- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2015-02-23
- Bylos Nr.
- e2-573-479/2015
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Žydrūnas Bertašius
- Ieškovas
- BUAB „Dangė“
- Atsakovas
- AB SEB bankui
- Trečiasis asmuo
- A. M.
- Advokatai
- Tomas Juodys
- Kategorijos
- 50.10pavadinimo nepavyko patikrinti
Klaipėdos apygardos teismo teisėjas Žydrūnas Bertašius, sekretoriaujant Mildai Paradnikaitei, dalyvaujant ieškovės BUAB „Dangė“ atstovui advokatui Tomui Juodžiui, viešame teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės UAB „Dangė“ ieškinį atsakovei AB SEB bankui, trečiajam asmeniui A. M. dėl lizingo sutarčių, turto pirkimo – pardavimo sutarčių pripažinimo apsimestinėmis bei restitucijos taikymo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
ieškovė UAB „Dangė“ 2014-04-16 kreipėsi į Klaipėdos apygardos teismą su ieškiniu dėl sandorių pripažinimo apsimestiniais ir nurodė, kad ieškovė su atsakove 2004-05-05, 2006-07-27 sudarė pirkimo - pardavimo sutartis, pagal kurias ieškovė bei UAB „Vilinta“ atsakovei pardavė negyvenamąsias patalpas, esančias Liepų g. 54, Klaipėdoje. 2004-01-13, 2006-07-25 finansinio lizingo sutartimis šis turtas buvo perduotas valdyti ieškovei, o ieškovė įsipareigojo mokėti lizingo įmokas už gautą turtą. Be to, 2007-11-23 ieškovė sudarė pirkimo - pardavimo sutartį, pagal kurią ieškovė pardavė atsakovei negyvenamąsias patalpas, esančias Mokyklos g. 45, Palangoje. 2007-11-19 šalys sudarė finansinio lizingo sutartį, pagal kurią ieškovei buvo perduotos patalpos Mokyklos g. 45, Palangoje, o ieškovė įsipareigojo mokėti lizingo įmokas už perduotą turtą. 2011-04-12 atsakovė pateikė ieškovei pranešimą dėl lizingo sutarčių nutraukimo, kuriuo atsakovė pranešė ieškovei, kad ieškovė tinkamai nevykdo sutarčių mokėjimų grafikuose-sąskaitose įvardintų mėnesinių mokėjimų ir atsakovė įspėjo dėl galimo lizingo sutarčių nutraukimo. Nuo 2011-05-24 atsakovė nutraukė lizingo sutartis. Ieškovė ieškinyje nurodė ir tai, kad lizingo sutartys buvo apsimestiniai sandoriai, nes ieškovė kreipėsi į atsakovę dėl ieškovės veiklos kreditavimo. Pagrindinis ieškovės tikslas sudarant sutartis buvo gauti reikalingas lėšas ieškovės valdomam turtui pagerinti, pritaikyti jį ūkinei-komercinei veiklai vystyti. Ieškovė nesiekė turto perleisti ir naudoti tik nuomos teisėmis su galimybe ateityje išsipirkti jai perduotą turtą, kadangi tokio sandorio sudarymas ieškovei nebuvo naudingas. Šalys vykdė derybas dėl kredito sutarties sudarymo, tačiau atsakovė pateikė sudaryti ieškovei lizingo sutartis. Ieškovė nurodė, kad nuo sutarčių sudarymo pradžios atsakovė buvo nesąžininga ir siekė sudaryti tokio pobūdžio sandorį, kuris labiau atitiktų atsakovės interesus, bet ne tikruosius šalių ketinimus. Ieškovė yra iš esmės pagerinusi turtą, kuris priklauso atsakovei, bei ieškovė yra investavusi į turto pagerinimus dideles lėšas. Atsakovė ieškovės veiklos nekontroliavo ir tai patvirtina šalių tikslą dėl ginčo turto perleidimo ieškovei nuosavybės teise. Ieškovė prašė teismo pripažinti, kad pirkimo – pardavimo, lizingo sutartys yra apsimestinės bei negaliojančios nuo jų sudarymo momento ir nustatyti, jog tarp ieškovės ir atsakovės buvo sudarytos ne lizingo, o kredito sutartys.
Atsiliepimas
Atsakovė SEB bankas (AB SEB lizingas) pateikė atsiliepimą į ieškinį ir nurodė, kad su ieškiniu nesutinka. Atsakovė patvirtino, kad ieškovė nepateikia įrodymų dėl sandorių prieštaravimo įstatymui. Sudarydamos ginčijamas sutartis šalys siekė būtent sandoriuose numatytų pasekmių. Ieškovės nurodytas aplinkybes, kad ji į atsakovę kreipėsi dėl kredito suteikimo, paneigia ta aplinkybė, jog atsakovė sutartis sudarė kaip lizingo bendrovė ir atsakovė tuo metu nevykdė įmonių veiklos kreditavimo. Atsakovė nurodė ir tai, kad ieškovė nepateikė įrodymų ir dėl pirkimo-pardavimo sutarčių pripažinimo apsimestinėmis.
Ieškovės atstovas adv. T.Juodis teismo posėdyje ieškinio reikalavimus palaikė. Ieškovės atstovas nurodė, kad ieškovė yra bankrutuojanti įmonė, tačiau ši aplinkybė nešalina ieškovės suinteresuotumo bylos baigtimi. Ieškinyje nurodytos aplinkybės patvirtina, jog ieškovė siekė gauti kreditines lėšas, o ne perduoti turtą atsakovei nuosavybės teise.
Atsakovės atstovas į teismo posėdį neatvyko, gautas prašymas bylą nagrinėti atsakovės atstovui nedalyvaujant. Atsakovė palaikė anksčiau išdėstytas aplinkybes, nurodytas procesiniuose dokumentuose.
Trečiasis asmuo A. M. į teismo posėdį neatvyko be svarbios priežasties.
Motyvuojamoji dalis
Ieškinys atmestinas.
Ieškovė UAB „Dangė“ ieškinyje teigė, jog su atsakove sudarytos lizingo sutartus yra apsimestinės, nes iš tiesų buvo sudarytos kreditavimo sutartys, kad ieškovės tikslas buvo gauti reikalingas lėšas verslui vykdyti, ieškovė turtą pagerino, rūpinosi kaip ieškovei priklausančia nuosavybe. Su tokiomis ieškovės nuostatomis teismas sutikti negalima. Sandoris yra apsimestinis, jeigu juo yra pridengiamas kitas sandoris, kurio teisinių pasekmių iš tikrųjų siekė sandorio šalys. Apsimestinis sandoris negalioja dėl esminio sandorio elemento — šalių valios ydingumo. Įvertintina tai, jog LR CK 6.881 str. 1 d. yra numatyta, kad kreditavimo sutartimi bankas ar kita kredito įstaiga įsipareigoja suteikti kredito gavėjui sutartyje nustatyto dydžio ir nustatytomis sąlygomis pinigines lėšas (kreditą), o kredito gavėjas įsipareigoja gautą sumą grąžinti kreditoriui ir mokėti palūkanas. Tuo tarpu LR CK 5.567 str. 1 d. yra nustatyti esminiai lizingo sutarties požymiai, pagal kuriuos lizingo (finansinės nuomos) sutarties viena šalis (lizingo davėjas) įsipareigoja įgyti nuosavybės teisę į trečiojo asmens kitos šalies (lizingo gavėjo) nurodytą daiktą ir perduoti jį lizingo gavėjui valdyti ir naudoti verslo tikslais už užmokestį su sąlyga, kad sumokėjus visą lizingo sutartyje numatytą kainą daiktas pereis lizingo gavėjui nuosavybės teise, jeigu sutartis nenumato ko kita. Taigi kreditavimo sutarties atveju piniginės lėšos yra paskolinamos kredito gavėjui ir valdomos gavėjo nuožiūra, o lizingo sutarties atveju skolintos lėšos gali būti investuojamos į lizingo sutarties dalyką, šiuo atveju į nekilnojamąjį turtą, kuriuo lizingo gavėjas naudojasi, lizingo sutartimi perduotas turtas yra skirtas patenkinti lizingo gavėjus poreikius. Teismas atsižvelgia į tai, jog ieškovė yra juridinis asmuo, ji turėjo patirtį disponuojant nekilnojamu turtu ir ji laisva valia kreipėsi dėl ginčijamų sandorių sudarymo. Speciali atsakovės veikla patvirtina, jog ieškovei buvo žinoma ir lizingo sutarties esmę, ir šios sutarties vykdymo aplinkybes bei tokių sutarčių neįvykdymo pasekmes. Taigi ieškovei buvo žinomas sudaromų sandorių pobūdis ir jų pasekmės. Dėl to negalima sutikti, jog šalys derėjosi dėl kredito sutarties sudarymo, tačiau atsakovė pateikė sudaryti lizingo sutartis.
Teismas atmeta ieškovės nuostatas dėl ieškovės suklaidinimo, nes ieškovė yra verslo subjektas, ieškovė pardavė jai priklausančias patalpas ir turėjo suprasti teisinius santykius dėl parduoto turto grąžinimo valdyti ieškovei pagal lizingo sutartis. Dėl to teismas sutinka su atsakovės argumentais, jog ieškovės reikalavimas pripažinti apsimestinėmis lizingo sutartis, kurių sudarymo ji siekė ir kurias ji savo laisva valia vykdė, yra neįrodytas. Ieškovė nepateikė teismui pagrįstų ir neginčijamų įrodymų apie tai, kad atsakovė buvo nesąžininga, kad sudaryti ir ginčijami sandoriai neatitinka normalios verslo praktikos.
Ieškovė bylos nagrinėjimo metu įrodinėjo, kad ginčijami sandoriai negali būti pripažįstami lizingo sutartimis, nes ieškovė siekė gauti finansavimą bei pagerinti lizinguojamą turtą. Ši ieškovės nuostata nepagrįsta. Bylos duomenys patvirtina, kad tarp šalių buvo sudarytos lizingo sutartys. Aplinkybė, jog ieškovė buvo turto pardavėjo ir lizingo gavėja, įstatymui neprieštarauja. Akivaizdu, kad atsakovė finansavo ne tik daikto įsigijimą, bet ir suteikė papildomų apyvartinių lėšų ieškovei. Ginčijamose lizingo sutartyse aiškiai nurodyta, kad ieškovė sumoka įmokas daikto vertei dengti ir palūkanas, taip pat numatyta, jog ieškovei metams laiko buvo atidėtas turto vertės dengimų mokėjimas. Taigi ieškovės sudarytos lizingo sutartys atitinka tikruosius šalių ketinimus, jos įstatymui neprieštarauja.
Teismas konstatuoja ir tai, kad atsakovė pirkimo – pardavimo sutartimis įsigijo iš ieškovės nekilnojamąjį turtą, teisėtai jį grąžino pagal lizingo sutartis ir tokia verslo praktika nėra ydinga. Būtina įvertinti, kad ieškovė sutiko su turto pardavimu atsakovei, lizingo sutartimis, turto kainomis, lėšas už parduotą turtą ieškovė gavo. Akivaizdu, kad ieškovė pradėjo sandorius ginčyti tik juos nutraukus ir tai patvirtina ieškovės ketinimus išvengti sutartinės atsakomybės. Be to, ginčijamus sandorius dėl turto pardavimo patvirtino notaras ir tai įrodo, jog šalims buvo išaiškinta sandorių esmė ir tikslai.
Įvertinęs nurodytas aplinkybes teismas konstatuoja, jog nėra pagrindo panaikinti ieškovės ginčijamas nekilnojamojo turto pirkimo – pardavimo sutartis, ieškovės ieškinys neįrodytas ir atmestinas (LR CPK 178 str.).
Kadangi ieškovė yra bankrutuojanti įmonė, ji nuo bylinėjimosi išlaidų yra atleista ir šios išlaidos iš ieškovės nepriteisiamos (LR CPK 83 str.).
Rezoliucinė dalis
nusprendžia:
ieškovės UAB „Dangė“ ieškinį atmesti.
Sprendimą per 30 dienų nuo jo paskelbimo dienos galima apskųsti Lietuvos apeliaciniam teismui padavus apeliacinį skundą Klaipėdos apygardos teismui.