- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-09-29
- Bylos Nr.
- 1A-378-175/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 1-52-1-00036-2014-5
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Jūratė Jakubonienė, Arūnas Paštuolis, Algerdas Urbšys
- Nuteistasis
- K. K.
- Nukentėjusysis
- D. K.
- Advokatai
- Georgijus Zavtrakovas
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jūratės Jakubonienės, Arūno Paštuolio ir Algerdo Urbšio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios K. K. apeliacinį skundą dėl Alytaus rajono apylinkės teismo 2016 m. kovo 14 d. nuosprendžio, kuriuo K. K. pripažinta kalta padariusi nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 145 straipsnio 1 dalyje ir jai paskirta 5 mėnesių viešųjų darbų bausmė, įpareigojant neatlygintinai dirbti visuomenės labui po 20 val. per mėnesį.
Nukentėjusiojo D. K. civilinis ieškinys patenkintas iš dalies ir iš K. K. priteista 300 Eur nusikaltimu padarytai neturtinei žalai atlyginti.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
Žemesnės instancijos teismas
K. K. nuteista už tai, kad 2014 m. sausio 10 d., apie 12 val., UAB „(duomenys neskelbtini)“ patalpose (duomenys neskelbtini), savo darbo kabinete, atsiskaityti iš darbovietės atvykusiam D. K. atsisakius pasirašyti dokumentus ir prašant atiduoti jam priklausančią vairuotojo kortelę, ji išsitraukė savigynai išduotą pistoletą GLOCK 19, jį nukreipė į D. K. ir pareikalavo išeiti iš kabineto, tokiais veiksmais grasino D. K. jį nužudyti ar sunkiai sutrikdyti jo sveikatą ir davė pakankamą pagrindą jam manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas.Alytaus rajono apylinkės teismas konstatavo, kad baudžiamojoje byloje surinktų įrodymų visuma yra pakankama K. K. kaltei pagrįsti ir priėmė apkaltinamąjį nuosprendį. Apeliaciniame skunde K. K. prašo Alytaus rajono apylinkės teismo nuosprendį panaikinti ir baudžiamąją bylą nutraukti, D. K. civilinį ieškinį atmesti.Skunde apeliantė nurodo, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra neteisėtas, nepagrįstas, paremtas teismo motyvais, iškraipančiais savo srities specialistų ir ekspertų išvadas, be jokio motyvuoto tam paaiškinimo. Teismas netinkamai nustatė, taikė ir aiškino faktines bylos aplinkybes, pateiktus į bylą įrodymus, turinčius esminės reikšmės teisingai išspręsti bylą ir todėl teismas netinkamai aiškino ir pritaikė baudžiamąjį įstatymą, pažeidė įtvirtintas įrodymų vertinimo taisykles, priėmė nepagrįstą sprendimą. Teismas neteisingai aiškino byloje pateiktus rašytinius įrodymus, todėl neteisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir klaidingai nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis taikė materialiosios teisės normas. Teismas iškraipė liudytojų parodymus, į bylą pateiktus rašytinius įrodymus, kurie iš esmės keičia bylos esmę. Skunde akcentuojama, kad K. K., būdama įmonės direktore, niekada jokia forma, nei žodžiu, nei raštu neprašydavo nei vieno vairuotojo, kad šis jai paliktų savo asmeninę vairuotojo kortelę, kuri yra skirta individualiam naudojimui. Tačiau teismas susirašinėjimą tarp darbuotojo ir direktorės interpretavo priešingai, nei užfiksuota 2014 m. vasario 6 d. daiktų apžiūros protokole.Skunde atkreipiamas dėmesys, kad Valstybinė kelių transporto inspekcija prie Susisiekimo ministerijos yra atsakinga už vairuotojo tachografų kortelių išdavimą, keitimą, atnaujinimą, priežiūrą, atsiėmimą, vairuotojo kortelės paskirtį savo oficialiame tinklapyje aiškina taip: vairuotojo kortelė skirta tam, kad būtų galima identifikuoti vairuotoją bei laikyti informaciją apie vairuotojo veiklos laikotarpius. Vairuotojas gali turėti tik vieną galiojančią kortelę. Jis privalo naudoti tik savo asmeninę kortelę. Neleidžiama naudoti kortelės, kurios galiojimo laikas yra pasibaigęs. Jeigu vairuotojo kortelė sugadinama, blogai veikia, pametama arba pavagiama, vairuotojas per 7 kalendorines dienas turi kreiptis į inspekciją, kad kortelė būtų pakeista. Byloje nėra duomenų apie tai, kad D. K. kreipėsi su prašymų nurodydamas, kad dingo jo kortelė ar buvo pasisavinta. Todėl pirmosios instancijos teismas iškraipė K. K. susirašinėjimo su D. K. duomenis. Pažymima, kad D. K. nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisme nekėlė klausimo, jog jis neturi ir/ar prarado dėl K. K. kaltės savo tachografo kortelę. Trumposios žinutės, tarp K. K. ir D. K. rašytos nuo 2013 m. gruodžio 31 d. iki 2014 m. sausio 10 d., tik patvirtina, kad D. K. dėl nesuprantamų priežasčių terorizavo K. K. dėl savo dokumentų, kurių ne tik nebuvo, tačiau, savaime aišku, ir negalėjo būti pas K. K.. Kad D. K. priklausanti tachografo/vairuotojo kortelė buvo pas jį, nuosekliai patvirtino K. K. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme. Iš to darytina išvada, kad teismas vadovavosi ne kruopščiai išanalizuotais, ištirtais ir patikrintais duomenimis, o atsainiais ir deklaratyviais D. K. teiginiais. Atkreipiamas dėmesys, kad D. K. nei tyrimo metu, nei nagrinėjant bylą teisme neišreiškė, jog jam iš direktorės K. K. pusės nebuvo grąžinti kokie nors dokumentai.Skunde pažymima, kad šiuo atveju tarp K. K. ir D. K. vyko konfliktas, kuris vyko dėl piniginių motyvų. K. K. 2014 m. sausio 10 d. susitikimo darbo kabinete metu D. K. pateikė tvarkingus dokumentus, su kuriais D. K. tyčia nenorėjo pažindintis ir nepasirašė, kad nereikėtų direktorei grąžinti jam pervesto ir nepanaudoto avanso už komandiruotę, smogė už tai direktorei į veidą ir parašė policijai pareiškimą, jog buvo verčiamas rašyti tuščius dokumentus, todėl, neva, jam nesutinkant, direktorė jį varė iš kabineto grasindama ginklu.K. K. taip pat nurodo, kad visiškai nepagrįstas yra prokurorės teiginys, kad D. K. iki 2014 m. sausio 10 d. susitikimo su K. K. negalėjo žinoti apie tai, kad jam yra 713 Lt permoka. D. K. vairuotoju dirba daug metų ir dienpinigių apskaičiavimo ypatumus išmano. Kad D. K. žinojo apie permoką iki 2014 m. sausio 10 d. pokalbio patvirtina ir darbo ginčų komisija 2014 m. vasario 12 d. sprendime. Tai patvirtina ir jo 2014 m. sausio 16 d. VDI (duomenys neskelbtini) teritorinio skyriaus Darbo ginčų komisijai rašytas prašymas išieškoti 1300 Lt dienpinigių. Negana to, kad garso įrašai suklastoti, sumontuoti ir/ar įrašyti ne K. K. ir D. K. susitikimo vietoje (duomenys neskelbtini), patvirtina ir tai, jog šiuo nurodytu adresu durų atidarymo signalas neinformavo. Teismas ir prokuratūra viršijo savo įgaliojimus nepatikrinę šio fakto proceso metu, neatliko įrodymų tyrimo, o K. K. reiškė kaltinimus. Įraše girdisi kažkieno nenustatyti balsai, o teismas aiškina, jog tai K. K. sako D. K. „viso gero“. Maža to, K. K. teisme nurodė, jog šiuose garso įrašuose 2014 m. sausio 15 d., 9.00-12.10 val. daiktų apžiūros protokole iššifruotas moters balsas priklauso nebe jai. Teismas į tai neatsižvelgė. Balsų nustatymo ekspertizės nebuvo skirtos. Teisme perklausytuose garso įrašuose nebuvo girdima „viso gero“, kurie užrašyti 2014 m. sausio 15 d. daiktų apžiūros protokole. Pirmosios instancijos teismas iškraipė teisiamojo posėdžio turinį, kur nurodo, kad teisiamojo posėdžio metu buvo perklausyti kompaktinėje plokštelėje esantys garso įrašai, kurie atitinka 2014 m. sausio 15 d. daiktų apžiūros protokole užfiksuotus duomenis. Teismas nenurodo, kokie kompaktinėje plokštelėje esantys garso įrašų fragmentai atitinka daiktų apžiūros protokole užfiksuotus duomenis, kadangi kompaktinėje plokštelėje esantys garso įrašai įrašyti be pauzių, o pateikti ištisai, kaip natūraliai jie atrodytų taip, jeigu būtų perklausyti iš D. K. priklausančio mobiliojo ryšio telefono. Tačiau teismo posėdyje nebuvo galima apžiūrėti D. K. telefono, kadangi jis buvo išreikalautas iš D. K. ir specialiai teismui pristatytas tik 2016 m. sausio 29 d., kai buvo sakomos baigiamosios kalbos ir teisme teisėja paskelbė, jog nėra galimybės jo apžiūrėti, kadangi jis neįsijungia, t. y. neveikia. Teismas neatliko įrodymų tyrimo, kaip netyčia šiuo telefonu daromas garso įrašas yra sustabdomas, vėl paleidžiamas, po to vėl pradedamas naujas garso takelis. Teismas vietoj šioje vietoje ypač svarbaus išsamaus įrodymų tyrimo apsiribojo formaliu paaiškinimu, kad tai, jog pagal specialisto išvadą pokalbio įrašas nėra ištisinis, nedaro šio įrašo nepatikimu ar netikru. Teismo atliktas įrodymų tyrimas pagrįstas abstrakčiomis prielaidomis, nepagrįstais įrodymais, nepatvirtintais ir, juo labiau, nepatikrintais faktais. Teismas neatsakė į klausimą, kodėl ir kaip kiti du garso įrašai yra neištisiniai. Be to, jei įrašas įrašymo metu nutrūko, jį reikėjo atitinkamai ir vėl paleisti, kad jis būtų neištisinis, kad pratęsti įrašą. Kad pradėti naują įrašą, reikėjo išeiti iš įrašymo režimo ir vėl iš naujo pradėti įrašymą. Teismas neatliko šio įrodymo tyrimo, neišklausė nei vieno proceso dalyvio nuomonės apie išklausytų garso įrašų atitikimą su 2014 m. sausio 15 d. daiktų apžiūros protokolu, apsiribojo atsainiu paaiškinimu, kad telefonas yra paprastos konstrukcijos ir praktiškai visos funkcijos yra valdomos vos ne vienu ir tuo pačiu mygtuku. Atkreipiamas dėmesys, kad prokurorė baigiamosiose kalbose taip pat neatmetė galimybės, kad įrašai galėtų būti padirbti.Teismas nuosprendyje vadovavosi 2014 m. sausio 20 d. specialisto išvada, kurioje nurodyta, kad tirti pateikti penki šoviniai, kurie tyrimo metu sunaudoti. Teismas, atlikdamas įrodymų tyrimą, nesiaiškino ir neatsakė į klausimą, kurį kėlė K. K., kokiu tikslu buvo sunaudoti visi penki šoviniai, o nebuvo išsiaiškinta, ar vienas iš penkių tyrimui pateiktų šovinių yra buvęs vamzdyje. Vadovaujantis K. K. ikiteisminio tyrimo metu pateiktu pranešimu apie įtarimą, jog ji išsitraukė savigynai išduotą pistoletą, užtaisytą penkiais šoviniais, akivaizdu, kad teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, šio prieštaravimo nepašalino.Teismas nuosprendyje nurodė, kad D. K. prieš komandiruotę susirgo, todėl K. K. jam liepė parašyti pareiškimą, neva, kadangi sergi, tai įmonei esi nereikalingas. Tačiau tokie D. K. argumentai niekuo nepagrįsti, išskyrus tik jo paties noru apkaltinti K. K.. D. K. susirgus, K. K. jam patarė apsilankyti pas gydytoją, pasiimti nedarbingumo pažymėjimą ir gydytis. D. K. taip ir padarė, vėliau telefonu informavo, kad išeina iš darbo ir paštu yra išsiuntęs įmonei prašymą atleisti savo noru. Buvo priimtas įsakymas D. K. atidirbti dvi savaites, su šiuo įsakymu jis buvo supažindintas. Apie tokį įsakymą K. K. jį trumposiomis žinutėmis informavo ir iki 2014 m. sausio 10 d. susitikimo. Kaip tik po to D. K. pradėjo K. K. rašinėti neadekvačias žinutes. Pažymima, kad teismas iškraipė K. K. 2014 m. vasario 6 d. (duomenys neskelbtini) AVPK reikalaujamų daiktų, dokumentų pateikimo protokolą, kur buvo fotografuotas bendravimas D. K. su K. K. trumposiomis žinutėmis laikotarpiu nuo 2013 m. gruodžio 31 d., t. y. nuo to laiko, kai K. K. sužinojo apie D. K. norą išeiti iš darbo, iki 2014 m. sausio 10 d., t. y. iki jų kabinete įvykusio konflikto. Teismas neteisingai nurodė, kad pas darbdavį buvo likę nukentėjusiojo dokumentai – vairuotojo ir medicininė kortelės, kuriuos direktorė pažadėjo atsiųsti, tačiau nesiuntė, vilkino. Pažymima, kad asmeninė medicininė kortelė yra ir privalo būti poliklinikose pagal asmens gyvenamąją vietą ir ją išsinešti yra draudžiama. Todėl D. K. neįrodė, jog direktorė turėjo ir /ar galėjo turėti jam priklausančią tokią medicininę kortelę. Be to, K. K. D. K. jokių jo asmeninių dokumentų siųsti nežadėjo, nes jų ir neturėjo. Teismas iškraipė D. K. parodymus taip, jog neva jis sakė <...> vėliau pasakė, kad siųsti nenori, o grąžins, kai atvažiuos, todėl teko pačiam iš (duomenys neskelbtini) vykti į (duomenys neskelbtini), nes be vairuotojo kortelės negalėjo niekur įsidarbinti <...>. Tokios teismo interpretacijos yra nepagrįstos ir išgalvotos bei patvirtina tik viena, jog D. K., dar turėdamas nedarbingumo pažymėjimą, rado kitą darbą ir nedarbingumo pažymėjimo metu norėjo nutraukti darbo santykius, kad darbintis kitoje įmonėje. Panašiai D. K. liudijo ir teisme nurodydamas, kad jį piktino direktorės pranešimas, kad jam susidarė dienpinigių permoka ir ją reikia grąžinti arba atidirbti. Todėl D. K. kilo planas apkaltinti direktorę jo vairuotojo ir Sodros pažymėjimo pasisavinimu kai tik sužinojo iš trumpųjų žinučių, kad direktorė parengė įsakymą dviejų savaičių atidirbimui. Pinigų D. K. į K. K. įmonės kasą grąžinti taip pat nenorėjo. K. K. atkreipia dėmesį į tai, kad D. K. iš esmės pavyko įgyvendinti sumanymą, kadangi po įvykusio smurtinio užpuolimo iš D. K. pusės, K. K. jį atleido tą pačią dieną. O D. K., išsigandęs to, ką padarė, policijai pranešė, neva K. K. jam grasino ginklu. Teismas nuosprendyje nurodė, kad D. K. žinojo iš kolegų, kad gali būti problemų atsiskaitant iš įmonės, todėl, neperspėdamas K. K., įrašė jų pokalbį asmeniniu telefonu. Nėra aišku, apie kokį problemų kilimą kalbėjo teismas, tačiau K. K. vadovaujama įmonė susidūrė ne su vienu nesąžiningu darbuotoju, kurių veiksmus nagrinėjo teismas. Teismas nurodo, kad D. K. <...> įrašo darymo metu telefoną laikė rankose po stalu. Įrašą darydamas nesijaudino, tačiau kaip apžiūrėjo dokumentus, gal buvo pasidėjęs telefoną ant kėdės ar ant kojų, todėl galėjo būti, kad kažką papildomai paspaudė, galėjo paspausti pauzę, jo telefonas yra valdomas vienu mygtuku: sustabdyti-paleisti <...>. Atsižvelgiant į tai, jei žmogus nesijaudina, vadinasi jo atliekami veiksmai yra sąmoningi, koncentruoti ir apgalvoti. Vėl pagrįstai kyla klausimas, kodėl trys garso įrašai padaryti 2014 m. sausio 10 d., yra neištisiniai, o įraše Nr. 2 yra netgi 1,5 min. pauzė. Kodėl telefonu padarytas pirmas garso įrašas būtent 2014 m. sausio 9 d., po to, kai D. K. susitarė su K. K. 2014 m. sausio 10 d., apie 11 val., susitikti kabinete. Vadinasi D. K. iš anksto planavo savo veiksmus, kuriuos įgyvendino prieš K. K.. 2014 m. sausio 10 d., treniravosi, kaip veikia telefono įrašymo mechanizmas, o ne taip, kad, neva, įrašinėti pradėjo netyčia. Dėl šio fakto D. K. parodymai 2014 m. sausio 10 d., 2014 m. kovo 19 d. apklausose nesutampa. Vienoje iš apklausų D. K. teigia, jog įrašinėti ėmė iš karto, kai užėjo į biuro patalpas, kitoje apklausoje teigia, jog įrašinėti pradėjo pokalbio eigoje. Nesutampa parodymai ir toje dalyje, kur D. K. nurodo apie grasinimo pistoletu jam momentą. Neįtikimai skamba ir D. K. versija, jog jis po to, kai K. K. neva buvo nutaikiusi į jį ginklą, <...> jis stipriai timptelėjo į save, paėmė, atsistojo, atsisveikino ir išėjo <...>. Tai prieštarauja jo paties 2014 m. kovo 19 d., 10.00-12.00 val. duotiems parodymams <...> tikrai neišdrįsčiau mušti kito žmogaus, juo labiau moters ir dar turinčios ginklą, iš kurio kiekvieną akimirką gali nušauti <...>. Pirmosios instancijos teismas, atlikęs įrodymų tyrimą, atsakyti į tai neturėjo kompetencijos. Teismas nesiaiškino ir to fakto, jog D. K. <...> išsigando, kai K. K. ginklą nukreipė į jį, tačiau išgąsčio stengėsi neparodyti, nes jam būtinai reikėjo atsiimti savo dokumentus, be kurių jis negalėjo įsidarbinti kitame darbe <...>. Taigi, D. K., pasak teismo, civilinį ieškinį reiškė 1000 Eur sumai, nes jam buvo svarbiausi dokumentai, kuriuos jis turėjo atsiimti iš direktorės. Tačiau teismas neįrodė, kad D. K. priklausantys dokumentai buvo būtent pas K. K. ir/ar ji galėtų juos turėti. Apeliantė pabrėžia tai, kad D. K. teisme nepatvirtino savo parodymų, kad jis civilinį ieškinį 1000 Eur reiškia dėl to, kad jam buvo grasinta ginklu, nukreipiant ginklo vamzdį į jį ar nenukreipiant. Teisme motyvuodamas civilinį ieškinį D. K. net neužsiminė apie kažkokį, bent menkiausią, grasinimą jo atžvilgiu iš K. K. pusės. Duodamas parodymus teisme į teismo klausimą, kuo motyvuoja savo civilinį ieškinį, D. K. padvejojęs atsakė, jog tiksliai nežinąs, tačiau remiasi tuo, jog tiek prašo visi. K. K. atkreipia dėmesį ir į tai, kad teismas nesiaiškino, kodėl D. K. apklausos protokolas, surašytas 2014 m. sausio 10 d., 14.20-15.00 val., surašytas gerokai anksčiau, negu buvo gautas jo pareiškimas dėl įvykusio konflikto su direktore, ar jis nesurašytas atgaline data. Teismas taip pat neatliko įrodymų tyrimo kur beveik keturias valandas buvo D. K., kol 15.27 val. buvo gautas jo pareiškimas. Kad D. K. visą tą laiką buvo policijos komisariate ir laukė, įrodymų nėra. Tai, kad D. K. buvo iš policijos komisariato pasišalinęs, o su juo buvo ir mobilaus ryšio telefonas su įrašais, kuriuos jis turėjo laiko sumontuoti pagal jam naudingą scenarijų, patvirtino policijos tyrėjos R. V. 2014 m. sausio 22 d. liudytojo apklausos protokolas baudžiamojoje byloje Nr. 52-1-00037-14. Su R. V. K. K. nurodo susipažinusi ne visai laikantis policijos pareigūnų profesinės etikos principų. R. V., duodama parodymus dėl incidento, buvo ne tik neobjektyvi, tačiau ir turėjo asmeninį išankstinį nusistatymą prieš K. K.. Teismas nesiaiškino šio incidento, tačiau 2016 m. kovo 14 d. nuosprendyje aprašė apie tai, kad, neva, R. V. teisingai elgėsi neprisistatydama, tokių motyvų niekuo nepagrindė.Pirmosios instancijos teismas neatliko įrodymų tyrimo, nepašalino prieštaravimų tarp liudytojų parodymų, paliko spragų interpretacijoms, kad garso įrašus D. K. savo mobilaus ryšio telefone turėjo laiko ir galėjo sumontuoti iki tol, kol jie buvo pateikti policijos pareigūnams. Pirmosios instancijos teismas pabrėžė, kad R. V. K. K. darbo vieta atrodė tvarkinga, nebuvo muštynių požymių, tačiau neargumentavo, kodėl darbo vieta turėtų atrodyti kaip po muštynių, jei nei vienas liudytojas apie tai neužsiminė. Teismas nesiaiškino aplinkybių, kodėl tyrėja R. V., kuri vykstant ikiteisminiam tyrimui dar buvo ir paaukštinta, padarė esminį pažeidimą (BPK 117 straipsnio 1 dalis). Tyrėja, 2014 m. sausio 10 d. iškėlusi iš D. K. priklausančio telefono garso įrašus ir jam grąžinusi telefoną su įrašais, padarė esminį BPK pažeidimą, kurio esmė ta, kad ikiteisminio tyrimo duomenys neskelbtini. Šie duomenys iki bylos nagrinėjimo teisme gali būti paskelbti tik prokurorui leidus ir tik tiek, kiek pripažįstama leistina. Kur, kam ir kada D. K. skelbė jo telefone likusius garso įrašus, teismas taip pat nesiaiškino. Be to, pirmosios instancijos teismas nepašalino prieštaravimų tarp liudytojų policijos tyrėjos R. V. ir medikės D. V. paaiškinimų apie K. K. padarytus ir vizualiai matomus sužalojimus. Be to, būtent tyrėja R. V. įdavė K. K. užduotį atlikti objektų tyrimą 2014 m. sausio 10 d., apie 17 val., kai teismo medicinos ekspertai jau nedirbo. K. K. nurodo norėjusi tą pačią dieną daryti tyrimą, tačiau tyrėja jai paaiškino, kad ekspertai jau nedirba. Pirmosios instancijos teismas nepašalino prieštaravimų, kodėl liudytoja apklausta R. V. parodė, kad <...> D. K. buvo susijaudinęs, sakė „įsivaizduojat, man ginklu grasino vidury dienos“‘. Matėsi išgąstis. Iš jo žodžių, elgesio, kūno kalbos suprato, kad jis tai suprato kaip realų pavojų <...>. Kai tuo tarpu apklausiamas liudytoju D. K. 2014 m. kovo 19 d. parodė, kad jis save laikąs ramiu, stabiliu ir drąsiu vyru. Be to, pats D. K. šioje apklausoje parodė, jog nuvykęs ekipažas rado kruviną K. K., nors D. K. tvirtina K. K. nemušęs.Pasak nuteistosios, teismas taip pat nepašalino prieštaravimų tarp liudytojų D. B., Ž. Z. ir D. K. parodymų apie tai, kaip K. K. elgėsi atiduodama ginklą ir jį apžiūrint pareigūnams. Teismas savo išvadas, kad D. K. grėsė realus pavojus, grindė tik tuo, kad K. K. turėtas ginklas yra pavojingesnis už kitų gamintojų ginklus. Dėl policijos tyrėjos D. M. parodymų apeliantė nurodo, kad D. M., nebūdama ekspertė, nurodė, kad įrašų laikotarpiai skyrėsi minutėmis ir tie protrūkiai garso įraše galėjo atsirasti dėl gautos sms žinutės. Tyrėja taip pat nurodė, kad dėl garso įrašų suradimo ir perklausymo į pagalbą kvietėsi kolegas, nes jai ši užduotis buvo per sunki, bijojo kažką ištrinti. Atkreipiamas dėmesys ir į tai, kad įrašų trukmė diske, lyginant su įrašais mobiliajame telefone, skyrėsi. Dėl specialistės Ž. P. paaiškinimų ir jos pateiktos išvados K. K. pažymi, kad specialistė teismo posėdyje patvirtino, kad grasinimo sudėties pateiktuose garso įrašuose nėra. Nėra požymių, kad D. K. būtų išsigandęs.Teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, nesivadovavo ilgametį darbo stažą turinčios specialistės išvada bei jos objektyviais ir neginčytinais paaiškinimais, todėl priėmė nepagrįstą apkaltinamąjį nuosprendį. Teismas neatsižvelgė į K. K. baigiamąsias kalbas ir, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, nesivadovavo įsiteisėjusiu 2014 m. birželio 13 d. Šiaulių apylinkės teismo sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-3074-901/2014, o rėmėsi neįsiteisėjusiu Alytaus rajono apylinkės teismo 2016 m. sausio 6 d. nuosprendžiu byloje Nr. PK-2-878/2016. Teismas neatsižvelgė, kad konfliktas tarp K. K. ir D. K. įvyko dėl piniginių motyvų, dėl to D. K. sumušė K. K., skubiai pasišalino iš biuro ir, siekdamas išvengti atsakomybės, policijos komisariate parašė pareiškimą, kad K. K. grasino ginklu. Teismas neatsižvelgė į tai, jog D. K. pripažino, kad jį sunervino tai, kad jam reikėjo dienpinigių susikaupusią permoką arba grąžinti į įmonės kasą, arba atidirbti dvi savaites. Taip pat neatsižvelgė, kad į biurą pirmieji atvykę policijos pareigūnai nurodė, kad ginklas nebuvo užtaisytas. Atkreipiamas dėmesys, kad D. K. K. K. sužalojo, kai stovint už stalo šiek tiek dešine puse atsisukus į D. K. ir veidu į duris kaip tik tuo metu, kai K. K. rengėsi jai D. K. ką tik nusviestą per stalą tachografo kortelę įdėti į skanavimo aparatą. Kaip tik tada D. K. atsistojo ir smogė K. K.. Visi D. K. parodymai yra grynas melas, gerai apgalvotas ir surežisuotas spektaklis siekiant nuslėpti savo nusikaltimą. Byloje nėra jokių patikimų duomenų, kurie pagrįstų, kad K. K. grasino D. K.. Teismas vadovavosi neteisėtu D. K. darytu garso įrašu, kuris, neva, patvirtina ginklo nukreipimo faktą į D. K. ir kuriame yra tik D. K. pokalbis su savimi apie pistoletą. Teismas visiškai be pagrindo savo išvadas grindė ir tuo, kad kabinete nebuvo jokių grumtynių pėdsakų, kraujo žymių, kadangi jų, įvertinus K. K. ir D. K. fizines savybes, ir negalėjo būti. Nors kraujo nebuvo ir sužalojimų vizualiai nesimatė, liudytoja apie pakraujavusias dantenas patvirtino. Garso įraše užfiksuoti duomenys negali būti laikomi įrodymais, nes įrašas mobiliuoju telefonu buvo darytas K. K. neįspėjus. Be to, iš šio garso įrašo turinio galima spręsti, kad būtent D. K. grasina K. K., o ne atvirkščiai. Teismas ne tik vadovavosi neteisėtu būdu gautais garso įrašais, bet, jais remdamasis, priėmė neteisėtą nuosprendį. Teismas nebuvo suinteresuotas atlikti išsamų garso įrašų tyrimą ir priimti teisėtą nuosprendį. Teismo vertinti garso įrašai neturi ryšio su įrodinėjimo dalyku, yra neleistini ir nepatikimi. Šie įrodymai, kaip teismo proceso metu patvirtino pats D. K., buvo padaryti neteisėtai. Teismas visiškai neatsižvelgė į K. K. parodymus, kad visas konfliktas vyko dėl piniginio motyvo. Iš pradžių D. K. buvo supažindintas su pinigine permoka, kurią turėjo gražinti įmonei arba vykti į komandiruotę ir ją atidirbti. D. K. nenorėjo sutikti su tokia darbdavio sąlyga ir tokia pozicija jį piktino. Šiaulių apylinkės teismo sprendimu buvo pripažinta, kad D. K. iš K. K. vadovaujamos įmonės pinigų, dėl kurių įvyko konfliktas ir K. K. buvo sumušta, reikalavo neteisėtai. Šio sprendimo, kurio D. K. neskundė, teismas nevertino. Pirmosios instancijos teismas visiškai netyrė K. K. sužalojimo fakto, atmesdamas jį vadovaujantis neįsiteisėjusiu Alytaus rajono apylinkės teismo sprendimu, kuriuo D. K. buvo išteisintas. K. K. pabrėžia, kad jai padaryti sužalojimai buvo nustatyti objektyviais duomenimis, kurių teismas nevertino. Nagrinėjamu atveju D. K. neįrodė, kad jis buvo išsigandęs ar turėjo pagrindo bijoti. Pats D. K. prieštarauja savo parodymams nurodydamas, kad nemušė K. K., nes ši turėjo ginklą, tačiau nurodo, kad truktelėjo stipriai dokumentus ir taip atsiėmė juos, o po to pareiškė, kad „dabar galime kalbėtis“ ir pokalbis tęsėsi toliau. Ir visa tai vyko po to, kai, pasak jo, jam buvo grasinta ginklu. Tik vėliau jis pakeitė savo parodymus nurodydamas, kad atsiėmė dokumentus, iš karto atsisveikino ir išėjo, daugiau negrįžo. K. K. tvirtina, kad byloje nėra įrodyta, jog ji grasino nukentėjusiajam, todėl negali būti priteistas ir civilinis ieškinys. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje nuteistoji K. K. ir jos gynėjas advokatas G. Zavtrakovas apeliacinį skundą palaikė, prašė apkaltinamąjį nuosprendį panaikinti ir K. K. išteisinti. Prokuroras prašė nuteistosios K. K. apeliacinį skundą atmesti, kaip nepagrįstą. Nuteistosios K. K. apeliacinis skundas atmetamas.
Apeliacinės instancijos teismas, laikydamasis BPK 320 straipsnio 5 dalies reikalavimų ir neišeidamas už apeliacinio skundo ribų, bylą patikrina tiek, kiek prašoma apeliaciniame skunde. Nuteistoji apeliaciniame skunde ginčija pirmosios instancijos teismo atliktą įrodymų vertinimą ir nuosprendyje padarytas išvadas dėl jos kaltės padarius nusikaltimą, numatytą BK 145 straipsnio 1 dalyje. K. K. įsitikinimu, teismas nepašalino byloje esančių prieštaravimų, įrodymus vertino nesilaikydamas BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų, dėl to nuosprendis negali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu. BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad teismas nuosprendyje savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami vadovaujantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi pirmosios instancijos teismo teisėjų vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus turi remtis visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Byloje įrodymai turi būti vertinamai išsamiai, nešališkai, vertinama jų visuma, o ne atskiri duomenys. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, konstatuoja, jog paminėtų reikalavimų teismas, pripažindamas K. K. kalta dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 145 straipsnio 1 dalyje, nepažeidė, įrodymų vertinimą reglamentuojančias normas taikė tinkamai. Pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė ir išnagrinėjo visus byloje surinktus įrodymus ir teisingai juos įvertino, nuosprendyje padarytos išvados dėl K. K. kaltės išsamiai argumentuotos ir pagrįstos.Iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad nuteistoji nesutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis dėl jos kaltės, tačiau nenurodo jokių naujų aplinkybių ar įrodymų, kurie nebuvo žinomi nagrinėjant bylą apylinkės teisme ir šio teismo nebuvo įvertinti. Apeliacinis skundas iš esmės yra grindžiamas nuteistosios subjektyviu įrodymų vertinimu tvirtinant, kad būtent apeliaciniame skunde dėstomas surinktų įrodymų ir nustatytų faktinių aplinkybių vertinimas turi būti laikomas teisingu. Tačiau teisėjų kolegija, susipažinusi su bylos medžiaga, sutinka ne su nuteistosios apeliaciniame skunde nurodytais argumentais, o su teismo išvada, kad K. K. kaltė dėl jai inkriminuoto nusikaltimo yra įrodyta byloje surinktais ir tinkamai ištirtais duomenimis: nukentėjusiojo, liudytojų parodymais, nukentėjusiojo D. K. pateiktu pokalbio su K. K. garso įrašu, specialistės išvada ir jos paaiškinimais dėl garso įrašo tyrimo, ginklo tyrimo specialisto išvada, iš dalies pačios K. K. paaiškinimais ir kitais rašytiniais įrodymais, detaliai aprašytais ir tinkamai įvertintais pirmosios instancijos teismo. BK 145 straipsnio 1 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas grasino nužudyti žmogų ar sunkiai sutrikdyti jo sveikatą, jeigu buvo pakankamas pagrindas manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas. BK 145 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos, kurios padarymu pripažinta kalta K. K., objektyvieji požymiai pasireiškia žodžiu, raštu, telefonu ar kitokia forma pranešant žmogui, kad jis gali būti nužudytas ar sunkiai sutrikdyta sveikata. Grasinimas – tai pavojingas tyčinis poveikis kito žmogaus psichikai, verčiant bijoti, kad dėl tolesnių grasinančio asmens veiksmų gali atsirasti sunkūs neigiami padariniai. Grasinimo realumą rodo aplinkybės, apibūdinančios veiksmus, jų formą ir pobūdį, kaltininko pavojingumą visuomenei, ginklo, peilių ar kitų priemonių turėjimas, jų demonstravimas, chuliganiškas elgesys. Vertinant grasinimo realumą, reikšmės turi tai, kaip jį suprato nukentėjusysis, ar jis turėjo pagrindo manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas. Subjektyvieji požymiai pasireiškia tiesiogine tyčia, kurios esmė tokia: grasinantysis supranta, kad pavojingai psichiškai veikia kitą žmogų, keldamas jam baimę, kad priverstų jį paklusti savo valiai, ir nori taip elgtis. Tai – bauginimo procesas, baimės kitam asmeniui sukėlimas, o ne grasinančio asmens realūs ketinimai įgyvendinti smurtą. Grasinimo sudėčiai pakanka, kad kaltininkas siekia sudaryti įspūdį nukentėjusiajam, jog grasinimas bus įvykdytas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-26/2010). Nuteistoji K. K. neigia išsitraukusi ginklą ir juo grasinusi nukentėjusiajam D. K., tačiau pirmosios instancijos teismas pagrįstai jos paaiškinimus vertino kritiškai, kaip pasirinktą gynybinę taktiką siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės ir nurodė išsamius tokio vertinimo motyvus, su kuriais apygardos teismo teisėjų kolegija sutinka. Byloje esančiais įrodymais nustatyta, kad D. K., iš anksto susitaręs su K. K., atvyko pas ją į biurą, kad būtų įformintas jo atleidimas iš darbo. D. K. atsisakant pasirašyti kai kuriuos dokumentus, reikalaujant grąžinti jo dokumentus (vairuotojo kortelę), aiškinantis dėl išmokėtų pinigų, tarp K. K. ir D. K. prasidėjo konfliktas, kurio metu D. K. išsitraukė legaliai laikomą ginklą ir juo pagrasino D. K., reikalaudama išeiti iš kabineto. Įvertinus faktinę situaciją, kuriai esant buvo išsitrauktas ginklas, nėra pagrindo abejoti, kad D. K. situaciją, kai, vykstant konfliktui, įmonės direktorė darbo kabinete, būdama nedideliu atstumu nuo nukentėjusiojo, aplink nesant kitų asmenų, išsitraukė ginklą ir nukreipė į jį, vertino kaip keliančią realų pavojų jo gyvybei ir turėjo pagrindo nerimauti, kad K. K. ginklą gali panaudoti. Tokią išvadą patvirtina ir nukentėjusiojo elgesys – D. K. iš karto po įvykio kreipėsi į policiją, pranešdamas apie tai, kad K. K. jam grasino ginklu. Abejoti nukentėjusiojo paaiškinimais dėl faktinių aplinkybių nėra objektyvaus pagrindo, kadangi, kaip teisingai nurodyta ir skundžiamame nuosprendyje, esminių prieštaravimų nukentėjusiojo parodymuose nėra, dėl esminių šiai bylai aplinkybių jo parodymai viso proceso metu buvo nuoseklūs, juos patvirtino ir paties nukentėjusiojo mobilaus ryšio telefonu darytas pokalbio su K. K. garso įrašas, kuris pirmosios instancijos teismo pagrįstai pripažintas įrodymu. Garso įraše, kuris buvo išklausytas ir apeliacinės instancijos teismo posėdyje, fiksuotos D. K. išsakytos frazės „<...> negąsdink savo tuo pistoletu, gerai <...>“, „<...> nušausit gal mane čia dabar vietoj?<...>“, patvirtina nukentėjusiojo nurodytą aplinkybę, kad ginklą K. K. buvo išsitraukusi ir jį nukreipusi į nukentėjusįjį. Pačios nuteistosios paaiškinimai apie esmines šiai bylai aplinkybes, kaip teisingai nuosprendyje nurodė ir pirmosios instancijos teismas, yra nenuoseklūs, kiti bylos įrodymai jų nepatvirtina. K. K. tvirtina, kad būtent D. K. buvo agresyvus, trenkė jai į veidą, dėl to ji buvo praradusi sąmonę, tačiau ši jos versija teisminio bylos nagrinėjimo metu buvo paneigta. Teisėjų kolegijos vertinimu, užsitęsusioje konfliktinėje situacijoje, kuri susidarė D. K. ir K. K. nesutariant dėl atleidimo iš darbo įforminimo, tokie K. K. veiksmai, kaip šaunamojo ginklo išsitraukimas, visiškai pagrįstai nukentėjusiojo buvo suvokti, kaip reali grėsmė asmens gyvybei ar sveikatai. Byloje surinkti įrodymai, įvykių seka ir aplinkybės susiklosčiusios iki įvykio, t. y. nukentėjusiojo atsisakymas pasirašyti dokumentus, reikalavimas atiduoti jam priklausančius dokumentus, buvusius pas K. K., nesutarimai dėl išmokėtų pinigų grąžinimo, nukentėjusiojo atsisakymas išeiti iš kabineto keliant savo reikalavimus tik patvirtina nuteistosios siekį įbauginti D. K.. Pirmosios instancijos teismas, tiek byloje surinktus įrodymus, tiek faktinę situaciją vertino teisingai ir pagrįstai K. K. veiksmuose nustatė objektyviuosius ir subjektyviuosius BK 145 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties požymius. Jokių naujų aplinkybių ar argumentų, paneigiančių pirmosios instancijos teismo padarytas išvadas, apeliaciniame skunde K. K. nenurodė. Skundą nagrinėjantis teismas, dar kartą įvertinęs byloje surinktus įrodymus ir pats atlikęs įrodymų tyrimą, taip pat nenustatė aplinkybių, paneigiančių pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų pagrįstumą ir teisingumą. Skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai vertino aplinkybes, kad tarp jos ir D. K. vyko konfliktas dėl jo nenoro grąžinti permokėtų pinigų, kad D. K. niekur nesikreipė dėl prarastos vairuotojo kortelės, kad D. K., nenorėdamas pasirašyti dokumentų ir grąžinti nepanaudoto avanso, trenkė nukentėjusiajai į veidą, o paskui, bandydamas pateisinti savo veiksmus, parašė pareiškimą dėl grasinimo ginklu, ir tai sutrukdė teismui padaryti teisingas išvadas. Kolegija su tokiu vertinimu nesutinka ir pažymi, kad faktinė aplinkybė, kad tarp šalių vyko konfliktas dėl išėjimo iš darbo įforminimo ir atsiskaitymo, atitinkamų dokumentų nukentėjusiajam grąžinimo, abejonių nekelia, tačiau tai nepateisina K. K. veiksmų, kai ji konfliktinėje situacijoje išsitraukė ginklą ir pagrasino nukentėjusiajam, šiam atsisakant vykdyti jos reikalavimus. K. K. nurodyta aplinkybė, kad ji neturėjo D. K. vairuotojo kortelės, todėl šis ją dėl kortelės grąžinimo terorizavo, yra paneigta tarp nuteistosios ir nukentėjusiojo vykusiu susirašinėjimu trumposiomis žinutėmis, nukentėjusiojo D. K. paaiškinimai ir jau minėtu K. K. ir D. K. pokalbio įrašu. Paneigta yra ir K. K. versija, kad D. K. melagingai pranešė apie grasinimą ginklu, siekdamas pateisinti savo paties neteisėtus veiksmus – smurto panaudojimą prieš nuteistąją. Iš baudžiamosios bylos duomenų, taip pat iš Teismų informacinės sistemos LITEKO matyti, kad baudžiamoji byla pagal K. K. pareiškimą yra išnagrinėta ir nustatyta, kad K. K. nurodytos aplinkybės nepasitvirtino. Šioje byloje priimtas sprendimas yra įsiteisėjęs. K. K. apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vadovavosi baudžiamojoje byloje, kurioje D. K. pagal BK 140 straipsnio 1 dalį buvo išteisintas, nustatytomis aplinkybėmis, kadangi nuosprendis dar nebuvo įsiteisėjęs. Šiuo aspektu pažymima, kad iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio matyti, jog teismas, spręsdamas dėl K. K. kaltės šioje baudžiamojoje byloje, Alytaus rajono apylinkės teismo 2016 m. sausio 6 d. nuosprendyje nustatytomis aplinkybėmis nesirėmė, dėl K. K. galimo sužalojimo aplinkybių šioje byloje nepasisakė ir jų nevertino. Šioje byloje surinktų ir teismo posėdyje ištirtų įrodymų teismui pakako išvadoms dėl K. K. kaltės padarius BK 145 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą pagrįsti, o tuo pačiu ir K. K. versijai, kad ji buvo užpulta D. K. ir šio sumušta, paneigti. Vien tai, kad teismas nuosprendyje nurodė, jog dėl K. K. galimo sužalojimo D. K. yra išteisintas, nedaro teismo išvadų šioje byloje nepagrįstomis ar neteisėtomis, kadangi teismas savo išvadas grindė ne pavienių aplinkybių ir duomenų, o įrodymų visumos vertinimu.Apeliaciniame skunde keliamas D. K. pateikto pokalbio garso įrašo, kaip įrodymo, objektyvumo ir leistinumo klausimas, abejojama šio įrašo teisėtumu, kritikuojamas teismo atliktas specialisto išvados vertinimas, tvirtinama, kad turėjo būti skiriama balsų nustatymo ekspertizė. Šie apeliaciniame skunde keliami klausimai nėra nauji. Nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme pokalbio garso įrašymo, taip pat paties įrašo, kaip įrodymų šaltinio, teisėtumas buvo ginčijamas, teismas skundžiamame nuosprendyje dėl minėtų įrodymų motyvuotai pasisakė. Nors nuteistoji tvirtina, kad D. K. pateiktas pokalbio garso įrašas yra suklastotas, objektyvių duomenų, patvirtinančių K. K. teiginių pagrįstumą, byloje nėra. Mobilaus ryšio telefonas, kuriuo buvo darytas pokalbio garso įrašas, tą pačią dieną buvo pateiktas pareigūnams, garso įrašas buvo perkeltas į laikmeną, apžiūrėtas ir aprašytas. Pažeidimų atliekant šią procedūra nebuvo padaryta. Pateiktam garso įrašui ištirti buvo paskirtas specialus tyrimas, specialistei pateiktas ne tik į kompaktinę plokštelę perkeltas garso įrašas, bet ir D. K. mobilaus ryšio telefonas. Atlikus tyrimą nustatyta, kad mobilaus ryšio telefone ir kompaktinėje plokštelėje esantys garso įrašai atitinka, paaiškintos aplinkybės dėl garso įrašų įrašymo laiko skirtumų, jų ištisumo. Specialisto išvada BPK 20 straipsnio prasme gali būti priskirta prie įrodymų nustatant asmens kaltę, tačiau tai yra tik vienas iš įrodymų baudžiamojoje byloje, ji neturi didesnės įrodomosios galios ir turi būti vertinama kartu su kitais byloje esančiais įrodymais pagal tas pačias įrodymų vertinimo taisykles. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas specialisto išvadą vertino kitų baudžiamojoje byloje surinktų ir teisiamajame posėdyje ištirtų įrodymų kontekste ir pagrįstai ją laikė vienu iš K. K. kaltę pagrindžiančių įrodymų. K. K. neigimas, kad garso įraše fiksuotas jos balsas, minėtos išvados įrodomosios reikšmės šioje byloje nepaneigia, kadangi iš garso įrašų turinio, pokalbio konteksto galima daryti vienareikšmę išvadą, jog pokalbis vyksta tarp D. K. ir K. K.. Teismui nekilus jokių pagrįstų abejonių dėl garso įraše fiksuotame pokalbyje dalyvavusių asmenų tapatybės nebuvo jokio objektyvaus pagrindo skirti specialų tyrimą balso nustatymui. Pažymima, kad įrodymų rinkimo procesas negali būti begalinis. Įrodymų turi būti surenkama tiek, kiek jų užtektų pagrįstoms išvadoms dėl asmens nekaltumo ar kaltės pagrįsti. Nagrinėjamoje byloje K. K. kaltę pagrindžiančių įrodymų tyrimo metu buvo surinkta pakankamai ir jų užteko motyvuotoms pirmosios instancijos teismo išvadoms pagrįsti.Kolegijos vertinimu, nepagrįstais laikytini ir K. K. skundo argumentai, kad nagrinėjant bylą nebuvo pašalinti prieštaravimai dėl 2014 m. sausio 20 d. specialisto išvados, nebuvo atsakyta į klausimą, kokiu tikslu buvo sunaudoti visi penki šoviniai, ar vienas iš šovinių yra buvęs vamzdyje. Pažymima, kad tyrimo, kurį atlikus buvo surašytas apeliantės ginčijama 2016 m. sausio 20 d. specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini), tikslas buvo nustatyti, ar tirti pateiktas objektas yra šaunamasis ginklas, ar tinkamas šaudyti, ar pateikti šoviniai yra šaudmenys. Atlikto tyrimo eiga specialisto išvadoje detaliai aprašyta, nurodyta, kad išvados, jog ginklas yra tinkamas šaudyti, patikrinimui buvo atlikti bandomieji šūviai, kuriems sunaudoti visi pateikti šoviniai. Teismas neturi pagrindo abejoti atliekant minėtą tyrimą naudotais metodais, gautų išvadų teisingumu ir patikimumu. Nuteistoji, nors ir kritikuodama minėtą išvadą, tai pat nenurodo jokių duomenų, kurie paneigtų išvadoje nustatytų aplinkybių teisingumą. Dėl nuteistosios teiginio, kad niekas nesiaiškino, ar vienas iš šovinių buvęs ginklo vamzdyje, pažymima, kad ši aplinkybė nagrinėjamos bylos kontekste neturi juridinės reikšmės. Pati K. K., apklausiama teismo posėdyje, nurodė, kad šoviniai buvo dėtuvėje, vamzdyje šovinių nebuvo (T. 3, b. l. 51), D. K. neteigė, kad ginklas buvo užtaisytas. Liudytojai D. B. bei Ž. Z. taip pat nenurodė, kad atvykus į įvykio vietą ginklas buvo užtaisytas. Kaltinamajame akte nėra nurodyta, kad K. K. D. K. grasino užtaisytu ginklu, šios aplinkybės nenustatė ir pirmosios instancijos teismas.Nuteistoji K. K. apeliaciniame skunde kelia abejones tyrėjos V. V. nešališkumu tvirtindama, kad ši turi išankstinį nusistatymą prieš apeliantę. Taip pat teigia, kad tyrėja padarė BPK pažeidimą perkeldama garso įrašą iš nukentėjusiojo pateikto mobilaus ryšio telefono į kitą laikmeną. Skundą nagrinėjantis teismas, patikrinęs šių teiginių teisingumą, sprendžia, kad jie yra nepagrįsti. Baudžiamojoje byloje jokių aplinkybių, sudarančių pagrindą abejoti tyrėjos R. V. objektyvumu ir nešališkumu, kolegija nenustatė. K. K. teiginys, kad R. V. davė tikrovės neatitinkančius parodymus, yra pagrįstas tik jos pačios subjektyviu vertinimu. Iš R. V. parodymų, duotų pirmosios instancijos teisme, matyti, kad ji su K. K. ir D. K. bendravo jau po įvykio. Paėmė iš D. K. pareiškimą, apklausė, paėmė jo pateiktą mobilaus ryšio telefoną, jame esantį garso įrašą į laikmeną perkėlė pagal nustatytus reikalavimus. Taip pat bendravo ir su K. K., kuri nurodė, kad yra sumušta. Vėliau iš jos paėmė ginklą su šoviniais, įformino paėmimą ir perdavė ginklą saugojimui. Taip pat liudytoja pateikė savo nuomonę apie tai, kokia buvo D. K. ir K. K. būsena, kai ji su jais bendravo, nurodė, kad ji nepastebėjo, jog K. K. būtų akivaizdžiai sužalota (vizualiai sužalojimų nesimatė). Šis vertinimas yra subjektyvus, todėl vien tai, kad, pasak R. V., jai nepasirodė, jog K. K. būtų nukentėjusi, o D. K., priešingai, buvo susijaudinęs, kad jai, neturinčiai medicininio išsilavinimo, nesimatė, kad nukentėjusioji būtų sužalota, nerodo liudytojos išankstinio nusistatymo ar jos paaiškinimų melagingumo. Jokių kitų aplinkybių, kurioms esant būtų pagrindas abejoti tyrėjos R. V. objektyvumu ir nešališkumu, nuteistoji nenurodė. Taip pat apeliantė nenurodė jokių teisiškai reikšmingų aplinkybių, rodančių, kad garso įrašo perkėlimas iš mobilaus ryšio telefono į laikmeną buvo atliktas pažeidžiant BPK reikalavimus. Mobilaus ryšio telefonas iš nukentėjusiojo D. K. buvo paimtas ir apžiūrėtas, surašyti reikalaujamų daiktų, dokumentų pateikimo, daikto apžiūros protokolai, įrašai perkelti į laikmeną ir pridėti prie bylos medžiagos. Įrašas iš mobilaus ryšio telefono buvo perkeltas ne asmeniniams tikslams, o pareigūnams vykdant savo tiesiogines darbines funkcijas, duomenų, kad minėtas įrašas būtų panaudotas asmeninėms reikmėms, paskelbtas viešai, byloje nėra. Tokių duomenų nenurodė ir apeliantė. Kolegija neturi pagrindo konstatuoti, kad ikiteisminio tyrimo metu buvo padaryti esminiai BPK pažeidimai, dėl kurių nuteistosios K. K. ir nukentėjusiojo D. K. pokalbio garso įrašas negalėtų būti laikomas įrodymu. Nuteistoji apeliaciniame skunde nenurodė jokių naujų esminių aplinkybių ar duomenų, kurie nebuvo žinomi nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme ar kurie pirmosios instancijos teismo liko neįvertinti ar įvertinti netinkamai. Skunde iš esmės yra cituojami liudytojų parodymai, pasisakoma dėl jų vertinimo, tačiau įrodymų vertinimas baudžiamajame procese, kaip jau minėta, yra teismo prerogatyva. Teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą pagrįsta išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu (BPK 20 straipsnio 5 dalis). Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismo nutartyje išdėstytos motyvuotos išvados dėl apeliacinio skundo esmės neturi būti suprantamos kaip reikalavimas pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams ir jų nekartoti. Tokios pozicijos laikomasi tiek Europos Žmogaus Teisių Teismo, tiek nacionalinių teismų aktualioje praktikoje. Vien tai, kad nuteistoji nesutinka su skundžiamame nuosprendyje padarytomis teismo išvadomis, kitaip interpretuodama byloje surinktus įrodymus ir savaip juos vertindama, nėra pagrindas tenkinti apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo kitaip vertinti apylinkės teismo nustatytas faktines aplinkybes ir nuosprendyje išdėstytas teismo išvadas. Apeliaciniame skunde nėra jokių esminių argumentų, kurių pagrindų reikėtų pirmos instancijos teismo ištirtus įrodymus iš naujo vertinti kitaip, nei tai padarė apylinkės teismas, ar naikinti ginčijamą nuosprendį ir priimti naują. Todėl apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su apylinkės teismo atliktu įrodymų vertinimu, pritaria apylinkės teismo priimto nuosprendžio motyvams ir jų dar kartą nekartoja.Kolegija konstatuoja, kad šioje baudžiamojoje byloje faktinės nusikalstamos veikos aplinkybės byloje nustatytos teisingai, įrodymai įvertinti tiksliai laikantis BPK reikalavimų, teismo išvados dėl K. K. kaltės padarius BK 145 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą, išsamiai argumentuotos ir pagrįstos, bausmė individualizuota tinkamai. Aplinkybių, kurios paneigtų pirmosios instancijos teismo padarytas išvadas ir leistų pagrįstai abejoti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumu ir pagrįstumu, apeliantė skunde nenurodė. Todėl nuteistosios apeliacinis skundas atmetamas ir pirmosios instancijos teismo nuosprendis paliekamas galioti nepakeistas.Nuteistoji K. K., apeliaciniame skunde prašydama ją išteisinti, kartu prašo ir nepriteisti civilinio ieškinio, tačiau toks prašymas, atsižvelgiant į tai, kad apkaltinamasis nuosprendis paliekamas galioti, negali būti patenkintas. Nukentėjusysis D. K. pateikė ieškinį neturtinei žalai atlyginti ir prašė iš K. K. priteisti 1000 Eur. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs tai, kad nusikalstamos veikos padariniai šiuo atveju nėra itin sunkūs, vadovaudamasis teisingumo ir protingumo principais, taip pat įvertinęs nuteistosios turtinę padėtį, atsižvelgdamas į teismų praktiką, pripažino, kad nukentėjusiojo pareikštas ieškinys neturtinei žalai atlyginti, šioje konkrečioje byloje nustatytų faktinių aplinkybių kontekste, yra per didelis ir prašomą priteisti sumą pagrįstai sumažino iki 300 Eur. Priteista suma, kolegijos vertinimu, yra teisinga, proporcinga padarytos nusikalstamos veikos pavojingumui ir nukentėjusiojo patirtiems neigiamiems išgyvenimams, neprieštarauja teismų praktikai tokio pobūdžio bylose. Byloje gauta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Kauno skyriaus pažyma, iš kurios matyti, kad antrinės teisinės pagalbos, teikiamos K. K., išlaidas sudaro 92,64 Eur dydžio advokato užmokestis. BPK 106 straipsnio 2 dalis numato teismui teisę, pripažinus kaltinamąjį kaltu, iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, išskyrus BPK 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose numatytus atvejus. BPK 322 straipsnio 1 d. numatyta, jog gynėjo dalyvavimas apeliacinės instancijos teismo posėdyje yra privalomas. Atsižvelgiant į tai, kad paduodamas apeliacinį skundą kaltinamasis įgyvendina savo teisę į gynybą, kuri jokiais būdais negali būti ribojama, o valstybė turi pareigą užtikrinti galimybę šia teise pasinaudoti kiekvienam baudžiamojon atsakomybėn traukiamam asmeniui, nepaisant jo turtinės padėties, išlaidų antrinės teisinės pagalbos teikimui priteisimas iš kaltinamojo gali būti laikomas ribojančiu kaltinamojo galimybes pasinaudoti jam tiek tarptautinės teisės, tiek Lietuvos Respublikos Konstitucijos, tiek baudžiamojo proceso įstatymo garantuojama teise gintis nuo pareikšto kaltinimo. Atsižvelgiant į paminėtas aplinkybes, bei vadovaujantis teismine praktika (pvz. Lietuvos apeliacinio teismo nutartis Nr. 1A-405/2014, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis Nr. 2K-322/2014), antrinės teisinės pagalbos išlaidos iš nuteistosios nepriteistinos.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
nuteistosios K. K. apeliacinį skundą atmesti.
Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų, susijusių su būtinu gynėjo dalyvavimu apeliacinės instancijos teisme, kurias sudaro 92,64 Eur, iš nuteistosios K. K. nepriteisti.