nužudyti ar sunkiai sutrikdo sveiktą, tačiau galima daryti išvadą dėl netiesioginio grasinimo. Lietuvių kalbos instituto Bendrinės kalbos tyrimo centro vyresniosios mokslo darbuotojos A. G. 2022 m. rugsėjo 19 d. specialisto išvadoje Nr. KI-22-3 nurodoma, kad laiške liepiamosios nuosakos veiksmažodžiai „palik, leisk, saugokis, saugok, bėk, bijok“ žymi aktyvų liepimą, skatinimą, reikalavimą, todėl jais nusakomą veiksmą galime traktuoti kaip adresato grasinimą, nes perduodamas turinys apie būsimus nemalonumus. Jau minėtais liepiamosios nuosakos veiksmažodžiais analizuotame laiške siekiama adresatą bauginti, jam gąsdinama. Tiesioginio grasinimo nužudyti ar sunkiai sutrikdyti sveikatą analizuotame laiške įžvelgti negalima. Taigi, nors baudžiamąją bylą apeliacine tvarka nagrinėjęs teismas sprendė, jog byloje nenustatytas grasinimas būtent sunkiai sutrikdyti sveikatą, o šis požymis yra būtinas baudžiamajai atsakomybei pagal BK 145 straipsnio 1 dalį taikyti, tai savaime neįrodo, jog prokurorui ši aplinkybė turėjo būti aiški ir akivaizdi rengiant kaltinamąjį aktą, o pirmosios instancijos teismui – išnagrinėjus baudžiamąją bylą ir priimant nuosprendį. Aplinkybė, kad prokuroro ar pirmosios instancijos teismo ir baudžiamąją bylą išnagrinėjusio apeliacinio instancijos teismo vertinimas nesutapo nėra pakankamas pagrindas ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro ar teismo, pirmąja instancija nagrinėjusio baudžiamąją bylą, veiksmų neteisėtumui konstatuoti.
34. Nagrinėjamu atveju nenustačius ikiteisminio tyrimo pareigūnų ir (ar) prokuroro ir (ar) teismo veiksmų baudžiamajame procese neteisėtumo, argumentai dėl turtinės žalos yra teisiškai nereikšmingi nes, neįrodžius bent vienos iš civilinės atsakomybės sąlygų, žalos atlyginimas negalimas.
35. Kiti apeliacinio skundo ar atsiliepimų į jį argumentai nesvarstytini, nes jie neturi reikšmės sprendimo pagrįstumui ir teisėtumui. Teismų praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto procesinio sprendimo motyvams (žr.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr.3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010; ir kt.). Šiuo atveju sutinkama su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais, todėl jie nekartojami.
Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme
36. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu priteisė ieškovui iš valstybės 500 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų už atskirojo skundo parengimą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo 2024 m. gegužės 7 d. nutarties panaikinimo, kuria buvo atsisakyta priimti ieškovo ieškinį. Teismas nurodė, jog šiuo atveju buvo apgintas ieškovo interesas, teisė ginti pažeistą teisę teisme civilinio proceso tvarka, todėl ieškovo teisėtas lūkestis gauti patirtas atstovavimo išlaidas rengiant atskirąjį skundą, kuris buvo patenkintas, turi būti ginamas.
37. Atsakovė Lietuvos Respublika, atstovaujama Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, apeliaciniame skunde nurodo, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė CPK normas, reglamentuojančias bylinėjimosi išlaidų priteisimą, ir nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos. Atsakovės atstovės teigimu, ieškovo ieškinį atmetus, priimtas sprendimas ne ieškovo naudai, todėl bylinėjimosi išlaidų priteisimas pagal CPK 93 straipsnio 1 dalį negalimas. Kadangi teismas netaikė CPK 93 straipsnio 4 dalies normos, todėl nepagrįstai nusprendė ieškovui priteisti jo patirtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinės instancijos teismas su šiais apeliantės argumentais sutinka.
38. CPK 93 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Ši teisės norma nustato bendrąją bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklę, kurios pagrindu laikomas principas „pralaimėjęs moka“. Taikant šią taisyklę, atsakomybė už bylinėjimosi išlaidas nustatoma pagal bylos proceso rezultatą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. liepos 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-321-313/2017, 13 punktas; 2021 m. kovo 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-47-916/2021, 21 punktas). CPK 93 straipsnio 4 dalies nuostatos, leidžia nukrypti nuo CPK 93 straipsnio 1–3 dalyse įtvirtintų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių, atsižvelgiant į šalių procesinį elgesį ir priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos.
39. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su pirmosios instancijos teismu, kad šiuo atveju ieškinį atmetus iš valstybės būtų priteistos 500 Eur bylinėjimosi išlaidos. Priėmus sprendimą dėl ginčo esmės, kuriuo ieškovo ieškinys atmestas kaip nepagrįstas, laikytina, kad ieškovas ginčą pralaimėjo bei neįgijo teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Byloje nenustatyta, jog ieškovo bylinėjimosi išlaidos, patirtos už atskirojo skundo parengimą, būtų atsiradę dėl atsakovės veiksmų bei netinkamo procesinio elgesio. Taigi nėra pagrindo taikyti CPK 93 straipsnio 4 dalį ir nukrypti nuo šio straipsnio 1 dalyje nustatyto bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklės. Aplinkybė, kad aukštesnės instancijos teismui panaikinus nutartį, kuria buvo atsisakyta priimti ieškovo ieškinį, ir bylą nagrinėjant teisme atsakovės atstovas, be kita ko, nurodė ir tai, jog ginčas nenagrinėtinas teisme civilinio proceso tvarka, nenustačius pirmiau paminėtų CPK 93 straipsnio 4 dalies taikymo sąlygų, nesudaro pagrindo nukrypti nuo bendrųjų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių. Remdamasis išdėstytais argumentais apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas spręsdamas klausimą dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo nepagrįstai priteisė iš valstybės ieškovui 500 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
Dėl bylos procesinės baigties
40. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs pirmosios instancijos teismo sprendimo turinį, ieškovo apeliacinio skundo ir atsiliepimų į skundą argumentus, nustatytas faktines aplinkybes, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, atmetęs ieškovo ieškinį dėl žalos, padarytos dėl ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro ar teismo neteisėtais veiksmais, atlyginimo iš valstybės, tinkamai pritaikė CK 6.272 straipsnio nuostatas, nenukrypo nuo kasacinio teismo formuojamos šios teisės normos aiškinimo ir taikymo praktikos, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Ieškovas apeliacinio skundo argumentais nepaneigė pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų, todėl pagrindo panaikinti ar pakeisti skundžiamą teismo sprendimą nėra.
41. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas spręsdamas klausimą dėl bylinėjimosi išlaidų ieškovui atlyginimo nepagrįstai ieškovui iš valstybės priteisė 500 Eur bylinėjimosi išlaidų. Todėl ši sprendimo dalis panaikintina ir priimtinas naujas sprendimas – ieškovo prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo atmesti.
Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme
42. Kadangi ieškovo apeliacinis skundas atmetamas, o atsakovės – tenkinamas, ieškovas neįgijo teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą apeliacinės instancijos teisme, tačiau tokią teisę įgijo priešingą suinteresuotumą byloje turėjusi atsakovė (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Atsakovė (jos atstovai) bylinėjimosi išlaidas patvirtinančių duomenų nepateikė, dėl to šis klausimas nenagrinėjamas.
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus regiono apylinkės teismo 2024 m. gruodžio 9 d. sprendimą dėl ginčo esmės palikti nepakeistą.
Vilniaus regiono apylinkės teismo 2024 m. gruodžio 9 d. sprendimo dalį, kuria ieškovui iš Lietuvos valstybės priteista 500 Eur bylinėjimosi išlaidų, panaikinti ir šioje dalyje priimti naują sprendimą – ieškovo prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo atmesti.
Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.