Vilniaus apygardos teismo nuosprendis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš Julitos Dabulskytės-Raizgienės (kolegijos pirmininkės bei pranešėjos), Rasos Paužaitės ir Ugniaus Trumpulio,

teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. M. ir jo gynėjo advokato Sergejaus Milovo apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. vasario 28 d. nuosprendžio, kuriuo R. M. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 145 straipsnio 1 dalį, ir jam paskirta 60 MGL (3 000 Eur) baudos bausmė.

Kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti palikta galioti iki nuosprendžio įsiteisėjimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos faktinės aplinkybės

II. Apeliacinio skundo teisiniai argumentai ir prašymai

2.6. Apeliantai taip pat pabrėžia, kad nuteistojo su nukentėjusiuoju nesieja jokie tarpusavio santykiai. R. M. nežinojo, nei kur A. D. gyvena, nei kokia jo šeimos padėtis ar pan. Jie niekada nebuvo susitikę, bendravę. Nuteistojo motyvas parašyti byloje nagrinėjamą laišką yra tik momentinis impulsas, vienkartinis neigiamų emocijų, pykčio proveržis, kurio realumo nepagrindžia jokie nei iki, nei po jo sekę R. M. veiksmai. Toks nuteistojo grubus ir grasinantis laiškas nėra etiškas ir teisingas plačiąja prasme, tačiau nėra tiek pavojingas, kad sukeltų baudžiamąją atsakomybę.

3. Atsiliepimų į apeliacinį skundą negauta.

4. Posėdžio metu nuteistasis ir jo gynėjas advokatas prašė apeliacinį skundą tenkinti, o prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo teisiniai argumentai ir išaiškinimai

5. Nagrinėjamoje byloje apeliantai prašo panaikinti skundžiamą Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. vasario 28 d. nuosprendį ir priimti išteisinamąjį nuosprendį, kadangi R. M. nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

6. Teisėjų kolegija, apeliacine tvarka išnagrinėjusi baudžiamąją bylą, įvertinusi apeliacinio skundo argumentus, išanalizavusi byloje surinktus ir ištirtus įrodymus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas padarė neteisingas išvadas ir R. M. nepagrįstai pripažino kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 145 straipsnio 1 dalyje, todėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. vasario 28 d. nuosprendis naikintinas ir R. M. priimtinas naujas – išteisinamasis – nuosprendis.

8. Pagal BK 145 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas grasino nužudyti žmogų ar sunkiai sutrikdyti jo sveikatą, jeigu buvo pakankamas pagrindas manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas. Taigi taikant baudžiamąją atsakomybę pagal šią BK normą, būtina nustatyti tiek konkretų grasinimo turinį, t. y. tai, jog buvo grasinama būtent atimti gyvybę ar sunkiai sutrikdyti sveikatą, tiek ir pakankamą pagrindą bijoti jo įgyvendinimo (realumą). Tokiais atvejais svarbu įvertinti, kaip grasinančiojo žodžius ir elgesį suprato nukentėjusysis, tačiau pažymėtina, kad nukentėjusio asmens suvokimas nėra vienintelis grasinimo fakto, turinio ir realumo nustatymo kriterijus. Nukentėjusiojo manymas turi būti pagrįstas ir objektyviais duomenimis, iš kurių galima spręsti, jog šis asmuo iš tikrųjų buvo bauginamas mirtimi ar sunkiu sveikatos sutrikdymu. Nors grasinimo realumui konstatuoti nėra būtina, jog grasinantysis realiai ketintų įgyvendinti grasinimą, tačiau visada reikia įsitikinti, kad nukentėjusysis turėjo objektyvų pagrindą bijoti dėl savo gyvybės ar sveikatos, o kaltininkas norėjo būtent tokios nukentėjusiojo būsenos. Vertinant grasinimo realumą, reikia atsižvelgti į grasinimo motyvus, santykius tarp grasintojo ir nukentėjusiojo, aplinkybes, kurioms esant buvo grasinama, ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-247-788/2017).

9. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad R. M. laiškas yra susietas su grasinimu saugotis, t. y. saugotis pačiam nukentėjusiajam A. D., taip pat saugoti savo šeimą, bei nuolatos bijoti laiško autoriaus. Taip pat buvo konstatuota, kad grasinančio pobūdžio laišku nuteistasis įbaugino nukentėjusįjį, dėl ko pastarasis bijojo tiek dėl savo paties, tiek dėl šeimos narių galimo sveikatos sutrikdymo. Įvertinus R. M. išsiųsto elektroninio laiško turinį, sutiktina, kad toks laiškas buvo aiškiai grasinančio pobūdžio, kadangi, kaip matyti, laiške buvo išsakyti netiesioginiai grasinimai neigiamais padariniais, vartojamos nerimą keliančios, bauginančio pobūdžio frazės. Vis dėlto teisėjų kolegija pritaria apeliacinio skundo argumentams, kad nagrinėjamoje byloje nėra nustatyta baudžiamajame įstatyme apibrėžtų grasinimų sunkiai sutrikdyti sveikatą, kas yra būtinas BK 145 straipsnio 1 dalies požymis.

10. Pirmiausia, paties laiško turinyje nėra jokių sąsajų su galimu nukentėjusiojo ar jo šeimos narių sužalojimu, tik įžeidžiančiomis frazėmis išreiškiamas grasinimas neigiamais padariniais nukentėjusiajam, siekiama įbauginti adresatą, kelti nerimą, nurodoma saugotis, kas konstatuota ir Lietuvos teismo ekspertizės centro specialistės išvadoje (1 t., b. l. 81-84) bei Lietuvių kalbos instituto lietuvių kalbos specialistės išvadoje (1 t., b. l. 181-183). Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme buvo apklausta ekspertė S. K., kuri patvirtino savo išvadą, ir paaiškino, kad R. M. laiškas nukentėjusiajam yra grasinančio pobūdžio, jame įvardijami grėsmingi, pavojingi veiksmai adresato atžvilgiu. Tokio laiško tikslas sukelti baimės jausmą, gąsdinti (1 t., b. l. 195-196). Teisiamojo posėdžio metu apklausta A. G. taip pat patvirtino savo išvadą, nurodė, kad elektroniniame laiške yra išsakytas adresato bauginimas nemaloniais, pavojingais veiksmais, tačiau laiške tiesioginio grasinimo sutrikdyti žmogaus sveikatą įžvelgti negalima, nėra aišku, ką norėjo pasakyti laiško autorius (1 t., b. l. 196-197). Tuo tarpu R. M. tiek apklausiamas pirmosios instancijos teisme, tiek ir ikiteisminio tyrimo metu nuosekliai tvirtino, kad pamatęs internetiniuose portaluose straipsnius apie (duomenys neskelbtini) „užpuolusias“ žinutes, pats parašė A. D. laišką, kuriame grubiai išdėstė savo požiūrį apie nukentėjusiojo vykdomą politiką, tokiu būdu norėjo išreikšti pyktį, pasityčioti, tačiau nesiruošė imtis jokių veiksmų (1 t., b. l. 104, 189-190). Nukentėjusysis A. D. teisiamajame posėdyje nurodė, kad nuteistojo laiškas jam sukėlė nerimo jausmą, baimę dėl savęs ir savo šeimos, taip pat kėlė jausmą, kad gali būti sužalotas, bijojo dėl savo sveikatos (1 t., b. l. 187-189). Ikiteisminio tyrimo metu dukart kaip liudytojas apklaustas A. D. taip pat tvirtino dėl R. M. laiško jautęs nerimą, nesaugumo jausmą, baimę, labiausiai bijojo dėl savo vaikų, namuose atsirado baimės jausmas (1 t., b. l. 86-87; 88-90). Taigi nustatytos aplinkybės neabejotinai patvirtina, kad nuteistojo laiško turinys yra grasinančio, baimę keliančio pobūdžio. Psichinės prievartos naudojimo iš esmės neginčija ir pats nuteistasis, pabrėždamas, kad norėjo pasityčioti iš nukentėjusiojo, siekė, jog pastarajam būtų sukeltas baimės jausmas, ką realiai ir patyrė nukentėjusysis. Tačiau teisėjų kolegija daro išvadą, kad nuteistasis panaudojo bendro pobūdžio psichinę prievartą, kuria buvo siekiama sukelti nukentėjusiajam baimę dėl galimų neigiamų padarinių, bet nenustatytas grasinimas būtent sunkiai sutrikdyti sveikatą, o šis požymis yra būtinas baudžiamajai atsakomybei pagal BK 145 straipsnio 1 dalį taikyti.

11. Iš nukentėjusiojo duotų paaiškinimų teisiamojo posėdžio metu matyti, kad pastarasis nurodė jautęs baimę ir dėl savo bei šeimos narių sveikatos, tačiau vertinant analizuojamo laiško turinį svarbus ne tik nukentėjusiojo suvokimas. Kaip minėta, baudžiamajai atsakomybei pagal BK 145 straipsnio 1 dalį būtinas tiek konkretus grasinimas, tiek ir jo realumas. Nukentėjusysis paaiškino, kad baimę būti sužalotam jis siejo nuteistojo atsiųstą laišką vertindamas su kitų valstybių, kuriose yra buvę pasikėsinimų į sveikatos apsaugos ministrus, pavyzdžiais bei anksčiau gautais nenustatytų asmenų laiškais, kuriuose buvo išreikšti sistemingai pasikartojantys tiesioginiai grasinimai nužudyti ar būti sunkiai sužalotam. Čia pabrėžtina, kad nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių nuteistojo žinojimą apie kitų asmenų nukentėjusiajam siųstų laiškų turinį, tai, kad tuose laiškuose buvo nurodyti konkretūs grasinimai nužudyti ir (ar) sunkiai sutrikdyti sveikatą. Nuteistasis tik minėjo internetiniame puslapyje matęs straipsnį apie nukentėjusįjį „užpuolusias“ žinutes, tačiau nežinojo nei žinučių autorių, nei, svarbiausia, jų turinio. Tokie nuteistojo parodymai nėra paneigti, paminėtina ir tai, kad nuteistasis ir nukentėjusysis yra nepažįstami asmenys, nuteistojo išsiųstas laiškas yra vienkartinis. Pats nukentėjusysis tvirtino, kad vien dėl nuteistojo išsiųsto laiško nebūtų kreipęsis į teisėsaugos institucijas, kas leidžia spręsti, jog R. M. laiškas kėlė baimės jausmą dėl savo sveikatos tik kitų, anksčiau gautų grasinančių laiškų kontekste, dėl kurių ir buvo kreiptasi į prokuratūrą dar iki nuteistojo laiško. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad nuteistasis išsiuntė grasinančio pobūdžio laišką nukentėjusiajam po to, kai jam buvo priimti nepalankūs nutarimai administracinių nusižengimų bylose, kuriose pastarasis patrauktas administracinėn atsakomybėn dėl nosį ir burną dengiančios apsaugos priemonės nedėvėjimo (1 t., b. l. 116-122). Šias aplinkybes kaip tik ir akcentavo nuteistasis, tvirtinęs, jog savo laišku siekė išreikšti nuomonę apie A. D. vykdomą politiką, pasityčioti iš jo, bet ne grasinti sunkiai sutrikdyti sveikatą. Valstybėje priimamai sprendimai yra vertinami visuomenės, suprantama, kad neretai nepalankiai, pasitaiko, kai vienais ar kitais sprendimais nepatenkinti asmenys neigiamą požiūrį išreiškia pasirinkdami netinkamą formą ir būdus. Esamu atveju neigiamas požiūris buvo išreikštas išsiunčiant grasinantį laišką, kurio turinys akivaizdžiai rodo, jog buvo peržengtos etiško bendravimo ribos, tačiau daryti išvadą, kad tokiu elgesiu buvo grasinama sunkiai sutrikdyti sveikatą, vis dėlto negalima. Pabrėžtina, kad grasinančio pobūdžio laišką R. M. išsiuntė po surašyto teksto nurodydamas tiek savo vardą, tiek ir telefono numerį, kaip pats aiškino, tikėdamasis, kad (duomenys neskelbtini) jam atsakys. Iš nuteistojo jokių žinučių ar kitokių kontaktų nei iki nagrinėjamo įvykio nei po jo nukentėjusysis daugiau nebuvo sulaukęs. Visų anksčiau aptartų aplinkybių visuma rodo, kad nagrinėjamoje byloje nepakanka duomenų R. M. išsiųstą elektroninį laišką vertinti kaip tyčinį realų grasinimą sunkiai sutrikdyti sveikatą, dėl ko atitinkamai darytina išvada nuteistojo veiksmuose nesant BK 145 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos požymių.

12. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, pagal byloje nustatytas aplinkybes netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir nepagrįstai pripažino R. M. kaltu pagal BK 145 straipsnio 1 dalį, dėl ko Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. vasario 28 d. nuosprendis naikinamas ir priimamas naujas nuosprendis – R. M. pagal BK 145 straipsnio 1 dalį išteisintinas, jam nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 4 dalimi, 329 straipsnio 1 punktu,

nusprendžia:

nuteistojo R. M. ir jo gynėjo advokato Sergejaus Milovo apeliacinį skundą tenkinti.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. vasario 28 d. nuosprendį panaikinti ir priimti naują nuosprendį:

R. M. išteisinti pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 145 straipsnio 1 dalį, jam nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Nuosprendis įsiteisėja jo paskelbimo dieną.