Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Gudžiūnienės, Gintaro Pečiulio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Alvydo Poškaus, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal trečiojo asmens A. M. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2015 m. vasario 23 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-573-479/2015 pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Dangė“ (šiuo metu bankrutuojanti) ieškinį atsakovui akcinei bendrovei SEB bankui dėl sutarčių pripažinimo apsimestinėmis ir restitucijos taikymo; trečiasis asmuo – A. M..

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo argumentai

Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad ieškovės sudarytos lizingo sutartys atitiko tikruosius šalių ketinimus. Teismas nevertino aplinkybės, jog ieškovė neketino turto perleisti, o kreipėsi į atsakovą tik dėl kreditavimo paslaugos. Ginčijamų sandorių sudarymas ieškovei nebuvo naudingas.Teismas turėjo vadovautis sutarčių aiškinimo taisyklėmis. Remiantis kasacinio teismo praktika, lizingo sutarties esmė – lizingo davėjo lizingo gavėjui teikiamas finansavimas, kurio forma yra nepiniginė, bet suteikta galimybė lizingo gavėjui valdyti ir naudotis jo verslui reikalingu turtu, specialiai tam įsigytu lizingo davėjo. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, jog lizingo sutarties atveju skolintos lėšos gali būti investuotos į lizingo sutarties dalyką – nekilnojamąjį turtą, kuriuo lizingo gavėjas naudojasi ir kuris skirtas lizingo gavėjo poreikiams tenkinti. Teismas nevertino aplinkybės, jog lizingo objektas iki ginčijamų sutarčių sudarymo ieškovei priklausė nuosavybės teise. Ieškovės veiklai buvo reikalingas ne daiktas, o papildomas finansavimas. Pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodinėjimą reglamentuojančias teisės normas, kadangi neįvertino visų reikšmingų bylos aplinkybių.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau - CPK) 320 straipsnio 1 ir 2 dalimis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje nenustatyta.

Iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad 2004 m. gegužės 5 d. buvo sudaryta pirkimo - pardavimo sutartis, kurios pagrindu UAB „Dangė“ perleido UAB „VB lizingas“ (teises perėmė atsakovas AB SEB bankas) nekilnojamąjį turtą – parduotuvę, esančią (duomenys neskelbtini). 2006 m. liepos 27 d. buvo sudaryta pirkimo - pardavimo sutartis, kurios pagrindu UAB „Vilnita“ (šiuo metu likviduota) perleido UAB „SEB VB lizingas“ (teises perėmė atsakovas AB SEB bankas) nekilnojamąjį turtą – parduotuvę ir inžinerinius statinius, esančius (duomenys neskelbtini). 2007 m. lapkričio 23 d. buvo sudaryta pirkimo - pardavimo sutartis, kurios pagrindu UAB „Dangė“ perleido UAB „SEB VB lizingas“ nekilnojamąjį turtą, esantį (duomenys neskelbtini) (b. l. 7-15). 2004 m. sausio 13 d. ieškovė ir UAB „VB lizingas“ sudarė finansinio lizingo sutartį Nr. L2004-010004, pagal kurią ieškovei (lizingo gavėjui) buvo perduotas pastatas, esantis (duomenys neskelbtini) (lizingo objektas), su sąlyga, kad sumokėjus visą lizingo sutartyje numatytą kainą lizingo objektas pereis lizingo gavėjo nuosavybėn. 2006 m. liepos 25 d. ieškovė ir UAB „SEB VB lizingas“ sudarė finansinio lizingo sutartį Nr. L2006-070045, kurios pagrindu ieškovei buvo perduotas naudotis nekilnojamasis turtas, esantis (duomenys neskelbtini). 2007 m. lapkričio 19 d. tarp ieškovės ir UAB „SEB VB lizingas“ buvo sudaryta finansinio lizingo sutartis Nr. 2007-110083, kurios pagrindu ieškovei, kaip lizingo gavėjui, buvo perduotas nekilnojamasis turtas, esantis (duomenys neskelbtini) (b. l. 16-65). Pirmosios instancijos teismui pateiktame ieškinyje ieškovė prašė pripažinti šalių sudarytas lizingo sutartis apsimestinėmis ir negaliojančiomis nuo jų sudarymo momento, nustatant, kad šalys sudarė kredito sutartis. Patenkinus šį ieškinio reikalavimą, ieškovė prašė pripažinti negaliojančiomis ir pirkimo - pardavimo sutartis bei taikyti restituciją, grąžinant lizingo objektus ieškovės nuosavybėn. Teisėjų kolegija pažymi, jog trečiojo asmens (apelianto) A. M. pozicijos esmę sudaro aplinkybės, jog sutarčių šalys sudarė apsimestinius sandorius, t. y. ginčijamomis lizingo sutartimis buvo dengiami kreditavimo santykiai.

Kasacinio teismo praktikoje ne kartą konstatuota, kad sandoris yra asmens vidinės valios išorinė išraiška. Dėl to tam, kad galiotų tam tikras sandoris, jį sudariusių asmenų valia, išreikšta išorine išraiškos forma, turi atitikti jų vidinę valią. Sandoris neturi valios trūkumų ir šiuo aspektu yra teisėtas, kai jį sudariusių asmenų valia, išreikšta išorine išraiškos forma, atitinka jų vidinę valią. Šiuo atveju esminė aplinkybė yra šalių valia, buvusi sandorio sudarymo momentu (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gegužės 15 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-338/2006; kt.). Sandoris yra apsimestinis, jeigu juo pridengiamas kitas sandoris, kurio teisinių padarinių iš tikrųjų siekė sandorio šalys. Apsimestinis sandoris yra niekinis ir negalioja dėl esminio sandorio elemento – šalių valios – ydingumo, nes apsimestiniame sandoryje išreikštoji valia neatitinka tikrųjų šalių ketinimų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2009 m. rugsėjo 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-288/2009; Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. lapkričio 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-491/2009; kt.). Jeigu sandoris sudarytas kitam sandoriui pridengti, taikomos sandoriui, kurį šalys iš tikrųjų turėjo galvoje, taikytinos taisyklės (CK 1.87 straipsnio 1 dalis). Sprendžiant, ar sandoris yra apsimestinis, būtina nustatyti, kokia buvo tikroji ginčijamą sandorį sudariusių šalių valia, tikrieji jų ketinimai ir tikslai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. liepos 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-316/2010; 2011 m. gruodžio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-532/2011).

Spręsdamas šalių ginčą dėl sutarties ar konkrečios jos sąlygos galiojimo, sutarties rūšies, pobūdžio, šalių teisių ir pareigų apimties ar pan., teismas vadovaujasi CK 6.193–6.195 straipsniuose nustatytomis, taip pat Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje suformuluotomis sutarčių aiškinimo taisyklėmis (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 2 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-7-409/2010; Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. kovo 14 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2011; kt.). CK 6.193 straipsnio 1 dalyje įtvirtinti du svarbūs sutarčių aiškinimo principai, kurie aktualūs sprendžiant šalių ginčą nagrinėjamoje byloje. Pirmasis – kad kiekviena sutartis turi būti aiškinama sąžiningai. Antrasis principas reikalauja aiškintis tikruosius sutarties šalių ketinimus, o ne vien rašytinį sutarties tekstą. Šie esminiai sutarčių aiškinimo principai (t. y. aiškinti sutartį sąžiningai ir nagrinėti tikruosius sutarties šalių ketinimus) lemia būtinybę atsižvelgti į sutarties esmę, tikslą, jos sudarymo aplinkybes (CK 1.193 straipsnio 2 dalis), taip pat analizuoti šalių elgesį tiek derantis dėl sutarties sudarymo, tiek po jos sudarymo (CK 6.193 straipsnio 5 dalis), nes faktiniai šalių veiksmai reikšmingi siekiant nustatyti tikruosius šalių ketinimus. Minėta, kad sprendžiant dėl sutarties šalių tikrosios valios, aiškinamasi, kokia buvo jų valia būtent sutarties sudarymo metu. Tikrąją šalių valią galima nustatyti vertinant sutarties sudarymo aplinkybes, kurios nulėmė šalių valią vienaip ar kitaip elgtis sudarant sutartį ir nustatant jos sąlygas. Aptariamu atveju teisėjų kolegija vertina, ar pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė ieškovės reikalavimą ginčijamas lizingo sutartis pripažinti apsimestinėmis, kuriomis, ieškovės nuomone, buvo dengiami tikrąją sandorio šalių valią atitinkantys kreditavimo santykiai.

Apeliaciniame skunde trečiasis asmuo nurodė, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad lizingo sutartys atitiko tikruosius šalių ketinimus. Apelianto nuomone, teismas nevertino aplinkybės, jog ieškovė neketino turto perleisti, o kreipėsi tik dėl kreditavimo paslaugos suteikimo. Pasak apelianto, ginčijamų sandorių sudarymas ieškovei esą nebuvo naudingas. Teisėjų kolegija šiuos apeliacinio skundo argumentus pripažįsta nepagrįstais.

Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai analizavo esminius lizingo ir kreditavimo sutarčių panašumus bei skirtumus, kadangi tai yra svarbu aiškinantis tikruosius šalių ketinimus. Kreditavimo sutartimi bankas ar kita kredito įstaiga (kreditorius) įsipareigoja suteikti kredito gavėjui sutartyje nustatyto dydžio ir nustatytomis sąlygomis pinigines lėšas (kreditą), o kredito gavėjas įsipareigoja gautą sumą grąžinti kreditoriui ir mokėti palūkanas (CK 6.881 straipsnio 1 dalis). Pagal lizingo sutartį viena šalis (lizingo davėjas) įsipareigoja įsigyti nuosavybės teise iš trečiojo asmens kitos šalies (lizingo gavėjo) nurodytą daiktą ir perduoti jį lizingo gavėjui valdyti ir naudoti verslo tikslais už užmokestį su sąlyga, kad sumokėjus visą lizingo sutartyje numatytą kainą daiktas pereis lizingo gavėjui nuosavybės teise, jeigu sutartis nenumato ko kita (CK 6.567 straipsnio 1 dalis). Kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas tinkamai identifikavo esminį nurodytų sutarčių skirtumą: kreditavimo sutarties atveju kredito gavėjui lėšos paskolinamos ir valdomos jo paties nuožiūra, o lizingo sutarties atveju lėšos investuojamos į lizingo objektą (lizingo davėjas finansuoja lizingo objekto įsigijimą ir sutarties vykdymo metu atgauna investuotas lėšas su palūkanomis, o lizingo gavėjas gauna jo veikloje reikalingą turto objektą ir sutarties vykdymo metu juo naudojasi lizingo davėjui išmokėdamas objekto vertę bei palūkanas, be to, atsižvelgiant į šalių susitarimo sąlygas, įgyja galimybę sumokėjus objekto kainą įgyti nuosavybės teisę į šį objektą. Teisėjų kolegija, iš dalies sutikdama su apelianto pozicija, pažymi, jog plačiąja prasme abi sutartys turi vieną bendrą požymį – šių sutarčių pagrindu klientui teikiama finansavimo paslauga, tačiau anksčiau išryškinti šių sutarčių skirtumai neįtikina ieškovės ir trečiojo asmens aiškinimo, jog ieškovė neva suklydo dėl sutarties turinio (manė sudaranti kredito sutartį) pagrįstumu bei nuoseklumu. Pirmiausia, pažymėtina, jog tokioje jų reiškiamoje pozicijoje yra esminių tarpusavio prieštaravimų, vienu atveju įrodinėjant ginčijamų sandorių apsimestinumą (CK 1.87 straipsnis), kitu atveju – suklaidinimą ar apgaulę (CK 1.91 straipsnis). Pirmuoju atveju abi šalys sąmoningai susitaria sudaryti kitokio turinio sandorį (pagal išorinę jo išraišką), tokiu būdu paslėpdami tikrąją jų valią, antruoju atveju – tik vienos iš šalių veiksmai neatitinka tikrosios (vidinės) valios – sandorio sudarymą lemia ne tikroji abiejų šalių valia, o tai, jog viena šalis yra kitos šalies suklaidinama ar sąmoningai apgaunama. Vertinant ginčo sutarčių teisėtumą pastarojo sandorių negaliojimo pagrindo kontekste, teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadoms, jog sudarytų sutarčių forma, turinys, pavadinimas, sąlygos negalėjo lemti to, kad ieškovė klysdama ar suklaidinta sudarytų jos valios ir lūkesčių neatitinkančius sandorius. Šiuo aspektu pažymėtina, kad apeliantas nepagrįstai akcentuoja atsakovo specifinį teisinį statusą, teigdamas, jog finansines paslaugas teikianti įstaiga turėjo išsiaiškinti tikruosius kliento ketinimus ir nesiūlyti sudaryti ginčijamų sandorių. Teisėjų kolegija pastebi, jog aptariamu atveju nepagrįstai ignoruojama informacija, jog ieškovė nėra fizinis asmuo - vartotojas. Priešingai, – akcentuotina aplinkybė, jog ginčijamus sandorius sudarė verslininkai. Kolegija svarbia laiko aplinkybę, jog ieškovė yra verslininkė, o tokių sandorių sudarymas ir vykdymas negali būti laikomas jai neįprasta veikla. Todėl, abejodama dėl ketinamo sudaryti sandorio rizikingumo ar fiktyvumo, ieškovė galėjo ir turėjo imtis visų įmanomų priemonių šių abejonių pašalinimui, arba apskritai susilaikyti nuo tokio sandorio sudarymo. Nors byloje nėra išsamių duomenų apie ieškovės verslo pobūdį, veikloje sudarytų sandorių specifiką, ta aplinkybė, jog ieškovė dar iki ginčijamų sandorių sudarymo valdė didelės vertės nekilnojamąjį turtą, ginčijamais sandoriais tokį turtą perleido, vėliau sudarė jo finansinės nuomos sutartis, leidžia daryti išvadą, jog tokio pobūdžio sandoriai ieškovei buvo įprasti. Šalių sutartiniai teisiniai santykiai nebuvo atsitiktiniai ar vienkartiniai: šalys sudarė eilę sandorių, daug kartų bendru susitarimu koregavo sutarčių sąlygas, taigi, ir derėjosi dėl šių korekcijų. Bylos duomenys patvirtina, kad ieškovė turėjo lizingo sutarčių sudarymo patirties – 2009 m. kovo 29 d. sudarė finansinio lizingo sutartį L2005-030045 (b. l. 145-162), kurią tinkamai įvykdžiusi įgijo nuosavybės teisę į lizingo objektą (t. y. tą patį turtą, kuris ginčijamais sandoriais buvo perleistas atsakovui). Todėl sudarydama ginčijamas sutartis, ieškovė galėjo ir turėjo suvokti, kokios rūšies ir kokio turinio sandorius ji sudaro. Teisėjų kolegijos neįtikina aiškinimas, kad ieškovė, būdama verslininke, ne tik sutarčių sudarymo, bet ir jų vykdymo metu nesuvokė, jog šalis sieja ne kreditavimo, o lizingo teisiniai santykiai. Atsižvelgiant į pirmiau aptartų sutarčių rūšių skirtumus, ieškovė turėjo suvokti, jog perleidžia nuosavybės teise valdytą nekilnojamąjį turtą ir sudaro sandorius dėl jo finansinės nuomos. Abejonių dėl ieškovės pozicijos byloje realumo sukelia ir argumentai, esą ieškovė kreipėsi į atsakovą dėl kredito suteikimo (nors objektyvių šį teiginį pagrindžiančių duomenų byloje nėra). Ankstesnėje nutarties dalyje minėta, kad sutartys buvo sudarytos su lizingo davėju (UAB „VB lizingas“, vėlesni pavadinimai „SEB VB lizingas“, „SEB lizingas“), o atsakovas vėliau perėmė šios lizingo bendrovės teises ir pareigas pagal sudarytas ginčo sutartis. Teisėjų kolegijai kelia pagrįstų abejonių argumentas, jog ieškovė dėl kredito suteikimo kreipėsi į lizingo bendrovę, o ne į banką, kas šios bylos aplinkybių kontekste atrodytų logiška. Priešingai, – vadovaujantis protingumo kriterijumi, asmeniui (o juo labiau verslininkui) abejonių turėtų sukelti tai, jog kreditą suteikia lizingo bendrovė, o ne bankas, kuriam kreditavimo paslaugų teikimo veikla yra įprasta ir pagrindinė.

Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį į ieškovės ir trečiojo asmens pozicijos nenuoseklumą, kuomet teigiama, jog tikrasis ginčijamų santykių pobūdis išaiškėjo tik ekonominio sunkmečio metu, kuomet ieškovė nebeįstengė mokėti įmokų. Aptariamu atveju apeliantas nepaaiškina, kokią įtaką tikrajam sandorių turinio suvokimui turėjo negalėjimas vykdyti juose numatytas prievoles bei atsakovo veiksmai nutraukiant ginčijamas sutartis. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, jog dar pirkimo - pardavimo sutarčių sudarymo metu ieškovė turėjo suprasti netenkanti (bent laikinai) nuosavybės teisės į turėtą turtą. Todėl, sprendžiant pagal ieškinio argumentus, numanomas ieškovės lūkestis, jog net ir po netinkamo lizingo sutarčių vykdymo nuosavybės teisė į turtą turėtų būti grąžinta, analizuojamų santykių kontekste neatrodo pagrįstas ir protingas. Tą aplinkybė, jog sutarčių vykdymo eigoje pasiektas rezultatas neatitiko ieškovės lūkesčių arba buvo jai nenaudingas (šiuo atveju ieškovei netekus nuosavybės), nepagrindžia šalių valios, buvusios sandorių sudarymo metu, ydingumo. Teisėjų kolegijos vertinimu, ta aplinkybė, jog ieškovė sandorius ėmėsi ginčyti praėjus ilgam laiko tarpui nuo jų sudarymo (apie dešimt metų nuo pirmųjų sandorių sudarymo) ir tik atsižvelgiant į jų ekonominio nenaudingumo kriterijų, sudaro papildomą pagrindą ieškovės ir trečiojo asmens poziciją sandorio šalių valios ydingumo klausimu vertinti kritiškai. Kolegija minėjo, jog ieškovės ir trečiojo asmens argumentuose pastebimi ir kito sandorių negaliojimo pagrindo, numatyto CK 1.91 straipsnyje, požymiai. Tačiau ta aplinkybė, jog sandoriai pradėti ginčyti praėjus tokiam ilgam laikotarpiui nuo jų sudarymo, be to, pakankamai ilgą laiką juos tinkamai vykdžius, sudarius eilę susitarimų dėl sandorių sąlygų koregavimo, sudaro pagrindą taikyti sandorių patvirtinimo prezumpciją, pagal kurią šalis, patvirtinusi sandorį, netenka teisės jį nuginčyti (CK 1.79 straipsnis).

Apibendrinusi tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog ieškovė neįrodė, kad ginčijami sandoriai buvo apsimestiniai ir neatitiko vidinės (tikrosios) ieškovės valios. Nėra pagrindo teisinei išvadai, jog šalys ginčijamomis lizingo sutartimis iš tiesų dengė kreditavimo teisinius santykius. Kaip žinoma, pareiga tiek pagrįsti ieškinį, tiek įrodyti apsimestinio sandorio sudarymo faktą, tenka ieškovui (CPK 178 straipsnis). Aptariamu atveju ieškovė argumentus dėl sandorių sudarymo metu buvusios valios ydingumo, sandorių apsimestinumo grindė ne objektyviais duomenimis, o deklaratyviais ir subjektyvaus turinio teiginiais, jų nepagrįsdama leistinomis įrodinėjimo priemonėmis. Šių aplinkybių kontekste teisėjų kolegija nepagrįstu ir bylos duomenų neatitinkančiu pripažįsta ir tą apelianto argumentą, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles.

Pažymėtina, jog kasacinio teismo praktika įrodymų tyrimo ir vertinimo klausimais yra išplėtota ir nuosekli. Teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Įrodymų vertinimas turi būti grindžiamas įrodymų lygybės principu, laikantis nuostatos, kad visi įrodymai turi vienokią ar kitokią įrodomąją vertę ir kad nė vieno negalima nemotyvuotai atmesti ar laikyti svaresniu, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Be to, vertindamas konkrečioje byloje surinktus faktinius duomenis, teismas privalo vadovautis ir teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (CPK 3 straipsnio 7 dalis). Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 15 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-98/2008; 2009 m. liepos 31 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje; kt.). Teismų išvados dėl įrodinėjimo dalyko įrodytumo turi būti logiškai pagrįstos bylos duomenimis. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija nenustatė pirmiau nurodytų įrodymų tyrimo ir vertinimo taisyklių pažeidimo. Bylos duomenų analizė sudaro pagrindą išvadai, jog pirmosios instancijos teismas vertino ne tik rašytinius įrodymus, bet ir šalių paaiškinimus, o iš įrodymų viseto sprendė dėl teisiškai reikšmingų šios bylos teisingam išsprendimui aplinkybių įrodytumo. Teisėjų kolegijos įsitikinimu, ta aplinkybė, jog įrodymų vertinimo rezultatas nėra palankus ieškovei (t. y. nesudaro pagrindo konstatuoti ieškovės ir trečiojo asmens nurodytų aplinkybių ir faktų buvimo), nesudaro prielaidų konstatuoti įrodinėjimą ir įrodymų vertinimo procesą reguliuojančių procesinių normų pažeidimo. Kita vertus, pažymėtina, jog apeliantas nenurodė konkrečių įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimų. Kolegija taip pat nurodo, jog įrodymų vertinimo trūkumai nėra tapatūs sutarčių aiškinimo taisyklų (CK 6.193 straipsnis) pažeidimams, į ką aptariamu atveju apeliuoja trečiasis asmuo.

Teisėjų kolegija nesutinka su apelianto argumentu, jog pirmosios instancijos teismas, vertindamas šalis siejusius santykius pagal jų sudarytų sutarčių atitiktį lizingo sampratai ir požymiams, esą nepagrįstai konstatavo ginčijamų sandorių teisėtumą. Nėra pagrindo sutikti su apelianto pozicija, jog esminė aplinkybė, esą pagrindžianti lizingo sandorių neteisėtumą, yra ta, jog lizingo objektais tapęs turtas nuosavybės teise priklausė pačiam lizingo gavėjui, neturėjusiam tikslo jų parduoti.

Teisėjų kolegija minėjo, jog teismų praktikoje laikomasi principo dėl sąžiningo sutarčių aiškinimo. Sutarties aiškinimo tikslas yra nustatyti tikruosius sutarties šalių ketinimus ir tikslus. Aiškinant sutartį būtina vadovautis ne tik CK 6.193 straipsnyje įtvirtintomis sutarčių aiškinimo taisyklėmis, bet ir CK 1.5 straipsnyje nurodytais bendraisiais teisės principais. Aiškinant sutartį, jos šalių tikruosius ketinimus, tam tikrais atvejais gali atskleisti ir šalių elgesys po sutarties sudarymo. Teisėjų kolegija, įvertinusi šalių sudarytų sutarčių nuostatas bei vadovaudamasi pirmiau nurodytomis sutarčių aiškinimo taisyklėmis, prieina išvadą, kad ginčo šalys buvo susitarusios sukurti teisinius santykius, kurie apibrėžiami kaip grįžtamasis lizingas (angl. sale-leaseback). Kasacinis teismas yra nurodęs, jog tokiam sandoriui būdinga tai, kad turto savininkas parduoda turtą investuotojui, kuris iškart jį lizingo būdu perduoda pardavėjui, t. y. turto pardavėjas ir lizingo gavėjas tokiuose sandoriuose yra tas pats asmuo, siekiantis gauti finansavimą. Tokiuose sandoriuose pirkėjo galutinis tikslas nėra įgyti nuosavybės teisę į turtą, nes ji (teisė), sumokėjus lizingo įmokas, grįžta pardavėjui (lizingo gavėjui), pirkėjas taip pat nesiekia naudotis turtu – jį lizingo sutarties pagrindu naudoja pardavėjas. Taigi, pirkėjo (lizingo davėjo) įgytas turtas iš esmės atlieka užtikrinimo funkciją. Nors toks finansavimo instrumentas nėra nurodytas lizingo sutartis reglamentuojančiose ar kitose teisės normose, bet jis nėra draudžiamas, todėl civilinių teisinių santykių subjektai yra laisvi nustatyti tarpusavio teises bei pareigas, taip pat sudaryti sutartis, kurių CK tiesiogiai neįtvirtina (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2015 m. sausio 27 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-6-915/2015). Teisėjų kolegija pažymi, jog CK 6.156 straipsnio, atskleidžiančio sutarties laisvės principo turinį, 3 dalyje yra nustatyta, kad šalys turi teisę sudaryti sutartį, turinčią kelių rūšių sutarčių elementų. Tokiai sutarčiai taikomos atskirų rūšių sutartis reglamentuojančios normos, jeigu ko kita nenumato šalių susitarimas arba tai neprieštarauja pačios sutarties esmei. Nagrinėjamu atveju grįžtamojo lizingo sutarties nuostatos aiškinamos vadovaujantis atitinkamai pirkimo - pardavimo ir lizingo sutartis reglamentuojančiomis teisės normomis. Todėl apelianto pozicija, kad ginčijami sandoriai neatitinka įstatyme nurodytos lizingo sampratos arba kad tokio turinio sandorių sudarymas yra neteisėtas, nėra teisinga.

Kasacinis teismas yra pateikęs tokią lizingo sutarties sampratą, pagal kurią lizingas yra finansinių paslaugų teikimo veikla, kai lizingo davėjas atlygintinai teikia finansavimo paslaugas lizingo gavėjui, o šis valdo ir naudoja lizingo sutartimi įgytą daiktą, gaudamas iš to naudos bei prisiimdamas su tuo susijusią riziką. Taigi lizingo davėjo pagrindinis tikslas – ne įgyti daiktą nuosavybėn, o gauti pelną iš lizingo gavėjo finansavimo. Nuosavybės teisės palikimas lizingo davėjui iki bus sumokėta visa lizingo sutartimi sulygta kaina atlieka tam tikrą prievolės vykdymo užtikrinimo funkciją. Nors lizingo davėjas išlieka turto savininku teisine prasme, tačiau jo „ekonominiu“ savininku tampa lizingo gavėjas, kuris savo nuožiūra sprendžia, kaip jo plėtojamame versle naudoti pagal lizingo sutartį gautą daiktą ir gauti iš to pelną (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 4 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-191/2014). Tiek tokios lizingo sutarties sampratos, tiek pirmiau pateiktų grįžtamojo lizingo kriterijų kontekste teisėjų kolegija sprendžia, jog esminis ieškovės argumentas, esą ši siekė gauti ne lizingo objektą, o papildomą (piniginį) finansavimą (kreditavimą), nepaneigia ginčijamų lizingo sutarčių teisėtumo. Byloje nurodyta kasacinio teismo praktika leidžia daryti išvadą, jog lizingas yra viena finansavimo formų. Dar ieškinyje ieškovės buvo nurodyta, kad ji siekė finansavimo turimam turtui išlaikyti ir pagerinti (pritaikyti įmonės veikloje). Ieškovė taip pat teigė, jog sutarčių pagrindu gautos lėšos buvo naudojamos ir įmonės veikloje, ir pagerinant turtą, tapusį lizingo objektu (kuris po tinkamo sutarčių įvykdymo vėl grįžtų ieškovės nuosavybėn). Todėl akivaizdu, kad ieškovės deklaruojamas tikslas ginčijamų sandorių pagalba buvo pasiektas – ieškovė gavo jos veiklai reikalingą (piniginį) finansavimą. Ta aplinkybė, jog ne visos lėšos galėjo būti investuotos į lizingo objektus (nors tokios aplinkybės šalių nebuvo įrodinėjamos), aptariamu atveju neturi teisinės reikšmės.

Apibendrinusi tai, kas nurodyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad ginčijamos lizingo sutartys atitiko tikrąją (vidinę) ieškovės valią – ieškovė, siekdama finansavimo, nuosavybės teise valdytą turtą perleido lizingo bendrovei, kuri tą patį turtą ieškovei lizingo sutarčių laikotarpiui perdavė naudoti ieškovės veikloje su sąlyga, jog po tinkamo sutarčių įvykdymo lizingo objektu tapęs turtas grįš ieškovės nuosavybėn, t. y. šalių valia buvo sukurti grįžtamojo lizingo teisinius santykius. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs įrodymų visumą, pagrįstai akcentavo aplinkybę, jog sandoriai buvo sudaryti laisva valia. Kaip jau minėta, kolegija svarbia laiko aplinkybę, jog ieškovė yra verslininkė, jog tokių sandorių sudarymas ir vykdymas buvo įprasta jos veikla. Pažymėtina ir tai, kad ieškovė nesiekė nutraukti sutartinių santykių net jų vykdymo etape, kuomet neabejotinai turėjo išaiškėti apelianto deklaruoti sandorių fiktyvumo požymiai (priešingai – ieškovė atliko sutarčių sąlygų pakeitimus ir papildymus).

Teisėjų kolegija nevertina ginčijamų pirkimo - pardavimo sutarčių teisėtumo, kadangi ieškovės reikalavimo jas pripažinti negaliojančiomis tenkinimas tiesiogiai priklausomas nuo ginčijamų lizingo sutarčių likimo (išvestinis reikalavimas). Ieškovė nenurodė savarankiškų šių sandorių negaliojimo pagrindų.

Kiti apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai nesudaro pagrindo naikinti skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo. Teisėjų kolegija pažymi, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį (atskirąjį) skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo (nutarties) motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010, ir kt.).

Remdamasi išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas nustatė ir įvertino teisiškai reikšmingas bylos aplinkybes, teisingai paskirstė įrodinėjimo pareigą, teismo išvados pagrįstos bylos nagrinėjimo metu ištirtais įrodymais. Apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo spręsti, kad byla buvo išspręsta neteisingai (CPK 329, 330 straipsniai), todėl skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Klaipėdos apygardos teismo 2015 m. vasario 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.