Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romualdos Janovičienės, Laimos Ribokaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Aldonos Tilindienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo M. V. (M. V.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2021 m. liepos 1 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės J. M.-M. ieškinį atsakovams M. V. (M. V.) ir antstoliui V. M. dėl turto perdavimo išieškotojui akto pripažinimo negaliojančiu ir restitucijos taikymo, kurioje trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų atsakovo pusėje, D. V..

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

15. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

16. Skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo absoliučių negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalys). Taip pat nenustatyta aplinkybių, kurios teiktų pagrindą peržengti apeliacinio skundo ribas (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Dėl to apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas apeliacinį skundą, remiasi jo teisiniais bei faktiniais pagrindais, neperžengdamas jo ribų.

17. Apeliacinis skundas paduotas dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo patenkintas ieškovės ieškinys dėl sandorio (turto perdavimo išieškotojui akto) pripažinimo negaliojančiu, kaip prieštaraujančio imperatyvioms įstatymo normoms, ir restitucijos taikymo. Taigi apeliacinio nagrinėjimo dalykas – patikrinimas, ar pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė teisės normas, reglamentuojančias sandorio negaliojimo pagrindus ir negaliojančio sandorio teisines pasekmes, šioje byloje susiklosčiusios faktinės ir teisinės situacijos aplinkybėmis.

Dėl turto perdavimo išieškotojui akto negaliojimo pagrindo

18. Nagrinėjamoje byloje pareikštu ieškiniu ieškovė prašė pripažinti negaliojančiu antstolio V. M. 2010 m. spalio 4 d. turto perdavimo išieškotojui aktą, priimtą vykdomojoje byloje Nr. 0013/09/01420, remdamasi CK 1.80 straipsnio 1 dalyje įtvirtintu sandorių negaliojimo pagrindu, ir taikyti restituciją. Ieškovė įrodinėjo, kad ginčo butas buvo perduotas atsakovui M. V., kuris apgaulės būdu sukūrė savo reikalavimo teises, o nukentėjusiems V. M. ir V. M. priklausiusio nekilnojamojo turto netekimas yra nusikalstamos veikos rezultatas, todėl, vadovaujantis bendruoju teisės principu ex injuria ius non oritur (iš neteisės negali atsirasti teisė), turto perdavimo išieškotojui aktas, kurio pagrindu butas perduotas atsakovo nuosavybėn, yra niekinis ir negaliojantis ab initio (nuo pradžios).

19. Apeliantas (atsakovas), nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, kuriuo ieškovės ieškinys patenkintas, apeliaciniame skunde teigia, kad pagal kasacinio teismo išaiškinimus, turto pardavimo iš varžytynių aktas (taip pat ir turto perdavimo išieškotojui aktas) teismo sprendimu gali būti pripažintas negaliojančiu tik specialiojoje teisės normoje – CPK 602 straipsnyje – įtvirtintais pagrindais. Anot apelianto, pirmosios instancijos teismas, konstatuodamas, kad šiuo atveju CPK 602 straipsnio nuostatos netaikytinos, nes yra sprendžiamas sandorio pripažinimo niekiniu pagal CK 1.80 straipsnį klausimas, nesivadovavo teisės normų konkurencijos taisyklėmis ir nukrypo nuo analogiškose bylose formuojamos teismų praktikos. Teisėjų kolegija, išanalizavusi nagrinėjamo ginčo aplinkybes, neturi pagrindo sutikti su apelianto argumentais.

20. Sandorio pripažinimas negaliojančiu yra vienas iš civilinių teisių gynimo būdų. Teismo sprendimu sandoris gali būti pripažintas negaliojančiu tik įstatymuose nustatytais sandorių pripažinimo negaliojančiais pagrindais. Bendrieji sandorių pripažinimo negaliojančiais pagrindai įtvirtinti CK pirmosios knygos II dalies „Sandoriai“ IV skyriaus „Negaliojantys sandoriai“ normose. Tuo tarpu turto pardavimo iš varžytynių, perdavimo išieškotojui, turto pardavimo be varžytynių aktų, kaip sandorių, pripažinimo negaliojančiu pagrindams reglamentuoti specialiai skirtas CPK 602 straipsnis. Šios teisės normos santykis su CK normomis, įtvirtinančiomis sandorių pripažinimo negaliojančiais bendruosius pagrindus, vertintinas kaip specialiosios teisės normos santykis su bendrosiomis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-90/2009). Toks turto pardavimo iš varžytynių, perdavimo išieškotojui, turto pardavimo be varžytynių aktų pripažinimo negaliojančiais teisinis reglamentavimas teisės aktuose įtvirtintas atsižvelgiant į vykdymo proceso ir antstolio institutų esmę bei specifiką.

21. CPK 725 straipsnyje (redakcija, galiojusi iki 2011 m. spalio 1 d.) buvo nustatytas išankstinės varžytynių akto (taip pat ir turto perdavimo išieškotojui akto) teisminės kontrolės institutas, kuriuo sudarytos teisinės garantijos pažeidimams, padarytiems parduodant turtą iš varžytynių (perduodant turtą išieškotojui), šalinti, didesniam vykdymo proceso operatyvumui, turto pardavimo iš varžytynių (perdavimo išieškotojui) efektyvumui, ekonomiškumui ir stabilumui pasiekti, varžytynių būdu sudaromų (turto perdavimo išieškotojui) sandorių rizikingumui eliminuoti arba minimalizuoti.

22. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad, esant teisės aktų įtvirtintam dvigubam varžytynių teisėtumo kontrolės mechanizmui (antstolio ir teismo), teismo patvirtintas turto pardavimo iš varžytynių aktas pagal galiojančiuose teisės aktuose įtvirtintą teisinį reguliavimą vertintinas kaip teisinis rezultatas, kuris orientuoja į asmenų veiksmų skundimą bei civilinės atsakomybės taikymą ir kuriam teisės aktai nustato tik minimalias, specialiųjų teisės normų reglamentuojamas, nuginčijimo galimybes. Pagrindas pripažinti turto pardavimo iš varžytynių aktą negaliojančiu civilinio proceso teisėje yra tik esminiai imperatyviųjų teisės normų pažeidimai, varžantys asmenų teises bei teisėtus interesus. Kasacinis teismas suformulavo teisės aiškinimo ir taikymo taisyklę, pagal kurią turto pardavimo iš varžytynių aktas teismo sprendimu gali būti pripažintas negaliojančiu tik specialiojoje teisės normoje – CPK 602 straipsnyje – įtvirtintais pagrindais. Kiekvienu konkrečiu atveju teismas, vertindamas, ar yra pagrindas pripažinti turto pardavimo iš varžytynių aktą negaliojančiu, CPK 602 straipsnio nustatytus akto pripažinimo negaliojančiu pagrindus turi aiškinti ir taikyti kartu su kitomis CPK nuostatomis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-90/2009; 2009 m. gegužės 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-218/2009; kt.). Šis kasacinio teismo išaiškinimas suformuluotas pagal iki 2011 m. spalio 1 d. galiojusios redakcijos CPK normas.

23. Nuo 2011 m. spalio 1 d. galiojanti CPK 602 straipsnio 1 dalis papildyta 7 punktu – nustatyta, kad turto pardavimo iš varžytynių, perdavimo išieškotojui, turto pardavimo be varžytynių aktai gali būti pripažinti negaliojančiais, jeigu buvo pažeistos esminės suinteresuotų asmenų teisės. Taigi įstatymo leidėjas, įtvirtindamas naują nurodytų aktų negaliojimo pagrindą, suteikė galimybę suinteresuotiems asmenims ginčyti antstolio patvirtintus aktus ir dėl kitų esminių pažeidimų, padarytų priverstinio vykdymo metu, tačiau atsisakyta turto pardavimo iš varžytynių, perdavimo išieškotojui, turto pardavimo be varžytynių aktų tvirtinimo teisėjo rezoliucija, t. y. teismo kontrolės tvirtinant antstolio aktus (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gegužės 29 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-266/2014). Pasisakydamas dėl naujos redakcijos normos, kasacinis teismas laikosi tokių pačių akto panaikinimo pagrindų taikymo ir aiškinimo nuostatų, kokios aptartos šios nutarties 22 punkte (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gegužės 29 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-266/2014; 2015 m. lapkričio 6 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-583-421/2015).

24. Pažymėtina tai, kad, ir aiškinant iki 2011 m. spalio 1 d. galiojusios redakcijos CPK normas, kasacinio teismo praktikoje taip pat buvo pripažįstami kiti vykdymo proceso dalyvių bei suinteresuotų asmenų pažeistų teisių gynimo būdai, konstatavus esminius vykdymo proceso normų ar kitų įstatymų pažeidimus, dėl kurių varžytynių, turto pardavimo skolininko pasiūlytam pirkėjui aktai laikomi neteisėtais, kaip prieštaraujantys imperatyviosioms įstatymo normoms (CK 1.80 straipsnio 1 dalis) (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. rugsėjo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-434/2008; 2008 m. lapkričio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-565/2008; 2010 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-33/2010; kt.).

25. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2019 m. gegužės 9 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-169-1075/2019, atsižvelgdamas į pirmiau nurodytą kasacinio teismo praktiką ir joje suformuluotus CPK 602 straipsnio 1 dalies išaiškinimus dėl kitų asmenų galimybių ginčyti aptariamus antstolio aktus (mutatis mutandis (su būtinais (atitinkamais) pakeitimais), pažymėjo, kad asmuo, kuris nebuvo vykdymo proceso dalyvis ir neturėjo galimybės skųsti antstolio veiksmų CPK nustatyta tvarka, gindamas savo pažeistas teises ir teisėtus interesus, gali ginčyti antstolio turto pardavimo iš varžytynių aktą tiek specialiojoje teisės normoje – CPK 602 straipsnyje – įtvirtintais pagrindais, tiek ir dėl imperatyviųjų CPK, CK bei kitų teisės normų pažeidimų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gegužės 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-266/2014; 2015 m. lapkričio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-583-421/2015).

26. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į kasacinio teismo išaiškinimus dėl vykdymo proceso dalyvių ir kitų asmenų galimybių ginčyti aptariamus antstolio aktus, bendrąja prasme pripažįsta teisiškai pagrįstais apeliacinio skundo argumentus, kad turto perdavimo išieškotojui aktas, kai jį ginčija vykdymo proceso dalyvis, teismo sprendimu gali būti pripažintas negaliojančiu tik specialiojoje teisės normoje – CPK 602 straipsnyje – įtvirtintais pagrindais, t. y. teisės aktai nustato tik minimalias tokio akto nuginčijimo galimybes. Nagrinėjamoje byloje ieškinys dėl antstolio V. M. 2010 m. spalio 4 d. turto perdavimo išieškotojui akto, priimto vykdomojoje byloje Nr. 0013/09/01420, pareikštas ieškovės, kuri yra vykusio vykdymo proceso dalyvių V. M. ir V. M. teisių ir pareigų perėmėja. Vadovaujantis pirmiau aptartais kasacinio teismo išaiškinimais, ieškovė turto perdavimo išieškotojui aktą galėtų ginčyti specialiojoje teisės normoje – CPK 602 straipsnyje – įtvirtintais pagrindais.

27. Pažymėtina tai, kad CPK 602 straipsnio 1 dalies 1-6 punktuose (CPK redakcija, galiojusi iki 2011 m. spalio 1 d.) numatyti turto pardavimo iš varžytynių, perdavimo išieškotojui, turto pardavimo be varžytynių aktų pripažinimo negaliojančiais pagrindai yra susiję su esminiais antstolio padarytais proceso teisės normų pažeidimais vykdymo procese, varžančiais vykdymo proceso dalyvių teises bei teisėtus interesus, kuriuos reglamentuoja imperatyvios teisės normos. Prie tokių pažeidimų priskiriami inter alia (be kita ko) atvejai, kai realizuojamas skolininkui nepriklausantis turtas, pažeistos turto įkainojimo taisyklės, taip pat varžytynių organizavimo tvarka ir pan.

28. Kartu teisėjų kolegija nurodo, kad nagrinėjamos bylos ypatumas yra tas, jog ieškovė 2010 m. spalio 4 d. turto perdavimo išieškotojui akto negaliojimą grindžia ne vykdymo proceso metu antstolio ar kitų vykdymo proceso dalyvių padarytais pažeidimais, bet iki vykdymo proceso atsakovo atliktais nusikalstamais veiksmais, dėl kurių vykdymo procesas buvo pradėtas neteisėtai (suklastotos reikalavimo teisės pagrindu), remdamasi tuo, kad ginčo buto realizavimas vykdymo procese, perduodant jį išieškotojui, buvo atsakovo nusikalstamos veikos rezultatas (pasekmė). Esant tokiam ieškinio pagrindui, pripažintina, kad antstolio turto perdavimo išieškotojui akto negaliojimą ieškovė turi teisę grįsti ne tik specialiojoje teisės normoje – CPK 602 straipsnyje – įtvirtintais, bet ir bendraisiais sandorių negaliojimo pagrindais.

29. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. gegužės 6 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-33-806/2019 atsakovas pripažintas kaltu, padaręs nusikaltimus, numatytus Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 182 straipsnio 2 dalyje ir 300 straipsnio 1 dalyje. Vilniaus apygardos teismo 2020 m. kovo 12 d. nuosprendžiu panaikinta Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. gegužės 6 d. nuosprendžio dalis, kuria atsakovas pripažintas kaltu, padaręs BK 300 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą, ir jo atžvilgiu baudžiamoji byla pagal BK 300 straipsnio 1 dalį nutraukta, suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui. Nurodytoje baudžiamojoje byloje nustatyta, kad atsakovas kartu su kitu asmeniu 2009 m. pavasarį, ikiteisminio tyrimo tiksliai nenustatytu laiku ir nenustatytoje vietoje, manipuliuodamas V. M. ir V. M. priklausomybe alkoholiui ir pasinaudodamas įgytu nukentėjusiųjų pasitikėjimu, pateikė šiems pasirašyti tris paprastojo vekselio blankus, melagingai juose nurodydamas tikrovės neatitinkančius duomenis, kad nukentėjusieji jam skolingi 100 000 Lt (28 962 Eur), 100 000 Lt (28 962 Eur) ir 50 000 Lt (14 481 Eur) bei įsipareigoja pinigus grąžinti. Šiuos vekselius, suėjus juose nurodytiems terminams, atsakovas pateikė notarams, kurie išdavė vykdomuosius įrašus. Vykdomieji įrašai buvo pateikti antstoliui V. M., kuris, užvedęs vykdomąsias bylas, be kita ko, areštavo nukentėjusiesiems priklausantį ginčo butą. Antstolio paskelbtos varžytynės dėl ginčo buto neįvyko ir antstolis butą 2010 m. spalio 4 d. turto perdavimo išieškotojui aktu perdavė išieškotojui, t. y. atsakovui. Taip atsakovas apgaule užvaldė didelės vertės nukentėjusiųjų nekilnojamąjį turtą. Aptartos įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu nustatytos aplinkybės yra prejudicinės nagrinėjamoje civilinėje byloje (CPK 182 straipsnio 3 punktas).

30. Įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-33-806/2019 nustatytos atsakovo nusikalstamų veiksmų aplinkybės patvirtina, kad ginčo buto perdavimo išieškotojui aktas buvo priimtas po to, kai atsakovas antstoliui V. M. pateikė vykdyti vykdomuosius įrašus, gautus atsakovo suklastotų vekselių pagrindu, taigi šis turto perdavimo išieškotojui aktas yra atsakovo nusikalstamų veiksmų, konstatuotų įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu baudžiamojoje byloje, rezultatas (pasekmė). Dėl atsakovo nusikalstamų veiksmų neteisėtai pradėto vykdymo proceso metu sudarytu sandoriu (turto perdavimo išieškotojui aktu) ginčo butas buvo perleistas atsakovo nuosavybėn. Toks buto nuosavybės perleidimas atsakovui pažeidė pamatinį principą, pagal kurį iš neteisės teisė nekyla (lot. ex injuria jus non oritur), taigi iš atsakovo neteisėtų veiksmų negalėjo kilti jokių teisėtų pasekmių.

31. Teisėjų kolegija, įvertinusi nagrinėjamoje byloje nustatytų aplinkybių visumą, atsižvelgdama į iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylantį reikalavimą paisyti bendrojo teisės principo ex injuria jus non oritur, pagal kurį niekas negali turėti naudos iš savo padaryto teisės pažeidimo, taip pat į konstitucinį teisingumo principą, prieina prie išvados, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo antstolio V. M. 2010 m. spalio 4 d. turto perdavimo išieškotojui akto, priimto vykdomojoje byloje Nr. 0013/09/01420, negaliojimą CK 1.80 straipsnio 1 dalies pagrindu ir teisingai išsprendė šio niekinio sandorio negaliojimo pasekmių klausimą – pritaikė vienašalę restituciją.

Dėl ieškinio senaties termino taikymo, konstatavus niekinio sandorio faktą ir sprendžiant dėl niekinio sandorio pasekmių

32. Apeliantas (atsakovas) apeliaciniame skunde taip pat teigia, kad ieškinys dėl 2010 m. spalio 4 d. turto perdavimo išieškotojui akto panaikinimo pareikštas tik 2021 m. kovo 25 d., t. y. praleidus CPK 602 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą vienerių metų ieškinio senaties terminą, todėl, esant atsakovo prašymui taikyti ieškinio senatį, o ieškovei neprašius praleisto termino atnaujinti, jis turėjo būti atmestas vien dėl praleisto ieškinio senaties termino.

33. Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį (CK 1.124 straipsnis). CK 1.125 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas bendrasis dešimties metų ieškinio senaties terminas. Atskirų rūšių reikalavimams CK, taip pat kituose teisės aktuose nustatyti sutrumpinti ieškinio senaties terminai.

34. Pagal CK 1.126 straipsnio 1 dalį reikalavimą apginti pažeistą teisę teismas priima nagrinėti nepaisant to, kad ieškinio senaties terminas pasibaigęs. Be to, ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja (CK 1.126 straipsnio 2 dalis). CK 1.131 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas ieškinį atmesti. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad tuo atveju, jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas.

35. Nagrinėjamoje byloje priėjus prie išvados, kad ieškovė 2010 m. spalio 4 d. turto perdavimo išieškotojui aktą galėjo ginčyti ne CPK 602 straipsnyje įtvirtintais specialiaisiais, bet bendraisiais sandorių negaliojimo pagrindais, atmestini kaip teisiškai nepagrįsti apeliacinio skundo argumentai, jog ieškinys turėjo būti pareikštas per CPK 602 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą vienerių metų ieškinio senaties terminą.

36. Šioje byloje pareikštu ieškiniu ieškovė įrodinėjo, kad 2010 m. spalio 4 d. turto perdavimo išieškotojui aktas yra niekinis sandoris. Esminis niekinio sandorio požymis – negaliojimas nepriklausomai nuo valinių teisės subjektų veiksmų. Niekinio sandorio nereikia nuginčyti ir negalima patvirtinti. Niekinis sandoris savaime, pagal savo prigimtį, negalioja ab initio, todėl jo negaliojimo faktui ieškinio senaties institutas nereikšmingas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. balandžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-60/2007; 2008 m. gruodžio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-595/2008; 2010 m. sausio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-11/2010; 2014 m. lapkričio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-503/2014; kt.).

37. Niekinis sandoris gali sukelti teisinius ir faktinius padarinius, jis gali būti vykdomas ir jo pagrindu gali atsirasti civilinės apyvartos pokyčių, pažeidžiančių kitų asmenų teises. Dėl to reikalavimui pašalinti niekinio sandorio padarinius gali būti taikoma ieškinio senatis. Tokiam reikalavimui pareikšti ieškinio senaties termino eiga prasideda nuo tos dienos, kada sandoris pradėtas vykdyti ir asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie niekinio sandorio vykdymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-299/2006; 2006 m. sausio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-4/2006; 2010 m. sausio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-11/2010; 2014 m. lapkričio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-503/2014; kt.).

38. Pirmosios instancijos teismas, konstatavęs, kad 2010 m. spalio 4 d. turto perdavimo išieškotojui aktas yra niekinis sandoris, pagrįstai nurodė, jog ieškinio senaties taikymas aktualus tik reikalavimui pašalinti niekinio sandorio padarinius, t. y. restitucijos klausimui išspręsti, ir kad tokiam reikalavimui taikytinas bendrasis dešimties metų ieškinio senaties terminas. Teismas skundžiamame sprendime priėjo prie išvados, kad ieškinio senaties terminas šiuo atveju nebuvo praleistas, nes apie savo teisių pažeidimą nukentėję asmenys realiai sužinojo tik įsiteisėjus Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. gegužės 6 d. nuosprendžiui, t. y. 2020 m. kovo 12 d.

39. Spręsti, ar ieškinio senaties terminas (ne)praleistas, galima tik nustačius tikslų momentą, nuo kurio prasidėjo šio termino eiga. Bendroji taisyklė, reglamentuojanti ieškinio senaties termino pradžią, įtvirtinta CK 1.127 straipsnio 1 dalyje – ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos; teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą; šios taisyklės išimtis nustato CK ir kiti Lietuvos Respublikos įstatymai.

40. Teisėjų kolegija pripažįsta teisiškai pagrįstais apeliacinio skundo argumentus, kad teismo sprendimo (šiuo atveju – nuosprendžio baudžiamojoje byloje) priėmimas sietinas su asmens teisės apgynimu, tačiau ne su sužinojimu apie savo teisių pažeidimą. Asmuo apie savo teisės pažeidimą gali sužinoti tą pačią dieną, kai ši buvo pažeista, tačiau apie tokį pažeidimą asmuo gali sužinoti ir vėliau, t. y. teisės pažeidimo momentas ir sužinojimo apie šios teisės pažeidimą diena gali nesutapti. Tokiam asmeniui įstatyme suteikta galimybė įrodinėti, kad jis apie pažeistą teisę sužinojo vėliau, nei ji buvo pažeista (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 18 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-34/2011; 2015 m. liepos 3 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-425-686/2015; ir kt.).

41. Nagrinėjamoje byloje nėra duomenų, kad skolininkai (ieškovės tėvai, kurių teisių ir pareigų perėmėja yra ieškovė) vykdomojoje byloje antstolio nebuvo informuoti apie 2010 m. spalio 4 d. turto perdavimo išieškotojui akto priėmimą. Baudžiamosios bylos Nr. 1-33-806/2019 duomenys patvirtina, kad ieškovė jau 2011 m. birželio mėn. kreipėsi į policiją su pareiškimu dėl ginčo buto nuosavybės teisės perleidimo atsakovui, siekdama apginti nukentėjusių savo tėvų galimai pažeistas teises. Be to, ieškovės motina ikiteisminio tyrimo metu buvo pareiškusi civilinį ieškinį (baudžiamosios bylos nagrinėjimo metu pateikė patikslintą civilinį ieškinį). Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo teigti, kad apie savo teisių pažeidimą nukentėjusieji (jų teisių perėmėja – ieškovė) sužinojo tik įsiteisėjus Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. gegužės 6 d. nuosprendžiui baudžiamojoje byloje Nr. 1-33-806/2019.

42. Teisėjų kolegija, įvertinusi ginčo situacijos aplinkybes, daro išvadą, kad ieškinio senaties termino pradžia reikalavimui dėl 2010 m. spalio 4 d. turto perdavimo išieškotojui akto negaliojimo pareikšti vykdymo proceso dalyviams (ieškovei, kaip jų teisių ir pareigų perėmėjai) turi būti skaičiuojama nuo šio akto priėmimo dienos. Ieškinys teisme pareikštas 2021 m. kovo 24 d. (užregistruotas 2021 m. kovo 25 d.), t. y. praleidus bendrąjį dešimties metų ieškinio senaties terminą.

43. Jau nurodyta, kad pagal CK 1.131 straipsnio 2 dalį, teismui pripažinus, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Aiškindamas šią teisės normą, kasacinis teismas yra konstatavęs, kad, ginčo šaliai reikalaujant taikyti ieškinio senatį, teismas ex officio (pagal pareigas, savo iniciatyva) turi patikrinti ne tik tai, ar taikytinas ieškinio senaties terminas nepraleistas, bet ir tai, ar nėra priežasčių praleistam terminui atnaujinti (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gruodžio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-516/2010; 2012 m. birželio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-321/2012; 2017 m. spalio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-367-687/2017, 34 punktas).

44. Kasacinio teismo praktikoje nuosekliai pabrėžiama, kad ieškinio senatį reikia taikyti ne mechaniškai, nes tai būtų nesuderinama su teismo pareiga vykdyti teisingumą, o atsižvelgiant į įvairias aplinkybes – šalių elgesį, jų aktyvumą, jų ginamos vertybės svarbą, lyginant ją su būtinybe remtis ieškinio senaties instituto normomis (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. balandžio 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-234/2013; 2015 m. kovo 4 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-112-313/2015 ir jose nurodytą kasacinio teismo praktiką). Sprendžiant termino atnaujinimo klausimą, svarbu nustatyti, ar terminas praleistas dėl svarbių priežasčių, ir kiek termino atnaujinimas turės įtakos teisingumui, kitų asmenų teisėms bei teisėtiems interesams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. rugpjūčio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-393/2012). Kiekvienu konkrečiu atveju turi būti ieškoma protingos dviejų viešųjų interesų – užtikrinti realią pažeistų subjektinių teisių apsaugą ir garantuoti teisinių santykių stabilumą bei apibrėžtumą – pusiausvyros (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-35/2012; kt.).

45. CK, kituose įstatymuose neįtvirtintos svarbiomis ieškinio senaties termino praleidimo priežastimis laikytinos aplinkybės, kurias nustačius būtų pagrindas pasibaigusį ieškinio senaties terminą atnaujinti. Klausimą, ar ieškinio senaties termino praleidimo priežastys pripažintinos svarbiomis, sudarančiomis pagrindą jį atnaujinti, teismas sprendžia atsižvelgdamas į ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį, ginčo esmę, ieškovo elgesį bei kitas konkrečiu atveju reikšmingas aplinkybes, taip pat vadovaudamasis protingumo, sąžiningumo bei teisingumo principais (CK 1.5 straipsnis) (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. liepos 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-342-686/2016, 36 punktas; 2017 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-16-969/2017, 51 punktas). Nagrinėjant ieškinio senaties termino atnaujinimo klausimą, turi būti įvertinta, ar asmuo buvo pakankamai atidus, sąžiningas, ar, priešingai, savo teises įgyvendino nerūpestingai, aplaidžiai. Šia prasme kiekvieną konkrečią situaciją būtina vertinti individualiai, kiekvienam konkrečiam atvejui taikytini ne vidutiniai, o individualūs sąžiningo, atidaus bei rūpestingo elgesio standartai, atsižvelgiant į asmens gebėjimą įvertinti susiklosčiusią teisinę situaciją, asmens amžių, išsilavinimą ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. liepos 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-460-915/2015; 2017 m. vasario 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-20-248/2017, 37 punktas; 2017 m. gruodžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-479-687/2017, 55 punktas; kt.).

46. Nagrinėjamu atveju ieškovė, manydama, kad ieškinio senaties termino nepraleido, neprašė jo atnaujinti. Tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamoje byloje yra nustatyti faktai, reikšmingi teismui ex officio sprendžiant ieškinio senaties termino (ne)atnaujinimo klausimą.

47. Iš baudžiamosios bylos Nr. 1-33-806/2019 duomenų matyti, kad ieškovė dar 2011 m. birželio mėn. kreipėsi į policiją su pareiškimu dėl ginčo buto nuosavybės teisės perleidimo atsakovui (kaltinamojo akto 190 psl.). Ikiteisminio tyrimo metu ieškovės motina V. M. buvo pareiškusi 1 545 308,87 Lt civilinį ieškinį (baudžiamosios bylos t. 27, b. l. 59, 60). Tiek ikiteisminio tyrimo, tiek baudžiamosios bylos nagrinėjimo teisme metu buvo apribotos įtariamojo M. V. nuosavybės teisės į ginčo butą. Nagrinėjant baudžiamąją bylą, 2014 m. rugpjūčio 6 d. teisiamajame posėdyje V. M. pateikė patikslintą civilinį ieškinį, kuris buvo priimtas. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2019 m. gegužės 6 d. nuosprendžiu nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės V. M. patikslinto civilinio ieškinio dalį dėl antstolio V. M. 2010 m. spalio 4 d. turto perdavimo išieškotojui akto pripažinimo negaliojančiu, taip pat dalį dėl piniginių lėšų (25 341,75 Eur (87 500 Lt)) už sodo, esančio (duomenys neskelbtini), dalies pardavimą bei iš banko sąskaitos paimtų piniginių lėšų (18 189,84 Eur (62 805,87 Lt)) priteisimo paliko nenagrinėtą, remdamasis tuo, kad Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekse (toliau – BPK) nustatyta galimybė baudžiamojoje byloje reikšti civilinį ieškinį tik dėl žalos atlyginimo, o kiti reikalavimai, kuriais siekiama apginti pažeistas teises (reikalavimas prašyti pripažinti negaliojančiu tam tikrą sandorį, taikyti restituciją ir t.t.), spręstini inicijuojant atskirą civilinį procesą. Šis nuosprendis įsiteisėjo 2020 m. kovo 12 d., Vilniaus apygardos teismui peržiūrėjus jį apeliacine tvarka. Nukentėjusioji (civilinė ieškovė) V. M. (duomenys neskelbtini) mirė (dar nesuėjus ieškinio senaties terminui). Ieškovė, kaip mirusios nukentėjusiosios teisių ir pareigų perėmėja, 2021 m. kovo 24 d. kreipėsi į teismą su ieškiniu dėl 2010 m. spalio 4 d. turto perdavimo išieškotojui akto pripažinimo negaliojančiu ir restitucijos taikymo civilinio proceso tvarka.

48. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į pirmiau šioje nutartyje aptartus kriterijus, reikšmingus sprendžiant praleisto ieškinio senaties termino atnaujinimo klausimą, įvertinusi šiuo konkrečiu atveju susiklosčiusios ginčo situacijos faktines aplinkybes, prieina prie išvados, kad tiek nuo atsakovo nusikalstamų veiksmų nukentėjusių asmenų (ieškovės mirusių tėvų), tiek jų teisių ir pareigų perėmėjos (ieškovės) elgesio nėra pagrindo laikyti nerūpestingu, aplaidžiu. Pirmiau aptartos aplinkybės patvirtina, kad atsakovas per visą senaties termino laikotarpį neturėjo pagrindo tikėtis, jog nukentėjusieji asmenys (jų teisių perėmėja) nemano, kad jų teisės yra pažeistos, kad jų negins. Priešingai, iš pačių nukentėjusiųjų, taip pat jų dukters elgesio tiek ikiteisminio tyrimo, tiek baudžiamosios bylos nagrinėjimo teisme metu atsakovui turėjo būti akivaizdu, kad ginčo buto nuosavybės praradimą jie laikė pažeidžiančiu jų teises ir siekė pažeistas teises apginti, pareikšdami ieškinį baudžiamojoje byloje. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamo ginčo atveju ieškinio senaties terminas buvo praleistas dėl aplinkybių, suponuojančių pakankamą pagrindą praleistam terminui atnaujinti (CK 1.131 straipsnio 2 dalis). Be to, atsižvelgiant į tai, kad ginčo buto nuosavybės praradimą lėmė atsakovo nusikalstami veiksmai, ieškinio senaties termino instituto taikymas šiuo atveju būtų nesuderinamas su pamatiniais teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, nes subjektinė teisė negali atsirasti iš teisės pažeidimo.

49. Išdėstytų motyvų pagrindu darytina išvada, kad, atnaujinus ieškovės praleistą ieškinio senaties terminą, 2010 m. spalio 4 d. turto perdavimo išieškotojui aktu pažeista nuosavybės teisė turi būti ginama (CK 1.131 straipsnio 2 dalis).

Dėl bylos procesinės baigties ir bylinėjimosi išlaidų

50. Teisėjų kolegija, apibendrindama išdėstytus motyvus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias niekinio sandorio negaliojimą ir jo teisines pasekmes, taip pat nagrinėjamoje byloje taikytiną ieškinio senaties terminą, tik suklydo nustatydamas ieškinio senaties termino pradžią, o tai lėmė neteisingą išvadą, jog ieškinio senaties terminas nepraleistas. Tačiau, išnagrinėjus bylą apeliacine tvarka ir nustačius, kad ieškinio senaties terminas šiuo atveju buvo praleistas dėl svarbių priežasčių bei šį terminą atnaujinus, pripažintina, jog pirmosios instancijos teismas priėmė teisingą sprendimą dėl ginčo esmės – pagrįstai konstatavo, kad antstolio turto perdavimo išieškotojui aktas yra niekinis bei pritaikė vienašalę restituciją. Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo pakeisti ar panaikinti iš esmės teisėtą ir pagrįstą pirmosios instancijos teismo sprendimą, todėl atsakovo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

51. Atsakovo apeliacinį skundą atmetus, jam bylinėjimosi išlaidos (žyminis mokestis už apeliacinį skundą) neatlyginamos. Kiti byloje dalyvaujantys asmenys duomenų apie patirtas bylinėjimosi apeliacinės instancijos teisme išlaidas nepateikė, todėl nėra pagrindo spręsti dėl bylinėjimosi išlaidų jiems atlyginimo.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2021 m. liepos 1 d. sprendimą palikti nepakeistą.