Šiaulių apygardos teismo nutartis

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo T. Š. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2024 m. sausio 22 d. nuosprendžio, kuriuo T. Š. pripažintas kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 242 straipsnyje, ir jam paskirta bausmė – laisvės atėmimas 7 (septyniems) mėnesiams.

Vadovaujantis BK 64 straipsnio 3 dalimi, šiuo nuosprendžiu paskirta bausmė dalinio sudėjimo būdu subendrinta su neatlikta laisvės atėmimo bausmės dalimi pagal Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2023 m. rugpjūčio 14 d. nutartį, ir paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 10 (dešimčiai) mėnesių.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai

4. Nuteistojo T. Š. apeliacinis skundas atmetamas.

Dėl nuteistojo T. Š. kaltės padarius BK 242 straipsnyje numatytą nusikalstamą veiką

5. Nuteistasis T. Š. apeliaciniame skunde teigia, kad jo veikoje nėra visų būtinų BK 242 straipsnyje numatyto nusikaltimo objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių, nėra įrodymų, patvirtinančių jo tyčią išvengti bausmės atlikimo. Sutikti su šiais skundo argumentais teisėjų kolegija neturi pagrindo.

6. Pažymima, kad pagal baudžiamojo proceso įstatymą įrodymai yra įstatymų nustatyta tvarka teisėtai gauti duomenys, kurie patvirtina ar paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės baudžiamajai bylai teisingai išspręsti, ir kuriuos galima patikrinti baudžiamojo proceso kodekse numatytais proceso veiksmais. Ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje byla yra. Teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu (BPK 20 straipsnis). Kartu pažymima, kad duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo bylos aplinkybes ir teisiamajame posėdyje patikrino teisėtais būdais gautus duomenis. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo išvadai, kad pirmosios instancijos teismas, analizuodamas byloje surinktus duomenis, juos pripažindamas įrodymais, taip pat juos vertindamas, būtų nesilaikęs minėtų BPK 20 straipsnio reikalavimų. Priešingai, iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad faktinės bylos aplinkybės nustatytos išsamiai ir nešališkai išanalizavus byloje surinktų įrodymų visumą. Šioje byloje BPK 20 straipsnio pažeidimų, kuriuos būtų galima pripažinti sutrukdžiusiais teismui priimti teisingą sprendimą, nenustatyta.

7. BK 242 straipsnis nustato baudžiamąją atsakomybę už vengimą atlikti paskirtą arešto ar laisvės atėmimo bausmę, kai asmuo dar nėra suimtas. Vengimas atlikti laisvės atėmimo bausmę yra procesas, kurio metu nuteistasis aktyviais veiksmais stengiasi išvengti bausmės atlikimo. Subjektyvusis minėto nusikaltimo sudėties požymis pasireiškia tiesiogine tyčia – kaltininkas žino ir supranta savo pareigą vykdyti jam paskirtą laisvės atėmimo bausmę, tačiau slapstydamasis ar kitokiais veiksmais sąmoningai stengiasi išvengti jos atlikimo. Vengimo atlikti bausmę padarymo laikas yra visas laikas, kai asmuo darė baudžiamajame įstatyme nurodytą veiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2A-7/2014, 2K-12-1073/2019). Sprendžiant apie tiesioginės tyčios buvimą kaltininko veikoje, nepakanka nustatyti, kad asmens veiksmai formaliai atitinka BK 242 straipsnio dispozicijoje įvardytus objektyviuosius veikos požymius. Veikos objektyvieji požymiai turi atitikti subjektyviuosius – asmens tiesioginę tyčią, tik tokiu atveju galima konstatuoti BK 242 straipsnyje įtvirtintos nusikalstamos veikos sudėties buvimą asmens veikoje. Sprendžiant apie tiesioginę tyčią vengiant atlikti paskirtą laisvės atėmimo bausmę svarbu yra tai, ar teisėsaugos institucijos tinkamai informavo asmenį apie jam paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymo tvarką (pvz., kada ir kur jis turi atvykti, kokius dokumentus turėti ir pan.) ir ar užtikrino, jog asmuo nesislėps (pvz., ar paskirtas įpareigojimas neišvykti ir pan.) (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-12-1073/2019).

8. T. Š. Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2023 m. balandžio 4 d. nuosprendžiu buvo pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 140 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu 8 mėnesiams. Bausmės pradžią buvo nustatyta skaičiuoti nuo T. Š. faktinio sulaikymo dienos vykdant įsiteisėjusį teismo nuosprendį, nuspręsta, nuosprendžiui įsiteisėjus, T. Š. paskirtas kardomąsias priemones – įpareigojimą gyventi skyrium nuo nukentėjusiojo, nebendrauti ir neieškoti ryšių su nukentėjusiuoju, nesilankyti nukentėjusiojo gyvenamojoje vietoje ir rašytinį pasižadėjimą neišvykti, panaikinti (1 t., b. l. 10–22). Nesutikdamas su šiuo nuosprendžiu, T. Š. jį apskundė Šiaulių apygardos teismui. Šiaulių apygardos teismas 2023 m. birželio 7 d. nutartimi T. Š. apeliacinį skundą atmetė (1 t., b. l. 97–100). Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2023 m. balandžio 4 d. nuosprendis įsiteisėjo 2023 m. birželio 7 d. ir buvo pateiktas vykdyti (duomenys neskelbtini) vyriausiajam policijos komisariatui (1 t., b. l. 23).

9. (duomenys neskelbtini) vyriausiojo policijos komisariato Šiaulių miesto ir rajono policijos komisariato Antrojo veiklos skyriaus tyrėjo A. R. 2023 m. birželio 22 d. tarnybiniame pranešime „Dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo“ nurodyta, kad 2023 m. birželio 15 d., apie 13 val., nuvykus adresu: (duomenys neskelbtini), T. Š. nerastas, jo žmona I. Š. nurodė nežinanti, kur yra T. Š. Policijos duomenų bazėje buvo nustatytas T. Š. telefono Nr. (duomenys neskelbtini), 2023 m. birželio 15 d. paskambinus minėtu telefonu, atsiliepė T. Š., jis nurodė, kad žino apie teismo nuosprendį, žino, kad turi atlikti bausmę, sakė, kad dirba (duomenys neskelbtini) rajone. Taip pat pasakė, kad susidėjęs daiktus 2023 m. birželio 19 d. 10 val. atvyks į policijos komisariatą. T. Š. buvo išaiškinta atsakomybė už nuosprendžio nevykdymą pagal BK 242 straipsnį. Tačiau 2023 m. birželio 19 d. T. Š. į policiją neatvyko, su policijos pareigūnais nesusisiekė. Paskambinus telefonu Nr. (duomenys neskelbtini), telefonas buvo išjungtas. Paskambinus T. Š. telefonu 2023 m. birželio 20 d. ir 2023 m. birželio 22 d., jis telefonu taip pat neatsiliepė. Nuvykus adresu: (duomenys neskelbtini), T. Š. nerastas, iki 2023 m. birželio 22 d. jis į policijos komisariatą neprisistatė, jo buvimo vieta nenustatyta, todėl nebuvo galimybės įvykdyti teismo nuosprendį. 2023 m. balandžio 4 d. Šiaulių apylinkės teismo nuosprendis buvo įteiktas T. Š. elektroniniu paštu (duomenys neskelbtini). 2023 m. balandžio 4 d. T. Š. buvo informuotas ir suprato savo pareigą vykdyti jam paskirtą laisvės atėmimo bausmę, tačiau aktyviais veiksmais stengėsi išvengti bausmės atlikimo – slapstėsi, nenurodė savo tikslios buvimo vietos, sąmoningai stengėsi išvengti bausmės atlikimo (1 t., b. l. 5–8).

10. Apklausiamas kaip liudytojas ikiteisminio tyrimo metu A. R. nurodė analogiškas aplinkybes, kaip ir minėtame 2023 m. birželio 22 d. tarnybiniame pranešime (1 t., b. l. 44–47). Apylinkės teisme vykusiame teisiamajame posėdyje liudytojas A. R. dar kartą patvirtino, jog vykdant įsiteisėjusį teismo nuosprendį nuvykus į T. Š. gyvenamąją vietą, jis namuose nebuvo rastas, nustačius pastarojo telefono numerį ir jam paskambinus, T. Š. nurodė, jog apie bausmę žino, apie ją buvo informuotas, ir paprašė duoti jam laiko susidėti daiktams, nurodė, kad į policijos komisariatą jis atvyks pats, sakė, jog dirba (duomenys neskelbtini) miškuose. T. Š. buvo suteikta galimybė per 3–4 dienas atvykti į policijos komisariatą, tačiau pastarasis neatvyko. Paskambinus T. Š. telefonu, jis neatsiliepė, gyvenamojoje vietoje nebuvo rastas. Tuomet buvo surašytas tarnybinis pranešimas ir pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl vengimo atlikti bausmę. T. Š. darbovietė nebuvo tikrinama, nes su juo buvo susisiekta, kalbėta, T. Š. žinojo, kad turi atlikti bausmę. Nors T. Š. apie bausmę žinojo, pažadėjo atvykti į policijos komisariatą, tačiau jis neatvyko, t. y. vengė atlikti laisvės atėmimo bausmę. Jeigu T. Š. būtų pasakęs, kad yra komandiruotėje Vokietijoje, būtų nurodęs grįžimo datą, ikiteisminis tyrimas nebūtų buvęs pradėtas, tačiau nuteistasis sakė, kad jam tik reikia laiko daiktams susidėti, sakė, kad į policijos komisariatą atvyks pats. T. Š. neatvykus, jam buvo skambinta telefonu, tačiau pastarasis neatsiliepė, į žinutes neatsakė, nė karto su juo (A. R.) nesusisiekė ir nesistengė susisiekti. Bendraujant su T. Š. žmona, ji sakė, kad vyras išvykęs, tačiau nesakė, kur jis išvykęs, sakė, jog nežino, kur jis yra (2 t., b. l. 12–13).

11. Taigi, aplinkybę, kad T. Š. žinojo apie 2023 m. balandžio 4 d. nuosprendį, kuriuo jam paskirta laisvės atėmimo bausmė, patvirtina ne tik tai, kad jis pats dalyvavo bylos nagrinėjime, po kurio jam buvo priimtas minėtas nuosprendis, bet ir jį apskundė apeliacine tvarka, taip pat liudytojo A. R. nuoseklūs parodymai, jog vykdant įsiteisėjusį teismo nuosprendį, paskambinus T. Š. telefonu, pastarasis nurodė, kad jis žino apie teismo nuosprendį, žino, jog turi atlikti bausmę, yra apie tai informuotas, pasakė, kad dirba (duomenys neskelbtini) rajone, prašė leisti susidėti daiktus ir pažadėjo 2023 m. birželio 19 d. pats atvykti į policijos komisariatą. Tačiau, nors nuteistajam buvo suteikta galimybė per 3–4 dienas atvykti į policijos komisariatą, jis neatvyko, į skambučius nebeatsiliepė, gyvenamojoje vietoje nebuvo rastas, apie savo buvimo vietą neinformavo, nebandė susisiekti su policijos pareigūnais. Tai, kad T. Š. žinojo, jog privalo atlikti jam paskirtą laisvės atėmimo bausmę, tačiau tyčia vengė ją atlikti, patvirtina ir policijos pareigūnės R. Ž. 2023 m. liepos 20 d. tarnybiniame pranešime nurodyti duomenys, jog telefonu susisiekus su T. Š. žmona I. Š., pastaroji patvirtino, kad jos vyras T. Š., žinodamas apie Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2023 m. balandžio 4 d. nuosprendžiu jam paskirtą 8 mėnesių laisvės atėmimo bausmę, išvyko dirbti į Vokietiją. Apklausiama kaip liudytoja teisiamajame posėdyje R. Ž. patvirtino, kad ji, atlikdama ikiteisminį tyrimą, telefonu kalbėjo su I. Š., taip pat patvirtino, kad 2023 m. birželio 7 d. įsiteisėjus Šiaulių apylinkės teismo 2023 m. balandžio 4 d. nuosprendžiui, pareigūnas A. R. 2023 m. birželio 15 d. telefonu susisiekė su T. Š. T. Š. pažadėjo susidėjęs daiktus į policijos komisariatą atvykti pats, tačiau neatvyko, į telefoninius skambučius nebeatsiliepė, namuose nebuvo rastas. Kitoje byloje jam buvo paskirtas suėmimas ir paskelbta jo paieška. I. Š. telefonu patvirtino, kad T. Š. žinojo apie teismo sprendimą, kuriuo jam skirtas laisvės atėmimas, tačiau vis tiek išvyko į Vokietiją (2 t., b. l. 61–62). Tai, kad T. Š. išvyko dirbti į Vokietiją, žinodamas apie jam 2023 m. balandžio 4 d. nuosprendžiu paskirtą laisvės atėmimo bausmę, liudytoja I. Š. nurodė ir apklausiama kaip liudytoja ikiteisminio tyrimo metu (1 t., b. l. 54–56).

12. Teisiamajame posėdyje T. Š. patvirtino, kad jis buvo apskundęs pirmosios instancijos teismo 2023 m. balandžio 4 d. nuosprendį apeliacine tvarka, nurodė, kad apygardos teismo sprendimą gavo elektroniniu paštu, žmona jam pasakė, kad jo apeliacinis skundas atmestas. Apie apygardos teismo priimtą sprendimą žmona jam pasakė 2023 m. birželio 20 ar 21 d. ir liepė jam grįžti. Tuomet jis atidirbo Vokietijoje iki mėnesio pabaigos, liepos mėnesio pradžioje grįžo į Lietuvą, žmonos namuose padarė remontą, susisiekė su policijos pareigūnu ir, 2023 m. liepos 19 d. pastarajam atvykus, buvo nuvežtas į (duomenys neskelbtini) tardymo izoliatorių. T. Š. taip pat patvirtino, kad anksčiau jis buvo susitaręs su pareigūnu dėl atvykimo atlikti bausmę, tačiau nenuvyko, nes dirbo (2 t., b. l. 12, 14, 43). UAB “I” 2023 m. lapkričio 10 d. rašte nurodyta, kad T. Š. laikotarpiu nuo 2023 m. birželio 5 d. iki 2023 m. liepos 11 d. dirbo UAB “I” pagalbiniu darbuotoju, nuo 2023 m. birželio 13 d. iki 2023 m. liepos 4 d. jis buvo komandiruotas į Vokietiją (2 t., b. l. 30). Iš UAB “I. p.” pateiktos informacijos matyti, kad T. Š. dirbo Vokietijoje, birželio mėnesį buvo atleistas iš darbo, tačiau liko Vokietijoje dirbti kitoje įmonėje (2 t., b. l. 75–76).

13. Taigi, priešingai nei teigiama nuteistojo T. Š. apeliaciniame skunde, visuma byloje surinktų įrodymų patvirtina, kad nuteistasis T. Š. buvo tinkamai informuotas ir žinojo, jog jis privalo atlikti Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2023 m. balandžio 4 d. nuosprendžiu, įsiteisėjusiu 2023 m. birželio 7 d., jam paskirtą laisvės atėmimo bausmę, tačiau išvyko dirbti į Vokietiją apie tai neinformavęs policijos įstaigos, be kita ko, taip apsunkindamas jo pristatymą į bausmės atlikimo vietą, kaip pats nurodė, liepos mėnesio pradžioje grįžęs į Lietuvą dar suremontavo žmonos butą ir tik tada pranešė policijos įstaigai, kad yra pasiruošęs atlikti jam paskirtą bausmę, t. y. tyčia, žinodamas ir suprasdamas pareigą vykdyti jam paskirtą laisvės atėmimo bausmę, sąmoningai stengėsi išvengti jos atlikimo. T. Š. pažadas prisistatyti bausmės atlikimui ir neatvykimas į policijos įstaigą, jo neatsiliepimas po 2023 m. birželio 15 d. pokalbio su policijos pareigūnu į kitus pastarojo telefoninius skambučius, teigimas, kad jis dirba (duomenys neskelbtini) rajone, nors iš tikrųjų dirbo Vokietijoje, nepranešimas apie išvykimą dirbti į užsienio valstybę, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, vertintini kaip aktyvūs nuteistojo veiksmai, siekiant išvengti bausmės atlikimo. Tai, kad nuteistasis į Vokietiją buvo komandiruotas darbdavio, nereiškia, kad pastarasis neturėjo pareigos apie tai informuoti atitinkamų pareigų. Kaip jau minėta, policijos pareigūnas A. R. teisiamajame posėdyje paaiškino, kad, jeigu T. Š. būtų pasakęs, jog yra komandiruotėje Vokietijoje, būtų nurodęs grįžimo datą, ikiteisminis tyrimas jam pagal BK 242 straipsnį nebūtų buvęs pradėtas. Atsakant į nuteistojo skundo argumentą, kad policijos pareigūnai paieškos laikotarpiu nesikreipė į jo darbovietę su tikslu išsiaiškinti, kur jis yra, atkreipiamas dėmesys, kad liudytojas A. R. teisiamojo posėdžio metu nurodė, jog T. Š. darbovietė nebuvo tikrinama todėl, kad su pačiu nuteistuoju buvo susisiekta, kalbėta, T. Š. žinojo, kad turi atlikti bausmę, ir to pakako (2 t., b. l 12–13).

14. Nuteistojo T. Š. apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės, kad jis išvyko į Vokietiją dirbti tuo metu, kai apskųstas apylinkės teismo nuosprendis dar nebuvo išnagrinėtas apeliacine tvarka, tai, kad jo apeliacinis skundas atmestas, jis sužinojo jau būdamas komandiruotėje Vokietijoje, 2023 m. liepos 19 d. (duomenys neskelbtini) vyriausiojo policijos komisariato Kriminalinės policijos sunkių nusikaltimų tyrimo skyriuje jo atžvilgiu buvo nutraukta paieškos byla Nr. (duomenys neskelbtini), nes jis buvo sulaikytas ir patalpintas į Lietuvos kalėjimų tarnybos (duomenys neskelbtini) kalėjimą (1 t., b. l.173), pastarojo kaltės padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką nepaneigia. Atsižvelgiant į tai, kad BPK 335 straipsnyje įtvirtinta, jog vykdomas tik įsiteisėjęs teismo nuosprendis, pagal BPK 346 straipsnio 1 dalies nuostatas asmenims privalomi tik įsiteisėję nuosprendžiai, sutiktina su T. Š. skundo teiginiu, kad nuteistajam pareiga atlikti bausmę kyla tik įsiteisėjus jo atžvilgiu priimtam nuosprendžiui. Kartu pažymėtina, kad bylos duomenys patvirtina, jog 2023 m. birželio 7 d. įsiteisėjus Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2023 m. balandžio 4 d. nuosprendžiui, kuriuo T. Š. buvo nuteistas laisvės atėmimo bausme, jis sąmoningai vengė šią bausmę atlikti.

15. Atsakant į nuteistojo apeliacinio skundo argumentą, kad jis neturėjo pareigos pats prisistatyti į policijos komisariatą dėl bausmės atlikimo, šios procesinės prievartos priemonės įvykdymo užtikrinimas yra valstybės, o ne asmens, kuriam ji skirta, pareiga, atkreipiamas dėmesys, kad T. Š., be leidimo išvykdamas dirbti į Vokietiją ir apie tai neinformuodamas policijos įstaigos, pats savo neteisėtais veiksmais atėmė galimybę pareigūnams, vykdantiems įsiteisėjusį nuosprendį, jį sulaikyti ir konvojuoti į laisvės atėmimo bausmės atlikimo vietą. Tai, kad šiuo atveju nuteistajam buvo sudaryta galimybė pačiam atvykti į policijos įstaigą, nereiškia, kad buvo pažeistos BVK 30 straipsnio 1 dalies nuostatos, kuriose įtvirtinta, kad nuteistieji, kuriems iki nuosprendžio, kuriuo paskirta laisvės atėmimo bausmė, įsiteisėjimo nebuvo taikomas suėmimas, įsiteisėjus teismo nuosprendžiui, sulaikomi ir konvojuojami į laisvės atėmimo vietų įstaigos direktoriaus nustatytas bausmės atlikimo vietas. Be to, pats nuteistasis tiek teisiamojo posėdžio metu, tiek savo apeliaciniame skunde nurodė, kad jam susisiekus su policija dėl bausmės vykdymo, jis sutartoje vietoje sutartu laiku buvo sulaikytas ir pristatytas į bausmės atlikimo vietą.

16. Atsižvelgiant į tai, kad byloje surinktų įrodymų visuma, priešingai nei teigiama apeliaciniam skunde, patvirtina, jog nuteistojo T. Š. veiksmuose nustatyti visi, t. y. tiek objektyvieji (vengimo atlikti paskirtą laisvės atėmimo bausmę), tiek subjektyvieji (tiesioginės tyčios), nusikalstamos veikos, numatytos BK 242 straipsnyje, požymiai, konstatuojama, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamu nuosprendžiu pagrįstai T. Š. pripažino kaltu ir nuteisė pagal BK 242 straipsnį. Pagrindo daryti priešingą išvadą ir nuteistąjį išteisinti nesudaro ir jo skunde nurodytos aplinkybės, kad jis į Vokietiją išvyko darbo reikalais, siekdamas daugiau uždirbti, nes jo sutuoktinei I. Š. nustatytas 55% neįgalumo lygis, sūnui N. Š. nustatytas vidutinis neįgalumo lygis (2 t., b. l. 123–124, 125–126), todėl šeimoje jis vienintelis dirba ir išlaiko šeimą, be to, dar nesibaigus komandiruotei, jis paliko darbą Vokietijoje (2 t., b. l. 30), grįžęs į Lietuvą pats paskambino policijos pareigūnams ir su jais susitarė dėl paskirtos laisvės atėmimo bausmės atlikimo.

Dėl nuteistajam paskirtos bausmės

17. Nors apeliaciniame skunde T. Š. neginčija jam paskirtos bausmės, apeliacinės instancijos teismas, konstatavęs, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nuteistasis pagrįstai pripažintas kaltu, aptaria ir nuteistajam paskirtos bausmės pagrįstumo klausimą.

18. Pažymima, kad bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija, apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti ar pagriežtinti gali tik tada, kai pirmosios instancijos teismas neįvertino visų bausmės individualizavimui reikšmingų aplinkybių ar jas įvertino netinkamai ir paskyrė aiškiai per griežtą arba aiškiai per švelnią bausmę. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi baudžiamosios bylos medžiagą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, paskirdamas nuteistajam T. Š. bausmę už jo padarytą nusikalstamą veiką, BK 54 straipsnio reikalavimų nepažeidė.

19. Už nusikalstamos veikos, numatytos BK 242 straipsnyje, padarymą baudžiama bauda arba laisvės atėmimu iki 2 metų. Pirmosios instancijos teismas T. Š. už jo padarytą nusikalstamą veiką paskyrė laisvės atėmimą 7 mėnesiams. Bylos duomenimis, T. Š., veikdamas tiesiogine tyčia, padarė vieną nesunkų nusikaltimą (BK 242 straipsnis, 11 straipsnio 3 dalis), nusikaltimas yra baigtas, iki šio nusikaltimo padarymo T. Š. buvo teistas net 12 kartų, nusikalto esant neišnykusiam ir įstatymų nustatyta tvarka nepanaikintam teistumui (1 t., b. l. 74–95, 108–115), yra daug kartų baustas administracine tvarka ir turi galiojančių administracinių nuobaudų (1 t., b. l. 128–142), o tai rodo, kad T. Š. išvadų dėl savo netinkamo elgesio nedaro, priešingai, toliau pažeidinėja įstatymus. Nuteistojo atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta, pastarojo atsakomybę sunkinančia aplinkybe pripažinta tai, kad nusikalstamą veiką jis padarė būdamas recidyvistas (BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas). Teisėjų kolegija sprendžia, kad įvertinęs minėtas aplinkybes, teismas padarė pagrįstą išvadą, jog BK 41 straipsnyje numatyti bausmės tikslai bus pasiekti tik paskyrus T. Š. laisvės atėmimo bausmę. Atsižvelgiant į tai, kad nuteistajam už jo padarytą nusikalstamą veiką paskirta bausmė – laisvės atėmimas 7 mėnesiams yra žymiai mažesnė negu sankcijoje numatytas šios bausmės rūšies vidurkis (BK 242 straipsnio sankcijoje numatytos laisvės atėmimo bausmės vidurkis yra 1 metai 1 mėnuo 15 dienų), nėra pagrindo daryti išvadą, kad ši bausmė per griežta, ir ją švelninti. Kadangi T. Š. nusikalstamą veiką, numatytą BK 242 straipsnyje, padarė neatlikęs Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2023 m. balandžio 4 d. ir 2023 m. balandžio 5 d. nuosprendžiais paskirtų bausmių, teismas, vadovaudamasis BK 64 straipsnio 3 dalimi, pagrįstai skundžiamu nuosprendžiu nuteistajam paskirtą bausmę subendrino su minėtais ankstesniais dviem nuosprendžiais paskirtomis bausmėmis, kurios subendrintos Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2023 m. rugpjūčio 14 d. nutartimi (1 t., b. l. 116–117). Nuteistajam paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 10 mėnesių taip pat nėra per griežta.

20. BK 75 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu ne daugiau kaip 6 metams už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus arba ne daugiau kaip 4 metams už vieną ar kelis nesunkius ar apysunkius tyčinius nusikaltimus, teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo 1 iki 3 metų. Bausmės vykdymas gali būti atidėtas, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo arba asmeniui atlikus tik jos dalį (BK 75 straipsnio 4 dalis). Pagal BK 75 straipsnio 5 dalį, atidėdamas bausmės vykdymą pagal šio straipsnio 2 ir 3 dalis, teismas paskiria nuteistajam vieną ar kelias tarpusavyje suderintas šio kodekso IX skyriuje numatytas baudžiamojo poveikio priemones, šio straipsnio 1 dalyje nustatytą intensyvią priežiūrą ir (ar) šioje straipsnio dalyje nustatytas pareigas. Pažymėtina, kad BK 75 straipsnyje nustatytas bausmės vykdymo atidėjimas yra išimtinė bausmės įgyvendinimo forma, galima tada, kai bylos aplinkybių visuma neleidžia abejoti, kad laisvės atėmimo bausmė realiai gali būti neatliekama, tačiau, kilus pagrįstų abejonių, šis institutas neturi būti taikomas. BK 75 straipsnio taikymas galimas tik byloje esant tam tikrai įstatymo nustatytai sąlygų visumai, be to, net ir esant šių sąlygų visumai, bausmės vykdymo atidėjimas yra teismo teisė, nes tik teismas sprendžia, ar yra pakankamas pagrindas manyti, kad konkrečiam nuteistajam bausmės tikslai, nurodyti BK 41 straipsnio 2 dalyje, bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Baudžiamajame įstatyme nėra išvardyta aplinkybių, į kurias teismas turėtų atsižvelgti svarstydamas, ar bausmės tikslai kaltininkui bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Spręsdami šį klausimą, teismai vadovaujasi bendraisiais bausmės skyrimo ir bausmės paskirties pagrindais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-266-942/2015, 2K-217-976/2018). Pagal teismų praktiką, teismui sprendžiant bausmės vykdymo atidėjimo klausimą, turi būti vertinamos visos bylos aplinkybės, susijusios ir su padaryta nusikalstama veika, ir su nuteistojo asmenybe, tai yra nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdis, laipsnis, nuteistojo asmenybės teigiamos ir neigiamos savybės, jo elgesys šeimoje ir visuomenėje, polinkiai, nusikalstamos veikos padarymo priežastys, elgesys po nusikalstamos veikos padarymo (ar jis supranta padarytų nusikalstamų veikų pavojingumą ir kritiškai vertina savo elgesį, pripažįsta kaltę, neneigė jos ir ikiteisminio tyrimo metu, nesistengė išvengti atsakomybės, savo elgesiu po nusikalstamos veikos padarymo siekė įrodyti, jog ateityje nedarys kitų veikų). Šie ir kiti duomenys turi sudaryti prielaidas išvadai, kad nuteistojo resocializacija galima be realaus laisvės atėmimo, kad pakanka nuteistajam paskirti baudžiamojo poveikio priemonę ir (ar) vieną ar kelis įpareigojimus, ribojančius nuteistojo elgesį ir kartu turinčius auklėjamąjį, pataisomąjį poveikį. Ypač svarbu įvertinti kaltininko asmenybę, nes tai lemia, ar bus pasiekti BK 41 straipsnio 2 dalyje įtvirtinti bausmės tikslai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-132-942/2016, 2K-396-746/2016, 2K-179-693/2017 ir kt.).

21. Skundžiamu nuosprendžiu T. Š. pripažintas kaltu padarius vieną nesunkų tyčinį nusikaltimą ir nubaustas laisvės atėmimu 10 mėnesių, todėl egzistuoja formalios sąlygos svarstyti BK 75 straipsnio nuostatų taikymo klausimą. Tačiau, atsižvelgus į tai, kad T. Š. naują tyčinį nusikaltimą padarė būdamas anksčiau teistas net 12 kartų, nusikalto neišnykus teistumui, yra daug kartų baustas administracine tvarka, konstatuotina, kad nuteistasis tinkamų išvadų iš ankstesnių teistumų bei baustumų nedaro, kritiškai savo elgesio nevertina, priešingai, toliau pažeidinėja įstatymus, todėl nėra pagrindo manyti, jog bausmės tikslai bus pasiekti atidėjus T. Š. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą. Teisėjų kolegijos nuomone, nuteistajam paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimas prieštarautų bausmės paskirčiai, kuria siekiama sulaikyti asmenį nuo nusikalstamų veikų darymo, jį nubausti, atimti ar apriboti galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Teisėjų kolegija sprendžia, kad skundžiamu nuosprendžiu nuteistajam paskirta bausmė yra tinkamai individualizuota, ji atitinka pastarojo asmenybę, padaryto nusikaltimo pobūdį ir pavojingumą bei kitas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes.

22. Remiantis tuo, kas išdėstyta, daroma išvada, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, tenkinti nuteistojo T. Š. apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais ir naikinti Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2024 m. sausio 22 d. nuosprendį nėra teisinio pagrindo.

Dėl išlaidų už suteiktą valstybės garantuojamą teisinę pagalbą išieškojimo

23. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Išteklių administravimo skyrius pateikė 2024 m. kovo 29 d. pažymą Nr. APD-2024-03573, kurioje prašoma priteisti valstybei iš T. Š. 72,92 Eur išlaidų, susidariusių dėl būtino gynėjo dalyvavimo, t. y. už gynėjo advokatės Zojos Kastėnienės nuteistajam suteiktą antrinę teisinę pagalbą, bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme (2 t., b. l. 139).

24. BPK 106 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, išskyrus BPK 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus. Teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, gali šių išlaidų kaltinamajam nepriteisti ar jų dydį sumažinti. BPK 106 straipsnyje įtvirtintos nuostatos galioja ir nagrinėjant bylą apeliacinės bei kasacinės instancijos teismuose. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką sprendžiant dėl išlaidų, turėtų advokato paslaugoms apmokėti, turi būti atsižvelgiama į tai, pagal kieno skundus byla buvo nagrinėjama ir koks yra skundo nagrinėjimo rezultatas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-233/2011, Nr. 2K-174/2014, Nr. 2K-322/2014, Nr. 2K-8-696/2015, Nr. 2K-14-895/2015, Nr. 2K-84-699/2015, Nr. 2K-165-648/2015, Nr. 2K-304-942/2015, Nr. 2K-226-942/2016, Nr. 2K-63-648/2016, Nr. 2K-406-507/2016).

25. Europos Žmogaus Teisių Teismas (byla Chukayev v. Russia, Orlov v. Russia ir Croissant v. Germany) išaiškino, kad įstatymas, numatantis, jog valstybės suteiktos teisinės pagalbos lėšos gali būti atlyginamos iš nuteistojo, neprieštarauja Konvencijai. Teisė į nemokamą teisinę pagalbą nėra absoliuti, ji gali būti teikiama tik tais atvejais, kai kaltinamasis neturi pakankamai lėšų. Visais atvejais turi būti objektyviai atsižvelgiama į nuteistojo turtinę padėtį. Nuteistasis gali prašyti nepriteisti proceso išlaidų, tačiau tam turi pateikti duomenis, rodančius jo sunkią turtinę padėtį (įrodinėjimo našta tenka būtent nuteistajam). Teismas gali atleisti nuo išlaidų padengimo arba sumažinti jų dydį.

26. Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2024 m. sausio 22 d. nuosprendį apskundė tik nuteistasis T. Š. Apeliacinės instancijos teisme pats nuteistasis gynėjo nepasirinko ir nepasikvietė. Kadangi baudžiamąją bylą nagrinėjant apeliacine tvarka gynėjo dalyvavimas yra būtinas (BPK 322 straipsnio 1 dalis), Šiaulių apygardos teismo 2024 m. vasario 29 d. nutartimi nuteistajam T. Š. buvo paskirta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos parinkta gynėja advokatė Zoja Kastėnienė (2 t., b. l. 136).

27. Atsižvelgus į tai, kad byla apeliacinės instancijos teisme buvo nagrinėjama tik pagal nuteistojo T. Š. apeliacinį skundą, kuris yra atmetamas, taip pat į tai, kad nuteistasis yra darbingo amžiaus, byloje nėra duomenų, kurių pagrindu būtų galima spręsti, kad jo finansinė padėtis sunki, įvertinus bylos sudėtingumą, taip pat tai, kad prašoma priteisti proceso išlaidų suma yra pagrįsta minėta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Išteklių administravimo skyriaus pažyma bei gynėjos pateiktu prašymu dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų dydžio apskaičiavimo (2 t., b. l. 140–142), valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidos už T. Š. suteiktą antrinę teisinę pagalbą apeliacinio proceso metu pripažintinos proceso išlaidomis ir išieškotinos iš nuteistojo valstybės naudai.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo T. Š. apeliacinį skundą atmesti.

Išieškoti iš nuteistojo T. Š. valstybės naudai 72,92 Eur (septyniasdešimt du eurus devyniasdešimt du centus) valstybės garantuojamos antrinės teisinės pagalbos išlaidų, susidariusių dėl būtino gynėjo dalyvavimo apeliacinės instancijos teisme.