- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-09-01
- Bylos Nr.
- 2A-1039/2014
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Rasa Gudžiūnienė, Egidijus Žironas, Virginija Čekanauskaitė
- Ieškovas
- E. S.
- Atsakovas
- R. P.
- Trečiasis asmuo
- A. M.
- Kategorijos
- 35.3.6pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Virginijos Čekanauskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Rasos Gudžiūnienės ir Egidijaus Žirono, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo E. S. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2013 m. gruodžio 3 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-1811-436/2013 pagal ieškovo E. S. ieškinį atsakovui R. P. , trečiasis asmuo A. M. , dėl skolos priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas E. S. pateikė teismui ieškinį, kuriuo prašė priteisti iš atsakovo R. P. 163 326 Lt skolos, 3 205 Lt palūkanų, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas.
Nurodė, kad ieškovas E. S. , atsakovas R. P. ir trečiasis asmuo A. M. , kaip bendraskoliai 2007-05-10 su Danske Bank A/S (ankstesnis pavadinimas – AB Sampo bankas) (toliau – bankas) sudarė Kredito sutartį Nr. KVR2015070440 su vėlesniais pakeitimais, pagal kurią iš banko gavo 2 000 000 Lt paskolą žemės sklypo, esančio duomenys neskelbtini, pirkimui. Sklypas 2007-01-01 buvo nupirktas lygiomis dalimis, t. y. kiekvienam pirkėjui po 1/3 dalį turto bendrosios dalinės nuosavybės teise, o paskolos grąžinimo laikotarpį su kredito sutartimi susijusios lėšos buvo mokamos į jų vardu banko atidarytas sąskaitas jų bendru susitarimu – bet kurio iš jų. Atsakovas R. P. ir trečiasis asmuo A. M. iš prievolės išstojo remiantis 2010-02-19 susitarimu Nr. KVR2015070440-P-4 (toliau susitarimas Nr. P-4), likusią negrąžinto kredito dalį – 210 042,99 EUR (725 236,44 Lt) perėmė jis. Bankas 2013-04-04 raštu nurodė, kad iš viso yra sumokėta 2 584 288,80 Lt. Teigė, kad po šio susitarimo pasirašymo, jis bankui sumokėjo 2 514,78 Lt, bendrai visi bendraskoliai bankui yra sumokėję 2 581 774 Lt, kiekvienas iš jų privalėjo sumokėti po 860 059 Lt. Taigi iki 2010-02-19 visų jų skola bankui buvo vienoda ir visi turėjo mokėti sutartines palūkanas ir kitus mokėjimus, tuo tarpu atsakovas yra sumokėjęs tik 697 265 Lt. Todėl jis, sumokėjęs už atsakovą 163 326 Lt, įgijo regreso teisę reikalauti, jog šis grąžintų minėtas lėšas.
Ieškovas teigė, jog 2012-11-07 raštu pranešė atsakovui atliksiąs 162 496 Lt vienarūšių tarpusavio reikalavimų įskaitymą, nes pagal vekselį pastarajam buvo skolingas. Tačiau atsakovas su šiuo įskaitymu nesutiko.
Nurodė, jog atsakovas gera valia jam negrąžino už jį bankui sumokėtų pinigų, todėl privalo mokėti palūkanas už uždelstą atsiskaityti laiką.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Kauno apygardos teismas 2013 m. gruodžio 3 d. sprendimu ieškovo E. S. ieškinį patenkino iš dalies ir priteisė jam iš atsakovo R. P. 18 715,31 Lt skolos, nuo šios sumos priteisė 5 procentų dydžio procesines metines palūkanas. Kitą ieškinio dalį atmetė. Taip pat priteisė ieškovui iš atsakovo 476 Lt žyminio mokesčio ir 330 Lt turėtų teisinės pagalbos išlaidų. Iš ieškovo E. S. valstybės naudai priteisė 22,30 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.
Remdamasis bylos medžiaga, teismas nustatė, kad pagal 2007-05-10 sudarytą Kreditavimo sutartį Nr. KVR2015070440 kredito gavėjai ieškovas E. S. , atsakovas R. P. bei trečiasis asmuo A. M. iš Danske Bank 15 metų gavo 2 000 000 Lt dydžio kreditą žemės sklypo, esančio duomenys neskelbtini, pirkimui, o 2007-06-01 pirkimo–pardavimo sutartimi jie išsimokėtinai lygiomis dalimis, t. y. kiekvienas po 1/3 dalį nupirko 0,9100 ha ploto minėtą žemės sklypą; kad tarp šalių nebuvo sudaryta jokių atskirų rašytinių susitarimų, kaip bus grąžinamas kreditas, išskyrus tai, kad, ieškovo teigimu, šalys žodžiu buvo susitarę, jog kas kiek galės mokės į Danske Bank A/S Lietuvos filiale atidarytas dvi tranzitines sąskaitas kredito dengimui; kad kredito gavėjai visą kreditą bankui padengė 2010-04-19, kartu su palūkanomis ir kitomis netesybomis sumokėję 2 584 288,80 Lt (ieškovas E. S. – 1 109 607,64 Lt, atsakovas R. P. – 697 265 Lt, trečiasis asmuo A. M. – 777 416,16 Lt); kad 2010-01-13 tarp banko ir bendraskolių buvo sudarytas susitarimas Nr. KVR2015070440-P-3 (toliau susitarimas Nr. P-3), kuriuo bankas sutiko, kad būtų parduotas jam įkeistas bendraskolių nupirktas žemės sklypas su sąlyga, kad už šį turtą gautos visos lėšos bus nukreiptos kredito grąžinimui, padengiant ne mažesnę kaip 805 000 Lt dydžio kredito dalį, tuomet bus duotas sutikimas, kad bendraskoliai R. P. ir A. M. išstotų iš prievolės pagal kreditavimo sutartį; kad banko bendraskoliai 2010-01-08 pirkimo–pardavimo sutartimis pardavė minėtą žemės sklypą, o 2010-02-19 d. susitarimu Nr. KVR2015070440-P-4 (toliau susitarimas Nr. P-4) iš prievolės pagal kredito sutartį išstojo atsakovas R. P. ir trečiasis asmuo A. M. , o visas likęs negrąžintas kreditas perkeltas vienam iš skolininkų – ieškovui E. S. ; kad atsakovas R. P. iki 2009 m. pabaigos į banko tranzitines sąskaitas jau buvo sumokėjęs daugiau kaip trečdalį kiekvienam bendraskoliui tenkančios įnešti skolos dalies, tuo tarpu ieškovas E. S. per tą patį laikotarpį buvo įnešęs tik 187 339,10 Lt; kad pagal skolos bankui grąžinimo grafiką likusią skolos dalį ieškovas padengė po to, kai banko sutikimu buvo parduotas nurodytas turtas ir jam perkelta negrąžinta kredito dalis; kad ieškovas didesnę pinigų sumą, nei jam tenkanti dalis, sumokėjo bankui paskaičiavus palūkanas ir netesybas nuo negrąžintos kredito sumos, kurios mažiausią dalį iki 2009-12-12 buvo įnešęs būtent ieškovas; kad atsakovas nesutiko su ieškovo pasiūlytu vienarūšių reikalavimų įskaitymu, nurodęs, jog prašoma įskaityti suma yra papildomai banko paskaičiuotos palūkanos ir netesybos, už kurias šalių susitarimu perkėlus prievolę ieškovui jis pats buvo atsakingas.
Remdamasis paminėtomis faktinėmis aplinkybėmis, teismas laikė, kad šiam ginčui, kilusiam tarp dviejų kredito gavėjų (bendraskolių), dėl atgręžtinių reikalavimų, taikytinos dalinės prievolės taisyklės ir vadovaudamasis CK 6.5 straipsniu, 6.6 straipsnio 6 dalimi, 6.9 straipsnio 1 dalimi, Kredito sutarties bendrųjų sąlygų 54 punktu, sprendė, jog ieškovas neįrodė savo argumentų, kad atsakovas privalėjo sumokėti bankui ne tik 1/3 dalį jam tenkančios skolos, bet ir papildomai paskaičiuotas palūkanas bei netesybas nuo kiekvienam iš bendraskolių tenkančios 1/3 kredito dalies – nepaisant to, kad jis buvo įnešęs pinigų daugiausiai iš visų bendraskolių.
Teismas nurodė, kad atsakovas, paskaičiavęs jam priklausančią mokėti palūkanų dalį nuo negrąžintos kredito sumos, sutiko, jog ieškinys būtų patenkintas iš dalies priteisiant 18 715,31 Lt sumą, susidedančią iš 1/3 dalies paskolos – 666 667 Lt, bei 1/3 dalies mokėtinų palūkanų – 48 387,93 Lt, ir bendra jo mokėtina suma sudarytų 715 054,93 Lt; kad bankui jis yra sumokėjęs 697 265 Lt, todėl likusi jam tenkanti grąžinti kredito dalis sudaro 17 789,93 Lt, o palūkanos nuo jos sudaro 925,38 Lt, – sprendė, kad iš dalies tenkinant ieškinį, iš atsakovo regreso tvarka priteistina ieškovui 18 715,31 Lt skolos, kurią šis sumokėjo bankui pagal 2007-05-10 kredito sutartį.
Teismas atmetė ieškovo prašymą, grindžiamą CK 6.53, 6.210 straipsnių normomis, priteisti jam iš atsakovo 3 205 Lt įstatyminių kompensuojamųjų palūkanų, paskaičiuotų nuo tada, kai šis atsisakė įskaityti vienarūšį reikalavimą. Nustatė, kad šalys jokių rašytinių susitarimų dėl prievolės vykdymo bankui nebuvo sudariusios, o atsakovui atsisakius įskaityti vienarūšius reikalavimus, ieškovas neatsižvelgė į šio pastabas ir nepatikslino savo 2012-11-07 pareiškimo, todėl sprendė, jog ieškovas neįrodė, kad šalys tuo metu viena kitai turėjo neginčijamus vienarūšius skolinius reikalavimus (CK 6.130 str.).
Teismas patenkino ieškovo reikalavimą iš atsakovo priteisti 5 procentų dydžio procesines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (CK 6.37 str. 2 d.). Paskirstydamas bylinėjimosi išlaidas, teismas, remdamasis tuo, kad ieškinys patenkintas 11 procentų, iš atsakovo ieškovui priteisė 476 Lt žyminio mokesčio, 330 Lt už suteiktas teisines paslaugas, o valstybės naudai 22,30 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (CPK 93 str. 1 d., 2 d., 88 str. 1 d. 3 p., 96 str. 1 d.).
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai
Apeliaciniame skunde ieškovas E. S. prašo pakeisti paminėtą Kauno apygardos teismo 2013 m. gruodžio 3 d. sprendimą, panaikinti jo dalį, kuria atmesta jo ieškininio reikalavimo dalis, priimti naują sprendimą – visiškai patenkinti jo ieškinį ir priteisti iš atsakovo 144 610, 69 Lt skolos, 3 205 Lt palūkanų, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo 144 610, 69 Lt sumos, skaičiuojant jas nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, kitoje dalyje sprendimą palikti nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Taip pat prašo priimti su apeliaciniu skundu pateikiamus naujus rašytinius įrodymus, kurių pateikimo būtinybė, jo teigimu, iškilo tik teismui priėmus sprendimą (CPK 314 str.). Skundas grindžiamas šiais esminiais argumentais:
1. Teismas netinkamai aiškino ir taikė CK 6.5 straipsnio bei CK 6.9 straipsnio normas, reglamentuojančias skolininkų daugetą, jų prievoles, bendraskolių tarpusavio atgręžtinius reikalavimus. Atsakovas neįrodė, jog šalys buvo susitarę dėl prievolės įvykdymo nevienodomis dalimis, todėl pastarasis privalėjo mokėti jam priklausančią visą kredito su priskaičiuotomis palūkanomis dalį iki prievolės pabaigos, o teismas turėjo regreso tvarka priteisti iš jo visą reikalaujamą sumą.
2. Teismas nepagrįstai sumažino atsakovui priklausančios mokėti prievolės dalį, nes visi trys bendraskoliai įmokas bankui mokėjo nesilaikydami kiekvienam jų tenkančios palūkanų, grąžintino kredito dalies ir terminų, ir savo įsipareigojimus sumokėti bankui palūkanas ir kredito dalį mokėjimų grafike nustatytais terminais jie suvokė ir vykdė kaip bendrą lygių dalių prievolę iki jos įvykdymo termino pabaigos. Jie nesusitarė, kad didesnę pinigų dalį įmokėjęs bendraskolis, būtų atleidžiamas nuo įsipareigojimo pagal sutartį toliau mokėti skaičiuojamas palūkanas ir/ar paskolos grąžinimo įmokas iki prievolė pasibaigs. Pinigų įnešimas į bendras bendraskolių tranzitines sąskaitas nėra laikomas kredito grąžinimu ir dėl to palūkanos nėra mažinamos, todėl teismas neteisingai vertino faktą, jog atsakovo į šią sąskaitą įnešta didesnė pinigų suma nei mokėtini įsipareigojimai pagal kredito sutartyje nustatytus terminus, lėmė tai, kad jis turi būti atleidžiamas nuo dalies palūkanų, delspinigių ir kitų mokėjimų pagal sutartį mokėjimo. Tokia teismo išvada prieštarauja tiek tarp šalių sudarytai kredito sutarčiai, tiek šalių tikrajai valiai sudarant sutartį, tiek teisės normoms, reglamentuojančioms skolininkų daugetą prievolėje.
3. Teismas nepagrįstai sumažino ieškovui priteistiną sumą, kuri neatitinka atsakovui priklausančios mokėti dalies, netgi darant prielaidą, kad atsakovas neturėtų mokėti palūkanų dėl didesnės anksčiau laiko grąžintos pinigų dalies bankui. Teismas nevertino kitų byloje esančių įrodymų: nepagrįstai rėmėsi išskirtinai atsakovo 2013-11-11 teismo posėdyje pateiktais rašytiniais paaiškinimais ir sutiko su juose paskaičiuota atsakovui priklausančia mokėti suma dalinėje prievolėje, kuri sudaro tik kredito dalies grąžinimą ir nedidelę dalį palūkanų.
4. Teismas nevertino ir be pagrindo nepriteisė iš atsakovo bendraskolių patirtų 19 970,75 Lt išlaidų dėl kredito sutarties sudarymo ir jos vykdymo: 7 500 Lt sutarties sudarymo / pakeitimų mokesčių; 5 014 Lt netesybų už išankstinį kredito grąžinimą; 110 Lt mokesčio už hipoteką; 7 318,53 Lt delspinigių; 27,5 Lt komisinių mokesčių. Atsakovui tenkanti šių išlaidų dalis yra 6 656 Lt. Bendra delspinigių suma bankui yra 7 318,53 Lt, tačiau teismas nenustatė, kokia jų dalis priklauso mokėti skolininkams atskirai. Vien tik tai, kad į paskolos tranzitines sąskaitas ieškovas buvo įnešęs mažiau pinigų nei atsakovas, nereiškia, kad jis pažeidė prievolės įvykdymo terminus ir dėl to turi mokėti visus banko priskaičiuotus delspinigius.
5. Ne visos į šias sąskaitas įneštos lėšos buvo skiriamos palūkanoms pagal sutartį mokėti ir kreditui grąžinti: 2007-07-02 – 2007-07-04 laikotarpyje pervesta bendraskolių 230 000 Lt buvo panaudoti ne paimtos paskolos grąžinimui, bet atsiskaitymui už perkamą žemę pagal pirkimo– pardavimo sutartį, todėl ji nelaikytina paskolos grąžinimu, kuris mažina atsakovo mokėtinas palūkanas. Bankui jie privalėjo įkeisti 121 000 Lt, įmokėdami į kredito aptarnavimo sąskaitą, nuo kurios 12 mėn. turėjo būti nurašomos mokėtinos palūkanos (sutarties specialiosios dalies 4 p., bendrosios dalies 14, 14.1 p.). Taigi jie turėjo įmokėti po 40 333Lt. Todėl atsakovo įnešti pinigai: 2007-07-03 – 80 665 Lt, 2007-07-04 – 124 000 Lt, 2007-07-04 – 16 900 Lt, nebuvo išankstinis kredito grąžinimas, nes dėl šių lėšų bankas nebuvo sumažinęs mokėtinų palūkanų.
5. Teismas taip pat neturėjo jokio pagrindo mažinti reikalaujamas iš atsakovo priteisti lėšas dėl to, kad šiam įmokėjus didesnę pinigų dalį, jo įsipareigojimai prieš kitus bendraskolius buvo įvykdyti. Pažymėtina, jog pardavus atsakovo vardu registruotą žemės sklypo dalį Nr. 4, gautos lėšos 2008-07-21 buvo nukreiptos į bendraskolių tranzitinę sąskaitą banke, 2008-07-28 jis dar įmokėjo už žemę gautus 181 400 Lt, ir tada banko prašyta leisti padengti anksčiau nustatyto termino 268 005 Lt kredito dalį, 2008-07-25 padengti 180 674 Lt kredito dalį. Bankas jas įskaitė kaip kredito grąžinimą lygiomis teisėmis visiems bendraskoliams, nes bendraskoliai tarpusavyje nebuvo susitarę, kad būtų mažinami tik vieno kurio nors bendraskolio įsipareigojimai.
6. Teismas nepagrįstai nurodo, kad ieškovas likusią sumą kredito dengimui įnešė po to, kai banko sutikimu buvo parduoti žemės sklypai ir visas negrąžintas kreditas perkeltas ieškovui; kad ieškovui teko sumokėti didesnę pinigų sumą todėl, kad bankas paskaičiavo palūkanas ir netesybas nuo negrąžintos kredito sumos, kurios mažiausią dalį iki 2009-12-12 buvo įnešęs būtent ieškovas. Tačiau ieškovas į bendraskolių kreditui aptarnauti skirtą sąskaitą reguliariai įnešė pinigų sumas, reikalingas kredito ir palūkanų dengimui, o paskolą grąžinti anksčiau laiko jis nebuvo įsipareigojęs. Po 2009-12-12 dienos tarp banko ir bendraskolių pasirašyto susitarimo P-3 žemę pardavė ne tik ieškovas, bet ir kitas bendraskolis trečiasis asmuo A. M. . Iš žemės pardavimo gauti pinigai buvo pervesti į bendraskolių sąskaitas ir tik 2010-02-04 (568 935 Lt, 35 516,99 Lt, 198 547,05 Lt) šios lėšos pagal 2010-02-01 jų prašymą banko buvo įskaitytos 2010-02-04 kaip jų paskolos grąžinimas.
7. Teismas nepagrįstai nusprendė, jog nuo 2009-12-12 palūkanas už paimtą kreditą ir delspinigius už kredito negrąžinimą laiku turi mokėti tik jis, o ne visi bendraskoliai. Jie iš prievolės išstojo tik 2010-02-19, o delspinigiai už kredito negrąžinimą ir palūkanų nemokėjimą buvo nurašomi ir 2008 m., 2009 m.; 2009-12-12 susitarime P-3 nebuvo ieškovo įsipareigojimo grąžinti kreditą anksčiau laiko bei sumokėti visas palūkanas ir delspinigius už neapibrėžtą laiką.
8. Teismas neteisingai įvertino įrodymus ir nepagrįstai nurodė, jog atsakovas iki išstojimo iš prievolės jau buvo grąžinęs bankui 1/3 paskolos sumos ir beveik 1/3 palūkanų.
9. Teismas nepagrįstai atmetė jo prašymą priteisti iš atsakovo 5 procentų metines palūkanas nuo 2012-11-28 – pripažinęs, kad atsakovas yra skolingas jam 18 715,31 Lt, nuo šios sumos turėjo priteisti reikalaujamas 5 procentų palūkanas.
10. Priimdamas sprendimą teismas pažeidė proceso teisės normas, t. y. nepagrįstai priėmė atsakovo pateiktus naujus įrodymus ir jais vadovavosi. Tokiu būdu atsakovas iškėlė naują poziciją, kuri išplėtė įrodinėjimo dalyką ir ribas: pateikė papildomus paaiškinimus, naujus įrodymus, paskaičiavimus; teigė, jog jam priklausanti mokėti dalis turėtų būti mažinama dėl to, kad savo dalį kredito grąžino anksčiau už kitus bendraskolius, todėl turi būti atleidžiamas nuo palūkanų pagal sutartį mokėjimo dalijant skolą tarp bendraskolių. Tuo tarpu jis neturėjo galimybės išsamiai išdėstyti savo pozicijos šiais klausimais.
Atsiliepimas
Atsakovas R. P. atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti ir Kauno apygardos teismo 2013 m. gruodžio 3 d. sprendimą palikti nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime nurodomi tokie motyvai:
Šalies argumentai
1. Ieškovas nepagrįstai teigia, jog teismas netinkamai taikė ir aiškino CK 6.5 ir 6.9 straipsnių normas. Šalys žemę pirko lygiomis dalimis, t. y. kiekvienas po 1/3 dalį, kreditą žemės pirkimui išsimokėtinai iš banko paėmė taip pat lygiomis dalimis, todėl teismas pagrįstai nenustatė priežasčių, kurios galėjo lemti susitarimą dėl skirtingų įmokų dalių nustatymo. Nėra ginčo dėl to, kad iki 2009-06-10 atsakovas jau buvo įnešęs didesnę dalį jam priklausančios mokėti kredito dalies, t. y. 697 265 Lt, tuo tarpu, ieškovas per tą patį laikotarpį buvo įnešęs tik 187 339,10 Lt, o likusią sumą kredito dengimui įnešė po to, kai banko sutikimu buvo parduoti žemės sklypai ir visas negrąžintas kreditas perkeltas jam (b. 1. 35). Didesnę pinigų sumą jam teko sumokėti, nes bankas paskaičiavo palūkanas, netesybas nuo negrąžintos kredito sumos, kurios mažiausią dalį iki 2009-12-12 jis buvo įnešęs. Todėl pagrįsta teismo išvada, kad ieškovas neįrodė, jog atsakovas privalėjo sumokėti bankui ne tik 1/3 dalį jam tenkančios skolos, bet ir nepaisant, jog buvo įnešęs pinigų daugiausiai iš visų bendraskolių, turėjo sumokėti papildomai paskaičiuotas palūkanas bei netesybas nuo kiekvienam iš bendraskolių tenkančios 1/3 kredito dalies.
2. Ieškovas nepagrįstai teigia, kad teismas jam priteisė per mažą sumą, nes nuo 2009-12-21 už visas papildomai susikaupusias netesybas bei palūkanas, laikydamas, jog už tai yra atsakingas tik jis. Tačiau būtent šiuo pagrindu vėlesniu laikotarpiu, tai yra iki 2010-04-19, kai buvo padengta visa likusi kredito dalis, jis atliko didesnes įmokas bankui bendro kredito dengimui, papildomų netesybų bei palūkanų grąžinimui.
3. Ieškovas nepagrįstai nurodo, kad teismas pažeidė proceso teisę. Atsakovas nepateikė jokių naujų įrodymų tik, pasinaudodamas įstatymo suteikta teise teikti teismui paaiškinimus žodžiu ir raštu, 2013-11-12 teismo posėdyje pateikė rašytinius paaiškinimus, surašytus vadovaujantis išimtinai iki tol civilinėje byloje surinkta medžiaga, t. y. raštu išdėstė tikslius paskaičiavimus ir pateikė jų teisinį įvertinimą dėl ieškinio reikalavimų nepagrįstumo. Be to, su minėtais dokumentais buvo ieškovui suteikta galimybė susipažinti.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Pagal CPK 263 straipsnio reikalavimus teismo sprendimas turi būti teisėtas ir pagrįstas, tai yra priimtas tiksliai nustačius faktines bylos aplinkybes ir atitikti materialiosios bei proceso teisės normų reikalavimus. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą pagal apeliacinių skundų faktinį bei teisinį pagrindą, privalo patikrinti pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą (CPK 320 str.). Taigi byla nagrinėjama neperžengiant apeliaciniame skunde nustatytų ribų, tačiau visais atvejais privalu patikrinti, ar nėra CPK 329 straipsnio antrojoje dalyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija šioje byloje nenustatė absoliučių skundžiamo teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, todėl bylą nagrinėja neperžengdama ieškovo E. S. apeliaciniame skunde nustatytų ribų (CPK 320 str. 2 d., 329 str.).
Teisėjų kolegija, prieš imdamasi nagrinėti skunde nurodytas aplinkybes, bylos medžiagą bei skundžiamo teismo sprendimo išvadų teisėtumą ir pagrįstumą, pažymi aktualius Lietuvos Aukščiausiojo Teismo sprendimuose suformuluotus nurodymus dėl CPK normų aiškinimo bei taikymo. Pasisakydamas dėl įrodinėjimo pareigos, šis teismas ne kartą yra išaiškinęs, jog šalis, naudodamasi savo teisėmis jos pasirinktu būdu, privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų pagrindu, o teismas išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą privalo daryti remdamasis įrodymų visuma, vadovaudamasis CPK nustatytomis įrodymų vertinimo taisyklėmis, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais, įrodymų pakankamumo taisykle, nes tik iš įrodymų visumos, be kita ko, įrodymų, apibūdinančių teisinių santykių šalių galimybę / gebėjimą tinkamai įvertinti jų veiksmų / neveikimo galimas teisines pasekmes, jų rizikos laipsnį etc., – galima daryti išvadą apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 22 d. nutartis civilinėje bankroto byloje Nr. 3K-3-597/2013; 2010 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-155/2010; 2011 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-35/2011; 2011 m. rugpjūčio 8 d. nutarti, civilinėje byloje Nr. 3K-3-340/2011; kt.) (CPK 3 str. 7 d., 42 str. 5 d., 12, 13, 178 str.).
Šio teismo formuojamoje teismų praktikoje taip pat pripažįstama, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą; kad taip pat ir apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas apeliacinį skundą, gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams, jeigu yra tinkamai atskleista nagrinėjamos bylos esmė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010; 2010 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-536/2010; 2010 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-382/2010 etc.).
Remdamasi pirmiau paminėtais išaiškinimais, išnagrinėjusi apeliaciniame skunde nurodytas aplinkybes, kurios sudaro jo faktinį ir teisinį pagrindą, atsiliepimo į jį argumentus, bylos medžiagą, teisėjų kolegija sprendžia, jog, priešingai nei skunde teigia ieškovas E. S. , pirmosios instancijos teismas teisingai išaiškino bei pritaikė įrodinėjimą reglamentuojančias civilinio proceso taisykles, išsamiai ištyręs bei tinkamai įvertinęs įrodymus tinkamai nustatė nagrinėjamai bylai reikšmingas faktines aplinkybes, taikytinas materialiosios teisės normas, teisingai jas išaiškino bei pritaikė, taip pat tinkamai pritaikė aktualios teismų praktikos išaiškinimus, ir, iš dalies patenkinęs jo ieškinį – priteisęs jam iš atsakovo R. P. 18 715,31 Lt skolos, bei 5 procentų dydžio procesines metines palūkanas, o kitą ieškinio dalį atmetęs, paskirstęs bylinėjimosi išlaidas, – priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą (CPK 263 str. 1 d.).
Teisėjų kolegija atmeta skundo argumentus, kad teismas netinkamai taikė ir aiškino CK 6.5 straipsnio, 6.9 straipsnio normas, reglamentuojančias skolininkų daugetą, jų prievoles, bendraskolių tarpusavio atgręžtinius reikalavimus. Visų pirma pažymėtina tai, kad teismas teisingai apibrėžė nagrinėjamos bylos faktinį bei teisinį pagrindą, konstatavęs, jog šis ginčas yra kilęs ne tarp kredito davėjo – banko, ir kredito gavėjų, o tarp dviejų kredito gavėjų – bendraskolių ieškovo bei atsakovo, kai pirmasis, kaip solidariąją pareigą įvykdęs skolininkas, remiasi teise regreso tvarka reikalauti iš kitų bendraskolių – šiuo atveju iš atsakovo, lygiomis dalimis to, ką jis įvykdė, atskaičius jam pačiam tenkančią dalį. Teismas teisingai nurodė, kad jų tarpusavio santykiams, tai yra jo atgręžtiniam reikalavimui, taikytinos dalinės prievolės taisyklės (CK 6.9 str. 1 d.). Nustatęs, kad byloje nėra įrodymų, jog bendraskoliai iki to, kai tarp banko ir bendraskolių buvo pasirašytas 2010-02-19 susitarimas Nr. P-4 prie kredito sutarties, būtų buvę susitarę, kokiomis dalimis bus grąžinamas kreditas, kad žemę jie pirko lygiomis dalimis, t. y. kiekvienas po vieną trečiąją dalį, teismas sprendė, jog nėra priežasčių, kurios galėjo lemti taip pat ir susitarimą dėl skirtingų įmokų dalių nustatymo. Šia taisykle teismas vadovavosi spręsdamas dėl bendraskolių dalies vykdant solidariąją prievolę bei ieškovo regreso teisės apimties, tai yra jo reikalavimo pagrįstumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-30/2011).
Teisėjų kolegijos įsitikinimu, nagrinėjant apelianto teiginius, kad teismas neturėjo pagrindo išvadai, jog bendraskolis atsakovas bankui sumokėjęs daugiau pinigų, atleidžiamas nuo įsipareigojimo pagal sutartį toliau mokėti skaičiuojamas palūkanas ir/ar paskolos grąžinimo įmokas iki prievolė pasibaigs – yra svarbu pažymėti tai, kad pagal bylos medžiagą visi bendraskoliai yra beveik vienodo amžiaus fiziniai asmenys, valdantys ne vieną nekilnojamojo turto objektą, turintys patirtį sudarant su tokiu, be kita ko didelės vertės, turtu susijusius, o taip pat kitus sandorius (pirkimas–pardavimas, hipoteka, banko kreditas, vekselių išrašymas etc.), taigi suprantantys / galintys suprasti sandoriuose formuluojamų sąlygų tikslus, esmę, tinkamo jų formulavimo svarbą, o taip pat prisiimamų įsipareigojimų teisinę reikšmę ir pasekmes (CPK 6.193 str.). Taip pat pažymėtina, kad pagal teismų informacinės sistemos Liteko duomenis, tiek ieškovas, tiek atsakovas turi taip pat ir teisminės patirties ginant savo teises bei teisėtus interesus (CPK 185 str.).
Atsižvelgdama taip pat ir į šias faktines aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad teismas teisingai aiškino bei taikė tarp kreditoriaus bei visų trijų bendraskolių 2010-02-19 pasirašyto susitarimo Nr. P-4 sąlygas, kurios, teisėjų kolegijos įsitikinimu, turi esminę reikšmę, sprendžiant dėl minėtų apelianto argumentų bei teismo sprendimo pagrįstumo (1 t., b. l. 27). Iš šio susitarimo turinio matyti, kad visos minimo sandorio šalys susitarė, jog iš prievolės pagal kredito sutartį Nr. KVR2015070440 su visais pakeitimais bei papildymais, išstoja R. P. (atsakovas) ir A. M. (trečiasis asmuo); kreditorius (bankas) įsipareigojo nedelsiant sudaryti ir nustatyta tvarka įregistruoti hipotekos lakšto, užtikrinusio jo interesus, pakeitimus, atsižvelgiant į skolininko pasikeitimą, o taip pat atsisakė E. P. bei D. M. laidavimų jo naudai; šalys nustatė, kad susitarimo pasirašymo dieną bankui negrąžinta kredito suma sudaro 210 042,99 EUR; kredito gavėjas E. S. įsipareigojo šio susitarimo pasirašymo metu pateikti bankui laiduotojos R. S. sutikimą laiduoti pagal pakeistas Kredito sutarties sąlygas.
Teisėjų kolegijos sprendimu, minėtos susitarimo Nr. P-4 sąlygos, priešingai nei teigia apeliantas E. S. , vienareikšmiai patvirtina tiek atsakovo R. P. teiginius, pateiktus jo procesiniuose dokumentuose, tiek pirmosios instancijos teismo išvadas, kad ieškovas minimu susitarimu bankui įsipareigojo padengti visą likusią skolos dalį (negrąžintas kreditas, paskaičiuotos palūkanos bei delspinigiai), ir tokio dydžio įsipareigojimą visiškai paaiškina teismo nustatyti duomenys apie ieškovo, atsakovo, trečiojo asmens iki susitarimo Nr. P-4 bankui faktiškai sumokėtų lėšų dydis bei jų analizė (CPK 185 str.). Pažymėtina, kad atsakovas, tiek nesutikdamas su ieškovo atliktu, jo teigimu, galiojančių vienarūšių reikalavimų įskaitymu, tiek su pareikštu ieškiniu, nuosekliai tvirtino, kad ieškovo nurodomą jo skolą sudaro banko paskaičiuotos palūkanos ir netesybos, už kurias, šalims susitarus dėl prievolės perkėlimo ieškovui, yra atsakingas jis pats asmeniškai. Be to, teismas, atmesdamas ieškovo argumentus, jog atsakovas privalo jam regreso tvarka atlyginti už palūkanas, netesybas, kurias jis bankui sumokėjo iki 2010-04-19, tai yra visiško atsiskaitymo pagal kredito sutartį, teisingai rėmėsi taip pat ir kredito sutarties Nr. KVR2015070440 bendrųjų sąlygų 54 punkto norma, pagal kurią kredito gavėjui savo iniciatyva grąžinus prieš terminą dalį kredito, laikoma, kad kredito gavėjas grąžino dalį kredito, kuria sumažinamas kredito likutis, o mokėjimų grafikas perskaičiuojamas proporcingai sumažinant visas likusias kredito grąžinimo įmokas atitinkamai ir palūkanas (CK 6.5 str.).
Teisėjų kolegija, nesutikdama su apelianto argumentais, kurie grindžiami bendraskolių, taip pat ir jo paties mokėjimais bankui, atliktais iki susitarimo Nr. P-4 sudarymo (piniginis užstatas, lėšų, gautų pardavus žemę, mokėjimas ir kt.), o taip pat su išlaidų, susijusių su kredito sutarties, hipotekos lakšto, etc., sudarymu, pažymi, kad visų pirma jau minėtos aplinkybės, apibūdinančios šalių asmenines savybes, o taip pat civiliniame procese taikytina įrodymų pakankamumo taisyklė leidžia spręsti, kad bendraskoliai, pasirašydami pirmiau paminėtus susitarimus ir apibrėždami ieškovui atitenkančios skolos bankui dydį, įvertino / turėjo įvertinti taip pat ir šias ieškovo nurodytas aplinkybes. Be to, pažymėtina, kad ieškininiame pareiškime, kuris CPK nustatyta tvarka nebuvo nei keičiamas ar tikslinamas, pats ieškovas, formuluodamas reikalavimą atsakovui, nesirėmė šiais mokėjimais (CPK 141 str.).
Apeliantas be pagrindo teigia, kad teismas neteisingai atmetė jo prašymą priteisti įstatymines kompensacines palūkanas nuo patenkintos jo ieškininių reikalavimų dalies, kaip minimalių jo nuostolių atlyginimą, skaičiuotiną nuo atsakovo atsisakymo įskaityti vienarūšius reikalavimus – 2012-11-28 (CK 6.53 str., 6.210 str.). Teisėjų kolegija sprendžia, kad teismas teisingai nurodė, jog pats ieškovas nesiėmė priemonių patikslinti savo 2012-11-07 pareiškimo, etc., todėl nėra pagrindo spręsti, kad minimu laikotarpiu šalys viena kitai turėjo neginčijamus vienarūšius skolinius reikalavimus (CK 6.130 str.).
Taip pat atmetamas kaip nepagrįstas apeliacinio skundo argumentas dėl proceso teisės pažeidimo nagrinėjant šią bylą pirmosios instancijos teisme (CPK 329 str. 1 d.). Visų pirma teismo posėdžio protokole nėra užfiksuota duomenų, kad ieškovas, atstovaujamas profesionalaus teisininko – advokato, būtų teikęs teismui prašymą atidėti bylos nagrinėjimą dėl būtinumo susipažinti su atsakovo pateiktais naujais įrodymais ir paruošti atsikirtimus į juos ar keisti savo ieškininę poziciją. Priešingai, teismo posėdžio protokolas liudija, kad ieškovas teigė, jog atidėti bylos nagrinėjimą nėra būtina (CPK 12 str., 13 str., 42 str., 169 str., 162 str.). Antra, ieškovas pasinaudojo teise į apeliaciją.
Vadovaudamasi prieš tai nurodytomis aplinkybėmis, teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismas tinkamai atskleidė bylos esmė ir, iš dalies tenkindamas ieškovo E. S. ieškinį, priėmė teisėtą, pagrįstą sprendimą, todėl jo apeliacinį skundą atmeta, nenagrinėdama kitų jame nurodytų argumentų, kaip neturinčių reikšmės teisingam bylos išsprendimui, o skundžiamą teismo sprendimą palieka nepakeistą (CPK 263 str. 1 d., 329 str. 1 d., 330 str.).
Atsakovas R. P. prašė atlyginti bylinėjimosi išlaidas, tačiau įrodymų apie tokių išlaidų turėjimą nepateikė (CPK 98 str.).
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Kauno apygardos teismo 2013 m. gruodžio 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.