Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis, 1A-147-478/2023

Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas: Nuosprendis
Data: 2023-03-02
Bylos Nr.: 1A-147-478/2023
Teisminio proceso Nr.: 1-01-1-45133-2021-4
Bylos rūšis: baudžiamoji byla

Teisėjai: Virginija Liudvinavičienė, Aušra Bielskė, Jūratė Jakubonienė
Nuteistasis: I. P.
Advokatai: Gediminas Bukauskas

Kategorijos

1.2.3.1Nužudymas (BK 129 str.)
1.2.3.1.2.8Nužudymas dėl chuliganiškų paskatų (BK 129 str. 2 d. 8 p.)
1.2.3.4.1Neatsargus gyvybės atėmimas (BK 132 str. 1 d.)
1.1.7.2.5Terminuotas laisvės atėmimas (BK 50 str.)
1.1.8.1.1Aplinkybės, į kurias atsižvelgia teismas skirdamas bausmę (BK 54 str. 2 d.)
1.1.10.1Bausmės vykdymo atidėjimas (BK 75 str.)
2.4.6.1Apeliacinio skundo atmetimas (BPK 326 str. 1 d. 1 p.)
2.4.6.4.2Jeigu neteisingai paskirta bausmė (BPK 328 str. 2 p.)

Baudžiamoji byla Nr. 1A-147-478/2023Proceso Nr. 1-01-1-45133-2021-4Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.3.1; 1.2.3.1.2.8; 1.2.3.4.1; 1.1.7.2.5; 1.1.8.1.1; 1.1.10.1; 2.4.6.1; 2.4.6.4.2 (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUOSPRENDISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2023 m. kovo 2 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Aušros Bielskės, Jūratės Jakubonienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Virginijos Liudvinavičienės,

sekretoriaujant Agatai Minkel, Ingai Jurgaitienei,dalyvaujant prokurorui Arvydui Kuzminskui,nuteistajam I. P. ir jo gynėjui advokatui Gediminui Bukauskui,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka vaizdo konferencijos būdu išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Kauno apygardos prokuratūros Pirmojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokuroro V. Gatavecko ir nuteistojo I. P. gynėjo advokato G. Bukausko apeliacinius skundus dėl Kauno apygardos teismo 2022 m. lapkričio 29 d. nuosprendžio, kuriuo I. P. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 129 straipsnio 1 dalį ir nuteistas laisvės atėmimu 8 (aštuoneriems) metams.

Kardomosios priemonės – užstatas (15 000 Eur) ir intensyvi priežiūra paliktos iki nuosprendžio įsiteisėjimo.

Bausmės atlikimo pradžią nurodyta skaičiuoti nuo nuteistojo I. P. sulaikymo dienos.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

I. P. buvo kaltinamas pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punktą tuo, kad laikotarpiu nuo 2021 m. gruodžio 27 d. 23.00 val. iki 2021 m. gruodžio 28 d. 3.00 val., tiksliau ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), kambaryje, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, tyčia, be jokios dingsties, metė stiklinį butelį priešais sėdinčiam M. B. į kaktą, tuo padarė nukentėjusiajam muštinę žaizdą kaktos kairėje pusėje, kraujosruvą kaktos minkštuosiuose audiniuose, kaktikaulio kairės pusės lūžimą, pereinantį į kaukolės pamato priekinės duobos kairę pusę, kraujo išsiliejimą po minkštaisiais galvos smegenų dangalais, kairio galvos smegenų pusrutulio kaktinės, dalinai momeninės bei smilkininės skilčių projekcijoje, pereinant į pamatines skiltis, nuo ko dėl stipraus galvos sumušimo, pasireiškusio kaukolės skliauto ir pamato lūžimu, kraujo išsiliejimu po minkštaisiais galvos smegenų dangalais, galvos smegenų ir smegenų kamieno pabrinkimu, M. B. įvykio vietoje mirė, t. y. buvo kaltinamas, kad dėl chuliganiškų paskatų nužudė M. B..

I. P. nuteistas pagal BK 129 straipsnio 1 dalį už tai, kad laikotarpiu nuo 2021 m. gruodžio 27 d. 23.00 val. iki 2021 m. gruodžio 28 d. 3.00 val., tiksliau ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), kambaryje, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, tyčia metė stiklinį butelį priešais sėdinčiam M. B. į kaktą, tuo padarė nukentėjusiajam muštinę žaizdą kaktos kairėje pusėje, kraujosruvą kaktos minkštuosiuose audiniuose, kaktikaulio kairės pusės lūžimą, pereinantį į kaukolės pamato priekinės duobos kairę pusę, kraujo išsiliejimą po minkštaisiais galvos smegenų dangalais, kairio galvos smegenų pusrutulio kaktinės, dalinai momeninės bei smilkininės skilčių projekcijoje, pereinant į pamatines skiltis, nuo ko dėl stipraus galvos sumušimo, pasireiškusio kaukolės skliauto ir pamato lūžimu, kraujo išsiliejimu po minkštaisiais galvos smegenų dangalais, galvos smegenų ir smegenų kamieno pabrinkimu, M. B. įvykio vietoje mirė, taip nužudė M. B..

Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą pagal pateiktą kaltinimą, įvertinęs byloje surinktų ir teisme ištirtų įrodymų visumą, nenustatė, kad I. P. be jokios dingsties metė stiklinį butelį priešais sėdinčiam M. B. į kaktą, ir iš kaltinimo pašalino I. P. veiksmus kvalifikuojantį požymį – chuliganiškas paskatas, perkvalifikuodamas I. P. inkriminuotą nusikalstamą veiką iš BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punkto į BK 129 straipsnio 1 dalį, konstatuodamas, kad I. P., mesdamas butelį ir pataikydamas M. B. į galvos sritį, šiais veiksmais tyčia nužudė M. B.. I. P. vartotas smurtas, t. y. butelio metimas į M. B. bei pataikymas į galvą buvo išgertuvių metu, kurių metu tarp M. B. ir I. P. galimai įvyko šiems esant neblaiviems asmeninių santykių aiškinimas arba nesutarimas dėl kažko, ko pasėkoje buvo sužalotas nuketėjusysis, pagal specialisto išvadą M. B. mirtis galėjo įvykti prieš 10–20 val. iki M. B. apžiūros, todėl paprasto nužudymo ribos peržengtos nebuvo.

II. Apeliacinių skundų argumentai ir prašymai

Kauno apygardos prokuratūros prokuroras V. Gatavecko apeliaciniame skunde prašo pakeisti Kauno apygardos teismo 2022 m. lapkričio 29 d. nuosprendį: I. P. padarytą nusikalstamą veiką kvalifikuoti pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punktą ir paskirti jam 14 (keturiolikos) metų laisvės atėmimo bausmę. Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais esminiais argumentais:

1.1. Prokuroras nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu dėl pakeistos nuteistojo I. P. veiksmų kvalifikacijos. Mano, kad teismas, pašalindamas nuteistajam inkriminuotą požymį – chuliganiškas paskatas, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, dėl to neteisingai kvalifikavo nusikalstamą veiką pagal BK 129 straipsnio 1 dalį.

1.2. Teismo išvada, kad išgertuvių metu tarp nuteistojo I. P. ir nukentėjusiojo M. B., šiems esant neblaiviems, galimai įvyko asmeninių santykių aiškinimasis arba nesutarimas dėl kažko, dėl ko buvo sužalotas nukentėjusysis, grindžiama tik spėjimu, kurio nepatvirtina nei liudytojų parodymai, nei jokie kiti byloje nustatyti duomenys.

1.3. Prokuroro teigimu, nužudymo kvalifikuojantį požymį – chuliganiškas paskatas, o būtent tai, kad nukentėjusiojo atžvilgiu smurtas buvo panaudotas be jokios dingsties, patvirtina liudytojų J. K. ir Ž. Š. parodymai. Įvykį matę liudytojai J. K. ir Ž. Š. vieningai patvirtino, kad tarp nukentėjusiojo ir nuteistojo jokio konflikto ar kitų šį požymį šalinančių aplinkybių nebuvo.

1.4. Atkreipia dėmesį, jog įvykio metu buvo gausiai vartojamas alkoholis. Liudytojai K. M., Ž. Š. ir A. R. patvirtino, kad I. P. išgėręs būna agresyvus ir neprognozuojamas. K. M. nurodė, kad būtent dėl šios priežasties jis su I. P. ir vengia gerti. Prokuroro manymu, nuteistojo agresyvumas, jam būnant neblaiviam, ir buvo pagrindinė priežastis, dėl kurios I. P. nuo lubų nuplėšė bei nusviedė šviestuvą ir netrukus po to pripildytu stikliniu buteliu sviedė nukentėjusiajam M. B. į kaktą, dėl ko pastarasis ir mirė.

1.5. Nuteistojo I. P. veiksmai pasireiškė neišprovokuota agresija prieš asmenį, neturėjusį jokios įtakos nuteistojo poelgiui ir veiksmams. Noras drastišku būdu pademonstruoti niekinamą požiūrį į aplinkinius buvo iškeltas aukščiau nei draugo gyvybė, kas neabejotinai, prokuroro nuomone, laikytina mažareikšme dingstimi ir tai atitinka chuliganiškų paskatų turinį. Pasak prokuroro, chuliganiškų paskatų inkriminavimas atskleidžia nuteistojo padarytos veikos didesnį pavojingumą, kadangi tikslingai nesirenkama auka, veikos priežastys yra neadekvačios, nesuvokiamos ir negali būti nuspėjamas jos kryptingumas.

1.6. Prokuroras nurodo, kad teismas, skirdamas nuteistajam I. P. tik 8 (aštuonerių) metų laisvės atėmimo bausmę už BK 129 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymą, t. y. žymiai mažesnę nei BK 129 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytas šios bausmės rūšies vidurkis, tinkamai neatsižvelgė į BK 54 straipsnyje nurodytas aplinkybes ir neužtikrino BK 41 straipsnyje numatytų tikslų. Sutinka, kad paskirta bausmė atitinka baudžiamojo įstatymo nustatytas ribas, tačiau pagal faktines bylos aplinkybes savo dydžiu yra aiškiai per švelni ir neproporcinga padarytos nusikalstamos veikos pavojingumui, todėl turi būti griežtinama. Prokuroro manymu, I. P. turi būti paskirta straipsnio sankcijoje bausmės vidurkį atitinkanti laisvės atėmimo bausmė.

Nuteistojo I. P. gynėjas advokatas G. Bukauskas apeliaciniame skunde prašo pakeisti Kauno apygardos teismo 2022 m. lapkričio 29 d. nuosprendį: nuteistojo I. P. veiką perkvalifikuoti iš BK 129 straipsnio 1 dalies į BK 132 straipsnio 1 dalį ir I. P. skirti laisvės atėmimo bausmę BK 132 straipsnio 1 dalies sankcijos ribose, tačiau ne didesnę už vidurkį, kurios vykdymą atidėti pagal BK 75 straipsnį. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais esminiais argumentais:

1.7. Pirmosios instancijos teismas, konstatuodamas I. P. tyčinės kaltės formą ir pripažindamas jį kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 129 straipsnio 1 dalyje, padarė faktinių bylos aplinkybių neatitinkančias išvadas bei netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Gynėjo nuomone, nuosprendis yra nenuoseklus ir prieštaringas, išvados dėl tyčinės kaltės formos yra grindžiamos prielaidomis ir nepašalintomis abejonėmis, o byloje esantys įrodymai vertinti neišsamiai, iškreiptas dalies įrodymų turinys arba jų turinys nutylėtas, dėl ko buvo pažeistos Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio 5 dalies nuostatos.

1.8. Skunde teigiama, kad nuteistasis I. P. jokios priežasties tyčia mesti butelį į M. B. ar kitaip prieš jį smurtauti neturėjo, su M. B. buvo seni ir labai geri draugai, niekada nesipyko, tą vakarą jokio konflikto su nukentėjusiuoju nebuvo, o butelis išslydo netyčia iš šlapių ar riebaluotų rankų, juo užsimojus ir vaizduojant stiprų smūgį lazda. Gynėjas nesutinka su teismo išvada, kad I. P. parodymai yra jo gynybinė versija ir kad juos paneigia įrodymų visuma. Pažymi, kad nors nuteistasis I. P. ikiteisminio tyrimo pradžioje kaltės nepripažino, tačiau vėliau apie nukentėjusiojo M. B. sužalojimą davė išsamius ir nuoseklius parodymus, kurie baudžiamojo proceso metu nesikeitė.

1.9. Liudytojų Ž. Š. ir J. K. parodymai vienareikšmiškos išvados dėl tyčinės I. P. kaltės formos, priešingai nei nurodė teismas, neleidžia daryti. Pasak gynėjo, šių liudytojų parodymai ne tik kad nepaneigia I. P. parodymų dėl neatsargaus gyvybės atėmimo, bet juos ir patvirtina, kad nei prieš butelio metimą, nei po butelio metimo jokių pykčių ar barnių tarp išgertuvių dalyvių nebuvo, visi tą vakarą jie linksmai kalbėjosi, juokavo net po to, kai I. P. butelis išlėkė iš rankų. Liudytoja J. K. nepaneigė, kad I. P. prieš mesdamas butelį pasakojo M. B. istoriją apie savo sumušimą ir apie tai, kaip užsimojus kuolu buvo suduotas stiprūs smūgis į petį, po kurio jis prarado sąmonę. Gynėjas, cituodamas liudytojų A. R. ir L. Š. parodymus, teigia, kad minėti liudytojai patvirtino, jog liudytojas Ž. Š. iš karto po įvykio buvo įsitikinęs, kad I. P. buteliu M. B. pataikė netyčia, buteliui išslydus nuteistajam iš rankų. Atkreipia dėmesį, kad tokią nuomonę Ž. Š. buvo išreiškęs ir apklaustas teisme.

1.10. Gynėjo teigimu, tarp liudytojų Ž. Š. ir J. K. parodymų yra esminių prieštaravimų – Ž. Š. nurodė, kad buteliui pataikant M. B. į galvą, J. K. prie stalo apskritai nesėdėjo, tuo tarpu J. K. teigė priešingai. Ž. Š. nurodė, kad nuteistasis metė pradėtą gerti degtinės butelį, J. K. ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad butelis buvo neprasuktas. Šių prieštaravimų pirmosios instancijos teismas nepašalino ir rėmėsi iš karto abiejų liudytojų parodymais.

1.11. Pasak gynėjo, liudytojos J. K. parodymai apskritai negali būti laikomi patikimais, kadangi jos parodymai dėl svarbių aplinkybių skyrėsi ne tik ikiteisminio tyrimo metu, bet buvo skirtingi net tos pačios, t. y. 2022 m. rugpjūčio 23 d., apklausos teisminio nagrinėjimo metu, o dėl daugelio aplinkybių buvo paneigti kitų liudytojų parodymais. Gynėjas, lygindamas liudytojos J. K. parodymus tarpusavyje bei su kitais bylos duomenimis, nurodo, kad:

1.11.1. Liudytoja J. K. pirmos apklausos metu parodė visiškai kitokias M. B. sužalojimo aplinkybes nei vėlesnių apklausų metu – J. K. teigė, kad I. P. trenkė buteliu M. B. per galvą, o ne metė į jį. Gynėjo nuomone, „mesti į galvą“ ir „trenkti per galvą“ turi visiškai skirtingą reikšmę, todėl, atsižvelgdamas į jos pačios bei liudytojo Ž. Š. parodymus, kelia prielaidą, kad liudytoja apskritai nematė M. B. sužalojimo aplinkybių.

1.11.2. Liudytojos J. K. nurodytas M. B. sužalojimo laikas – 23.30 val. prieštarauja visų kitų asmenų parodymams. Liudytojai L. Š., Ž. Š. ir nuteistasis I. P. parodė, kad tik apie 1.00 val. nakties I. P. atvažiavo pas Ž. Š. į namus.

1.11.3. Skirtingi liudytojos parodymai buvo ir dėl užkandos išgertuvių metu. Apklausta pas ikiteisminio tyrimo teisėją J. K. parodė, kad vienintelė užkanda buvo vaisiai, vėliau parodė, kad lyg buvo ir mėsos vyniotinis, kuris nebuvo labai riebaluojantis rankas, o apklausta teisiamajame posėdyje liudytoja parodė, kad ant stalo buvo vaisiai, vyniotinis, dešra, tačiau nežinojo, ar mėsa buvo riebi.

1.11.4. Liudytoja J. K., priešingai nei liudytojai L. Š., Ž. Š. ir A. R., tvirtino, kad Ž. Š. į I. P. namus atėjo pats savarankiškai, kai tuo tarpu byloje vienareikšmiškai įrodyta, kad Ž. Š. ne atėjo pas nuteistąjį į namus, o naktį atvažiavo A. R. vairuojamu automobiliu kartu su I. P. ir M. B..

1.11.5. Liudytoja J. K. teigė, kad naktį negalėjo M. B. iškviesti pagalbos, nes nuteistasis iš jos atėmė du telefonus, kai tuo tarpu liudytojas, policijos pareigūnas J. K. parodė, kad liudytojos telefonas buvo rastas jos kišenėje.

1.11.6. Apklausta teisme liudytoja J. K. nurodė, kad pas I. P. į namus atvažiavo blaivi, iki M. B. sužalojimo alkoholio nevartojo, po to išgėrė keturis stikliukus degtinės ir iki atvykstant policijos pareigūnams daugiau alkoholio nevartojo, kai tuo tarpu liudytojai M. R., Ž. Š. bei nuteistasis nurodė priešingai, taip pat atkreipia dėmesį, jog J. K. buvo nustatytas 3,13 promilių girtumas.

1.12. Gynėjas abejoja, kad liudytoja J. K. apskritai gali prisiminti ir objektyviai papasakoti įvykio aplinkybes, motyvuodamas tuo, jog J. K. nesiorientavo aplinkoje, nesuprato, kad visą dieną praleido šalia mirusiojo M. B., neprisiminė, jog tos pačios dienos rytą bendravo su Ž. Š. ir V. S., be to, melagingai apkaltino ir liudytoją B. P., jog pastaroji jos neišleido iš namų ir užrakino duris iš išorės bei neiškvietė pagalbos. Mano, kad J. K. tiek naktį iš 2021 m. gruodžio 27 d. į 28 d., tiek visą 28 d. buvo tokia neblaivi, jog tiesiog negali prisiminti svarbių aplinkybių bei svarbių detalių, dėl ko negali duoti ir patikimų parodymų. Pasak gynėjo, nesant galimybės tiksliai nustatyti, kokios būklės dėl girtumo liudytoja buvo įvykio metu, grindžiant nuteistojo kaltę jos parodymais remtis negalima, todėl pirmosios instancijos teismas, cituodamas tik tas liudytojos parodymų dalis, kurios sutampa su kaltinimu, o kitus prieštaravimus tiesiog nutylėdamas, pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalį.

1.13. Gynėjas nurodo, kad teismo išvados dėl liudytojų A. R. ir L. Š. parodymų vertinimo yra prieštaringos. Vienoje nuosprendžio dalyje teismas A. R. ir L. Š. parodymus išvardina greta kitų įrodymų, kurie tariamai paneigia I. P. parodymus, nurodydamas, kad jais neturi pagrindo abejoti, tačiau kitoje nuosprendžio dalyje teismas šių liudytojų parodymus apie Ž. Š. jiems perpasakotas įvykio aplinkybes laikė jau prieštaraujančiais J. K. ir Ž. Š. parodymams. Mano, kad toks L. Š. ir A. R. parodymų vertinimas yra nepagrįstas, netinkamas ir prieštaraujantis bylos medžiagai:

1.13.1. Pasak gynėjo, A. R. ir L. Š. parodymai apie įvykio aplinkybes, kurias jiems papasakojo Ž. Š., neprieštarauja nei J. K., nei Ž. Š. parodymams – J. K. apskritai negirdėjo Ž. Š. pokalbio su A. R. ir L. Š., o Ž. Š. apie tai apklaustas nebuvo, tačiau teisminio nagrinėjimo metu davė parodymus, kad, jo manymu, I. P. M. B. galėjo sužaloti netyčia išslydus buteliui iš rankų.

1.13.2. Gynėjo nuomone, teismo argumentas, kad L. Š. ir A. R. parodymais negalima vadovautis dėl to, jog atitinka I. P. gynybinę versiją dėl neatsargaus gyvybės atėmimo, parodo, kad teismas, vertindamas parodymus, buvo šališkas, nesivadovavo BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatomis, dėl to padarė esminį, BPK 369 straipsnio 3 dalyje numatytą šio kodekso pažeidimą.

1.14. Skunde nurodoma, kad byloje nėra jokių duomenų, kad nuteistasis I. P. būtų daręs poveikį kokiems nors liudytojams, todėl teismas liudytojų L. Š. ir A. R. parodymus, taip pat Ž. Š. parodymus bei J. K. parodymų dalį, visiškai sutampančią su nuteistojo nurodytomis aplinkybėmis, turėjo vertinti kaip I. P. tyčinę kaltės formą paneigiančius įrodymus.

1.15. Mano, kad nuteistojo I. P. 2022 m. sausio 6 d. telefoninis pokalbis su E. B., kurio metu nuteistasis nurodė, jog pašnekėjo su advokatu ir laikysis netyčinio gyvybės atmetimo versijos, jo parodymų dėl neatsargaus gyvybės atėmimo nepaneigia ir jo parodymams neprieštarauja.

1.16. Gynėjas nesutinka, kad liudytojo A. B. bei policijos pareigūnų J. K. ir E. V. parodymai paneigia I. P. parodymus, kadangi minėti liudytojai tik perpasakojo iš J. K. išgirstas aplinkybes. Lygiai taip pat I. P. parodymų nepaneigia ir specialisto L. U. teisminio nagrinėjimo metu duoti paaiškinimai. Liudytojas K. M., apklaustas teisminio nagrinėjimo metu, jokios reikšmingos informacijos nenurodė, pripažindamas, jog nuteistojo ir E. B. pokalbio turinio nelabai girdėjo. Kad apie jokias bėdas su nuteistuoju nekalbėjo E. B., patvirtino tiek liudytojas R. N., tiek pati E. B.. Kiti įrodymai, kuriuos teismas išvardijo nuosprendyje kaip pagrindžiančius nuteistojo kaltę, gynėjo nuomone, jokios informacijos, reikšmingos I. P. kaltės formos nustatymui ir jo veikos kvalifikavimui, nesuteikia.

1.17. Gynėjo tvirtinimu, I. P. elgesys iš karto po įvykio (vaistinėlės atnešimas ir bandymas teikti nukentėjusiajam pirmąją pagalbą), įprastas nuteistojo elgesys po įvykio bei tai, kad pats M. B. atsisakė medikų pagalbos, toliau lyg niekur nieko tęsė alkoholio vartojimą ir niekur nesiruošė išeiti iš nuteistojo namų, rodo, jog nei nuteistasis I. P. siekė tyčia panaudoti smurtą artimo draugo atžvilgiu, nei pats nukentėjusysis M. B. manė, jog draugo veiksmai buvo atlikti tyčia. Išgertuvių metu buvę asmenys patvirtino, kad jokio konflikto nei prieš įvykį, nei įvykio metu nebuvo, todėl teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad I. P., sužalodamas M. B., veikė netiesiogine tyčia.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje prokuroras prašė prokuroro apeliacinį skundą tenkinti, nuteistojo I. P. gynėjo apeliacinį skundą atmesti. Nuteistasis I. P. ir jo gynėjas prašė jų apeliacinį skundą tenkinti, prokuroro apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Kauno apygardos prokuratūros Pirmojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokuroro V. Gatavecko apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, pirmosios instancijos teismo nuosprendis keičiamas dėl neteisingai paskirtos bausmės. Nuteistojo I. P. gynėjo advokato G. Bukausko apeliacinis skundas atmetamas.

Teisėjų kolegija, įvertinusi apeliacinių skundų bei proceso dalyvių argumentus, išsakytus apeliacinės instancijos teisme, atlikusi papildomą įrodymų tyrimą ir dar kartą įvertinusi visus byloje surinktus įrodymus, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai bei teisėtai I. P. pripažino kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 129 straipsnio 1 dalyje. Šios nusikalstamos veikos objektyvieji ir subjektyvieji požymiai nustatyti tinkamai, sprendžiant šiuos klausimus BPK 20 straipsnio reikalavimai pažeisti nebuvo. Pirmosios instancijos teismas nuosprendžio aprašomojoje dalyje išdėstė įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados dėl nuteistojo I. P. padarytos nusikalstamos veikos, ir motyvus, kuriais vadovaudamasis atmetė nuteistojo bei jo gynėjo versijas, taip pat prokuroro argumentus dėl nusikalstamos veikos kvalifikavimo. Esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, suvaržiusių įstatymo garantuotas nuteistojo teises ar sukliudžiusių teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą bei priimti teisingą nuosprendį, nebuvo nustatyta, tačiau skirdamas bausmę I. P., pirmosios instancijos teismas padarė baudžiamojo įstatymo taikymo klaidų, dėl ko buvo paskirta neteisinga bausmė. Padarytos klaidos taisytinos, keičiant ginčijamą nuosprendį (BPK 326 straipsnio 2 dalies 2 punktas, 328 straipsnio 1 ir 2 punktai).

Dėl nuosprendžio surašymo reikalavimų ir įrodymų vertinimo

Susipažinus su šioje baudžiamojoje byloje paduotų apeliacinių skundų turiniu matyti, jog iš esmės apeliaciniuose skunduose yra nurodyti argumentai, vienaip ar kitaip susiję su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir nuosprendžio surašymo taisyklių pažeidimais (BPK 20 straipsnio 5 dalis, 301 straipsnio 1 dalis, 302 straipsnis, 305 straipsnio 1 dalis).

Pirmiausiai pažymėtina, kad nuosprendis yra baigiamasis teismo proceso aktas, kuriuo išsprendžiami nusikalstamos veikos pripažinimo įrodyta, asmens pripažinimo kaltu ir kiti baudžiamojo proceso įstatyme nurodyti klausimai. Kadangi nuosprendyje išsprendžiami itin svarbūs klausimai, jam keliami griežti formos ir turinio reikalavimai, įtvirtinantys, kad nuosprendis turi būti teisėtas ir pagrįstas. Nuosprendis yra teisėtas, jeigu jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo proceso įstatymo bei kitų teisės normų, pagrįstas – kai išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, veikos kvalifikavimo, paskiriamos bausmės ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų padarytos pagal išsamiai ir nešališkai ištirtus bei teisingai įvertintus įrodymus (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-664/2012, Nr. 2K-32-699/2016, Nr. 2K-109-746/2017, Nr. 2K-7-174-303/2019).

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra ne kartą pabrėžęs teismo baigiamųjų aktų argumentavimo (motyvavimo) svarbą ir konstatavęs, kad kiekvienas teismo nuosprendis (kitas baigiamasis teismo aktas) turi būti grindžiamas teisiniais argumentais (motyvais). Argumentavimas turi būti racionalus – teismo nuosprendyje (kitame baigiamajame teismo akte) turi būti tiek argumentų, kad jų pakaktų šiam nuosprendžiui (kitam baigiamajam teismo aktui) pagrįsti. Šiame kontekste pažymėtina, kad iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylantis teisinio aiškumo reikalavimas, inter alia (be kita ko), reiškia, kad teismo nuosprendyje (kitame baigiamajame teismo akte) negali būti ir nutylėtų argumentų, nenurodytų aplinkybių, turinčių reikšmės teisingo nuosprendžio (kito baigiamojo teismo akto) priėmimui (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d., 2006 m. rugsėjo 21 d. nutarimai).

Reikalavimai pirmosios instancijos teismo nuosprendžio turiniui įtvirtinti BPK 304–307 straipsniuose. Pagal šias nuostatas nuosprendis turi būti įtikinamas, nekelti abejonių dėl jame padarytų išvadų pagrįstumo, o nusikalstamos veikos aplinkybės, įrodymai ir teismo išvados nuosprendyje turi būti išdėstomi nuosekliai ir sudaryti logišką visumą. Baudžiamojo proceso kodekse įrodymų pripažinimo, tyrimo ir vertinimo bendrosios nuostatos yra įtvirtintos BPK 20 straipsnyje, 276 straipsnio 4 dalyje ir 301 straipsnyje.

Įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK nustatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Pagrindiniai reikalavimai įrodymams, kuriais turi būti pagrįstos teismo išvados dėl nusikalstamos veikos padarymo aplinkybių, nurodyti BPK 20 straipsnyje. Pagal šio straipsnio nuostatas įrodymais gali būti tik teisėtais būdais (įstatymų nustatyta tvarka) gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti BPK nustatytais proceso veiksmais, taip pat kurie patvirtina ar paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai (BPK 20 straipsnio 1, 3, 4 dalys).

Duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva (BPK 20 straipsnio 2, 5 dalys). BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Teismo vidinis įsitikinimas privalo turėti objektyvų pagrindą, t. y. jis turi būti pagrįstas visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Nuosprendyje negali būti nutylėjimų, įrodymų vertinimo spragų ir pan. Turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma, teismas turi atsižvelgti į visas bylos aplinkybes, galinčias paveikti teismo išvadas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-221/2008, Nr. 2K-122/2013, Nr. 2K-34-303/2015). Tai sudaro prielaidas konstatuoti neabejotinų, prieštaravimų nekeliančių bylos faktinių aplinkybių nustatymą ir tinkamą baudžiamojo įstatymo pritaikymą.

Esminiais BPK pažeidimais laikomi tokie pažeidimai, dėl kurių buvo suvaržytos įstatymų garantuotos kaltinamojo teisės ar kurie sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį ar nutartį (BPK 369 straipsnio 3 dalis). Pagal teismų praktiką esminiu BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų pažeidimu gali būti pripažįstami atvejai, kai kasacine tvarka apskųstame nuosprendyje ar nutartyje teismo išvados darytos, nesiėmus įmanomų priemonių visoms bylai teisingai išspręsti reikšmingoms aplinkybėms nustatyti; nebuvo vertinti visi proceso metu surinkti bylai išspręsti reikšmingi įrodymai; vertinant įrodymus darytos klaidos dėl įrodymų turinio; remtasi duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais; įrodymais nepagrįstai nepripažinti duomenys, kurie atitinka BPK 20 straipsnio 1–4 dalių reikalavimus; neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-587/2014, Nr. 2K-7-176-303/2015, Nr. 2K-251-507/2016, Nr. 2K-74-976/2017). Kasacinės instancijos teismo praktikoje nurodoma, kad reikalavimas laikytis įstatymų gaunant įrodymus yra ypač svarbus, nes priešingu atveju nebūtų užtikrinta asmens teisė į teisingą bylos išnagrinėjimą (kasacinė nutartis baudžiamoje byloje Nr. 2K-157-976/2022).

BPK 301 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog nuosprendis pagrindžiamas tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje. Ši norma neturi būti suprantama tiesiogiai, kad nuosprendyje remiamasi tik tais kaltinamųjų ir kitų asmenų parodymais, kurie duoti teisiamajame posėdyje. Teismas turi teisę remtis visais įrodymais, tiek surinktais ikiteisminio tyrimo metu, tiek naujais, tačiau juos visus privalo ištirti ir patikrinti teisiamajame posėdyje BPK 271–292 straipsniuose nustatyta tvarka: apklausti asmenis, perskaityti kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo teisėjui arba pirmiau teisme, o byloje esantiems įrodymams patikrinti gali būti perskaitomi ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui duoti kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo parodymai, kai yra esminių prieštaravimų tarp parodymų, duotų teisiamajame posėdyje, ir parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu ar pirmiau teisme (BPK 276 straipsnio 1, 4 dalys), perskaityti dokumentus bei apžiūrėti daiktus. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą teismų praktiką kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo pirmiau duoti parodymai ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui nėra savarankiškas įrodymų šaltinis, tačiau šiais duomenimis galima patikrinti kitus byloje surinktus įrodymus, be to, jie padeda formuoti teismo vidinį įsitikinimą bendrame bylos duomenų kontekste gali turėti reikšmės galutiniam įrodymų įvertinimui (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-592/2010, Nr. 2K-292-693/2018, Nr. 2K-208-1073/2021, Nr. 2K-114-511/2022). Kitaip tariant, teismas turi teisę nuosprendį grįsti visais įrodymais, tiek surinktais ikiteisminio tyrimo metu, tiek naujais įrodymais, tačiau juos visus privalo ištirti ir patikrinti teisiamajame posėdyje BPK 271–292 straipsniuose nustatyta tvarka, taip siekiant užtikrinti asmenų parodymų, naudojamų kaip įrodymų byloje, patikimumą ir gynybos teisių įgyvendinimą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-118-458/2021).

Teismų praktikoje ne kartą atkreiptas dėmesys ir į tai, kad bendrosios kompetencijos teismų instancinės sistemos paskirtis – sudaryti prielaidas aukštesnės instancijos teismuose ištaisyti bet kurias fakto (t. y. teisiškai reikšmingų faktų nustatymo ir vertinimo) ar bet kurias teisės (t. y. teisės taikymo) klaidas, kurias dėl kokių nors priežasčių gali padaryti žemesnės instancijos teismas, ir neleisti, kad kokioje nors bendrosios kompetencijos teismų nagrinėtoje, be kita ko, baudžiamojoje byloje būtų įvykdytas neteisingumas, priešingu atveju būtų nukrypta nuo konstitucinio teisinės valstybės principo, pažeista asmens konstitucinė teisė į tinkamą teismo procesą (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d., 2008 m. sausio 24 d. nutarimai, kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-135-648/2016, Nr. 2K-190-648/2018). Iš šių nuostatų išplaukia ir apeliacinės instancijos teismo paskirtis užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai, todėl apeliacinės instancijos teismas, tiksliai laikydamasis apeliacinį procesą reglamentuojančių normų reikalavimų, turi kruopščiai patikrinti kiekvieno apskųsto nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą, t. y. ar teismo išvadas patvirtina įrodymai, išnagrinėti teisiamajame posėdyje, ar atsižvelgta į visas bylos aplinkybes, galinčias paveikti teismo išvadas, ar teisiamajame posėdyje išnagrinėtų įrodymų pakanka teismo išvadoms padaryti, ar įrodymai yra teisingai įvertinti (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. Nr. 2K-319-976/2015, Nr. 2K-190-648/2018, Nr. 2K-248-689/2018).

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, vertindama skundžiamo nuosprendžio formą ir turinį aptartų BPK reikalavimų kontekste, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas laikėsi ne visų šių įstatymų reikalavimų, keliamų nuosprendžio surašymui. Pirmiausiai atkreiptinas dėmesys, jog apygardos teismas, grįsdamas nuteistojo I. P. kaltę, rėmėsi ne tik I. P. teisiamajame posėdyje duotais parodymais, tačiau ir jo kardinaliai priešingais parodymais, duotais 2021 m. gruodžio 30 d. ikiteisminio tyrimui pareigūnui, nors iš teismo posėdžių protokolų matyti, kad šie parodymai nebuvo perskaityti BPK 276 straipsnio 4 dalyje numatyta tvarka (t. 5, b. l. 3–5; t. 6, b. l. 91–97; t. 7, b. l. 32–33). Kitaip tariant, pirmosios instancijos teismas, analizuodamas ir vertindamas nuteistojo I. P. parodymus, rėmėsi teisiamajame posėdyje neištirtais bei nepatikrintais nuteistojo parodymais, nors buvo nustatyti esminiai prieštaravimai tarp parodymų, duotų teisiamajame posėdyje, ir parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu. Atsižvelgiant į tai, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nesilaikė BPK 274 straipsnio 4 dalies nuostatų, nuosprendį grindė teisiamajame posėdyje neištirtais įrodymais ir taip padarė BPK 20 straipsnio 5 dalies, 301 straipsnio 1 dalies pažeidimą. Visgi aukštesnės instancijos teismas ėmėsi priemonių, atliko įrodymų tyrimą ir 2023 m. sausio 26 d. teisiamojo posėdžio metu, vadovaudamasis BPK 276 straipsnio 4 dalimi, perskaitė nuteistojo I. P. 2021 m. gruodžio 30 d. ikiteisminio tyrimui pareigūnui duotus parodymus, taip ištaisydamas pirmosios instancijos teismo nuosprendžio trūkumus ir padarytus pažeidimus. Vertinant pirmosios instancijos teismo nuosprendžio turinį taip pat matyti, kad išvada, jog išgertuvių metu tarp nuteistojo I. P. ir nukentėjusiojo M. B., šiems esant neblaiviems, galimai įvyko asmeninių santykių aiškinimasis arba nesutarimas dėl kažko, dėl ko buvo sužalotas nukentėjusysis, iš tikrųjų buvo grindžiama ne objektyviais bylos duomenimis, bet tikėtinomis aplinkybėmis (prielaidomis). Iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio turinio nėra aišku, kokiais duomenimis (įrodymais) remiantis buvo padaryta prieš tai minėta išvada (plačiau apie tai bus pasisakyta analizuojant nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes). Taip pat neteisingai buvo nustatytos ir faktinės aplinkybės dėl I. P. veiksmų, susijusių su pagalbos teikimu nukentėjusiajam M. B. – pirmosios instancijos teismas, nustatydamas šias aplinkybes, rėmėsi vien tik paties nuteistojo parodymais, jų nepalyginęs su kitais teisiamojo posėdžio metu ištirtais įrodymais. Teismo išvados, kaip minėta anksčiau, neturi kelti abejonių dėl jų pagrįstumo, t. y. teismas, priimdamas nuosprendį, turi aiškiai nustatyti faktines bylos aplinkybes, reikšmingas bylai išspręsti teisingai, ir aiškiai nurodyti, kokie įrodymai jas patvirtina arba paneigia. Apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas abejotinais faktais ir tikėtinomis aplinkybėmis. Visgi pirmosios instancijos teismas, konstatuodamas minėtas išvadas, nesilaikė reikalavimų, keliamų nuosprendžio turiniui, ir išvadą, kad tarp nuteistojo I. P. ir nužudytojo M. B. kilo konfliktas, kaip minėta anksčiau, grindė tikėtinomis aplinkybėmis (prielaidomis). Kita vertus, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad kitos teismo išvados dėl nusikalstamos veikos parodymo aplinkybių ir nuteistojo kaltės buvo padarytos laikantis BPK reikalavimų, o nustatyti pažeidimai ir minėti procesiniai trūkumai buvo ištaisyti apeliacinės instancijos teisme, daro išvadą, kad nebuvo suvaržytos įstatymų garantuotos nuteistojo I. P. teisės, o nustatyti minėti pažeidimai nebuvo esminiai ir nesukliudė pirmosios instancijos teismui teisingai konstatuoti I. P. kaltę dėl nusikalstamos veikos, numatytos BPK 129 straipsnio 1 dalyje, padarymo.

Šiame kontekste paminėtina ir tai, kad apeliacinės instancijos teismas, siekdamas byloje išsamiai ištirti nusikalstamos veikos aplinkybes, teisiamojo posėdžio metu, be kita ko, apklausė kaip liudytoją procesinius veiksmus atlikusią tyrėją S. M. bei, nustatęs esminius prieštaravimus tarp liudytojo A. R. pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu duotų parodymų ir jo parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu, vadovaudamasis BPK 276 straipsnio 4 dalimi, teisiamojo posėdžio metu perskaitė A. R. parodymus, duotus 2022 m. sausio 12 d. ikiteisminio tyrimo pareigūnui (t. 1, b. l. 189 –190; t. 7, b. l. 32–33, 44–45).

Dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 129 straipsnio 1 dalyje

Byloje nekyla ginčo, kad nukentėjusysis M. B. įvykio metu mirė nuo nuteistojo I. P. veiksmų, tačiau tiek kaltinimo, tiek gynybos apeliaciniuose skunduose ginčijamas I. P. padarytos nusikalstamos veikos kvalifikavimo klausimas pagal BK 129 straipsnio 1 dalį. Prokuroras nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu nuteistojo I. P. nusikalstamos veikos perkvalifikavimu iš BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punkto į BK 129 straipsnio 1 dalį, teigdamas, kad nagrinėjamas nužudymas padarytas dėl menkavertės dingsties, t. y. dėl chuliganiškų paskatų. Nuteistojo I. P. gynėjas teigia, kad nuteistojo veiksmuose nėra pirmosios instancijos teismo nustatyto nusikalstamos veikos sudėties požymio – tyčios, todėl I. P. veika turėtų būti kvalifikuojama pagal BK 132 straipsnio 1 dalį kaip neatsargus gyvybės atėmimas, kadangi I. P., sužalodamas M. B., veikė neatsargia kaltės forma. Su šiais apeliacinių skundų argumentais aukštesnysis teismas nesutinka.

Atsakomybė už nužudymą pagal BK 129 straipsnį kyla esant tiek tiesioginei, tiek netiesioginei tyčiai. Nužudymas veikiant tiesiogine tyčia yra tada, kai kaltininkas supranta, kad savo veika kelia pavojų kito žmogaus gyvybei, numato, kad savo veikimu ar neveikimu gali atimti gyvybę kitam žmogui, ir nori ją atimti. Nužudymo netiesiogine tyčia atveju kaltininkas supranta, kad savo veika kėsinasi į kito žmogaus gyvybę, numato, kad gali atimti gyvybę kitam žmogui, ir nors nenori atimti gyvybės, sąmoningai leidžia tokiems padariniams atsirasti. Sąmoningo leidimo sąvoka siejama su kaltininko abejingu požiūriu į tikėtiną padarinių atsiradimą (kasacinio teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-498-746/2015). Esminis skirtumas tarp tiesioginės ir netiesioginės tyčios glūdi valiniame elemente: jei asmuo nori pavojingų padarinių, tai jis veikia tiesiogine tyčia, jeigu jų nenori, bet sąmoningai leidžia jiems atsirasti, – veikia netiesiogine tyčia.

Neatsargus gyvybės atėmimas (BK 132 straipsnis) padaromas neatsargia kaltės forma (BK 14 straipsnis), kuri gali pasireikšti nusikalstamu pasitikėjimu arba nusikalstamu nerūpestingumu (BK 16 straipsnio 1 dalis). Nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas yra padarytas dėl nusikalstamo pasitikėjimo, jeigu jį padaręs asmuo numatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti BK numatyti padariniai, tačiau lengvabūdiškai tikėjosi jų išvengti (BK 16 straipsnio 2 dalis). Nusikalstamas nerūpestingumas konstatuojamas tais atvejais, kai nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą padaręs asmuo nenumatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti BK numatyti padariniai, nors pagal veikos aplinkybes ir savo asmenines savybes galėjo ir turėjo tai numatyti (BK 16 straipsnio 3 dalis). Nusikalstamo pasitikėjimo atveju asmuo numato, kad jo veika gali sukelti kito žmogaus mirtį, bet lengvabūdiškai tiki, kad šios mirties bus išvengta. Nusikalstamo nerūpestingumo atveju asmuo nenumato, kad jo veika gali sukelti kito žmogaus mirtį, nors turėjo ir galėjo tai numatyti.

Nors nuteistojo I. P. gynėjo apeliaciniame skunde akcentuojama, kad I. P. sužalojo M. B. netyčia, buteliui išslydus iš šlapių ir riebaluotų rankų jam pasakojant istoriją apie savo sumušimą – kaip užsimojus kuolu jam buvo suduotas stiprūs smūgis į petį, po kurio jis prarado sąmonę, tačiau teismų praktikoje pabrėžiama, kad asmens kaltės turinys atskleidžiamas ne vien tik pagal paties kaltininko aiškinimą, kaip jis suvokė savo veiksmus ir kokių padarinių norėjo. Apie kaltininko tyčios turinį teismas sprendžia atsižvelgdamas į visas padaryto nusikaltimo aplinkybes: nusikaltimo padarymo įrankius, būdą, sužalojimų kiekį, jų pobūdį, vietą, nusikalstamų veiksmų intensyvumą ir jų nutraukimo priežastis, kaltininko ir nukentėjusiojo tarpusavio santykius, elgesį įvykio metu, taip pat prieš nusikaltimą ir po jo padarymo ir kt. (kasacinio teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-521/2013, Nr. 2K-212-303/2018). Taigi, apie kaltę – psichinį kaltininko santykį su veika ir jos padariniais – gali būti sprendžiama iš visų įvykio aplinkybių, įskaitant ir paties kaltininko elgesį nusikalstamos veikos padarymo metu ir po jos.

Byloje ištirtais įrodymais neabejotinai nustatyta, kad nuo 2021 m. gruodžio 27 d. vakaro iki gruodžio 28 d. paryčių I. P. namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), dalyvaujant I. P., M. B., J. K. ir Ž. Š., buvo gausiai vartojami alkoholiniai gėrimai. Išgertuvių metu I. P. buteliu degtinės pataikė M. B. į kaktą, padarydamas nukentėjusiajam muštinę žaizdą kaktos kairėje pusėje, kraujosruvą kaktos minkštuosiuose audiniuose, kaktikaulio kairės pusės lūžimą, pereinantį į kaukolės pamato priekinės duobos kairę pusę, kraujo išsiliejimą po minkštaisiais galvos smegenų dangalais, kairio galvos smegenų pusrutulio kaktinės, dalinai momeninės bei smilkininės skilčių projekcijoje, pereinant į pamatines skiltis, nuo ko dėl stipraus galvos sumušimo, pasireiškusio kaukolės skliauto ir pamato lūžimu, kraujo išsiliejimu po minkštaisiais galvos smegenų dangalais, galvos smegenų ir smegenų kamieno pabrinkimu M. B. įvykio vietoje mirė. Taigi, yra trys šio įvykio liudininkai: I. P., J. K. ir Ž. Š., kurių nurodytos aplinkybės, sugretinus jas su kitais byloje ištirtais įrodymais, leidžia byloje nustatyti objektyvią tiesą apie M. B. mirties aplinkybes. Nors nuteistojo I. P. gynėjo apeliaciniame skunde keliamas neatsargaus gyvybės atėmimo klausimas, tačiau byloje ištirti įrodymai ir nustatytos faktinės aplinkybės neatsargų gyvybės atėmimą paneigia.

Visų pirma, atkreiptinas dėmesys į nuteistojo I. P. parodymų nenuoseklumą baudžiamojo proceso metu. Apklaustas netrukus po įvykio, t. y. 2021 m. gruodžio 30 d., I. P. kategoriškai neigė kaltę ir nurodė, kad 2021 m. gruodžio 27 d. jo draugas A. R. jį atvežė į (duomenys neskelbtini), po to nuvežė pas M. B. į jo sugyventinės J. K. namus, kur ir prasidėjo išgertuvės. Vėliau A. R. juos visus tris nuvežė į jo namus, (duomenys neskelbtini). Niekur kitur užsukę nebuvo. Išgėrus du butelius degtinės, kurie buvo jo namuose, ėjo pirkti dar. Alkoholį pirko vienas, M. B. ir J. K. liko namuose. Eidamas sutiko Ž. Š., jam pasiūlė kartu išgerti. Grįžus namo, jis, M. B. ir J. K. toliau gėrė, vėliau prie jų prisijungė ir Ž. Š.. Apgirtus jis, M. B. ir J. K. nuėjo miegoti, Ž. Š. išėjo namo. Pabudęs vienas pats nuėjo iki Ž. Š. namų ir prikalbino sugrįžti. Jiems grįžus, toliau visi keturi tęsė išgertuves. Neatsimena kada, bet kažkuriuo metu nutarė išsiskirstyti – Ž. Š. išėjo namo, o jie visi trys nuėjo miegoti. Girdėjo, kaip M. B. ir J. K. vienas ant kito pradėjo rėkti, keiktis. Kitos dienos ryte jis iš karto išėjo pirkti šampano, namuose nepastebėjo jokio kraujo ar stiklo duženų. Jokio šviestuvo, jiems begeriant, jis nenulaužė, šviestuvas jau buvo nulaužtas seniai. Nežino, kas galėjo nutikti M. B. (t. 5, b. l. 3–5). 2022 m. vasario 1 d. specialisto išvadoje Nr. 93TPK-101/2022 nurodyta, kad I. P. ekspertinio tyrimo metu, apklausiamas psichiatrės ekspertės L. A., teigė, kad „namuose jis nebuvo, buvo išgėręs, muštynių nematė“. Vėliau pasakė, kad buvo tame pačiame bute, gėrė su auka (M. B.), bet muštynėse nedalyvavo. Teigė, kad jį apkaltino žmogžudyste, nes kažkada jau buvo už tai teistas (t. 2, b. l. 114). Tačiau jau 2022 m. kovo 21 d. apklausos metu, priešingai nei pirmos apklausos ir ekspertinio tyrimo metu, I. P. pakeitė parodymus, iš dalies pripažino kaltę ir nurodė, kad jo sugyventinė E. B. jį nuvežė prie bendrabučio, kuriame gyveno M. B. su J. K., ten jį paleido, o pati išvažiavo į Vilnių. Iš pradžių kartu su M. B. ir J. K. gėrė jos namuose. Vėliau, parašius A. R., jis paėmė juos (jį, M. B. ir J. K.) ir nuvežė į jo namus, bet prieš tai užvažiavo į parduotuvę. Ten jis nupirko tris ar keturis butelius degtinės ir užkandžių – mėsos. A. R. išvažiavo, o jie trise toliau tęsė išgertuves. Apgirtus visi nuėjo pasnausti. Jam atsikėlus norėjosi dar išgerti, todėl nusprendė ieškoti dar vieno sugėrovo. Tuo metu atsikėlė ir M. B., o kai atvyko A. R., trise išvažiavo pas pažįstamą Ž. Š.. Radus Ž. Š. namuose, jį prikalbino važiuoti pas jį. A. R. juos parvežė iki jo namų, o pats išvažiavo. Tai buvo apie 00.30 val. – 1.00 val. nakties. Kai jie grįžo, jau buvo atsikėlusi ir J. K.. Visi susėdo prie stalo – jis sėdėjo šalia Ž. Š., M. B. netoli krosnies prieš jį, o J. K. šalia M. B.. Visi gėrė degtinę, pasakojo vaikystės istorijas, grojo muzika, linksminosi. Kadangi mirksėjo šviesa, jis nuo lubų nuplėšė šviestuvo gaubtą ir numetė į šoną po stalu. Po to jis svečiams pasakojo istoriją, kaip jaunystėje jį sumušė. Pasakodamas istoriją ėmė gestikuliuoti rankomis. Rankos buvo pakeltos ir sulenktos ties veidu. Tuo metu, kai pasakojo, kaip kuolu jam trenkė per petį, jo dešinėje rankoje laikytas 0,5 l talpos žalios spalvos degtinės butelis išslydo iš šlapių ir riebaluotų rankų ir pataikė M. B. į galvą. Nukritęs ant grindų, sudužo. Degtinės butelį laikė dešinėje rankoje suėmęs per korpusą taip, lyg norėtų pilti. Pataikyti į galvą M. B. nenorėjo, jokių pykčių tarp jų tą vakarą nebuvo, nesiginčijo. Jo rankos buvo riebaluotos, nes rankomis valgė užkandą, šlapios, nes neseniai buvo grįžęs iš tualeto. Nurodė, kad iš karto pripuolė prie nukentėjusiojo ir paklausė, ar viskas gerai. M. B. atsakė, kad taip, ir atsisakė bet kokios pagalbos. Jis liepė nueiti M. B. į vonią ir nusiprausti, o pats atsinešė iš automobilio vaistinėlę, tačiau M. B. nesutiko pasinaudoti vaistinėle, todėl ją užkėlė ant rūbų kabyklos tame pačiame kambaryje. Po to toliau visi gėrė, juokavo lyg niekur nieko. Nebuvo galima suprasti, kad kažkas galėjo blogo nutikti. Kai Ž. Š. išėjo, jis, M. B. ir J. K. nuėjo miegoti. Kitą rytą atsikėlus apie 9.00 val., jie dar miegojo, o jam norėjosi šampano, todėl išėjo į parduotuvę (t. 5, b. l. 11–14). Iš esmės I. P. tiek 2021 m. balandžio 11 d. papildomos apklausos metu, tiek tos pačios dienos parodymų patikrinimo vietoje metu, tiek apklausiamas teisiamajame posėdyje, pakartojo tokias pačias aplinkybes, kurias buvo nurodęs 2022 m. kovo 21 d. apklausoje (t. 5, b. l. 20–22, 25–26; t. 6, b. l. 91–98). Apklausiamas teisiamajame posėdyje I. P. patvirtino, kad kai pasakojo istoriją, jis užsimojo ir nuo savęs staigiai rankomis mostelėjo atgal ir tas butelis išslydo („išskrido“) iš jo riebaluotų rankų tiesiai į M. B. galvą. Neprisiminė, ar butelis jam neslydo iš rankų, kai pylė degtinę. Nurodė, kad M. B. sėdėjo prieš jį 2 metrų atstumu. Teigė, kad J. K. tą vakarą buvo labai girta, „kominė“, prie stalo tai sėdėjo, tai nesėdėjo, daugiausiai miegojo. Taip pat teisiamojo posėdžio metu teigė, kad pirmą kartą apklaustas ikiteisminio tyrimo metu neigė savo kaltę dėl to, kad buvo labai išsigandęs, norėjo tuo tarpu numirti, sirgo „COVID-19“, jautė didelę baimę, kadangi jau buvo teistas už nužudymą (t. 6, b. l. 91–98).

Palyginus nuteistojo I. P. parodymus, duotus baudžiamojo proceso metu, matyti, kad aplinkybes dėl M. B. sužalojimo nuteistasis I. P. nurodė tik vėlesnių apklausų metu, prieš tai, tiek apklausiamas iš karto po įvykio, tiek ekspertinio tyrimo metu, nors nuo pirmos apklausos jau buvo praėję šiek tiek daugiau nei mėnuo, I. P. kaltę neigė, teigdamas, jog nieko nežinojo, kas galėjo nutikti M. B., kad muštynėse nedalyvavo, įvykio vietoje nebuvo. Atkreiptinas dėmesys, kad ne tik šios, bet ir kitos I. P. nurodytos įvykio dienos aplinkybės vėlesnių apklausų metu skyrėsi nuo tų, kurias nuteistasis nurodė pirmos apklausos metu. Taigi, atsižvelgiant į nuteistojo parodymų kaitą, nėra pagrindo besąlygiškai vadovautis I. P. nurodytomis aplinkybėmis dėl M. B. sužalojimo, juo labiau, kai jo parodymai prieštarauja kitiems įrodymams ir nustatytoms faktinėms aplinkybėms byloje, todėl vertinami kaip jo gynybinė versija, siekiant palengvinti savo teisinę padėtį.

Visų pirma, nuteistojo I. P. nurodytą versiją, kad bepasakojant istoriją butelis išslydo jam iš rankų, ir tai, kad jis bandė suteikti M. B. pagalbą, paneigia tiesiogiai įvykį mačiusių liudytojų J. K. ir Ž. Š. parodymai.

Liudytoja J. K., apklausiama teisiamojo posėdžio metu, patvirtino parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, ir nurodė, kad tuo metu įvykio aplinkybes prisiminė geriau (t. 6, b. l. 49–54). Apklausiama netrukus po įvykio, t. y. 2021 m. gruodžio 29 d., J. K. nurodė, kad išgertuvės prasidėjo, kai I. P. atvažiavo pas juos į namus, po to persikėlė į I. P. namus, kai jo draugas A. R. juos visus tris apie 16.00 val. ten nuvežė. Pradžioje sėdėdami už stalo degtinę gėrė trise – ji, M. B. ir I. P., vėliau prie jų prisijungė ir Ž. Š.. Tikslesnio laiko, kada jis atėjo, negalėjo prisiminti. Nurodė tik tai, kad I. P. įleido Ž. Š. po to, kai jis pasibeldė į langą. Viskas buvo gerai, grojo muzika, šoko. Nurodė, kad I. P. su savo draugu Ž. Š. sėdėjo vienoje stalo pusėje, prie įėjimo į kambarį, o ji su M. B. – kitoje stalo pusėje. Jiems sėdint apie 23.30 val. I. P. atsistojo ir be jokios priežasties, paėmęs pilną žalios spalvos degtinės butelį, vieną kartą sudavė M. B. per galvą. Dėl ko I. P. trenkė buteliu M. B., ji nežino. Jokio konflikto tarp jų nebuvo. M. B. iš karto pradėjo stipriai bėgti kraujas, tačiau nukentėjusysis dėl to nieko nesakė. Ji jam uždėjo skudurėlį ir netrukus su juo atsigulė į lovą, o I. P. ir Ž. Š. toliau liko švęsti. Pabudusi apie 4.00 val. pamatė, kad M. B. toliau kraujuoja, uždėjo rankšluostį. Tada ji paprašė I. P. iškviesti pagalbą, tačiau jis atsakė, kad telefonas ne tam skirtas. Maždaug apie 9.00 val. I. P. pasakė, kad eina pas motiną B. P. ir iškvies pagalbą. Apie 10.00 val. atėjo nuteistojo mama, aptvarkė kambarį, surinko stiklo šukes ir išėjo. Nurodė, kad viską matė ir I. P. draugas Ž. Š.. Pati nekvietė pagalbos dėl to, kad su savimi neturėjo telefono (t. 1, b. l. 78–79). Apklausiama 2021 m. gruodžio 30 d. J. K. patvirtino ankstesnius parodymus ir papildomai nurodė, kad sėdint prie stalo I. P. pradėjo agresyvėti, keiktis, kumščiais daužyti į stalą. Jis, atsistojęs nuo kėdės, be jokios priežasties čiupo rankomis šviestuvą ir jį nuplėšė nuo lubų. Po to, be jokios priežasties, ranka čiupo žalios spalvos neprasuktą degtinės butelį, kuris stovėjo ant stalo, ir tiesiog sėdėdamas metė į M. B.. Paleido kaip kokį kamuolį. I. P. po visko juokėsi, lyg tai būtų koks juokingas dalykas. M. B. po smūgio buvo sąmoningas, jie visi dar pakalbėjo. Taip pat nurodė, kad I. P. išgėręs būna agresyvus, tampa nevaldomas, pradeda kabintis prie įvairių žodžių. Teigė, kad jo bijo visas kaimas. Tikslaus laiko, kada atėjo Ž. Š., ji negalėjo pasakyti, bet kai jis pasibeldė į langą, tai buvo tamsus paros metas (t. 1, b. l. 86–88). Iš esmės analogiškas aplinkybes liudytoja J. K. nurodė ir apklausiama 2021 m. gruodžio 30 d. pas ikiteisminio tyrimo teisėją, patvirtindama, kad tarp vyrų barnių nebuvo, bet I. P. kažko susinervino. Paminėjo, kad iš užkandžių buvo tik vaisiai (t. 1, b. l. 92–95). Apklausiama 2022 m. kovo 22 d. J. K. papildomai nurodė, kad šviesa įvykio metu kambaryje degė normaliai, tikrai nemirguliavo ir niekam netrukdė. Mirgėjo tik girliandų lemputės. Puikiai prisimena, kaip I. P., atsistojęs nuo kėdės, be jokios paaiškinamos priežasties viena ranka nutraukė šviestuvą. Pats jis atrodė piktas, kalbėjo pakeltu tonu, jo akys buvo keistokos. Jam niekas nieko nesakė, sėdėdami už stalo toliau visi keturi kalbėjosi, viskas buvo lyg ir normaliai. Po kelių minučių I. P. ranka stvėrė žalios spalvos degtinės butelį, M. B. tuo metu dėl kažko juokėsi, tikslaus pokalbio neprisiminė, ir užsimojęs butelį paleido per stalą tiesiai į M. B.. Prieš užsimojimą I. P. atrodė įpykęs, taip pat kaip ir prieš nutraukiant šviestuvą. Galbūt jis įsiuto dėl to, kad M. B. juokėsi iš kažko. Po to I. P. nukentėjusiojo neatsiprašė, jokios pagalbos M. B. nesuteikė, vaistinėlės taip pat neatnešė, tik pasakė nueiti į vonią apsiprausti. Ji vienintelė bandė stabdyti kraujavimą dėdama skudurėlius, kuriuos vėliau padėjo šalia malkų, prie krosnies. I. P. nieko nesakė, nes pati bijojo nukentėti (t. 1, b. l. 96–97). Apklausiama 2022 m. balandžio 5 d. liudytoja J. K. nurodė analogiškas aplinkybes, kurias buvo nurodžiusi ankstesnių apklausų metu, ir dar kartą pažymėjo, kad I. P. jokios istorijos, kaip buvo mušamas jaunystėje, ar kažkokio kito pasakojimo jiems nepasakojo ir iškėlęs rankas į viršų su buteliu degtinės nebandė kažko parodyti. Rankomis jis jokių judesių neatliko. Ranką iškėlė tik tuomet, kai paėmė nuo stalo butelį ir juo užsimojo. Nurodė, kad vyrai daugiausiai kalbėjosi apie darbus. Taip pat nurodė, kad ant stalo buvo padėti mandarinai, apelsinai ir nelabai riebus mėsos vyniotinis. I. P. mėsos vyniotinį pjaustė du kartus – jiems atvykus ir truputį vėliau, bet tikrai ne prieš paleidžiant butelį (t. 1, b. l. 100–101). 2022 m. balandžio 5 d. parodymų patikrinimo metu, liudytoja J. K. nurodė analogiškas aplinkybes kaip apklausiama ir ikiteisminio tyrimo metu (t. 1, b. l. 106–107). Teisiamojo posėdžio metu liudytoja J. K. patvirtino, kad I. P. prieš mesdamas butelį nieko nesakė ir nepasakojo jokių istorijų, jis metė butelį be žodžių, paėmęs už kakliuko. Po to pradėjo juoktis, kai M. B. pradėjo kraujuoti. Prieš butelio metimą daugiausiai buvo kalbama apie darbą, niekas su niekuo nesiginčijo, grojo muzika, M. B. ir I. P. šoko. Tačiau po šokio I. P. kažko labai supyko, pradėjo agresyvėti, tada nulupo šviestuvą nuo lubų. Nematė, kad būtų mirgėjusi šviesa. Patvirtino, kad prieš metant butelį M. B. juokėsi, tačiau jokio pokalbio nebuvo. Butelio metimo metu ji sėdėjo kartu su visais už stalo, šalia jos M. B., o prieš juos I. P. ir Ž. Š.. Nežino, kada atėjo Ž. Š., tačiau kai I. P. metė butelį, jis jau buvo. Iš užkandžių buvo apelsinai, mandarinai, saldainiai, vytinta dešra, vyniotinis, duona. Negalėjo pasakyti, ar mėsa buvo riebi. Vaistinėlės jokios nebuvo. Ant žaizdos ji dėjo skudurus. Nekvietė pagalbos, nes I. P. atėmė iš jos telefonus, tačiau tos pačios apklausos metu taip pat parodė, kad nematė, kad jis būtų ėmęs jos telefonus (t. 6, b. l. 49–54).

Nors gynėjo apeliaciniame skunde bandoma selektyviai atrinkus aplinkybes sumenkinti liudytojos J. K. parodymų patikimumą teigiant, jog J. K. dėl savo neblaivumo būsenos negalėjo nurodyti tikslių aplinkybių apie nukentėjusiojo M. B. sužalojimo būdą ir laiką, teigiant, kad sąvokos „mesti“ ir „trenkti“ turi skirtingas reikšmes, tačiau iš aptartų liudytojos J. K. parodymų matyti, kad liudytoja tik pirmos apklausos metu nurodė, kad I. P. trenkė M. B. su buteliu per galvą, ir jau sekančios apklausos metu J. K. šią aplinkybę patikslino nurodydama, kad I. P. metė žalios spalvos stiklinį degtinės butelį į M. B., o ne su juo trenkė. Šį sužalojimo būdą J. K. nurodė ir visų kitų apklausų metu. Be kita ko, kad butelis buvo mestas, patvirtino ir liudytojas Ž. Š. (t. 1, b. l. 132–134; t. 6, b. l. 30–33). Nuteistasis I. P. taip pat nurodė, kad butelis „išskrido“ iš jo rankų į nukentėjusįjį (t. 6, b. l. 91–98), todėl spręstina, kad liudytoja J. K. pavartojo skirtingas sąvokas tam pačiam jos matytam veiksmui apibūdinti ne todėl, kad ji nematė įvykio, kaip teigiama nuteistojo gynėjo skunde, o dėl to, kad šioms sąvokoms suteikė vienodą reikšmę, t. y. pavartojo kaip sinonimus. Liudytojos J. K. nurodytas M. B. sužalojimo laikas apie 23.30 val. taip pat jos parodymų nedaro nepatikimų. Byloje nustatyta, kad M. B. buvo sužalotas laikotarpiu nuo 2021 m. gruodžio 27 d. 23.00 val. iki 2021 m. gruodžio 28 d. 3.00 val., o liudytoja L. Š. nurodė, kad Ž. Š. pas I. P. galėjo atvykti apie 1.00 val. nakties. Pažymėtina, kad įvykio metu ilgą laiką gausiai buvo vartojami alkoholiniai gėrimai, visi asmenys buvo apsvaigę nuo alkoholio, todėl spręstina, jog liudytoja J. K. nurodė M. B. sužalojimo laiką pagal tuo metu buvusį savo laiko suvokimą, juo labiau, kai liudytoja J. K. pati nuosekliai teigė, kad tikslaus Ž. Š. atvykimo laiko ji nežinojo, įvardydama, kad tai buvo jau tamsus paros metas. Taigi, J. K., nurodydama M. B. sužalojimo laiką, sąžiningai klydo dėl objektyvių aplinkybių.

Liudytojų Ž. Š., L. Š., A. R. bei nuteistojo I. P. parodymais nustatyta, kad Ž. Š. į I. P. namus atvežė A. R. po to, kai nuteistasis kartu su M. B. nakties metu atvyko į jo namus ir jį iš ten pasiėmė. Sutiktina su gynėjo skundo argumentais, kad J. K. nurodytos Ž. Š. atvykimo aplinkybės prieštarauja byloje nustatytoms. Duodama parodymus J. K. iš tikrųjų teigė, kad I. P. įsileido Ž. Š., kai jis pasibeldė į langą. Tačiau šiame aplinkybių kontekste pažymėtina tai, kad pats nuteistasis I. P. nurodė, kad išgertuvių metu jie visi trys buvo prisnūdę, o kai jis atsikėlė, nusprendė ieškoti sau dar vieno sugėrovo. Tuo metu atsikėlė ir M. B., o kai atvyko A. R., visi trise išvažiavo pas Ž. Š. (t. 5, b. l. 11–14). Kitaip tariant, J. K. tuo metu, kai nuteistasis su M. B. buvo išvažiavę, miegojo, todėl galėjo nežinoti, kad jie buvo išvykę pas Ž. Š., ir dėl to nurodyti netikslias Ž. Š. atvykimo aplinkybes. Nors aptartas aplinkybes J. K. nurodė netiksliai, tačiau viso baudžiamojo proceso metu J. K. nuosekliai teigė, kad Ž. Š. prie išgertuvių prisijungė vėliau, taip pat nuosekliai tvirtino, kad Ž. Š. tuo metu, kada buvo mestas butelis į M. B., buvo kartu su visais kambaryje ir viską matė. Be to, liudytoja nurodė ir tikslias jų sėdėjimo vietas prie stalo, kurios sutapo su I. P. parodymais. Kitaip tariant, nustatyti prieštaravimai nesumenkina liudytojos J. K. gebėjimų prisiminti ir duoti teisingus parodymus dėl esminių įvykio aplinkybių.

Pritartina gynėjo skundo teiginiams, kad J. K. parodymai dėl įvykio metu buvusių užkandžių, telefono neradimo aplinkybių bei dėl pačios suvartoto alkoholio kiekio nebuvo nuoseklūs. Visgi šios aplinkybės nėra esminės grindžiant kaltinamojo kaltę. Liudytoja J. K. nors ir nebuvo tiksli, nurodydama suvartotą alkoholio kiekį, taip pat nebuvo tiksli ir dėl užkandžių, tačiau patį faktą, kad išgertuvių metu buvo ne tik alkoholiniai gėrimai, bet ir užkandžiai, ir tai, kad išgertuvių metu ji kartu su visais gėrė degtinę, patvirtino ir to neneigė. Nors liudytoja J. K. teisiamojo posėdžio metu teigė, kad jos telefonus įvykio metu paėmė nuteistasis I. P., tačiau dėl to nebuvo kategoriška ir tos pačios apklausos metu nurodė, kad įvykio aplinkybes geriau prisiminė duodama parodymus ikiteisminio tyrimo metu. Iš J. K. parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu, matyti, kad liudytoja nuosekliai teigė, jog nekvietė pagalbos dėl to, kad su savimi neturėjo telefono (t. 1, b. l. 78–79, 86–88, 92–95, 100–101). Nors policijos pareigūnas J. K., apklausiamas teisiamojo posėdžio metu nurodė, kad J. K. telefonas buvo rastas jos kišenėje, tačiau apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu šios aplinkybės liudytojas nenurodė (t. 1, b. l. 184–186). Kad telefonas buvo rastas J. K. kišenėje, nė vienos apklausos metu nepatvirtino ir policijos pareigūnas E. V., kartu buvęs įvykio vietoje (t. 1, b. l. 167–169; t. 6, b. l. 48–49). Kitų duomenų, galinčių patvirtinti J. K. teisiamojo posėdžio metu duotus parodymus, byloje taip pat nėra. Be to, ir pats policijos pareigūnas J. K. prašė vadovautis jo parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu, kadangi tuo metu įvykio aplinkybes prisiminė geriau (t. 6, b. l. 46–48). Taigi, liudytojos J. K. ikiteisminio tyrimo metu nurodytos aplinkybės dėl telefono neturėjimo su savimi nėra paneigtos, o jos parodymų nenuoseklumas dėl neesminių įvykio aplinkybių jos parodymų nedaro nepatikimais.

Sutiktina, kad J. K. įvykio metu, kaip ir kiti išgertuvėse dalyvavę asmenys, buvo neblaivi, to neneigė ir pati liudytoja, tačiau byloje nėra duomenų, jog jos neblaivumo būsena būtų buvusi tokia, kad ji negalėtų teisingai suprasti matytas įvykio aplinkybes ir vėliau apie tai duoti parodymus. Peržiūrėjus policijos pareigūnų J. K. ir E. V. 2021 m. gruodžio 28 d. nešiojamų kamerų vaizdo ir garso įrašuose „2021_1228_214840_004“, „2021_1228_21534_005“, „2021_1228_215840_006“ „2021_1228_214840_008“ užfiksuotas aplinkybes iš įvykio vietos, kurie buvo daryti įvykio vakarą ir kuriuose buvo užfiksuota liudytoja J. K., matyti, kad J. K. orientavosi aplinkoje, atsakinėjo į jai užduodamus klausimus, nors jai tuo metu buvo nustatytas 3,13 promilių girtumas. Visgi ši būsena jai nesutrukdė policijos pareigūnams nurodyti, kad vykusių išgertuvių metu I. P. trenkė su buteliu M. B., kad kartu su jais gėrė ir I. P. draugas, ir kad iš ryto buvo atėjusi I. P. motina B. P., kuri aptvarkė namus ir surinko šukes. Taip pat iš vaizdo ir garso įrašų matyti, kad J. K. iš tikrųjų suprato, kad M. B. nebegyvas tik po to, kai šią aplinkybę jai pasakė policijos pareigūnai. Tuomet J. K. pradėjo verkti ir teigti, kad ryte M. B. dar buvo gyvas, nurodė, kad viskas buvo normaliai, kalbėjo ir tik po pietų nukrito. Prašė policijos pareigūnų jį atgaivinti. Šias aplinkybes patvirtino ir liudytojai policijos pareigūnai J. K. ir E. V. apklausų metu (t. 1, b. l. 167–169, 184–186; t. 6, b. l. 46–49). Taip pat peržiūrėjus J. K. pirmos apklausos vaizdo ir garso įrašą Nr. B0F1EC60BF6, kuris buvo darytas 2021 m. gruodžio 29 d. 2.34 val. nakties metu, matyti, kad liudytoja J. K. apklausos metu elgėsi adekvačiai, buvo sąmoninga, gana rišliai ir sklandžiai ne tik pasakojo įvykio aplinkybes, bet ir atsakinėjo į klausimus. Pažymėtina, kad liudytoja J. K. ikiteisminio tyrimo metu buvo apklausta iš viso net penkis kartus skirtingu laiku ir visų apklausų metu, taip pat ir parodymų patikrinimo vietoje, nurodė iš esmės tas pačias M. B. sužalojimo aplinkybes.

Liudytoja policijos pareigūnė S. M., duodama parodymus apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu, taip pat patvirtino, kad liudytoja J. K. apklausų metu elgėsi adekvačiai ir jos būsena liudytojai nekėlė įtarimų (t. 7, b. l. 44–45). Tai, kad liudytoja J. K. neprisiminė, jog iš ryto buvo atėjęs Ž. Š. ir kaimynė V. S., ar tai, kad manė, jog buvo užrakinta B. P., jos parodymais dėl esminių įvykio aplinkybių neleidžia abejoti. Be to, ir liudytojas A. B. apklausų metu patvirtino, kad J. K. netrukus po įvykio jam guodėsi, kad išgertuvių metu nuteistasis I. P. metė butelį į M. B.. Iš jos pasakojimo liudytojas suprato, kad galbūt I. P. ir M. B. dėl kažko apsibarė ar nesuprato vienas kito juokų ir tada I. P. paleido butelį (t. 2, b. l. 3–4; t. 6, b. l. 89–91). Šias liudytojo A. B. nurodytas aplinkybes patvirtina elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės, jos fiksavimo ir kaupimo protokole užfiksuotas 2022 m. sausio 1 d. pokalbis tarp J. K. ir A. B., kurio metu J. K. nurodė, kad „viskas buvo normaliai, sėdėjom, bet tam I. kaip užėjo zajobas. Liustrų nulupo, po to kaip kirto M.“ (t. 3, b. l. 103–105). Be to, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija taip pat nenustatė pagrindo, jo nenurodė ir pats nuteistasis bei jo gynėjas, kodėl liudytojai J. K. būtų naudinga apkalbėti nuteistąjį I. P. ar duoti prieš jį melagingus parodymus. Iš bylos medžiagos matyti, kad liudytoja J. K. su nuteistuoju I. P. buvo pažįstami, prieš tai matėsi tik porą kartų, jų santykiai buvo geri, konfliktų neturėjo (t. 6, b. l. 91–98).

Taigi, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad aptarti liudytojos J. K. parodymai, nors ir nebuvo idealiai tikslūs ir nuoseklūs viso baudžiamojo proceso metu, o dėl tam tikrų aplinkybių skyrėsi nuo byloje nustatytų, tačiau šios liudytojos parodymai dėl M. B. sužalojimo aplinkybių ir I. P. veiksmų po butelio metimo, t. y. dėl esminių įvykio aplinkybių nesikeitė ir buvo nuoseklūs viso baudžiamojo proceso metu, todėl I. P. gynėjo skundo argumentai dėl liudytojos J. K. parodymų nepatikimumo atmetami kaip nepagrįsti. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo abejoti J. K. nurodytomis esminėmis įvykio aplinkybėmis, kadangi jas patvirtina kiti byloje ištirti įrodymai.

Nors liudytojas Ž. Š. pirmosios instancijos teisme nurodė, kad nematė, kaip I. P. metė butelį į M. B., kadangi buvo pasilenkęs po stalu, jokio konflikto nebuvo, I. P. nieko nekomentavo, neatsiminė ir apie ką vyko pokalbis iki įvykio, tuščias ar pilnas tas butelis buvo, tačiau patvirtino, kad matė, kaip žalios spalvos butelis pataikė M. B. į galvą, jis pradėjo kraujuoti, taip pat matė, kaip prieš tai I. P. nutraukė lempos gaubtą ir jį numetė (t. 6, b. l. 30–33). Teisiamojo posėdžio metu liudytojas Ž. Š. patvirtino savo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu 2022 m. balandžio 20 d. (t. 1, b. l. 132–136), kad jam atvažiavus į I. P. namus alkoholį vartojo visi keturi – jis, I. P., M. B. ir J. K.. Gerdami kalbėjo apie darbą, vyko paprastas pokalbis. Kambaryje degė šviesa ir mirgėjo pakabintos girliandos virš lango. Staiga, be jokios priežasties, I. P. atsistojo nuo kėdės ir viena ranka nutraukė kabėjusį šviestuvą virš stalo bei nusviedė jį į kampą. Šviesa nemirgėjo. Negali paaiškinti, kas jį sunervino. Jam niekas nieko nesakė, nes visi žinojo, kad I. P. prieštarauti negalima, su juo išgėrusiu reikia kalbėti tik gražiai. Netrukus I. P. be jokios paaiškinamos priežasties paėmė nuo stalo žalios spalvos degtinės butelį, kuris buvo pradėtas gerti, užsimojo ranka virš galvos ir paleido tiesiai M. B. į galvą. I. P. to butelio ilgai iškėlęs nelaikė, kažkokios istorijos su iškeltu buteliu nepasakojo, buteliu veido nesidengė. Jokio barnio nebuvo, niekas nesipyko. Patvirtino, kad M. B. iš karto labai stipriai pradėjo bėgti kraujas iš tos vietos, kur pataikė butelis. Jis pamatęs kraują, I. P. pasakė kviesti pagalbą, tačiau nuteistasis jam pasakė palaukti „biškį“. J. K. kažkuo valė kraują, neprisimena, kad I. P. būtų teikęs kokią nors pagalbą ar kad būtų atnešęs vaistinėlę. M. B. dar kažkiek pasėdėjo ir po to nuėjo atsigulti į lovą. Pažymėjo, kad ankstesnių apklausų metu nesakė visos tiesos, kad matė, kaip I. P. metė butelį į M. B., nes bijojo ir iki šiol bijo dėl savo mamos ir sesers saugumo, kadangi I. P. yra smurtauti linkęs asmuo. Analogiškas aplinkybes liudytojas Ž. Š. nurodė ir parodymų patikrinimo vietoje metu, patvirtindamas, kad I. P. paėmė nuo stalo butelį ir sviedė tiesiai M. B. į galvą. Prieš tai visi gėrė, grojo muzika, niekas nesibarė (t. 1, b. l. 138–139).

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi aptartų liudytojo Ž. Š. parodymų nenuoseklumą, sprendžia, kad tikrąsias faktines nusikalstamos veikos aplinkybes atitinka Ž. Š. parodymai, duoti 2022 m. balandžio 20 d. ikiteisminio tyrimo metu, kuriuos jis, be kita ko, patvirtino ne tik parodymų patikrinimo vietoje metu, bet ir, kaip minėta, teisiamojo posėdžio metu. Nors liudytojas Ž. Š. teisiamojo posėdžio metu teigė, kad jis ikiteisminio tyrimo metu davė parodymus apsvaigęs, protokole užfiksuotų aplinkybių nesakė, tačiau šias aplinkybes paneigia liudytojos policijos pareigūnės S. M. parodymai, duoti apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu. Liudytoja S. M. kategoriškai paneigė, kad 2022 m. balandžio 20 d. Ž. Š. apklausos protokolas surašytas pagal policijos pareigūnų turimus duomenis bei patvirtino, kad Ž. Š., duodamas parodymus ikiteisminio tyrimo metu, elgėsi adekvačiai, atsakė į klausimus, puikiai suprato, ką sako, o prieš pasirašydamas parodymus, juos perskaitydavo. Jai nė karto nekilo abejonių dėl Ž. Š. adekvatumo apklausų metu. Be to, liudytoja S. M. paminėjo ir tai, kad apklausiamas Ž. Š. pergyveno dėl savęs ir šeimos, kadangi jis gyvena tame pačiame kaime, kaip ir nuteistasis, o kai viskas baigsis, reikės susitikti „akis į akį“ ir neaišku, kas jo laukia, be to, kaime gyvena pažįstami, draugai (t. 7, b. l. 44–45 ). Peržiūrėjus Ž. Š. 2022 m. balandžio 20 d. parodymų patikrinimo vietoje darytą vaizdo ir garso įrašą, matyti, kad Ž. Š. pats nurodo įvykio aplinkybes, savo veiksmais parodo, kaip I. P. pirmiausiai nutraukė šviestuvą, po to parodo, kaip ir iš kurios vietos buvo mestas butelis į M. B.. Ž. Š. judesiai parodymų patikrinimo vietoje metu buvo koordinuoti, jis elgėsi adekvačiai, kalbėjo rišliai. Taigi, nėra pagrindo abejoti ne tik liudytojo Ž. Š. būkle ir jo gebėjimu duoti teisingus parodymus ikiteisminio tyrimo metu, bet ir tai, kad šiuos parodymus liudytojas davė laisva valia. Šių aplinkybių kontekste pažymėtina, kad atliekant ikiteisminį tyrimą buvo fiksuotas nuteistojo I. P. ir jo sugyventinės E. B. siekis paveikti liudytoją Ž. Š.. Elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės, jos fiksavimo ir kaupimo protokole užfiksuotas I. P. ir E. B. 2022 m. sausio 8 d. pokalbis, kurio metu I. P. nurodė E. B., kad „reikia paimti „S.“ (Ž. Š.), nuvežti pas advokatą pakalbėti, kad duotų parodymus, jog būtų netyčinė žmogžudystė“. E. B. nurodė, kad „S. jau nėra. Jis išskrido į užsienį, dar galvojau šiandien su juo pasikalbėti“ (t. 3, b. l. 141–147). Tai, kad toks pokalbis buvo, patvirtino ir pats nuteistasis I. P. teisiamojo posėdžio metu, nurodydamas, kad jis iš tikrųjų E. B. liepė paimti „S.“ (patvirtino, kad tai Ž. Š. pravardė), ir kartu nusivežti pas advokatą, kadangi žinojo, kad buvo apklausta J. K. ir kad ji prišnekėjo nesąmonių, todėl manydamas, kad policija ir Ž. Š. lieps taip pat prikurti nesąmonių, norėjo, kad prieš tai su juo pakalbėtų jo advokatas (t. 6, b. l. 91–97). Kitaip tariant, nuteistasis I. P. nuo pat baudžiamojo proceso pradžios buvo suinteresuotas, kad Ž. Š. jo atžvilgiu duotų palankius parodymus. Atsižvelgusi į aptartas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, grįsdama I. P. kaltę, vadovaujasi I. P. parodymais, duotais 2022 m. balandžio 20 d. ikiteisminio tyrimo metu, kadangi šie jo parodymai apie M. B. sužalojimo aplinkybes sutampa su liudytojos J. K. parodymais.

Nesutiktina su gynėjo skundo argumentais, kad liudytojų L. Š. ir A. R. parodymai patvirtina, jog Ž. Š. iš karto po įvykio buvo įsitikinęs, kad nuteistasis butelį paleido į M. B. netyčia, buteliui išslydus nuteistajam iš rankų. Pirmiausiai pažymėtina, kad liudytoja L. Š., apklausiama ikiteisminio tyrimo metu 2021 m. gruodžio 30 d., parodė, kad tik perskaičius internete naujienas sužinojo, kad (duomenys neskelbtini) rastas vyro lavonas. Paklausus sūnaus Ž. Š., jis nieko apie tai nežinojo. Ž. Š. jai pasakė, kad kai išėjo iš I. P. namų, M. B. buvo gyvas. Kada ir kodėl mirė M. B., liudytoja nežinojo (t. 1, b. l. 148–149). Apklausiama teisiamajame posėdyje L. Š. jau teigė, kad sūnus jai pasakė, kad geriant ir gestikuliuojant buteliu jis netyčia išslydo (t. 6, b. l. 33). Liudytojas A. R. taip pat tik teisiamojo posėdžio metu nurodė, kad pas jį atėjęs Ž. Š. guodėsi, jog jį buvo sulaikę ir kad policijos pareigūnai jį prigąsdino, jog jis nužudė M. B., dėl to ten visko primelavo. Paklausus, kaip iš tikro buvo, Ž. Š. pasakė, kad butelis netyčia išslydo iš I. P. rankų (t. 1, b. l. 189–190; t. 6, b. l. 69–71). Taigi, nors liudytojai L. Š. ir A. R. parodė, kad iš Ž. Š. pasakojimų jie suprato, kad I. P. buteliu nukentėjusiajam pataikė netyčia, tačiau šias aplinkybes abu liudytojai nurodė tik apklausiami teisiamojo posėdžio metu pirmosios instancijos teisme. Be to, vertinant liudytojų parodymų patikimumą, atkreiptinas dėmesys, kad liudytojas A. R., apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu, apskritai neprisiminė, kad būtų vežęs Ž. Š. nakties metu pas I. P. į namus, jis nelabai ką prisimena dėl savo gyvenimo būdo – alkoholio vartojimo, nors teisiamojo posėdžio metu liudytojas gana tiksliai ir detaliai nurodė, kad paimti Ž. Š. važiavo trise kartu su I. P. ir M. B., paėmus Ž. Š., juos visus nuvežė į I. P. namus (t. 1, b. l. 189–190; t. 6, b. l. 69–71). Taigi tikėti liudytojų A. R. ir L. Š. teisiamojo posėdžio metu nurodytomis aplinkybėmis, atsižvelgiant į jų pačių parodymų nenuoseklumą ir prieštaringumą, nėra pagrindo, juo labiau, kai jų parodymai prieštarauja paties Ž. Š. ir J. K. parodymams dėl įvykio aplinkybių. Pažymėtina, kad liudytojas Ž. Š., duodamas parodymus, nė karto nenurodė, kad I. P. butelis išslydo iš rankos jam pasakojant istoriją, priešingai, patvirtino, kad I. P. butelio ilgai iškėlęs nelaikė, kažkokios istorijos su iškeltu buteliu nepasakojo, buteliu veido nesidengė ir užsimojęs ranka virš galvos jį paleido tiesiai M. B. į galvą. Be to, apklausų metu Ž. Š. nenurodė, jog apie tai kažką būtų pasakojęs A. R. ar L. Š.. Teismo posėdžio metu Ž. Š. nurodyta aplinkybė, kad galbūt butelį I. P. paleido netyčia, buvo jo pamąstymas, o ne įsitikinimas, nes Ž. Š. nurodė, kad I. P. švystelėjo rankoje laikytą butelį. Be to, nė vienos apklausos metu Ž. Š. nenurodė, kaip teigė liudytojas A. R., kad jį būtų gąsdinę policijos pareigūnai M. B. nužudymu ir kad dėl to jis būtų davęs neteisingus parodymus. Priešingai, Ž. Š. nurodė, kad ankstesnių apklausų metu nepasakė visų jam žinomų aplinkybių būtent dėl to, jog bijojo ne policijos pareigūnų, o I. P.. Pažymėtina, kad įtarimai Ž. Š. dėl M. B. nužudymo niekada nebuvo pareikšti, o aplinkybes apie bet kokius neteisėtus pareigūnų veiksmus Ž. Š. atžvilgiu paneigė liudytoja S. M. (t. 7, b. l. 44–45). Taigi, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad tiek liudytojos L. Š., tiek liudytojo A. R. nurodyta aplinkybė apie Ž. Š. įsitikinimą, kad nuteistasis butelį paleido į M. B. netyčia, neatitinka objektyvių aplinkybių, jų nepatvirtina kiti byloje esantys įrodymai, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai juos atmetė kaip nepatikimus ir nustatant I. P. kaltę jais nesivadovavo, todėl gynėjo skundo argumentai dėl BPK 369 straipsnio 3 dalies pažeidimo atmetami.

Taigi, sugretinus liudytojų J. K. ir Ž. Š. parodymus matyti, kad abu liudytojai gana išsamiai nurodė I. P. veiksmus ne tik butelio metimo į nukentėjusįjį M. B. metu, bet ir nuteistojo veiksmus prieš ir po butelio metimą, būtent dėl šių aplinkybių liudytojų parodymai sutapo tarpusavyje ir vieni kitiems neprieštaravo. Tiek J. K., tiek Ž. Š. patvirtino, kad išgertuvių metu kambaryje degusi šviesa nemirgėjo tuo metu, kai I. P. atsistojęs nuo lubų nutraukė šviestuvą ir jį numetė ant grindų. Nurodė, kad mirgėjo tik girlianda, kuri buvo pakabinta ant lango. Taip pat liudytojai patvirtino, kad netrukus po to I. P. sugriebė žalios spalvos degtinės butelį, stovėjusį ant stalo, ir metė tiesiai nukentėjusiajam M. B. į galvą. Tiek J. K., tiek Ž. Š. nurodė, kad jokio konflikto nei prieš nutraukiant šviestuvą, nei prieš metant butelį tarp išgertuvių dalyvių nebuvo, grojo muzika. Priešingai nei teigiama nuteistojo gynėjo skunde, liudytojai patvirtino ne tik butelio metimo aplinkybę, bet ir tai, kad jokios istorijos iš savo jaunystės laikų apie tai, kaip užsimojus kuolu jam buvo suduotas stiprus smūgis į petį, po kurio jis prarado sąmonę, nuteistasis I. P. nei butelio metimo, nei išgertuvių metu apskritai nepasakojo. L. K. ir Ž. Š. vienareikšmiškai patvirtino ir tai, kad prieš metant butelį į nukentėjusįjį tarp jų vyko paprastas pokalbis apie darbą, grojo muzika, niekas su niekuo nesiginčijo ir nesipyko. Liudytojai labai aiškiai ir konkrečiai nurodė, kad I. P. butelio ilgai iškėlęs rankoje nelaikė, su buteliu nebandė kažko parodyti, veido buteliu nesidengė, rankomis jokių papildomų judesių neatliko, o ranką iškėlė tik tuomet, kai sugriebė ant stalo stovėjusį butelį ir staigiai jį metė. Liudytoja J. K. patvirtino, kad I. P. butelį metė kaip kamuolį, o po to juokėsi, kai M. B. pradėjo bėgti kraujas. Taigi, abu tiesiogiai įvykį matę liudytojai paneigė nuteistojo I. P. nurodytas aplinkybes tiek dėl šviestuvo nutraukimo aplinkybių, tiek dėl I. P. pasakotos istorijos apie jo sumušimą iš jaunystės laikų, tiek ir butelio išslydimą iš rankos. Be to, liudytojai paneigė ir nuteistojo versiją dėl suteiktos pagalbos M. B. po įvykio. J. K. ir Ž. Š. patvirtino, kad nuteistasis apskritai jokios pagalbos nukentėjusiajam nebandė suteikti, jokios vaistinėlės neatnešė, o Ž. Š. paprašius kviesti pagalbą, I. P. nurodė laukti ir toliau lyg niekur nieko tęsė išgertuves, nors liudytojų parodymais nustatyta, kad M. B. po smūgio sudavimo pradėjo gausiai bėgti kraujas. Tai pat liudytojas Ž. Š., paneigdamas nuteistojo I. P. parodymus, patvirtino, kad vienintelė, kuri bandė suteikti pagalbą nukentėjusiajam, buvo J. K.

Nors gynėjo apeliaciniame skunde akcentuojami esminiai prieštaravimai tarp Ž. Š. ir J. K. parodymų, tačiau išanalizavus ir sugretinus liudytojų parodymus tokie prieštaravimai nebuvo nustatyti. Liudytojas Ž. Š., duodamas parodymus, tikrai nurodė, kad J. K. nesėdėjo prie stalo tuo metu, kai I. P. metė butelį į M. B., tačiau, kaip matyti iš aptartų parodymų, abu liudytojai nurodė analogiškas įvykio aplinkybes. Jeigu liudytoja J. K. nebūtų mačiusi I. P. veiksmų, jos parodymai negalėtų sutapti su liudytojo Ž. Š. parodymais. Tai, ar degtinės butelis buvo mestas pilnas, ar pusiau pilnas, nuteistojo veiksmų kvalifikavimui reikšmės neturi, kadangi priežastinis ryšys tarp I. P. veiksmų ir kilusių padarinių – nukentėjusiojo M. B. mirties buvo nustatytas, jo neneigia ir pats nuteistasis. Taigi, gynėjo skundo argumentai, kad tarp liudytojų parodymų yra esminių prieštaravimų, atmestini kaip nepagrįsti.

Minėtas liudytojų nurodytas aplinkybes dėl nukentėjusiojo M. B. sužalojimo aplinkybių patvirtina ir rašytiniai įrodymai. Valstybinės teismo medicinos tarnybos specialisto išvadoje Nr. pM 1-390/2021 (06) nurodyta, jog M. B. mirtis įvyko dėl stipraus galvos sumušimo, pasireiškusio kaukolės skliauto ir pamato kaulų lūžimu, kraujo išsiliejimu po minkštaisiais galvos smegenų dangalais, galvos smegenų ir smegenų kamieno pabrinkimu. M. B. mirtis galėjo įvykti prieš 10–20 val. iki jo lavono apžiūros įvykio vietoje. Atliekant lavono teismo medicininį tyrimą rasta muštinės žaizdos kaktos kairėje, kraujosruva kaktos minkštuosiuose audiniuose, kaktikaulio kairės pusės lūžimas, pereinantis į kaukolės pamato priekinės daubos kairę pusę, kraujo išsiliejimas po minkštaisiais galvos smegenų dangalais, kairio galvos smegenų pusrutulio kaktinės, dalinai momeninės, bei smilkininės skilčių projekcijoje, pereinant į pamatines skiltis, poodinė kraujosruva kairio riešo sąnario priekiniame paviršiuje, pjautinės paviršinės žaizdos krūtinės viršutinėje dalyje bei dešinio peties sąnario priekiniame paviršiuje. Muštiniai sužalojimai padaryti kieto buko daikto poveikyje, traumuojančiai jėgai pagrindinai veikiant kaktos kairę pusę. Galvos sumušimas, pasireiškęs kaukolės skliauto ir pamato kaulų lūžimu, kraujo išsiliejimu po minkštaisiais galvos smegenų dangalais, galvos smegenų ir smegenų kamieno pabrinkimu vertinamas kaip sunkus sveikatos sutrikdymas, kas šiuo konkrečiu atveju ir sukėlė nukentėjusiojo mirtį. Muštinė žaizda kaktos kairėje pusėje, dėl ko gavosi kaukolės skliauto ir pamato kaulų lūžimas, kraujo išsiliejimas po minkštaisiais galvos smegenų dangalais, galvos smegenų ir smegenų kamieno pabrinkimas, padaryta vienu trauminiu poveikiu. Specialisto išvadoje taip pat nurodyta, kad M. B. sužalojimų padarymo mechanizmas atitinka liudytojos J. K. nurodytas jos matytas sužalojimų padarymo aplinkybes (t. 2, b. l. 93–94). Apklaustas teisiamojo posėdžio metu specialistas L. U. patvirtino minėtas išvadas ir paaiškino, kad nors nėra galimybės išmatuoti jėgos, tačiau atsižvelgiant į tai, kad toje vietoje buvo sužalotas ne tik paodis, bet ir oda, be to, toje vietoje buvo kaukolės lūžis, jėga buvo pakankama. Kaukolės skliauto lūžimui reikia didesnės jėgos, prisiglaudus, specialisto teigimu, jis nelūš. Jeigu butelis būtų išslydęs dėl riebaluotų rankų, jo manymu, net eksperto nereikia, kad krentantis butelis tokio sužalojimo nepadarytų. Smūgio stiprumas buvo toks, kad net kaulas lūžo. Taip pat specialistas nurodė, kad laiku suteikus pagalbą, paprastai nukentėjusiojo gyvybę pavyksta išgelbėti (t. 6, b. l. 107–109).

Be kita ko, liudytojų J. K. ir Ž. Š. parodymus dėl gausaus nukentėjusiojo kraujavimo po įvykio taip pat patvirtina įvykio vietos, lavono ir daiktų apžiūros 2021 m. gruodžio 29 d. protokole ir jo prieduose (nuotraukose) užfiksuoti duomenys, iš kurių matyti, kad kraujo dėmės ir krešuliai buvo užfiksuoti ne tik ant lavono kūno (veido, galvos, viršutinės krūtinės dalies, rankų), bet ir kambaryje, kur vyko išgertuvės, taip pat ant sofos-lovos, pagalvių, antklodės, vonios kambaryje bei pačioje vonioje. Ant lavono kaktos buvo fiksuotas ir akivaizdžiai matomas patinimas. Taip pat ant grindų rastos smulkios žalios spalvos stiklo šukės bei ant malkų padėtas šviesios spalvos maišelis su žalios spalvos stiklo šukėmis viduje. Pažymėtina, kad atlikus įvykio apžiūrą, vaistinėlė nebuvo rasta (t. 1, b. l. 33–48; t. 2, b. l. 58–63).

Pažymėtina ir tai, kad abejones dėl liudytojų J. K. ir Ž. Š. parodymų teisingumo pašalina ir elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės, jos fiksavimo ir kaupimo protokole užfiksuoti pokalbiai tarp I. P. ir E. B. bei 2022 m. sausio 17 d. pokalbis tarp I. P. ir „E.“, kurių metu I. P., vengdamas tiesioginių frazių, kalbėjo užuominomis. 2022 m. sausio 6 d. pokalbio metu I. P. teigia E. B., kad „yra tokia versija dėl netyčinio... Žinok, bus mažesnė... Ateis advokatas, pašnekėsiu. Nemanau, kad ten labai daug duos. Aš gi neprisipažinau pradžioj, o ta višta ant manęs suvarė“. 2022 m. sausio 7 d. pokalbio metu I. P. nurodo E. B., kad „gal daug negausiu, gal padarys netyčinę. Gerai?“. 2022 m. sausio 7 d. pokalbio metu I. P. taip pat teigia E. B., kad „pagal mano straipsnį, jeigu aš ten normaliai šnekėčiau, tai man gali netyčinį padaryt. Keturis, penkis metus galiu tik gaut“. 2022 m. sausio 12 d. pokalbio metu I. P. derina parodymų detales su E. B. – I. P. klausia E. B.: „Kurioj ten vietoj mane paleidai?“ E. B. nurodo, kad „aš nesakiau niekur, kur tave išmečiau“, po to nurodo, kad prie kapinių. I. P. atsako: „Gerai, tada“. 2022 m. sausio 12 d. pokalbio metu I. P. teigia, kad „šiandien kameroj žiūrėjau, jeigu 122 straipsnį man pritaikytų, tai iki keturių metų eina kalėjimas“. 2022 m. sausio 17 d. pokalbio metu I. P. kalbasi su „E.“ ir sako, kad „čia dokus žiūrėjo, sako išeina makrucha (žmogžudystė), čia galima padaryti, kad netyčinė, žinai. Būtų labai gerai.“ „E.“ klausia I. P., ar pastarasis davė parodymus, ar jo jau kažko klausinėjo. I. P. atsako, kad „nieko neprisipažinau, vapšie nieko nesakiau“ (t. 2, b. l. 141–147, 154–159). Taigi, iš pokalbių turinio matyti, kad nuteistasis I. P. kiekvieno pokalbio metu akcentavo ne įvykio aplinkybes, kurias nurodė vėlesnių apklausų metu, jog butelis išslydo iš šlapių ir riebaluotų rankų jam pasakojant istoriją, to visai neminėdamas, o tik siekį, kad veiksmai būtų kvalifikuoti kaip neatsargus gyvybės atėmimas, kartojant iš esmės tą pačią frazę, kad „galima padaryti netyčinę“, taip pat iš pokalbių turinio matyti, kad buvo akcentuojamas ir bausmės dydis, jeigu pavyktų jo veiką kvalifikuoti pagal jo sumanymą. Be to, frazė „jei normaliai šnekėčiau, tai man gali netyčinį padaryt“ niekaip kitaip negali būti vertinama kaip sau palankių parodymų davimas apklausų metu, o ne siekis atskleisti tikrąsias įvykio aplinkybes. Taigi, šių pokalbių turinys, kartu vertinant ir su anksčiau aptartu nuteistojo siekiu paveikti liudytoją Ž. Š. dėl jam palankių parodymų davimo, ne tik patvirtina liudytojų J. K. ir Ž. Š. parodymus, bet ir tai, kad I. P. nurodytos aplinkybės yra tik jo gynybinė versija, siekiant sušvelninti baudžiamąją atsakomybę.

Taigi, šiais aptartais įrodymais nustatyta, kad įvykio metu, būdami I. P. namuose, visi išgertuvėse dalyvavę asmenys: I. P., J. K., Ž. Š. ir M. B. gausiai vartojo alkoholinius gėrimus. Jokio konflikto ar asmeninių santykių aiškinimosi, priešingai nei nurodė pirmosios instancijos teismas, nei tarp I. P. ir M. B., nei tarp kitų išgertuvių dalyvių nebuvo. Liudytojų J. K. ir Ž. Š. parodymais paneigtos nuteistojo nurodytos aplinkybės apie istorijos, kurios metu jis buvo sumuštas, pasakojimo ir butelio išslydimu iš rankos. Nustatyta, kad I. P. metimas susidėjo iš dviejų veiksmų – butelio sugriebimo ir staigaus jo metimo į prieš jį sėdintį nukentėjusįjį M. B.. Nustatyta, kad I. P. jokių papildomų rankų judesių neatliko, rankomis negestikuliavo. Butelis į nukentėjusįjį skriejo tiesiai pakankamai ilgą atstumą, apie du metrus. Smūgis buvo toks stiprus, kad nukentėjusiajam lūžo kaukolės skliauto ir pamato kaulai, ką patvirtina specialisto išvadoje aprašyto sužalojimo pobūdis, po šių sužalojimų nukentėjusysis vėliau mirė. Atsižvelgiant į šias išdėstytas aplinkybes nuteistojo versija dėl butelio išslydimo iš šlapių ir riebaluotų rankų yra paneigta byloje ištirtais įrodymais, juo labiau, kai buvo paneigtos aplinkybės apie kokios nors istorijos, susijusios su jo sužalojimu, pasakojimą, tai pat nenustatyti veiksmai, kuriais nuteistasis atvaizdavo istorijos pasakojimą, priešingai, veiksmas buvo labai staigus ir aplinkiniams netikėtas, pasireiškęs stiklinio butelio sugriebimu ir staigiu metimu, neatliekant jokių papildomų judesių. Iš šių aplinkybių matyti, kad nuteistasis sukūrė nukentėjusiojo gyvybei pavojingą situaciją, kuri tęsėsi iki jo mirties. Nuteistasis, mesdamas butelį tiesiai į nukentėjusiojo gyvybiškai svarbią kūno dalį – galvą negalėjo veikti negalvodamas apie savo veikos pavojingus padarinius, netgi jeigu elgėsi impulsyviai. Išvadų nekeičia ir nukentėjusiojo elgesys po įvykio ir tai, kad jokių pretenzijų nukentėjusysis M. B. po jo sužalojimo nuteistajam nereiškė. Taigi tokie veiksmai negali būti vertinami kaip padaryti dėl neatsargumo, kadangi jie prilygsta smurtui ir laikytini pavojingais.

Nuteistojo veikos kvalifikavimo galimybę pagal BK 132 straipsnio 1 dalį paneigia ir jo elgesys po M. B. sužalojimo. Tai, kad nuteistasis suprato savo veiksmų pavojingumą, o kartu ir abejingumą nukentėjusiojo atžvilgiu patvirtina ne tik pagalbos nesuteikimas netrukus po to, kai buvo sužalotas nukentėjusysis, bet ir nuteistojo elgesys įvykio dienos ryte, kurį patvirtina ne tik paties nuteistojo I. P. ir liudytojos J. K. parodymai apie tai, kad I. P. ryte atsikėlęs pasišalino iš namų, nesuteikęs pagalbos kraujuojančiam M. B., bet ir netiesioginio liudytojo K. M. parodymai (t. 6, b. l. 57–58). Liudytojas K. M. nurodė, kad 2021 m. gruodžio 28 d. apie 11.00 val. ryte, užsukęs pas R. N., rado nuteistąjį I. P., vartojantį alkoholį kartu su R. N.. Nurodė, kad I. P. buvo stipriai neblaivus, jam drebėjo rankos. Patvirtino, kad išgertuvių metu girdėjo, kaip I. P., paėmęs R. N. telefoną, skambino sugyventinei E. B. ir sakė jai negrįžti namo, nes yra baisi bėda. Nurodė, kad pokalbį girdėjo ir R. N.. Taip pat nurodė, kad kai jis išvyko, I. P. toliau liko gerti. Šiuos liudytojo K. M. parodymus patvirtino ir liudytoja V. D., nurodydama, kad 2021 m. gruodžio 28 d. apie 13.00 val. grįžęs namo K. M. pasakojo, kad buvo susitikęs su I. P. R. N. namuose ir kad išgertuvių metu girdėjo I. P. pokalbį, kurio metu sugyventinei liepė nevažiuoti, nes namuose yra didelė nelaimė (t. 1, b. l. 64–65; t. 6, b. l. 27–28). Nors liudytojai R. N. ir E. B. duodami parodymus patvirtino tik patį skambučio faktą, neigdami buvus pokalbį apie bėdą namuose, tačiau jų parodymai, atsižvelgiant į artimą santykį su I. P. (E. B. yra nuteistojo sugyventinė, R. N. nuteistasis vadina patėviu, kadangi jis buvęs motinos sugyventinis, artimas draugas), vertinami kaip siekis padėti nuteistajam sušvelninti baudžiamąją atsakomybę. Be to, tiek R. N., tiek E. B. parodymus paneigia elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės, jos fiksavimo ir kaupimo protokole užfiksuotas E. B. 2022 m. sausio 1 d. pokalbis su G. B., kurio metu buvo aptariamas įvykis ir kurio metu E. B. nurodė, kad „taip išeina, jog visi laukė, kad aš iškviesčiau policiją. Žvengia, rėkia, staugia, sako miręs, nemiręs. Pradžioje galvojau, kad jie juokauja“. G. B. patvirtina, kad ji buvo tuo metu kartu su E. B., kai skambino I. P., teigia, kad „ir ji iki paskutinio nesuprato, kol policija nepaskambino“. E. B. atsako, kad „tikrai nepatikėjo pradžioje. Galvojo, kad jie juokauja, o čia pasirodo točniai, iš tikrųjų tiesa“ (t. 2, b. l. 141–147). Taigi šie pokalbiai patvirtina, kad E. B. buvo informuota I. P. apie tai, kas nutiko įvykio metu. Liudytoja V. S. taip pat patvirtino, kad du kartus E. B. prašymu buvo nuėjusi į I. P. namus pažiūrėti, ar nieko ten nenutiko (t. 6, b. l. 54–55). Atsižvelgiant į tai, apeliacinėse instancijos teismui nekyla abejonių, kad I. P. nurodė sugyventinei E. B. negrįžti į namus būtent dėl išgertuvių metu buvusio įvykio – M. B. sužalojimo. Pokalbių turinys patvirtina, kad E. B. iš I. P. skambučio suprato, kad namuose yra galimai miręs M. B., tai suprato ir I. P.. Kitaip tariant, tiek liudytojo K. M. parodymai, tiek aptartas pokalbių turinys patvirtina nuteistojo I. P. abejingumą, o kartu paneigia I. P. versiją apie tai, jog pastarasis galėjo nesuprasti situacijos rimtumo ir savo veiksmų pavojingumo, tačiau net ir supratęs tai, tęsė alkoholio vartojimą, nedėdamas net menkiausių pastangų pasidomėti nukentėjusiojo M. B. sveikata.

Pažymėtina, kad nuteistasis I. P. ne tik nesidomėjo nukentėjusiojo sveikata, pasišalino iš įvykio vietos, melagingai nurodęs liudytojai J. K., kad eina kviesti pagalbą, bet ir vengė į ją grįžti. Bylos duomenimis, nuteistasis savo namuose buvo rastas tik 2022 m. gruodžio 29 d., t. y. dieną po įvykio, kartu su jau kitais sugėrovais V. B. ir R. M. toliau vartojantis alkoholinius gėrimus. Nuteistasis I. P. patvirtino, kad atsikėlęs 2021 m. gruodžio 28 d. ryte išėjo vartoti alkoholinių gėrimų pas R. N., o naktį iš 2022 m. gruodžio 28 į 29 d. praleido motinos namuose, kuri gyvena netoli jo namų. Taip pat patvirtino ir tai, kad 2022 m. gruodžio 29 d. naktį girdėjo, kad į jo motinos namus beldėsi policijos pareigūnai, tačiau durų neatidarė, nes išsigando, ir tik po to, kai išvažiavo policijos automobiliai, jis grįžo namo, kur 2022 m. gruodžio 29 d. ir buvo sulaikytas. Nuteistojo nurodytas aplinkybes, jog jis negalėjo anksčiau įeiti į namus, nes durys buvo užrakintos ir jis nerado raktų, paneigė policijos pareigūnai J. K. ir E. V., patvirtindami, kad atvažiavus 2021 m. gruodžio 28 d. apie 21.46 val. į įvykio vietą, durys buvo atrakintos (t. 1, b. l. 167–168, 184–186; t. 6, b. l. 46–49). Taip pat policijos pareigūnė S. M. patvirtino, kad I. P., jį sulaikius, kategoriškai atsisakė tikrintis blaivumą, tačiau akivaizdžiai buvo neblaivus (t. 7, 44–50). Taigi, šis absoliutus nesidomėjimas nukentėjusiojo sveikatos būkle, vengimas grįžti į namus, suprantant, kad dėl jo veiksmų buvo sužalotas nukentėjusysis, tolimesnis išgertuvių tęsimas, priešingai nei teigiama gynėjo skunde, negali būti vertinamas įprastu elgesiu, o kaip visiškas nuteistojo abejingumas nukentėjusiojo sveikatai ir gyvybei.

Teismų praktikoje išaiškinta, kad vertinant įvairių konfliktų metu padarytą gyvybės atėmimą, išvada apie tai, kad kaltininkas nusikalstamą veiką padarė ne neatsargiai, o netiesiogine tyčia, paprastai daroma atsižvelgus į intensyvų smurtavimą ir didelį trauminių poveikių skaičių (kasacinio teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-38-942/2017, Nr. 2K-207-1073/2018, Nr. 2K-57-697/2018), peilių ar kitokių pavojingų įrankių panaudojimą prieš asmenį (kasacinio teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-450/2011, Nr. 2K-4/2012, Nr. 2K-408/2014, Nr. 2K-513/2014), abejingą aukos atžvilgiu kaltininko elgesį po įvykio, pavyzdžiui, girtavimo tęsimą, pagalbos nesuteikimą, pasišalinimą iš įvykio vietos ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-514/2009, Nr. 2K-450/2011, Nr. 2K-386/2012, Nr. 2K-408/2014, Nr. 2K-174-788/2017). Konflikto metu vienas didele jėga suduotas mirtinas smūgis į gyvybiškai svarbią kūno vietą (dažniausiai į galvą ar pilvą) teismų praktikoje taip pat paprastai pripažįstamas netiesiogine tyčia padarytu nužudymu (kasacinio teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-247/2009, Nr. 2K-514/2009, Nr. 2K-22/2013, Nr. 2K-41-697/2015, Nr. 2K-9-697/2017, Nr. 2K-57-697/2018). Toks gyvybės atėmimo kvalifikavimas grindžiamas nuostata, kad suaugęs, normalaus protinio išsivystymo žmogus, kad ir vieną kartą visa jėga smūgiuodamas į kito žmogaus gyvybei svarbų organą, negali nesuprasti, kad nuo tokio pavojingo veikimo kitas žmogus gali nugriūti, pavojingai susitrenkti galvą ar kitaip susižaloti, patirti įvairių traumų ir komplikacijų, tarp jų ir tokių, kurios gali lemti jo mirtį. Nukentėjusiajam mirus nuo tokio smūgio sukeltų padarinių, daroma išvada, kad, pasirinkęs tokį pavojingą elgesio būdą, laiku nesusilaikęs nuo jo, kaltininkas parodė savo abejingumą dėl to, kad nukentėjusysis gali patirti mirtiną traumą, taigi sąmoningai leido mirčiai kilti.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad I. P. veiksmai prieš nukentėjusįjį negali būti vertinami kaip padaryti dėl neatsargumo. Nuteistasis I. P., būdamas stipriai apsvaigęs nuo alkoholio ir būdamas suaugęs, normalaus protinio išsivystymo žmogus, tą patvirtina ir teismo psichiatrijos, psichologijos 2022 m. kovo 7–14 d. ekspertizės aktas (t. 2, b. l. 139–141), mesdamas stiklinį degtinės butelį tiesiai nukentėjusiajam į gyvybiškai svarbią kūno vietą – galvą, puikiai suprato, jog tokiais veiksmais kelia pavojų nukentėjusiojo sveikatai, ir numatė, kad šiais veiksmais gali jį sužaloti ar net atimti gyvybę, o tai atitinka tyčinės kaltės intelektualųjį momentą. Byloje nenustatyta, kad nuteistasis būtų siekęs nužudyti nukentėjusįjį, tačiau akivaizdu, kad mesdamas stiklinį butelį į gyvybiškai svarbų kūno organą – galvą, galimomis savo veiksmų pasekmėmis buvo abejingas. Tai, be kita ko, patvirtina ir nuteistojo elgesys po nusikalstamos veikos padarymo – sužalojęs nukentėjusįjį buteliu, I. P. pastarojo sveikatos būkle visiškai nesidomėjo ir nepasirūpino, kad jam būtų suteikta būtinoji medicinos pagalba, nors matė, kad nukentėjusysis gausiai kraujavo, tačiau toliau tęsė išgertuves, o įvykio dienos rytą netgi pasišalino iš namų ir po to vengė į juos grįžti. Taigi, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismas, nustatydamas kaltės formą ir rūšį, įvertino visas reikšmingas aplinkybes ir padarė pagrįstą išvadą, jog I. P. nužudė M. B. netiesiogine tyčia.

Apeliacinės instancijos teismas taip pat konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, nevisiškai įsigilinęs į byloje ištirtus įrodymus, neteisingai nustatė faktines aplinkybes, o būtent tai, kad nuteistasis, pastebėjęs, jog M. B. bėga kraujas, bėgo į automobilį ieškoti vaistinėlės ir parbėgęs su rasta vaistinėle, išėmęs bintą, norėjo juo bintuoti. Šios aplinkybės byloje nebuvo nustatytos. Tiesiogiai įvykę matę liudytojai J. K. ir Ž. Š. patvirtino, kad jokios pagalbos nuteistasis nesuteikė, vaistinėlės neatnešė. Kaip minėta, vaistinėlė nebuvo rasta ir įvykio vietos apžiūros metu. Taigi, šios aplinkybės šalintinos iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio aprašomosios dalies. Taip pat pirmosios instancijos teismas neteisingai nustatė ir tai, kad tarp I. P. ir M. B. galimai įvyko asmeninių santykių aiškinimasis arba nesutarimas dėl kažko. Šios teismo išvados nepatvirtina jokie byloje esantys įrodymai. Priešingai, tiesioginių liudytojų J. K. ir Ž. Š. parodymais buvo nustatyta, kad jokių konfliktų ar pykčių nei prieš butelio metimą, nei po butelio metimo nebuvo. Niekas su niekuo nesipyko. Atsižvelgiant į tai, ši aplinkybė taip pat šalintina iš pirmosios instancijos teismo nustatytų.

Nesutiktina su prokuroro apeliacinio skundo argumentu, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nenustatė chuliganiškų paskatų požymio nuteistojo veikoje.

Nužudymu dėl chuliganiškų paskatų pripažįstamas nužudymas, padarytas negerbiant elementarių elgesio taisyklių ir visuotinai priimtų moralės normų, jas demonstratyviai ignoruojant, kai kaltininko elgesys yra atviras iššūkis visuomeninei tvarkai, kai siekiama pademonstruoti niekinamą požiūrį į aplinkinius, kai nusikalstama be jokios dingsties arba kaip pretekstą savo veiksmams panaudojant mažareikšmę dingstį. Chuliganiškos paskatos reiškiasi neišprovokuota agresija, nukentėjusiojo užpuolimu ir jo nužudymu nesant asmeninių tarpusavio santykių tarp kaltininko ir nukentėjusiojo arba panaudojant menkavertę dingstį. Šioms paskatoms būdinga tai, kad veika yra be priežasties, akivaizdžiai neadekvati. Nužudymas nelaikomas padarytu dėl chuliganiškų paskatų, kai jis padaromas tarpusavio asmeninio konflikto ar nesutarimo metu (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-156/2010, Nr. 2K-8-696/2015, Nr. 2K-477-746/2015, Nr. 2K-40-697/2017 ir kt.).

Bylos duomenimis nustatyta, kad nužudymas buvo padarytas išgertuvių metu I. P., M. B., J. K. ir Ž. Š. gausiai vartojant alkoholinius gėrimus. M. B. lavono kūne buvo rasta 3,49 promilės etilo alkoholio (t. 2, b. l. 85–87), liudytojai J. K. nustatytas 3,13 promilių neblaivumas, nors I. P. neblaivumo būsena nebuvo nustatyta, tačiau pats nuteistasis patvirtino, kad nuo pat ryto, dar iki atvykstant pas M. B. ir J. K., gausiai vartojo alkoholinius gėrimus – degtinę. Liudytojas Ž. Š. taip pat nurodė, kad I. P. tuo metu, kai buvo atvykęs jo pasiimti, buvo stipriai neblaivus. Nors liudytojai Ž. Š., J. K., L. Š., K. M. patvirtino, kad I. P., pavartojęs alkoholio, tampa konfliktiškas, netgi agresyvus ir tai, kad negalima jam prieštarauti, tačiau tiesiogiai įvykį matę liudytojai Ž. Š. ir J. K. nurodė, kad tiek prieš nutraukiant šviestuvą, tiek prieš metant degtinės butelį į nukentėjusįjį, niekas su niekuo nesipyko, jokių konfliktų ar barnių tą vakarą nebuvo, I. P. ir M. B. buvo vaikystės draugai, tačiau liudytojai J. K. susidarė įspūdis, kad tuo metu, kai I. P. metė butelį į nukentėjusįjį, jis atrodė įpykęs, o M. B. tuo metu iš kažko juokėsi. Byloje ištirti įrodymai patvirtina, jog I. P. smurtą nukentėjusiojo atžvilgiu lėmė ne jo siekis pademonstruoti aiškų žmogaus negerbimą ir elementarių moralės bei elgesio normų niekinimą, kaip kad teigiama prokuroro skunde, bet išgertuvių metu kilęs susierzinimas, kurį lėmė gausus alkoholio suvartojimas. Sutiktina, kad veikos padarymą iš esmės nulėmė menkavertė, bet asmeninių santykių pagrindu atsiradusi dingstis, paskatinta didelio kiekio alkoholio suvartojimo, tačiau vien ta aplinkybė, jog nuteistasis, būdamas neblaivus, neadekvačiai sureagavo į nukentėjusįjį, nereiškia, jog jis veikė dėl chuliganiškų paskatų.

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai kvalifikavo nuteistojo veiksmus pagal BK 129 straipsnio 1 dalį ir baudžiamojo įstatymo taikymo klaidos nepadarė.

Dėl bausmės

Atmetus nuteistojo I. P. gynėjo prašymą perkvalifikuoti nusikalstamą veiką iš BK 129 straipsnio 1 dalies į 132 straipsnio 1 dalį, prašymas taikyti BK 75 straipsnio nuostatas nesvarstytinas, kadangi nėra būtinųjų šio baudžiamojo įstatymo taikymo sąlygų.

Prokuroras apeliaciniame skunde nesutinka su nuteistajam I. P. paskirtos bausmės dydžiu už nusikalstamą veiką, numatytą BK 129 straipsnio 1 dalyje, prašo ją griežtinti, paskiriant nuteistajam straipsnio sankcijoje bausmės vidurkį atitinkančią laisvės atėmimo bausmę. Prokuroro teigimu, pirmosios instancijos teismas, paskirdamas nuteistajam I. P. bausmę, žymiai mažesnę nei sankcijos vidurkis, tinkamai neatsižvelgė į BK 54 straipsnyje nurodytas aplinkybes ir neužtikrino BK 41 straipsnyje numatytų tikslų, dėl ko I. P. buvo neteisingai paskirta bausmė. Teisėjų kolegija su šiais prokuroro apeliacinio skundo argumentais sutinka.

Nusikalstama veika, numatyta BK 129 straipsnio 1 dalyje, priskiriama labai sunkių nusikaltimų kategorijai, šio straipsnio sankcijoje numatyta tik laisvės atėmimo bausmė nuo septynerių iki penkiolikos metų, alternatyvių bausmių laisvės atėmimui baudžiamasis įstatymas nenumato.

Įgyvendinant baudžiamojo įstatymo paskirtį (BK 1 straipsnis) svarbu ne tik tinkamai kvalifikuoti nusikalstamas veikas, bet ir nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui paskirti individualizuotas ir teisingas bausmes. BK 54 straipsnio 1 dalis nustato, jog teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų. BK 61 straipsnio 2 dalis reglamentuoja, kad bausmės skyrimo procesas susideda iš dviejų dalių – iš bausmės rūšies parinkimo ir bausmės dydžio nustatymo. BK 61 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio. BK 54 straipsnio 2 dalis numato, kad skirdamas bausmę teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; nusikalstamos veikos stadiją; kaltininko asmenybę; asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes, nusikalstama veika padarytą žalą. Teismas paskiria tik tokią bausmę, kuri yra numatyta BK specialiosios dalies straipsnio, nustatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijoje. Įstatymų leidėjas baudžiamojo įstatymo sankcijas konstruoja taip, kad teismas galėtų paskirti teisingą bausmę, vadovaudamasis įstatymo, nustatančio baudžiamąją atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijoje numatytomis bausmėmis ir jų dydžiais.

Skirdamas bausmę, teismas vadovaujasi bausmės paskirtimi. BK 41 straipsnis numato, jog bausmės paskirtis yra sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ir apriboti asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad jie laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Teisingumo principo įgyvendinimas užtikrinamas individualizuojant bausmes. Atsižvelgtina į tai, kad teisingumo įgyvendinimas skiriant bausmę yra neatsiejamas nuo padarytos nusikalstamos veikos, kaltinamojo asmenybės savybių, jo elgesio prieš nusikalstamos veikos padarymą, nusikalstamos veikos metu ir po jos padarymo. Taip pat ne mažiau svarbus yra ir nuo nusikaltimo nukentėjusių asmenų teisėtų interesų suvokimas ir siekis juos saugoti bei baudžiamajame įstatyme numatytomis priemonėmis ginti. Todėl bausmė teisinga, kai ją skiriant įvertinami ir kaltininko, ir nukentėjusiojo interesai, kai nė vieniems iš jų nesuteikiama prioritetinė reikšmė. Pabrėžtina, kad skiriant bausmę taip pat negali būti ignoruojamos ar neįvertinamos dėl nusikaltimo prarastos vertybės, jų svarba, vieta vertybių hierarchijoje. Pernelyg švelni, veikos pavojingumo, jos padarinių, kaltininko asmenybės neatitinkanti bausmė pažeidžia ir humaniškumo principą, nes taip yra sumenkinami nukentėjusiųjų interesai, pažeidžiamas jų orumas.

Pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgė į tai, kad nuteistasis I. P. padarė tyčinį baigtą nusikaltimą, sukėlusį negrįžtamas pasekmes – nukentėjusiojo mirtį, priskiriamą labai sunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 6 dalis). Nusikaltimas padarytas veikiant netiesiogine tyčia. Taip pat atsižvelgė į atsakomybę lengvinančią aplinkybę, kad I. P. savo noru atlygino padarytą žalą – nukentėjusiojo laidojimo išlaidas (BK 59 straipsnio 1 dalies 3 punktas), bei į dvi jo atsakomybę sunkinančias aplinkybes – veiką padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui ir būdamas recidyvistu (BK 60 straipsnio 1 dalies 9, 13 punktai). Taip pat atsižvelgė į asmenybę charakterizuojančius duomenis, į tai, kad: I. P. anksčiau teistas, baustas administracine tvarka, probacijos tarnybos siuntimu lankėsi VšĮ „(duomenys neskelbtini) pirminės sveikatos ir priežiūros centre“ nuo 2021 m. liepos 26 d. iki 2021 m. gruodžio 20 d. dėl alkoholio ir psichiką veikiančių medžiagų vartojimo kontrolės, nuo 2018 m. sausio 1 d. iki 2021 m. gruodžio 31 d. buvo įsigijęs verslo liudijimus, veiklos rūšis (duomenys neskelbtini), nuo 2022 m. spalio 2 d. vykdantis individualią veiklą, turi (duomenys neskelbtini), Kauno tardymo izoliatoriuje I. P. elgesys buvo vertinamas teigiamai, su nužudytuoju buvo draugai, gailėjosi dėl savo veiksmų. Taip pat atsižvelgė ir į tai, kad I. P. nusikalstamą veiką padarė turėdamas neišnykusį teistumą bei praėjus tik 4–5 dienoms po to, kai buvo išregistruotas iš probuojamų asmenų duomenų registro. Atsižvelgęs į šias aplinkybes, pirmosios instancijos teismas už nusikalstamos veikos, numatytos BK 129 straipsnio 1 dalyje, padarymą nuteistajam I. P. paskyrė aštuonerių metų laisvės atėmimo bausmę, artimą baudžiamojo įstatymo, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijoje numatytos bausmės minimumui.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajam bausmę, netinkamai įvertino padarytos veikos pavojingumo laipsnį bei nuteistojo asmenybę, o tai lėmė per švelnios laisvės atėmimo bausmės už nusikalstamą veiką, numatytą BK 129 straipsnio 1 dalyje, paskyrimą. Bylos duomenimis nustatyta, kad I. P. išgertuvių metu tyčia metė stiklinį butelį tiesiai nukentėjusiajam į galvą ir taip sužalojo savo artimą draugą, kurį pažinojo daug metų, tačiau matydamas, jog nukentėjusysis gausiai kraujuoja, nesiėmė jokių veiksmų, jog išgelbėtų draugo gyvybę, jo atžvilgiu buvo abejingas ir toliau intensyviai tęsė alkoholio vartojimą, šiais veiksmais aiškiai demonstruodamas abejingumą žmogaus gyvybei, taigi, I. P. padarė baigtą labai sunkų tyčinį nusikaltimą. Iš baudžiamosios bylos medžiagos taip pat matyti, kad tai jau antras nužudymas, už kurį yra teisiamas I. P., iki šios nusikalstamos veikos padarymo jis buvo teistas keturis kartus – už pasikėsinimą įvykdyti vagystę, už nužudymą ir du kartus už pasipriešinimą valstybės tarnautojui (t. 4, b. l. 126–167). Už nužudymą nuteistajam buvo paskirta devynerių metų laisvės atėmimo bausmė, tačiau po šios bausmės atlikimo I. P. nusikalto dar du kartus. Už paskutinio nusikaltimo padarymą jam taip pat buvo paskirta laisvės atėmimo bausmė, kurios vykdamas buvo atidėtas, tačiau praėjus vos tik 4–5 dienoms po to, kai I. P. buvo išregistruotas iš probuojamų asmenų duomenų registro, jis nužudė draugą M. B., t. y. nusikalto neišnykus ankstesniems teistumams bei būdamas recidyvistu. Akivaizdu, kad iš ankstesnių teistumų nuteistasis jokių teigiamų išvadų nepadarė, anksčiau paskirtos ir atliktos bausmės prevencinio tikslo nepasiekė. Be to, buvo nustatyta ne tik viena I. P. atsakomybę lengvinanti aplinkybė, bet ir dvi sunkinančios. I. P. baustas ir administracine tvarka. Visos šios aplinkybės neigiamai charakterizuoja nuteistąjį, todėl spręstina, kad I. P. nusikalstamas elgesys šiuo atveju nebuvo atsitiktinis, priešingai, buvo iš anksčiau susiformavusio priešingo teisei elgesio tąsa bei rodo, kad nuteistasis nėra linkęs laikytis visuomenėje priimtinų elgesio normų ir įstatymų reikalavimų. Išvadų dėl savo ankstesnio nusikalstamo elgesio I. P. nedaro, dėl to darytina išvada, kad ankstesnėmis bausmėmis nebuvo pasiekti bausmės tikslai ir tai neatgrasė I. P. nuo nusikalstamų veikų darymo, tame tarpe antrą kartą atimant žmogui gyvybę.

Taigi, pirmosios instancijos teismas, skirdamas I. P. bausmę, artimą BK 129 straipsnio 1 dalies sankcijoje nustatytam minimumui, įvertino ne visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, numatytas BK 54 straipsnio 2 dalyje, ir paskyrė nuteistajam aiškiai per švelnią bausmę. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismo nuteistajam paskirta aštuonerių metų laisvės atėmimo bausmė prieštarauja teisingumo bei humaniškumo principams ir negali padėti pasiekti bausmės tikslų, numatytų BK 41 straipsnyje. Atsižvelgiant į tai, prokuroro prašymas griežtinti nuteistajam bausmę tenkinamas, nuosprendis keičiamas dėl neteisingai paskirtos bausmės, nuteistajam I. P. skiriant BK 129 straipsnio 1 dalyje numatytą bausmės vidurkį atitinkančią laisvės atėmimo bausmę.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 2 punktu,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Kauno apygardos teismo 2022 m. lapkričio 29 d. nuosprendį pakeisti.

I. P., nuteistam pagal BK 129 straipsnio 1 dalį, paskirti bausmę – laisvės atėmimą 11 (vienuolikai) metų.

Kitą Kauno apygardos teismo 2022 m. lapkričio 29 d. nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Teisėjos Aušra BielskėJūratė JakubonienėVirginija Liudvinavičienė