Kauno apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės teisėjos Danutės Giačaitės, teisėjų Evaldo Gražio, Olego Šibkovo, sekretoriaujant Audronei Stulginskaitei-Puidienei, Vidai Butiškienei, Tomui Žukauskui,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. Š., nuteistojo A. V. ir jo gynėjo advokato Giedriaus Danėlio apeliacinius skundus dėl Alytaus rajono apylinkės teismo 2017 m. kovo 6 d. nuosprendžio, kuriuo:

R. Š. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (BK) 294 straipsnio 2 dalyje (dėl savavaldžiavimo T. A., G. A. ir G. K. atžvilgiu) ir nubaustas laisvės atėmimu dvejiems metams trims mėnesiams; pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą BK 294 straipsnio 2 dalyje (dėl savavaldžiavimo R. B. atžvilgiu) ir nubaustas laisvės atėmimu dvejiems metams trims mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis, R. Š. paskirtos bausmės subendrintos, jas iš dalies sudedant, ir paskirta galutinė subendrinta bausmė laisvės atėmimas trejiems metams. Vadovaujantis BK 75 straipsniu, R. Š. paskirtos bausmės vykdymas atidėtas dvejiems metams, įpareigojant R. Š. per visą bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį neišvykti už gyvenamosios vietos rajono ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo ir paskiriant jam baudžiamojo poveikio priemonę – per vieną mėnesį nuo nuosprendžio įsiteisėjimo sumokėti 15 MGL dydžių įmoką į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą;

A. V. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą BK 294 straipsnio 2 dalyje (dėl savavaldžiavimo T. A., G. A. ir G. K. atžvilgiu) ir nubaustas laisvės atėmimu dvejiems metams trims mėnesiams; pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą BK 294 straipsnio 2 dalyje (dėl savavaldžiavimo R. B. atžvilgiu) ir nubaustas laisvės atėmimu dvejiems metams trims mėnesiams, už nusikaltimo, numatyto BK 222 straipsnio 1 dalyje, padarymą paskirta 100 MGL dydžio (3766 eurų) bauda. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 3, 4 dalimis, A. V. paskirtos bausmės subendrintos iš dalies ir visiškai jas sudedant ir paskirta jam subendrinta bausmė laisvės atėmimas trejiems metams ir 100 MGL dydžio (3765 eurų) bauda. Vadovaujantis BK 75 straipsniu, A. V. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas dvejiems metams, įpareigojant A. V. per visą bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį neišvykti už gyvenamosios vietos rajono ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo ir paskiriant jam baudžiamojo poveikio priemonę – per vieną mėnesį nuo nuosprendžio įsiteisėjimo sumokėti 15 MGL dydžių įmoką į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą.

R. B. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies ir priteista jam iš R. Š. ir A. V. solidariai 2000 eurų (du tūkstančius eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Priteista R. B. iš R. Š. ir A. V. po 237 (du šimtus trisdešimt septynis) Eur proceso išlaidų už suteiktą teisinę pagalbą.

Vilniaus teritorinės ligonių kasos civiliniai ieškiniai tenkinti ir priteista solidariai iš R. Š. ir A. V. 75,40 Eur (septyniasdešimt penkis eurus 40 ct) turtinės žalos atlyginimo.

T. A. atžvilgiu (nukentėjusiojo prašymu) dėl civilinio ieškinio procesas nutrauktas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. V. ir R. Š. pripažinti kaltais ir nuteisti dėl nusikalstamų veikų numatytų BK 294 straipsnio 2 dalyje padarymo dėl to, kad:A. V. ir R. Š. 2013 m. liepos 31 d. nuo 00.20 val. iki 3.30 val. pastate, esančiame (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklausančiame G. S., veikdami bendrininkų grupėje, nesilaikydami įstatymų nustatytos tvarkos, savavališkai vykdė ginčijamą A. V. ir R. Š. tariamą teisę gauti iš T. A. žalos atlyginimą dėl esą jo su bendrininkais įvykdytos vagystės ar turto sugadinimo, penktajame šio pastato aukšte A. V. panaudojo fizinį smurtą, t. y. sudavė vieną smūgį kumščiu į pilvą T. A., šiam nugriuvus, du kartus įspyrė jam į kairį šoną, po to A. V. antrankiais už nugaros surakino jam rankas, tada A. V. ir R. Š. nuvedė T. A. į pastato pirmą aukštą, kur A. V. metaliniu vamzdžiu sudavė smūgius T. A. į galvą, rankas alkūnių srityje, kojas, tokiu būdu padarė T. A. kairės alkūnės, galvos ir krūtinės sumušimus, daugybinius odos nubrozdinimus ir poodines kraujosruvas veide, rankose ir krūtinės ląstos srityje, t. y. nežymiai sutrikdė T. A. sveikatą, A. V. ir R. Š. reikalavo pasakyti, kur T. A. bendrininkai, po to, tęsiant nusikalstamą veiką, A. V. išsitraukė šaunamąjį ginklą, nukreipė jį T. A. į kojas ir grasino peršauti bei, siekdamas įbauginti nukentėjusįjį, vieną kartą iššovė į orą, po to A. V. ir R. Š. antrankiais surakintomis rankomis T. A. nuvedė prie nenustatytos markės visureigio, kur A. V. atidarė jo bagažinę, liepė T. A. lipti vidun, o pats atsisėdo šalia ir, įrėmęs T. A. į galvą ginklą, pagrasino nušauti, jeigu pajudės, tokiu būdu R. Š. ir A. V. T. A. prieš jo valią nuvežė į bendrabutį, esantį (duomenys neskelbtini), tęsdami nusikalstamą veiką, A. V. sudavė šiame bute buvusiam tariamam T. A. bendrininkui G. A. metaliniu vamzdžiu smūgį per galvą, tuo sukėlė jam fizinį skausmą, o R. Š. kaltino T. A. ir G. A. brangaus įrengimo, esančio pastate (duomenys neskelbtini), sugadinimu bei pareikalavo juos vesti pas neva trečią jų bendrininką G. K., esantį tame pat bendrabutyje, bute Nr. (duomenys neskelbtini), kur nuėjus, R. Š. toliau kaltino šiuos asmenis brangaus įrengimo sugadinimu, reikalavo žalos atlyginimo, nurodė tą pačią dieną atvykti pasikalbėti prie parduotuvės „IKI“, tačiau susitikimui neįvykus, nurodė kitą susitikimo laiką, po to A. V. ir R. Š. kartu su tyrimo metu nenustatytu asmeniu, tęsdami savo nusikalstamą veiką, 2013 m. liepos 31 d. apie 17 val. priešais parduotuvę „(duomenys neskelbtini)“, esančią (duomenys neskelbtini), į susitikimą atėjus T. A., G. A. ir G. K., reikalavo už neva sugadintą įrenginį per mėnesį laiko sumokėti 100 000 Lt kaip tariamos turtinės žalos atlyginimą, grasindami priešingu atveju juos išvežti į Vilnių parduoti kaip prostitutes teikti lytines paslaugas, bei liepė ant lapelio surašyti savo asmens duomenis ir telefonų numerius, tokiu būdu ketindami juos susirasti dėl tariamos žalos atlyginimo, taip panaudodami fizinę ir psichinę prievartą padarė nukentėjusiojo T. A., G. A. ir G. K. teisėms ir teisėtiems interesams didelę žalą.Be to, R. Š. ir A. V. 2013 m. rugpjūčio 8 d. apie 13 val. (duomenys neskelbtini), šalia apleistų pastatų komplekso, veikdami bendrininkų grupėje, nesilaikydami įstatymų nustatytos tvarkos, savavališkai vykdė ginčijamą savo - A. V. ir R. Š. - tariamą teisę gauti iš R. B. žalos atlyginimą dėl neva jo įvykdytos vagystės ir turto sugadinimo bei E. Š. tariamą teisę gauti žalos atlyginimą dėl sužalojimo, tariamai patirto dėl R. B. kaltės, A. V. sudavė smūgį metaliniu vamzdžiu R. B. į pilvą, tuo sukeldamas fizinį skausmą, po to R. Š. reikalavo atlyginti tariamai padarytą žalą 100 000 litų dėl vagystės ir turto sugadinimo bei 10 000 litų dėl įvykio metu susižalojusio E. Š., o R. B. nurodžius, kad neturi tiek pinigų, R. Š. pagriebė R. B. už kelnių gumos ir jėga nutempė prie visureigio „Mitsubishi Pajero“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ir stūmė į bagažinę, grasindamas, kad nuveš į Vilnių ir parduos į klubą ar viešnamį gėjams, kur jis padirbs ir tokiu būdu atiduos pinigus, o A. V. tuo metu vieną kartą alkūne sudavė nukentėjusiajam į kaklą, tuo sukeldamas fizinį skausmą, įstūmė į automobilį, atėmė iš nukentėjusiojo telefoną, kurį vėliau perdavė R. Š., po to R. Š. vežiojo R. B. automobiliu „Mitsubishi Pajero“ Alytaus mieste, tokiu būdu neteisėtai atėmęs jam laisvę, bei atvežęs į automobilių stovėjimo aikštelę, esančią (duomenys neskelbtini), R. Š. liepė užpildyti R. B. vekselių blankus dėl tariamos skolos, tačiau pastarajam kelis kartus suklydus, R. Š. sudavė nukentėjusiajam du kartus kumščiu į veidą ir vieną kartą kumščiu į pilvą bei nuvežė prie (duomenys neskelbtini)parduotuvės, esančios (duomenys neskelbtini), kur A. V. ir R. Š. tęsė nusikalstamą veiką, R. Š. toliau reikalavo iš R. B. užpildyti vekselius, A. V., stovėdamas už nugaros ir rankoje laikydamas metalinį strypą, grasino sulaužyti kojas, tokiu būdu vertė nukentėjusįjį parašyti du vekselius 10 000 Lt ir 40 000 Lt sumai, o nukentėjusiajam nepabaigus rašyti antro vekselio ir bandant bėgti, R. Š. jį pagriovė ant žemės, sudavė vieną smūgį kumščiu į galvą, o A. V. metaliniu strypu sudavė ne mažiau kaip 6 smūgius jam į kojas, tuo bendrais veiksmais A. V. ir R. Š. padarė nukentėjusiajam kraujosruvas odoje ir poodyje abiejose šlaunyse ir abiejose blauzdose, odos nubrozdinimus kairėje alkūnėje ir kairėje blauzdoje, t. y. nežymiai sutrikdė jo sveikatą, po to, R. B. laikydami už rankų nusivedė į UAB „(duomenys neskelbtini)“ parduotuvę, esančią adresu (duomenys neskelbtini) kur panaudojant psichinę prievartą privertė jį pasirašyti vekselį, tuo padarė nukentėjusiojo R. B. teisėms ir teisėtiems interesams didelę žalą.

Nuteistasis R. Š., nesutikdamas su priimtu Alytaus rajono aplinkės teismo 2017 m. kovo 6 d. nuosprendžiu, savo apeliaciniame skunde prašo panaikinti Alytaus rajono apylinkės teismo 2017 m. kovo 6 d. nuosprendį jo atžvilgiu ir šioje dalyje priimti išteisinamąjį nuosprendį, kadangi dėl savavaldžiavimo T. A., G. A., G. K. atžvilgiu nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, o tariamo savavaldžiavimo R. B. atžvilgiu, neįrodyta, jog jis būtų dalyvavęs padarant nusikalstamą veiką. Taip pat prašoma atlikti teisminį įrodymų tyrimą, apklausiant T. A., G. K., G. A., kitus liudytojus, kuriuos buvo atsisakyta apklausti pirmosios instancijos teisme, paskirti S. P. ir V. N. teismo psichiatrijos psichologijos ekspertizes, išsiaiškinti aplinkybes, susijusias su signalizacijos modemais. Taip pat su apeliaciniu skundu gautas prašymas kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį teismą su prašymu nuspręsti dėl BPK 186¹ straipsnio 3 dalies normoje ( 2015 m. gruodžio 17 d. redakcija) įtvirtinto teisinio reguliavimo atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 31 straipsnio 2 daliai, 19 straipsnio 1 ir 2 dalims, Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintiems teisingumo bei teisinės valstybės principams. Tuo pačiu atidėti bylos nagrinėjimą iki bus gautas Lietuvos Respublikos Konstitucinio teismo nutarimas.Nuteistojo R. Š. nuomone, dėl pripažinimo kaltu T. A., G. A. ir G. K. atžvilgiu teismas padarė esminę klaidą remdamasis nukentėjusiųjų asmenų parodymais, kadangi nepašalinti prieštaravimai. Nuteistasis savo apeliaciniame skunde aptaria T. A. procesinę padėtį bei jo pozicijų kaitą ir atkreipia dėmesį, kad teismas, nors pasisakė apie T. A. raštą, kuriame išdėstyta jo pradinė pozicija, nepaveikta kitų asmenų, tačiau tam dėmesio nesuteikė ir teisiškai neinterpretavo, nors nukentėjusysis privalo duoti parodymus, kaip liudytojas. T. A. parodymų kaita priklausomai nuo jo procesinės padėties skirtingose bylose, patvirtina, jog jo pozicija nenuosekli, tiek dėl telefoninio pranešimo policijai, tiek dėl jo patirto susižalojimo, todėl, nuteistojo nuomone, jis turi atsakyti arba dėl melagingo pranešimo apie nebūtą nusikaltimą, po pareigūnų apsilankymo (duomenys neskelbtini) areštinėje, kuomet kompiuteriu buvo surašytas ir jo civilinis ieškinys, arba dėl to, kad pradiniame rašte nurodė melagingas aplinkybes. Šios aplinkybės teismo buvo neįvertintos. Taip pat atkreipiamas dėmesys į tai, kad nuosprendis taip pat prieštaringas, nes teismas, vadovaudamasis T. A. parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu, esminių pažeidimų, padarytų bylą nagrinėjant ankstesnės sudėties teismui, neištaisė, nors nuosprendyje teigė, jog jo parodymai, kad buvo sumuštas nepažįstamų asmenų, nelogiški. Nukentėjusiuoju pripažintas G. A., apklausiamas ankstesnės sudėties teismo, taip pat parodė, jog jis ir G. K. taip pat yra buvę tame pastate, jog jis (G. A.) išėmė iš kopijavimo stalo variklį, nupjaustė laidus. Nors ir teigdamas, kad iš jo ir kitų nukentėjusiųjų buvo reikalaujama 100000 Lt, tačiau tuo pačiu jis pripažino, kad žala galėjo būti padaryta mažesnė. Nuteistojo nuomone, taip pat konstatuotinas baudžiamojo proceso pažeidimas, nes G. A. nurodęs, kad jį apklausinėjo automobilyje, nerašant jokių protokolų. Be to, G. A. pirminius parodymus pirmosios instancijos teismas nepagrįstai laiko nuosekliais, lygiai taip pat pirmosios instancijos teismas pripažįsta nuosekliais ir detaliais G. K. parodymus. Tokios išvados tik parodo, kad pirmosios instancijos teismas sureikšmina dalį asmenų parodymų, duotų kitame ikiteisminiame tyrime ir esant jiems kitame procesiniame statuse. R. Š. teigimu, esminę įrodymų vertinimo klaidą pirmosios instancijos teismas padarė neįvertindamas pradinės T. A. pozicijos, taip pat procesinės situacijos, kada iš esmės dėl T. A. vienokių ar kitokių neteisėtų veiksmų G. A. ir G. K. taip pat teko teisintis, nors jie taip pat pripažino vogę iš minėto pastato (duomenys neskelbtini). Ši faktinė aplinkybė taip pat paaiškina, kad T. A. ir G. A. bei G. K. turėjo pagrindo sakyti netiesą. Dėl paminėtų aplinkybių, siekiant pašalinti prieštaravimus, nuteistojo nuomone, būtina atlikti teisminį įrodymų tyrimą, apklausiant T. A., G. A., G. K., juolab, kad pastarasis nuosekliai teigė, kad jis niekaip nėra nukentėjęs. Taip pat vertintini liudytojų S., I. A., A. V. parodymai.R. Š. savo apeliaciniame skunde nurodė taip pat teigė, kad, jog kaltinamajame akte, o taip pat nuosprendyje nebuvo tinkamai aprašytas ir atskleistas įrodinėtinas nusikaltimo sudėties požymis – tikroji ar tariamoji teisė, kas apribojo teisę į gynybą. Tuo pačiu neatsižvelgta, kad liudytojai G. S., R. S., J. J. davė parodymus tik dėl A. V., apie jį (apeliantą) visiškai neužsimenama, o nuosprendyje nurodyti teiginiai apie GSM saugos sistemą, pagrįsti tik pareigūno tarnybiniu pranešimu, nesant jokių kitų objektyvių duomenų, kelia abejones iš vis šios sistemos realiu buvimu.Apeliaciniame skunde taip pat nesutinkama su nuosprendžio motyvacija dėl bendrininkavimo turinio. Nuteistasis R. Š. apeliaciniame skunde atkreipia dėmesį, jog pirmosios instancijos teismas neįvertino R. B. procesinio statuso netgi ne viename, o keliuose ikiteisminiuose tyrimuose, bent vienas iš kurių buvo pabaigtas kaltinamojo akto surašymu ir perdavimu į teismą, tokiu būdu nevertina tuo apsektu, kad būdamas įtariamuoju ne mažiau kaip dviejuose ikiteisminiuose tyrimuose R. B., pateikdamas jį (apeliantą) ir kitą nuteistąjį kaltinančias versijas, taip gynėsi nuo jam pačiam reiškiamų įtarimų ir kaltinimų.Nuteistasis pažymi, kad pirmosios instancijos teismas nepakankamai įvertino aplinkybes, susijusias su R. B. įsibrovimu į pastatą, esantį (duomenys neskelbtini), ir nors vagystės faktas nebuvo nustatytas, tačiau jo paties viename iš rašytinių pasiaiškinimų teigta, jog ėjęs vogti žalvario, po to iššokęs iš pastato per antrojo aukšto langą, jis susigrūmė su E. Š. (R. Š. sūnumi), padarė jam sveikatos sutrikdymą ir už ką jis buvo nuteistas. Dėl paminėto, R. B., paaiškinimų davimo kontekstas bei parodymai vertinti itin kritiškai, ko pirmosios instancijos teismas nedarė, todėl R. B. sužalojimo aplinkybės turėjo būti kruopščiai analizuojamos kitų duomenų kontekste. Taip pat atidžiai turi būti vertinami liudytojų E. Š., Ž. K. A., S. P., D. V. ir kt. parodymai, sprendžiant apie jų atitikimą objektyviems duomenims ir nustatytoms aplinkybėms. Nuteistasis savo skunde teigė, kad nors ir prašo priimti išteisinamąjį nuosprendį, tačiau taip pat pasisako ir dėl bausmės skyrimo, nurodydamas, kad neįvertinta, jog jis charakterizuojamas teigiamai, augina mažametį vaiką, neatsižvelgta į teisingumo principą, nustatant balansą tarp padarytos veikos ir paskirtosios bausmės, nedidelio nuteistojo pavojingumo ir bausmės tikslų, kas sąlygotų švelnesnę nei įstatymo numatyta bausmę, pvz. baudą ar kt. Nuteistojo teigimu, išteisinamojo nuosprendžio priėmimas savaime nulemtų ir nuosprendžio dalį dėl civilinių ieškinių. Nuteistasis nurodė, kad T. A. iš apelianto niekuomet ieškinio priteisimo nereikalavo, o dėl Vilniaus teritorinės ligonių kasos civilinio ieškinio pasisakytina, kad T. A. nesigydė ir savavališkai iš ligoninės pasišalino. Nuteistasis A. V., nesutikdamas su priimtu apylinkės teismo nuosprendžiu, pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašė panaikinti 2017 m. kovo 6 d. Alytaus rajono apylinkės teismo nuosprendį ir jo atžvilgiu priimti išteisinamąjį nuosprendį, nes nebuvo padarytos veikos, numatytos BK 294 straipsnio 2 dalyje. Taip pat prašė atlikti teisminį įrodymų tyrimą.Apeliantas teigė, jog Alytaus rajono apylinkės teismas 2017 m. kovo 6 d. nuosprendyje nurodė, kad nukentėjusieji T. A., G. A. ir G. K. teisiamajame posėdyje bylą nagrinėjant kitos sudėties teismui (teisėjai I. L.) iš esmės pakeitė savo anksčiau teisme ir ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, todėl teismas vadovavosi ne šios sudėties teismo posėdžiuose duotais nukentėjusiųjų parodymais, o vadovavosi šių nukentėjusiųjų parodymais, kai šią bylą nagrinėjo ankstesnės sudėties teismas (teisėja I. K.) bei jų parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu. Tokiu būdu teismas, nepagrįstai ignoruodamas visus nuteistųjų nekaltumą pagrindžiančius įrodymus, nepašalindamas esminių prieštaravimų, visas abejones vertindamas tik nuteistųjų nenaudai priėmė nuosprendį, kuris esant tokiam įrodymų vertinimui yra neteisėtas ir nepagrįstas. Pagal teismų praktiką įrodinėjimo našta baudžiamajame procese tenka valstybiniam kaltintojui ir ji negali būti perkelta pačiam kaltinamajam, nes priešingu atveju tai traktuojama kaip esminis baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas. Todėl darytina pagrįsta išvada, kad teismas savo nuosprendyje įrodinėdamas A. V. kaltę tik prielaidomis ir abejonėmis, šią naštą perkelia pačiam kaltinamajam A. V.. Apelianto nuomone, surinkti faktiniai duomenys leidžia spręsti, kad šioje baudžiamojoje byloje nėra jokių objektyvių, nuoseklių ir patikimų įrodymų, kurie pagrįstų jam pareikštą kaltinimą dėl jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos - savavaldžiavimo nukentėjusiųjų T. A., G. A. ir G. K. atžvilgiu. A. V. teigia, jog būtinas baudžiamosios atsakomybės už savavaldžiavimą požymis - didelės žalos kilimas, o nusikalstamą veiką kvalifikuojant pagal BK 294 str. 2 d. būtinas dar ir kitas požymis - fizinio ir (ar) psichinio smurto panaudojimas prieš nukentėjusįjį. Teismas nuosprendyje apie fizinio bei psichinio smurto naudojimą bei nukentėjusiems padarytą didelę žalą, pasisakė labai mažai ir visiškai neargumentuotai. Taip pat nuosprendyje neanalizuotas nukentėjusiesiems padarytos žalos pobūdis. Pagal kasacinio teismo praktiką, šių kategorijų bylose teismui yra būtina išsiaiškinti kokie byloje surinkti įrodymai patvirtina ar paneigia šiuos kvalifikuoto savavaldžiavimo požymius - didelę žalą ir fizinio bei psichinio smurto panaudojimą nukentėjusiųjų atžvilgiu, o didelės žalos požymio nustatymas identifikuoja savavališko (nesilaikant įstatymų nustatytos tvarkos) subjektinės teisės vykdymo pavojingumą, būtiną baudžiamajai atsakomybei už tai kilti. Nuteistasis pažymi, jog apklausti teismo posėdyje šioje baudžiamojoje byloje nukentėjusieji T. A., G. A. ir G. K. parodė, kad jokia žala A. V. bei R. Š. veiksmais jiems nebuvo padaryta ir jie savęs nukentėjusiaisiais nelaiko. Atitinkamai teismo nuosprendyje iš viso nėra jokių argumentų ar motyvų dėl nukentėjusiesiems padarytos žalos dydžio bei pobūdžio, todėl A. V. nuomone, jo veiksmuose nėra nusikalstamos veikos - savavaldžiavimo požymių.Dėl pripažinimo kaltu savavaldžiavus R. B. atžvilgiu, nuteistasis A. V. nurodė, jog šiame epizode teismas rėmėsi ir vadovavosi nukentėjusiojo R. B. parodymais, liudytojų S. P. bei V. N. parodymais, tačiau nepatikėjo ir nesivadovavo jo, liudytojų E. Š., D. V., Z. A. bei E. K. parodymais. Tačiau esančius prieštaravimus tarp nukentėjusiojo R. B. ir liudytojų S. P. bei V. N., teismas laiko neesminiais, nors jie yra akivaizdžiai esminiai ir tai rodo, ne tik šioje byloje esantys duomenys, tačiau tai taip pat patvirtina ir aplinkybės nustatytos Alytaus rajono apylinkės teismo nuosprendyje, priimtame baudžiamojoje byloje Nr. PK-1-333/2017. Šioje privataus kaltinimo byloje teismo priimtas nuosprendis iš esmės parodo ir pagrindžia tai, kad skundžiamame nuosprendyje esantys R. B., S. P. ir V. N. parodymai yra prieštaringi, neobjektyvūs ir jais remtis negalima. Tuo pačiu teismas nuosprendyje atmeta kaltinamo A. V. bei liudytojų D. V., E. Š., Ž. A., A. S. bei E. K. parodymus, kaip nenuoseklius ir prieštaringus, nors esminių prieštaravimų juose visiškai nėra. Teismo nuomone kaltinamųjų naudai liudijusių E. Š., Ž. A., E. K., A. M., A. S., G. S. parodymai vertintini kaip akivaizdus siekis padėti kaltinamiesiems išvengti baudžiamosios atsakomybės, nes jie yra prieštaringi, nelogiški, paneigti kita bylos medžiaga. Nuteistojo nuomone, teismas, vertindamas šių liudytojų parodymus, analizavo su įvykiu nesusijusias aplinkybes, kuriose esančius neesminius prieštaravimus panaudojo tik tam, kad bet kokiu būdu ir bet kokiomis įrodinėjimo priemonėmis nuosprendyje būtų pagrįstas kaltinimas A. V. ir R. Š.. Tokiu būdu šį nuosprendį teismas grindė tik prielaidomis bei prieštaringais liudytojų bei nukentėjusiojo parodymais.Nuteistasis savo apeliaciniame skunde pasisako dėl aplinkybių susijusių su vekselio pasirašymu, nurodydamas, jog teismas nustatė, kad R. B. buvo priverstas ir pasirašė vekselį. Tačiau tokio vekselio byloje iš viso nėra ir teismas tokią prielaidą padarė remdamasis tik prieštaringais nukentėjusiojo R. B. parodymais. Taip pat tokiu pačiu principu teismas padarė prielaidą, kad R. Š. reikalavo iš R. B. užpildyti vekselius, A. V., stovėdamas už nugaros ir rankoje laikydamas metalinj strypą, grasino sulaužyti kojas, tokiu būdu vertė nukentėjusįjį parašyti du vekselius 10 000 Lt ir 40 000 Lt sumai, o nukentėjusiajam nepabaigus rašyti antro vekselio ir bandant bėgti, R. Š. jį pagriovė ant žemės, sudavė vieną smūgį kumščiu į galvą, o A. V. metaliniu strypu sudavė ne mažiau kaip 6 smūgius jam į kojas. Šios nuosprendyje nurodytos aplinkybės buvo grindžiamos tik vieninteliais nukentėjusiojo R. B. parodymais, nors daugiau jokių objektyvių duomenų tai patvirtinti bylos nagrinėjimo metu nebuvo nustatyta. Todėl nesant objektyvių duomenų, kuriais remiantis galima manyti, kad tai galėjo būti padaryta, nepakanka išvadoms apie asmens kaltumą padaryti ir apkaltinamajam nuosprendžiui priimti. Pagal Baudžiamojo proceso kodekso nuostatas apkaltinamasis nuosprendis gali būti priimtas tik tada, kai kaltinamojo kaltumas yra įrodytas ir teismo išvados apie kaltinamojo kaltumą grindžiamos teisiamajame posėdyje išnagrinėtais, leistinais, patikimais ir pakankamais įrodymais. faktinės šios bylos aplinkybės neleidžia daryti išvadų apie tai, kad A. V. būtų padaręs didelę žalą ar aplamai būtų padaręs kokią nors žalą nukentėjusiajam R. B.. Teismo nuosprendyje esminis šios nusikalstamos veikos požymis - didelės žalos padarymas buvo neatskleistas ir buvo konstatuotas tik formaliai, be jokių motyvų. Todėl, atsižvelgiant į tai, kad byloje nėra surinkta įrodymų, patvirtinančių jog nukentėjusiajam buvo padaryta didelė žala, o teismas dėl šios žalos dydžio nuosprendyje iš viso nepasisakė, spręstina, jog A. V. veiksmuose nėra nusikalstamos veikos - savavaldžiavimo požymių.Nuteistasis A. V. savo apeliaciniame skunde taip pat nurodė, jog 2013 m. kovo 29 d. nuosprendžiu teismas jį pripažino kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 222 straipsnio 1 dalyje ir jį nuteisė. Nagrinėjant šią baudžiamąją bylą pirmosios instancijos teisme, jis pareiškė, kad jis sutinka duoti parodymus dėl jam pareikštų kaltinimų ir jis juos teisme davė. Taip pat, teisme pareiškė, kad jis neprisipažįsta kaltės dėl visų jam pareikštų kaltinimų (tame tarpe ir dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 222 straipsnio l dalyje). Tokiu būdu pasinaudojo jam baudžiamojo proceso įstatymo suteikta teise ir savo ankstesnę poziciją dėl kaltės pripažinimo, pakeitė. Todėl, esant tokioms aplinkybėms, teismas šioje byloje privalėjo atlikti įrodymų tyrimą. Tačiau teismas šiame epizode nebuvo prašoma paaiškinti dėl kokių priežasčių jis savo poziciją pakeitė ir jo neprašė duoti parodymų apie šį jam inkriminuojamą kaltinimą, šiame epizode visiškai netyrė jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos ir netgi nepagarsino prijungtos baudžiamosios bylos medžiagos. Tokiu būdu teismas, pripažindamas jį – A. V. kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 222 straipsnio 1 dalyje, vadovavosi teisminio nagrinėjimo metu neištirtais įrodymais, todėl teismas negalėjo remtis neištirtais įrodymais bei priimti apkaltinamąjį nuosprendį pagal BK 222 straipsnio 1 dalį. Todėl šios baudžiamosios bylos nagrinėjimo metu buvo pažeistos BPK 1 straipsnio 1 dalies, 20 straipsnio, 301 straipsnio nuostatos, nesilaikyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos praktikos. Teismas turi teisę nuosprendį grįsti visais įrodymais, tiek surinktais ikiteisminio tyrimo metu, tiek naujais įrodymais, tačiau juos visus privalo ištirti ir patikrinti teisiamajame posėdyje BPK 271-292 straipsniuose nustatyta tvarka, kas šioje byloje dėl apeliantui inkriminuojamos veikos pagal BK 222 straipsnio l dalį nebuvo padaryta. Kauno apygardos teisme dėl skundžiamo nuosprendžio taip pat buvo gautas nuteistojo A. V. gynėjo advokato Giedriaus Danėliaus apeliacinis skundas, kuriame buvo prašoma panaikinti 2017 m. kovo 6 d. Alytaus rajono apylinkės teismo nuosprendį dalyje, kurioje A. V. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamas veikas numatytas BK 294 straipsnio 2 dalyje ir priimti naują, išteisinamąjį nuosprendį.Nuteistojo gynėjas nurodė, kad 2017 m. kovo 6 d. Alytaus rajono apylinkės teismo nuosprendis yra neteisėtas ir nepagrįstas. Nuosprendyje netinkamai pritaikytos baudžiamojo įstatymo normos, esminiai pažeisti baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimai, todėl nuosprendis turi būti panaikintas. Priimant apkaltinamąjį nuosprendį dėl savavaldžiavimo T. A., G. A. ir G. K. atžvilgiu, padaryti esminiai BPK 20 straipsnio, BPK 301 straipsnio 2 dalies pažeidimai. Apeliaciniame skunde gynėjas nurodė, jog nagrinėjant bylą teisme nukentėjusiaisiais pripažinti T. A., G. A. ir G. K. iš esmės pakeitė ikiteisminio tyrimo metu ir pirmuosiuose teismo posėdžiuose (iki kolegijos pasikeitimo) duotus parodymus ir parodė, kad nusikalstama veika prieš juos nebuvo padaryta, kad ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai buvo surašyti ikiteisminį tyrimą atliekančių pareigūnų (kaip ir civiliniai ieškiniai ir kt ), patys nukentėjusieji niekuomet patys nesikreipė į ikiteisminio tyrimo įstaigą, tyrimas buvo inicijuotas iš esmės (duomenys neskelbtini) apskrities Vyriausiojo policijos komisariato pareigūnų. Be kita ko, parodymus davę paveikti (duomenys neskelbtini) AVPK pareigūnų, apklausos protokolų nei vienas iš nukentėjusiųjų (be to ir liudytoja I. A.) neskaitė, pasirašydavo juos pasitikėdami pareigūnais. Gynėjas nurodė, kad 2013 m. rugpjūčio 6 d. (duomenys neskelbtini) AVPK Viešosios tvarkos skyriaus tyrėjas priėmė nutarimą atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą, konstatuodamas, jog telefoniniame pranešime nurodyta informacija dėl T. A. sužalojimo yra akivaizdžiai neteisinga, o T. A. susižalojo pats, todėl ikiteisminį tyrimą buvo atsisakyta pradėti. Šie duomenys buvo patvirtinti 2013 m. rugpjūčio 6 d. T. A. raštu (baudžiamosios bylos medžiaga (2 t., b. I. 153)). Nepaisant nurodytų aplinkybių, neaiškiomis aplinkybėmis, ikiteisminio tyrimo pareigūnų iniciatyva buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas. 2013 m. rugpjūčio 26 d. nukentėjusiuoju apklaustas G. A.. 2013 m. rugpjūčio 28 d. nukentėjusiuoju apklausiamas G. K.. 2013 m. rugsėjo 26 d. nukentėjusiuoju apklaustas T. A.. 2013 m. gruodžio 12 d. T. A. apklaustas pas ikiteisminio tyrimo teisėją. Gynėjo nuomone, tiek T. A., tiek G. A. apklausos ikiteisminio tyrimo metu atliktos neteisėtai, pažeidžiant BPK reikalavimus, manipuliuojant nukentėjusiųjų padėtimi, tuo ikiteisminio tyrimo pareigūnai esminiai pažeidė baudžiamojo proceso reikalavimus: savavališkai atsigabeno asmenis (nukentėjusiuosius G. A., G. K., liudytoją I. A.) į apklausas, nesiųsdami ar neįteikdami pastariesiems šaukimų, kas vertinant EŽTT išaiškinimų ir BPK 182 kontekste laikoma esminiu baudžiamojo proceso pažeidimas; apklausdami asmenis kaip nukentėjusiuosius naudojo spaudimą, pasireiškiantį melagingų aplinkybių nurodymu, pasinaudodami T. A. sulaikymu, darė spaudimą įtikinėdami, kad jo parodymai yra būtini, skatino asmenį rašyti pareiškimą apie neva jo atžvilgiu padarytą nusikalstamą veiką. Panašių priemonių buvo imamasi ir G. A. atžvilgiu, kuris buvo eilę kartų buvo apklausiamas sulaikymo sąlygomis; parodymus fiksavo ir parodymų protokolus davė pasirašyti asmenims, nors matė ir žinojo, kad tiek visi nukentėjusieji, tiek liudytoja I. A. su protokolais nesusipažįsta, t. y. pasirašo protokolus jų neperskaitę. Asmenų atsigabenimas į policijos komisariatą apklausai niekuomet nebuvo fiksuojamas, t. y. nesurašyti protokolai ar kitu būdu neįformintas šių procesinių veiksmų atlikimas. Gynėjas taip pat pažymi, kad iš teisminio nagrinėjimo metu (ikiteisminiame tyrime Nr. 03-2- 00023-15) duotų G. A., G. A. ir G. K. parodymų yra akivaizdu, kad pastarieji visuomet galvojo, kad jie yra įtariami ir kaltinami tuo, kad įvykdė vagystę iš patalpų, esančių (duomenys neskelbtini) ir šią aplinkybę, anot jų, net ikiteisminio tyrimo metu neigė. Ši aplinkybė paaiškėjo bylą nagrinėjant teisme, kadangi kaltinamieji parodė, kad niekuomet neprisipažino kaltais, o jų parodymus savaip surašė tyrėjai, todėl galima be abejonės teigti, kad viso ikiteisminio tyrimo Nr. 03-2-00023-15 G. A., G. A. ir G. K. manė, kad A. V. ir R. Š. juos kaltina vagyste ir turto sugadinimu (šią poziciją patvirtino bylą perdavus nagrinėti į teismą), todėl, siekdami išlaikyti gynybinę poziciją, davė melagingus ir objektyviai neteisingus parodymus ir baudžiamojoje byloje, kurioje priimtas skundžiamas nuosprendis.Atsižvelgiant į nurodytus argumentus, akivaizdu, kad vidinis G. A., G. A. ir G. K. įsitikinimas, visų ikiteisminių tyrimų metu (tiek tyrime, kuriame jie pripažinti nukentėjusiaisiais, tiek tyrime, kuriame jie pripažinti įtariamaisiais (kaltinamaisiais)) buvo sutelktas į gynybinę poziciją, t. y. pastarieji manė, kad ikiteisminio tyrimo Nr. 03-2-00023-15 metu duoda parodymus, kad vagystės ir turto sugadinimo jie nepadarė, tai patvirtino teisme, o kaip jie patys nurodė, ikiteisminio tyrimo metu jų parodymus neteisingai surašė bei jiems pasirašyti davė ikiteisminį tyrimą atlikę pareigūnai. Po minėtais parodymų protokolais T. A., G. K. ir G. A., kaip patys nurodė, pasirašė protokolų neskaitę (aplinkybę, kad niekuomet neskaito protokolu G. A. patvirtino ir nagrinėjant bylą, dėl kurios priimtas skundžiamas nuosprendis.Šiuo atveju iš pačių T. A., G. A. ir G. K. parodymų yra akivaizdu, kad baudžiamosios bylos baigtimi jie buvo suinteresuoti, kadangi parodymus davė ne tik veikiami ikiteisminio tyrimo pareigūnų, tačiau ir tuomet, kai pas juos atskirai atvykę ikiteisminio tyrimo pareigūnai jiems nurodydavo, kad nuteistieji yra parašę ant jų dėl vagystės iš pastato. Dėl šios aplinkybės (iki parodymų pakeitimo) duotų parodymų objektyvumas kelia pagrįstas abejones.Gynėjas savo apeliaciniame skunde nurodė, kad imperatyvi pareiga informuoti įtariamąjį apie minėtą apklausą yra įtvirtinta BPK 184 straipsnio 4 dalyje. Pareiga pranešti apie apklausą pas ikiteisminio tyrimo teisėją kyla tik tada, kai procese yra asmuo, kuriam įteiktas pranešimas apie įtarimą, t. y. nesant įtariamojo, imperatyvi pareiga nerealizuojama. Pranešimas apie įtarimą įteikiamas, kai yra duomenų, kad asmuo galimai padarė nusikalstamą veiką bei, kai tas asmuo yra žinomas. 2013 m. rugpjūčio 26 d., kai nukentėjusiuoju buvo apklaustas G. A., pastarasis savo apklausoje aiškiai nurodė, kad jis ir I. A. atpažino R. Š., eilę kartų nurodė, kad į jo namus buvo užsukęs R. Š., kuris yra buvęs pareigūnas (taip pat parodė ir T. A. bei G. K.). Žinodami šią aplinkybę, ikiteisminį tyrimą atliekantys ikiteisminio tyrimo pareigūnai sąmoningai neįteikė pranešimo apie įtarimą R. Š. ir su juo buvusiam A. V., tokiu būdu sukūrė procesinę padėtį neužtikrinančią nuteistųjų teisę į gynybą. Kol asmeniui neįteiktas pranešimas apie įtarimą, asmuo negali įgyvendinti savo teisių ir efektyviai gintis. Ikiteisminio tyrimo pareigūnų žinojimą apie A. V. ir R. Š. patvirtina ir tai, kad ikiteisminiame tyrime, kuris buvo atliekamas pagal R. B. pareiškimą, pranešimai apie įtarimą jiems buvo įteikti jau 2013 m. rugpjūčio - rugsėjo mėnesį, todėl nėra objektyvių pateisinimų, kad pranešimas apie įtarimą dėl galimai nusikalstamos veikos padarytos prieš T. A., G. A. ir G. K. negalėjo būti įteikti dar 2013 m. rugpjūčio - rugsėjo mėnesį. Po pranešimo apie įtarimą įteikimo R. Š. (2014 m. vasario 5 d.) ir pranešimo apie įtarimą įteikimo A. V. (2014 m. vasario 20 d.) ikiteisminiame tyrime buvo beveik neatliekami papildomi veiksmai, t. y. viso labo apklausta G. S. (2014 m. kovo 26 d.) ir R. S. (2014 m. balandžio 23 d.). 58. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, galima daryti išvadą, kad T. A. apklausa pas ikiteisminio tyrimo teisėją 2013 m. gruodžio 12 d. buvo atlikta pažeidžiant BPK 184 straipsnio reikalavimus, neužtikrino teisę į gynybą, todėl negali būti laikoma teisėta, o duomenys, kurie gauti minėtos apklausos metu nėra patikimi ir objektyvūs.Gynėjas pažymi, kad teismas nevertino, jog nukentėjusieji ir liudytojai dalyvavę įvykiuose, ikiteisminio tyrimo metu davė iš esmės prieštaringus, nelogiškus ir nenuoseklius parodymus, susijusius tiek su smurto naudojimu, tiek su priemonėmis (vamzdžiu, antrankiais, pistoletu). Skundžiamame nuosprendyje aprašyti asmenų parodymai, kuriais buvo grindžiamas apkaltinamasis nuosprendis yra neobjektyvūs bei (kaip patys nukentėjusieji parodė) išgalvoti ir surašyti ikiteisminį tyrimą atlikusių pareigūnų. Visos nepašalintos abejonės ir neatitikimai liudytojų parodymuose nebuvo vertinami A. V. ar R. Š. naudai, o apkaltinamasis nuosprendis, akivaizdu, kad pagrįstas prielaidomis bei paremtas nenuosekliais, nelogiškais ir neobjektyviais tariamai nukentėjusiųjų parodymais. Teismas visiškai neatsižvelgė į tai, kad nukentėjusiaisiais pripažinti asmenys patys nurodė, kad nukentėjusiaisiais nesijaučia, prieš juos veika nebuvo padaryta bei prašė teismo priimti išteisinamąjį nuosprendį, kadangi nurodė nesuprantantys, kodėl teisiami nekalti asmenys, todėl nepaisydamas esminių baudžiamojo proceso pažeidimų, kurie buvo padaryti ikiteisminio tyrimo metu, nepagrįstai ignoruodamas visus nuteistųjų nekaltumą pagrindžiančius įrodymus, nepašalindamas esminių prieštaravimų, visas abejones vertindamas nuteistųjų nenaudai, teismas priėmė neteisėtą ir nepagrįstą skundžiamą nuosprendį.Gynėjas skunde nurodė, kad pagrindžiant baudžiamąją atsakomybę pagal BK 294 straipsnio 2 dalį turi būti nustatyta ne tik psichinė ar fizinė prievarta, bet ir tokia prievarta padaryta didelė žala nukentėjusiajam ar jo artimam žmogui. Nuostatos, kad tie atvejai, kai asmuo savavaldžiauja panaudodamas prievartą (psichinę ar fizinę) nukentėjusiajam ar jo artimam asmeniui, savaime kvalifikuotini pagal BK 294 straipsnio 2 dalį, net nekonstatavus didelės žalos asmens teisėms ar (ir) teisėtiems interesams, iš esmės reiškia plečiamąjį baudžiamosios atsakomybės pagrindų pagal BK 294 straipsnio 2 dalį aiškinimą. Tai neatitinka baudžiamojo, baudžiamojo proceso įstatymų paskirties ir prieštarauja konstituciniams principams. Gynėjo teigimu, išanalizavus skundžiamo nuosprendžio aprašomąją dalį, kurioje aprašomas tariamos teisės realizavimas, didelės žalos požymis aiškinamas plečiamai ir iš esmės neteisingai. Pats nuosprendį priėmęs teismas konstatavo (nuosprendžio 26 psl.), kad ikiteisminiame tyrime Nr. 03-2-00023-15 nuteistieji jokių pretenzijų T. A., G. A. ir G. K. nereiškė, taigi, nelogiškas nuosprendžio argumentas, kad A. V. ir R. Š. smurtavo prieš nukentėjusiuosius siekdami realizuoti savo tariamą teisę. Nuosprendžio argumentai, kad kaltinamųjų naudojamas intensyvus fizinis smurtas ir psichinis spaudimas nukentėjusiesiems, grasinimai, neteisėtas laisvės atėmimas T. A. bei fizinės prievartos panaudojimo jo atžvilgiu pasekmės, kad nukentėjusieji buvo įbauginti - išvyko iš Alytaus, kas rodo, kad nukentėjusieji buvo kaltinamųjų įbauginti, jautėsi nesaugūs, bijojo kreiptis į policiją, paaiškėjus, kad R. Š. yra ar buvo policijos pareigūnas, nėra pakankami ir visiškai aiškūs BK 294 straipsnio 2 dalyje numatytos veikos atskyrimo požymių kontekste. Gynėjo nuomone, akivaizdu, kad nuosprendyje aprašomas tariamai panaudotas fizinis ir psichinis smurtas, tačiau nieko neužsimenama apie būtinąjį BK 294 straipsnio 2 dalies požymį - didelės žalos padarymą, kuo pasireiškė didelės žalos padarymas.Gynėjas pažymi, kad, aptariant kiekvieną iš BK 294 straipsnio 2 dalies požymių atskirai, visų pirma atkreiptinas dėmesys į tariamą fizinio smurto panaudojimą nukentėjusiųjų atžvilgiu. Gynėjo nuomone, byloje nustatytos aplinkybės patvirtina, kad T. A. sužalojo ne nuteistieji, o kitų nukentėjusiųjų atžvilgiu fizinis smurtas naudojamas nebuvo. Nukentėjusiųjų atžvilgiu psichinis smurtas taip pat panaudotas nebuvo, ką tvirtina patys nukentėjusieji, todėl jiems nebuvo padaryta didelė žala. Gynėjo teigimu, žalos požymis aprašytas šabloniškai bei itin abstrakčiai. Didelė žala grindžiama tuo, kad nukentėjusieji prarado saugumo jausmą, patyrė sveikatos sutrikdymą ar fizinį skausmą ir būtent dėl to, kad buvo įbauginti, išvyko iš Alytaus, G. A. netgi išvyko į užsienį uždarbiauti. Be kita ko, didelė žala aiškinama ir tuo, kad nukentėjusieji, dėl kaltinamųjų, bijojo kreiptis į policiją. Tačiau šie argumentai, gynėjo nuomone, kurie susiję su tariamu didelės žalos pagrindimu, yra nepagrįsti objektyviais bylos duomenimis, priešingai, baudžiamojoje byloje yra eilė duomenų, kurie įrodo, kad net patys nukentėjusieji savęs nelaiko nukentėjusiaisiais, nurodo, kad pagrindo juos pripažinti nukentėjusiaisiais nėra, T. A. netgi atsiėmė civilinį ieškinį, kurį, kaip jis nurodė, už jį surašė tyrėja R. J., o išvykimas kitur įtakotas aplinkybių nesusijusių su aptariamais įvykiais (gyvenamoji vieta ne Alytuje, darbo gavimas ne Alytuje). Iš išdėstyto seka, kad nuteistojo A. V. veiksmuose nėra BK 294 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos požymių, kadangi nei fizinis, nei psichinis smurtas prieš nukentėjusiuosius nebuvo panaudotas, nei vienas iš nukentėjusiųjų nepatyrė jokios žalos. Nuteistojo A. V. gynėjas taip pat nesutinka su įrodymų vertinimu dėl R. B. atžvilgiu padarytų veiksmų ir nurodo, kad skundžiamas nuosprendis pagrįstas selektyviu liudytojų parodymų vertinimu, pažeidžiant BPK 20 straipsnio ir BPK 301 straipsnio 2 dalies reikalavimus. Nuosprendžio turinys parodo, jog pagal BK 294 straipsnio 2 dalį, nesuprantamai priekabiai buvo analizuoti apkaltinantys parodymai ir duomenys, tačiau parodymų ir duomenų, kurie pagrindžia kaltinamųjų nekaltumą ar kelia pagrįstas abejones dėl nukentėjusiojo (bei jam palankius parodymus duodančių asmenų) išsakomos pozicijos, neanalizavo. Vertindamas liudytojų parodymus teismas analizavo su įvykiu nesusijusias aplinkybes, kuriose esančius prieštaravimus panaudojo liudytojų parodymų diskreditavimui, nepagrįstai nepatikimais įvardijo E. K. parodymus, kurie akivaizdžiai yra objektyvūs, t. y. teismas analizavo ne esminius duomenis, kurie yra aktualūs nusikalstamos veikos kvalifikavimui, tačiau šalutinius, iš esmės su įvykiu nesusijusius duomenis, kuriais rėmėsi darant išvadą, kad liudytojų, kurie davė nuteistuosius teisinančius parodymus parodymai yra prieštaringi ir jais vadovautis negalima. Tokiu būdu teismas visus duomenis, kurie nepalankūs R. B. duodamiems parodymams tiesiog ignoravo ir jų neaptarė arba aptardamas juos apibendrindavo keistai. Gynėjo nuomone, R. B., V. N. ir S. P. parodymų nepatikimumą patvirtina 2017 m. kovo 14 d. Alytaus rajono apylinkės teismo nuosprendis privataus kaltinimo byloje Nr. PK- 1-333/2017 bei kiti duomenys. Privataus kaltinimo byloje teismo priimtas sprendimas iš esmės parodo ir pagrindžia tai, kad skundžiamame nuosprendyje esantys S. P. ir V. N. parodymai yra prieštaringi, neobjektyvūs ir jais remtis negalima. Gynėjas savo apeliaciniame skunde nurodo atskiras privataus kaltinimo bylos nuosprendžio aplinkybes, susijusias su R. B. mobiliojo telefono numerio gavimu, patalpų durų būkle, A. V. ir R. Š. neva turėtomis geltonomis lazdomis, R. B. parodymų kitimu ir kt. Gynėjas skunde teigė, kad prie pastato, esančio (duomenys neskelbtini), nuteistieji smurto nenaudojo. Privataus kaltinimo byloje, kurioje R. B. atžvilgiu priimtas apkaltinamasis nuosprendis nustatyta, kad tarp E. Š. ir R. B. buvo susidūrimas, kurio metu, dėl R. B. kaltės buvo sužalotas E. Š.. Skundžiamame nuosprendyje, R. B. teismą įtikino, kad su E. Š. nebuvo susidūręs, tačiau R. B. parodymų nepatikimumą įrodo privataus kaltinimo byloje priimtas nuosprendis. R. B. susidūrimą su E. Š. neigė ne tik todėl, kad siekė išvengti atsakomybės už E. Š. sužalojimą, bet ir todėl, kad būtent susidūrimo su E. Š. metu R. B. buvo padaryti sužalojimai, kuriuos vėliau R. B. nurodė kaip nuteistųjų A. V. ir R. Š. veikimais padarytus sužalojimus. Skundžiamame nuosprendyje nevertinama, kad E. Š. gindamasis sudavė R. B. eilę smūgių ant žemės susidūrimo metu surasta lazda. Pats E. Š. parodė, kad sudavė ne mažiau 6 smūgių. Teismas šios aplinkybės nevertino, nurodė, kad E. Š. ir R. B. net nebuvo susidūrę, tačiau, įvertinus visus duomenis akivaizdu, kad R. B. sužalojimai buvo patirti būtent susidūrimo su E. Š. metu.Gynėjas nurodė, kad skundžiamame nuosprendyje aprašoma, kad nuteistieji fizinį smurtą prieš R. B. naudojo suradę pastarąjį prie jo darbovietės (kuri yra pastato, esančio Pramonės g. 1 kaimynystėje). Šiame epizode be nuteistųjų ir R. B. dalyvavo ir V. N. bei S. P.. V. N. ir S. P., parodė, kad jų akivaizdoje R. B. buvo vedamas ir mėginamas įkišti į R. Š. priklausančio automobilio bagažinę, tačiau vėliau šios idėjos atsisakė. Pažymima, kad R. Š. tuo metu buvo atvykęs su visureigiu, t. y. vadinamuoju „džipu“, kuris bagažinės neturi. Be to, ir dėl kitų aplinkybių (durų, lazdų) R. B., S. P. ir V. N. parodymai, dėl fizinio smurto panaudojimo yra prieštaringi, nelogiški ir objektyviai nepatvirtina, kad nuteistieji prieš R. B. naudojo fizinį smurtą. Dėl epizodo, kuris įvyko prie žvejybos prekių parduotuvės bei parduotuvės „IKI“, kad R. B. teisme keitė parodymus, kadangi suprato, kad tokioje judrioje vietoje bet koks prieš asmenį naudojamas smurtas būtų pamatytas, asmeniui šaukiant, praeiviai tikrai sureaguotų ir būtų bent jau pranešę apie įvykį policijos pareigūnams, todėl nuosprendyje teismas išdėstė visiškai nelogiškas prielaidas dėl parduotuvės darbo laiko, atostogų meto, derinamas prie besikeičiančių R. B. parodymų. Gynėjo nuomone, R. B. nurodyta ir skundžiamu nuosprendžiu patvirtinta aplinkybė, kad prieš R. B. buvo smurtaujama nuteistųjų, kad jam buvo suduodami smūgiai metaline lazda yra nepagrįsti ir nepasitvirtino.Gynėjo teigimu, prieš R. B. nebuvo naudojamas psichinis smurtas bei pastarajam nepadaryta didelė žala. Atkreiptinas dėmesys, kad R. B., V. N. ir S. P., jeigu tik būtų jautę realią grėsmę, visuomet turėjo galimybę kviesti policiją. R. B., turėjo galimybę prašyti pagalbos susitikus D. V., arba A. S. vos tik užėjus į parduotuvę „(duomenys neskelbtini)“; kai prie PC „IKI" buvo paliktas R. Š. automobilyje, bet kada iš jo išlipti ir prašyti aplinkinių pagalbos. Iš nurodytų argumentų akivaizdu, kad R. B. parodymai apie įvykį yra prieštaringi, o pats R. B. jokio psichinio ar fizinio smurto iš nuteistųjų nepatyrė. Dėl to galima teigti, kad R. B. didelės žalos nepatyrė, priešingai, pats R. B. padarė žalą E. Š., kurio sveikatą sutrikdė.Gynėjas skunde nurodė, tai kad geltonos lazdos buvo rastos prie R. B. darbovietės, kad apie lazdas kalbėjo tik S. P. ir V. N., kad ant lazdų nebuvo rastas jokių pėdsakų, kurie parodytų, kad lazdas turėjo ar galėjo turėti nuteistieji, teismo išvada, kuria pripažinta, kad minėtas lazdas turėjo nuteistieji, yra objektyviai nepagrįsta. Ta pati situacija yra ir su skundžiamame nuosprendyje nuolat aptariamais ir nurodomais vekseliais, kuriuos neva R. B. pasirašė. Atkreipiamas dėmesys, kad atlikus kratas, poėmius bei išnaudojus visas procesines galimybes, joks vekselis, kurį R. B. būtų pasirašęs, nebuvo rastas. Gynėjo nuomone, priimdamas skundžiamą nuosprendį teismas akivaizdžiai nevertino V. N. ir S. P. suinteresuotumo, jų parodymų prieštaringumo, pažeidė įrodymų pakankamumo reikalavimą, nepašalino esminių prieštaravimų, abejonių dėl esminių bylos aplinkybių, todėl pažeidė nekaltumo prezumpciją bei visus byloje esančius neaiškumus aiškino nukentėjusiojo R. B. naudai.Gynėjas savo apeliaciniame skunde taip pat nurodė, kad ikiteisminis tyrimas šioje baudžiamojoje byloje, buvo vykdomas sistemingai pažeidinėjant baudžiamąjį proceso reikalavimus ir asmenų teises. Asmenys buvo verčiami rašyti pareiškimus, kurie buvo melagingi, liudytojams nebuvo siunčiami šaukimai, jie buvo atsigabenami į apklausas, asmenys pasirašydavo protokoluose neperskaitę savo parodymų, buvo atliekami procesiniai veiksmai tyčia nesuteikiant statuso galimai nusikalstamą veiką padariusiems asmenims, juos paverčiant ikiteisminio tyrimo tyrinėjimo objektais, apribojant teisę į gynybą. Taip pat skunde detalizuotos aplinkybės dėl ikiteisminio tyrimo, susijusio su R. B., liudytojų, kurie davė parodymus palankius nuteistiesiems bauginimu, poveikiu liudytojams. Gynėjas be to atkreipia dėmesį į tai, kad teismas nevertino liudytojo V. N. gebėjimo duoti objektyvius parodymus, dėl jo dviejų metų priverstinio psichiatrų gydomo, nes jo psichinės sveikatos būklė iki šiol abejotina, taip pat byloje nėra jokių duomenų apie telefono numerį (duomenys neskelbtini), pripažintą kaip R. Š. naudotą telefono numerį, kurie pagrįstų, kad šis telefono numeris priklauso R. Š..Gynėjas savo apeliaciniame skunde nurodė, kad nukentėjusiojo A. B. civilinis ieškinys patenkintas nepagrįstai ir jis yra žymiai per didelis. Ieškinys pats iš esmės negalėjo būti patenkintas, tačiau, atkreipiant dėmesį į šiuo metu priteistą ieškinį gynėjas teigia, kad civilinio ieškinio dydis yra neproporcingas, kadangi žala susideda iš fizinio skausmo sukelto R. B., dvasinių išgyvenimų, darbo praradimo. Gynėjo teigimu, R. B. iš darbo išėjo savo noru, t. y. savanoriškai parašė pareiškimą dėl išėjimo iš darbo, kadangi suprato, kad prisipažinęs dėl savo vagysčių iš gretimų pastatų, jis ateityje galimai ir taip bus atleistas, taip pat nukentėjusysis R. B. neprivalėjo į procesą įtraukti atstovo, kadangi jo interesus atstovavo valstybinį kaltinimą palaikiusi prokurorė, todėl šios išlaidos buvo patirtos ne dėl nuteistųjų kaltės, o dėl paties R. B. pasirinkimo ir jos iš nuteistųjų neturi būti priteisiamos.Gynėjas apeliaciniame skunde pasisakė dėl bausmės, kad ji – laisvės atėmimas – yra iš esmės per griežta, paskirta neproporcingai. Teismas, skirdamas bausmę neužsiminė apie alternatyvią atsakomybės formą – areštą. Skiriant bausmę nėra detalizuojama, kad pirmą kartą asmuo buvo teisiamas pagal BK 222 straipsnį, t. y. už veiką, kuri savo pobūdžiu yra ekonominė, o teisiamas A. V. kaltę pripažino, gailėjosi, todėl buvo paskirtas asmens laidavimas. Gynėjo nuomone, atsižvelgtina į tai, kad baudžiamojoje byloje nėra jokių duomenų, kurie papildomai neigiamai charakterizuotų asmenį, jis dirba, laikosi visuomenėje nustatytų dorovės ir moralės normų, administracine tvarka nėra baustas, augina mažameti vaiką.Gynėjo nuomone, 2017 m. kovo 6 d. Alytaus rajono apylinkės teismas priimdamas skundžiamą nuosprendį esminiai pažeidė baudžiamojo proceso įstatymą, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, padarė išvadas, kurių nepagrindžia baudžiamojoje byloje esantys duomenys, nevertino neobjektyviai atlikto ikiteisminio tyrimą. A. V. nepadarė nusikalstamų veikų, numatytų baudžiamojo kodekso 294 straipsnio 2 dalyje, todėl Skundžiamas nuosprendis turi būti panaikintas ir priimtas naujas – išteisinamasis.Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, teismo posėdyje nuteistieji ir jų gynėjai prašė nuteistųjų ir gynėjo G. Danėliaus apeliacinius skundus tenkinti, prokurorė prašė nuteistųjų ir gynėjo G. Danėliaus apeliacinius skundus atmesti.Nuteistųjų R. Š., A. V. ir gynėjo advokato G. Danėliaus apeliaciniai skundai atmestini.Pagal bylų nagrinėjimo proceso apeliacinės instancijos teisme bendrąsias nuostatas, įtvirtintas BPK 320 straipsnyje, apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Nagrinėjamu atveju apeliaciniuose skunduose keliamas kaltės, o tuo pačiu įrodymų vertinimo klausimas. Kadangi R. Š. ir A. V. kaltinami bendros nusikalstamo veikos padarymu, abu nuteistieji neigia kaltę dėl nusikalstamų veikų padarymo, todėl apeliacinių skundų motyvai ir argumentai nagrinėjami ir vertinami bendrame šio procesinio dokumento kontekste.BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodyta, kad teismas nuosprendyje savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami vadovaujantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Tad pirmosios instancijos teismo vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus turi remtis visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Byloje įrodymai turi būti vertinamai išsamiai, nešališkai, vertinama jų visuma, o ne atskiri duomenys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. sausio 24 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-43/2006).Teisėjų kolegija atlikusi dalinį įrodymų tyrimą, apklaususi papildomai liudytojus: E. T., A. M., I. B., prijungusi akistatos protokolą tarp R. B. ir R. Š., konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė ir išnagrinėjo visus byloje surinktus įrodymus, vadovaudamasis baudžiamojo proceso įstatymo nuostatomis, savo išvadas, išdėstytas nuosprendyje, pagrindė išsamia įrodymų visumos analize, kurių nekeičia ir apeliacinės instancijos teisme atliktas dalinis įrodymų tyrimas. Pirmosios instancijos teismas įvertino byloje esančių įrodymų, turinčių esminę reikšmę išsiaiškinant faktines bylos aplinkybes, visumą. Iš nuosprendžio turinio matyti, kad jame yra išdėstyti bei analizuoti nuteistųjų R. Š., A. V. parodymai, nukentėjusiųjų parodymai bei jų įvykių versijos pokyčiai, visos eilės liudytojų parodymai, pareigūnų tarnybiniai pranešimai, specialisto išvada, asmens parodymo atpažinti protokolai, parodymo patikrinimo vietoje protokolas, kita rašytinė bylos medžiaga. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nepadarė ir pagrįstai pripažino R. Š. ir A. V. kaltais dėl nusikaltimo, numatyto BK 294 straipsnio 2 dalyje, padarymo.Baudžiamajame kodekse nusikalstama veika, numatyta 294 straipsnyje – savavaldžiavimas – priskiriama nusikaltimams valdymo tvarkai, nusikaltimo tiesioginis objektas yra valstybėje įstatymais ir kitais teisės aktais nustatyta asmens teisių ir pareigų įgyvendinimo tvarka, o papildomas objektas – tai konkrečios asmenų teisės ir teisėti interesai (nuosavybė, sveikata ir kt.). Civilinių teisių ir pareigų atsiradimo pagrindai, civilinių teisių įgyvendinimas ir pareigų vykdymo sąlygos nustatytos Civilinio kodekso (toliau – CK) 1.136 ir 1.137 straipsniuose. Pagal savavaldžiavimo sudėties dispoziciją, savavaldžiavimas yra tada, kai asmuo nesilaikydamas įstatymų nustatytos tvarkos savavališkai vykdo savo ar kito asmens tikrą ar tariamą teisę (numatytą CK 1.136 straipsnyje), kuri yra ginčijama arba pripažįstama, bet nerealizuojama. Šių veiksmų subjektas turi būti susijęs su šiais santykiais. Kam faktiškai atstovauja kaltininkas, savavaldžiavimo kvalifikavimui reikšmės neturi, tačiau svarbu tai, kad tikrosios ar tariamos teisės yra nerealizuojamos dėl to, kad nukentėjusysis jas ginčija (nepripažįsta skolos, teisės į paveldėtą turtą ir pan.) arba, pripažindamas tas teises, atsisako vykdyti savo pareigą patenkinti reikalavimus. Taigi pagal dispozicijos prasmę konflikto dalyviai turi būti tikro ar tariamo teisinio santykio subjektai.BK 294 straipsnio 2 dalies prasme fiziniu smurtu laikytinas tyčinis, neteisėtas, prieš nukentėjusiojo valią jo organizmui daromas fizinis poveikis, siekiant jo gyvybės atėmimo, sveikatos sutrikdymo, fizinio skausmo ar kitokių fizinių kančių sukėlimo (pavyzdžiui, smūgių nukentėjusiajam sudavimas, jo stumdymas, tąsymas), laisvės atėmimo ar bejėgiškos būsenos sukėlimo ir pan. Fizinė ir psichinė prievarta savavaldžiaujant naudojama kaip priemonė priversti nukentėjusįjį įvykdyti tikrą ar tariamą prievolę (kasacinės nutartys baudžiamosios bylose Nr. 2A-7-2/2010, 2K-P-183/2012, 2K-127/2014, 2K-177/2014, 2K-351/2014).Pagrindžiant baudžiamąją atsakomybę pagal BK 294 straipsnio 2 dalį, teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad turi būti nustatyta ne tik psichinė ar fizinė prievarta, bet ir tokia prievarta padaryta didelė žala nukentėjusiajam ar jo artimam žmogui. Suprantama, kad panaudotos prievartos (psichinės ar fizinės) pobūdis nulemia ir atsiradusių padarinių rūšį – fizinė ar psichinė žala. Savavaldžiavimo padariniai, tokie kaip didelė žala, turi būti konstatuojami ne formaliai, bet motyvuotai atskleidžiant jų pobūdį, turinį, pavojingumo laipsnį ir kt. Atsižvelgiant į savavaldžiavimo, numatyto BK 294 straipsnio 2 dalyje, sudėties struktūrą, pažymėtina, jog didele žala laikytina ne tai, kad nukentėjusysis patiria tik diskomfortą dėl kaltininko veiksmų, bet, pavyzdžiui, tai, kad jis praranda saugumo jausmą, kad kaltininko veiksmais sukuriama bauginančio pobūdžio situacija. Nukentėjusysis turi ne tik išgirsti grasinimus, bet ir suprasti jų realų pavojingumą, didelę tikimybę, kad kaltininkas juos įgyvendins. Taip pat turi būti konstatuota, kad kaltininko elgesys yra neteisėtas, agresyvus, baustinas ir pan. Suprantama, kad turi būti motyvuotai pagrindžiamas ir kitų savavaldžiavimo sudėties požymių, tarp jų ir subjektyviųjų, buvimas kaltininko elgesyje.Kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismo išvados dėl R. Š. ir A. V. padaryto savavaldžiavimo pagrįstos išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi visus duomenis, neturi pagrindo juos vertinti priešingai.Tiek nuteistasis R. Š., tiek nuteistasis A. V. ir jo gynėjas savo apeliaciniuose skunduose nurodė, jog teismas, pripažindamas kaltinamuosius padarius nusikalstamą veiką T. A., G. A. ir G. K. atžvilgiu, padarė esminę klaidą remdamasis jų parodymais, kadangi nebuvo pašalinti prieštaravimai. Apeliantai aptardami T. A., G. A. ir G. K. procesinę padėtį bei jų pozicijų kaitą atkreipia dėmesį, kad nukentėjusieji buvo suinteresuoti bylos baigtimi, kadangi jiems buvo inkriminuojama veika dėl vagystės, be to, jų pozicija buvo paveikta kitų asmenų, tačiau teismas tam dėmesio nesuteikė ir teisiškai neinterpretavo. Su šiais skundo argumentais teisėjų kolegija nesutinka. Kaip matyti iš apylinkės teismo nuosprendžio nukentėjusiųjų parodymų kaita buvo nuosekliai aptarta, tiek nuo ikiteisminio tyrimo pradžios, tiek atsižvelgiant jų parodymų turinį bei minėtų parodymų davimo laiką, eiliškumą. Apylinkės teismas savo nuosprendyje konstatavo, jog nukentėjusieji teisiamajame posėdyje bylą nagrinėjant kitos sudėties teismo sudėčiai, iš esmės pakeitė savo anksčiau teisme ir ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, tačiau teismas vadovavosi tarpusavyje susietų duomenų visuma, nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, kurias patvirtino ir kiti byloje nustatyti ir ištirti duomenys. Tuo pačiu pažymėtina, jog apeliaciniuose skunduose suteikiamas dėmesys atskiroms aplinkybėms arba iš bendro nukentėjusiųjų ar liudytojų parodymų konteksto pateikiami atskiri sakiniai (teiginiai) ar tik jų dalys, kas klaidingai sukuria parodymų interpretaciją kaip prieštaringą ar nenuoseklią. Todėl būtent vertinant aplinkybes tik bendrame įrodymų kontekste galima išvada tiek dėl nuteistųjų kaltės, tiek dėl nukentėjusiųjų veiksmų. Apylinkės teismo nuosprendyje pagrįstai nustatyta, jog T. A. apklausiamas 2015 m. kovo 26 d. teisiamojo posėdžio metu parodė, kad jis įsibrovė į apleistą pastatą (duomenys neskelbtini), ėjo vogti. Išgirdęs, kad pastate kažkas vaikšto, pradėjo rėkti, tada atbėgo A. V., kumščiu sudavė jam į pilvą porą kartų, jam nukritus, A. V. kelis kartus spyrė į šoną. R. Š. paliepus A. V. uždėjo jam antrankius. Nuvedus jį į pirmą aukštą, A. V. grasino peršauti kojas, jei bandys bėgti, iš už diržo išsiėmė ginklą, lyg juodos spalvos pistoletą, liepė R. Š. pasitraukti ir šovė tiesiai per atidarytas duris į sieną, kaip suprato, norėdamas jį pagąsdinti. A. V. smurtiniai veiksmai tęsėsi, kai iš kitos patalpos atsinešė apvalų apie 1 m ilgio metalinį strypą, su kuriuo pradėjo daužyti jam per galvą, alkūnes ir kelius, sudavė apie 20 smūgių, klausinėjo, keli jie atėję. Jis paskambino G. A., R. Š. liepė šiam pasakyti, kad ateitų, tačiau G. A. nesutikus, R. Š. paėmė telefoną, įsisodino jį į tamsios spalvos visureigio bagažinę, A. V. įrėmus jam į galvą ginklą, grasino nušauti, jei bėgs. Šias aplinkybes dėl T. A. parodymų patvirtino kitas nukentėjusysis G. A. paaiškindamas, jog jis įvykio dieną su T. A. gėrė pas kaimyną E. P. bendrabutyje su dar trimis draugais. T. A. pirmą kartą tada buvo Alytuje, atvyko jau prieš kelias dienas su G. K.. T. A. jau po 22 val. pasakė, kad eina pasivaikščioti ir išėjo. Tuo metu jis buvo sveikas, bet apgirtęs. Po valandos ar pusantros paskambino T. A., paklausė, kur šis. T. A. pasakė, kad jis kažkur Pramonės rajone, prašė ateiti pasitikti. Atstumas iki ten nuo jo namų 2-3 km. jis atsakė neturintis laiko, tada T. A. pasakė, kad pareis po kokių 10 minučių. Po 10 minučių T. A. grįžo, taip pat buvo kartu abu kaltinamieji ir kažkokia tamsiaplaukė moteris, jie neturėjo jokių įrankių. T. A. buvo sumuštas, jis laikėsi lyg už dešinės rankos, veidas buvo kruvinas, jis vos neaimanavo. Tuo metu, kai pamatė T. A., pagalvojo, kad tikrai jie sumušė T. A.. Vėliau nuomonė pasikeitė, kai T. A. jam paminėjo, kad buvo sumuštas parke. Kaltinamieji buvo kambarį apie 10 min, paskui visi ėjo pas G. K.. Nuėjus pas G. K., T. A. pabėgo. Šios aplinkybės neabejotinai patvirtina, kad T. A. nuteistųjų buvo rastas pastate, buvo sumuštas, buvo susisiekęs su G. A. telefonu, jie visi vyko pas G. A., T. A. aiškinimosi momentu pabėgo. Nukentėjusysis G. K. teigė, jog rytojaus dieną jis su T. A. ir G. A. nuėjo prie parduotuvės „Iki“ centre. T. A. sakė, jog buvo sužalotas, jo ranka buvo sugipsuota, sakė, kad gavo nuo kaltinamųjų „lieti“ (mušti) dėl to, kad kažką sugadino. Tai jam pasakė ne pats T. A., o G. A.. T. A. dažnai prisidirbdavo, todėl būdavo dažnai primušamas. Jis dar pats sakė, kad galva jo guzuota, bet neaiškino, dėl ko. T. A. sakė, kad pastate gavo mušti nuo kaltinamųjų. Kai T. A. grįžo iš ligoninės, sakė, kad skauda kojas. Susitikę su kaltinamaisiais, žodžiu susitarė, kad G. K., T. A. ir G. A. jiems bendrai atlygins už kažkokius sugadintus daiktus. Kaltinamieji prašė atlyginti 100 000 Lt per mėnesį. Ir nors G. K. teigė, jog jis tuo metu kiekvieną dieną vartojo marichuaną ir hašišą, todėl ne visas aplinkybes dėl parodymų davimo galėjo prisiminti, tačiau patvirtino, jog susitikę su kaltinamaisiais, žodžiu susitarė, kad G. K., T. A. ir G. A. jiems bendrai atlygins už tuos kažkokius sugadintus daiktus100 000 Lt per mėnesį. Tuo metu G. K. dirbo UAB „(duomenys neskelbtini)“, uždirbdavo 3500 Lt, santaupų neturėjo. Buvo nerealu jam tokią sumą atlyginti per vieną mėnesį. Niekas nekalbėjo su juo, kas bus, jei jie netesės pažado. Ikiteisminio tyrimo metu jį apklausiant, tyrėja užrašė neteisingai jo parodymus, iš tiesų niekas netrenkė į galvą nei G. A., nei jam. Niekas iš atėjusių į kambarį asmenų neturėjo pistoleto. G. A. sakė, kad kažkuris turėjo, bet prie G. K. niekas asmeniškai neturėjo ginklo. Savo parodymų protokole neperskaitė, bet pasirašė, pasitikėdamas tyrėja. Nežino, iš kur tyrėjui 2013 m. rugpjūčio 28 d. apklausoje gali būti žinomi duomenys apie tai, kas vyko bute. Šios paminėtos aplinkybės pagrįstai leidžia atmesti T. A. versiją apie tai, kad jį parke sumušė nepažįstami žmonės, kadangi visa vėlesnių nuteistųjų ir nukentėjusiųjų veiksmų seka neabejotinai šią versiją paneigia. Apylinkės teismas, spręsdamas apie nukentėjusiųjų asmenų parodymus, vertindamas bylos duomenis ir įrodymus, nuosekliai juos aptarė nuosprendyje ir su šiuo vertinimu aukštesnysis teismas visiškai sutinka. Tiek T. A. sužalojimas, tiek veiksmai kitų nukentėjusiųjų atžvilgiu (lazdos, ginklo demonstravimas ir panaudojimas, pinigų reikalavimas už patirtą tariamą didelę žalą) įtakojo jų veiksmus iki tokios apimties, jog, nukentėjusieji būdami įbauginti ne tik žadėjo išvykti ir išvyko užsidirbti į Ispaniją (G. K. parodymai), bet ir stengėsi išvengti jų apklausos ikiteisminio tyrimo metu bei vėliau keitė (iš dalies, ar visiškai) savo parodymus. Pirminius nukentėjusiųjų parodymus duotus tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek apklausiant pas ikiteisminio tyrimo teisėją, tiek duodant parodymus teisme ( kitos sudėties pirmos instancijos teismui), kuriuos pirmos instancijos teismas nagrinėdamas bylą teisiamajame posėdyje pagarsino, patvirtina ir kiti įrodymai: R. S. patvirtino, jog įvykio vakarą su žmona G. S. buvo pastato, kuriuo apie metus laiko naudojosi R. Š. su A. V.. Ten buvo ir R. Š. bei A. V.. Matė R. su A. ir dar vieną vaikiną, kuris dejavo, buvo susiėmęs už rankos, šlubavo, nuo jo sklido alkoholio kvapas. Paklausus , ką jis čia veikia, atsakė, kad jam kažkoks G. nurodė šias patalpas. Telefonu susiekė su G., o paskui visi kartu važiavo į bendrabutį pas G.. Duris atidarė moteris ir jie kalbėjosi. Apklausta liudytoja I. A. parodė, kad vėlų vakarą pasibeldė į duris, ji atidarė ir matė R. Š., nepažįstamą vyrą ir moterį. Su jais buvo T. A.. R. Š. prižadino G. A. ir visi išėjo pas G. K.. T. A. matė ryte, buvo lūžusi jo ranka. Jai G. sakė, kad T. A. sumušė kaltinamieji, sulaužė ranką. Jos vyras sakė, kad už kažkokių stalų sulaužymą kaltinamieji uždėjo 100 000 Lt baudą. Prieš tuos įvykius T. A. ranka buvo sveika. Bylos duomenys patvirtina ir tai kad įvykio naktį T. A. iškvietė medicininę pagalbą, po to kai išėjo kaltinamieji ir moteris iš bendrabučio. Tarnybinio pranešimo turinys patvirtina, kad buvo gautas policijoje pranešimas iš Alytaus apskrities S. K. ligoninės priėmimo skyriaus, kad į priėmimo skyrių buvo pristatytas T. A., kurį sumušė nepažįstami asmenys. Asmuo nurodė, kad jam buvo trenkta metaliniu strypu, spardyta kojomis, mušta rankomis, konstatuotas krūtinės ląstos sumušimas, galvos sumušimas. Asmens parodymo atpažinti metu, T. A. atpažino A. V., kaip asmenį vartojusį smurtą jo atžvilgiu ir gąsdinusį pistoletu, bei asmenį R. Š., kaip pareigūną, kuris jo nemušė, tačiau reikalavo žalos atlyginimo ir grąsino. Grąsino išvežimu ir atidavimu gėjams, kad atidirbtų už sugadintą turtą. Teisėjų kolegijos vertinimu ištirtų ir įvertintų įrodymų visuma visiškai pagrindžia pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išdėstytas išvadas dėl R. Š. ir A. V. veiksmų, tai yra smurto ir grasinimų vartojimo nukentėjusiųjų atžvilgiu, padarant pastariesiems didelės žalos jų teisėms. Apeliaciniame skunde teigiama, kad T. A. apklausa pas ikiteisminio tyrimo teisėją 2013 m. gruodžio 12 d. buvo atlikta pažeidžiant BPK 184 straipsnio reikalavimus, neužtikrino teisę į gynybą, todėl negali būti laikoma teisėta, o duomenys, kurie gauti minėtos apklausos metu nėra patikimi ir objektyvūs. Su tokia pozicija nesutiktina, kadangi įtarimai R. Š. ir A. V. atliekant apklausą nebuvo pareikšti, todėl apie ketinimą apklausti nukentėjusįjį pas ikiteisminio tyrimo teisėją pranešta nebuvo. Tačiau pagal formuojamą teismų praktiką, tokių įrodymų vertinimo klausimas kiltų tik tuomet, jeigu toks asmuo negalėtų būti apklaustas betarpiškai teisme, jeigu gynėjas ir kaltinamasis neturėtų realios galimybės užduoti klausimus. Šiuo konkrečiu atveju nukentėjusysis T. A. ne tik buvo apklaustas ikiteisminio tyrimo metu, bet ir du kartus teisiamajame posėdyje. 2015-03-26 teisiamajame posėdyje, kuriame jis patvirtino savo duotus parodymus pas ikiteisminio tyrimo teisėją, dalyvavo tiek nuteistieji, tiek jų gynėjai, todėl jie turėjo galimybę užduoti klausimus, o teismas priimdamas procesinį sprendimą turėjo teisę tokius parodymus vertinti. Aukštesnysis teismas taip pat nesutinka su apeliaciniuose skunduose išdėstyta nuomone, jog buvo pažeistos nukentėjusiųjų procesinės teisės tuo aspektu, kad nukentėjusiesiems nebuvo siunčiami šaukimai, o jie buvo atsigabenami pas ikiteisminio tyrimo pareigūnus arba vykstama pas juos į sulaikymo vietą, ir kad nukentėjusieji buvo įtakojami tiek ikiteisminio tyrimo pareigūnų, tiek ikiteisminiame tyrime buvusios kitos baudžiamosios bylos, kurioje nukentėjusieji buvo įtartimi vagystės įvykdymu, kas sąlygojo jų gynybinę poziciją ir šioje baudžiamojoje byloje duodant parodymus ikiteisminio tyrimo metu. Kaip matyti iš nustatytų aplinkybių, nukentėjusieji atskirais ikiteisminio tyrimo bylos momentais buvo sulaikyti dėl aplinkybių nesusijusių su šia byla, todėl tai, jog tyrėjai vyko juos apklausti į kitus policijos komisariatus, ar juos atsiveždavo apklausai pas tyrėją, negali būti vertinama nei kaip baudžiamojo proceso pažeidimas, nei kaip tariamai daromas spaudimas duoti vienokius ar kitokius parodymus, tai buvo procesinė būtinybė, įgyvendinta galimomis priemonėmis. Be to, objektyvių duomenų, kad T. A. buvo apklausiamas automobilyje, kaip teigia savo apeliaciniame skunde nuteistasis R. Š., byloje nenustatyta. Iš visų nukentėjusiųjų parodymų matyti, jog jie į policiją nesikreipė, nes nenorėjo problemų, nenorėjo rašyti pareiškimo, niekam pretenzijų nereiškė, bijojo, kad R. Š. ir A. V. gali kerštauti, tačiau pareiškimus vėliau parašė, o T. A. ir civilinį ieškinį pareiškė, savo valia, rašyti niekas nevertė bei parodymus sutiko duoti savo valia. T. A. sumušimas, fizinio ir psichinio smurto naudojimas nukentėjusiųjų atžvilgiu, reikalavimai atlyginti 100 000 litų, neva už sugadintus daiktus, sukūrė bendrą bauginančią, nesaugią aplinką visiems trims nukentėjusiesiems, todėl būtinasis nusikalstamos veikos sudėties požymis (priežastinis ryšys tarp nusikalstamos veikos ir padarinių), kuomet asmuo vykdo savo tariamą teisę gauti didelės vertės žalos atlyginimą, pažeidžiant įstatymų nustatytą tvarką, nuteistieji patys ėmėsi vykdyti tariamą ir jų pačių įsivaizduojamą teisingumą. Tokie veiksmai yra uždrausti įstatymo ir pagrįstai nustačius visus nusikalstamos veikos požymius įeinančius į nusikaltimo numatyto BK 294 straipsnio 2 dalį, nuteistieji pagrįstai leistinų įrodymų pagrindu, jų visetu pirmos instancijos teismo pripažinti kaltais ir už tai jiems skirtos bausmės. Nuteistasis R. Š. savo apeliaciniame skunde nurodė, jog byloje nėra pakankamai motyvuotas bendrininkavimas, nes jis nei prieš vieną iš nukentėjusiųjų asmenų nesmurtavo. Aukštesnysis teismas pažymi, jog bendrininkavimas yra tyčinės nusikalstamos veikos padarymo forma, kai veika padaroma bendromis kelių asmenų pastangomis (BK 24 straipsnio 1 dalis). Pagrindžiant kaltininko baudžiamąją atsakomybę už bendrininkavimą darant konkrečios rūšies nusikalstamą veiką, turi būti konstatuota ne tik nusikalstamos veikos, dėl kurios padarymo yra sujungiamos kelių asmenų pastangos, sudėtis, numatyta konkrečiame BK specialiosios dalies straipsnyje, bet kartu ir tos veikos darymo formos – bendrininkavimo objektyviųjų (dviejų ar daugiau asmenų dalyvavimas padarant nusikalstamą veiką ir jų veikos bendrumas) ir subjektyviųjų požymių (tyčia ir susitarimas padaryti nusikalstamą veiką) visuma (bendrininkavimo sudėtis), numatyta atitinkamose BK 24, 25 straipsnių nuostatose. Kiekvieno bendrininkavimo atveju yra bent dviejų asmenų susitarimas veikti bendrai, kuomet kiekvienas bendrininkas suvokia, jog kėsinasi į tą patį objektą, taip pat supranta ir kitus bendrai daromos veikos sudėties, numatytos BK specialiojoje dalyje, požymius. Konstatuojant susitarimo buvimą, nėra būtina nustatyti, kad bendrininkai buvo išsamiai aptarę nusikalstamos veikos detales (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-339/2010, 2K-10/2012). Esant susitarimui ir bendrai tyčiai, bendrininkai nepriklausomai nuo to, kokius konkrečiai veiksmus jie atliko realizuodami nusikalstamą sumanymą, atsako už tą pačią nusikalstamą veiką (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-211/2008, 2K-197/2009, 2K-295/2012, 2K-254/2013). Bylos duomenys patvirtina, kad jog R. Š. veikė sutartinai su A. V., kartu siekė bendro rezultato, žinojo bei suprato savo vaidmenį, dalyvavo tiek sulaikant nukentėjusįjį T. A., tiek demonstruojant ginklą, tiek vykstant pas kitus nukentėjusiuosius asmenis bei susitikime reikalaujant sumokėti 100000 litų. Kaip jau minėta, tai, kad tarp bendrininkų nebuvo išankstinio išsamaus susitarimo dėl nusikalstamos veikos detalių, nėra teisiškai reikšminga aplinkybė, pakanka to, jog abu nuteistieji savo elgesiu pritarė vienas kito veiksmams, nepaisant to, kokius veiksmus pasirinko atlikti kiekvienas bendrininkas. Pažymėtina, kad bendravykdytojas yra ne tik tas asmuo, kuris pats realizuoja visus nusikalstamos veikos sudėties objektyviuosius požymius, bet ir tas, kuris realizuoja dalį jų (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-211/2008, 2K-197/2009, 2K-79/2012, 2K-295/2012, 2K-254/2013). Tad jei R. Š. ir nenaudojo fizinio smurto prieš nukentėjusįjį T. A., neturi reikšmės inkriminuojant jo nusikalstamą veiką. Šiuo atveju nuteistojo bendrininkavimą parodo jo konkliudentiniai veiksmai, kuriais R. Š. išreiškė pritarimą A. V. smurtiniams veiksmams ir tuo, kaip vykdytojas, dalyvavo realizuojant tą patį nusikalstamą ketinimą (savavaldžiavimą nukentėjusiųjų T. A. G. A. ir G. K. atžvilgiu). Apeliantai skunduose taip pat ginčija kaltę ir įrodymų vertinimą dėl nusikalstamos veikos padarytos R. B. atžvilgiu. Aukštesnysis teismas skundų argumentams nepritaria ir juos atmeta kaip nepagrįstus. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismo išvados dėl R. Š. ir A. V. padaryto savavaldžiavimo nukentėjusiojo R. B. atžvilgiu pagrįstos išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo kitaip vertinti šio įvykio aplinkybių ir daryti priešingų išvadų. Pirmosios instancijos teismo išvados dėl R. Š. ir A. V. tyčios savavaldžiauti prieš nukentėjusįjį R. B. yra pagrįstos ir teisingos. Jos pagrįstos teisiamajame posėdyje ištirtų ir įvertintų įrodymų visuma: nukentėjusiojo R. B. nuosekliais dėl esminių bylos aplinkybių duotais parodymais tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir teisiamojo posėdžio metu duotais parodymais (5 t., b. l. 117-121, 8 t., b. l. 47-58, 9 t., b. l. 106, 10 t., b. l. 9-10, 83-86; 2 t., b. l. 56-61, 62-66, 95-97), kuriuose R. B. neneigė savo padarytų veiksmų dėl vagystės ko pasekoje jis buvo ne tik atleistas iš darbo, bet ir naudojant fizinį smurtą buvo verčiamas pasirašyti dokumentus, kad jis kaltas už vagystes ir sveikatos sutrikdymą. R. B. susidarė įspūdis, jog norima iš jo pasipelnyti, todėl jis nesutiko pasirašyti ir reikalavo kviesti policiją, stengiantis pabėgti buvo dar labiau sumuštas ir todėl pasirašė popierius ir tik tuomet buvo paleistas namo; parodymų patikrinimo vietoje protokolu, papildomu parodymų patikrinimo vietoje protokolu, kuriuose užfiksuotos vietos, susijusios su jo atžvilgiu padaryta nusikalstama veika, asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką protokolais, kuriuose užfiksuota, kad R. B. atpažino R. Š. ir A. V., kaip asmenis, kurie jį apkaltino vagyste, mušė, gąsdino ir privertė pasirašyti dokumentus; Alytaus AVPK Kriminalistinių tyrimų skyriaus specialisto išvada, teismo medicinos specialisto išvada, policijos pareigūnų G. N. ir G. T. tarnybiniais pranešimais ir jų parodymais teisme iš kurių matyti, jog jiems nuvykus į parduotuvę „Iki“, dėl filmuotos medžiagos, kurioje galėjo būti užfiksuota nukentėjusiojo R. B. nurodyta įvykio vieta prie (duomenys neskelbtini) parduotuvės, kreipėsi į apsaugos darbuotoją A. M., kuris paaiškino, kad jam žinomos iš pamainos viršininko kai kurios įvykio aplinkybės, kad dalyviai buvo su lazda, vaizdas buvo žiaurus, apibūdino R. Š. ir jo draugą A. V., filmuota medžiaga nebuvo išlikusi. Taip pat pirmos instancijos teismas ištyrė duomenis apie R. B., R. Š. ir A. V. mobiliųjų telefonų skambučių ir žinučių išklotines, aptarė asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką protokolus, kuriuose liudytojai S. P. ir V. N. atpažino A. V., kuris (duomenys neskelbtini) g. vijosi jų buvusį bendradarbį R., kurį vėliau įsisodino į visureigį, o iš VĮ „Regitra“ duomenų bazės informacijos konstatavo, kad R. Š. nuo 2012 m. vasario 14 d. įsigijo pilkos spalvos automobilį „Mitsubishi Pajero Sport“ (4 t., b. l. 24, 25).Apylinkės teismas vertindamas byloje surinktus ir teisiamojo posėdžio metu patikrintus įrodymus, pažymėjo, jog nėra pagrindo abejoti nukentėjusiojo R. B. parodymais, nes juos patvirtino ir kiti bylos duomenys. Teismas pagrįstai konstatavo, kad nukentėjusiojo parodymų patikrinimo vietoje metu būtent R. B. nurodytoje vietoje už tvoros kitoje keliuko priešais jo darbovietę pusėje tyrėjai rado ir paėmė dvi metalines geltonas lazdas, kurias, kaip nuo pat tyrimo pradžios tvirtino R. B., turėjo jį prie pastato gaudę R. Š. ir E. Š., vėliau prie darbovietės jas turėjo R. Š. ir A. V., jomis sudavė smūgius. Faktą, kad kaltinamieji turėjo geltonas metalines lazdas, nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios, taip pat vėliau teisme nurodė ir liudytojas S. P., kurio parodymai taip pat buvo nuoseklūs, pakankamai detalūs, todėl teismas nenustatė pagrindo jais netikėti. Analogiškai iš esmės patvirtino ir liudytojas V. N.. R. B. visų apklausų metu vienodai nurodė, kad šias lazdas išmetė būtent A. V.. Šios aplinkybės bei kitos nuosprendyje kruopščiai ir nuosekliai išdėstytos ištirtos aplinkybės (A. V. ginklo turėjimo aplinkybės, vagystės vietos apžiūrėjimo aplinkybės, vekselių vertimo pasirašyti aplinkybės) teismui leido ne tik spręsti apie nukentėjusiojo R. B. parodymų nuoseklumą ir teisingumą, bet ir vertinti liudytojų V. N. ir S. P. parodymų atitikimą kitiems byloje esantiems įrodymams.Apeliaciniuose skunduose dėstomi argumentai, kurių pagrindu prašoma nukentėjusiojo R. B., liudytojų V. N., S. P. parodymus vertinti, kaip nepatikimus, aukštesniojo teismo nuomone, nėra tinkami R. Š. ir A. V. nekaltumui ir R. B. atžvilgiu tariamai nenaudoto fizinio ir psichinio smurto nebuvimui pagrįsti. Gynėjo apeliaciniame skunde dėstomi argumentai, kad teismas nevertino liudytojo V. N. gebėjimo duoti objektyvius parodymus dėl jo dviejų metų priverstinio psichiatrų gydymo, nes jo psichinės sveiktos būklė abejotina, yra ne tik, kad nepagrįstas, bet etiškai nepriimtinas, juolab, kad liudytojo V. N. parodymai neprieštaravo kitiems byloje esantiems įrodymams. Kaip matyti iš nuosprendžio, liudytojų E. Š., Ž. A., A. S. parodymai pagrįstai įvertinti kaip nepatikimi, kadangi nagrinėjant bylą buvo nustatyta, kad liudytojai, siekdami padėti A. V. ir R. Š. išvengti baudžiamosios atsakomybės, dalį aplinkybių stengėsi nuslėpti, kurios visgi buvo patvirtintos objektyviais duomenimis (aplinkybės susiję su telefoniniais pokalbiais ir jų neigimu), aukštesnysis teismas šių aplinkybių pakartotinai neišdėsto kadangi jos labai detaliai ir nuosekliai aptartos pirmosios instancijos teismo nuosprendyje (56 nuosprendžio lapas). Aukštesnysis teismas taip pat nepritaria skundų argumentams, susijusiems su tam tikrų objektų buvimu. Gynėjas apeliaciniame skunde pasisako dėl prie R. B. darbovietės rastų geltonos spalvos lazdų, ant kurių nebuvo aptikti jokie pėdsakai, kurie galėtų patvirtinti, kad jas galėjo turėti ar turėjo nuteistieji. Tačiau, kad nuteistieji turėjo geltonas metalines lazdas patvirtino liudytojai V. N. ir S. P.. Skundo argumentai, kad nebuvo rasti pas kaltinamuosius vekseliai, kuriuos R. B. pasirašė, nėra paneigiantys nukentėjusiojo parodymų tikrumą. Natūralu, kad apie vekselių kaip dokumentų tikrumą, nuteistieji ne tik žinojo, bet ir suvokė tokių dokumentų kaip įrodymų reikšmę, jeigu šie būtų rasti ikiteisminio tyrimo pareigūnų. Teismų praktikoje gana dažni atvejai, kai nusikaltimo priemonės ar įrankiai nerandami, tačiau jų buvimas ar naudojimas darant nusikalstamą veiką pagrindžiami kitais netiesioginiais įrodymais. R. B. nurodė, kad jis buvo verčiamas pasirašyti vekselius, nurodė vekselių pasirašymo aplinkybes, nurodė kokią sumą buvo priverstas įrašyti ir šiais , kaip ir kitais R. B. parodymais teisėjų kolegija neturi pagrindo netikėti. Šioje byloje teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad abiejų nusikalstamų veikų atveju nuteistųjų nusikalstamų veikų padarymo mechanizmas yra labai panašus, tai yra savavališkas ginčijamos, tariamos teisės įgyvendinimas naudojant smurtą, grąsinimus ir reikalaujant pasirašyti vekselius. Apeliaciniame skunde teigiama, jo pirmos instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje nemotyvavo didelės žalos padarymo nukentėjusiesiems. Su tokiais skundo argumentais teisėjų kolegija nesutinka. Pirmos instancijos teismas pripažino nuteistuosius kaltais dėl jiems inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymo, kuriuos aiškiai suformuluoti kaltinimai ir dėl didelės žalos padarymo nukentėjusiųjų teisėms ir teisėtiems interesams. Pagal teismų praktiką būtinas savavaldžiavimo požymis - didelė žala asmens teisėms ar teisėtiems interesams. Žalos turinį gali sudaryti tiek turtinė, tiek ne­ turtinė žala kitam asmeniui. Didelės žalos požymis yra verti­namasis ir kiekvienu konkrečiu atveju jis įrodinėjamas atsižvelgiant į visas bylos aplinkybes: turtinę nukentėjusiojo padėtį ir jam padarytos žalos piniginę išraišką, pažeistų interesų svarbą, fizinės žalos padary­mo buvimą ar nebuvimą, moralinį veikos aspektą ir kt. būtina nustatyti, kad didelę žalą sukėlė būtent savavališkas tikros arba tariamos teisės vykdymas. Šioje byloje nustatyta, kad nukentėjusiųjų atžvilgiu buvo vartojamas tiek fizinis, tiek psichinis smurtas, buvo išsakyti reikalavimai tenkinti tariamą teisę į didelės vertės žalos atlyginimą, o tai ir lėmė didelės žalos asmens teisėms, teisėtiems interesams padarymą. Gynėjas savo apeliaciniame skunde nurodė, kad teismas nepagrįstai patenkino nukentėjusiojo R. B. civilinį ieškinį, kadangi jis neproporcingas nustatytoms aplinkybėms: R. B. iš darbo išėjo savo noru, be to R. B. neprivalėjo į procesą įtraukti atstovo, kadangi jo interesus atstovavo valstybinį kaltinimą palaikiusi prokurorė. Teisėjų kolegija su šiais gynėjo apeliacinio skundo argumentais nesutinka. Neturtinė žala yra suprantama kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 straipsnio 1 dalis). Išgyvenimai dėl asmeniui gyvybiškai svarbių dalykų, tokių kaip asmens gyvybė, sveikata, yra ypač dideli. CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta nuostata, kad neturtinė žala yra atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo, asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymo nustatytais atvejais. Teismas, įvertindamas neturtinę žalą pinigais, nustatydamas jos dydį, atsižvelgia į visas reikšmingas bylos aplinkybes, žalos pasekmes, žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį, taip pat vadovaujasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais (CK 6.250 straipsnio 2 dalis). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas taip pat ne kartą yra pažymėjęs, jog nusikalstama veika padarytos neturtinės žalos dydis nustatomas vadovaujantis Civilinio kodekso nuostatomis ir pagal konkrečioje situacijoje nustatytų teisiškai reikšmingų kriterijų visumą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-114/2008, 2K-118/2013). Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais dėl priteistinos neturtinės žalos dydžio sumažinimo nuo 2800 Eur iki 2000 Eur ir konstatuoja, kad buvo pagrįstai atsižvelgta į tai, kad R. B. patyrė stiprų fizinį skausmą, nes buvo mušamas rankomis, spardomas, daužomas metalinėmis lazdomis, patyrė didelį išgąstį, nesaugumo jausmą, jam buvo atimta laisvė, grasinama, jis buvo priverstas pasirašyti didelės vertės finansinius įsipareigojimus kaltinamiesiems, kas leido spręsti, jog jam neabejotinai padaryta neturtinė žala. Teismas taip pat atsižvelgė į veikos pavojingumo laipsnį, jos baigtumą, nuteistųjų amžių, darbingumą, gerą turtinę padėtį, taip pat į paties R. B. netinkamus veiksmus, todėl nustatytas žalos dydis yra visapusiškai aptartas ir nustatytas tinkamai. Atmestini apeliacinio skundo argumentai ir dėl nukentėjusiojo atstovo būtinumo, kaip nepagrįsti. Baudžiamojo proceso įstatymas numato nukentėjusiesiems galimybę turėti savo atstovą, ginant jo procesines teises, ir apie tai sprendžia pats nukentėjusysis arba ikiteisminio tyrimo pareigūnas, prokuroras arba teismas procesiniu dokumentu tuo atveju, kai pripažįsta, kad įgalioto atstovo dalyvavimas būtinas (tam tikrų kategorijų bylose), todėl nuteistojo gynėjo nuomonė, kad nagrinėjamu atveju nukentėjusiojo asmens interesus galėjo tinkamai atstovauti ir prokurorė, vertintinas tik kaip subjektyvi teisiškai nepagrįsta nuomone.R. Š. skunde nurodo, kad pirmos instancijos teismas neįvertino, jog jis charakterizuojamas teigiamai, augina mažametį vaiką, neatsižvelgė į teisingumo principą, nustatant balansą tarp padarytos veikos ir paskirtosios bausmės, nedidelio nuteistojo pavojingumo ir bausmės tikslų, kas sąlygotų švelnesnę nei įstatymo numatyta bausmę, pvz. baudą ar kt.. O A. V. nevertino tai, kad veika numatyta BK 222 straipsnio 1 dalyje yra ekonominio pobūdžio, jis dėl šios veikos pripažino kaltę.BK 54 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas skiria bausmę vadovaudamasis straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcija ir BK bendrosios dalies nuostatomis. Taigi, individualizuojant bausmę, svarbu tinkamai įvertinti BK bendrosios dalies nuostatų suteikiamas galimybes skiriant bausmę. Pagal BK 54 straipsnio 2 dalį skirdamas bausmę teismas atsižvelgia į: 1) padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; 2) kaltės formą ir rūšį; 3) padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; 4) nusikalstamos veikos stadiją; 5) kaltininko asmenybę; 6) asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; 7) atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Teismų praktikoje laikoma, kad, individualizuojant bausmę, visoms šioms aplinkybėms turi būti skiriama vienoda teisinė reikšmė, nė vienai iš šių aplinkybių neturi būti suteikiama išskirtinė dominuojanti reikšmė (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-603/2010, 2K-118/2011, 2K-568/2013, 2K-148/2014, 2K-492/2014). Taigi, baudžiamosios atsakomybės individualizavimo nuostata reiškia, kad taikant baudžiamosios teisės prievartos priemones (bausmes, baudžiamojo ir auklėjamojo poveikio priemones, priverčiamąsias medicinos priemones) būtina siekti teisingumo ir atsižvelgti į kaltininko asmenybę, jos resocializacijos poreikius. Baudžiamosios atsakomybės individualizavimas reikalauja nustatyti baudžiamajame įstatyme optimalias kaltininko resocializacijai būtinas bausmių rūšis bei jų dydžius ir sudaryti teisines prielaidas teismui parinkti ir paskirti proporcingą bei teisingą bausmę arba kitą baudžiamosios teisės poveikio priemonę.Iš apkaltinamojo nuosprendžio matyti, kad apylinkės teismas, individualizuodamas bausmes nuteistiesiems atsižvelgė į padarytų nusikaltimų pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytų nusikaltimų motyvus ir tikslus, nusikaltimais sukeltas pasekmes, kaltinamųjų asmenybes, atsakomybę lengvinančių aplinkybių nebuvimą bei jų atsakomybę sunkinančias aplinkybes. Nuteistajam R. Š. taikyti BK 54 straipsnio 3 dalį ar BK 62 straipsnį nėra teisinio pagrindo, kadangi nėra įstatyme numatytų sąlygų atsakomybę lengvinančių aplinkybių. Be to, bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija, apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti ar pagriežtinti gali tik tada, kai paskirta aiškiai per griežta arba aiškiai per švelni bausmė. Šiuo atveju teisėjų kolegija laiko nepagrįstais skundo argumentus kad nebuvo atsižvelgta į nusikaltimų pobūdį, A. V. už nusikalstamos veikos numatytos BK 222 straipsnio 1 dalyje padarymą skyrė įstatyme numatytą švelniausią bausmės rūšį baudą, ženkliai mažesnę, nei įstatyme numatytas tokios bausmės rūšies vidurkis. Įvertinus tai kad padarytos dvi apysunkės nusikalstamos veikos, įvertinus veiksmų apimtis, sukeltas pasekmes, nukentėjusių asmenų skaičių, kad R. Š. teisiamas pirmą kartą ir nėra itin pavojinga asmenybė, o A. V. teisiamas antrą kartą (nuosprendžiu buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą) pagrįstai parinko bausmės rūšį – laisvės atėmimą ir paskyrė bausmes mažesnes nei numatytas sankcijos vidurkis. Be to nuteistiesiems taikė BK 75 straipsnio nuostatas ir paskirtąjį bausmės vykdymą atidėjo. Todėl bausmės nėra per griežtos ar aiškiai neteisingos ir jas keisti nėra pagrindo.Teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus nuteistojo A. V. ir jo gynėjo apeliacinio skundo motyvus dėl A. V. pripažinimo kaltu ir nuteisimo pagal BK 222 straipsnio 1 dalį. BK 40 straipsnio 8 dalyje nustatyta, kad jei asmuo, atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, laidavimo metu padaro naują tyčinį nusikaltimą, ankstesnis sprendimas atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės nustoja galioti ir sprendžiama dėl šio asmens baudžiamosios atsakomybės už visas padarytas nusikalstamas veikas. Tokiu būdu prie šios baudžiamosios bylos buvo prijungta Alytaus rajono apylinkės teismo baudžiamoji byla Nr. 1-47-224/2013. Pagal teismų praktiką įrodymai, kuriais pagrįstas pirmosios bylos nuosprendyje išdėstytos išvados teismo posėdyje pakartotinai netiriami (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-429/2007).Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra ne kartą pabrėžęs, kad apeliacinės instancijos teismas nuosprendžio (nutarties) aprašomojoje dalyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės. Šios pareigos apimtis gali keistis atsižvelgiant į priimamo sprendimo rūšį ir kiekvieno atvejo aplinkybes. Kolegijos nuomone, iš esmės dėl visų apeliacinio skundo argumentų, pirmosios instancijos teismas išsamiai pasisakė, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, sutikdama su pirmosios instancijos teismo atliktų įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams, apeliantai, vadovaudamasis tik deklaratyviais teiginiais bei subjektyviu Alytaus rajono apylinkės teismo 2017 m. kovo 6 d. nuosprendžio vertinimu, nepateikė apeliacinės instancijos teismui jokių objektyvių duomenų, kurių pagrindu būtų galima panaikinti ar pakeisti skundžiamą nuosprendį. Tai, kad pirmosios instancijos teismas padarė kitokias išvadas ir priėmė sprendimą, kuris netenkina nuteistųjų bei gynėjo, savaime nereiškia, jog bylos aplinkybės išnagrinėtos neišsamiai ir šališkai, o teismo sprendimas nepagrįstas ir neteisėtas (LAT nutartys kasacinėse bylose Nr. 2K-88/2013, 2K-455/2013, 2K-7-107/2013, 2K-467/2013, 2K-60/2014, 2K-62/2014, 2K-19/2014, 2K-422/2014, 2K-308/2014, 2K-202/2014, 2K/129/2014, 2K-139/2014 ir kt.; Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Van de Hurk v. Netherlands; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Helle v. Finland ir kt.).Atsižvelgiant į išdėstytą, pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus ir tiesiogiai teisiamajame teismo posėdyje ištirtus įrodymus ir padarė motyvuotas išvadas dėl nuteistųjų R. Š. ir A. V. kaltės padarius nusikalstamas veikas, numatytas BK 294 straipsnio 2 dalyje. Teisėjų kolegija pažymi, kad, kaip jau buvo minėta, įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva, o nagrinėjimo teisme dalyvių išsakytos nuomonės dėl įrodymų vertinimo ir išvadų padarymo teismui nėra privalomos. Teisėjų kolegija nenustatė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, turėjusių esminę reikšmę tiriant įrodymus ir įtakos nuosprendžio teisėtumui bei pagrįstumui. Teismo padarytos išvados atitinka bylos faktines aplinkybes. Apeliacinės instancijos teismas neturi jokio pagrindo kitaip vertinti pirmosios instancijos teismo ištirtų įrodymų, abejoti apylinkės teismo padarytomis išvadomis ir su jomis sutinka. Nuteistųjų iškeltos versijos, kad nukentėjusieji juos apkalbėjo, siekdami patys išvengti baudžiamosios atsakomybės dėl įvykdytų vagysčių, nepasitvirtino ir vertintina kaip nuteistųjų siekis išvengti baudžiamosios atsakomybės.Dėl paminėto Alytaus rajono apylinkės teismo 2017 m. kovo 6 d. nuosprendis paliekamas nepakeistas, o nuteistųjų R. Š., A. V. bei gynėjo advokato G. Danėliaus apeliaciniai skundai atmetami.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistųjų R. Š., A. V. bei gynėjo advokato Giedriaus Danėliaus apeliacinius skundus atmesti.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.