Vilniaus apygardos teismo nutartis, 1A-545-365/2022

Teismas: Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2022-12-28
Bylos Nr.: 1A-545-365/2022
Teisminio proceso Nr.: 1-01-1-06271-2021-4
Bylos rūšis: baudžiamoji byla

Teisėjai: Gintaras Dzedulionis, Nijolė Žimkienė, Arūnas Budrys
Nuteistasis: D. V.
Nukentėjusysis: A. V.
Advokatai: Girdutis Vainius

Baudžiamoji byla Nr. 1A-545-365/2022Teisminio proceso Nr. 1-01-1-06271-2021-4Procesinio sprendimo kategorijos: (S) 1.2.4.6.2.1;1.2.4.6.1; 2.4.6.1

VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2022 m. gruodžio 28 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Budrio, Gintaro Dzedulionio (kolegijos pirmininko ir pranešėjo) ir Nijolės Žimkienės, sekretoriaujant Editai Bekerytei, dalyvaujant prokurorui Mariui Zupkauskui, nuteistajam D. V. ir jo gynėjui advokatui Girdučiui Vainiui, nukentėjusiosios A. V. atstovei advokatei L. A., specialistėms J. J. (Zacharič), J. B.,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. V. gynėjo advokato Girdučio Vainiaus apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. birželio 20 d. nuosprendžio, kuriuo D. V. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal:

- Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 140 straipsnio 2 dalį (2020 m. kovo 28 d. veika) – 6 mėnesių laisvės apribojimu be intensyvios priežiūros.

- BK 140 straipsnio 1 dalį (2021 m. vasario 28 d. veika) – 8 mėnesių laisvės apribojimu be intensyvios priežiūros.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, bausmes subendrinus jas iš dalies sudedant, D. V. paskirta subendrinta – 1 (vienerių) metų laisvės apribojimo bausmė be intensyvios priežiūros.

Vadovaujantis BK 48 straipsnio 4 dalies 1 dalimi ir 5 dalies 2 punktu, D. V. įpareigotas per 6 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo sudalyvauti elgesio pataisos programoje ir jam uždrausta bausmės laikotarpiu bendrauti su A. V. (išskyrus raštu ir per atstovus).

Vadovaujantis BK 65 straipsnio 1 dalies 1 punkto b papunkčiu, į laisvės apribojimo bausmę įskaitytas laikino sulaikymo laikas nuo 2021 m. vasario 28 d., 17.45 val. iki 2021 m. kovo 1 d. 13.44 val. (viena diena), vieną sulaikymo dieną prilyginant dviem laisvės apribojimo dienoms.

Bausmės pradžią nustatyta skaičiuoti nuo įsiteisėjusio nuosprendžio gavimo bausmę vykdančioje institucijoje dienos.

Iki bausmės vykdymo pradžios D. V. nuspręsta neskirti kardomosios priemonės.

Visiškai tenkintas Vilniaus teritorinės ligonių kasos civilinis ieškinys ir jai iš D. V. priteista 95,56 Eur (devyniasdešimt penki eurus 56 euro centai) žalai atlyginti, 5 procentų metines palūkanos už priteistą sumą nuo teismo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos iki visiško žalos atlyginimo.

Iš dalies tenkintas nukentėjusiosios A. V. civilinis ieškinys ir jai iš D. V. priteista 1 000 (vienas tūkstantis) Eur neturtinei žalai atlyginti bei 1 170 (vienas tūkstantis vienas šimtas septyniasdešimt) Eur proceso išlaidų už teisinę advokato pagalbą. Kitoje dalyje ieškinys atmestas.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

1. D. V. nuteistas už tai, kad jis:

1.1. 2020 m. kovo 28 d., apie 19.46 val., (duomenys neskelbtini), žodinio konflikto metu rankos kumščiu trenkė vieną kartą į nugarą ir vieną kartą į kairės pusės skruostą savo sutuoktinei A. V., taip sukeldamas A. V. fizinį skausmą. Šiais savo veiksmais D. V. padarė nusikaltimą, numatytą BK 140 straipsnio 2 dalyje.

1.2. 2021 m. vasario 28 d., apie 17.14 val., name, esančiame (duomenys neskelbtini), tyčia vieną kartą kumščiu sudavė savo sutuoktinei A. V. į dešinę krūtinės ląstos pusę, taip padarydamas nukentėjusiajai A. V. kraujosruvą dešinėje krūtinės ląstos pusėje, vertinamą nežymiu sveikatos sutrikdymu. Šiais savo veiksmais D. V. padarė nusikaltimą, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje.

2. Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad kaltinimas dėl naujos tyčinės nusikalstamos veikos padarymo D. V. pareikštas nepraėjus metams nuo jo atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės, D. V. pripažino kaltu padarius nusikaltimą, numatytą BK 140 straipsnio 2 dalyje (toliau – ir pirmas epizodas), remiantis baudžiamojoje byloje 1-1502-486/2020 ištirtais įrodymais.

Dėl 2021 m. vasario 28 d. veikos (toliau – ir antras epizodas) pirmosios instancijos teismas sprendė, kad jų pakanka neabejotinai išvadai, kad D. V., konflikto eigoje, veikdamas tiesiogine tyčia, sudavė kaltinime nurodytą smūgį kumščiu nukentėjusiajai A. V. ir to norėjo. Dėl to A. V. padaryta kraujosruva dešinėje krūtinės ląstos pusėje, vertinama nežymiu sveikatos sutrikdymu. Apylinkės teismas nustatęs, jog tarp kaltinamojo ir nukentėjusios santuoka įvykio dieną nenutraukta, tačiau jau beveik metus asmenys nebegyveno kartu, nebevedė bendro ūkio, jų nebesiejo abipusis artumas, atsakomybė ir parama vienas kitam, sprendė, jog tai nėra pagrindas išvadai, kad D. V. smurtavo prieš šeimos narį, todėl D. V. inkriminuotą veiką perkvalifikavo iš BK 140 straipsnio 2 dalies į 140 straipsnio 1 dalį.

Be to, apylinkės teismas įvertinęs aplinkybes, kad nukentėjusioji tiek atvykus pareigūnams, tiek ikiteisminio metu ir teisme nurodė, kad jai buvo suduota į dešinės pusės šoną, ties krūtinės ląsta, o atvykusi medikė apžiūrėjo taip pat, ar nelūžę šonkauliai, tai, jog sužalojimas dešinės krūtinės ląstos pusėje konstatuotas medikų ir teisme eksperto, kuris nurodytas ir specialisto išvadoje, tikslino kaltinimą – detalizuojant krūtinės vietą. Nurodė, jog tai nebus kaltinamajam staigmena, kuri turėtų įtakos gynybai.

II. Apeliacinio skundo bei atsiliepimų argumentai ir proceso dalyvių prašymai

3. Apeliaciniu skundu nuteistojo D. V. gynėjas advokatas G. Vainius (toliau – ir apeliantas) prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. birželio 20 d. nuosprendį ir priimti naują išteisinamąjį nuosprendį (BPK 326 str. 4 d., 329 str. 1 p.) ir civilinius ieškinius atmesti. Gynyba mano, jog Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. birželio 20 d. nuosprendis (toliau – ir Skundžiamas nuosprendis) yra neteisėtas ir nepagrįstas, nes 1) pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą, 2) baudžiamąją bylą nagrinėjęs teismas netinkamai pritaikė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau ir – BPK) 20 straipsnio nuostatas vertindamas ir tirdamas įrodymus, ko pasėkoje padarė nepagrįstas išvadas ir 3) neatlikęs išsamaus byloje esančių duomenų tyrimo, darydamas nepagrįstas išvadas, netinkamai išsprendė civilinių ieškinių klausimą.

3.1. Dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo taikymo apeliacinis skundas grindžiamas tuo, kad:

Šalies argumentai

3.1.1. Pirmosios instancijos teismas apsiribojo tik formaliu pastebėjimu, neatlikdamas gilesnės faktinių aplinkybių analizės. Net nevertino, kad konfliktinė situacija kilo išimtinai dėl A. V. veiksmų.

3.1.2. Teismas selektyviai ir šališkai pabrėžė, kad konfliktinė situacija kilo neva iš netinkamų apelianto veiksmų, t.y. jo neva nepagrįstų kaltinimų A. V. dėl vaikų nepriežiūros, žalojimų ir pan. Tačiau teismas nepagristai ignoruoja faktą, jog konfliktinė situaciją įvykio dieną kilo ne dėl apelianto teikiamų skundų dėl A. V. nepriežiūros, o dėl to, kad A. V. neleido apeliantui, vaikų tėvui, nuvežti mažametę dukrą į gydymo įstaigą teigdama, kad pagal teismo sprendimą vaikų tėvui su vaikais leidžiama bendrauti tik jų gyvenamojoje vietoje. Pažymima, kad taip nukentėjusioji pasielgė nurodžius jos tėvui A. J., tačiau šis faktas pirmosios instancijos teismo nebuvo vertinamas pasisakant apie A. J., A. V. parodymų patikimumą ir sumodeliuotos smurto situacijos realumą.

3.1.3. Atkreipiamas dėmesys, kad būtinumas kreiptis į gydymo įstaigą dėl apelianto dukters sužaloto pirštuko nebuvo pastarojo išgalvotas, tai patvirtino ir apklausta policijos pareigūnė K. N. bei apklausti medikai. Tai, pasak gynybos, rodo, kad D. V. veiksmai nebuvo nukreipti prieš nukentėjusiąją nei tikslu sukelti jai skausmą, nei sukelti apskritai kokią neigiamą situaciją. Tai buvo natūralus ir adekvatus rūpestingo tėvo noras suteikti kvalifikuotą medicininę pagalba sužalotam vaikui. Pirmosios medicinos pagalbos suteikimas vaikui negali būti prilyginamas bendravimui su vaiku, todėl vaiko motina neturėjo jokios moralinės teisės kliudyti vaiko tėvui rūpintis vaiko sveikata.

3.1.4. Nepagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada, jog apeliantas priėmė sprendimą vežti vaiką pas medikus, neatsižvelgdamas į vaiko mamos norus. Anot apelianto, pirmosios instancijos teismas tokiomis išvadomis pažeidė įstatymo bei konstitucinius imperatyvus, numatytus Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 3.155, 3.156 straipsniuose. Todėl vertina, kad iš šių nuostatų kylantis tėvo pareigos vykdymas negali būti laikomas kaltės įrodymu ar neigiamai apeliantą charakterizuojančia aplinkybe, juolab, pasitvirtinus sužalojimo faktui.

3.1.5. Gynyba, dėstydama teismų praktikoje pateiktus išaiškinimus dėl fizinio skausmo sukėlimo, pažymi, kad pirmosios instancijos teismui, nurodžius, jog apeliantui inkriminuojama nusikalstama veika perkvalifikuojama iš BK 140 str.2 d. į BK 140 str. 1 d., nevertino, kad A. V. parodymai dėl jos neva patirto skausmo ir elgesio yra prieštaringi. Be to, pažymima, kad apylinkės teismas, konstatuodamas, jog apeliantas jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką padarė tiesiogine tyčia, neatskleidė jos turinio. Gynėjas vertindamas nukentėjusiosios parodymus, dėl to, jog apeliantas jai neleido išeiti iš namų, nes jau buvo iškvietęs greitąją pagalbą dukrai ir policijos pareigūnus, pažymi, pirmosios instancijos teismas, darydamas nepagrįstą išvadą dėl tiesioginės tyčios buvimo apelianto veiksmuose, neatsakė į pagrindinį klausimą - ar savo veiksmais apeliantas siekė sukelti skausmą nukentėjusiajai? Ar esant tokiai situacijai, nukentėjusiajai bet kokiu būdu siekiant išvykti iš namų, nepaisant jau iškviesto greitosios pagalbos automobilio ir apeliantui užstojus išėjimą, apeliantas galėjo suvokti, kad sukels nukentėjusiajai skausmą ir sąmoningai to siekti? Anot gynėjo, nesant atsakymų į šiuos esminius klausimus, apkaltinamasis nuosprendis negalėjo būti priimtas. Vertinama, jog tokiu būdu teismas ne tik netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą, bet ir pažeidė nekaltumo prezumpcijos principą.

3.1.6. Pasisakydamas dėl apylinkės teismo išvadų, jog kaltinamasis siekė sumenkinti A. V. parodymų patikimumą, gynėjas pažymi, kad teismo dėmesio atkreipimas į byloje dalyvaujančių asmenų pozicijų prieštaringumą, parodymų analogiškumą ar kitas faktines aplinkybes nelaikytini kito asmens parodymų sumenkinimu. Antra, savo procesinės pozicijos dėstymas negali tapti asmens kaltės įrodymu. Trečia, kaltinamojo pastangos, kad jam inkriminuojamas kaltinimas būtų objektyviai ir visapusiškai išnagrinėtas ir patikrintas teisiamojo posėdžio metu, negali teismui formuoti neigiamo vidinio įsitikinimo kaltinamojo atžvilgiu.

3.1.7. Taip pat nurodoma, jog pirmosios instancijos teismas gan šališkai vertina apelianto ir nukentėjusiosios pozicijas ir jų patikimumą. Pvz., faktą, kad nukentėjusioji skundė apeliantą teisėsaugos institucijoms (aukštesnės instancijos teismui) pirmosios instancijos teismas nelaiko pagrindu abejoti nukentėjusiosios parodymais. Tuo tarpu, apelianto kreipimasis į teisėsaugos institucijas dėl savo ir galimai vaikų teisių pažeidimo, pirmosios instancijos teismo vertinamas, kaip pastarojo „siekis sumenkinti“ nukentėjusiosios parodymus (Skundžiamo nuosprendžio 12-13 lapai). T. p. darydamas išvadas, kad apelianto kreipimasis į teisėsaugos institucijas yra nepagrįsti, pirmosios instancijos teismas nevertina, jog byloje nėra konkrečių duomenų apie apelianto teikiamų pareiškimų (ne) pagrįstumą

3.2. Dėl netinkamo įrodymų vetinimo ir napagrįstų išvadų darymo apeliaciniame skunde nurodoma, kad:

3.2.1. Pirmosios instancijos teismas padarė absoliučiai jokiais bylos duomenimis nepagrįstą išvadą, kad A. V. vengė bendrauti su apeliantu ir net užsidarė nuo jo kambaryje. Pasak gynėjo, tokia teismo išvada, nepagrįsta, nes apeliantas teismui nurodė, kad A. V. vengia bendrauti dėl vaiko traumos, t.y. sužaloto piršto, kad nenorėjo vaiko tėvui paaiškinti, kur ir kokiomis aplinkybėmis vaikas susižalojo ir nenorėjo vaiko vežti pas medikus. Tą patvirtina ir nukentėjusioji A. V., teigdama, kad pati, būdama medike, nematė indikacijų vaiko vežti į gydymo įstaigą. Pabrėžiama, kad ir tai, kad pati nukentėjusioji A. V. parodė, kad miegamajame kambaryje buvo todėl, kad nenorėjo D. V. trukdyti bendrauti su vaikais.

3.2.2. Gynėjas, cituodamas nukentėjusiosios parodymus ir vertindamas juos kaip nenuosklius, nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nedetalizavo ir net nesiaiškino, kokiu būdu nukentėjusioji su vaiku ant rankų bandė išeiti iš kambario, nepašalino abejonių dėl prieštaringų nukentėjusiosios parodymų apie jai neva sukeltą skausmą. Pasak gynėjo, laikydamas nukentėjusiosios parodymus teisingais ir jų net netikrindamas, pirmosios instancijos teismas nevertino fakto, kad įvykis įvyko žiemą, vasario 28 d., nukentėjusioji buvo su žieminiais rūbais. Tad pirmosios instancijos teismas nepatikrino, ar nukentėjusiajai būnant su žieminiais rūbais, suduodant smūgį kumščiu į šoną, galėjo atsirasti tokio pobūdžio sužalojimai ir ar įmanoma buvo pajusti stiprų skausmą. Teismas nepatikrino, ar konflikto dalyviams taip stovint buvo objektyviai įmanoma suduoti smūgį į nukentėjusiosios nurodytą vietą? Ar dėvint žieminius rūbus, esant nežymiai jėgai (kaip nurodyta Valstybės teismo medicinos tarnybos specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) asmuo galėjo jausti skausmą? Daroma išvada, kad pirmosios instancijos teismas, ne tik, kad padarė nepagrįstas išvadas, bet ir neatskleidė nusikaltimo sudėties objektyviosios pusės.

3.2.3. Pasak gynėjo, vertinant nukentėjusios parodymus, kad vaiką ji laikė ant kairės rankos, kad duris atrakinėjo dešine ranka, tačiau klubu durų pastumti negalėjo, nes laikė vaiką sprendžiama, kad duris ji galėjo pastumti arba klubu (dešiniu) arba petimi. Tuo tarpu, kaip matyti iš Skundžiamo nuosprendžio ir nukentėjusiosios parodymų, pastaroji kategoriškai teigia, kad su klubu negalėjo pastumti, nes laikė vaiką. Esant tokiems nukentėjusiosios parodymams, gynybai nėra aišku kaip buvo laikomas vaikas ir ar nukentėjusiosios minimas paraudimas galėjo atsirasti nuo vaiko kojytės, kas labai, anot gynybos, tikėtina.

3.2.4. Atkreipiamas dėmesys, kad nukentėjusioji keliose skirtingose versijose vieningai nurodo, kad buvo stumiama, prilaikoma, bet smūgio nemini. Stūmimą ji nurodo ir GMP medikams. T.p. apie „sustūmimą per šoną“ nukentėjusioji A. V. nurodo ir įraše Nr. 2021-0928-173213-002. Tai yra iš karto po tariamo įvykio nukentėjusioji nekalba apie jokių smūgių sudavimą. Smūgio (trenkimo) versija atsiranda jau duodant parodymus ikiteisminio tyrimo metu. Deja, ir šito pirmosios instancijos teismas nevertina. Atkreipiamas dėmesys ir į tai, kad į įvykio vietą atvažiavusiam pareigūnui P. S. nukentėjusioji nurodė dar kitą versiją, kad jai buvo suduota į kairįjį šoną.

3.2.5. Pasak gynėjo, pirmosios instancijos teismas vertindamas nukentėjusiosios ir jo tėvo A. J. parodymus apsiribojo tik formaliu pastebėjimu, neatlikus jokių praktinių parodymų patikimumo patikrinimu. Cituodamas liudytojo A. J. parodymus, gynėjas tvirtina, jog šis liudytojas nebuvo tikras, ar nukentėjusiajai buvo trenkta, teismas nenustatė, kokius konkrečiai veiksmus atliko apeliantas - „pastūmė“ ar „sudavė“?; koks konkrečiai kūno judesys leido liudytojui hipotetiškai manyti, kad „lyg trenkė“? Dar daugiau, nepatikrinęs šio esminio momento, pirmosios instancijos teismas nesiėmė veiksmų liudytojo A. J. parodymu prieštaravimams pašalinti. Pirmosios instancijos teismas nevertino, kad teisiamojo posėdžio metu liudytojas davė akivaizdžiai prieštaringus parodymus, kad nebūdamas tikras dėl smūgio sudavimo, tikrai matė smūgio faktą, bet nematė, kaip kumštis atsitrenkė. Šią aplinkybę pirmosios instancijos teismas ignoravo, ji liko nepatikrinta ir nenustatyta. Be to, teismas ignoravo ir kitą liudytojo parodymu prieštaringumą — liudytojas nematė, kaip kumštis atsitrenkė, bet geba tiksliai identifikuoti smūgio vietą – po pažastimi šone.

3.2.6. Darydamas išvadą apie apelianto veiksmų pavojingumą, pirmosios instancijos teismas nevertino ir paties liudytojo A. J. elgesio, jog esant pavojui jo dukrai ir mažamečiui vaikui, liudytojas nesiėmė veiksmų dukrai ir anūkei apsaugoti – jam net nekilo mintis kviesti policiją, bent balsu sudrausminti ir pasistengti nuraminti galimą pažeidėją. Pasak gynėjo, toks liudytojo A. J. elgesys akivaizdžiai prieštarauja jo nurodytoms aplinkybėms ir yra nelogiškas.

3.2.7. Atkreipiamas dėmesys, kad tariamo smūgio vieta byloje skirtingų asmenų įvardijama skirtingai. Liudytojas A. J. nurodo, kad smūgis buvo po pažastimi, nors nėra tikras dėl paties smūgio buvimo. Nukentėjusioji A. V. nurodo, kad smūgis buvo į dešinį-kairį šoną, skausmai įstrižai šonkaulių. Nukentėjusiosios darbovietės išduotoje pažymoje užfiksuotas krūtinės ląstos sumušimas. Valstybinės teismo medicinos tarnybos Vilniaus skyriaus specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) pažymėta, kad poodinė kraujosruva A. V. nustatyta dešinėje krūtinės ląstos pusėje, raktikaulio vidurio linijoje ir 1 cm aukščiu šonkaulių lanko krašto (t.y. aukščiau už pažastį ir šoną). Šie prieštaravimai nebuvo pašalinti. Pirmosios instancijos teismas nesiteikė iškviesti ir apklausti mediko, nukentėjusiosios darbovietėje išdavusio pažymą, tikslu nustatytu kaip nuo smūgio po pažastimi ar į šoną galėjo būti sumušta krūtinės ląsta? Kokie objektyvūs medicininiai duomenys leido konstatuoti krūtinės ląstos sumušimą?

3.2.8. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį ir konstatuodamas nukentėjusiosios parodymų patikimumą, nevertino jos elgesio. Pažymima, kad gynybai neaišku, kodėl (nukentėjusiajai ir jos tėvui, kuris matydamas nematė smūgio, bet teigia, kad būta stipraus smūgio) dėl stipraus smūgio, skausmo ir šonkaulio lūžio įtarimo (GMP medikų spėjimas), nukentėjusioji tą pačią dieną nesikreipė į medikus - tą pačią savo darbovietę Santaros klinikas? Kodėl nukentėjusioji tik kitą dieną nuėjo į savo darbovietės priėmimo skyrių, nors turėjo visas galimybes tą padaryti įvykio dieną? Kodėl užsiėmė savigyda (su sąlyga, kad užsiėmė, nes pirmosios instancijos teismas net nenustatė, kokius vaistus nuo skausmo pastaroji gėrė)? Šioje vietoje taip pat akcentuojamas dvigubų standartų taikymas, vertinant nukentėjusiosios ir apelianto parodymus – apeliantui teigiant, kad nukentėjusioji jį sąmoningai skundė teisėsaugos institucijoms. Be to, akcentuojama, kad teismas kritiškai nevertino ir to, kad dėl pagalbos suteikimo buvo kreiptasi į priimamąjį darbovietėje, o ne į, gydantį šeimos gydytoją.

3.2.9. Vertinant nukentėjusiosios parodymų patikimumą, gynėjas tvirtina, kad pirmosios instancijos teismas ignoravo ir nukentėjusiosios nurodomų aplinkybių neatitikimą, kad jautė stiprų skausmą, net negalėjo atsistoti nuo kėdės. Apie didelį skausmą nukentėjusioji minėjo ir atvykusiai policijos pareigūnei K. N., nes nukentėjusiajai skaudėjo, kai ji ėjo į tualetą, negalėjo nei atsistoti nei atsisėsti. Tuo tarpu, nukentėjusiosios minimas stiprus skausmas, netrukdė jai kilnoti ir laikyti vaiką ant rankų (šis faktas yra užfiksuotas policijos pareigūnų filmuotoje medžiagoje, kurioje labai gerai matosi nukentėjusioji, jos būsena ir emocijos). Tačiau šis akivaizdus prieštaringumas pirmosios instancijos teismo nebuvo vertinamas.

3.2.10. Gynėjas nurodo, jog nuostabą dėl tyrimo objektyvumo kelia ir tas faktas, kad policijos pareigūnės K. N. darytos nukentėjusiosios kūno paraudimo nuotraukos atsidūrė ne ikiteisminio tyrimo medžiagoje, o pas liudytoją A. J., kuris jas vėliau tyrimui pateikė kaip įrodymus.

3.3. Dėl civilinių ieškinių nepagrįstumo apeliaciniame skunde nurodoma, kad teismas, pareziumuodamas apelianto kaltę, net nepatikrino, kokios konkrečiai medicininės paslaugos buvo suteiktos nukentėjusiajai dėl neva patirto skausmo, jei ji pati sau nusprendė gerti nuskausminamuosius vaistus. Pirmosios instancijos teismas nevertino suteiktų medicininių paslaugų proporcingumo ar adekvatumo nukentėjusiosios tariamam sužalojimui. Nors ir iš dalies tenkindamas nukentėjusiosios civilinį ieškinį, pirmosios instancijos teismas nemotyvavo savo sprendimo, o apsiribojo deklaratyviu ir abstrakčiu teismų praktikos citavimu.

3.4. Dėl padaryto esminio baudžiamojo proceso pažeidimo, apeliaciniame skunde nurodoma, kad byla teisme nagrinėjama tik dėl tų kaltinamųjų ir tik dėl tų nusikalstamų veikų, dėl kurių ji perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje (BPK 255 straipsnio 1 dalis). Pažymima, kad nagrinėjimo teisme ribos yra savotiški teisiniai rėmai, į kuriuos teismas turi orientuotis nagrinėdamas bylą. Konstitucinė pareiga – vykdyti teisingumą – įpareigoja teismą išspręsti bylą pagrįstai, teisėtai ir teisingai, neperžengiant kaltinimo ribų. Pasak gynėjo, pirmosios instancijos teismas, išėjęs į pasitarimų kambarį, neatnaujinęs įrodymų tyrimo, neinformavęs kaltinamojo apie kaltinimo keitimą (inkriminuojamo nusikaltimo teisinio kvalifikavimo keitimą) pažeidė kaltinamojo teisę į gynybą.

3.5. Apibendrindamas skundo argumentus, gynėjas vertindamas, jog pirmosios instancijos teismas įrodymų tyrimą atliko neišsamiai prašo atnaujinti įrodymų tyrimą dalyje ir iškviesti ir apklausti: A. V., A. J. tikslu pašalinti prieštaravimus parodymuose; P. S. (Vilniaus apskrities VPK Patrulių rinktinės 1-osios kuopos 4-ojo būrio vyriausiąjį patrulį); teismo medicinos ekspertę J. B., surašiusią 2021 m. kovo 3 d. specialisto išvadą Nr. (duomenys neskelbtini); Santaros klinikų gydytoją, surašiusią A. V. pažymą.

2. Atsiliepimai į nuteistojo gynėjo apeliacinį skundą negauti.

3. Teismo posėdžio metu nuteistasis ir gynėjas G. Vainius prašė apeliacinį skundą tenkinti jame nurodytais motyvais. Palaikydami prašymą atlikti įrodymų tyrimą, apeliantai nurodė atsisakantys reikalavimo apklausti nukentėjusiąją A. V., liudytoją A. J. bei P. S. (Vilniaus apskrities VPK Patrulių rinktinės 1-osios kuopos 4-ojo būrio vyriausiąjį patrulį). Prokuroras, nukentėjusiosios atstovė sutiko atlikti dalinį įrodymų tyrimą, tačiau prašė nuteistojo gynėjo apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai.

Nuteistojo gynėjo apeliacinis skundas netenkinamas.

4. Remiantis nuteistojo gynėjo apeliaciniu skundu, jame keliamas kaltės klausimas tik antrame epizode (dėl 2021 m. vasario 28 d. veikos). Šiame epizode ginčijamas įrodymų vertinimas, teigiant, kad nagrinėjamu atveju D. V. nepagrįstai pripažintas kaltu pagal BK 140 straipsnio 1 dalį. Nurodoma, jog apelianto kaltė šiame epizode iš esmės buvo grindžiama nepatikimais nukentėjusiosios bei liudytojo A. J. parodymais. Nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą, vertindamas ir tirdamas įrodymus padarė nepagrįstas išvadas dėl D. V. kaltės ir neatlikęs išsamaus byloje esančių duomenų tyrimo, darydamas nepagrįstas išvadas, netinkamai išsprendė civilinių ieškinių klausimą. Taip pat tvirtinama, jog dėl inkriminuojamo nusikaltimo teisinio kvalifikavimo keitimo buvo pažeista kaltinamojo teisę į gynybą.

Dėl kaltinimo keitimo

5. Teismų praktikoje, aiškinant reikalavimus, keliamus kaltinimo keitimui, vertinamas ne tik taisyklių, nurodytų BPK 255, 256 straipsniuose, laikymasis, bet ir faktinių aplinkybių koregavimo, tikslinimo, naujų aplinkybių įtraukimo ar pašalinimo iš kaltinimo poveikis kaltinamojo gynybai.

6. BPK 255 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog kaltinamasis negali būti nuteistas dėl nusikalstamos veikos, kuri buvo perkvalifikuota, arba dėl nusikalstamos veikos, kurios faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo kaltinamajame akte išdėstytųjų, jeigu apie tokią galimybę teisiamajame posėdyje jam iš anksto nebuvo pranešta. BPK 256 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta, kad prokuroras ir nukentėjusysis turi teisę iki įrodymų tyrimo teisme pabaigos pateikti rašytinį prašymą pakeisti kaltinime nurodytos veikos faktines aplinkybes ar kvalifikavimą. Teismas, gavęs tokį prašymą, taip pat tais atvejais, kai yra pagrindas manyti, kad kaltinime nurodytos faktinės aplinkybės gali būti pakeistos ar nurodyta veika gali būti perkvalifikuota, apie šią galimybę nedelsdamas praneša nagrinėjimo teisme dalyviams. Nurodytu atveju teismas praneša kaltinamajam ir jo gynėjui apie teisę prašyti pertraukos pasirengti gynybai. Patenkinęs tokį prašymą, teismas nustato konkretų pertraukos laiką (BPK 256 straipsnio 3 dalis). Iš šių normų turinio išplaukia išvada, kad nusikalstamos veikos faktinių aplinkybių ir kvalifikavimo keitimą gali inicijuoti tiek prokuroras ir nukentėjusysis, tiek ir pats teismas, o nustatyta kaltinimo keitimo tvarka užtikrina kaltinamojo teisę žinoti kaltinimo turinį ir jo galimybes įgyvendinti teisę į gynybą. Tais atvejais, kai teismas savo iniciatyva pakeičia kaltinime nurodytos veikos faktines aplinkybes arba jos kvalifikavimą neįspėjęs apie tai gynybos, teisės į gynybą suvaržymas paprastai konstatuojamas, kai yra pagrindas manyti, jog gynyba dėl pasikeitusių nusikalstamos veikos faktinių aplinkybių ar kvalifikavimo galėtų būti iš esmės kitokia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2021 m. gegužės 6 d. nutarties baudžiamojoje byloje Nr. 2K-51-788/2021 21 punktas).

7. Aiškinant BPK 255 straipsnio 2 dalies nuostatą ,,faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo kaltinamajame akte išdėstytųjų“, pažymėta, kad tokia situacija gali susiklostyti, kai prisideda tos pačios nusikalstamos veikos epizodai, iš esmės pasikeičia nusikalstamų veikų apimtis, nusikalstamos veikos padarymo laikas, vieta, būdas, nustatoma, kad ji sukėlė kitokius padarinius ar padaryta kitomis aplinkybėmis, nei nurodyta kaltinamajame akte, ir pan., jeigu tai turi įtakos veikos kvalifikavimui, bausmei ar kitaip suvaržo asmens teisę į gynybą (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2013 m. lapkričio 15 d. nutarimas).

8. Sprendžiant, ar pakeistos faktinės aplinkybės suvaržytų kaltinamojo teisę į gynybą, būtina atsižvelgti į keistinų faktinių aplinkybių pobūdį ir į kitas bylos aplinkybes, reikšmingas kaltinamojo teisės į gynybą užtikrinimui. Tais atvejais, kai pakeistos nusikalstamos veikos faktinės aplinkybės neturi įtakos nei veikos kvalifikavimui ar bausmės skyrimui, nei kitaip suvaržo kaltinamojo teisę į gynybą, jos nepripažįstamos esminėmis BPK 255, 256 straipsnių prasme ir teismas jas gali keisti savo iniciatyva, net nepranešęs apie tai kaltinamajam ir kitiems nagrinėjimo teisme dalyviams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2022 m. birželio 29 d. nutarties baudžiamojoje byloje Nr. 2K-195-976/2022 12.3 punktas).

9. Iš byloje esančios medžiagos matyti, kad kaltinimas D. V. buvo pareikštas dėl to, kad jis veikė prieš savo šeimos narį – sutuoktinę. Kasacinio teismo praktikoje dėl nusikaltimų žmogaus gyvybei ir sveikatai (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-301-139/2016, 2K-77-942/2017, 2K-383-1073/2018, 2K-63-511/2021) šeimos nario sąvoka aiškinama remiantis ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo išaiškinimais. Konstitucinis Teismas 2011 m. rugsėjo 28 d. nutarime nurodė, kad konstitucinė šeimos samprata grindžiama šeimos narių tarpusavio atsakomybe, supratimu, emociniu prieraišumu, pagalba ir panašiais ryšiais bei savanorišku apsisprendimu prisiimti tam tikras teises ir pareigas, t. y. santykių turiniu, o šių santykių išraiškos forma konstitucinei šeimos sampratai esminės reikšmės neturi. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į naujausią teismų praktiką (kurios apeliacinės instancijos teismas nebekartoja), įvertinęs abiejų proceso dalyvių (t.y. nuteistojo bei nukentėjusiosios) parodymus nustatė, kad jiedu kaip šeima nebegyveno iki įvykio beveik metus, t. y. nuo pirmo smurto prieš nukentėjusiąją 2020 m. kovo 28 d., nebevedė bendro ūkio, jų nebesiejo abipusis artumas, atsakomybė ir parama vienas kitam. Esant tokiai faktinei situacijai BK 140 straipsnio 2 dalyje numatytos kvalifikuojančios veiką aplinkybės nuteistajam negalėjo būti taikomos, todėl pirmosios instancijos teismas nuteistojo veiką iš BK 140 straipsnio 2 dalies pagrįstai perkvalifikavo pagal BK 140 straipsnio 1 dalį. Atsižvelgiant į tai, kad skundžiamu nuosprendžiu buvo pašalintas tik vienas požymis, o pats kaltinimas dėl smurto panaudojimo fakto, smūgio sudavimo ir pasekmių nekito, todėl iš anksto nepranešus apie veikos perkvalifikavimą į lengvesnę nusikalstamą veiką, toks pažeidimas nėra laikytinas esminiu baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimu, nes juo nebuvo esmingai suvaržytos nuteistojo teisės, o ir pats nuteistasis tokių teismo išvadų neginčijo apeliacinės instancijos teisme. Todėl nėra pagrindo teigti, jog dėl veikos perkvalifikavimo į lengvesnę galėtų keistis nuteistojo gynyba.

10. Teisėjų kolegijos vertinimu, skundžiamu nuosprendžiu patikslinta sudavimo vieta, detalizuojant krūtinės vietą, t.y. į dešinę krūtinės ląstos pusę, taip pat nesuvaržė nuteistojo teisės į gynybą. Kaip matyti iš kaltinamojo akto, jame buvo bendrai nurodyta, kad nuteistasis kumščiu sudavė į krūtinę. Nukentėjusioji tiek atvykus pareigūnams, tiek ikiteisminio metu ir teisme nurodė, kad suduota į dešinės pusės šoną, ties krūtinės ląsta. Atvykusi medikė taip pat apžiūrėjo, ar nelūžę šonkauliai. Sužalojimas dešinės krūtinės ląstos pusėje konstatuotas medikų ir teisme eksperto. Be to kaltinime konstatuojant padarinius nurodyta tiksli sudavimo vieta, o būtent, kad sužalojimas padarytas dešinėje krūtinės ląstos pusėje, kvalifikuojamas nežymiu sveikatos sutrikdymu, kuris nurodytas ir specialisto išvadoje. Todėl tai nereiškia, kad teismas iš esmės pakeitė kaltinimą, nes nuteistajam ir jo gynėjai S. Proninai (bylą naginėjant pirmosios instancijos teisme) šios aplinkybės taip pat buvo žinomos, kadangi nukentėjusioji proceso metu akcentavo sudavimo vietą. Pats nuteistasis pasisakė dėl nukentėjusiosios patirtų sužalojimų ir laikėsi savo pozicijos viso proceso metu, tokią pačią poziciją išsakė ir apeliacinės instancijos teisme. Todėl sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad patikslinant kaltinimą – detalizuojant krūtinės vietą, jokio procesinio netikėtumo gynybai nebuvo, todėl nėra pagrindo daryti išvadą dėl BPK 256 straipsnio reikalavimų nesilaikymo. Be to, kaip nurodoma kasacinio teismo praktikoje, teigimas, kad dėl pasikeitusių faktinių aplinkybių gynyba galėjo būti kitokia, turi būti motyvuotas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2022 m. birželio 29 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-195-976/2022). Šiuo atveju apeliaciniame skunde nedetalizuojama, kaip nuosprendyje išdėstytos aplinkybės konkrečiai būtų nulėmę kitokią nuteistojo gynybą.

Dėl BK 140 straipsnio 1 dalies taikymo ir įrodymų vertinimo

11. Apeliaciniu skundu nesutinkama ir su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymu vertinimu bei D. V. pripažinimu kaltu pagal BK 140 straipsnio 1 dalį. Laikomasi pozicijos, kad byloje nesurinkta objektyvių ir neginčijamų duomenų, kurie patvirtintų nuteistajam D. V. inkriminuotą nusikalstamą veiką, tvirtinant, kad teismas rėmėsi išskirtinai nepatikimais nukentėjusiosios bei liudytojo A. J. parodymais.

12. Teisėjų kolegija, išanalizavusi ikiteisminio tyrimo metu surinktus, teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus, patikrinusi apeliacinio skundo argumentus bei atlikusi įrodymų tyrimą ir apklaususi teismo medicinos ekspertę J. B., surašiusią 2021 m. kovo 3 d. specialisto išvadą Nr. (duomenys neskelbtini), tai pat ir Santaros klinikų gydytoją, surašiusią A. V. medicininę pažymą, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis įstatymo reikalavimais, teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir padarė pagrįstą išvadą dėl nuteistojo D. V. kaltės padarius BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, t.y. dėl smurto prieš nukentėjusiąją A. V.. Pirmosios instancijos teismas savo išvadas dėl nuteistojo kaltės pagrindė byloje surinktų ir teisiamajame posėdyje ištirtų įrodymų visuma, kas nepagrįstai ginčijama apeliaciniame skunde.

13. Byloje nustatyta, kad tarp nuteistojo ir nukentėjusiosios jau ne vieneri metai vyksta nesutarimai, taip pat ir dėl skyrybų proceso bei dėl bendravimo su vaikais tvarkos. Iš byloje esančių duomenų (prašymų pradėti ikiteisminius tyrimus A. V., A. V. parodymų, paties nuteistojo parodymų) matyti, kad vykstant skyrybų procesui D. V. pakankamai dažnai kaltino A. V. vaikų nepriežiūra, žalojimu ir pan., tačiau, kaip rodo bylos duomenys nei vienas jo skundas nepasitvirtino. Taip pat neginčytinai nustatyta, jog 2021 m. vasario 28 d. konfliktinė situacija sukelta dėl nuteistojo įžvelgiamos būtinybės vežti vaiką pas gydytoją dėl hematomos ant piršto, ignoruojant vaiko motinos nuomonę ir įtarinėjant A. V. netinkama vaiko priežiūra. Nukentėjusioji A. V. paaiškino, kad vaiko tėvui neleido išsivežti A. į ligoninę, nes pagal teismo nutartį vyras su vaikais gali matytis tik jų gyvenamojoje vietoje, todėl, konfliktui stiprėjant, vaiką į ligoninę nurodė nuvešianti pati. Tai matyti ir iš kaltinamojo (nuteistojo) parodymų duotų teisme, ikiteisminio tyrimo metu (t. 3, b. l. 10-14, 18-19). Nuteistasis ir nukentėjusioji neginčijo, kad A. V., laikydama dukrą viena ranka, bandė išeiti iš namų ir, pasak jos, pati nuvežti dukrą į ligoninę. Neginčijama ir aplinkybė, kad prie išėjimo durų stovėjo ir D. V.. Tačiau nuteistasis viso proceso metu neigė sudavęs kumščiu A. V. į dešinį šoną ir iš esmės laikėsi tos pačios pozicijos nurodydamas, kad pati A. V. galėjo susižaloti bandydama išeiti ir trenkdamasi į durų rankeną, nes nemaniusi, kad durys yra užrakintos, kad galėjo susižaloti prieš dieną slidinėdama, kad galėjo susižaloti policijos pareigūnams nematant, kad galėjo susižaloti nešiodama vaiką, pati save kumščiuodama ir žnaibydama. Teisėjų kolegijos vertinimu ši versija buvo patikimai paneigta kitais baudžiamosios bylos įrodymais.

14. Nukentėjusioji A. V. nurodė, kad vaiko tėvui neleido išsivežti A. į ligoninę, nes pagal teismo nutartį vyras su vaikais gali matytis tik jų gyvenamojoje vietoje, todėl nusprendė vaiką į ligoninę vežti pati. D. V. paskambino policijai ir greitajai, kad vaiko sumuštas pirštukas.Tuo metu ji stovėjo su aprengtu vaiku kambaryje ir ruošėsi su vaiku išeiti, prašė D. pasitraukti iš kambario ir ją išleisti su vaiku. Pirmiausiai D. V. kambaryje atsistojo prie durų ir neleido jai išeiti su vaiku. Laikydama vaiką ant kairės rankos bandė išeiti iš kambario, o jis stovėdamas prie durų kampo pradėjo ją stumdyti rankomis, kad ji neišeitų į koridorių. Galiausiai nukentėjusioji prasmuko į koridorių, laikydama vaiką apsirengė, D. atsistojo prie lauko durų ir bandė užkirsti kelią, kad ji neišeitų su vaiku. Tuo metu namie buvo nukentėjusiosios tėtis, kuriam ji paskambino ir paprašė pabūti su kitu vaiku ir jis buvo atėjęs paimti vaiko. D. neleido jai išeiti pro lauko duris. Jis buvo atsistojęs tarp durų. Jų duryse užraktas yra aukščiau. Ji bandė atidaryti užraktą dešine ranka, stovėjo gal labiau šonu pasisukus ir D. V. netikėtai trenkė jai į dešinį šoną kumščiu. Nukentėjusioji pajuto stiprų skausmą dešiniame šone įstrižai šonkaulių. Kai ją stumdė, to skausmo nejuto. Per tą stresą atsidarė duris ir išbėgo į lauką su vaiku ant rankų.

15. Nukentėjusioji A. V. apie tai, kad jai buvo suduota kumščiu į dešinį šoną (ties šonkauliais) pirma pasakė tėvui A. J.. A. V. tėvui paklausus, kur jai D. V. fizinį skausmą sukėlė, atsakė, kad koridoriuje, kur prie batų, dėl streso net neatsimena, bet laikė A. ant rankų ir norėjo pro duris eit, o nuteistasis ją atgalios stūmė, kad ji neitų pro tas duris. Kai stūmė, čia ties nugara, šone taip, kaip dėjo jai į šoną, ji laikė A. kaire ranka, dešine bandė rakinti duris, o jis jai per tą dešinį šoną ir stūmė atgal (pokalbis nufilmuotas liudytojo A. J., kurį pateikė įgaliota atstovė L. A., pavadinimu „VID_20210228_172301.mp4“). Matęs smūgio sudavimo aplinkybes, tik nematęs smūgio sudavimo vietos, nurodė ir teisme apklaustas liudytojas A. J. (nukentėjusiosios tėvas), kuris parodė, kad iš D. judesio ir to, kad A. V. staiga atšoko, suprato, kad D. V. smūgiavo. D. trenkęs A. pasimetė, matyt suprato, kad peržengė ribas ir pasišalino. Nukentėjusioji apie smurtą pranešė ir atvykusiems medikams (vaizdo įrašas „VID_20210228_182821.mp4“). Vaizdo įraše, darytame pareigūno „Body kamera“ (Nr. B0F1EC6093C4 (1709)), matosi, kad A. V. parodo paraudimą, jį matąs patvirtina pareigūnas, priėjusi medikė jį apžiūri. Tapačias aplinkybės, kaip ir teisme, A. V. nurodė atvykusiai pareigūnei K. N.. Iš pareigūnės 2021 m. vasario 28 d. tarnybinio pranešimo matyti, kad A. V. papasakojo, kad laikant jai vaiką ant rankų, jos vyras pradėjo ją stumdyti svetainėje, nes neleido jai išeiti iš kambario. Vėliau ji vaiką laikė ant kairės rankos ir bandė atrakinti namo duris, kad išeitų iš namų, D. V. kumščiu jai trenkė per dešinės pusės šoną, o tiksliau į šonkaulių sritį, nuo ko ji pajuto stiprų fizinį skausmą. Smūgio vietoje atsirado paraudimas, jai pradėjo labai skaudėti, skauda netgi bandant atsistoti nuo kėdės (t. 2, b. l. 6). Teisme apklausta liudytoja pareigūnė K. N. patvirtino, kad nukentėjusioji pakėlė palaidinę ir matėsi toje vietoje paraudimas, būtent toje vietoje, kur jai ar sudavė ar kaip ten tiksliai buvo nepamena. Nukentėjusioji sakė, kad jai skaudėjo, kad net, kai ėjo į tualetą, negalėjo atsistoti ar atsisėsti, nes skaudėjo šoną. Tą paraudimo vietą fotografavo tarnybiniu telefonu, pradėjo pildyti dokumentus. Pareigūnei parodžius A. J. pateiktą fotonuotrauką, kurioje matosi A. V. pakėlusi golfą ir paraudimas dešinės pusės šone, ties šonkaulių pradžia (t. 4, b. l. 57), liudytoja patvirtino, kad šią fotonuotrauką darė ji. Vaizdo įrašo, pavadinimu „2021_0228_182739_016“ 00:37-01:34 užfiksuota, kaip pareigūnė daro fotonuotrauką (kompaktinis diskas voke, prisegtame ant 3 tomo viršelio). Sužalojimą matęs ant nukentėjusiosios kūno nurodė ir liudytojas P. S., kuris parodė, kad nukentėjusioji pakelė megztinį ir šonkaulių srityje parodė paraudimą. Buvo paraudimas ir patinimas, kraujosruvos būna vėliau. Tikrai matėsi, kad buvo suduota. A. V. sakė, kad jai kumščiu sudavė į priekinę šonkaulių sritį. Tiek vyras, tiek moteris išreiškė savo pozicijas. Nepamena, ar vaiko motina skundėsi nuolatiniu skausmu, ji sakė, kad pajuto fizinį skausmą smūgio metu, sakė, kad jai skauda. Kad nukentėjusioji buvo įvykio vietoje susijaudinusi, patvirtino ir greitosios medicinos pagalbos medikė A. P., kuri teisme parodė, kad nukentėjusioji stengėsi išlikti rami, bet buvo susijaudinusi. Įvertinus šiuos duomenis, teisėjų kolegija konstatuoja, jog nukentėjusiosios A. V. ir liudytojo A. J. parodymai pagrįstai buvo pripažinti patikimais ir jais buvo remiamasi, nes jų viso proceso metu duotus nuoseklius parodymus dėl esminių nusikalstamos veikos aplinkybių patvirtina aptarti įrodymai.

16. Apeliantų daromos išvados, kad nukentėjusiosios minimas stiprus skausmas, netrukdė jai kilnoti ir laikyti vaiką ant rankų, nurodomos aplinkybės kad nukentėjusioji iškart nesikreipė į gydytojus, o smūgio vieta liudytojo A. J. įvardijama skirtingai, nepaneigia fakto, kad nuteistasis smurtavo. Sužalojimo faktas ir nukentėjusiajai A. V. dešinės pusės krūtinės ląstos sumušimas diagnozuotas 2021 m. kovo 1 d., t. y. kitą dieną po įvykio apsilankius VšĮ Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikose (t. 2, b. l. 59) bei po dviejų dienų A. V. apžiūrėjusios specialistės J. B. pateikta 2021 m. kovo 3 d. specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini) (t. 2, b. 1. 30-32). Gynybai abejojant dėl A. V. sužalojimo pobūdžio ir lokalizacijos bei šių išvadų patikimumu, apeliacinės instancijos teisme buvo apklaustos Santaros klinikų gydytoja J. J. (Zacharič) bei išvadą pateikusi specialistė J. B..

17. Apeliacinės instancijos teisme liudytoja J. J. patvirtino duomenis, kurie užfiksuoti apsilankymo kortelėje, ji nurodė, kad ką vizualiai ir kokius požymius matė, turėjo įrašyti ambulatorinio apsilankymo aprašyme. Nurodė, kad A. V. kreipėsi į priėmimo skyrių ir ją konsultavo, kadangi tą dieną budėjo. Pažymėjo, jog asmeniškai A. V. nepažįsta, apsilankymo metu taip pat jos nepažinojo, jokie santykiai jų nesieja. Paaiškino, kad sumušimas, hematoma galėjo būti dėl bet kokios fizinės jėgos poveikio. Liudytoja nurodė, kad visų aplinkybių nepamena, tačiau ką aiškino A. V. turėjo būti parašyta ligos anamnezėje, nes visada rašoma kaip pacientas pasakoja.

18. Apeliacinės instancijos teisme apklausta specialistė J. B. atsakydama į gynybos klausimus ar sužalojimus galėjo pasidaryti pati nukentėjusioji, specialistė nurodė, jog bet kokius sužalojimus gali žmogus pats pasidaryti, jei jie pasiekiami jo paties rankomis arba kitais būdais (atsitrenkdamas, griūdamas), tačiau šiuo atveju klausimas keistas. Pažymėjo, kad sužalojimas pagal spalvą atitinka 3-7 parų laikotarpį iki apžiūros momento. Per storus žieminius rūbus tokio pobūdžio kaip nustatytas sužalojimas atsirasti gali. Pagal savo aprašymą specialistė nurodė, kad greičiausiai buvo ne tik poodinė, bet ir intradermalinė, o intradermalinė atsiranda būtent kažką įspaudžiant, galbūt rūbą, megztinį. Paaiškino, kad fizinį skausmą gali nurodyti tik pati nukentėjusioji, kadangi nėra priemonių kaip fizinį skausmą išmatuoti, galima remtis tik nukentėjusiosios žodžiais, pažymėdama, jog bet koks sužalojimas paprastai turėtų sukelti fizinį skausmą.

19. Teisėjų kolegija įvertinusi nukentėjusiosios parodymus bei liudytojos J. J. ir specialistės J. B. paaiškinimus sprendžia, kad nukentėjusiosios nurodomos aplinkybės neprieštaravo specialistų išvadoms, lokalizacija atitinka būtent tą vietą, kurią nurodė nukentėjusioji, pobūdis sužalojimo taip pat atitinka tai ką paaiškino nukentėjusioji. Todėl apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad šios aplinkybės – sudavimas kumščiu į dešinį šoną, kas buvo įvertinta kaip nežymus sveikatos sutrikdymas, yra įrodytos. Sužalojimą konstatavę gydytoja bei specialistė nesuinteresuotos bylos baigtimi, todėl apeliacinio skundo argumentus, jog nuteistasis fizinio kontakto su nukentėjusiąja neturėjo, savo veiksmais nuteistasis nesiekė sukelti skausmo nukentėjusiajai ir negalėjo suvokti, kad sukels nukentėjusiajai skausmą, vertina kaip subjektyvią ir niekuo nepagrįstą gynybinę poziciją, prieštaraujančią faktinėms aplinkybėms ir atmeta. Paties nuteistojo D. V. parodymai teisme, kad A. V. vengė su juo bendrauti, nuo jo net užsidarė kambaryje, kad nuteistasis kvietė policiją dėl įžvelgiamos vaiko pirštuko traumos, leidžia pritarti apylinkės teismo išvadai, kad konfliktas sukeltas buvo paties D. V., siekiant apkaltinti A. V. vaikų nepriežiūra.

20. Nors gynyba vertina, kad skausmo sukėlimas nėra įrodytas, tačiau D. V. tyčią sukelti nukentėjusiajai BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytus padarinius įrodo jo atlikti veiksmai, kurie įrodyti objektyviais duomenimis, patvirtinančiais, kad prieš nukentėjusiąją vis tik buvo panaudotas smurtas, po ko nukentėjusioji patyrusi fizinį skausmą ėmėsi aktyvių veiksmų teikdama pareiškimą, nuosekliai patvirtindama smurto aplinkybės savo apklausoje pripažinus ją nukentėjusiąja. Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje yra įrodyti visi nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje, požymiai, todėl pirmosios instancijos teismas, remdamasis byloje esančiais rašytinais įrodymais bei juos atitinkančiais liudytojų parodymais, pagrįstai pripažino D. V. kaltu padarius šią veiką.

Dėl civilinio ieškinio

21. Nesutinkama su apeliacinio skundo argumentais, kad pirmosios instancijos teismas nemotyvavo savo sprendimo dėl civilinių ieškinių.

22. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad Vilniaus teritorinės ligonių kasa pateikė civilinį ieškinį, kuriame prašo priteisti iš kalto asmens Privalomojo sveikatos draudimo fondo (toliau – ir PSDF) biudžetui padarytą 95,56 Eur žalą dėl nukentėjusiosios gydymo ir 5 procentus metinių palūkanų už priteistą sumą nuo teismo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos iki visiško žalos atlyginimo. Iš gydymo paslaugų teikimo išrašo matyti, kad gydymo išlaidas sudaro: krūtinės chirurgo apžiūra (19,06 Eur) ir radiologinis ištyrimas (76,50 Eur) viso 95,56 Eur). A. V. nežymus sveikatos sutrikdymas padarytas kaltinamojo D. V. veiksmais, dėl patirtų sužalojimų nukentėjusiajai buvo suteiktos medicininės paslaugos Privalomojo sveikatos draudimo fondo lėšomis, žala neatlyginta, todėl Vilniaus teritorinės ligonių kasa pateiktas civilinis ieškinys tenkintas pagrįstai.

23. Teisėjų kolegijai, įvertinusiai byloje surinktų įrodymų visumą, nekilo abejonių ir kad nukentėjusioji nustatytų D. V. nusikalstamų veiksmų pasėkoje patyrė neturtinę žalą, tad ji turi teisę į šios žalos atlyginimą (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 straipsnio 2 dalis, 6.283 straipsnio 1 dalis). Nustatydamas priteistinos neturtinės žalos dydį, teismas privalo atsižvelgti į minėto CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įvardytus tokio pobūdžio žalos apskaičiavimo kriterijus – į neturtinės žalos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Šis kriterijų sąrašas nėra baigtinis. Kiekvienu konkrečiu atveju teismas, nustatydamas atlygintiną neturtinės žalos dydį, turi įvertinti visą reikšmingų aplinkybių kompleksą, nustatyti teisingą ir protingą kompensaciją nukentėjusiajam, įvertinęs ir kaltojo asmens interesus, siekiant teisingos ir protingos interesų pusiausvyros. Be to, aiškindami ir taikydami neturtinės žalos nustatymo kriterijus, teismai turi atsižvelgti ir į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą teismų praktiką ir, esant tapačioms ar iš esmės panašioms faktinėms bylų aplinkybėms, paisyti jau sukurtų teismo precedentų dėl priteistino neturtinės žalos atlyginimo dydžio. Kita vertus, atkreiptinas dėmesys į tai, kad dėl sveikatos sužalojimo padarytos neturtinės žalos dydžių visiškai suvienodinti teismų praktikos šioje srityje iš esmės neįmanoma, nes kiekvienu konkrečiu atveju būtina vertinti kriterijų neturtinės žalos dydžiui nustatyti visumą, o individualioje byloje šie kriterijai, jų reikšmė ir tarpusavio santykis gali skirtis.

24. Byloje nustatyta, kad D. V. nusikalstamais veiksmais nukentėjusiajai sukėlė fizinį skausmą bei nežymiai sutrikdė sveikatą. Nusikaltimas įvykdytas tyčiniais veiksmais. Be nustatytų padarinių neabejotinai nukentėjusiajai buvo sukelti neigiami dvasiniai išgyvenimai, dvasinis sukrėtimas, pažeminimo jausmas, neigiamai įtakojęs jos asmeninio gyvenimo kokybę. Turtinės žalos atlyginimo reikalavimas byloje nepareikštas. Pagal formuojamą teismų praktiką priteisiamos neturtinės žalos sumos fizinio skausmo, tyčinio nežymaus sveikatos sutrikdymo atvejais paprastai svyruoja apytiksliai nuo 150 Eur iki 1500 eurų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-92/20I4, 2K-270/2014, 2K-408- 507/2015, apeliacinės instancijos nutartys Nr. 1A-378-175/2016, 1A-187-175/2016, 1A-60- 211/2016, 1A-257-135/2016 ir kt.). Šių argumentų pagrindu spręstina, kad pirmosios instancijos teismo priteistas 1000 Eur dydžio neturtinės žalos atlyginimas atitinka aukščiau įvardytus įstatyme numatytus kriterijus ir neprieštarauja susiklosčiusiai teismų praktikai.

25. Apibendrinant išdėstytas aplinkybes teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, darydamas išvadas dėl D. V. kaltės padarius BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą, BPK 20 straipsnyje įtvirtintų reikalavimų nepažeidė, vadovavosi leistinais ir patikimais įrodymais, juos vertino nešališkai atsižvelgdamas į visas teisingam bylos išnagrinėjimui reikšmingas aplinkybes. Visi įrodymai byloje išanalizuoti ir tinkamai įvertinti, išvados pagrįstos nustatytomis bylos aplinkybėmis, motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas vienais įrodymais grindė savo išvadas, o kitus atmetė, kaip nepatikimus, nuosprendyje nurodyti. Aukštesnysis teismas su nuosprendyje išdėstytu įrodymų vertinimu ir padarytomis išvadomis sutinka. Nors apeliaciniame skunde nenurodomi argumentai dėl bausmės individualizavimo, tačiau teisėjų kolegijos vertinimu ir bausmių skyrimą reglamentuojančios normos pažeistos nebuvo. Paskirta bausmė apeliantui tiek savo rūšimi, tiek dydžiu nėra aiškiai per griežta, atitinka apelianto asmenybę, yra adekvati (proporcinga) jo padarytoms nusikalstamoms veikoms. Todėl tenkinti nuteistojo apeliacinį skundą ir naikinti ar keisti skundžiamą nuosprendį apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo.

26. Apeliacinio proceso metu nukentėjusiosios advokatė L. A. prašo priteisti 270 Eur turėtų proceso išlaidų už nukentėjusiosios atstovavimą apeliaciniame procese, pateikė šias išlaidas patvirtinančius dokumentus. BPK 106 straipsnio 2 dalyje be kita ko nustatyta, jog, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Šios nuostatos galioja ne tik nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, bet ir apeliacinėje instancijoje, tačiau pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą praktiką, sprendžiant dėl proceso išlaidų priteisimo už atstovavimą apeliacinės ir kasacinės instancijos teismuose, turi būti atsižvelgiama ir į tai, pagal kieno skundus byla buvo nagrinėjama ir koks yra skundų nagrinėjimo rezultatas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys Nr. 2K-410/2008, 2K-1/2009, 2K-196/2009, 2K-267/2009, 2K-351/2009, 2K-272/2011, 2K-419/2011, 2K-605/2011, 2K-374/2012, 2K-520-303/2015).

27. Nagrinėjamu atveju apeliacinį skundą, kuris yra atmetamas, taip pat ir dalyje dėl neturtinės žalos dydžio, pateikė tik nuteistojo gynėjas. Viena iš nukentėjusiojo dalyvavimo savo teisių gynimo apeliaciniame procese formų yra atstovo advokato dalyvavimas apeliacinės instancijos teismo posėdyje. Kadangi nuteistojo apeliaciniame skunde buvo ginčijami klausimai, tiesiogiai liečiantys ir nukentėjusiosios interesus byloje, todėl ji kreipėsi į advokatą teisinės pagalbos. Dėl to, nukentėjusiosios turėtos išlaidos dėl advokato dalyvavimo apeliacinės instancijos teismo posėdyje, turi būti apmokėtos. Teisėjų kolegija, įvertinusi nurodytas aplinkybes, taip pat baudžiamosios bylos apimtį, sudėtingumą, teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus, daro išvadą, jog nurodyta suma dėl nukentėjusiosios patirtų išlaidų advokatui apeliacinės instancijos teisme turi būti atlyginta visiškai, iš nuteistojo D. V. priteisiant 270 eurų nukentėjusiosios A. V. turėtų proceso išlaidų advokato paslaugoms apmokėti. Jokių duomenų, patvirtinančių sunkią nuteistojo finansinę padėtį, dėl kurios šios išlaidos galėtų būti sumažintos, apeliacinės instancijos teismui nepateikta.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo D. V. gynėjo advokato Girdučio Vainiaus apeliacinį skundą atmesti.

Priteisti iš D. V. nukentėjusiajai A. V. 270 Eur turėtų proceso išlaidų advokato paslaugoms apmokėti.

Nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.

TeisėjaiArūnas BudrysGintaras DzedulionisNijolė Žimkienė