- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2024-09-12
- Bylos Nr.
- e2A-766-513/2024
- Teisminio proceso Nr.
- 2-06-3-01434-2023-0
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Aušra Maškevičienė, Irma Čuchraj, Kristina Domarkienė
- Ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Teisininkas“
- Atsakovas
- S. Š., P. Š., P. S., A. S., E. P., P. J., M. J., H. T., R. M. T., M. V., V. T., M. M., E. M., mažajai bendrijai „(duomenys neskelbtini)“, I. R., E. Z., uždarajai akcinei bendrovei „(duomenys neskelbtini)“, V. G., T. G., individualiai įmonei V
- Kategorijos
Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmos Čuchraj (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Kristinos Domarkienės, Aušros Maškevičienės,
apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Teisininkas“ apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apylinkės teismo 2024 m. balandžio 23 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Teisininkas“ ieškinį atsakovams S. Š., P. Š., P. S., A. S., E. P., P. J., M. J., H. T., R. M. T., M. V., V. T., M. M., E. M., mažajai bendrijai „(duomenys neskelbtini)“, I. R., E. Z., uždarajai akcinei bendrovei „(duomenys neskelbtini)“, V. G., T. G., individualiai įmonei V. G. firmai, G. L., I. L., E. V., dėl naudojimosi tvarkos automobilių stovėjimo aikštele nustatymo, tretieji asmenys nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų antstolė S. S. ir antstolis A. S..
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
1. Ieškovė kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašė nustatyti automobilių stovėjimo aikštelės, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini)-R1, naudojimosi tvarką pagal 2023 m. sausio 25 d. uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „Klaipėdos Eurometras“ planą bei priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.
Šalies argumentai
2.1. Ieškovė kartu su atsakovais ir trečiaisiais asmenimis yra automobilių stovėjimo aikštelės, kurios unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini)-R1 bendraturtė. Jai nuosavybės teise priklauso 6155/44606 dalys automobilių stovėjimo aikštelės. Pažymėjo, kad susidarė situacija, kada ieškovė negali pilnai disponuoti savo turtu, nes automobilių stovėjimo aikštelėje nėra nustatyta naudojimosi tvarka, neaišku kas iš bendraturčių gali ir kokiu būdu naudotis pasirinktomis vietomis automobilių stovėjimo aikštelėje. Susirinkimų metu ir derybomis tarp bendraturčių susitarti nepavyko.
2.2. Paruošė naudojimosi tvarkos planą ir išsiuntė atsakovams, kad gautų iš jų sutikimą su šia tvarka, atsakymo sulaukė tik iš trečiųjų asmenų, o iš kitų bendraturčių jokio atsakymo nesulaukė, o tokius atsakovų veiksmus laikė atsisakymu, todėl yra priversta kreiptis į teismą. Atkreipė dėmesį, kad 2023 m. sausio 25 d. UAB „Klaipėdos Eurometras“ paruoštame plane nustatyti ir priskirti aikštelės plotai savininkams pagal jų turimas nuosavybės dalis juose, paliekant 285 kv. m. bendro naudojimo plotą įvažiavimui, 15,99 kv. m. ploto bendro naudojimo automobilių keltuvą ir paskirstant kiekvienam bendraturčiui asmeniškai pagal jam priklausančius ploto likučius vietas asmeniniam naudojimui.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
3. Klaipėdos apylinkės teismas 2024 m. balandžio 23 d. sprendimu ieškinį atmetė bei paskirstė šalių patirtas bylinėjimosi išlaidas.
4. Pagrindiniai pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvai:
4.1. Nurodė, kad Iš byloje esančių nekilnojamojo turto sutarčių, kuriomis atsakovai įgijo jiems priklausančias automobilių stovėjimo aikštelės, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančios (duomenys neskelbtini)-R1, dalis, matyti, kad daiktu naudojimosi tvarka nustatyta vadovaujantis, kadastro ir registro dokumentų byla, parengta Registrų centro Klaipėdos filialo 2015 m. kovo 3 d.. Pažymėjo, kad juridiniai faktai apie nustatytą naudojimosi tvarką atsakovų išviešinti nekilnojamojo turto registre.
4.2. Nurodė, kad sutinka su atsakovų argumentais, jog ieškiniu ieškovė iš tiesų siekia ne nustatyti automobilių stovėjimo aikštele naudojimosi tvarką, o pakeisti esamą. Laiko, kad tai patvirtina tas faktas, jog kiekvienoje iš atsakovų sudarytų daikto pirkimo-pardavimo sutarčių yra aiškiai nurodyta, kuria įgytos automobilių stovėjimo aikštelės dalimi naudojasi bendrai su kitais turto bendrasavininkais ir kuria atskirai. Atskiros turto dalys yra išskirtos iš bendrosios dalinės nuosavybės idealiųjų dalių, jas galima identifikuoti. Naudojimosi tvarka atskiromis turto dalimis parengta pagal kadastro ir registro dokumentų bylos duomenis, parengtą Registrų centro Klaipėdos filialo 2015 m. kovo 3 d.“. Juridiniai faktai dėl naudojimosi tvarkos automobilių stovėjimo aikštele yra išviešinti nekilnojamojo turto registre.
4.3. Nurodė, kad lengvųjų automobilių stovėjimo vietos įrengimui keliamus techninius reikalavimus nustato STR 2.06.04:2014 „Gatvės ir vietinės reikšmės keliai“ Reglamentas (toliau – Reglamentas). Reglamento 113 punkte nurodoma, kad lengvųjų automobilių stovėjimo vietos įrengiamos vadovaujantis Reglamento 31 lentele. 31 lentelės 5 skiltyje pateikiama automobilių stovėjimo vietų išdėstymo schema, kai automobiliai statomi iš vienos pusės statmenai pravažiavimo ašies. Kaip matyti iš šios schemos, statant automobilius tokiu būdu vienai automobilio stovėjimo vietai turi būti paliekama 2,5 m. pločio ir 4,35 m. ilgio erdvė. Be to, statmenai statomiems automobiliams išilginės kraštinės pusėje, pirmai ir paskutinei vietai privaloma numatyti minimalią 0,6 metrų apsauginę zoną išlipimui. Šoninėje apsaugos zonoje negali būti tvirtų (standžių) kliūčių (pastatai, aptvarai, sienos, medžiai, kelio ženklai, šviestuvų atramos.).
4.4. Nurodė, kad Ieškovės pateiktame projekte yra suformuota 18 atskirtų automobilių stovėjimo vietų, kai automobiliai statomi iš vienos pusės statmenai pravažiavimo ašies. Suprojektuotos automobilio stovėjimo vietos pažymėtos indeksais nuo P1 iki P18. Pabrėžtina, kad projekte nėra nurodomas atskiros automobilio stovėjimo vietos ilgis ir plotis, vietoje to pateikiamas kiekvienos jų plotas. Automobilių stovėjimo vietų P1 ir P2 plotas yra 4.92 kv. m., automobilių stovėjimo vietų P3, P5, P6, P7, P8, P9, P10, P12 plotas – 11,46 kv. m., automobilio stovėjimo vietos P4 plotas – 24,60 kv. m., automobilio stovėjimo vietos P11 plotas – 26,20 kv. m., automobilio stovėjimo vietos P13 plotas – 13,09 kv. m., automobilio stovėjimo vietų P14, P15, P16, P17, P18 plotas – 4,98 kv. m. Pažymėjo, kad automobilio stovėjimo vietos, kurios plotis yra 2,5 m, o ilgis 4,35 m. plotą sudaro 10,875 m (2,5 m * 4,35 m). Darė išvadą, kad šiuo atveju ieškovės projekte suformuotų P1, P2, P14, P15, P16, P17, P18 automobilių stovėjimo vietų plotas yra mažesnis už plotą, gaunamą sudauginus ilgio ir pločio atkarpas, nustatytas reglamentu, o tai teikia pagrindą išvadai, jog šių suprojektuotų automobilio stovėjimo vietų ilgio arba pločio arba tiek ilgio, tiek ir pločio atkarpos yra trumpesnės už nustatytas Reglamentu.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
5. Ieškovė pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos apylinkės teismo 2024 m. balandžio 23 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti pilna apimtimi bei priteisti ieškovo naudai iš atsakovų visas bylinėjimosi išlaidas arba grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti bylą iš naujo.
Žemesnės instancijos teismas
6. Pagrindiniai apeliacinio skundo argumentai:
6.1. Nurodė, kad teismas neanalizavo esamos padėties, jog nėra jokios vieningos naudojimosi daiktu tvarkos, vienintelio plano, kuriuo visiems bendraturčiam reiktų vadovautis. Teigia, kad dalis atsakovų nurodo, jog vadovaujasi naudojimosi tvarka pagal 2008 metų E. A. projektavimo firmos „A. ir partneriai“ pateiktą planą. Dėl šio plano paaiškino, kad tai nėra naudojimosi tvarkos nustatymo planas, nes tai yra projektinės pastato dalies dokumentas, kuriame nurodyta rūsio patalpų eksplikacija, nurodoma, kad R01 – požeminė 15 vietų automobilių aikštelė, pateikta vizualizacija, tačiau tai nėra naudojimosi tvarkos planas, nenurodyti atskirti plotai, nėra jokių žymėjimų P1-P14 ir pan., nėra nurodyti stovėjimo vietų plotai, kad būtų galima vadovautis jog vienai stovėjimo vietai priskiriama po 15,35 kv. m., kokie tos vietos išmatavimai. Mano, kad teismas sprendime privalėjo įvardinti galiojančios tvarkos planą, kuriuo reikia vadovautis visiems ir su kurio plano nustatytais reikalavimais dabar turėtu lyginti ieškovo pateiktą planą.
6.2. Teigia, kad nė vienas iš atsakovų nenurodė aplinkybių, jog ieškovės planas neatitinka kokių tai įstatymo keliamų reikalavimų, išskyrus faktą, kad kai kurie atsakovai negalės statyti automobilių ir sumažės jų realiųjų dalių plotai. Mano, kad teismas nepagrįstai vadovavosi STR 2.06.04:2014 „Gatvės ir vietinės reikšmės keliai“ Reglamentu, kadangi šis teisinis reguliavimas yra skirtas ne naudojimosi tvarkai, o aikštelės įrengimui, todėl darė išvadą, kad teismas visiškai netinkamai taiko šią teisės normą.
6.3. Pažymėjo, kad ieškovo plane yra akivaizdžiai ir aiškiai nurodyti kiekvieno bendraturčio realiųjų dalių ilgiai (pvz. apatinėje dalyje nurodytas 5.28 m. ilgis iš kairės pusės bei 5.18 m. iš dešinės pusės, todėl mano, jog esant plotui ir ilgiu, galima konkrečiai nustatyti ir plotį). Teigia, kad ieškovo plane nėra nustatomos aikštelės automobiliams, o nustatomos zonos realiosiomis dalimis asmeniniam naudojimui ir bendro naudojimosi. Atkreipia dėmesį, jog pats planas vadinasi „Rūsio patalpų naudojimosi tvarkos planas“. Darė išvadą, kad teismas akivaizdžiai netinkamai išnagrinėjo bylą, nes šališkai vertino surinktus įrodymus, juos iškraipydamas arba klaidindamas, kad nėra tam tikrų duomenų.
6.4. Teigia, kad šiuo atveju būtina vertinti ieškovo pateiktą 2023 m. sausio 25 d. UAB „Klaipėdos Eurometras“ planą su jau esamu, apie kurį teismas net nepasisako. Pažymi, kad lyginant 2008 metų E. A. projektavimo firmos „A. ir partneriai“ pateiktą planą yra matyti, jog šiame plane nėra visiškai jokių duomenų apie kiekvieno bendraturčio realiųjų dalių plotą, plotį, ilgį, bendro naudojimo plotus. Darė išvadą, kad teismas šiam planui netaiko nei STR, nei teismų praktikos, nei tų pačių reikalavimų, kuriuos kelia ieškovui.
6.5. Nurodė, kad atsakovai S. ir P. Š. pateikė teismui 2015 m. kovo 25 d. sutartį, jog įsigijo 2690/44606 dalis automobilių stovėjimo aikštelės ir pateikė prie atsiliepimo į ieškinį priedą Nr.2 – 2017 m. rugpjūčio 3 d. VĮ Registrų centras matininko R1 ir R2 patalpų planą, sudarytą pagal 2015 m. lapkričio 19 d. kadastro duomenų bylą. Teigia, jog šiame plane nėra nurodytų jokių automobilių stovėjimo vietų, nėra nurodytų jokių bendrų ar atskirų bendraturčių plotų, tik išskirtas papildomas plotas prie patalpos R2, kuriame yra iki šiol sumontuoti keltuvo varikliai ir komunikacijos, todėl mano, kad šis plotas negali būti priskirtas asmeniniam naudojimui. Atkreipė dėmesį, jog prie atsiliepimo į ieškinį šie atsakovai pateikė ir priedą Nr.3 – 2017 m. rugpjūčio 3 d. plano pagrindu subraižytas neva tai automobilių stovėjimo aikšteles, pasirašytas atsakovų ir pardavėjo. Darė išvadą, kad šios aplinkybės patvirtina, tai, jog atsakovai Š., įsigydami 2690/44606 dalis neturėjo jokios naudojimosi tvarkos, nors teisme liudijo ir tvirtino, kad šituo jų planu vadovavosi ir kiti bendraturčiai, vėliau sudarę pirkimo-pardavimo sutartis.
6.6. Dėl ieškovės turimų dalių ir jų alokacijos pažymi, kad pagal atsakovų nuostatas ieškovei realiai neliko jokių atskirtų plotų, nes ir tas atsakovų P1 plotas yra netinkamai priskirtas, neatskiriant keltuvo variklių ir komunikacijų zonos, nenurodant šio ploto duomenų ir lokacijos. Teigia, kad ieškovui, turinčiam 61,55 kv. m. pagal jo turimas dalis, gautųsi apie 8 kv. m. atskirto ploto ir 53 kv. m. bendrų plotų, kas nėra proporcinga jo turimoms nuosavybės dalims (foto pateiktos). Mano, kad visi bendraturčiai turi vienodos reikšmės nuosavybės dalis, todėl ir proporcingai jų turimoms dalims turi būti priskiriama atskirtų plotų ir bendrų plotų. Atkreipė dėmesį, kad ieškovei priskirtas plotas P1 nėra visiškai individualizuotas, nes neapibrėžtas jokiais išmatavimais, neaiškus plotas.
7. Atsakovai P. ir A. S., P. J., E. Z., iš esmės pateikė analogiško turinio atsiliepimus į apeliacinį skundą, kuriais prašo atmesti ieškovės apeliacinį skundą ir Klaipėdos apylinkės teismo sprendimą palikti nepakeistą.
8. Pagrindiniai atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai:
Atsiliepimas
8.1. Nurodė, kad ieškovo pozicija, jog nėra nustatyta naudojimosi tvarka automobilių aikštele, niekuo nepagrįsta ir aiškiai prieštarauja byloje nustatytoms faktinėms aplinkybėms. Teigia, jog kartu su atsiliepimais į ieškinį pateiktose nekilnojamojo turto pirkimo pardavimo sutartyje Nr. JP‑1736, nurodyta, kad kartu su gyvenamuoju butu atsakovai įsigijo ir atitinkamas dalis negyvenamųjų patalpų – automobilio stovėjimo aikštelės, esančios adresu (duomenys neskelbtini)-R1. Pažymėjo, kad sutartyse aiškiai nurodyta negyvenamosios patalpos – automobilių stovėjimo aikštelės naudojimosi ir valdymo tvarka. Prie pirkimo-pardavimo sutarties pridėtas naudojimosi automobilių stovėjimo aikštele planas. Juridinis faktas apie nustatytą naudojimosi tvarką įregistruotas VĮ Registrų centras Nekilnojamojo turto registre. Darė išvadą, kad kiekvienoje iš atsakovų sudarytų daikto pirkimo-pardavimo sutarčių yra aiškiai nurodyta, kuria įgytos automobilių stovėjimo aikštelės dalimi kiekvienas iš bendraturčių naudojasi bendrai su kitais turto bendrasavininkais ir kuria atskirai. Atskiros turto dalys yra išskirtos iš bendrosios dalinės nuosavybės idealiųjų dalių, jas galima identifikuoti.
8.2. Nurodė, kad ieškovas į bylą pateikė 2020 m. spalio 20 d. tarp UAB „Suvalkijos energija“, atstovaujamos nemokumo administratoriaus UAB „Angorela“ ir ieškovo sudarytą nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutartį Nr. 2020/10/20/01, kuria ieškovas už 50 Eur įsigijo 6155/44606 dalį automobilių stovėjimo aikštelės. NT sutarties 7 punkte nurodoma, kad pirkėjas naudosis nusipirkta dalimi aikštelės, bendrojoje patalpoje R-1 pažymėtoje automobilių stovėjimo vieta P1 atskirai nuo kitų patalpos bendraturčių R-1, tačiau jokios schemos ar naudojimosi tvarkos plano, pagal kurį nustatyta ši tvarka prie NT sutarties neprideda. Teigia, kad NT sutarties 3 punkte nurodyta, kad ieškovas išsamiai susipažino su perkamo Turto nekilnojamojo turto registro, nuosavybės dokumentais bei jokių pretenzijų neturi“. Darė išvadą, kad 2020 metų spalio 20 d. bendrąja dalinės nuosavybės teise įsigydamas automobilių stovėjimo aikštelės dalį, ieškovas turėjo būti susipažinęs su dar 2015 metais nekilnojamojo turto registre registruota automobilių stovėjimo aikštelės naudojimosi tvarka ir jai neprieštaravo.
8.3. Nurodė, kad ieškovas į bylą teikė UAB „Klaipėdos Eurometras“ planą, kuriuo vienašališkai ir visiškai nepagrįstai bando pakeisti jau esamą naudojimosi automobilių stovėjimo ir bendrų patalpų naudojimosi tvarką. Atkreipė dėmesį, jog ieškovo pateiktas naudojimosi planas pažeidžia ne tik atsakovų, bet ir galimai kitų gyventojų, teisėtus interesus, kadangi toks bendrai naudojamų patalpų (įskaitant automobilio stovėjimo vietas) pasiskirstymo planas akivaizdžiai prieštarauja sudarytos pirkimo-pardavimo sutarties sąlygoms bei joje įtvirtintai naudojimosi ir valdymo tvarkai bei byloje nustatytoms faktinėms aplinkybėms, kurias nurodau žemiau.
8.4. Atkreipė dėmesį, jog apeliantė nurodė, kad 2023 m. sausio 25 d. UAB „Klaipėdos Eurometras“ plane visiems bendraturčiams išdalino plotus asmeniniam ir bendram naudojimui pagal turimas nuosavybės dalis. Mano, kad toks padalijimas, atsižvelgus į faktinę situaciją ir byloje esančius duomenis iš esmės prieštarauja sveikai logikai. Nors bendrasavininkiai, kurie neturi įsigiję atskirų automobilio stovėjimo vietų, ir kurie turėjo tik po 11,55 kv. m ploto dalis bendrojo naudojimosi plotuose ir jokių pretenzijų dėl papildomų plotų nereiškia (pvz. G. ir I. L., I. R., E. P., antstolis A. S. ir antstolė S. S.), apeliantė kai kuriems iš jų pagal jos pateiktą naudojimosi planą, papildomai priskiria asmeninio naudojimosi plotus po 4,92 kv. m, ko jie anksčiau neturėjo, o tiems bendrasavininkiams, kurie turėjo įsigiję atskiras automobilių stovėjimo vietas, teisėtai įsigytus asmeninio naudojimo plotus savavališkai sumažino. Pažymi, kad apeliantas nenurodo, kokiu pagrindu jis vienašališkai priėmė tokį sprendimą bendrasavininkių vardu. Mano, kad apeliantė sąmoningai nutyli ir/ar nevertina, jog pateikta naudojimosi tvarka žymiai sumažina asmeninio naudojimosi plotus tų bendrasavininkių, kurie tiesėtai įsigijo ne šiaip automobilių stovėjimo aikštelės dalį, bet konkrečias automobilio stovėjimo vietas. Darė išvadą, kad tokia apeliantės pozicija visiškai nesuprantama ir pažeidžia bendraturčių interesus.
8.5. Teigia, kad jau pastato projektavimo ir statybos metu buvo aišku, kad dėl teisės aktų reikalavimų, įskaitant ir statybos techninius reglamentus, pastate automobilių stovėjimo vietų bus įrengiama mažiau, nei gyvenamųjų – komercinių patalpų, kadangi suformuoti dvidešimčiai automobilių stovėjimo vietų neįmanoma pagal aukščiau nurodytų teisės aktų reikalavimus. Teigia, kad būtent dėl tos priežasties ir buvo suformuota tik 14 (keturiolika) automobilių stovėjimo vietų, pagal kurią patvirtinta šiuo metu galiojanti naudojimosi Automobilių stovėjimo aikštele tvarka, todėl akivaizdu, kad suformuoti 18 automobilių stovėjimo plotų, kaip padarė ieškovas, neįmanoma pagal teisinį reglamentavimą. Mano, kad apelianto teiginys, jog visi bendraturčiai turi vienodos reikšmės nuosavybės dalis, todėl ir proporcingai jų turimoms dalims turi būti priskiriama atskirų plotų ir bendrų plotų, neatitinka faktinių aplinkybių, pažeidžia teisėtumo, adekvatumo, proporcingumo ir teisėtų lūkesčių principus bei kitų bendraturčių teises į teisėtai įsigytą nekilnojamąjį turtą – tinkamą pagal paskirtį automobilio stovėjimo vietą.
8.6. Akcentuoja, kad visiškai nesuprantamas apeliantės teiginys, jog požeminės automobilių stovėjimo aikštelės įrengimą reglamentuojantis STR 2.06.04:2014 „Gatvės ir vietinės reikšmės keliai“; skirtas ne naudojimosi tvarkai, bet aikštelės įrengimui, todėl teismas visiškai netinkamai taiko šią teisės normą“. Mano, jog yra akivaizdu, kad statybos techniniai reglamentai yra skirti tam, jog projektuojami ir statomi statiniai atitiktų visus jiems keliamus reikalavimus ir būtų tinkami naudoti pagal paskirtį. Būtent statybos techniniuose reglamentuose yra įvertinami visi pagrindiniai statinių techniniai parametrai, aukščiai, ilgiai plotai, kurie turi būti išlaikyti tiek projektuojant statinį, tiek pritaikant juos naudojimui. Teigia, kad šiuo atveju, teismas visiškai pagrįstai ir teisingai taikė reglamento nuostatas ir reikalavimus, nes Naudojimosi plane turi būti įvertinami visi, būtent automobilio stovėjimo vietoms, pritaikyti reikalavimai. Gyventojai, kurie įsigijo automobilių stovėjimo plotus P2‑P14, šiuos plotus ir naudoja bei tikisi naudoti pagal paskirtį.
9. Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovai T. ir V. G. prašo ieškovės apeliacinį skundą atmesti.
10. Pagrindiniai atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai:
10.1. Teigia, kad ieškovė nurodo teismų praktika, kur tik išimtinomis aplinkybėmis yra keičiama esama tvarka, tačiau šioje situacijoje atsakovai nemato jokios išimtinos aplinkybės, kadangi ieškovė įgijo P1 parkavimo vietą 2020 m. spalio 20 d. susipažindamas su realia situacija, jog toje vietoje yra pastatyta automobilių aptarnavimo įranga ir tuo metu jokių pretenzijų ieškovas nereiškė, o dabar nori pakeisti esamą tvarką savo naudai ir įgyti P11 vietą vietoj jam priklausančios P1 vietos. Mano, kad ieškovo argumentas, jog jis negali disponuoti savo turtu yra nepagrįstas, kadangi įsigydamas turtą matė kokia yra situacija ir sutiko su tuo, ką pirko.
10.2. Nurodė, kad ieškovės teigimu, nė vienas iš atsakovų nenurodė aplinkybių, jog ieškovės planas neatitinka kokių tai įstatymo keliamu reikalavimų, išskyrus faktą, kad kai kurie atsakovai negalės statyti automobilių ir sumažės jų realiųjų dalių plotai. Tačiau ieškovė neatskleidžia svarbaus fakto, kad atsakovų T. ir V. G. atveju jos naujame plane atsakovams nebepriklauso trejos automobilių stovėjimo vietos, o tik viena, atimant atsakovų teisę naudotis savo įgytu turtu. Darė išvadą, kad ši aplinkybė įrodo, jog ieškovės siūloma tvarka yra nesąžininga atsakovų atveju.
Atsiliepimas
11. Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovai P. ir S. Š. prašo ieškovės apeliacinį skundą atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.
12. Pagrindiniai atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai:
12.1. Nurodė, kad pagal atsakovų pateiktas notarines sutartis bei VĮ Registrų centro duomenų bazės išrašą, negyvenamos patalpos - automobilių stovėjimo aikštelės R1; R2 7 punkte matyti, kad visiems bendrasavininkams išskyrus ieškovę yra nustatyta naudojimosi nekilnojamuoju daiktu tvarka, jos sąlygos yra apibrėžtos notarinėse sutartyse, bei visi bendrasavininkai naudojasi statytojo UAB „Suvalkijos energija“ sudaryta patalpos naudojimosi tvarka, kurioje aiškiai nurodytos parkavimosi vietos. Pažymi, kad visų bendrasavininkų pirkimo-pardavimo sutartyse yra nurodytas įsigytas patalpos plotas kvadratiniais metrais, kuris naudojamas atskirai nuo kitų bendrasavininkų, bei stovėjimo vietos numeris. Mano, kad apeliantė pilna apimtimi gali naudotis savo įsigyta P1 vieta, kuri nurodyta jo nekilnojamo turto pirkimo-pardavimo sutarties Nr.2020/10/20/01 7.1 punkte. Atkreipė dėmesį, jog apeliantei nebuvo užkirsta galimybė naudoti savo įsigyta turto dalimi, parkavimo vieta P1, priešingai, nei teigia apeliantė, ši vieta buvo jos įsigyta, o ne priskirta jai kitų proceso šalių, t. y. patalpos bendrasavininkų.
Atsiliepimas
12.2. Nurodė, kad visi bendrasavininkai turi nustatytą naudojimosi tvarką, kuri apibrėžta notarinėse sutartyse. Automobilių stovėjimo aikštelės naudojimosi planas (pateiktas atsiliepime į ieškinį) yra sudarytas statinio statytojo UAB „Suvalkijos energija“, kurio pagrindu buvo pasirašomos notarinės pirkimo-pardavimo sutartys. Pažymi, jog tai, kad šis planas pilnai atitinka E. A. projektavimo firmos „A. ir partneriai“ atliktą statinio projektą tik dar kartą patvirtina, kad planuojant parkavimosi vietų skaičių bei dydį buvo laikomasi projekto reikalavimų, kuriame buvo įvertintos galimybės saugiai bei patogiai pastatyti automobilį. Atkreipia dėmesį, kad negyvenamos patalpos parkavimosi vietos negali būti kitaip suplanuotos, kadangi jas apibrėžia patalpos specifiškumas, kuris matomas statinio projekte. Tarp parkavimosi vietų yra 7 kolonos – kurios stovi kas dvi parkavimosi vietas, todėl maksimalus parkavimosi vietų skaičius yra 14 vnt.. Mano, jog toks vietų skaičius nustatytas pagal galiojančius statybos techninius reglamentus ir kitus teisės aktų reikalavimus, įvertinus minimaliai reikalingą plotą vieno automobilio parkavimui. Darė išvadą, kad apelianto pateiktas UAB „Klaipėdos Eurometras“ parengtas rūsio patalpų naudojimosi planas visiškai neatitinka techninio darbo projekto, kurio pagrindu išduotas statybos užbaigimo aktas Nr. SUA-30- 160401-00042, sprendinių. Parkavimo vietai skiriami plotai yra akivaizdžiai per maži, kad būtų įmanoma pastatyti automobilį, o bet koks atsakovų įsigyto parkavimosi ploto sumažinimas pažeistų jų teisėtus interesus ir lūkesčius.
13. Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovė MB „(duomenys neskelbtini)“ prašo atmesti ieškovės apeliacinį skundą ir palikti galioti Klaipėdos apylinkės teismo 2024 m. balandžio 23 d. sprendimą nepakeistą bei priteisti iš ieškovės atsakovės naudai bylinėjimosi išlaidas. Taip prašė už piktnaudžiavimą teisėmis paskirti ieškovei penkių tūkstančių eurų baudą, 50 procentų iš šios baudos skiriant atsakovės MB „(duomenys neskelbtini)“ naudai.
14. Pagrindiniai atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai:
14.1. Atkreipė dėmesį į akivaizdžiai nesąžiningą ieškovės elgesį teikiant pirmos instancijos teismui aiškiai nepagrįstą ieškinį dėl naudojimosi automobilių stovėjimo aikštele tvarkos nustatymo, t. y. ieškovė teismui teikė ieškinį aiškindama, kad naudojimosi automobilių stovėjimo aikštele tvarka nėra nustatyta ir sąmoningai prie ieškinio neteikė savo sudarytos 2020 m. spalio 20 d. sutarties Nr. 2020/10/20/01, kuri jau pirminėje proceso stadijoje būtų atskleidusi, jog ieškovė sąmoningai ieškinyje nurodė tikrovės neatitinkančias aplinkybes, nes ieškovės sudarytos 2020 m. spalio 20 d. sutarties 7 punktu naudojimosi automobilių stovėjimo aikštele tvarka yra nustatyta. Darė išvadą, kad ieškovė pateikė aiškiai nepagrįstą ieškinį prašydama nustatyti naudojimosi automobilių stovėjimo aikštele tvarką, sąmoningai procesiniame dokumente teigdama, kad naudojimosi daiktu tvarka neva nėra nustatyta, t. y. ieškovė teisę kreiptis į teismą panaudojo priešingai jos paskirčiai. Mano, jog paaiškėjus, kad naudojimosi automobilių stovėjimo aikštele tvarka ieškinio pareiškimo dienai visgi buvo nustatyta, o ieškovė pareiškė aiškiai nepagrįstą ieškinį dėl naudojimosi automobilių stovėjimo aikštele tvarkos nustatymo, ieškovei už piktnaudžiavimą teisėmis yra skirtina penkių tūkstančių eurų bauda, iki 50 procentų iš šios baudos skiriant MB „(duomenys neskelbtini)“ naudai.
14.2. Nurodė, kad naudojimosi ginčo automobilių stovėjimo aikštele tvarka yra nustatyta ne tik namo (duomenys neskelbtini) butų ir administracinių patalpų savininkų sudarytomis notarinėmis sutartimis, bet ir pačios ieškovės sudaryta 2020 m. spalio 20 d. sutartimi Nr.2020/10/20/01. Atkreipė dėmesį, kad ieškovės atstovai patvirtino, jog dėl turto jokių pretenzijų pardavėjui nereiškė. Taip pat ieškovės atstovai sutiko, kad disponavimo įsigyta automobilių stovėjimo aikštele teisė niekaip nėra suvaržyta. Todėl mano, jog yra akivaizdu, kad ieškovės ieškinys yra akivaizdžiai nepagrįstas, nes esant nustatytai naudojimosi daiktu tvarkai ji ieškovei yra privaloma ir todėl nėra pagrindo prašyti teismo nustatyti naudojimosi daiktu tvarką.
14.3. Pažymėjo, kad teismų praktikos nagrinėjant ginčus dėl bendrosios dalinės nuosavybės apžvalgoje (2010 m. vasario 18 d., AC-32-1, publikuota: ,,Teismų praktika" Nr. 32, 2010 m.) išaiškinta, jog nustačius naudojimosi tvarką atskiri nuosavybės teisės objektai nesuformuojami, ir bendroji dalinė nuosavybės teisė nei visiškai, nei iš dalies nepasibaigia, o tam tikros nekilnojamojo daikto dalys ir toliau gali būti bendraturčių naudojamos bendrai. Mano, jog tai reiškia, kad vien tai, jog tam tikrą automobilių stovėjimo aikštelės R1 dalį bendraturčiai valdo bendrai, o ne vien tik realiąsias jos dalis, nereiškia, kad naudojimosi daiktu tvarka neva nenustatyta. Atkreipė dėmesį, jog nagrinėjamu atveju atsakovė MB „(duomenys neskelbtini)“ 2015 m. gegužės 11 d. notarinės sutarties Nr. JP-2068 pagrindu valdo bendrai su kitais bendraturčiais 1155/44606 dalį automobilių stovėjimo aikštelės R1, kurioje valdo 10,75 kv. m plotą ir 0,8 kv. m plotą patalpoje R2. Atsakovei nustatyta tvarka tinka ir keisti jos nepageidauja.
14.4. Nurodė, kad ieškovė automobilių aikštelės dalį įsigijo vėliau už kitus gyvenamojo namo butų ir administracinių patalpų savininkus, todėl laikė, jog gyvenamojo namo butų ir administracinių patalpų savininkų sandoriais nustatyta naudojimosi automobilių stovėjimo aikštele R1 tvarka yra privaloma ieškovei. Atkreipė dėmesį, jog daugiabučio gyvenamojo namo buto savininko teisės į bendrąja nuosavybe esantį turtą (pagal CK 4.82 straipsnio 1 dalį tokiam turtui priskiriamos namo bendro naudojimo patalpos, pagrindinės namo konstrukcijos, bendrojo naudojimo mechaninė, elektros, sanitarinė-techninė ir kitokia įranga) grindžiamos proporcingumo principu, t. y. bendraturčio (buto savininko) dalis bendrojoje nuosavybėje lygi jam priklausančių patalpų naudingojo ploto ir gyvenamojo namo naudingojo ploto santykiui (CK 4.82 straipsnio 7 dalis). Pažymėjo, kad ieškovė gyvenamajame name neturi nuosavybės teise nei buto nei administracinių patalpų, todėl mano, kad yra akivaizdu, jog ieškovės valdomų 6155/44606 dalių apskaičiavimas akivaizdžiai prieštarauja CK 4.82 straipsnio 7 dalies nuostatai (CK l.80 straipsnis).
14.5. Teigia, kad yra atmestini ieškovės argumentai apie tai, jog ji neva negali naudotis įsigyta parkavimo vieta, nes jos įsigytos parkavimo vietos P1 pakraštyje yra įrengtas keltuvo variklis. Pažymi, kad ieškovė matė ką perka. Ieškovės nurodoma aplinkybė dėl parkavimo vietos kokybės egzistavo Ieškovės 2020 m. spalio 20 d. sutarties sudarymo metu, įsigytas daiktas tenkino ieškovę ir jokių pretenzijų pardavėjui ieškovė nereiškė. Atkreipė dėmesį į tai, kad todėl ir sandorio vertė buvo tik 50 Eur. Teigia, kad nėra duomenų, jog toje parkavimo vietoje Ieškovė negali laikyti dviračių ar triračių motorinių priemonių, ar pvz. automobilį Aixam City ir pan. Darė išvadą, kad ieškovė už 50 Eur įsigijusi parkavimo vietą P1 nepagrįstai savo teises traktuoja, kaip prioritetines, nes būtent ji vėliausiai įsigijusi parkavimo vietą P1 privalo laikytis jau eilę metų galiojančios naudojimosi patalpa R1 tvarkos.
Atsiliepimas
15. Atsiliepimu į apeliacinį skundą UAB „(duomenys neskelbtini)“ prašo atmesti ieškovės apeliacini skundą ir Klaipėdos apylinkės teismo 2024 m. balandžio 23 d. sprendimą palikti nepakeistą. Taip pat prašė priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.
16. Pagrindiniai atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai:
16.1. Nurodė, kad 2022 m. sausio 24 d. UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir UAB ,, (duomenys neskelbtini)“ sudarė pirkimo-pardavimo sutartį, pagal kurią UAB „(duomenys neskelbtini)“ nupirko 1345/22303 dalį negyvenamosios patalpos – automobilių stovėjimo aikštelės, esančios (duomenys neskelbtini)-Rl ir 7/556 dalį žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini) už bendrą 10 000 Eur sumą. Pažymėjo, kad sutarties 2.6 punkte be kita yra nustatyta, jog automobilių stovėjimo aikštelei yra nustatyta naudojimosi tvarka; UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ naudojasi 2690/44606 (1345/22303) dalimi aikštelės, bendroje R-1 ( 429,92 kv. m.) pažymėtomis automobilių stovėjimo vieta P10 (15,35 kv. m.) - atskirai. Kitomis dalimis UAB ,, (duomenys neskelbtini)“ naudojasi kartu su kitais bendraturčiais (nurodyti detalūs naudojimosi patalpomis plotai). Sandoris yra patvirtintas notaro. Mano, kad byloje nėra jokių duomenų, kurių pagrindu būtų galima teigti, jog notaras netinkamai atliko notarinius veiksmus (nepagristai patvirtino ginčijamą sandorį, neišsiaiškino tikrosios šalių valios ir kt.). Nenustatęs pagrindų sandorio netvirtinimui, notaras privalėjo atlikti jam priskirtas funkcijas ir suteikti teisę šalims pasinaudoti joms įstatymo sudaryta teise sudaryti pirkimo-pardavimo sutartį, nustatyti naudojimosi nekilnojamuoju daiktu tvarką, kuri atitiko tikrąją šalių valią.
16.2. Teigia, kad teismas tinkamai pažymėjo, jog kiekvienoje iš atsakovų sudarytų daikto pirkimo-pardavimo sutarčių yra aiškiai nurodyta, kuria įgytos automobilių stovėjimo aikštelės dalimi naudojasi bendrai su kitais turto bendrasavininkais ir kuria atskirai. Atskiros turto dalys yra išskirtos iš bendrosios dalinės nuosavybės idealiųjų dalių, jas galima identifikuoti. Naudojimosi tvarka atskiromis turto dalimis parengta pagal kadastro ir registro dokumentų bylos duomenis, parengtą Registrų centro Klaipėdos filialo 2015 m. kovo 3 d.. Juridiniai faktai dėl naudojimosi tvarkos automobilių stovėjimo aikštele yra išviešinti nekilnojamojo turto registre. Atkreipė dėmesį, jog ieškovas 2020 m. spalio 20 d. nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutartimi Nr. 2020/10/20/01 iš UAB Suvalkijos energija“ už 50 Eur nupirko 6155/44606 dalis negyvenamosios patalpos - automobilių stovėjimo aikštelės. Sutartyje nurodyta, kad pirkėjas (ieškovė) apžiūrėjo perkamą turtą ir dėl jo būklės bei kokybės neturi pardavėjui jokių pretenzijų, t. y pirkėjas patvirtina, kad perkamo turto kokybė atitinka ko keliamus reikalavimus. Pirkėjas taip pat patvirtino, kad išsamiai susipažino su perkamo turto nekilnojamojo registro, nuosavybės dokumentais bei jokių pretenzijų dėl jų neturi (sutarties 3 punktas). Sutarties 7.1 punktas nustatė, kad pirkėjas naudosis nusipirkta 6155/44606 dalimi aikštelės bendroje patalpoje R-1 pažymėta automobilių stovėjimo vieta P1 atskirai nuo kitų patalpos R-1 bendraturčių. Darė išvadą, kad ieškovas deklaravo, jog yra susipažinęs su nekilnojamojo turto registro duomenimis ir negalėjo nežinoti apie tai, kad taip bendraturčių yra įregistruota naudojimosi automobilių stovėjimo aikštele tvarka, be to, pats sutiko naudotis automobilių stovėjimo vieta, pažymėta indeksu P1.
16.3. Nurodė, kad tarp bendraturčių nekyla jokių ginčų dėl naudojimosi tvarkos automobilių stovėjimo aikštele, todėl nėra jokio pagrindo keisti nustatytą tvarką. Pažymi, kad teikė pirmosios instancijos teismui įrodymus, jog atsakovės automobilis pagal savo išmatavimus netilptų ieškovės siūlomoje parkavimo vietoje. Pagal jau minėtą rungtyniškumo principą, ieškovui nepaneigus ir nenuginčijus minėtų aplinkybių (kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ automobilis netelpa ieškovo siūlomoje parkavimo vietoje), darė išvadą, kad ieškovo siūloma nauja automobilių stovėjimo aikštelės naudojimosi tvarka neabejotinai pažeidžia UAB „(duomenys neskelbtini)“ teises ir teisėtus interesus.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo išaiškinimai ir argumentai
Apeliacinis skundas netenkintinas.
17. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1, 2 dalys). Apeliacinės instancijos teismas nenustatė absoliučių skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje.
18. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad pagal CPK 321 straipsnio 1 dalį apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus atvejus, kai skundą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad būtinas žodinis nagrinėjimas. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs apeliacijos dalyką, apeliacinį skundą, tai, kad ieškovės ir atsakovų atsakovai dalyvavo nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, o apeliantė bylos nagrinėti žodinio proceso tvarka neprašo, konstatuoja, jog nenustatyta būtinybė skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka, o rašytinis šios bylos nagrinėjimas nepažeis šalių teisių ir užtikrins civilinio proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principų įgyvendinimą.
19. Byloje kilo ginčas dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo netenkintas ieškovės prašymas pakeisti negyvenamosios patalpos – automobilių stovėjimo aikštelės naudojimosi tvarką teisėtumo ir pagrįstumo.
20. Akcentuotina, jog Lietuvoje yra įtvirtintas ribotos apeliacijos modelis, kuris suprantamas kaip teismo padarytų teisės ir fakto klaidų ištaisymas (revisio prioris instantiae). Pagal kasacinio teismo praktika, apeliacinis procesas nėra proceso pirmojoje instancijoje pakartojimas iš naujo, nes tai – skundžiamo teismo sprendimo kontrolės forma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. lapkričio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-426/2005; 2007 m. gruodžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-607/2007). Todėl teismas apeliacinio skundo ribose patikrina, ar ginčo šalys įrodė tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK 12, 178 straipsniai).
21. CK ketvirtosios knygos „Daiktinė teisė“ penkto skyriaus „Nuosavybės teisė“ ketvirto skirsnio „Bendrosios nuosavybės teisė“ nuostatos reglamentuoja civilinius teisinius santykius, kurie susiklosto tiek tarp daugiabučių gyvenamųjų namų bendraturčių, tiek ir tarp bendraturčių, kurie įgyvendina bendrosios nuosavybės teisę valdydami, naudodamiesi ir disponuodami kitos paskirties nuosavybės teisės objektais, kurie nepatenka į teisės normų, reglamentuojančių daugiabučių gyvenamųjų namų butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios dalinės nuosavybės teisės įgyvendinimą, sritį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. balandžio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-88-916/2022, 25 punktas).
22. Civiliniai teisiniai santykiai, susiklostantys tarp daugiabučių gyvenamųjų namų bendraturčių, reglamentuojami CK 4.82–4.85 straipsniuose, o CK 4.75–4.81 straipsniuose reglamentuojami santykiai, susiklostantys tarp bendraturčių, kurie įgyvendina bendrosios nuosavybės teisę valdydami, naudodami ir disponuodami kitos paskirties nuosavybės teisės objektus, kurie nepatenka į teisės normų, reglamentuojančių daugiabučių gyvenamųjų namų butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios dalinės nuosavybės teisės įgyvendinimą, sritį.
23. Kasacinio teismo praktikoje dėl minėtų teisės normų aiškinimo ir taikymo yra suformuluota tokia taisyklė: sprendžiant, kurios (CK 4.75–4.81 straipsniuose ar CK 4.82–4.85 straipsniuose įtvirtintos) teisės normos reglamentuoja santykius, susiklostančius pastato, kuriame yra butų ir kitų patalpų, bendraturčiams įgyvendinant bendrosios dalinės nuosavybės teises, pirmiausiai reikia įvertinti, ar tame pastate esantys butai ir kitos patalpos pastato bendraturčiams priklauso asmeninės nuosavybės teise. Jeigu pastate esantys butai ir kitos patalpos bendraturčiams priklauso ne asmeninės, bet bendrosios dalinės nuosavybės teise ir bendraturčiai name esančiais butais ir kitomis patalpomis naudojasi pagal nustatytą naudojimosi nekilnojamuoju daiktu tvarką, turi būti taikomas CK 4.75–4.81 straipsniuose įtvirtintas teisinis reguliavimas. Jeigu pastate esantys butai ir kitos patalpos bendraturčiams priklauso asmeninės nuosavybės teise, o tokie asmenys pastato bendraturčiai yra tik dėl to, kad jiems bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso pastato bendro naudojimo patalpos, pagrindinės namo konstrukcijos, bendrojo naudojimo mechaninė, elektros, sanitarinė-techninė ir kitokia įranga (CK 4.82 straipsnio 1 dalis), taikomas CK 4.82–4.85 straipsniuose įtvirtintas teisinis reguliavimas. Ar CK 4.82‑4.85 straipsniuose įtvirtintas teisinis reguliavimas tokiu atveju turi būti taikomas visa apimtimi, priklauso nuo to, kokią pastato naudingojo ploto dalį sudaro butai. Jeigu jie sudaro ne mažiau kaip pusę tokio ploto ir dėl to pastatas pagal paskirtį yra gyvenamasis namas, CK 4.82–4.85 straipsniuose įtvirtintas teisinis reguliavimas taikomas visa apimtimi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-23-403/2023, 43 punktas).
24. Į bylą pateiktais įrodymais nustatyta, kad atsakovai, nekilnojamojo turto pirkimo pardavimo sutartimis nuosavybės teise įgijo atitinkamas dalis, negyvenamosios patalpos – automobilių stovėjimo aikštelės, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), adresu (duomenys neskelbtini)-R1, Klaipėda. Iš nekilnojamojo turto registro centro išrašo duomenų taip pat nustatyta, kad atsakovai naudosis bendrojoje patalpoje R-1 (429,92 kv. m.) savo įsigytomis dalimis aikštelės – atitinkami pažymėtomis automobilių stovėjimo vietomis atskirai nuo kitų patalpos R-1 bendraturčių. Iš į bylą pateiktų nekilnojamojo turto pirkimo pardavimo sutarčių, kuriomis atsakovai nuosavybės teise įgijo automobilių stovėjimo aikštelės, esančios (duomenys neskelbtini)-R1 dalis, matyti, kad daiktu naudojimosi tvarka nustatyta vadovaujantis Registrų centro Klaipėdos filialo 2015 m. kovo 3 d. parengta kadastro ir registro dokumentų byla. Juridiniai faktai apie nustatytą naudojimosi tvarką atsakovų išviešinti nekilnojamojo turto registre.
25. Taip pat nustatyta, kad ieškovas 2020 m. spalio 20 d. nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutartimi Nr. 2020/10/20/01 iš UAB „Suvalkijos energija“ įsigijo 6155/44606 dalis negyvenamosios patalpos – automobilių stovėjimo aikštelės unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), adresu (duomenys neskelbtini)-R1. Šios sutarties 7.1 punkte nustatyta, kad pirkėjas naudosis nusipirkta 6155/44606 dalimi aikštelės bendroje patalpoje R-1 pažymėta automobilių stovėjimo vieta P1 atskirai nuo kitų patalpos R-1 bendraturčių.
26. Vertinant nustatytas aplinkybes šios nutarties 22-23 punktuose nurodyto teisinio reglamentavimo ir formuojamos kasacinio teismo praktikos kontekste, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog tiek ieškovė, tiek atsakovai, nekilnojamojo turto pirkimo pardavimo sutartimis įsigijo negyvenamojoje patalpoje – automobilių stovėjimo aikštelėje, bendrojoje patalpoje R-1 (429,92 kv. m.) esančias idealiąsias nekilnojamojo turto dalis, kas suponuoja išvadą, jog minėtoje negyvenamojoje patalpoje esančias automobilio stovėjimo vietas ieškovė ir atsakovai valdo bendrosios dalinės nuosavybės teise ir automobilių stovėjimo vietomis naudojasi pagal nustatytą naudojimosi nekilnojamuoju daiktu tvarką, todėl darytina išvada, kad šiems teisiniams santykiams turi būti taikomas CK 4.75–4.81 straipsniuose įtvirtintas teisinis reguliavimas.
27. Bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektas valdomas, juo naudojamasi ir disponuojama bendraturčių sutarimu, o kai bendraturčiai nesutaria, bendrosios nuosavybės valdymo, naudojimosi ir disponavimo tvarką nustato teismas (CK 4.75 straipsnio 1 dalis). Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad ši nuostata reiškia įstatymo įtvirtintą kiekvieno bendraturčio pareigą visus su bendru turtu susijusius klausimus spręsti vadovaujantis interesų derinimo, proporcingumo, savitarpio supratimo principais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020-12-22 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e3K-3-351-701/2020; 2019-11-27 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-367-695/2019).
28. Bendraturčiai, įgyvendindami bendrosios dalinės nuosavybės teisę, gali nustatyti naudojimosi bendrąja daline nuosavybe tvarką. Pagal CK 4.81 straipsnio 1 dalį, namo, buto ar kito nekilnojamojo daikto bendraturčiai turi teisę tarpusavio susitarimu nustatyti tvarką, pagal kurią bus naudojamasi atskiromis izoliuotomis to namo, buto patalpomis ar kito nekilnojamojo daikto konkrečiomis dalimis, atsižvelgdami į savo dalį, turimą bendrosios dalinės nuosavybės teise. Nustatoma naudojimosi tvarka kiekvienu konkrečiu atveju turi būti tokia, kad nekiltų arba kiltų kiek įmanoma mažiau prielaidų konfliktinėms situacijoms atsirasti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020-12-22 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e3K-3-351-701/2020).
29. Minėta, kad iš į bylą pateiktų nekilnojamojo turto pirkimo pardavimo sutarčių, kuriomis ieškovė ir atsakovai nuosavybės teise įgijo automobilių stovėjimo aikštelės, esančios (duomenys neskelbtini)-R1 dalis, matyti, jog daiktu naudojimosi tvarka nustatyta vadovaujantis, Registrų centro Klaipėdos filialo 2015 m. kovo 3 d. kadastro ir registro dokumentų byla, o šie juridiniai faktai apie nustatytą naudojimosi tvarką atsakovų išviešinti nekilnojamojo turto registre. Nors apeliaciniu skundu ieškovė teigia, kad teismas neanalizavo esamos padėties, jog nėra jokios vieningos naudojimosi daiktu tvarkos, vienintelio plano, kuriuo visiems bendraturčiam reiktų vadovautis, tačiau apeliaciniame skunde dėstomi argumentai yra prieštaringi, kadangi toliau apeliaciniame skunde nurodoma, jog ieškovė iš esmės sutinka su skundžiamo sprendimo motyvais, kad ieškiniu ieškovė iš tiesų siekia ne nustatyti automobilių stovėjimo aikštele naudojimosi tvarką, o pakeisti jau egzistuojančią naudojimosi negyvenamąja patalpa – automobilių stovėjimo aikštele tvarką, kas sudaro pagrindą išvadai, jog ieškovė pripažįsta šiuo metu egzistuojančią naudojimosi ginčo aikštele tvarką. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs į bylą pateiktas negyvenamosios patalpos – automobilių stovėjimo aikštelės pirkimo pardavimo sutartis, nekilnojamojo turto registro duomenis, kuriuose užfiksuota naudojimosi stovėjimo aikštele tvarka, taip pat įvertinęs ieškovės bei atsakovų bylos metu teiktus paaiškinimus, konstatuoja, jog ieškovė iš tiesų siekia ne nustatyti automobilių stovėjimo aikštele naudojimosi tvarką, o pakeisti esamą, todėl toliau nutartyje pasisakoma dėl nustatytos negyvenamosios patalpos – automobilių stovėjimo aikštelės naudojimosi tvarkos pakeitimo.
30. CK 4.81 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas naudojimosi daiktu tvarkos nustatymas reiškia naudojimosi teisės konkrečia daikto dalimi nustatymą. Nustatant naudojimosi nekilnojamuoju daiktu tvarką, patvirtinama, kuriomis konkrečiomis daikto dalimis naudosis bendraturčiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. spalio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-536/2006; 2008 m. lapkričio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-466/2008; 2009 m. vasario 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-21/2009). Nors nustačius tokią naudojimosi tvarką, bendrosios dalinės nuosavybės santykiai nenutrūksta, tačiau savo nuožiūra bendraturtis gali naudotis tik ta konkrečia dalimi, kuri jam priskiriama, tam tikros bendro turto dalys ir toliau gali būti naudojamos bendrai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. rugsėjo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-353/2009; 2010 m. balandžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-153/2010; 2017 m. spalio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-343-611/2017, 36 punktas).
31. Kasacinis teismas savo praktikoje yra pažymėjęs, kad įvykus tam tikriems juridiniams faktams, kurie keičia nuosavybės teisinius santykius, atsiranda pagrindas keisti jau nustatytą naudojimosi bendru daiktu tvarką. Tačiau civilinių teisinių santykių stabilumo siekis reikalauja, kad nustatyta naudojimosi tvarka būtų pastovi ir keičiama tik tada, kai tam yra svarių priežasčių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. vasario 18 d. Teismų praktikos nagrinėjant ginčus dėl bendrosios dalinės nuosavybės apžvalga Nr. AC-32-1. Teismų praktika. 2010, 32).
32. Apeliaciniu skundu ieškovė teigia, kad nė vienas iš atsakovų nenurodė aplinkybių, jog ieškovės planas neatitinka kokių tai įstatymo keliamų reikalavimų, išskyrus faktą, kad kai kurie atsakovai negalės statyti automobilių ir sumažės jų realiųjų dalių plotai. Mano, kad teismas nepagrįstai vadovavosi STR 2.06.04:2014 „Gatvės ir vietinės reikšmės keliai“ reglamentu, kadangi šis teisinis reguliavimas yra skirtas ne naudojimosi tvarkai, o aikštelės įrengimui, todėl darė išvadą, kad teismas visiškai netinkamai taiko šią teisės normą. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su šiais apeliacinio skundo argumentais. Atkreiptinas dėmesys, jog atsakovai ne kartą savo procesiniuose dokumentuose kritikavo ieškovės į bylą pateiktą 2023 m. sausio 25 d. UAB „Klaipėdos eurometras“ naudojimosi tvarkos planą, nurodydami konkrečius argumentus, kodėl minėtas planas neatitinka įstatymų keliamų reikalavimų. Teisėjų kolegija, išanalizavusi 2023 m. sausio 25 d. UAB „Klaipėdos eurometras“ naudojimosi tvarkos planą sutinka su atsakovų tiek pirmosios instancijos teisme, tiek atsiliepimu į apeliacinį skundą išdėstytais argumentais, kad ieškovės siūlomas išplanavimas ne tik kad yra neracionalus, bet ir pažeidžia kitų bendraturčių interesus.
33. CPK 178 straipsnyje įtvirtinta, kad šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių CPK nustatyta tvarka nereikia įrodinėti. Kasacinio teismo praktikoje pabrėžiama, kad įrodinėjimas civiliniame procese yra grindžiamas dviem kertiniais principais – rungtyniškumu ir dispozityvumu. Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl šalims tenkančios įrodinėjimo pareigos nagrinėjamoje byloje, pažymi, kad rungtyniško proceso esmė yra ta, jog įrodinėja ta šalis, kuri teigia. Ši principinė nuostata yra įtvirtinta tiek CPK 12 straipsnyje, kuris reglamentuoja rungimosi principą, tiek CPK 178 straipsnyje, kuris apibrėžia įrodinėjimo pareigą. Abiejų šių proceso teisės normų turinys yra iš esmės tapatus: šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, nebent yra remiamasi aplinkybėmis, kurių civilinio proceso įstatymo nustatyta tvarka nereikia įrodinėti. Rungimosi principas, be kita ko, suteikia teisę (kartu – procesinę pareigą) šalims ne tik įrodinėti aplinkybes, kuriomis jos remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, bet ir teikti įrodymus, paneigiančius kitos šalies įrodinėjamas aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. vasario 20 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-28 701/2020 59 punktas).
34. Vertinant ieškovės pateiktą 2023 m. sausio 25 d. UAB „Klaipėdos eurometras“ naudojimosi tvarkos planą akcentuotina, kad šis naudojimosi tvarkos planas neatitinka E. A. projektavimo firmos „A. ir partneriai“ parengto plano, kuriuo remiantis visu pirma ir buvo įrengta negyvenama patalpa – automobilių stovėjimo aikštelė. Kaip matyti, E. A. projektavimo firmos „A. ir partneriai“ parengto plano pagrindu, kuris vėliau tapo šiuo metu galiojančios naudojimosi tvarkos pagrindu, buvo apskaičiuota ir numatyta tik 14 automobilių stovėjimo vietų aikštelė, išsidėsčiusi simetriškai tarp namo patalpos R1 kolonų, tuo tarpu ieškovės parengtu planu pateiktame projekte yra suformuota 18 atskirtų automobilių stovėjimo vietų, o parkavimosi vietos išdėstytos taip, kad patalpoje esančios kolonos patenka į parkavimosi vietas P4, P6 ir P11. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, tokia padėtis neabejotinai apsunkins galimybę naudotis negyvenamąja patalpa – automobilių stovėjimo aikštele pagal jos tiesioginę paskirtį (statyti automobilius).
35. Nors ieškovė teigia, kad teismas nepagrįstai vadovavosi STR 2.06.04:2014 „Gatvės ir vietinės reikšmės keliai“ reglamentu, kadangi šis teisinis reguliavimas yra skirtas ne naudojimosi tvarkai, o aikštelės įrengimui, tačiau tokie apeliacinio skundo argumentai laikytini nepagrįstais. Pažymėtina, kad rengiamas planas turi būti ne tik patogus bendraturčiams bei tarnauti geresniam nuosavybės valdymui, tačiau naujai teikiamo naudojimosi tvarkos nustatymo plano sprendiniai negali prieštarauti galiojančiam teisiniam reglamentui. Šiuo atveju svarbu paminėti, kad byloje yra sprendžiamas negyvenamosios patalpos – automobilių stovėjimo aikštelės naudojimosi tvarkos pakeitimo klausimas, o ne rūsio patalų naudojimosi tvarkos pakeitimo plano atitikmuo teisės aktų reikalavimams. Tai reiškia, kad bendraturčiai turi turėti galimybę patalpą naudoti pagal jos tiesioginę paskirtį. Tai, kad ieškovės teikiamas tvirtinti naudojimosi tvarkos planas pavadintas „rūsio patalpų naudojimosi tvarkos planas“ (ne automobilių stovėjimo aikštelė), nesudaro pagrindo keisti ginčo patalpos tiesioginės paskirties. Tiek nekilnojamojo turto registre, tiek ieškovės bei atsakovų pateiktose pirkimo pardavimo sutartyse nurodyta ginčo patalpa yra įvardijama negyvenama patalpa – automobilių stovėjimo aikštelė, todėl darytina išvada, kad ginčo patalpos įrengimui taikytini automobilių stovėjimo vietų įrengimui keliami techniniai reikalavimai.
36. Kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, ieškovės pateiktas naudojimosi tvarkos planas neatitinka lengvųjų automobilių stovėjimo vietos įrengimui keliamų techninių reikalavimų, nustatytų STR 2.06.04:2014 „Gatvės ir vietinės reikšmės keliai“ reglamentu. Šio reglamento 113 punkte nurodoma, kad lengvųjų automobilių stovėjimo vietos įrengiamos vadovaujantis Reglamento 31 lentele. 31 lentelės 5 skiltyje pateikiama automobilių stovėjimo vietų išdėstymo schema, kai automobiliai statomi iš vienos pusės statmenai pravažiavimo ašies. Kaip matyti iš šios schemos, statant automobilius tokiu būdu vienai automobilio stovėjimo vietai turi būti paliekama 2,5 m. pločio ir 4,35 m. ilgio erdvė. Be to, statmenai statomiems automobiliams išilginės kraštinės pusėje, pirmai ir paskutinei vietai privaloma numatyti minimalią 0,6 metrų apsauginę zoną išlipimui. Šoninėje apsaugos zonoje negali būti tvirtų (standžių) kliūčių (pastatai, aptvarai, sienos, medžiai, kelio ženklai, šviestuvų atramos).
37. Šiuo atveju ieškovės suprojektuotos automobilių stovėjimo vietos pažymėtos indeksais nuo P1 iki P18. Projekte nėra nurodomas atskiros automobilio stovėjimo vietos ilgis ir plotis, vietoje to pateikiamas kiekvienos jų plotas. Automobilių stovėjimo vietų P1 ir P2 plotas yra 4.92 kv. m., automobilių stovėjimo vietų P3, P5, P6, P7, P8, P9, P10, P12 plotas – 11,46 kv. m., automobilio stovėjimo vietos P4 plotas – 24,60 kv. m., automobilio stovėjimo vietos P11 plotas – 26,20 kv. m., automobilio stovėjimo vietos P13 plotas – 13,09 kv. m., automobilio stovėjimo vietų P14, P15, P16, P17, P18 plotas – 4,98 kv. m. Akcentuotina, jog reglamente imperatyviai nustatyta, kad automobilio stovėjimo vietos, plotis turi būti ne mažesnis nei 2,5 m, o ilgis ne mažesnis nei 4,35 m., todėl nustatytina, kad automobilio stovėjimo vietos plotas sudaro mažiausiai 10,875 kv. m (2,5 m x 4,35 m). Įvertinus ieškovės pateiktame rūsio patalų naudojimosi tvarkos plane suformuotų P1, P2, P14, P15, P16, P17, P18 automobilių stovėjimo vietų plotas yra mažesnis už plotą, gaunamą sudauginus ilgio ir pločio atkarpas, nustatytas reglamentu, todėl darytina išvada, jog šių suprojektuotų automobilio stovėjimo vietų ilgio arba pločio arba tiek ilgio, tiek ir pločio atkarpos yra trumpesnės už nustatytas reglamentu. Be to, nors automobilio stovėjimo vietų P3, P4, P5, P6, P7, P8, P9, P10, P12, P13 plotai yra didesni nei 10,875 kv. m., tai savaime nereiškia, kad kiekvienos iš jų ilgis yra lygus arba didesnis už 4,35 m., o plotis yra lygūs arba didesnis už 2,5 m. Taip pat iš projekto neaišku, ar jame yra suformuotos apsauginės zonos (0,6 m) išlipimui šoninio automobilių stovėjimo aikštelių naudotojams, tai yra P1, P13, P14 ir P18.
38. Dar daugiau, nustačius, jog tam tikros automobilio stovėjimo vietos plotas yra didesnis nei numatoma reglamentu, dar nereiškia, jog tokios automobilio stovėjimo vietos suprojektavimas labiausiai atitinka bendraturčių interesus. Kaip pavyzdys paminėtina automobilio stovėjimo vieta P13. Pagal ieškovės planą suformuota automobilio stovėjimo vieta P13 sudaro 13,09 kv. m., pagal reglamentą, standartinė automobilio stovėjimo vieta sudaro 10,875 kv. m., todėl darytina išvada, kad pagal ieškovės planą suformuota automobilio stovėjimo vieta P13 yra 2,215 kv. m. didesnė nei numatyta reglamente, o tai apeliacinės instancijos teismo vertinimu sudaro pagrindą išvadai, kad vienam iš bendraturčių paskyrus naudotis didesnę dalimi bendrojoje nuosavybėje, nukentėtų kitų bendraturčių interesai.
39. Apeliaciniu skundu teigiama, kad ieškovei realiai neliko jokių atskirtų plotų, nes P1 plotas yra netinkamai priskirtas, neatskiriant keltuvo variklių ir komunikacijų zonos, nenurodant šio ploto duomenų ir lokacijos, tačiau teismas su tokiu teiginiu nesutinka. Ieškovė 2020 m. spalio 20 d. nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutartimi Nr. 2020/10/20/01 iš UAB „Suvalkijos energija“ įsigijo 6155/44606 dalis negyvenamosios patalpos – automobilių stovėjimo aikštelės, esančios adresu (duomenys neskelbtini)-R1. Sutarties 7.1 punkte nustatyta, kad pirkėjas naudosis nusipirkta 6155/44606 dalimi aikštelės bendroje patalpoje R-1 pažymėta automobilių stovėjimo vieta P1 atskirai nuo kitų patalpos R-1 bendraturčių. Taip pat sutarties 3 punkte nurodyta, kad pirkėjas apžiūrėjo perkamą turtą ir dėl jo būklės bei kokybės neturi pardavėjui jokių pretenzijų, t. y pirkėjas patvirtina, kad perkamo turto kokybė atitinka ko keliamus reikalavimus. Pirkėjas taip pat patvirtino, kad išsamiai susipažino su perkamo turto nekilnojamojo registro, nuosavybės dokumentais bei jokių pretenzijų dėl jų neturi. Nurodytos aplinkybės suponuoja išvadą, kad ieškovė jau turto įsigijimo metu žinojo, kurią konkrečiai negyvenamosios patalpos – automobilių stovėjimo aikštelės dalį perka, kokios galimybės šia dalimi naudotis, kokia yra numatyta naudojimosi tvarka, todėl laikytina, kad ieškovė su jau egzistuojančia naudojimosi negyvenamąja patalpa – automobilių stovėjimo aikštele tvarka sutiko pirkimo pardavimo sutarties sudarymo metu.
40. Byloje nėra duomenų, jog iki šios bylos iškėlimo teisme dienos tarp bendraturčių būtų kilę kokių nors ginčų, susijusių su naudojimosi negyvenamąja patalpa – automobilių stovėjimo aikštele. Priešingai, visi atsakovai vieningai teigia, jog naudojimosi minėta aikštele tvarka yra aiški, racionali ir konfliktų dėl jos naudojimosi tarp bendraturčių nekyla. Šiuo atveju ginčas kilo tik ieškovei įsigijus dalį aikštelės. Vertinant konflikto kilimo priežastis apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį ir į ieškovės plane nurodytas ieškovės paskirstytas dalis, kurių vietos neatitinka šiuo metu bendraturčių naudojamų konkrečių aikštelės dalių. Kaip minėta, ieškovė nekilnojamojo turto pirkimo pardavimo sutartimi įsigijo P1 negyvenamosios patalpos – automobilių stovėjimo aikštelės dalį, tačiau savo naujai parengtu rūsio patalpų naudojimosi tvarkos planu sau jau prisiskiria P11 vietą, kuri yra visiškai kitoje ginčo aikštelės vietoje. Išanalizavęs byloje esančių įrodymų visumą, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad ieškovė iš esmės siekia pasigerinti savo padėtį kitų bendraturčių sąskaita, o tai nesuderinama nei su teisingumo, sąžiningumo bei protingumo principais, nei su bendraturčių interesų tarpusavio derinimo kriterijais.
41. Nustatyta, kas naudojimosi negyvenamąja patalpa – automobilių stovėjimo aikštele tvarka tarp bendraturčių yra nusistovėjusi ir ilgalaikė, taip naudojantis stovėjimo aikštele kaip bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektu tarp bendraturčių iki tol teisminių ginčų nekilo, todėl laikytina, kad šios tvarkos keitimas gali sukelti daugiau negatyvių, nei pozityvių padarinių. Atsižvelgiant į tai, kas nustatyta, darytina išvada, kad ieškovės pateiktas rūsio patalpų naudojimosi tvarkos pakeitimas pagal parengtą planą neatitinka racionalumo ir patogumo kriterijų bei tokios ieškovės prašomos naudojimosi tvarkos pakeitimas neabejotinai ateityje sukeltų konfliktus tarp ginčo patalpos bendraturčių.
Dėl baudos paskyrimo
42. Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovė MB „(duomenys neskelbtini)“ be kita ko prašė už piktnaudžiavimą teisėmis paskirti ieškovei penkių tūkstančių eurų baudą, 50 procentų iš šios baudos skiriant atsakovės MB „(duomenys neskelbtini)“ naudai. Atsakovės nuomone ieškovės elgesys teikiant pirmos instancijos teismui aiškiai nepagrįstą ieškinį dėl naudojimosi automobilių stovėjimo aikštele tvarkos nustatymo yra akivaizdžiai nesąžiningas. Tačiau apeliacinės instancijos teismas atmeta šį prašymo argumentą kaip nepagrįstą.
43. CPK 95 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad dalyvaujantis byloje asmuo, kuris nesąžiningai pareiškė nepagrįstą ieškinį (apeliacinį ar kasacinį skundą, prašymą atnaujinti procesą, pateikė kitą procesinį dokumentą) arba sąmoningai veikė prieš teisingą ir greitą bylos išnagrinėjimą ir išsprendimą, gali būti teismo įpareigotas atlyginti kitam dalyvaujančiam byloje asmeniui šio patirtus nuostolius. Pagal CPK 95 straipsnio 2 dalį teismas, nustatęs pirmiau įvardytus piktnaudžiavimo atvejus, gali paskirti dalyvaujančiam byloje asmeniui iki 5 000 Eur baudą, iki 50 proc. iš šios baudos gali būti skiriama kitam dalyvaujančiam byloje asmeniui.
44. Kasacinės instancijos teismas yra nurodęs, kad piktnaudžiavimas procesinėmis teisėmis CPK 95 straipsnio prasme yra siejamas su nesąžiningu nepagrįsto ieškinio ar kito procesinio dokumento pateikimu ir sąmoningu veikimu prieš teisingą ir greitą bylos išnagrinėjimą ir išsprendimą. Šie piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis pripažinimo pagrindai yra savarankiški, jie nėra būtinoji vienas kito taikymo sąlyga – piktnaudžiavimui konstatuoti pakanka vieno ar kito pagrindo. Proceso įstatymo nuostatos, reglamentuojančios piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis pasekmes, neapibrėžia objektyvių kriterijų, pagal kuriuos būtų galima nustatyti ir spręsti, ar atitinkamas šalies ar kito dalyvaujančio byloje asmens procesinis elgesys gali būti kvalifikuotas kaip piktnaudžiavimas procesinėmis teisėmis. Vadinasi, kiekvienu konkrečiu atveju, pasitelkus individualių aplinkybių vertinimą, turi būti sprendžiama dėl asmens elgesio atitikties piktnaudžiavimo požymiams, išskirtiems CPK 95 straipsnio 1 dalyje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gegužės 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-67-969/2019, 18 punktas). Pagal formuojamą kasacinio teismo praktiką įstatyme nustatytos teisės įgyvendinimas gali būti laikomas piktnaudžiavimu tik išimtiniais atvejais, kai tokia teise akivaizdžiai naudojamasi ne pagal jos paskirtį (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. vasario 1 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-3-695/2017 65 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).
45. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo sutikti su atsakovės MB „(duomenys neskelbtini)“ pozicija, kad ieškovė, pasinaudodama jai teisės aktais suteikta teise kreiptis į teismą teisminės gynybos gali būti traktuojama kaip piktnaudžiavimu jai suteiktomis teisėmis. Civilinės teisės įstatymas numato bendraturčio teisę prašyti tiek nustatyti naudojimosi nekilnojamuoju turtu tvarką, tiek prašyti pakeisti esamą naudojimosi nekilnojamuoju daiktu tvarką. Vien tai, kad teikdama ieškinį ieškovė įrodinėjo, kad nėra vieningos naudojimosi ginčo stovėjimo aikštelės tvarkos, nesuponuoja ieškovės piktnaudžiavimo savo teisėmis, todėl nėra pagrindo tenkinti atsakovės MB „(duomenys neskelbtini)“ prašymo ir taikyti piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis pasekmes, numatytas CPK 95 straipsnio 2 dalyje.
Dėl procesinės bylos baigties
46. Įvertinęs visus apeliacinio skundo bei atsiliepimo į jį argumentus, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, jog kiti skundo argumentai teisinės reikšmės teisingam bylos išnagrinėjimui neturi. Pažymėtina, jog teismų praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr.3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010; ir kt.).
47. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nustatė visas bylai reikšmingas aplinkybes, visapusiškai ir nuodugniai ištyrė byloje pateiktus įrodymus, juos tinkamai įvertino, todėl priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurio keisti ar naikinti nėra pagrindo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme
48. Vadovaujantis CPK 93 straipsnio 1 dalimi, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą.
49. Atsakovė UAB „(duomenys neskelbtini)“ pateikė teismui prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme priteisimo, kuriuo prašė priteisti iš ieškovės 1700 Eur bylinėjimosi išlaidų bei pateikė šias išlaidas pagrindžiančius įrodymus, t. y. 2024 m. gegužės 24 d. sąskaitą už teisines paslaugas Nr. ADS26 bei 2024 m. birželio 3 d. mokėjimo nurodymo kopiją, iš kurios matyti, kad už advokato suteiktas paslaugas atsakovė UAB „(duomenys neskelbtini)“ patyrė 1 700 Eur bylinėjimosi išlaidų. Apeliacinės instancijos teismas atsižvelgdamas į Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 bei Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (toliau – Rekomendacijos) nustatytus rekomenduojamus civilinėse bylose priteistino užmokesčio dydžius (nuo 2015 m. kovo 20 d. galiojanti jų redakcija), į byloje pateiktus įrodymus dėl patirtų atstovavimo išlaidų, atsakovės atstovo atliktus veiksmus, t. y. atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą taip pat į tai, kad apeliacinis skundas buvo atmestas, konstatuoja, kad atsakovės prašoma priteisti 1 700 Eur bylinėjimosi išlaidų suma advokato pagalbai apmokėti neviršija rekomendacijose nustatytų dydžių, todėl atsakovei priteistina iš ieškovės (CPK 93 straipsnis, 98 straipsnio 2 dalis).
50. Atsakovė MB „(duomenys neskelbtini)“ pateikė teismui prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme priteisimo, kuriuo prašė priteisti iš ieškovės 1 016,40 Eur bylinėjimosi išlaidų bei pateikė šias išlaidas pagrindžiančius įrodymus, t. y. 2024 m. birželio 13 d. PVM sąskaitą faktūrą ST Nr. 66/2024 bei 2024 m. birželio 18 d. patvirtinimo apie lėšų įskaitymą kopiją, iš kurios matyti, kad už advokato suteiktas paslaugas atsakovė MB „(duomenys neskelbtini)“ patyrė 1 016,40 Eur bylinėjimosi išlaidų. Apeliacinės instancijos teismas atsižvelgdamas į rekomendacijose nustatytus rekomenduojamus civilinėse bylose priteistino užmokesčio dydžius (nuo 2015 m. kovo 20 d. galiojanti jų redakcija), į byloje pateiktus įrodymus dėl patirtų atstovavimo išlaidų, atsakovės atstovo atliktus veiksmus, t. y. atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą taip pat į tai, kad apeliacinis skundas buvo atmestas, konstatuoja, kad atsakovės prašoma priteisti 1 016,40 Eur bylinėjimosi išlaidų suma advokato pagalbai apmokėti neviršija rekomendacijose nustatytų dydžių, todėl atsakovei priteistina iš ieškovės (CPK 93 straipsnis, 98 straipsnio 2 dalis).
51. Kitų prašymų priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas į bylą nepateikta.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326–331 straipsniais, teismas
nutaria:
Klaipėdos apylinkės teismo 2024 m. balandžio 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „(duomenys neskelbtini)“ iš ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Teisininkas“ 1 700 Eur bylinėjimosi išlaidų patirtų apeliacinės instancijos teisme.
Priteisti atsakovei mažajai bendrijai „(duomenys neskelbtini)“ iš ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Teisininkas“ 1 016,40 Eur bylinėjimosi išlaidų patirtų apeliacinės instancijos teisme.